Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DU ŽVILGSNIAI Į ŠIŲ METŲ LIETUVIŲ OPERAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS JAKUBĖNAS   

Detalė iš Juliaus Gaidelio operos "Gintaro šaly". Prieky dainuoja Lakštutė — Margarita Momkienė, jos dešinėje stovi Visvaldas — Stefan Wicik, antrame plane matyti Pranašas — Jonas Vaznelis ir Vakarė — Roma Mastienė. Aplink juos Gintaro šalies gyventojai — Operos choras.

TRYS ORIGINALIOS OPEROS
Idėja sudaryti operos spektaklį iš trijų vien-veiksmių savosios kūrybos operų yra kilusi iš dirigento Vytauto Marijošiaus dar prieš keletą metų. Pirmykštis planas buvęs kiek platesnis — užsakyti keturias operas, kompozitoriui nesuspėjus kūrinio užbaigti, vieną operą palikti sekančiam sezonui. Tikrovė pasirodė kiek kitokia. Kompozitorių turime ribotą skaičių, ir jų ne visi turi laiko, sugebėjimų ar noro sutartu laiku atlikti nemažą darbą, kaip sukūrimas ir orkestravimas kad ir vienveiksmės operos. V. Marijošiaus projektas, patvirtintas Liet. Bendruomenės, sutikusios paskirti po tūkstantį dolerių premiją, buvo sąmoningai suvaržytas tam tikrais terminais: kada turi būti pristatytas, nors ir kiek eskizinis, operos klavyras ir kada privalo būti užbaigtas ne tik kūrybinio, bet ir daug grynai mechaninio darbo reikalaujantis orkestravimas. Šias sąlygas ištesėjo du kompozitoriai — darbštumu ir produktyvumu pasižymįs Julius Gaidelis, pagal Anatolijaus Kairio libretą "Gintaro šaly", ir dirigentas pro f. Jeronimas Kačinskas, kuriam libretą pateikė Algirdas Landsbergis. Jo "Juodasis laivas" kiek simboliškai vaiduokliniu būdu vaizdavo pagarsėjusią Simo Kudirkos tragediją. Dar viena opera, gabiai ir sėkmingai pradėta, neįvyko dėl neištesėtų terminų, kita — dėl kompozitoriaus pergyventų pakartotinių ir nepavykusių nugaros operacijų. Trečiąją operą, pagal pasklidusias žinias, buvo rašąs nežinomas slapukas. Juo pasirodė pats dirigentas Vytautas Marijošius, kuris, nors iki šiol nebuvo pasirodęs kaip kompozitorius, bet buvo žinomas iš gero kompozitoriško darbo miniatiūrų — solo dainų, aranžementų ir t.t.

Trijų originalių operų spektaklis sutapo su Chicagos lietuvių operos dvidešimtmečiu. Spektaklio visuma sudarė problemų Chicagos operos valdybai — didesnių, negu ligšioliniai pastatymai. Spektaklio visuma, kaip galima buvo laukti, išėjo nevieninga: trijų autorių veikalai, kurių stmai ir muzikinės nuotaikos tarp savęs gerokai skyrėsi. Generaliniu dekoratorium apsiėmė būti Adolfas Valeška, generaliniu režisierium — aktorius Algimantas Dikinis. Numatyta keturi spektakliai, kurių tris numatytas diriguoti V. Marijošius, o vieną — trečiąjį — iš Lietuvos neseniai pabėgęs chorvedys-dirigentas, žinomas ir kaip sklandus akompaniato-rius — Aloyzas Jurgutis.

Nevieningos "trilogijos" pirmuoju numeriu ėjo J. Kačinsko "Juodasis laivas". Lietuvių visuomenei šio mažai žinomo kompozitoriaus muzika stebino tuo, kad nuo pat jaunų dienų į atonalizmą palinkęs kūrėjas gali rašyti muziką, plaukiančią laisvai, natūraliai, sakytume net melodingai, pasilikdamas tačiau šalia aiškios tonacijos ribų. Atrodo, kad pasitvirtino nuo seno pas daugelį J. Kačinsko kolegų susidaręs įspūdis, kad tikrumoje jis esąs romantikas, tik kitokia, šių dienų kalba reiškiąs savo jausmus. Įdomu, kad amerikiečių kritikai, kartais kiek paniekinančiai atsiliepusieji apie mūsų kompozitorių kūrinius, kaip apie 19-to amžiaus "atgyvenas", J. Kačinsko neišskirdavo iš jų tarpo. Nuostabu pažymėti, kad mūsų choristams ir solistams pavyko tiksliai nugalėti J. Kačinsko kūrinio sunkumus. O kūrinys tikrai yra gan savotiškas: kažkur, rodos, jūros dugne, žmona ir motina (nauja lietuvių operos narė — amerikietė lenkaitė Catherine Kogut'aitė ir Nerija Linkevičiūtė) ateina ieškoti "jūreivio" (Stefan Wicik'o); "Jūra" — D. Stankaitytė jiems paaiškina "viską žinanti ir mačiusi" ir kad visa tai kasnakt iš naujo vaidenasi. Iš tikro, pasirodo du laivai — juodas ir baltas. Raudonais marškiniais apsirengę, "juodojo laivo" jūrininkai dainuoja keistą ritminę dainą . . . "žuvis" . . . "laivan" . . . "pilvan" . . ., "gyvenimas gražus" ... ir pan. Jūreivis skundžiasi, kad jam ta daina nepakenčiamai įkyrėjusi. Tame simboliškai šaržuotame stiliuje vystosi tolimesnė tragedija, kai "balto laivo" kapitonas storoje knygoje išskaito apie tvarkos būtinumą, žodžio "laisvė" joje nebuvimą ir šuolių į kitą laivą neleistinumą. Jūreivis, jau buvęs atsiradęs baltajame laive, varu grąžinamas. Galop vaiduoklinis vaizdas išnyksta, temstančioje scenoje lieka tik "Jūra" ir žmona su motina.
Veikalas yra pakankamai originalus ir muzikiniai įdomus, gerai orkestruotas atitinkamu J. Kačinsko stilium. Tačiau sceninė visuma pasilieka kiek statinė. "Juodieji" jūrininkai turi tendencijų į "robotizmą", bet kartkartėmis veiksmo eigoje neaišku, ką jie turi veikti. Siam veikalui įsceni-zuoti kažkaip vaizduotųsi daug judresnė režisūra; visi personažai, ypač gi "juodojo laivo" įnamiai, turėtų viską daryti rikiuotės stiliumi (jų vis kartojama daina į tai panaši). Veikalo viduryje norėtųsi didesnio dramatinio pakilimo, ryšyje su bandymais "jūreivio" išsiveržti iš engėjų, kas nebuvo įspūdingai parašyta. Šio veikalo įsceniza-vimui gal tiktų Dariaus Lapinsko vaiduokliška fantazija. Bet. . . visa tai sudarytų nepakeliamų sunkumų šalia tiek sunkiai išmokstamos muzikinės dalies ir, gal būt, pareikalautų bendradarbiavimo režisieriaus su kompozitorium jau veikalą berašant. Mūsų sąlygomis tai buvo neįvykdoma. Nesmerkime režisieriaus Alg. Dikinio, nors jis esmėje nevisai pajuto teisingą liniją, bet padarė kas buvo galima. Gal ateityje pavyktų "Ju0ckjį laivą" pakartoti, iš anksto daug ką suplanuojant muzikališkai ir sceniškai ir pasiekiant tikrai stipraus efekto. Veikalas yra to vertas.

Juliaus Gaidelio "Gintaro krašte" neteikė tiek jau komplikuotų problemų. Anatolijaus Kairio libretas su pamario žvejų gyvenimu ir persikėlimu į tolimąjį praeities (ar ateities) pasakų kraštą sudarytų gerą pagrindą normalaus turinio vien-veiksmei dviejų paveikslų operai. Praktiškas šios operos įvykdymas susidūrė su kitomis, J. Gaidelio kompozicinėje karjeroje jau pasitaikiusiomis kliūtimis. Daugelis chicagiškių atsimena Chicagos Civic Opera rūmuose 1968 m. "Dainavos" pa-pastatytą J. Gaidelio kantatą "Kovotojai"; ypač aštrūs yra prisiminimai tų, kurie patys studijavo ar padėjo studijuoti tikrai gražiąją šios kantatos vokalinę dalį: skambius, dramatiškai graudingus chorus, melodingas arijas. Suskambus Civic Operos rūmuose veikalo visumai su simfoniniu orkestru, klausėmės išsigandę, kaip visą vokalinį grožį užliejo griausmingo orkestro tvanas. Tada kai kas kaltino "Dainavos" dirigentą P. Armo-ną, nemokėjusį "nutildyti" orkestro. Mažesniam laipsnyje su šia problema teko susidurti ir "Gintaro šalyje" operoje. Čia vadovybė buvo prityrusio operos dirigento V. Marijošiaus rankose, kuris su savo asistentu A. Jurgučiu rūpestingai peržiūrėjo pučiamųjų instrumentų partijas, mažindami, pagal galimumą, jų dinamiką, neliečiant teksto. Vis dėlto gražios, melodingos vokalistų partijos spektaklyje sunkiai prasiveržė pro gausiai vartojamąjį pučiamųjų chorą.

Julius Gaidelis yra kompozitorius, apdovanotas stambiu rimtu, kūrybiniu talentu; iš tremtyje atsidūrusiųjų kompozitorių jis yra produktyviausias visokiose muzikos srityse. Įdomu, kad jis yra apdovanotas ir nemenka melodijos dovana, retenybe mūsų laikais.

Orkestracija yra tam tikras mokslas; kartu tai yra ir specialus gabumas, ne visiems kūrėjams vienodai suteiktas. Kompozitoriaus orkestracija yra surišta su pačia muzika ir turi savo stilių; jis gali būti kietas, tamsių spalvų; orkestras gali skambėti ir švelniai, rafinuotai, šviesiai. Rašant vien orkestrui, autorius yra pilnas sau viešpats; grožis, įdomumas, spalva gali būti visaip suprantami. Tačiau turint tokią gražią melodijos dovaną, kaip Julius Gaidelis, orkestruoti taip, kad vokalinių melodijų nesigirdi — yra savižudinis trūkumas, lyg "Achilo kulnis", kurią autoriui naudingiau būtų įsisąmoninti. Veikalui, skirtam vokalistams su orkestro palyda, yra reikalingas tam tikras specialus techniškas patyrimas ar sugebėjimas. Čia svarbiausia, neprarandant dramatinio įtempimo, duoti kartu pasireikšti dainininko balsui ir melodijai. Turint galvoje tą tikslą, atsiranda daug specialių ir įvairiai diferencijuotų priemonių; retkarčiais, deja, tenka dėl dramatinio pakilimo paaukoti vokalisto girdimumą, tačiau tai negali būti nuolatiniu reiškiniu. Klausantis J. Gaidelio operos, gimsta skaudi, bet neišvengiama mintis: ar šiam nusipelniusiam mūsų kūrėjui nebūtų naudingiau savo vokalinių veikalų instrumentaciją pavesti tik šito dalyko "specialistams", pasiliekant sau sprendžiamo patarėjo rolę? Primygtinai pabrėžiu, kad tai galėtų liesti tik orkestraciniai - vokališkus J. Gaidelio veikalus, visai neminint jo gausios simfoninės bei kamerinės kūrybos.

Scena iš Jeronimo Kačinsko operos "Juodasis laivas". Kairėje stovi Jūreivis, besiruošiąs šokti į baltąjį laivą — Stefan Wicik. Centre — Jūra, Danutė Stankaitytė, aplink ją moterys, vaizduojančios bangas, ir dešinėje — Motina, Nerija Linkevičiūtė ir Žmona — Katerina Kogutaitė. Prie laivų — jūreiviai, Operos choras.

"Gintaro šalies" solistai: Margarita Momkienė, pavergtąją Lietuvą simbolizuojanti Lakštutė; "Pranašas", jos globėjas — Jonas Vaznelis; Stefan VVi-cik —jos sužadėtinis; Roma Vakarė — Visvaldo motina — visi jie stovėjo prieš sunkią akustinę užtvarą: kone perdėm pilno sąstato orkestrą, sustiprintą dar viena apystovą — J. Gaidelio palinkimu laikytis nepriklausomai, gražia melodine linija vedamų 4-5 balsų struktūros. Nėra tai lengvas būdas komponuoti. Lenkiame galvą prieš J. Gaidelio kompozitoriško darbo pajėgumą ir sąžiningumą; -bet ar šiuo atveju tai verta? Juk ir VVag-nerio, muzikinės dramos įkūrėjo ir esmėje orkestrinio polifonisto, operose kartais didžioji veiksmo dalis praeina vos vienam ar dviem instrumentams grojant, o per visą paveikslą pasitaiko kartais vos vienas stiprus "Beckenschlag" (lėkščių smūgis).

Orkestraliai apysunkė ir ritmiškai nepakankamai akcentuota, šiaip gi įdomi baletinė scena nesutrukdė Jaunučio Puodžiūno studijai sudaryti gan padoriai sukonstruoto baleto, kurio ritminis tikslumas jaučiamai didėjo per kiekvieną spektaklį. Egzotinėmis kvintėmis vesti chorai teikė įdomaus ir tikrai aiškiai girdimo kontrasto. Neturime žinių apie lietuviškas "Pasakų šalis", bet kažkaip stebino Visvaldo kazokiškai totoriškos kelnės ir kiek indiško stiliaus Lakštutės rūbai.
Paskutinis veikalas buvo V. Marijošiaus "Priesaika" pagal St. Santvaro libretą, sudarytą sekant nemirtingąja Balio Sruogos "Milžino paunksmės" drama. Operos mėgėjai čia gavo plataus atodūsio — visu frontu atsigręžta į sceną, į operinį dainavimą. Momentas parinktas gedulingai dramatinis. Vytautas jau savaitę gulįs grabe, karalius Jogaila neleidžiąs jo laidoti, laukdamas nenuoramos Švitrigailos — jo teisėto įpėdinio. V. Marijošiui pavyko pateikti fragmentą, dvelkiantį tuo nejaukiu laikotarpiu. Mūsų žinomas ilgametis Kauno operos vyriausias dirigentas, o dabar Hartfordo universiteto daugelio atsakingų disciplinų vedėjas nedavė mums to, ko galėtume iš jo laukti, atsimindami Kauno Verdžiu ir Pucciniu paremtą repertuarą. Išgirdom niūrų, kietą gedulingai minorinį stilių, kuriame girdėjosi lietuviškos raudos, aidėjo gre-gorijaniškas giedojimas, už scenos vargonų garsai; moderninė diatonika buvo atmiešta politonalumu ir savaime suprantama — modalizmu (senovinėmis tonacijomis). Muzika buvo pirmon eilėn dramatinė, skirta scenos veiksmui. Neišgirdome "ver-diškų" arijų; gedulingas choro giedojimas jungėsi su ekspresyviais, kiekvienu žodžiu suprantamais rečitatyvais. Svarbiausi veikėjai — majestotinga Vytauto našlė Julijona (Dana Stankaitytė) turėjo dramatinį, visą jos balso grožį ir atitinkamą vaidybą parodantį rečitatyvą — "raudą", ar "skundą". Pagaliau sulauktas įpėdinis — nenuorama Švitrigaila (Stasys Baras) irgi turėjo kur parodyti mūsų operoje jau gan seniai girdėto balso galią ir didelio ryškumo vaidybą, prisiekdamas prie jam Julijonos įteikto Vytauto kardo, kad "Laisva tėvynė Tavo per amžius bus galinga ir didi", o vėliau išvarydamas už Lietuvos ribų Krokuvos vyskupą Zbigniewą. (Paskutiniuose dviejuose spektakliuose jis buvo blogesnėje formoje dėl peršalimo). Sceninė padėtis ir įspūdingai nukreipti rečitatyvai pagimdė daugelį lyg specialiai nulietų rolių, — elegantiškas intrigantas Krokuvos vaivada Tar-nowskis (Julius Savrimas); lyg iš senoviškų portretų paimtas nepaprasto natūralumo maldingas karalius Jogaila (Bronius Jančys), neperdaug nusiminusi, Vytauto laidotuvių laukianti Jogailos antroji žmona Sofija (Margarita Momkienė), iškilmingai mandagus Lietuvos didikas Rumgaudas (Valentinas Liorentas), ir, suprantama, savo luomo didybei atitinkamas Lenkijos interesų gynėjas Krokuvos vyskupas Zbigniewas (Jonas Vaznelis). Beje — išskyrus Julijoną — jie visi atsibastė iš Krokuvos į tolimąją Trakų pilį Vytauto palikimo pridaboti.

Į ką panaši buvo muzika? Visų pirma, į mums iki šiol nežinomą kompozitorių Vytautą Marijošių. Bet. . . mūsų laikais pilnas originalumas nebėra galimas. Panašumų ar paralelizmų galime rasti, bet turime ieškoti mūsų publikai neperdaug žinomoje srityje: anglų modernaus kompozitoriaus Benjamin Britten operose ar oratorijose; gedulingos nuotaikos atžvilgiu paralelizmų rastume taipgi kai kuriose M. Musorgskio mažiau žinomos operos "Chovanščina" scenose. Paralelizmų, pabrėžtina, nes tai, ką matėme dabar, buvo aiškiai, grynai lietuviška, su stipriu mūsų raudų elementu; daug kur panaudotas "Bėkit bareliai" motyvas ryškiai pasigirsta, pajudėjus Vilniaus link laidotuvių procesijai, teikdamas paskutinį įspūdį prieš pat finalinius operos akordus.
Technikinė įdomybė — V. Marijošiaus pavartotas orkestras, kuriame visai nebuvo smuikų, tik žemieji stygininkai ir pučiamieji, iš kurių buvo išgaunamos nuostabiai spalvingos, kartais švelnios, kartais griausmingai žiaurios garsų kombinacijos.
V. Marijošius parašė ne absoliutinės, o pritaikomos, grynai dramatinės muzikos kūrinį. Kaip mūsų žiaurios praeities vaizdas jis mūsų literatūroje bus epochinis. Deja — tik fragmentas; reikėtų dar keleto ankstyvesnių, tą pačią "Milžino paunksmę" sekančių veiksmų.

Trečias, Aloyzo Jurgučio diriguotas spektaklis atnešė kai kurių staigmenų. A. Jurgutis pasirodė kaip sugebąs dirigentas, mokąs suvaldyti ne vien chorą, pagal savo specialybę Lietuvoje, bet ir orkestrą. Įdomu, kad geriausiai jam pavyko J. Kačinsko "Juodasis laivas", nepaisant itin komplikuotos metrikos su 5/8, 7/8 ir 3/4 mišiniu. Gal būt, jis pasiekė šiokio tokio pasisekimo "be-tildant" nesuvaldomą J. Gaidelio operos orkes-traciją. Tačiau V. Marijošiaus "Priesaika" A. Jur-gučiui nepavyko. Veikalas praėjo be didesnių sutrikimų, bet ne visur buvo "kartu" ir iš viso nedavė to įspūdingumo, kurį patyrėme, išklausę du pirmuosius spektaklius. Klausytojas, girdėjęs tiktai trečią spektaklį, bus išsinešęs gerokai silpnesnį įspūdį iš V. Marijošiaus veikalo, negu, sakysime, matęs jį vėl ketvirtame spektaklyje autoriaus vadovybėje. Sunku yra nustatyti viso to priežastį; gal būt,A. Jurgutis nepastebėjo "Priesaikos** sunkenybių, buvusių visai kitoje plotmėje, negu likusiose dviejose operose; ypatingai, atrodo, jam nepavyko sujungti įvairių skirtingų elementų pynės, kuri taip darniai plaukė po V. Marijošiaus lazdele. Gal būt, tos rūšies muzika yra svetimesnė prie lengvo stiliaus pripratusiam A. Jurgučiui. Kiekvienu atveju palikime klausimą atvirą ir nedarykime skubotų ar toli einančių išvadų dėl dirigento kvalifikacijų.

Kaip reikia vertinti šį milžinišką V. Marijošiaus Chicagos Lietuvių Operos ir Liet. Bendruomenės žygį? Dėl jo teigiamumo netenka abejoti. Tačiau gali kilti klausimas, ar buvo teisinga statyti visą spektaklį iš naujųjų originalių operų? Ar nebūtų buvę teisingiau išleisti jas po vieną, šalia trumpesnių pasaulinio repertuaro veikalų. Tai parodys ateitis. Girdėjome daug naujos muzikos; kai kas susivirškino, kai kas dar išryškės vėliau. Operos valdybai teks išbristi iš nemažo deficito. Tai pasitaikydavo ir anksčiau, su gerais rezultatais. Tikėkime, kad taip bus ir dabar. Kas tikra — mūsų operos ansamblis, nors ir turįs kartais pasiskolinti solistinių jėgų iš kitų tautų, kartu teberodo nepaprasto gajumo ir ištvermingumo, nugalėdamas tiek klasiškai romantinį, tiek ir moderninį repertuarą. Kaip ir anksčiau, kitų etninių grupių tarpe lietuviai pasilieka be konkurencijos.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai