Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Lietuvių kalba Fordhamo universitete PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vasys Antanas   

Paprastai taip jau yra, kad švenčiant bet kokią sukaktį, kartu mėginama susumuoti ir ne vienas balansas, išryškinant įžymesnius laimėjimus bei pasiekimus ir nežymiai prisimenant vieną kitą didesnį ar mažesnį nepasisekimėlį. Metame žvilgsnį į mūsų lituanistinio švietimo balansą. Prieš du metu su skaudančia širdimi uždarėme Šv. Antano gimnaziją. Šiemet, po 15 metų veiklos, padedame tašką ir akademinio pobūdžio lituanistinėms studijoms Ford-hamo universitete. Dažnai tenka girdėti, kad egzis yra pralaimėjimas; reikia sutikti su šiuo dėsniu. Bet, iš kitos pusės, vėl gi neturime pasiduoti šiam fatalizmui. Yra būdų ne tik išlikti tuo, kas buvome ir esame, bet ir sukurti išliekamų vertybių.

Todėl labiausiai kaip niekada išryškėjo mūsų kultūros darbuotojai, kurie, nelyginant Simanas Daukantas anoje priešaušrio gadynėje, kentėdami ir vargą, ir nepriteklių, kartais pašaipą ir panieką, entuziastingai dirbo lietuvybės išlaikymo darbą. Ford-hamo universiteto lituanistinių studijų iniciatoriai ir dėstytojai, kurių sąrašą matysite prof. A. Vasio straipsnyje, mūsų egzilio istorijoje bylos, kad mes taip lengvai nekapituliavome. Fordhamo universiteto lituanistiniai vasaros kursai, kuriuos organizavo ir administravo prof. A. Vasys, daugiau nebebus organizuojami. Tuo užverčiama vienas lapas mūsų išeivijos pastangų. Visa tai turint dėmesy, spausdinami prof. A. Vasio pasisakymai, liečia ir apskritai lituanistinių studijų galimybes Amerikos universitetuose, ir išsamiau Fordhamo universiteto lituanistines studijas.

(Aleksas Vaškelis)
Amerikoj lietuvių kalba niekad nebuvo tokia populiari, kaip šiandien. Ji dėstoma jau keliuose universitetuose. Eilė JAV universitetų profesorių yra susidomėję baltų kalbotyra. 1968 m. buvo sušaukta baltistų konferencija, kurioje daugiausia buvo nagrinėjami lietuvių kalbos klausimai. Susidomėjimas lietuvių kalba atsirado po II pasaulinio karo, bet jo pradžios reikia ieškoti dar prieškariniame laikotarpyje. Šio judėjimo pradininku yra mūsų bičiulis šveicaras prof. Alfredas Sennas. Jis yra vienas iš pirmųjų pionierių praskynęs kelią lietuvių kalbai į JAV universitetus. Profesoriaudamas Wisconsino universitete, jis dėstė ir lietuvių kalbą lyginamosios kalbotyros skyriuje. Vasaromis jis dėstė lietuvių kalbą New Yorko miesto kolegijoj, Karolinos universitete ir Berkley Kalifornijos universitete. Lietuvių kalbos dėstymas buvo taikomas daugiausia lingvistams.

1938 m. prof. A. Sennas persikėlė į Pensilvanijos universitetą, ir čia jo pastangomis 1947 m. buvo įsteigtas slavų - baltų studijų skyrius. Į šį skyrių iš Vokietijos buvo pakviesti prof. V. Krėvė ir prof. A. Salys. Nuo 1948 m. čia prame-čiui dėstoma lietuvių, latvių ir prūsų kalbos bei kalbotyra. Pradžioje taip pat dėstyta ir literatūra. Steigiant tą skyrių, buvo tikėtasi, kad naujųjų ateivių lietuvių jaunimas įsijungs į lietuvių studijas. Deja, per 20 metų atsirado vos dvi lietuvaitės naujųjų ateivių, kurios lankė prof. Salio lietuvių kalbos kursą. Senųjų ateivių lietuvių jaunimas parodė didesnį susidomėjimą. Lietuvių kalbos kursuose t jų būta apie dešimtį. Žinoma, čia neįskaitomi doktorantai nelietuviai, kuriems visų trijų kalbų kursai buvo reikalingi kalbotyrai.

Vis dėlto Pensilvanijos universiteto slavų - baltų skyrius išvarė gilią vagą lituanistikoj. Šis skyrius paruošė eilę jaunų lituanistų, kurie dirba lituanistikos srityje. Čia daktaro laipsnį įgijo: prof. A. Klimas (germanistas), K. Ostrauskas, kun. prof. VI. Jaskevičius ir prof. B. Vaškelis. Taip pat ir keli ne lietuviai, baigę šį skyrių, įsijungė į baltų k. tyrinėjimą. Bene svarbiausias bus dr. W. R. Schmalstiegas, Pensilvanijos valstybinio universiteto profesorius, kuris visą savo dėmesį skiria lietuvių ir prūsų kalboms; kitas, dr. D. Robinsonas, dabar profesoriauja Ohio valstybiniame universitete, taip pat domisi lietuvių kalba.

II
Pensilvanijos universiteto slavų-baltų departamentas neišjudino lietuvių jaunimo. Jau buvo minėta, kad per 20 metų iš filadelfiečių atsirado vos dvi mergaitės iš naujųjų ateivių, kurios klausė lietuvių kalbos kursą.

Kai 1956 m. mudu su kun. prof. VI. Jaskevičiumi planavome steigti lituanistikos skyrių Fordhamo universitete, tai mus šiek tiek gąsdino lietuvių kalbos kursas Pensilvanijos universitete. Filadelfijos studentai teisinosi, kad Pensilvanijos universitete lietuvių kalba yra tuo metu, kada jie užimti savo mokyklose. Todėl Fordhame nutarėm organizuoti lituanistikos kursus vasaros metu, kada studentai yra laisvi. Bet atsirado nauja kliūtis. Fordhamo vadovybė nenorėjo pripažinti lietuvių kalbai lygių teisių su kitomis kalbomis. Čia mums pasitarnavo Pensilvanijos universitetas. Mes argumentavome, kad Pensilvanijos universitete yra baltistikos skyrius su lietuvių kalba, kalbotyra ir literatūra. Pagaliau universiteto vadovybė, prašoma mūsų atstovybės Vašingtone, lietuvių vyskupų ir Kunigų Vienybės, sutiko patenkinti mūsų prašymą.

III
Fordhamo lituanistikos skyriaus tikslas buvo trumpai nusakytas pirmame 1957 m. vasaros semestro tvarkaraštyje. Pirmoj eilėj užsimota pagelbėti jaunimui, duoti jam tai, ko jis negali gauti šio krašto mokyklose, būtent: padėti jaunimui pagilinti lietuvių kalbos mokėjimą ir supažindinti jį su lietuvių tautos istorija, literatūra, tautosaka ir kitomis kultūrinėmis vertybėmis. Suprantama, kad ne tik švietimas, bet ir ugdymas kultūrinių vertybių yra būtinas, nes tik kūrybinga tauta yra tikrai gyva ir nusipelno kitų pagarbos. Tačiau tos kuriamos vertybės turi būt perduodamos jaunajai kartai, o nekraunamos į archyvus pelyti. Ne-perdavus tautinių vertybių, nutrūktų tautinės gyvybės ryšys. O lituanistinis švietimas kaip tik ir yra jaunosios kartos paruošimas ateičiai, kad ji galėtų tęsti mūsų pradėtus darbus. Mūsų sąlygose perdavimas tautinių vertybių yra labai sunkus. Jaunimas veikiamas aplinkos pasiduoda šio krašto kultūrai ir tolsta nuo savo tėvų kalbos, papročių ir kultūros. Savaime suprantama, kad jaunimas turi pasisavinti kultūrą tos šalies, kuri jam tapo antrąja tėvyne. Mūsų troškimas, kad lietuviškasis jaunimas pamiltų ir pasisavintų ir savo tautos kultūrą. Tos abi kultūros, tas dvilypumas nesiaurina, bet praplečia jaunimo horizontus. Sakome, kad jaunimas turi pamilti savo tautos kultūrines vertybes, bet pamirštame, kad negalima pamilti to, ko nežinai, ko nepažįsti. Todėl turime sudaryti jaunimui sąlygas pažinti savo tautos kultūrą. Tuo tikslu ir buvo įsteigtas Fordhame lituanistikos skyrius.
Rūpintasi ir mokytojų paruošimu lietuviškoms mokykloms. Mokytojai, baigę mokyklas Lietuvoje, jau retėja, traukiasi iš darbo. Reikia naujų jėgų, o jų nesimato. Arba mokytojų vietas užima tie, kurie nėra pasirengę mokytojo darbui. Todėl į mūsų programą buvo įvesta ir lietuvių kalbos dėstymo metodika. Buvo užsimota padėti ir lietuviškų vienuolynų seselėms pasiruošti dėstyti lietuvių kalbą parapinėse mokyklose. Kviečiami buvo klierikai ir jaunesnieji kunigai pagilinti lietuvių kalbą.

IV
Pagal mūsų deklaruotą tikslą buvo sudaryta dėstomų dalykų programa. Lietuvių kalba buvo pagrindiniu dalyku. Tačiau kalba yra tik tautinė žymė ir vien kalbos neužtenka būti sąmoningu, susipratusiu lietuviu, bet reikia pažinti ir tautos kultūrą. Tik atskleidus jaunuoliui tą tautos turtą, jis supras, kas jis yra ir kuo jis turi būti. Todėl, be kalbos, į mūsų programą buvo įtraukta tautosaka, literatūra, Lietuvos istorija, geografija, archeologija ir kalbos dėstymo metodika.

Taip plačiai užsimoję, mes tikėjomės sulaukti bent šimtinę studentų, bet mūsų optimizmui nelemta buvo realizuotis. Pirmą vasarą 1957 m. turėjome tik 21 studentą. Pasirodė, kad skelbti tiek daug kursų nepraktiška finansiniu atžvilgiu, nes klausytojai turėjo atskirai mokėti už kreditus kiekvieno kurso, kuriuos jie klausydavo. Todėl nuo 1958 m. skelbdavom

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Viršutinėj nuotraukoj Fordhamo universiteto lituanistikos studentų grupė ir keli lektoriai 1967 m. Pirmoj eilėj (iš kairės) R. Danytė, R. Kaunaitė, lekt. St. Barzdukas, kun. prof. VI. Jaskevičius ir prof. A. Vasys, antroj eilėj — V. Gerdvilis, dr. F. Fitzgerald, R. Kildisas, St. Giunta, L. Piro ir A. Masevičiūtė.

Apatinėj nuotraukoj tokia pat grupė 1958 m. Tarp dėstytojų yra prof. A. Salys, prof. A. Vasys, prof. J. Puzinas ir kt.

Stasys Barzdukas
"Lietuvių kalbos mokytis yra niekuomet nevėlu. Aš jos ir dabar dar tebesimokau", — taip kukliai atsiliepia apie save vienas iš pirmaeilių lietuvių kalbos praktikų Stasys Barzdukas. Savo profesija — pedagogas; specialybe — lituanistas, St. Barzdukas mūsų tarpe labiau yra populiarus kaip visuomenės veikėjas. Betgi St. Barzdukas nepaskęsta vien tik visuomeninio darbo rutinoje. Jei tik yra proga, jis mielai imasi nešti jam taip mielą pedagoginę naštą. Todėl be jo neišsiverčiama nei kasmetiniuose mokytojų ir jaunimo lituanistiniuose kursuose, nei Fordhamo universiteto lituanistinėse studijose. St. Barzdukas yra mokytojas, kuris, kaip retas kas kitas, nepavargo nei pats mokytis, nei kitų mokyti. Štai kaip prof. A. Vasys atsiliepia apie savo kolegą St. Barzduką, kalbėdamas apie Fordhamo lituanistinius kursus: Kviečiamas į Fordhamo lituanistinius kursus 1957 metais, jis mielai sutiko ir dirbo su entuziazmu. Jam teko dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą pažangiųjų grupėje. Darbas sunkus, nes studentų pasiruošimo lygis lituanistikoje nevienodas. St. Barzdukui tekdavo dirbti ilgas valandas su -Lūžesnėmis grupėmis, arba net individualiai. Tačiau jis kantriai dirbdavo ir džiaugdavosi studentų pražanga".

Sulaukus pensininko amžiaus, Lietuvių Bendruomenės organizatoriui ir pedagogui St. Barzdukui sveikatos ir ištvermės linki LB darbuotojai, kolegos mokytojai, studentai ir mokiniai.

Prof. Antanas Vasys
"Anksčiau, prieš 12 metų, mudu su kun. V. Jaskevičiumi ėjom nuo durų prie durų, ubagavom. Pagaliau pavargom", — taip prof. Antanas Vasys nusako savo bėdas, kurias jam teko patirti, neorganizuojant vasarinius lituanistikos kursus Fordhamo universitete. Fordhamo lituanistinės studijos — vieno prof. A. Vasio pastangų vaisius. Jam teko rūpintis ne tik studentų kvorumo suorganizavimu ir suradimu tinkamų dėstytojų, bet ir parūpinimu studentams stipendijų ar kitokios finansinės paramos. Visos bėdos ir rūpesčiai, kurie tik siejosi su Fordhamo lituanistinėmis studijomis, buvo kartu ir prof. A. Vasio bėdos. Nežiūrint jo prisipažinimo, kad jaučiasi pavargęs, betgi Fordhamo lituanistinių studijų tolimesnis organizavimas nutraukiamas tik dėl to, kad pasidarė neįmanoma suorganizuoti minimalia studentų skaičių. Prof. A. Vasys nėra iš tų, kurie lengvai kapituliuotų. "Mes senstame amžiumi, betgi mūsų žinios lituanistinėje srityje dar galėtų būti panaudotos", — kalba apie save, kartu turėdamas galvoje ir savo kolegas, kurie, kaip ir jis pats, jau yra pensininkų kategorijoje, tačiau neatsižada darbo, kuris dar galėtų prisidėti prie mūsų tautinės kultūros ugdymo ir išlaikymo.
Lietuviškoje enciklopedijoje skaitome, kad prof. A. Vasys gimė lietuviškai nekalbančioje šeimoje. Ir tai tikrai didelis šuolis iki lituanistinių studijų organizavimo ir lietuvių kalbos kurso dėstymo Fordhamo universitete.


Vaclovas Čižiūnas

"Ar Tamsta pastebėjote vieną įsidėmėtiną mūsų pokario išeivi-nės beletristikos bruožą: joje labai menkai atsispindi Lietuvos mokyklos (moksleivijos ir mokytojijos) tragedija pirmosios rusų invazijos ir okupacijos metais? Skaitome joje tik užuominas, trumpus brūkštelėjimus, flirtus ir meilės pagundas tarp mokytojų ir mokinių, tačiau dvasinio lūžio (tiksliau, sovietinio pedagoginio traktoriaus triuškinimo) Lietuvos mokykloje menkai teįžiūrime", — kadaise rašė V. Čižiūnas "Aidų" redaktoriui, norėdamas atskleisti savo autobiografinių bruožų kai kurias nuotrupas. Tokios artimos ir mielos V. Čižiūnui mokyklų ir mokytojų problemos. Tomis problemomis jis "sirgo" Lietuvoje, jų nepamiršo ir čia. Tautinis auklėjimas ir švietimas jam pasiliko pagrindiniu domėjimosi objektu, šioje srityje jis yra vienas iškalbingiausių žurnalistų išeivijos periodikoje. Tautinio auklėjimo klausimais išleido du atskirus leidinius: Tautinis auklėjimas šeimoje (1953) ir Šeima tautinėje bendruomenėje (1971).

Prof. A. Vasys, paprašytas apibūdinti kai kuriuos Fordhamo lituanistinių kursų dėstytojus, taip atsiliepė apie savo kolegą Vaclovą Čižiūną: "Visą savo gyvenimą praleidęs mokykloje, jis ir pensijon išėjęs ilgisi mokyklos. Kviečiamas į Fordhamo lituanistikos kursus, jis mielai sutiko ir nuoširdžiai dirbo. Kursuose jis dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą pažangiųjų grupėje ir lietuvių kalbos dėstymo metodiką".
------------------------------------------------------

tik du kalbos kursus ir kai kuriais metais pridėdavom aukštesnį (graduate) kalbotyros kursą. Bet pažengusiųjų kalbos kurse buvo dėstoma ne tik kalba, bet ir visi kiti lituanistikos dalykai. Suprantama, kad visų dalykų negalima išeiti pagrindinai. Daugiausia dėmesio buvo kreipta įs kalbą, o kiti lituanistikos dalykai išeinami suglaustai. Literatūros buvo daromos tam tikrų . periodų apžvalgos, o smulkiau nagrinėjami tik Iceli stambesnieji autoriai. Žemesniame kalbos kurse buvo dėstoma kalba ir retkarčiais viena kita paskaita anglų kalba iš lietuvių literatūros arba istorijos.

V
Dėstyti lietuvių kalbą Fordhame pradėta 1956/57 mokslo metais rudens ir pavasario semestruose. Paskaitos vyko vakarais kartą savaitėje. Kursus lankė 16 studentų iš New Yorko ir priemiesčių. Pirmas vasaros semestras buvo 1957 m. Jame dalyvavo studentai ne vien iš New Yorko, bet ir iš tolimiausių JAV ir Kanados vietų. Pirmame vasaros semestre buvo 21 klausytojas: 9 seselės lietuviškų vienuolynų (kazimierietės, pranciškietės ir Nukryžiuotojo Jėzaus), vienas klierikas, vienas kunigas ir 10 studentų. 1958 m. vasaros semestre buvo 12 seselių ir 15 studentų. Studentų skaičius per 15 semestrų svyravo tarp 15 ir 28. Tai priklausė nuo stipendijų skaičiaus. Per visus 15 semestrų kursus lankė 21 seselė, 4 klierikai ir apie 260 studentų. Studentų skaičius nėra visai tikslus, nes kiekvieną semestrą buvo leidžiama keliems studentams lankyti kursus neužsiregistravus.

Studentų pasiruošimas lituanistikoj sudarė didžiausią problemą. Jų pasiruošimo lygis buvo labai nevienodas. Vieniems buvo lengva įsijungti į mūsų kursą, kitiems trūkdavo lietuvių kalboje elementariausių žinių. Todėl tekdavo klasę dalinti į grupes ir su kiekviena grupe atskirai dirbti. Apskritai į kursus atvykstančio jaunimo pasiruošimas lituanistikoj kasmet silpnėjo.

Studentų telkimas taip pat sudarydavo daug rūpesčio. Studentai buvo telkiami per spaudą, lietuviškas radijo valandėles ir organizacijas. Iš organizacijų uoliausi buvo vyčiai. Jie kiekvieną vasarą atsiųsdavo vieną arba net ir kelis kandidatus. Studentų telkime turėtų nulemti tėvai, nes jų šventa pareiga paraginti savo vaikus pasimokyti savo gimtosios kalbos, istorijos, literatūros. Tačiau dažnai tėvai, užuot paraginę jaunimą, jį atkalbinėja: "O ką darysi su ta lietuvių kalba, negi duoną valgysi". Koks paradoksas — svetimtaučiai domisi mūsų gražia ir kalbų mokslui svarbia kalba, o patys lietuviai jos gėdinasi ir atsižada.

Ateityj į pagalbą telkiant studentus turėtų ateiti LB apylinkės. Jei kiekviena apylinkė atsiųstų vieną tinkamą kandidatą su tikslu, kad jis vėliau įsijungs į lietuvių kultūrinį, politinį ar švietimo darbą, tai mūsų lietuviškosios veiklos ateitis būtų tikrai šviesi. Žinoma, toks kandidatas turėtų būti finansiškai paremtas.

VI
Kursams vadovauti teko mudviem su kun. prof. VI. Jaskevičiumi. Dirbom, nes jautėm pareigą padėti jaunimui. Kursuose dėstė nuolatiniai lektoriai ir svečiai lektoriai. Pastarieji buvo kviečiami epizodiniams kursams, paprastai kelioms paskaitoms. Nuolatiniai lektoriai dėstė kiekvieną dieną per visą vasarą. Nuolatiniai lektoriai buvo: St. Barzdukas, prof. A. Šlepetytė - Janačienė, V. Čižiūnas, R. Salytė ir prof. A. Vasys. Jei būdavo aukštesnis kalbotyros kursas, tai jame dėstė prof. A. Sennas ir prof. A. Salys. Epizodiniams kursams buvo kviečiami svečiai lektoriai: archeologijai prof. J. Puzi-nas; istorijai prof. A. Kučas, prof. S. Sužiedėlis, kun. dr. V. Gidžiūnas, prof. F. E. Sennas, kun. prof. St. Yla, V. Trumpa ir buvęs mūsų stud. dr. A. Budreckis; literatūrai prof. V. Maciūnas, prof. J. Brazaitis, dr. K. Ostrauskas, kun. dr. L. Andriekus, dr. J. Aistis ir P. Naujokaitis; geografijai a. a. prof. K. Pakštas ir a. a. A. Bendo-rius; kalbotyrai prof. A. Sennas, prof. A. Salys ir L. Dambriūnas; kalbos dėstymo metodikai A. Masionis ir V. Čižiūnas; tautosakai dr. J. Balys. Nevisi lektoriai buvo kviečiami tais pačiais metais.

VII
Sumobilizavus studentus, reikėjo parūpinti jiems stipendijas. Tai buvo sunkus darbas. Apie dešimtį metų mudu su kun. prof. Jaskevičiumi rinkome aukas stipendijų fondui. Važinėjome net po provinciją, beldėmės į duris, kurios nevi-sada buvo mums atidaromos. Stipendijos buvo būtinos, nes studentams, ypač atvažiuojantiems iš tolimesnių vietų, sunku buvo užsimokėti už mokslą ir New Yorke pragyventi. Suradom eilę geradarių, kurie mums pagelbėjo. Su dėkingumu prisimenam juos, būtent: dr. J. Kazicką, dr. K. Valiūną, dr. A. Starkų, dr. A. Šmulkštį, a. a. ministrą P. Žadeikį, a. a. prel. M. Krupavičių, prel. J. Balkūną, p. A. Radzivanienę, p. Ąžuolienę, LB New Yorko apygardos valdybą, Lietuvių inžinierių sąjungą, Dr. Vydūno fondą, LK Moterų kultūros draugiją, a. a. kun. J. Čepukaitį, a. a. kun. dr. J. Starkų ir daug kitų asmenų, kuriuos čia neįmanoma išvardinti. Paskutinius tris semestrus finansiškai kursus rėmė JAV LB Švietimo valdyba iš Lietuvių fondo lėšų. Ypačiai esame dėkingi mūsų nenuilstamam švietimo vadovui, LB Švietimo tarybos pirmininkui J. Kavaliūnui.
Baigiant šią apžvalgą, norėtųsi paklausti, ar tie kursai kiek nors patarnavo lietuvių visuomenei? Neturint statistikos duomenų, sunku apie tai kalbėti, bet vis dėlto, sekant spaudą, galima pastebėti, kad vieni buvusieji kursų studentai dirba švietimo srityje, kiti aktyviai dalyvauja politinėje veikloje (pvz., dr. A. Budreckis), arba spaudoje (kun. A. Saulaitis). Yra ir tokių, kuriuos mūza paviliojusi (pvz., M. Saulaitytė). Kunigai, kurie lankė mūsų kursus, tikrai pasinaudojo: pvz., Klemensas Ka-sinskas, kuris negalėjo lietuviško sakinio suregzti, dabar sako pamokslus gražia literatūrine kalba.

Dėl kursų ateities esu įsitikinęs, kad tokie kursai Fordhame ar kitame universitete turi būti tęsiami. Kongresai ir stovyklos jaunimui reikalingi, bet jie turi kitą tikslą. Taip pat organizuoti "trijų dienų" lituanistikos kursus stovyklose atrodo juokinga. Fordhame dirbdami 7-8 savaites, kasdien 4 vai. klasėje ir 3-4 vai. namie, skųsdavomės, kad pertrumpas kursų laikas. Tai ką gi galima padaryti per kelias dienas? Kursai prie universiteto brangiau kainuoja, bet studentai priversti dirbti, nes gauna kreditus, kuriuos gali perkelti ir į kitą universitetą. Jiems lietuvių kalba įskaitoma kaip reikalaujama svetimoji kalba. Antanas Vasys


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai