Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1971 metai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vaitiekūnas V.   

Netrūko ir veiklos, ir "peklos"


Tą pačią pereitų metų pabaigos dieną, kai buvo sėdama rašyti jų apžvalgos, amerikiečių spauda pranešė žinią, kad Simas Kudirka su kitais 8 draugais kaliniais kreipėsi į Tarptautinį Raudonąjį Kryžių, prašydami ištirti nežmoniškas kalinimo sąlygas.

Nė vienais metais pasaulio spauda taip dažnai neminėjo Lietuvos, kaip pereitais metais. Anksčiau paprastai mes patys turėjome stengtis savo žinių "prakišti" į gyvenamųjų kraštų spaudą. Pernai, atvirkščiai, ne vieną kartą amerikiečių spauda pirmoji informavo apie Lietuvos įvykius. Simas Kudirka, Simokaičiai, Bražinskai liudijo Lietuvos žmonių laisvės ilgesį. Kunigų Šeškevičiaus, Zdebs-kio, Bubnio bylos dokumentavo sovietų vykdomą Lietuvos katalikų persekiojimą. Sovietinį "humanizmą" tikrovėj parodė kun. J. Zdebskio toks sumušimas, kad net motina vos galėjo sūnų atpažinti.
Skaudžios tai buvo žinios. Per brangia kaina apmokėtos, kad galėtume jų pageidauti, nors ir kiek jos kreiptų pasaulio dėmesį į pavergtą mūsų tėvynę. Sklisdamos po visą laisvąjį pasaulį, jos visur kėlė pasipiktinimo. Bet, suprantama, šios žinios iš tėvynės giliausiai jaudino mus. Tik šis jaudinimasis nešė nevienodus vaisius. Vienų jis žadino sąžines, antrų jis tik nervus dilgino. Tai ir sudarė pereitų metų lietuviškojo gyvenimo į-tampą. Vieni stengėsi kiek galėdami konkrečiu darbu stiprinti beblėstančią mūsų bendruomenę. Antri savo įniršį prieš nepasiekiamą priešą kreipė į mus pačius, ieškodami priešų mūsų pačių tarpe, įtarinėdami, niekindami ir pasmerkdami skirtingai nusistačiusius.

Nors mūsų išeivinės bendruomenės gretas mirtis ima gana sparčiai retinti (gausi pokario metų vidurinioji karta jau seniai virto vyresniąja, o tokios pat gausios naujos viduriniosios kartos nebesulaukėme), vis dėlto išoriškai dar lyg to nesijaučia — viskas tęsiama, kaip seniau. IV dainų šventė Čikagoj sutraukė ligi 10.000 klausytojų, o programą atliko apie 640 suaugusiųjų ir arti 700 vaikų chorai. II teatro festivalis Čikagoj taip pat planingai įvykdytas (tiesa, dalyvavo nebe 6, o tik 3 dramos sambūriai). Ir pernai vasarą vyko tradicinės mokytojų, ateitininkų sendraugių, skautų akademikų, frontininkų, šaulių savaitinės stovyklos, o taip pat visų jaunimo organizacijų stovyklos, kursai, suvažiavimai. JAV LB eminėjo savo veiklos dvidešimtmetį, surengė kultūrinės mūsų politikos simpoziumą Lituanistikos Instituto suvažiavime ir politinių studijų savaitgalį Filadelfijoj (Los Angeles panašų savaitgalį suorganizavo LFB sambūris). VLIKas sušaukė seimą Detroite. ALTai pirmininkauti ir toliau liko dr. K. Bobelis. Lietuvių Fondo suvažiavimai surengti New Yorke ir Čikagoj; iš 1971 m. pelno fondas paskyrė kultūriniams reikalams 40.000 dol. Lituanistikos Institutas, sustiprėjęs jaunesnėmis pajėgomis, turėjo savo suvažiavimą Čikagoj. Gydytojai buvo suvažiavę New Yorke (pirmininkavimą iš dr. V. Paprocko perėmė dr. F. Kaunas). Tautinės sąjungos seimas vyko Filadelfijoj (trečiai kadencijai pirmininku liko T. Blinstrubas). Metinius seimus surengė vyčiai, kunigai, katalikės moterys. Iš vyčių seimo pažymėtina aktoriaus J. Boley-Bulevičiaus pasiūlyta rezoliucija imtis "konkrečių žygių lietuvių kalbai grąžinti į savo tarpą".

Nuoširdžios pastangos kiek galint gyvinti lietuviškąjį gyvenimą ypač buvo jaučiamos atskirose kolonijose. Be Vasario 16, visur stengtasi paminėti 1941 birželio sukilimo trisdešimtmetį, o kariuomenės šventė pernai buvo atšvęsta ir kaip S. Kudirkos išdavimo metinių minėjimas. Visos vietinės organizacijos stengėsi parodyti savo gyvybę, ir bent didesnėse kolonijose susidarė įvairių parengimų tiek, kad kai kuriems savaitgaliams jų tekdavo visoms trims dienoms. Žinoma, taip persistengus, daugelį parengimų neišvengiamai lydėjo kartėlis, kad "visuomenė" neparodė dėmesio. Negalint visur spėti, reikėjo rinktis. O kai yra per daug iš ko rinktis, lengvai iškyla pagunda pasirinkti niekur nenuėjimą ar tik "savųjų" parengimą.

Tesprendžiant iš parengimų skaičiaus, galima būtų tiesiog stebėtis, kaip mūsų tautinė gyvybė dar vis tokia stipri. Iš tikrųjų toks išviršinis įspūdis būtų apgaulus: visa tokia gausa rodo ne tik gyvybingumą, bet ir turimų pajėgų išskai-dymą ir tuo būdu visų bendrą susismulkinimą. Kad tai nėra racionalu, karčiai patiriama, kai pustuštėse salėse vyksta ir tokie parengimai, kurie verti platesnio domesio. "Parengimų kalendoriai" šio klausimo dar neišsprendžia. Jei LB apylinkių valdybos būtų auto rite tingesnės ir jei visuose būtų
A. Kazys
Portretas (1968) daugiau bendruomeniško nusiteikimo, rodos, būtų įmanoma iš anksto visiems protingai susitarti bent dėl tų parengimų, į kuriuos visų laukiama.

Taip pat aišku, kad parengimų gausa dar nereiškia jų aukšto lygio. Iš peritų metų greičiau ryškėja tam tikro primityvėjimo tendencija, prisitaikant daugumos pomėgiui. Vis mažiau koncertų, kurie nebūtų priedas prie baliaus — vakarienės ir šokių. Tokioj aplinkoj norima ir atitinkamos programos — lengvesnės, daugiau pramoginės. Dailės parodų daugiau pasisekimo taip pat turi riė tos, kurių meninis lygis aukštesnis, o tos, kurios yra "liaudiškesnės".

Primityvėjimo tendenciją ir atspindi, ir stiprina nusiteikimas viską sutikti "bendruomeniškai". Mažos bendruomenės uždaro gyvenimo sąlygos lyg savaime įpareigoja lygiomis džiaugtis viskuo, ko dar sulaukiama. Tokiomis sąlygomis ir atsiranda įkvėpimo bent senatvėje, daugiau laiko turint, pasidaryti kokiu nors menininku, rašytoju, istoriku. Los Angeles korespondentas yra rašęs, kad "mūsų didesnėse kolonijose solistų yra daugiau, negu choristų". Gal iš kitur tai atrodys ir šiek tiek perdėta. Bet jei ne solistų, tai bent dailininkų daugely kolonijų yra po keliolika ar net po daugiau. Į romano ar novelės konkursus susiunčiama rankraščių dešimtimis, bet ir laureatiniai kūriniai pasirodo gana vidutiniški. Todėl nenuostabu, kad ir eilinis gimnazijos mokytojas pasijunta literatūros mokslininku, kai ir daugelis kitų nemato skirtumo tarp mokyklinio vadovėlio ir mokslinio veikalo. Tuo pačiu pagrindu priaugo istorikų, kurių ligtolinės specialybės yra nieko bendro neturėjusios su istorija. Dėl to dar metų pradžioje (1971.1.8 laiške) prof. Z. Ivinskis sielojosi "dėl mūsų istorijos lygio nuosmukio" ir piktinosi ("esu pasipiktinęs"), kaip vienas iš naujųjų "istorikų" viešai spaudoj "seną istoriką . . . (pavardė praleidžiama — Red.) lyg mažą vaiką moko". Netrukus pats prof. Z. Ivinskis sulaukė mūsų spaudoj net 12 atkarpų rašinio "Ar gali prof. Dr. Ivinskis parašyti bešališką Mažosios Lietuvos istoriją?" Mat, "jaunimui", nors ir žilam, viskas aišku . . .

Labai doras užsiėmimas yra laisvalaikio skyrimas ar tapymui, ar rašymui, ar istorija susidomėjimui. Bet nebūtinai jau tokia saviveikla yra meninė ar mokslinė kūryba. Kas pajėgtų duoti atsiminimų, nebūtinai turi imtis romano. Pvz., galime
A.Kazys, S.J.
Mičigano ežeras (1967)
galime džiaugtis S. Rūkienės vertingais atsiminimais, bet nežinia, kas būtų išėję, jei autorė būtų sumaniusi juos paversti romanu. Kad sulaukiame naujų, nors ir nebe jaunų, dailininkų, rašytojų, istorikų etc., deja, dar nereiškia jokio aukštyn pokylio. Pakilimą sudaro kokybė, o ne kiekybė.

Viskas būtų gerai — kad tik kritika būtų nutildyta! Urzgimo prieš kritiką pakako ir seniau kaip visais laikais!). Bet pereitais metais, galima sakyti, iš defenzyvos buvo pereinama į ofenzyvą, norint kritikos balsą nutildyti ir tuose leidiniuose, kurie jį skiria nuo reklaminio liaupsinimo. "Septintojoj Pradalgėj" Pr. Naujokaitis išėjo kovon prieš "piktuosius vertintojus": "patys didžiausi niekintojai susimetė į kai kurias redakcijas" ir "kerta literatūros medį iš peties". Lietuvio rašytojo pagerbimo akademijoj Detroite taip pat buvo jaudinamasi dėl kritikų. Bet itin piktą audrą sukėlė mūsų žurnalo viena kietesnė recenzija. Radus tą recenziją be pagrindo, reikėjo tai ir paroti. Bet tik piktintasi, puolant ir recenzentą, ir redaktorių, ir žurnalą. Buvo piktinamasi dėl recenzento žodžių, bet pačių buvo nesivaržoma daug piktesnių žodžių. Ramia sąžine buvo griebiamasi net grubaus šmeižto, kad žurnale palankiai vertinami tik "savieji", kad redaktorius sudaręs suokalbį su recenzentu prieš "nesavąjį" autorių ir t. t. Kad recenzentas tą kartą nebuvo iš "savųjų", buvo nutylima, arba ii jis buvo "savuoju" apskelbiamas.

Populiarioj spaudoj pakanka reklaminio džiaugimosi viskuo, kas tik pasirodo. Bet norima, kad jo nesudrumstų joks kritikos balsas. Kritiškas vertinimas savaime jau laikomas įžeidimu, išei-vinio reiškimosi nuvertinimu, kirtimu šakos, ant kurios sėdime. Savo metu mūsų kultūrininkų paskelbtas pareiškimas prieš kultūrinio nuosmukio globojimą spaudoj ir visuomenėj tebėra ligi šiolei nepamirštas. Bet dabar tas pareiškimas arogantiškai piktnaudžiaujamas, nuosmukiu apskelbiant kritiką, kuri nenori tik reklamai tarnauti.

Psichologiškai šis kritikos nepakentimas yra suprantamas: tautinė mūsų gyvybė blėsta, tad džiaukimės viskuo, kas dar ją liudija! Bet jau pats toks nusiteikimas reiškia savęs nuvertinimą. Negi jau taip išblėsome! Nėra ko skatinti visiško suprovincialėjimo — ir šiaipjau mūsų gyvenimas yra pakankamai uždaras. Gyvybei priklauso ir kritika. Reklaminėmis panegirikomis galime tik save užliūliuoti, bet ne kitus įtikinti. Juokingi atrodyt u me, jei paliktume apie save tik reklaminį viskuo džiaugimąsi. Reikia kritinio blaivumo, kuris liudys, kad vis dėlto nuvokėme, kas ko buvo verta.

Paradoksiškai kritikos nepakentimas dažnai eina ranka rankon su militantiniu pomėgiu. Tie patys, kurie nepakenčia kritikos, nesivaržo kelti audrų visomis progomis. Primityvumas visada yra agresyvus.

Partiniai ginčai pastaruoju metu yra nutilę. Užtat naujai yra iškilę "veiksniniai" nesutarimai. Bet daugiausia aistros tebekelia išeivių ryšio su pavergtąja tėvyne klausimas. Pernai surengė savo kūrinių parodą Vilniuje dailininkas V. Ignas. Besilankydama Vilniuje, koncertavo solistė D. Stankaitytė. Mokslų akademijos pakviestas, Vilniuj skaitė paskaitą dr. V. Pavilanis. Iš Paryžiaus į Vilnių su paskaitomis buvo nuvykęs prof. A. J. Greimas. Eilė kitų svečiavosi tėvynėj, o iš jos buvo atvykę aplankyti artimųjų užsienyje. Spaudos daliai tai vis atrodė neleistina. Kas buvo lankęsis Lietuvoj, tas "jau lenkęs galvą okupantui". Dėl atvykstančiųjų iš tėvynės skaitėme tokį įspėjimą: "nuoširdaus patriotizmo, grynos sąžinės ir doro žmoniškumo lietuvis iš ten neišleidžiamas laisvėje svečiuotis!".
Būdingai pereitais metais šis klausimas kai kurioj spaudoj virto kurstymu prieš menininkus, kitus intelektualus ir apskritai kultūrininkus. Svarstant klausimą, dėl ko menininkai "atsuka nugarą ąavo tautai ir ima tarnauti svetimiesiems", aiškinta: "paprastai šalto ir blaivaus objektyvumo iš menininko sunku tikėtis". Todėl menininkams patarta "į politinę sritį savo jausminiu talentu nesibrauti", bet pasitikėti tais, kurie turi "daugiau politinio patyrimo ir protinių sugebėjimų". Deja, nestokoja "jausmų" ir tie patys, kurie "budrumo" vardan "Perfection in Exile" autorių iškoneveikė ligi "kultūrbolševiko", įtarinėjo ir daugelio kitų mūsų intelektualų patriotizmą. Atsikvošiama tik tada, kai nelauktai susilaukiama panašaus apkaltinimo sau patiems. Kai būtent Julius Smetona "Naujienose" apkaltino, jog okupantui talkina ir "Dirva", ši pastaroji atsakė, kad tai "piktybinė tendencija patepti smala leidinio prestižą". Bet tik prieš mėnesį tas pats laikraštis sielojosi mūsų žurnalo "kultūriniu nuosmukiu" ir visai ramia sąžine "smalavo", jog ir mūsų žurnalas "kartu su bolševikberniais užima bendrą frontą prieš ALTą ir VLIKą".

Neieškome vardo ligi to visko prieinančiam "budrumui", bet negalime jo teigiamai vertinti: ne tokiu keliu gali būti pasiekiama tautinė vienybė, kurios vardan taip beatodairiškai draskomasi. Toks "budrumas" kuria padėtį, kad pasidaro nebegalima jokių klausimų blaiviai svarstyti. Dr. J. Kazickas buvo bandęs apeliuoti, kad reikia liautis tuščiai besiginčijus tuo "budriuoju" klausimu. Nors tai buvo nebe jausmų į "klystkelius" nuvedamo menininko, o neabejojamai realaus žmogaus balsas, vis vien ir jis buvo nutildytas emocinio anarchizmo priekaištu. Rodos, taip besibaiminant "emocijų", reikėtų suprasti labai paprastą dalyką: emociškai tada reaguojama, kai skirtingos pažiūros ne ramiai svarstomos, o tik dėl jų piktinamasi ir iš to švento piktinimosi prieinama ligi visai jau nešvento žmonių, organizacijų, leidinių etc. šmeižimo.

Duok, Dieve, kad šiais metais mūsų spaudoje ir visuomenėje būtų mažiau budima prie kitų, bet kad daugiau būtų pažvelgiama į save pačius!

Mokslinių, istorinių ir kitų knygų derlius
Galime vartoti "derliaus" terminą, kalbėdami apie pereitais metais pasirodžiusias mokslines, istorines ir kitas knygas. Jų pasirodė nemažai: lyginant su kitais metais, ne sumažėjo, o pagausėjo.

Intelektualinį mūsų gyvumą visų pirma liudija A. Maceinos knyga "Didieji dabarties klausimai", išleista "Krikščionis gyvenime" leidinių serijoje. Tų didžiųjų dabarties klausimų iškeliami trys: pasaulio sekuliarizacija, evangelijų nu-mitinimas ir šardeninis evoliucionizmas. Veikalas vertas ir visų dėmesio, ir atitinkamo atgarsio.

Tik pereitais metais daugumą skaitytojų pasiekė LKMA leidiniai, kurie Romoj datuoti 1970 metais. Tokių leidinių yra bent trys: J. Ereto parašyta monografija "Kazys Pakštas", J. Griniaus studija "Lietuvių kryžiai ir koplytėlės" ir A. Skėrio veikalas "Lietuvos miškai ir jų ūkis".

Visi šie trys leidiniai priklauso lituanistikai. Be jų, pernai išėjo dar bent keturi kiti lituanistiniai leidiniai. Pedagoginis Lituanistikos Institutas išleido Pr. Skardžiaus knygą "Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena". Ypatingai praturtinta JAV lietuvių istorija. A. Kučas, talkinamas a. a. Pr. Pauliukonio, parengė stambų apžvalginį veikalą "Amerikos lietuvių istorija" (639 psl.), ilgametis ALTos pirmininkas L. Šimutis — "Amerikos Lietuvių Taryba", J. Žilevičius — "Lietuvis vargonininkas išeivijoje".

Susilaukėme dviejų šaltininių Lietuvos istorijos leidinių. LKMA Istorijos mokslų sekcija išleido savo naujai pradedamos serijos Fontes His-toriae Lituaniae prof. P. Rabikausko redaguotą I to mą: " Re latio ne s status dioecesium in Mag-no Ducatu Lituaniae" (LVI + 544 psl.), apimantį Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų pranešimus Vatikanui. A. Mackaus knygų leidimo fondas puošniai
iš knygos "Ifled him down"
išleido J. Deveikės parengtą vertimą: "Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos 1529 metų statutas" (leidinį redagavo Al. Plateris).
Pasirodė ir keletas daugiau publicistinio pobūdžio knygų. Religinių mąstymų knyga yra A. Grauslio "Ieškau Tavo veido". Tautinei problematikai skirta V. Čižiūno "Šeima tautinėje bendruomenėje". Lietuviškaisiais rūpesčiais alsuoja ir E. Čekienės straipsnių knyga "Kad ji būtų gyva". J. Gliaudos "Simas" atpasakoja S. Kudirkos išdavimą sovietams.

Be suminėtų knygų, pasirodė eilė smulkesnių leidinių atspaudų pavidalu, mokyklos reikalui (PLI trys V. Liulevičiaus leidiniai), brošiūrų etc.
Ir kitomis kalbomis išėjo knygų, kurių autoriai yra mūsų mokslo žmonės. M. Gimbutienė pernai išleido slavų proistorės veikalą "The Slavs" toj pačioj Praegerio leidyklos serijoj "Ancient Peoples and Places", kurioj ji buvo išleidusi ir baltų proistorės knygą "The Balts" (1963). Slavų santykiai su baltais trumpai paliečiami ir šiame veikale.

V. S. Vardys studijų reikalui parengė D. C. Heath leidyklos išleistą knygą "Kari Marx: Scien-iist? Revolutionary? Humanist?", kurioj duoda savo sintetinį įvado žodį ir sutelkia įvairių straipsnių apie Marksą. Knyga pravarti ir lietuviui tiek išeivijoj, tiek krašte.

Vokietijoj F. Schoeningh leidykla išleido K. Gulbino, O.F.M. Cap., disertaciją "Das paedago-gische Lebenswerk der litauischen Dichterin Marija Pečkauskaitė".
J. Pikūno anksčiau išleisto vadovėlinio pobūdžio veikalo "Human Development" (antras leidimas 1969 m.) vertimai pernai pasirodė ispanų ir japonų kalbomis.
Švedijoj išleistas latvės V. Rūke-Dravinos redaguotas stambus baltistinis leidinys "Donum balticum" (pagerbti norvegų baltistui Chr. Stangai).
Čikagos un-to išleistame veikale "Aspects of Religion in the Soviet Union 1917-1967" skyrių apie Lietuvos katalikybę parašė V. S. Vardys.

Grožinė literatūra
Bibliografinėmis pozicijomis ir grožinės literatūros knygų sulaukėme ne taip jau mažai. Tačiau šio skaičiaus nemaža dalis sudaro daugiau lektūrą negu literatūrą. Reikalas paprastas: ištisos eilės rašytojų nebetekome, kitus jau amžius prislėgė, o prieauglio veik neturime. Tad susidarančią tuštumą nemaža dalimi ir užpildo daugiau pastangos negu rezultatai.

Naujų prozos knygų pernai išėjo 11 ar 12, "fic-tion" kategorijai priskiriant ir J. Gliaudos "Simą". Taigi, net daugiau, kaip anksčiau: užpernai
(1970) buvo išėjusios 10 knygų, tiek pat ir 1963 m. (1964 m. — 9 knygos).
Iš vyresniosios kartos rašytojų K. Barėnas išleido stambią knygą "Dvidešimt viena Veronika", kuri vaizduoja išeivinę buitį Anglijoj. Toks vardas knygai parinktas pagal jos struktūrą: pagrindinė herojė buvusi mokytoja Veronika sukuriama (labai šviesiai bei šiltai) dvidešimt viena jos gyvenimą situacija. Knyga verta visų dėmesio. Taip pat visų dėmesio vertas j. Kralikausko romanas "Vaišvilkas". Šiuo savo romanu autorius baigia mindauginės epochos trilogiją, įdomiai iškeldamas istorinės Lietuvos susitikimą su Rytų krikščionybe,

Viduriniosios kartos rašytojas A. Baronas romane "Vėjas lekia lyguma" beletristiškai atkuria J. Daumanto ir kitų partizaninę medžiagą. Knygą galima rekomenduoti ir brandesniam jaunimui. V. Volertas sovietinės tikrovės romanu "Pragaro vyresnysis" ne tik laimėjo "Draugo" romano konkursą, bet ir kūrybiškai pažengė pirmyn.

Sulaukėme ir trijų debiutinių romanų. D. Brazytė - Bindokienė, anksčiau besireiškusi vaikų literatūroje, debiutavo ir romanu "Viena pasaulyje". Autorė nėra be duomenų, bet turėtų dar gerokai pasimokyti rašytojo amato, gal būt, ne tik rašydama, bet ir pasiskaitydama, kad nugalėtų savo seklumą. Pradėjęs poezija, o pastaraisiais metais reiškęsis dramoj, A. Kairys pernai išbandė ir romaną. Deja, jo "Ištikimoji žolė" lieka tokio lygio debiutinis bandymas, po kurio patariama savo energiją kitur sunaudoti. Jokių vilčių neteikia ir B. Kemėžaitės romanas "Sudiev, aš išeinu". Iš tų trijų romanų Brazytė - Bindokienė ėmėsi pavaizduoti dabarties jaunimo klystkelius, o Kairys ir Kemėžaitė grįžo į sovietų ir vėliau nacių okupaciją karo metais.

 K. Pažėraitė — nebe naujas vardas, Bet savo pernykščiu romanu "Anapilio papėdėje" nesustiprino savo literatūrinės pozicijos. Verčiau būtų tiesiog pateikusi savo jaunystės atsiminimų, nesi-imdama jų "romaninti".
Smulkiosios prozos knygų išėjo trys. "Nuskandintas žiedas" yra pernai mirusio rašytojo J. Ti-ninio paskutinė knyga — 15 novelių rinkinys. Tai drauge ir jo stipriausia knyga. P. Orintaitė "Liepalotų medynuose" pateikia daugiau memuarinio pobūdžio apybraižų. Australijoj A. Skirka išleido smulkiosios prozos pynę "Ilgiuosi Tavęs", kurios dar nespėjome gauti.

Antru, paties autoriaus pataisytu leidimu išėjo K. K. Karpiaus istorinė apysaka "Alpis. Kęstučio išlaisvintojas". Autorius pernai mirė, nebespėjęs sulaukti šios knygos pasirodymo.
Įdomus leidinys yra "Putino laiškai Australijon sesei Magdalenai Slavėnienei ir jos šeimai, 1957 - 1967". Duodami 39 laiškai meta šviesos į V. Mykolaičio - Putino paskutinį gyvenimo dešimtmetį.

Būdavo metų, kai poezijos knygų pasirodydavo per 10 (pvz., 1963 m. A. Ružancovas jų priskaičiavo 11). Pereitieji metai buvo kone visiškai tušti. M. J. Saulaitytė išleido-*antrą eilėraščių rinkinį "Viena saulė danguje"*, toliau ieškodama savo poetinės tapatybės. Antru papildytu leidimu išėjo M. Sims - Černeckytės eilėraščiai "Ant kryžkelių senų". A. Kristalponio "Visas turtelis — šimtinė" tėra bibliografinė pozicija.

Bet pereitų metų tuštumą lyg išperka K. Bradūno redaguota stambi antologija "Lietuvių poezija išeivijoje 1945 - 1971". Antologijoj duodama ir visai naujų eilėraščių. Studijinę išeivinės poezijos apžvalgą šiai antologijai parengė dr. V. Skrupskelytė.

Dramos knygų sulaukėme tik vienos, bet pateikiančios keturius kūrinius. Tai K. Ostrausko "Kvartetas", kuriame duodamos šios dramos: Gyveno kartą senelis ir senelė, Duobkasiai, Kvartetas, Metai. Scenoje jas pastatyti nėra lengva, nors ir bandyta. Bet jos įdomios ir pasiskaityti.

K. Barėno nepailstamo triūso dėka pernai pasirodė jau septintoji metraštinė "Pradalgė". Be įvairiopos prozos ir poezijos, šiame tome išspausdinta ir J. Gliaudos dviveiksmė komedija "Kaukių balius". Duota ir gerų literatūrinių straipsnių, bet baigta Pr. Naujokaičio "Žvilgsniu į dviejų metų mūsų grožinę literatūrą" (1968-69). "Pradalgės" metraščiai gana veidrodiškai atspindi išeivinę mūsų literatūrą. Ta prasme ir Pr. Naujokaičio apžvalga iliustruoja populiariojoj spaudoj iškerojusį reklaminį lygiai visko "palankų" vertinimą. Visos prekės lygiai giriamos, bet tai dar nesulygina jų vertės.

Vaikų literatūrą pernai papildė šie leidiniai: A. Giedriaus "Aišvydo pasakos", V. Frankienės -ckevičienės "Užburtos kanklės", O. Mikailaitės redaguotas pasakaičių rinkinukas "Trumpos pa-aitės kaip kiškučio uodegaitė". Netiesiog vaikų literatūrai galima priskirti ir J. M. Puikūno i alkiosios tautosakos rinkinį "Mįslės". Vis vien to per maža, jei norime savo vaikus pratinti ir prie lietuviškos knygos.

5 knygos pasirodė anglų kalba: St. Ylos ka-ceto pergyvenimai "A Priest in Stutthoff", Vaižganto 4 apsakymų rinkinys "Sin at Easter", S. Zobarsko novelių rinkinys "Young Love and Other Infidelities", J. Gliaudos "Simas", A. Kairio komedija "Curriculum vitae".

Trys poezijos rinkiniai anglų kalba išėjo kaip originalios knygos. Australijoj J. Janavičius išleido rinkinį "Journey to the Moon". D. Sadūnaitė paskelbė antrą poezijos knygą "Recollections of a Childhood". A. C. Matulis sueiliavo kelionių refleksijas "Patterns in Time: A Voyage".

Belgijoje gyvenanti Zenta Tenisonaitė parūpino pirmą lietuvių poezijos rinktinę flamų kalba. Rinktinėj duodami 41 mūsų poeto 64 eilėraščiai.
Lietuvių rašytojų draugija metinę premiją paskyrė K. Bradūnui už poezijos rinkinį "Donelaičio kapas" (1970). "Draugo" romano konkursą laimėjo V. Volertas, "Dirvos" novelės — A. Balašai-tienė.

Visuomenės dėmesį rašytojams liudijo jų pasikvieti mas patiems savo kūrybos paskaityti. Tuo būdu buvo pakviesti J. Jankus ir vėliau M. Saulaitytė į Bostoną, K. Ostrauskas su R. Vėžiu — į Clevelandą, L. Sutema — į Detroitą, A. Gustaitis — į Santa Monica, Calif., B. Pūkelevičiūtė — i Rochesterį, H. Nagys — į Waterbury. K. Binkio kūrybos vakaras surengtas Detroite, V. Mykolaičio-Putino — New Yorke, H. Radausko — Čikagoj. Australijoj Adelaidėj, Melbourne ir Sydney vyko P. Andriušio minėjimai. Įvairių suvažiavimų ir stovyklų metu taip pat buvo literatūros vakarų. Skaitytojams sudominti plito naujų knygų "pristatymai". Daugiausia jie vyko autorių gyvenamose kolonijose. Plačiausio masto buvo rezistencinių romanų pristatymas Los Angeles, kur šalia vietinio J. Gliaudos buvo pakviesti iš Čikagos Al. Baronas ir A. Kairys. Detroite buvo suorganizuotas specialus lietuvio rašytojo pagerbimas.

Teatro festivalis
Praeitų metų teatrinis gyvenimas faktiškai susivedė į II teatro festivalį Čikagoj. Pirmajame festivalyje prieš trejus metus (1968) buvo dalyvavę 6 dramos sambūriai, šį kartą jų beliko pusė — 3. Clevelando ir Detroito sambūriai po ano festivalio daugiau nebepasireiškė; Čikagos šauliai dar rodo gyvybę, bet ji visada buvo itin silpna. Tuo būdu į šių metų festivalį Čikagon teatvyko Los Angeles ir Hamiltono dramos mėgėjai, o vietinei scenai atstovavo tas pats LB Jaunimo teatras.

Čikagiškiai suvaidino M. Smilgaitės režisuotą K. Ostrausko keturių veiksmų divertismentą "Metai", Hamiltono dramos grupė "Aukuras" — E. Dauguvietytės - Kudabienės režisuotą J. Jankaus trijų veiksmų dramą "Audronė", Los Angeles Dramos sambūris — D. Mackialienės režisuotą A. Landsbergio trijų veiksmų melotragiko-mediją "Paskutinis piknikas". Žymenų skyrimo komisija (pirm. D. Kučėnienė) iškiliausiu pripažino Los Angeles Dramos sambūrį, kuriam vadovauja D. Mackialienė. Hamiltoniečiai atžymėti už geriausius teatrinius kostiumus (jų eskizus darė Ad. Matulienė), čikagiečiai — už dekoracijas ir visą scenovaizdį. Losangeliečiams laimėti pirmąją vietą neabejotinai daug padėjo A. Landsbergio veikalas. "Paskutinis piknikas" daugiausia patenkino žiūrovus. "Metai", nors ir stiprių vaidintojų turėdami, daug kam pasirodė "per modernūs". Priešingai, "Audronė" daug kam pasirodė nebe šių dienų veikalas (iš tiesų, ji parašyta dar Lietuvoje).

Žinoma, festivalio vardas skamba per daug iškilmingai, kai jį tesudarė trys dramos mėgėjų grupės. Tačiau Čikagos lietuviams buvo malonu pamatyti trijų veikalų premjeras (du veikalai dar ir nespausdinti). Šiaip ar taip, tai mūsų stipriausiųjų šio meto dramaturgų kūriniai. Kol sulaukiame naujų dramos kūrinių, reikia ir teatro, nors neišvengiamai jis ir mėgėjiškas lieka. Todėl džiugu, kad šalia senesniųjų scenos entuziasčių E. Dauguvietytės - Kudabienės ir D. Mackialienės viešumon išėjo ir jauna režisierė M. Smilgaitė. O moterys gali pasižymėti ir ypatingai atkakliu ištesėjimu, nors nuo seno joms ir prikišamas nepastovumas.

Scenos veterano St. Meringio žodžiais "Drauge", "festivalių rengimas gal ir nežalingas dalykas", nors ir reikia konkretesnės "politikos" "teatriniam nuosmukiui" pastimuliuoti". Festivaliai tik parodė, kokia išeivinio mūsų teatro padėtis, bet jo krizės jie negali nugalėti. Abu festivalius organizavo LB Kultūros fondo pirmininkas A. Kairys. Pats dramų autorius, jis labiausiai ir yra susirūpinęs teatru. Be abejo, ir jam turi būti aišku, kad festivalių dar nepakanka sulaikyti išeivinio teatro blėsimui.

Festivalyje dalyvavusieji dramos sambūriai pasireiškė pačiais gyvaisiais ir visą tarpfestivali-nį trimetį. Nors pereitais metais jie daugiausia rengėsi pasirodyti su nauju veikalu festivalyje, bet surengė ir kitų vaidinimų. Hamiltoniečiai, pagrindiniam vaidmeniui pasikvietę vieną kanadiečių aktorių, vietinio universiteto teatre suvaidino anglų kalba J. Marcinkevičiaus "Mindaugą". Čikagoje esant daugiau režisierinių pajėgų, Jaunimo teatras suvaidino dar dvi kitas dramas: J. Valentino režisuotą K. Binkio "Atžalyną" ir D. Lapinsko režisuotą A. Kairio "Palikimą".

Kitų teatrinių įvykių nedaug kas yra suminėti. Santariečių suvažiavime ir vėliau Čikagoj suvaidinta D. Juknevičiūtės režisuota A. Škėmos "Ataraxia" ir M. Smilgaitės režisuotas K. Ostrausko "Lozorius". A. T. Antanaičio atgaivintas "Antrojo kaimo" kolektyvas Čikagoj surengė savo humoristinės programos kelis spektaklius. Floridoj St. Petersburgo dramos mėgėjai suvaidino V. Semaškos režisuotus A. Rūko "Vieno kiemo gyventojus". Pridėjus vieną antrą proginę inscenizaciją ar ištrauką, tai ir visas Šiaurės Amerikos išeivinio teatro balansas.
Taigi, daugely lietuviškųjų kolonijų nebuvo progos per visus metus pamatyti nė vieno lietuviško vaidinimo. Tik vaikų vaidinimėliai mokyklose dar nėra išnykę. Bet scenos kūrinėlių stoka yra tokia, kad patys mokytojai yra priversti tapti "dramaturgais" — patys ką nors sulipdyti, kad turėtų ką vaikai suvaidinti.

Dailininkų gausoj

Kai kitose srityse pasigendame prieauglio, tai dailėj tokio rūpesčio nėra: dailininkų vis gausėja, beužsitrinant meninės kūrybos ir laisvalaiki-nio užsiėmimo (hobbyj ribai. Ir pereitais metais iškilo naujų vardų. Tiesa, individualių parodų skaičius gerokai sumažėjo, bet užtat būdingai iškilo vietinių dailininkų kolektyvinės parodos.

Sudarant tradiciją, pernai antri metai Vasario 16 savaitę surengtos dailės parodos Čikagoj (21 dailininkas su 39 darbais) ir New Yorke (iš Atlanto pakraščio dalyvavo per 30 dailininkų su 109 darbais). Vėliau Čikagoj surengė savo narių kūrybos parodą Dailės grupė (17 dalyvių su 55 darbais). Los Angeles keliolika vietinių dalyvių savo darbus rodė net dviejose parodose. Po keliolika dalyvių sutelkė vietinės parodos ir Detroite ir Filadelfijoj; netoli dešimties dailės mėgėjų pasirodė net nedidelėj Kenoshos kolonijoj. Waterbu-ry kolektyviai savo darbus rodė apylinkės moterys. Apskritai tarp naujų vardų moterys vyrauja. Čikagoj jos susitelkė ir į atskirą dailininkių draugiją, turinčią jau 36 nares.

Iš individualinių parodų iškeliame vieną kitą, nesiimdami kartoti per visus metus teiktosios informacijos. Pomirtinėse parodose Ad. Galdiko darbai rodyti New Yorke ir Filadelfijoj. V. K. Jonynas apžvalginę savo kūrybos parodą surengė New Yorke. Čikagos lietuviai, be vietinių dailininkų, pernai turėjo progos pamatyti V. Kasiulio iš Prancūzijos ir skulptorės E. Gaputytės iš Anglijos darbus. Iš retai viešumoj be si rodančių dailininkų O. Paškevičienė buvo išstačiusi savo portretus ir peizažus New Yorke. A. Tamošaitis surengė tapybos parodas Montrealyje ir Bostone, kurių pastarajame savo kilimus rodė ir A. Tamošaitienė.

Vienas antras surengė savo individualines parodas amerikiečiuose. Ištisa eilė dalyvavo kolektyvinėse amerikiečių ar kanadiečių parodose.
V. Ignas buvo pakviestas savo grafikos ir tapybos darbus parodyti Vilniuje. R. Viesulo grafikos paroda surengta Krokuvoje. Anglijoj aktyvus buvo skulptorius A. Braždys, Prancūzijoj — A. Mončys. Australijoj tris individualines savo tapybos darbų parodas surengė H. Šalkauskas, anksčiau reiškęsis grafikoj.

Plataus dėmesio amerikiečiuose susilaukė Al. Kašubienės "erdvės buveinės" — naujoviškas butų vidaus perkūrimas, įgalinąs privatiškumą be izoliacijos.
Beverly Shores, Ind., parke pereitą vasarą atidarytas J. Bakio sukurtas Lituanicos paminklas. V. K. Jonynas suprojektavo ir savo skulptūromis išpuošė Amsterdamo lietuvių kapinių paminklinę Šv. Onos koplyčią.

Anksčiau minėta dailininkų gausa vis dėlto neleidžia pamiršti, kad ji nieku būdu dar nereiškia kokybės pakilimo. Nors dailininkų prieauglio
nestokojame, bet jų ryškesnio iškilimo dar laukiame. Kol kas išeivinei mūsų dailei tebeatstovauja vyresniosios ir vidurinės kartos dailininkai.

Rodos, gausėjant dailėj besireiškiąnčiųjų skaičiui ir nestokojant parodų, reikėtų laukti, kad kils ir visuomenės estetinis skonis. Tai vyksta (anksčiau įsigytus paveikslus iš salonų perkeliant į rūsius ar koridorius), bet tik labai pamaži. Nemaža dalimi, gal būt, dėl to kalta ir spauda, kuri dažnai ir pačią menkystę su didžiausiu aplombu išliaupsina. Tai skaitytojų nebe švietimas ir informavimas, o tamsinimas ir suvedžiojimas.

Muzikinis gyvenimas
Pereiti metai buvo gana turtingi muzikiniais įvykiais. Didžiausiu jų reikia laikyti IV dainų šventę Čikagoje liepos 4. Jos programoj svarbiausias kūrinys buvo Br. Budriūno kantata "Lietuvos šviesos keliais,\ Mūsų žurnale šią dainų šventę rugsėjo numery aptarė VI. Jakubėnas.

IV dainų šventės programa mažosios dainų šventės vardu buvo pakartota Elizabethe X.24, dalyvaujant Atlanto pakraščio artimesniųjų vietovių chorams. Šią šventę surengė Vargonininkų-muzikų sąjunga paminėti savo 60 metų sukakčiai.
Iš didžiųjų chorų Čiurlionio ansamblis, vadovaujamas savo ilgamečio vadovo A. Mikulskio, nedalyvavo dainų šventėj, nes tuo metu jis koncertavo Pietų Amerikoje, kur surengė 10 koncertų Kolumbijoj ir Venecueloj. Parodydami didelio aktyvumo, čiurlioniečiai surengė savo koncertus ir eilėj JAV lietuvių kolonijų: Detroite, Clevelandė, Čikagoj, Miami, Filadelfijoj ir New Yorke.
Antrasis didžiųjų ansamblių Dainava savo dvidešimtpenkmetį paminėjo naujos operetės prem-rra: A. Kairio libretu komp. Br. Budriūnas su-arlrė "Sidabrinę dieną", kuri, diriguojant ansambli: vadovui P. Armonui, ir buvo pastatyta Čikakoj XII.11-12. Pagrindinius vaidmenis turėjo D. Kočėnienė, R. Mastienė, A. Grigas, J. Saurimas ir kt. Plačiau apie Dainavos ansamblį šiame numery rašo VI. Jakubėnas.

Atgaivintas Čikagos choras Pirmyn pasirodė viešurnoj su J. Strausso operete "Šikšnosparnis", kurioj pagrindinį vaidmenį atliko A. Brazis.
Prieauglio stoka slegia kone visus chorus. Vis dėlto eilė jų pajėgė surengti savo koncertus, o vienas antras net kaimynines kolonijas aplankė. Žinoma, chorams sunku gastroliuoti dėl perdidelių išlaidų. Užtat galima atžymėti pernai pagyvėjusį mažesnių ansamblių aktyvumą. Clevelando vyrų ir Montrealio Aušros Vartų vyrų oktetas aplankė net po kelias ir tolimesnes kolonijas. Be abejo, iš dalies jų "paklausą" lėmė ir lengvesnė, didessnėj publikos dalyje populiari programa. Atei-čiai teikia vilties jaunimo chorai. Pernai susikūręs V. Verikaičio vadovaujamas Hamiltono mergaičių choras Aidas spėjo jau per pirmuosius metus pasirodyti Čikagoj, Hartforde ir Clevelande. St. Sližio suorganizuotas ir vadovaujamas Detroito jaunimo choras taip pat ne tik vietoj pasirodė, bet buvo nuvykęs ir į Cicero. Čikagoj penkmetį atšventė mergaičių ansamblis Aidutės.
Iš chorinių koncertų pažymėtunas Bostono parapijos choro, vadovaujamo komp. J. Kačinsko, surengtas religinis koncertas. Pirmąją programos dalį atliko vargonų virtuozas Z. Nomei-ka, o antrojoj daly buvo atliktas A. Dvoržako "Te Deum", pasikvietus dar vieną amerikiečių chorą ir iš kitų dviejų muzikinių vienetų sudarius simfoninį orkestrą. Gal ir kitur būtų įmanoma įvykdyti didesnių užmojų panašiu būdu (bendradarbiaujant su amerikiečiais)? Žinoma, tam reikia turėti kontaktų amerikiečių muzikiniuose sluoksniuose.

Evangelikų Tėviškės parapijos Čikagoj choras religinės muzikos koncerte pirmą kartą atliko VI. Jakubėno "Prisikėlimo kantatą", skirtą šio choro 20 metų sukakčiai.

Kaip kasmet, taip ir pernai žymų muzikinį įvykį sudarė Čikagos lietuvių operos pastatymas: diriguojant A. Kučiūnui, pakartota anksčiau statyta "Traviata" (žr. VI. Jakubėno recenziją birželio numery). Divejuose spektakliuose pagrindinį vaidmenį dainavo D. Mongirdaitė, o viename — G. Čapkauskienė.

Gausiuose įvairiuose parengimuose koncertinei programai visų pirma buvo kviečiami dainininkai. Visi mūsų solistai tuo būdu pasireiškė. x\tskirai pažymėtinas D. Stankaitytės rečitalis Čikagos Orchestra Hali (žr. VI. Jakubėno recenziją spalio numery). Iš lietuviuose rengtų koncertų Čikagoj pažymėtini D. Kučėnienės - Noreikaitės ir V. Čižauskaitės - Balčiūnienės koncertai. Betgi gausiausiai pereitais metais su pasisekimu koncertavo G. Čapkauskienė - Butkutė (New Yorke, Čikagoj, Los Angeles, Bostone ir kt.).

Vienur ar kitur pasireiškė koncertais ir pianistai, iš kurių pažymėtini A. Smetonos du koncertai New Yorko Lincolno centre.

Smuikininkas Iz. Vasyliūnas tęsė lietuvių muzikinės kūrybos populiarinimą: Bostono Jordan Hali ir New Yorko Carnegie Recital Hali atliko J. Gaidelio naują antrąją smuiko sonatą, o kitame trio koncerte (dainininkė A. Vedeckaitė, pianistas V. M. Vasyliūnas) Bostono Jordan Hali buvo pirmą kartą atlikta J. Gaidelio siuita "Klajūno maldos" (L. Andriekaus žodžiai).
J. Kačinsko naują kūrinį "Te Deum" pirmą kartą atliko Bostone Berklee muzikos kolegijos orkestras ir Belmonto choras.

Margučio koncerte Čikagoj atlikti nauji D. Lapinsko kūriniai: "H Vigilante del Mare" (S. Kudirkos išdavimui skirtas "totalinio teatro" kūrinys) ir "Infinitas VII" (koncertas pianinui, styginiams ir mušamiesiems, pagal kurį R. Arve sukūrė baletą). Žr. D. Matulionytės recenziją balandžio numery.

Išleista kitais metais besiruošiamos pastatyti K. V. Banaičio operos "Jūratė ir Kastytis" partitūra. Operos orkestracijai Illinois liet. gydytojų draugija paskyrė 1000 dol.

Mokslo pasaulyje
Kiek susilaukėme mokslo veikalų, apžvelgėme jau anksčiau. Dirbantieji universitetuose ar tyrimo įstaigose dalyvavo įvairiose mokslinėse konferencijose ir savo specialybės leidiniuose. Mūsų spaudon tik atsitiktinai apie juos patekdavo žinių. Lituanistinėmis temomis paskelbė straipsnių ar skaitė paskaitų nedaugelis (Z. Ivinskis, V. S. Vardys, R. Šilbajoris).

1969 metais įvykęs Mokslo ir kūrybos simpoziumas parodė, kad turime stiprų mokslinį prieauglį. Tačiau lietuviškojon spaudon bei vi-suomenėn vis dar mažai jaučiamas jo įsijungimas. Labai lauktina aktyvesnio pasireiškimo.

Pereitais metais Čikagoj įvyko Lituanistikos Instituto III suvažiavimas. Dvejopai jis reikšmingas: ir turtinga programa, ir sutelkimu tų jaunųjų mokslininkų, kurie, nors ir kitose specialybėse dirbdami, randa kelią ir į lituanistiką.

Pedagoginį Lituanistikos Institutą pernai baigė 16 absolventų, pusė įsigydami pradinės, pusė — aukštesniosios lituanistinės mokyklos mokytojo cenzą. Geriausiais pažymiais baigusiam R. Černiui paskirta lietuviškojo švietimo premija (500 dol.), kuri buvo pirmą kartą skiriama.

Specialių mokslinių premijų neturime, bet pernai du mūsų istorikai susilaukė dėmesio: Ohio liet. gydytojų draugija savo kultūrinę premiją (1000 dol.) paskyrė Z. Ivinskiui, o LKMA Bostono židinys vienkartine premija (500 dol.) atžymėjo J. Jakštą.

Ilgus metus vasaromis lituanistikos kursai veikė Fordhamo universitete. Pernai jie įvyko paskutinį kartą, nes ilgametis jų vedėjas prof. A. Vasys pasitraukė pensijon. Šių kursų apžvalga duodama šiame numery.

Lietuvių kalbos kursas buvo toliau dėstomas Čikagos universitete (dr. P. Jonikas), naujai pernai įvestas Čikagos Šv. Ksavero kolegijoj.
Daktaro laipsnius įgijo ištisa eilė jaunųjų mokslininkų. Yale universitete doktorizavosi istorikas R. Misiūnas (dėsto Nebraskos un-te). St. Goštautas už disertaciją iš ispanų literatūros daktaro laipsnį gavo New Yorko un-te (jis dėsto Wellesley kolegijoj). Brown un-te įgijo daktaro laipsnį D. Valiukėnaitė, parašiusi disertaciją apie Šekspyro vertimus. Iš kalbotyros doktorizavosi J. Rėklaitienė Stanfordo un-te. Psichologijoj doktoratus gavo P. Kaufmanas Čikagos un-te (dėsto Emory and Henry kolegijoj, Virginijoj), I. Rakauskaitė — Marquette un-te (jame liko ir dėstyti), Al. Gi landas Oregono un-te, R. Račinskas Kanados Waterloo un-te. Argentinoj doktorizavosi archeologas P. Krapovickas, ten jau nuo 1951 profesoriaująs. Biofizikos doktoratą gavo M. Labanauskas (Wisconsino un-te Madisone), chemijos — D. Kairaitis (Australijoj), aeronautikos -astronautikos — Š. Lazdinis (Ohio valstybiniame un-te), inžinerijos —. V. Jusionis (UCLA), architektūros — L. J. Šimutis.

Tarp naujų medicinos daktarų yra D. Bajorūnaitė, Ž. Zaparackaitė, T. Prunskytė - Kazlauskienė, A. Drukteinis, T. Kisielius ir kt., Kanadoj
— S. Kizis, E. Puodžiukas, J. Kiškis, Vokietijoj
— A. Laukaitis. Bostono un-te teisės doktoratą gavo N. Makaitytė — Šležienė. Australijos lietuviai sulaukė savo naujo kunigo J. Vildžiaus. Romoj buvo į kunigus įšventintas A. Trimakas.

Bent vienas kitas iš šių vardų yra pažįstamas ir iš lietuviškojo gyvenimo. Tikime, kad bent jie nedings iš mūsų tarpo ir vėliau.

Jaunimas šoka

Jaunimo ansambliai (šokėjai, kai kuriuose ir dainininkai bei orkestrantai) pereitais metais itin gyvai reiškėsi ir gastroliavo po visas didesnes kolonijas. Judriausias jų pernai buvo Montrealio Gintaras, lankęsis bene 7 kolonijose ir, be to, aplankęs Vakarų Kanados lietuvių kolonijas. Toronto Gintaras atšventė savo veiklos 15 metų sukaktį išvyka Europon. Ir kiti ansambliai nesitenkino tik vietoj pasirodymu. Tuo būdu, pvz., čikagiečiai pernai galėjo pas save pamatyti ir Hamiltono Gyvatarą, ir Detroito Šilainę, ir Montrealio Gintarą.

Jei pakaktų tik šokti, nekiltų jokio rūpesčio dėl mūsų jaunimo lietuviškosios ateities. Neabejojamai jaunimo ansambliuose dalyvavimas ugdo lietuvišką nusiteikimą. Vis vien tik šokančios lietuvybės ateitis yra labai trapi.
Jaunimo organizacijos, moksleiviuose ateitininkai ir skautai, studentuose dar neolituanai ir santariečiai, stengiasi savo sutelktą jaunimą giliau lietuvybėn įugdyti. Ypatingai iškeltina kun. St. Ylos ateitininkuose organizuojami kursai, kuriems jis pateikia iš anksto atskirais leidiniais parengtą medžiagą.

Kiek iš tiesų sekasi jaunimą ne tik sutelkti, bet ir lietuviškai nuteikti? Verčia šį klausimą kelti bendrieji jaunimo suvažiavimai. Kanados XVII lietuvių dienon suvažiavęs jaunimas savo programą paskelbė Kanados lietuvių jaunimo II kongresu. Šokiuose netrūko kongresantų, bet jaunimo veiklos simpoziumas bedomino vos saujelę. Eilė metų taip vyksta ir Š. Amerikos bendrinės studentų sąjungos (LSS) suvažiavimai: suvažiuojama gausiai, bet tik papramogauti. Pereitų metų LSS valdyba (Clevelande) dėjo pastangų šią merdėjančią sąjungą atgaivinti ir bent artimesnėse vietovėse atkūrė skyrius. Bet ir šiai valdybai
nepasisekė sulaužyti suvažiavimo "tradicijų''. Beje, tik maža programos dalis vyko lietuvių kalba, vienašališkai ją sudarius. Suvažiavimas baigėsi, nė naujos centro valdybos neišrinkus (bus renkama korespondenciniu būdu, bet kol tie rinkimai bus pravesti, šie mokslo metai bus ir besibaigia).

Ir tai visa, besirengiant Pasaulio lietuvių jaunimo II kongresui. Suorganizuotos komisijos jam pravesti. Nėra abejonės, kad viskas ir bus sklandžiai, pravesta. Bet nieko nebus laimėta, jei tik tuo pravedimu ir baigsis. Rūpestingai planuojamas techninis kongreso parengimas. Bet visai nekreipiamas dėmesys į paties jaunimo šiam kongresui pasirengimą. Gal jau ir per vėlu, tad tik susierzinama, kai tas reikalas primenamas.

Jau ne kartą šiose apžvalgose kėlėme, kad lietuviškasis jaunosios kartos auklėjimas neturi baigtis tik vaiko metais (šeštadienio mokykla), kad reikia atitinkamomis formomis jį pratęsti ir studentiniais metais. Deja, šia linkme beveik nieko nedaroma.

Ligi šiolei rūpestis ribojosi tik parengimu mokytojų lituanistinėms mokykloms. Pedagoginis Lituanistikos Institutas, kaip minėta, pernai išleido 16 absolventų. Clevelande dvimetinius pedagoginius lituanistikos kursus baigė 8 (visos mergaitės). Toronte dviejų metų lituanistinį seminarą pernai baigė 14. Bostone tokio seminaro gal ir nereikėtų, turint du kultūros klubus, kas mėnesį surengiančius po paskaitą. Daug tų paskaitų galėtų dominti ir jaunimą. Bet tik vienas antras retkarčiais užklysta. . .

Pagrindinis lietuviškojo auklėjimosi šaltinis, išėjus iš lituanistinių šeštadienio mokyklų, yra lietuviška skaityba (ir knygos, ir žurnalai). Bet kiek gi tuo rūpinamasi? Pernai teko spaudoj pastebėti, kad tik Pr. Razmino vadovaujama Čikagos Marąuett Parko lituanistinė mokykla buvo surengusi lietuviškų knygų skaitybos varžybas, davusias gerų rezultatų. Kiek kitų mokyklų rūpinasi ne tik rašto pramokyti, bet ir įdiegti knygos pamėgimą? Nėra šviesaus žmogaus be knygų. Nebus ir šviesaus lietuvio be lietuviškos knygos.

Neginčijamai teisingas būsimojo jaunimo kongreso šūkis, kad jaunimas yra mūsų ateitis. Tik reikia pridurti (ar bent atsiminti), kad ateitis nelygi ateičiai, nors ir tik jaunimas ją kurs. Šokančio jaunimo turime, bet reikia ir skaitančio jaunimo.

Iš kitur

Neišvengiamai šios metinės apžvalgos ribojasi šio krašto, JAV, ir iš dalies Kanados lietuviškuoju gyvenimu. Bet daug klausimų yra bendri ir kituose kraštuose. O dėl spaudos reikėtų pripažinti, kad bent pereitais metais kitų kraštų lietuviškoji spauda atsakingiau žvelgė į savo uždavinį ir blaiviau sprendė klausimus, negu kai kurie

Amerikos lietuvių laikraščiai.

Kanados lietuviai pernai rinko naują LB krašto tarybą. Rinkimuose dalyvavo 1514, bet tai nepilnas skaičius, nes mažesnės apylinkės savo atstovus išrinko aklamacijos būdu. Iš sėkmingai dirbusio dr. S. Čepo LB krašto valdybos pirmininko pareigas naujai kadencijai perėmė inž. E. Čuplinskas. Kanados lietuvių XVII diena pernai buvo surengta St. Catharines, jos programai antrą kartą pakviečiant jaunimo ansamblius — tuo būdu sutraukiant ir jaunimo. Kanados Lietuvių Fondas kultūriniams reikalams paskyrė 4425 dol. Tautos Fondui surinkta 10.000 dol.
Taip pat vykdė LB krašto tarybos rinkimus ir Vokietijos lietuviai. Rinkimuose dalyvavo 685 (apie 80 proc.). Ir kitų Europos kraštų lietuvius sutraukiančios Lietuviškų studijų dienos pernai vyko jau 18-tą kartą. Vasario 16 gimnaziją baigė 2 abiturientai. Pradėta šios gimnazijos bendrabučio statyba.
Australijos lietuviuose vyko gydymas žaizdų, kurias padarė 1970 metų vidaus kovos, sukėlusios vienus prieš kitus lyg kažkokius priešus. "Romuvos" korporacijos rūpesčiu Melbourne į-steigti lituanistiniai kursai, kuriuos oficialiai pripažino Viktorijos universitetų ir mokyklų egzaminų taryba (stojant į universitetus, ir lietuvių kalba bus pripažįstama). Katalikų federacija turėjo savo dešimtą metinį suvažiavimą Melbourne. Jo metu Adelaidės dramos mėgėjai suvaidino A. Rūko "Vieno kiemo gyventojus". Literatūros - dainos vakare dalyvavo rašytojai ir solistė G. Vasiliauskienė.
Su Pietų Amerikos lietuvių gyvenimu supažindinti esame iš Brazilijos gavę kun. A. Siūlaičio, S.J., straipsnį, kurį numatome netrukus paskelbti.

Kurie paliko pasaulį

Vasarą Čikagoj mirė kan. F.k Kapočius, kuriam tautinio delegato titulu buvo po karo pavesta Vokietijos ir Austrijos lietuvių katalikų sielovada.

Lietuvoj mirė buvęs * ministras pirmininkas doc. dr. L. Bistras, šalia prieš metus mirusio prel. M. Krupavičiaus buvęs pagrindinis krikščionių demokratų vadas. Vokietijoj mirė buvęs vidaus reikalų ministras K. Oleka. JAV mirė 1941 metų Laikinosios vyriausybės nariai prof. dr. Pr. Pa-dalis ir inž. A. Novickis. Netekome Lietuvos generalinio konsulo Čikagoj dr. P. Daužvardžio ir garbės konsulo Bostone A. Šalnos.

Vokietijoj, berašydamas plačiai užsimotą Lietuvos istoriją, mirė prof. Z. Ivinskis, ten profesoriavęs Bonnos universitete. Lenkijoj mirė kalbininkas lituanistas prof. J. Otrębski. Lietuvoj iš mokslo žmonių mirė profesoriai J. Kupčinskas, V. Ruokis, Dz. Budrys, A. Bistrickas ir kt. Iš buvusių Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų išeivijoje dar netekome inž. J. Matycko, dr. V. Lito, veterinarijos gydytojo doc. dr. Alf. Kalvaičio.

Rašytojų pereitais metais mirėv J. Tininis, Lietuvoj — A. Venclova, vaikų rašytojai M. Grigonis, P. Kondratas, vertėja J. Tverskaitė - Ma-ceinienė, El. Bujokaitė - Švelnienė. Žurnalistų netekome K. K. Karpiaus (drauge ir rašytojo), Alb. Gražiūno, J. Medušausko (Vokietijoj); Lietuvoj mirė V. Gustainis, V. Oškinis.
Muzikų pernai mirė smuikininkas prof. VI. Motiekaitis, čelistas M. Saulius, chorvedys M. Liuberskis, Lietuvoj — liaudies muzikos populiarintojas komp. J. Švedas. Dailininkų Australijoj mirė A. Šimkūnas, JAV — Pov. Osmolskis. Čikagoj mirė aktorius K. Gandrimas.

Iš kunigų pernai mirė vyčių veikėjas kun. J. Jutkevičius, daug nusipelnęs lietuviškosios informacijos srityje. Visuomeniškai veiklūs buvo kun. M. Vembrė, kun. dr. A. Valiušaitis. Tarp 15 (bent) Lietuvoj mirusių kunigų buvo kun. J. Marcinkus, pasireiškęs dramomis ir kitomis knygomis. Evangelikai išeivijoje neteko buvusio docento kun. J. Paupero.

Iš senosios kartos teisininkų pernai mirė liaudininkų veikėjai ir seimų nariai: A. Sugintas — Čikagoje, Z. Toliušis — Lietuvoje. Kaune miręs teisininkas V. Burkevičius buvo ir Lietuvos mokyklų istorikas.

Iš visuomeniškai pasireiškusių gydytojų pernai netekome M. Nasvyčio, Em. Norvaišienės -Klemkaitės, Lietuvoje — V. Janulaitytės - Alsei-iienės.
Lietuvoj tarp mirusiųjų dar pernai buvo gen. St. Zaskevičius, Steigiamojo seimo atstovė mokytoja S. Stakauskaitė, fizinio ugdymo pionierius mokytojas St. Janušauskas.

Dauguma vardų, kuriuos vardijome pagal profesijas, drauge buvo ir visuomeninio gyvenimo vardai. Netekome ir daugelio kitų visuomeniškai veiklių žmonių, kuriais remiasi išeivinė mūsų bendruomenė. JAV iš senųjų ateivių mirė buvęs SLA pirmininkas St. Gegužis, iš naujųjų ateivių — teisininkas Ant. Repšys, inžinierius V. Galvydis, veterinarijos gydytojas A. Vasonis, Venecue-los lietuviai neteko savosios LB kūrėjo J..Bieliūno. Australijoj mirė Adelaidės lietuvių sąjungos steigėjas ir pirmininkas V. Raginis. Daug, neįmanomai išvardyti daug mirė žmonių, kurių netekimą pergyveno jų vietinė bendruomenė: pvz., iš senųjų ateivių Rochesterio lietuviai neteko P. Norkeliūno, Detroito lietuviai — P. Medonio, iš naujųjų ateivių Bostono lietuviai pasiges A. Vilė-niškio, Omahos lietuviai — mokytojo P. Adamonio. Žmonės niekada nėra pakeičiami. Tik darbai perimami. Bet ne vienu atveju liks neperimtas ir darbas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai