Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TERRACINA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   

(Iš „Italijos Vaizdų“)


Kada tu išsiilgsi saulės ir minkšto vėjo, žydros padangės ir mėlynų jūros vilnių, bent atsiminimuose pasikelk su manim į mažą italų miestely kurio vardas Terracina, ir, užkopęs ant kalno prie Jupiterio šventyklos griuvėsių, žvelk plačiai ir giedriai į tuos didelius vandenis, o paskui nurimęs klausykis marių ošimo žemai po tavo kojų.

Aš noriu, kad tau varge, liūdesy, atsiskyrime padvelktų anie gaivūs pavasario vėjai, sklaistytų plaukus ir bent tai valandai primintų anas dienas, kuriose buvo pilna giedrių padangių, nepalaužiamų vilčių ir malonaus ilgesio savo žemei ir žmonėms, — bent vienai akimirkai sugrįžk į tuos laikus, kada mes buvome laisvės ir džiaugsmo vaikai.

Vieną sekmadienio rytą, dar saulei neprakopus pro Koliziejaus mūrus, išvažiavom iš Romos ir Apijos keliu išklydome į amžinojo miesto apylinkes. Už mūsų pasiliko ir senųjų romėnų kapai ir krikščionių katakombos, pinijos ir žilos senovės griuvėsiai. Artėjome į tas vietas, kur prieš keliolika metų buvo neišbrendamos pelkės, kur veisėsi drugys ir kur dabar augo derlingiausi visos Italijos kviečiai. Tų kviečių jūroje skendo balti, mūriniai namai su raudonais stogais. Vienoj kitoj vietoje dar užtikome ir senuosius šių liūnų namelius arba, geriau tarus, būdas: tų gūžtų stogas ir sienos buvo iš lendrių ir švendrų, o vietoj durų ir langų žiopsojo skylės. Nuo neatmenamų laikų tose švendrų būdelėse gyveno žmonės, ištisos jų šeimos, su vaikų pulkais, ir kentė drugį, žiemos šaltį, uodų spiečius ir alkį, — gal nuo tada, kai pasibaigė Cezario ir Augusto gadynės, kuriose šios Pontinijos pelkės buvo skersai ir išilgai išraižytos kanalais, ir tarp jų derėjo gražiausias javas, kolei amžiai kanalus užnešė žeme, o trąšią dirvą pavertė neišbrendama klampyne.

Lifctorijos ir Sabaudijos miestuose pasižiūrėjome naujų namų ir naujų žmonių. Sabaudija yra mažėlesnis, bet poniškas, su gražiai išplanuota aikšte miesteliukas, švarus, malonus ir tylus, o Littorija atrodo labiau prekybos, administracijos ir žmonių susitelkimo vieta. Netoli bažnyčios pirkliai buvo susinešę savo turtus, ir kaimietiškos apylinkių gražuolės ėjo žiūrėdamos į margas skaras, raudonus karolius, žėrinčius žiedus, arba į pyragą ir aguonomis apibertą riestainį.

Atsisveikinę su šia Italija, kaip dūmas kylančia javų jūromis ir bakais namais iš tų liūnų, mes riedėjome į kalną, kuris vienų vienas, atsiskyręs nuo kitų kalnų, kaip koksai milžiniškas piliakalnis, stūksojo ant Viduržemio kranto. Homero laikais tasai kalnas, kuris dabar stovi ant sausžemio, buvo gražiausioje saloje, ir joje, tarp miškų, puikiame rūme, saugojamam liūtų ir vilkų, gyveno dievaitė Kirkė, kuri meiliu balsu dainavo ir staklėmis audė „gražiausiąjį audeklą, platų ir minkštą,- tokį, koks gali išeiti iš rankų vienų tik dievaičių.“ Dievaitė, kuriai tarnaitėmis buvo keturios upių ir šaltinių dukterys, priėmė Odisėjo jūreivius aname kalne, pavaišino juos sūriu ir medumi, kuris buvo sumaišytas su miežiniais miltais ir vynu, o paskui juos apgirdė ir pavertė paršais, šeriuotais ir kriuksinčiais, ,,kad savo tėvynę užmirštų.“

,,Kad savo tėvynę užmirštų“! Aklojo dainiaus Homero akyse tėra vien šeriais apžėlę paršai visi tie, kurie savo gimtą žemę pamiršta, parduoda ją už medų, maišytą su vynu, ir kriuksėdami vartosi kiaulininke, paniekinę tą kraštą, kurio vėsią žemę kadaise pirmu kartu palytėjo maža kojyte, kur išmoko pirmą žodį tarti ir kur girdėjo mamą dainuojant apie mėlynąsias marias.

Netoliese Kirkės kalno sustojome pietų. Restorano savininkas, neilgas, pilku švarku ir per trumpomis kelnėmis vyras, buvo mokslo mėgėjas ir atradėjas. Jisai Kirkės kalno urvuose surado senovės žmogaus kiaušą, apie kurį studijas rašė viso pasaulio antropologijos žurnalai. Ir man dingojosi kad mano tautietis, užsidegęs visa tuo, kas buvo senoviška, tyčiomis užsuko pasišnekėti su šiuo žymiu vyru, kuris netgi patenkintas ir pasididžiuodamas dėstė atradimo istoriją. Lietuvos ir mudviejų bičiulis italas Kirkės kalno papėdėje taip pat atsiminė Homerą pasakojus, kad gražiaplaukė dievaitė Odisėjui davusi „vyną, saldesnį už medų,“ ir juodu panūdo ištirti, ar tų senovinių gėrimo dorybių bent lašas išsiliko ligi mūsų dienų. Jie paragavo, vaišindami ir mane. Vieną butelį išragavo ir kitą, ir sidabriniais burbuliukais sproginėjančio, giedraus vyno juodu nenupeikė. Taip pat reikia pagirti ir žmogaus ištvermę, jei po tokių pietų mes į mėlyną kalną dar galėjome žvelgti skaidriomis akimis ir net pakilesne dvasia.

Nuo šio kalno su jo slaptais urvais, su Saulės „šventyklos griuvėsiais ir su senų senovės žmogaus kaukuole, su graikų jūreiviais ir Kirkės skambėjusia, bet jau prieš tūkstančius metų nutilusia daina, mes leidomės į Terraciną.

Stovi sau tasai miestelis ant marių kranto ir ilsisi sekmadienio popietėje, išsiskyręs į dvi dalis: naujasis miestas, susibūręs apačioje, o senasis, su viduramžių liekanomis, pasilypėjo aukščiau į kalno šlaitus. Šiandien tai ramus kampas, užliūliuotas marių ošimo, su gražiomis bažnyčiomis ir bokštais, o senųjų romėnų laikais buvo tai prabangos vieta, kur turtingieji suvažiuodavo ilsėtis, kur klestėjo elegancija ir puošnumas.

Senovės Romos palikimo išvysti užkopiame ant aukšto kalno. Pakeliui mus pasitiko būrys moterų su puokštėmis rankose. Jos ėjo susiglaudusios ir visos sykiu kalbėjo Sveika Mariją. Ant pat kalno riogso tenai milžiniška Jupiterio šventykla. Šen ten sienos apgriuvusios, vienur kitur didžiulis akmuo jau nuskilęs, bet visas pastatas yra nuostabiai tvirtai išlaikęs amžių audras. Galingi mūrai stūkso neįveikiami, su ištisa eile arkų ir angų, su koridoriais, menėmis ir požemiais. O šalia savo liekanas rodo dar žilesnės gadynės: ten išsilaikę griuvėsiai Anksūro miesto, pastatyto žmonių, valdžiusių šį kraštą prieš romėnus.

Aš landžiojau po Jupiterio šventyklos angas, kur aplinkui auga mirtų krūmai ir kvepia gėlės, ir ne nepasijutau, kaip mano bičiuliai atsiliko nuo manęs. Laipiojau ant akmenų, žiūrėjau į jūrą ir kėliau iš amžių gilumos dievus, kurie kadaise galingi sėdėjo ant šių uolų viršum miesto ir vandenų.

Paskui grįžau prie savo kelionės bičiulių. Jie jau buvo visa apžiūrėję ir atsigrožėję — ir griuvėsiais, ir jūra, ir imperatoriaus Trajano per uolą stebuklingai pravestu Apijos keliu. Jiems jau niekas nerūpėjo: užvirtę ant vejos prie akmenų krūvos, rankas ant pilvų sunėrę, abu jie miegojo šalia galingos Jupiterio šventyklos ir knarkė, taip sveikai ir stipriai, kaip tie senovės dievai milžinai. Juodu ilsėjosi, užmigdyti vėjo ir vyno ir tartum atmindami šiuos Homero žodžius: „Sugulėm miego ant kranto banguojančios ūžiančios jūros.“

Likęs, vienas, grįžau atgal ir atsisėdau už Jupiterio šventyklos mūrų, ant kalno briaunos. Mūro akmenys buvo apžėlę mirtomis, kurios gailiai kvepėjo. Žemai po kojų mačiau tylų ir tuščią Terracinos miestelį. Pajūriu vaikščiojo žmonės, ir nuo aukštumos jie buvo mažyčiai, kaip vos bepakrutančios skruzdėles.

Ilgai sėdėjau ir mąsčiau. Toli, antai, marių vandenys susilieja su dangumi, — ir į jų susibėgimo vietą bežiūrint, gimsta begalybės jausmas tavyje, kai neišmatuojamos marios ir neišmatuojamas dangus susitinka toli, toli tenai.
Jei dabar žvelgsi į dešinę, tenai regėsi Kirkės kalną. Jis vienišas, atsiskyręs nuo kitų kalnų, lyg pasitraukęs apdūmoti senų laikų, kada ten dievaitės daina skambėjo ir kada juodas Odisėjo laivas, išskėtęs baltas bures, plaukė šia saulės spinduliuose ribuliuojančia įlanka.

Pajūriu pralekia žuvėdra ir vėl mane atitraukia tas vilnis, kurios putodamos ir tykšdamos bėga į krantą. Ant tų vilnių supasi valtis, bet iš mano aukštumos ji tokia mažytė kaip riešuto lukštas: tikras laivelis pasakų nykštukui! Aš žiūriu iš savo kalno į tas mažas valtis, į tuos mažus žmones, ir į tą miestelį, kuris prisiglaudęs prie kalnų baltuoja, kaip žirnių paberta saujelė. Žiūriu ir jaučiuosi, lyg būčiau pakopęs nuo žemės, nuo šių uolų ir griuvėsių, ir lyg tą jūrą, miestą ir kalnus regėčiau iš sosto, iškelto prie mėlyno dangaus, saulės ir švelnaus pavasario vėjo.

Ir man šiandien rodosi, kad aš savo gyvenime niekados nemačiau ir nematysiu tiek daug mėlynumo iš dangaus ir iš marių, kaip aną valandą prie Jupiterio šventyklos akmenų viršum Terracinos miestelio, nė nejausiu tokio giedraus ir šviesaus vėjo, kaip tasai, kuris, su visu džiaugsmu atlėkdamas nuo jūros, susiliejo į vieną gaidą ir į vieną spalvą su dangaus aukštumų ir marių vandenų mėlynumu: mėlyna padangė, mėlyni vandenys, mėlynas vėjas, — ir visa tai buvo tik viena: tai negali grįžti ir kartotis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai