A K A D E M I N I S G Y V E N I M A S
Dažniausiai jau pirmasis vaizdas, kuris mus sutinka, kai mes išeiname į svetimojo miesto gatves, yra griuvėsiai. Jeigu nėra tai pirmasis įspūdis, kurį pagauna mūsų žvilgsnis, tai, kur nors netoli, kur mus nuveda pirmieji jieškantys žingsniai, mes juos surandame: dideles, kažkokios beprasmiškos jėgos išmuštas duobes ir subyrėjusius, dažnai didelių pastatų luitus. Toli nereikia jieškoti įrodymų, kad mūsų laikotarpis yra sunkus, neviltį nešąs ir grasinąs savo bejėgiškumu. Čia pat, kasdieniškiausio gyvenimo smulkmenoje mes pajuntame, kad istorijon yra atėjusi sunki diena, diena, kuri žmogui atskleidžia sudužusius daugelį jo tikėtų stabų ir kartu sugniužusius jo pačio namus, diena, kuri tačiau kartu klausia: ko žmogus norėjo taip viską griaudamas ir ko jis dabar nori ir kur jis dabar eis.
Lietuviškoji studentija — tiksliau, jaunoji lietuviu šviesuomenės karta stovi prieš šių dienų griuvėsius ir kartu su kitais žmonėmis yra įpareigota klausimo, kurį dabartinis Europos sugriuvimas kelia. Dar daugiau — atsakymas, kurį mes į šitą klausimą duosime, lems mūsų gyvenimą, nes mes esame jaunoji karta.
Vieną kartą lietuviškoji studentija yra atidavusi didelę duoklę gyvenimui. Ji yra savo tautą mylėjusi labiau už savo asmeninį likimą ir jos atgimime mačiusi savo darbo tikslą? Tai buvo nepamirštami „Aušros“ idealizmo laikai. Tačiau mūsų kartos laikotarpis yra sunkesnis nei aušrininkų. Sunkesnis, nes prieš mūsų akis yra gyvas Nepriklausomos Lietuvos tragiškas likimas, nes mes matome savo akimis, kaip nuostabiai greitai sudužo tų pačių, savo idealizmu mus stebinančių aušrininkų pastangos, nes mes-matome dar daugiau — visi žmogaus dvasinį gyvenimą giną žodžiai mūsų dienose yra tapę tušti ir bejėgiai. Mes gyvename pasaulinės krizės laikotarpį ir patys esame jos grasinami. Europa nebeturi tikslo, nebeturi idealų; mūsų karta yra grasinama pavojaus jų irgi netekti.
Tremtis mums leido pažinti Vakarų Europą. Savo akimis mes matome tautas, kuriose bet iki šioliai formavosi Europos veidas ir mes turime progos patys gerai pažinti Vakarų Europos žmogaus kelią ir dabartinį, vieną tam-. šiaušių jo posūkių. Mes galime palyginti savo jėgas su Vakarų Europos žmogaus ir savo tautos dvasią iškelti kaip ginklą prieš dabartinę krizę.
Apie ją kalbėdama norėčiau prisiminti senąjį mitą apie Prometėjų. Šių dienų sudužimas yra išdidaus, savo laisvę begaliniai pamilusio žmogaus žingsnio pasėka. Prieš keturis šimtus metų su Koperniko ir Galilėjaus drąsa žmogaus rankos išsitiesė, geisdamos galingu mostu išplėšti sau iš dangaus ugnį. Apšvieta yra tas gaivalingas ir išdidus Europos laikotarpis, kuriame ištryško prometėjiška žmogaus prigimtis. Tačiau jieškodami dabartinės krizės priežasties, jos šaknis atrandame kaip tik šiame vienam išdidžiausių ir gaivalingiausių laikotarpių.
Apšvietoje įvyksta didysis žmogaus sąmonės lūžis. Žmogus palieka scholastinį būties supratimą, krikščioniškasis apreiškimas nebėra vienintelis jo kelrodys, jis ima pats savo proto galia aiškintis pasaulį ir visumą. Tačiau čia ir iškyla didžiausias pavojus žmogui — tai, ką jis savo jėgomis nori apvaldyti (gamtą ir aplinką) -— riboja ir jį patį — žmogų. Vakarų Europus žmogus pasirenka patį tiksliausiąjį ginklą — savąjį protą. Irracionalioji žmogaus prigimtis paliekama šešėlyje. Descartą mes galime laikyti šito posūkio išraiška? Nenuostabu, kad paskutinieji šimtmečiai tampa empyrinio pažinimo pažangos šimtmečiais, per šį laikotarpį formuojasi žmogaus, kuris tiki tik savo patirtimi, sąmonė. Eksperimentas tampa vieninteliu tiesos tikrumo argumentu, pasaulis — priežastingumo dėsnio apspręsta mašina. Lygiagrečiai išsiveržiantys sąjūdžiai, skelbiantys absoliučią žmogaus laisvę, liudija begalinį žmogaus norą išsilaikyti savo prometėjiškam kely, kai tuo tarpu pasirinktasis racionalusis kelias vis labiau pajungia žmogų jo aplinkai ir daro jį jo pačio atidengiamų dėsnį vergu ir kas svarbiausia įskelia jo dvasioje pražūtingą plyšį, skiriantį žmogų nuo pačio savęs. Žmogus negali kurti, netikėdamas savo gyvenimo prasme. Tuo tarpu empyrinė tikrovė žmogui neatsako į jo gyvenimo prasmės klausimą. Patirtis j,į atveda iki mirties ir čia jį palieka; žmogaus dvasia nori mirtį pralaužti, ji nori amžinybės. Paskutiniųjų šimtmečių technikinė pažanga perskelia žmogaus dvasią; ji jam duoda duomenis, atskiriančius jį nuo pirminių jam teikiančių jėgas gyventi sąvokų — nemirtingumo, prasmės ir vertės. Empyrinė tikrovė nori patį žmogų padaryti savo produktu; žmogus tokioje vietoje netenka savo kūrybinės galios, jam lieka tik prisitaikymo arba absoliučios rezignacijos galimybė. Savo mokslinę pažangą Vakarų Europa apmokėjo savo dvasios kaina.
Jos žmogus dabar yra nepajėgus atsakyti savo gyvenimo prasmės klausimą. Nežinąs savo gyvenimo prasmės žmogus yra silpnas; jis neturi vertės sąvokos ir neturi tikėjimo, kuris giliausioj savo esmėj yra jėga. Vakarų Europos žmogus sugniūžta prieš savo dvasios reikalavimą: atsakyti, kokia yra jo gyvenimo prasmė. Jo dvasinę būseną be galo taikliai išreiškia Andre Gide žodžiai „Paludes“ knygoje:
„Kaip dažnai, kaip be galo dažnai, aš bandžiau išsivaduoti iš to baisaus alpulio, — man atrodė, kad staiga yra sujudėjusios kambario lubos ir prislėgusios man krūtinę. — Kai pabudau, aš buvau pašokęs, rankas pakėlęs, lyg stengdamasis kažkokius nematomus luitus nuo savęs nustumti. Tai buvo judesys, lyg aš norėčiau nuo savęs nupurtyti kažką, kieno sunkus alsavimas mane slopina, — lyg norėčiau sulaikyti sienas, kurios graso mane suspausti arba kurios linguoja virš mano galvos. Tai buvo toks judesys, kuriuo mes numetame nuo savęs per sunkius drabužius. Ak, kaip dažnai, trokšdamas nors trupučio tyro oro, aš puldavau prie langų, norėdamas juos atplėšti, ir turėdavau staiga nusivylęs sustoti, nes kai jie buvo atviri... kai jie buvo atviri, už jų matėsi kiemai arba kitos aklinos, salės — ak, vargani kiemai, be oro ir be saulės! — ir tada, kai aš tai pamačiau, sušukau iš paskutinių jėgų: „Viešpatie, Viešpatie kaip baisiai mes esame uždaryti! Ir mano balsas sugrįžo, atsimušęs „į skliautus“.
Vieną beviltišką valandą aš esu atvertusi Balio Sruogos laiškus, rašytus koncentracijos stovykloje ir mane supurtė mintis, kaip šis didelis mūsų tautos žmogus mokėjo įsitverti pačių giliausių mūsų gyvybės šaknų, kada, atrodė, jau visa buvo pražuvę:
„Aš esu įkaitas — rašo jis — už mūsų tautą, ir šita auka palengvina man gyvenimą. Kokia didelė garbė kentėti už savo tautą! Ir kaip tik čia (Stutthofe) aš išmokau branginti mūsų tūkstantmetės kultūros didybę, mūsų tautos kultūros laimėjimus. Vargšė, nelaiminga mūsų tauta gali didžiuotis savo tūkstančio metų kultūra. Ji yra sukūrusi visai kitas garbės, išminties, kvailybės, teisės sąvokas. Tradicinės lietuvių estetinės ir etinės sąvokos man yra tapusios visko mastu. Aš didžiuojuos, kentėdamas už tokią didelę vidinę kultūrą... Mums yra dabar svarbiausia: išlaikyti mūsų žmogišką vertę, išlaikyti mūsų tradicinę etinę ir estetinę kultūrą ... Likimo kvailystes mes pergyvensime.“
— — Iš tikro mes nesame Vakarų Europos, tauta. Nenoriu tuo pasakyti, kad mes priklausome Rytams. Tačiau istorinis likimas yra taip lėmęs, kad lietuvių tauta buvo išjungta iš didžiojo ir rizikingo apšvietos laikotarpio. Lietuvio sąmonė nėra nuvargus ir vienpusiška ir lietuviškoje dvasioje yra išlikusi sveika vitalinė jėga teigti gyvenimą.
Lietuvos dvasia, atidavusi savo šviesuomenę lenkams, įsisiurbė į savo žemę ir gyveno atkakliuose jos ūkininkuose. Nepriklausomo gyvenimo metai buvo atiduoti elementariausiam valstybės atkūrimo darbui. Dvasinis Lietuvos gyvenimas dar nebuvo prasiskleidęs; jis reiškėsi stipriausiose mūsų asmenybėse, galbūt labiausiai mūsų mene, tačiau lietuviškasis žodis dar nebuvo taip ištartas, kad Europa būtų jį galėjusi išgirsti.
Šių dienų šviesuomenė tremty yra įpareigota didžiulio uždavinio. Ir ypačiai jaunoji karta, nes ji yra toji tautos dalis iš kurios galima daugiausia reikalauti. Mes esame nusviesti į vidurį dabartinės nevilties ir chaoso ir mes turime jame ne tik išsaugoti savo dvasinę ir fizinę gyvybę, bet ir jam prieš pastatyti savąjį n e ! Laukimas yra, ypačiai dvasinėje, kovoje tuščias žodis. O kova tremtyje turėtų būti pati intensyviausioji, nes Lietuvoje ji yra be galo sunki.
Mūsų jaunuomenė turi dvigubą uždavinį: išsaugoti lietuviškąją dvasią savyje ir iš jos paimti kūrybinės jėgas dabartinei krizei nugalėti. Jeigu aušrininkams tėvynė buvo darbo dirva, kurią jie norėjo prikelti iš vergovės pelkyno ir pavadinti sava, mums tėvynė yra kūrybinis šaltinis. Žemės mes neturime, visos tautos taip pat. Tačiau mes turime tautos dvasią savyje. Ir mes žinome, kad šita dvasia nori gyventi. Ji nėra depresijos suplėšyta, kaip Vakarų Europos, ji turi daug jėgos ir būtinybės įsikūnyti savo vaikų kūryboje. Ji yra nesudarkyta vienpusiškos proto pažangos, joje yra išlikusi sveika žemdirbio išmintis.
Žemė yra mumyse dar magiškas žodis, kurį išgirdęs lietuvis prisipildo šventos tikėjimo jėgos. Tai ji stebina svetimšalius mūsų mene, žemė, kuri paliesta ir pamilta žmogaus, sušvinta tūkstančiais atošvaitų ir įgauna jėgos atskleisti žmogui jo gyvenimo prasme;. Mūsų sąmonėje žemė nėra dar nustojusi savo gyvybės, mes jaučiame ją sveika savo intuicijos galia ir mes pajėgiame suprasti žemės kalbą, visados teigiančią gyvenimą. Ji yra kaip veidrodis, kuriame atsispindi tai, ko žmogus visa savo būtybe reikalauja: Dievas ir žmogiškojo vargo prasmė.
Šitą lietuviškąją žemės meilę mes turime išlaikyti savyje. Mes žinome, kad tai nėra lengva. Europos nihilizmas ir sunki tremtinio dalia mums pakerta jėgas. Dažnai mumyse jau kyla abejonė, kurią, mes bijome garsiai pasakyti: ar iš viso Lietuva yra mūsų gyvybinis reikalas? Ar nevertėtų įsilieti į kokią nors tautą, nes žmogumi galima būti visur ir visada? Ši abejonė yra pavojingiausias ne tik Lietuvos, bet ir mūsų pačių priešas. Atsisakyti Lietuvos — mums ir asmeniškai — yra tas pats, kas palikti savo namus ir eiti ten, kur nėra jokios pastogės. Taip, kaip paradoksaliai tai visiems realistams beskambėtų, tačiau dvasine prasme yra taip. Lietuviškoji dvasia mums yra vienintelis ginklas prieš Europos krizę. Mūsų kelias yra ją įkūnyti savo kūryboje.
*
Teoretinės mintys visuomet rišasi su praktikos gyvenimu. Tik čia prisideda klausimas, kaip ir kiek jos yra vykdomos gyvenime.
Mūsų kartos uždavinys, čia tremtyje, yra išlaikyti gyvą ir augančią Lietuvą. Žmogus gali išlaikyti tautą net ir tada, kada jo gimtoji žemė yra išplėšta iš po jo kojų. Tačiau šitas žmogus turi būti sujungtas su savo tauta n e tik jam likimo skirtu kraujo ryšiu, bet kartu jis turi būti ir laisvai ją pamilęs ir pasiryžęs kurti savo gyvenimo būda, ištryškusį iš jo tautos dvasinės gelmės. Mes, trokšdami savo tautinio ir valstybinio gyvenimo laisvės, pirmoje eilėje turime sukurti laisvą žmogų. Šitai laisvei iškovoti mes ir čia tremtyje turime sąlygas.
Tikrai laisvas žmogus, net ir pačioje didžiausioje fizinėje priespaudoje yra tas, kuris žino, kodėl jis gyvena, kuris pats yra pasirinkęs savo dvasinio gyvenimo būdą, savo dvasinį „aš“. Suvokimas didžiųjų gyvenimo linijų, savo dvasinių pagrindų yra pirmoji laisvo žmogaus sąlyga. Šiuo keliu eidami, mes savaime kursime ir lietuviškąjį dvasinį gyvenimą t.y. kultūrą. Nes pagaliau visas kultūrinis gyvenimas — mokslo, meno ir filosofijos kūryba yra tik atspindys nueito žmogaus kelio, bejieškant ir bekuriant
save.
Vienintelė mūsų tautinio gyvenimo forma tremtyje yra visuomeninis gyvenimas. Visuomeninis — pačia plačiausiai prasme — tai yra tinklas, kuriame srūva mūsų tautos gyvybė,. Jis dabar, galime pasakyti, yra pakabintas ore, tačiau mūsų džiaugsmui jis yra tvirtai supintas virš trijų Vokietijos zonų ir siekiąs lietuviškąją visuomenę kitose šalyse. Jame yra mūsų darbo dirva. Tik, deja, čia turime konstatuoti, kad lietuviškosios studentijos darbas — bent iki šioliai — yra buvęs labai paviršutiniškas. Geriausias ir skaudžiausias tam pavyzdys yra mūsų akademiškos organizacijos. Ką į jas yra įnešusi dabartinė jaunuomenės karta ir ar mes jų bent vieną galėtume pavadinti tikrai jauna ir kūrybinga? V i s ų jų pagrinde slypi ta pati yda: kūrybinis nevaisingumas. Jo priežastis anaiptol nėra jėgų išsekimas mūsų jaunoje kartoje; kaltos labai didele dalimi ir sąlygos, išsklaidžiusios žmones po atskiras kolonijas ir kiekvieną užvertusios nesuskaitoma daugybe asmeniškų rūpesčių. Tačiau svarbiausioji priežastis, vis dėlto yra atsakomybės jausmo stoka už dabartinį gyvenamąjį momentą. Kūrybingiausia mūsų jaunuomenės dalis yra pamėgusi individualistu pozą, kuri atneša gana skaudžias pasėkas mūsų akademiniam gyvenime. Studentija, galima sakyti, pasyviai stovi šalia visuomeninio gyvenimo ir į jį neįneša jokio jauno ir naujo balso. Todėl ir nenuostabu, kad jame kartojasi tos pačios ydos, kurios apsunkino Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą: apatija esančiom negerovėm, žmogaus vertinimas pagal jo priklausymą vienai ar kitai pasaulėžiūrinei grupei, abejingumas tiesai ir linkimas į buržuazinį gyvenimo stilių. Jaunoji karta turėtų būti tie žmonės, kurie visados myli tiesą. Šitą tiesos meilę jie turėtų atnešti ir į savo darbą. Sąmoninga studentija pirmoje eilėje turėtų pasakyti mūsų spaudoje, kultūriniam bei politiniam gyvenime gaivų ir tiesą mylintį žodį! Sąlyga tam yra studentijos aktyvumas. Neužtenka atlikti tiktai administracinę rinkimų ir atstovavimo pareigą, nes tikrumoje tai yra tik visuomeninio gyvenimo forma, kuri be turinio visuomet lieka beprasmė. Mūsų studentijos gyvenimas yra beviltiškai užsipainiojęs šioje formoje ir galbūt dėl to praradęs tikrąjį savo turinį. Studentų pašnekesiai, kuriuose būtų jieškoma bendro kelio ir sprendžiamos rūpimos problemos; studentų straipsniai spaudoje; kultūriniai vakarai, rengiami pačių studentų — visa tai retas mūsų tremties gyvenime reiškinys. O tačiau į tai daugiausia reiktų kreipti savo veiklą.
Nei vienas iš mūsų negali apsiriboti dabar savo asmenišku darbu — mes turime išeiti į visuomeninį gyvenimą ir jame kovoti už vienas kitą, dalindamies tuo, ką turime ir vienas kitą sustiprindami ir palaikydami. Kartu mes formuosime ir savo kartos veidą ir jieškosime savo gyvenimo stiliaus. Idealistinė kova už tiesą, už didelių žodžių įkūnijimą gyvenime visuomet yra buvusi jaunosios kartos pareiga. Ji neturėtu rezignuoti: toks yra gyvenimas. Dažniausiai jis būna toks, kokio žmogus pajėgia panorėti ir kurti.
|