Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė EUGENIO MONTALE   
ŠILTNAMYJE

Bėginėdami, kurmiai
Apžarsto citrinmedžius,
Atsargių lašelių rožiniu
Žėri piautuvas.

Ant svarainio raudonų uogų
Dėmelė, košenilė; girdisi
Besimuistąs šukuojamas arkliukas —
O paskui miegas nugalėjo.

Sužavėtas ir lengvas it pūkas,
Esu persisunkęs tavim, tavo pavidalas
Patapo mano paslėptu alsavimu, tavo
Veidas susilydė su manuoju, ir tamsi

Mintis apie Dievą nusileido
Ant nedaugelio gyvenančių, aidint
Dangiškiem garsam ir vaikiškiem
Būgnam, ir kabant žaibų kamuoliam
Virš manęs, tavęs ir citrinmedžių . . .

PALEIDŽIANT "KARVELĮ"
Elu katedra

Baltas karvelis mane nuleido
Tarp kolonų, po bokšto smailėm, kur dangus gūžtaujas.
Aušros ir šviesos kabo; aš mylėjau saulę,
Medaus spalvą; dabar aš prašau kas tamsu,
Prašau ugnies, kuri rusena, to kapo,
Kuris neskraido, tavo žvilgsnio, kuris meta jam iššūkį.

PARKE
Magnolijos šešėlyje,
Kuris vis labiau siaurėja,
Kvapaus šūvio dvelkimas
Kaip strėlė mane paliečia ir dingsta.

Atrodė kaip tuopos krintąs
Lapas, kuris nuo vėjo gūsio
Nublunka — gal būt ranka
Iš tolo klaidžiojanti po žalumas.

Ne mano juokas
Per žilas šakas įsiskverbia
Į mano krūtinę, šiurpulys
Sukrečia mane, persmeigia venas,

Ir juokiuos su tavim po iškraipytu
Šešėlio ratu, aš ištįstu,
Išsivadavęs iš savęs, ant kaulėtų
Išsikišusių šaknų ir badau
Šiaudų adatom tavo veidą.

KLINIKOJE PARAŠYTA BALADĖ

Kritiškos būklės sūkuryje:

Kai kvailiojanti rugpiūčio kometa
Nusileido už kalnų
Vis dar skaidriam ore —

Bet tamsuma, mums, ir siaubas,
Ir verandų ir tiltų griūtis
Virš mūsų, kaip Jona palaidotų
Banginio viduriuose —

Ir aš pasisukau, ir veidrodis
Pasakė, kad aš jau nebe tas pats,
Nes gerklė ir krūtinė
Staiga pasijuto sukaustyti
Gipsiniam manekene.

Giliuose tavo akių įdubimuose
Žėrėjo lęšių ašaros,
Storesnės už tuos tavo
Didelius vėžlio akinius,
Kuriuos nakčiai tau nuimu
Ir pristumtu prie morfijaus buteliuko.

Bulių dievas nebuvo mūsų,
Bet Dievas, kuris ugnimi
Nuspalvina griovių lelijas:

Šaukiaus Ožio, ir raguotos
Pabaisos bėgimas sunaikino
Paskutines išdidumo liekanas,
Nors širdis plaišiojo nuo tavo kosulio.

Aš laukiau ženklo, ar jau priartėjo
Galutinio pagrobimo valanda:
Esu pasiruošęs, ir atgaila
Tada prasideda kurčia
Slėnių ir kalnų viršūnių rauda
Kitos kritiškos būklės.

Ant naktinio staliuko tu laikai
Medinį buldogą, žadintuvą
Su fosforo rodyklėm,
Kurios skleidžia silpną šviesą
Ant tavo snaudulio,
Nebūtis, kurios pakanka
Norintiem išlaužti siauras duris;
Ir išorėje, pritvirtintas raudonas
Ant balto, iškyla kryžius.

Su tavim aš pasisuku į balsą,
Kuris su aušra įsiveržia, į milžinišką
Mirusiųjų buvimą; tada nuaidi

Medinio šuns begarsis ir mano nebylus staugimas.

Vertė Povilas Gaučys




ANGLIŠKAS VAMZDIS

Šį vakarą vėjas rūpestingai pučia.
Primena smarkų dūzgimą skardos
Tankių medžių dūdos. Blizga
Horizonto varis.
Šviesos pluoštai kyla,
Lyg aitvarai, ir uždega dangų.
Plaukia debesys: šviesiųjų
Erdvės karalysčių, aukštųjų Eldoradu
Pravertos durys.
Jūra keteromis blykčioja:
Maištinga, ji keičia spalvas
Ir bloškia į krantą trimitą
Sumaigytų putų.
Vėjas gimsta ir miršta,
Lėtai tamsėjant valandai.
Gal šį vakarą dar suvirpės
Ir nebylė dūda
Širdies?


LAIMĖ

Pasiekta laime! Vaikščiot tavimi
Sunkiau nei ant skustuvo ašmenų.
Akims — neaiškus tavo žiburys,
Po kojom — sausledžiu braškėt imi.
Tave pamilę testovės verčiau atstu.
Jei virš liūdnų žmonių malonų
Ir šviesų veidą rodai, tavo rytmetys
Juos erzina ir guodžia, kaip kregždės virš balkono.
Bet vaiką ar paguost gali jo balionėliui
Pakibus virš namų nuo siūlo plono?


APLEISTA MUITINĖ

Iš atminties tau išdilo muitinės namas
Pastatytas ant riogsančios kranto uolos;
Jis laukia tavęs nuo to vakaro,
Kai sulėkė spiečiai neramūs
Tavo minčių stabtelt čia pagalios.

Rytinis vėjas metais sienas plaka.
Tavo juokas neteko pirmykščio krištolo.
Pamišęs kompasas pametė taką.
Lošiant nebesiseka išmesti kauliuko.
Kito laiko vagoj atmintis nutrūko
Ir surizgo, lyg kamuolys pairęs.
Dar laikau siūlo galą. Bet tolyn jau irias
Namas ant uolos. Jo kraigo vėliavėlė,
Nuo dūmų parudus, nesiliauja blaškytis.

Dar laikau siūlo galą. Viena tu likai,
Bet tamsoje negirdžiu jau tavo alsavimo.
Prieš akis bekraštė linija. Sužiba tiktai
Reta praplaukiančio laivo švieselė.
Kur uostas? (Šniokščia piktai
Sudužusios bangos į krantą uolėtą.)
Tu neatmeni mano šio vakaro namo,
O aš nežinau, kas praeina, kas lieka . . .

Vertė Stasys Žilys


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai