|
|
ŽMOGIŠKOSIOS NETIKRYBĖS ŠVENTASIS |
|
|
|
Parašė Antanas Maceina
|
Pranciškaus Asyžiečio užmojis ir jo prasmė
1. Klausimo pobūdis Sąmoningai vadiname šv. Pranciškaus Asyžiečio darbą užmoju, ne veikla. Nes iš tikro jis veikalo nė nepaliko: jis paliko mums tik savo paties pastangų kryptį ir save patį kaip įkūnytą šios krypties regimybę, visu grožiu spindinčią jo asmenybėje, tačiau nesusiklosčiusią bendruomene ir todėl nevirtusią šiosios būsena istorijoje. Tai, kas buvoja po Pranciškaus mirties jau septynetą amžių su viršum pranciškonų vienuolijos atšakomis, yra istorinio vyksmo padaras — ne ta prasme, kad šis vyksmas išugdo bei išskleidžia kiekvieną pradmenį ligi pilnutinio pavidalo, bet ta, kad čia jis išskleidė bei išugdė ano pradmens priešingybę.
Bažnyčios istorikai kreipia mūsų dėmesį į tai, kad, mirštant šv. Domininkui (1221), domininkonų ordinas jau buvo institucija; mirštant gi šv. Pranciškui (1226), pranciškonų ordinas vis dar tebebuvo tik sąjūdis.1 Tačiau ar dėl to, kad Pranciškus "nebuvo organizatorius", o, kaip sako Dantė, užtekėjo žemei tarsi saulė"? kad "jis buvo mistikas, poetas, dainos ir maldos žmogus, o ne kanonistas, teologas, pamokslininkas - ginčininkas (Kontroversprediger)" (t. p.)? Vykdamas į Artimuosius Rytus misijų (1219), Pranciškus paskyrė savo vietininkais (vicarii) Matą iš Narnio ir Grigalių il Neapolio, kurie, pasinaudodami šventojo nebuvimu, tuojau įvedė naują regulą ir atidarydino Bolonijoje studijų namus (plg. t. p.). "Argi Pranciškus anksčiau nepermatė jų nusistatymo?", klausia Bažnyčios istorikai (plg. H. Wolter, S.J., t. p.). Taip pat laikoma mįsle, kodėl, Pranciškui atsisakius viršininko pareigų, ordino vadovais buvo išrinkti visų pirma Alias iš Cortonos, o po jo Jonas Parentis (1227), kurie ordiną pasuko kitu keliu, negu jį buvo norėjęs vesti pats jo steigėjas (plg. H. \Volter, p. 226-227), tuo įgalindami ne tik paties ordino suskilimą, bet net jo dalies atsigrįžimą prieš Bažnyčią: "Praėjus beveik lygiai šimtui metų po įsteigimo, dalis pranciškonų ordino virto pirmaeile tvirtove sukilėliams prieš Šventąjį Sostą. Jie teisingai kovojo prieš supasaulėjusią ir nekrikščionišką dvasią, vis labiau besiplečiančią tiek Romos kurijoje, tiek jų pačių ordine. Bet jų kova nekartą buvo išjuoka idealo, už kurį jie tarėsi kovoja".2 Tą patį teigia ir kitas žinomas Bažnyčios istorikas: "Šie vyrai neturėjo jėgos ginti savo idealo, kaip tai buvo daręs šv. Pranciškus: tyliai, kantriai, klusniai; jie griebėsi maišto kaip religiniai aklatikiai".3
Šv. Pranciškaus Asyžiečio seniausias portretas, pieštas 1228 ant Sacro Speco (Subiaco) koplyčios sienos. Šv. Pranciškus yra gimęs 1182 audinių pirklio Petro Bernardonės šeimoj Asyžiuje. Pakrikštytas buvo Jonu, paskui tėvo pramintas Pranciškum. Ankstyvoj jaunystėj mėgo trubadūriško gyvenimo linksmybes. 1202 Asyžiaus ir Perugijos miestų kovoj paimtas į nelaisvę. Po metu grįžęs namo, dar domėjosi riterių profesija, bet jau smarkiai linko į dvasinę riterystę, dalindamas tėvo turtą elgetoms ir pats elgetaudamas. 1207 viešai atsižadėjo savo tėvo, sugrąžindamas jam net nuo kūno drabužius. 1209 ėmė aplink save telkti sekėjus. 1210 popiežius patvirtino jo vienuolijos (Mažesniųjų Brolių) regulą. 1212 įsteigė moterų kliarisių vienuoliją. Abiejų vienuolijų pagrindas buvo absoliutus neturtas. Netrukus jų principus pritaikė ir pasauliečiams, įsteigdamas III Ordiną. Su pamokslais lankė Italijos meistus. 1219 nuvyko į Egiptą misininku. 1224 Alvernos kalne gavo 5 Kristaus žaizdas. Mirė 1226 spalio 3 Asyžiuje. 1228 paskelbtas šventuoju.
Šio straipsnio uždavinys užtat ir yra žvilgterėti į šv. Pranciškaus valią bei jos turinį, interpretuojant juos žmogiškojo būvio šviesoje. Juk tai, ko Asyžietis norėjo, buvo, kaip žinome, ne kas kita, kaip vykdyti Evangeliją. Tačiau ką reiškia: vykdyti Evangeliją? Evangelija gali būti ir suprasta, ir vykdoma tik ryšium su žmogaus būkle pasaulyje. Tai ši būklė yra dirva, į kurią esti sėjama Evangelijos sėkla, čia žmonių sumindoma, čia paukščių sulesama, čia erškėčių užgožiama, čia saulės sudžiovinama, čia galop įsišaknijanti ir auganti (plg. Lk 8, 5-8). Tai vaizdai, nusaką Evangelijos santykį su ta ar kita žmogiškąja būkle. Kas tad imasi vykdyti Evangeliją, turi visų pirma suvokti, kokią žmogaus būklę pasaulyje jis deda į šio vykdymo pagrindus. Evangelijos vykdymas nėra tik grynai religinis uždavinys; jis yra kartu ir metafizinis uždavinys, vadinasi, įžvalga į tam tikrą padėtį, kurioje žmogus buvoja: tai rūpestis kaip tik šią padėtį padaryti dirva Evangelijos sėklai. Jeigu tad Pranciškus, kaip pats pabrėžia, turėjo savitą kelią bei savitą būdą Evangelijai vykdyti, tai savaime jis turėjo turėti ir savitą žmogaus būklės pasaulyje sampratą. Norint suvokti Pranciškaus užmojį, reikia visų pirma ir atskleisti šią sampratą.
Dar daugiau: Pranciškaus įsteigto ordino suskilimas, kovos tarp savęs ir su bažnytine vyresnybe, nuolatinis regulos kaitaliojimas, Pranciškaus žodžių peraiškinimas sau priimtina prasme buvo apraiškos ne religinės pusės Evangelijos vykdyme, bet kaip tik metafizinės pusės. Nes metafizinis Evangelijos vykdymo pagrindas apsprendžia ir religines priemones, reikalingas šiam vykdymui. Asmens tobulinimui yra visai vis tiek, ar vienuolis turės tik apsiaustą su virve ir kelnes, kaip norėjo Pranciškus, ar dar ir knygų bei kitų kasdienos reikmenų, kurių Pranciškus nepakentė; ar vienuolija bus turtinga ūkiais ir namais, kaip buvo ir yra įprasta, ar gyvens tik šia diena, kaip Pranciškaus buvo užsimota. Tačiau tai yra anaiptol ne vis tiek metafizinei žmogaus būklės sampratai, kuri šiais dalykais išeina aikštėn. Knygomis apsistatęs ir dviejuose kambarėliuose gyvenąs benediktinas objektyviai nusako visiškai kitokią žmogaus būklę, negu kalnų oloje įsitaisęs ar į dykumas pasitraukęs atsiskyrėlis. Tai nėra tik laipsnio skirtumas; tai esmės skirtumas. Ir štai, Pranciškaus sekėjai to nesuprato. Jie nesuprato, kokia gi žmogiškoji būklė yra padėta į pranciškinio Evangelijos vykdymo pagrindą; nesuprato nei tie, kurie mėgino Pranciškaus valią keisti, nei tie, kurie tarėsi lieką jai ištikimi. Abeji rungėsi tarp savęs už įvairias religines praktikas, kurios visos yra lygiai geros ir viena-prasmės; tačiau jie nepasiklausė, kokia idėja šias praktikas grindžia bei jomis apsireiškia. Užtat Pranciškaus valios keitėjai nustojo pranciškinio savitumo, o Pranciškaus valios vykdytojai virto svaičiotojais. Šia prasme ir sakėme, kad istorinis vyksmas išvystė Pranciškaus užmojį kaip pradmenį į šiojo priešingybę, nes pats Pranciškus stengėsi kurti kažką labai savitą, nebūdamas aniptol svajotojas. Todėl Pranciškaus užmojo drama yra paties žmogiškojo būvio drama, vykusi ir tebevykstanti Bažnyčios istorijos scenoje. — Kokie yra šios dramos veiksmai?
2. Žmogiškojo būvio dialektika Vokiečių filosofas katalikas Petras Wustas (1884-1940), sklaidydamas dviejų Evangelijos sūnų — ištikimojo ir palaidūno — palyginimą, klausia: "Katras gi brolis pasirinko tikrąjį kelią?"7 Iš sykio atrodo, kad atsakymas esąs savaime aiškus: be abejo, vyresnysis, pasilikęs tėvo namuose ir ištikimai bei klusniai jam tarnavęs. Giliau betgi pamąstę, pradedame abejoti, ar iš tikro vyresniojo sūnaus būsena yra tikroji žmogaus būsena. Juk argi grįžęs sūnus palaidūnas nėra savo vidumi turtingesnis, negu visą laiką namie buvojęs ištikimasis? Argi vyresniojo brolio rūstis dėl tėvo džiaugsmo neliudija jo dvasios skurdo? Vyresnysis sūnus pasiliko namų užuovėjoje ir sukasdienėjo; sakykime atvirai: suburžuazėjo. Jis pasidarė atstumiantis, koktus ir net priklus. Jis ir pats tai jaučia, užtat murma; jis pavydi jaunesniajam broliui anaiptol ne ožiuko ar veršiuko, o anų pavojingų bei netikrų tolybių, iš kurių šisai dabar grįžo į namų tikrybę; jis gerai žino, kad tokio džiaugsmo, kokį pergyveno tėvas, sulaukęs dingusio sūnaus, jis niekados nebūtų galėjęs pažadinti. Tiesa, tėvas į jo priekaištą, esą jis buvęs lyg ir pastumtas šalin, pagrįstai atsako: "Tu visuomet su manim, ir visa, kas mano, yra ir tavo" (Lk 15, 31). Tai reiškia: piaukis ožiuką ar veršiuką, kada tik nori, ir puotauk, kiek nori. Ir vis dėlto abu — ir tėvas, ir vyresnysis sūnus — jaučia, kad šitokia "puota" namų saugumoje bus ne džiaugsmo puota, o tik, naujoviškai kalbant, kasdieninė "party" kaip buržuazinės gyvensenos išraiška. Namų saugumas suplokština žmogų. Namų būvis yra vienamatis: tai begalinė lyguma, neturinti nei kalnų, nei prarajų, todėl nemetafizinė pačia savo esme. Ji ne-akstina žmogaus klausti, vadinasi, filosofuoti: vyresnysis brolis nesusimąsto, jaunesniajam grįžus, o tik rūstauja, jausdamasis nuskriaustas, nežinodamas betgi, nei kieno, nei kodėl. Nes pats namų tikrumas yra žmogui skriauda. Ir ši metafizinė skriauda kaip tik prabyla vyresniojo brolio lūpomis, tačiau tiek kasdieniškai, jog tikroji jos prasmė dingsta nudėvėtų žodžių virtinėje. Ne! Vyresniojo sūnaus kelias buvoti namie negali būti tikrasis žmogaus kelias.
Ar tai reiškia, kad tikrasis kelias yra sūnaus palaidūno? Jis, "susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį" (Lk 15, 13), vadinasi, namų tikrybę iškeitė į pasaulio netikrybę. Tai drąsus žingsnis, ir mes jaučiame esą jo traukiami, kaip kad jo patrauktas jautėsi ir vyresnysis brolis, susidūręs akis akin su grįžusiu jaunesniuoju. Tačiau pasaulio netikrybėje galima taip lygiai smukti, kaip ir namų tikrybėje, nes netikrybei gresia visiškai tikrovinis pavojus virsti palaidumu. Paveldėtoji dalis tada esti išeikvojama "su kekšėmis" (Lk 15, 30), ir žmogus tampa kiauliaganiu, dairydamasis "bent ankščių jovalo" (Lk 15, 16), kadangi badauja, būdamas nusviestas į neprotingo gyvulio eiles. Žmogiškumo pažeminimas yra neišvengiama palaidumo pasekmė. Tada kyla paliktų namų ilgesys. Pasaulio netikrybėn išvykęs žmogus suvokia smunkančią savo padėtį, keliasi ir grįžta pas paliktą tėvą, jausdamasis esąs nebevertas vadintis sūnumi, todėl šiajam taria: "Priimki mane bent samdiniu" (Lk 15, 19). Be abejo, ši nuosmukio sąmonė padaro sūnų palaidūną filosofuojantį: jis apmąsto savą būklę, suvokia savą nuopuolį, kartu betgi ir ryžtą keltis. Ir jis iš tikro keliasi, nugalėdamas žlugdantįjį palaidumą: "buvo miręs ir vėl atgijo" (Lk 15, 32). Tačiau tuo jis anaiptol nepašalina kaltės bei nevertybės. Didžiulis tėvo džiaugsmas, sūnui grįžus, yra prasminga šios kaltės bei nevertybės išraiška: džiaugiamės ne tuo, kas visados prie mūsų buvoja, bet tuo, kas buvo pražuvę ir vėl atsirado. Žūtis yra praėjusi psichologiškai, todėl džiūgaujame; bet žūtis yra visados dabartinė metafiziškai, todėl drebame, kad prisikėlusysis galėjo ir likti miręs. Jaunesniojo brolio kelias palikti tėvo namus irgi negali būti tikrasis žmogaus kelias.
Šiame Kristaus palyginime P. Wustas regi žmogiškojo būvio dialektikos prasmenį arba, kaip jis pats sako, "prasmės vienybę" (p. 31), būtent: buvoti įtampoje tarp tikrybės ir netikrybės, tarp sotaus saugumo "namie" ir alkstančio nesaugumo "svetur"; patirti tikrybės nevertumą netikrybės akivaizdoje ir netikrybės pavojų tikrybės užuovėjoje. Reikia palikti "namus", kad "svetimoje šalyje" patirtum jų palaimą. Tai klaiki dialektika, tačiau neišvengiama. Kas ją suardo, iš anksto apsispręsdamas už vieną jos narį, tas žygiuoja klystkeliu. Tikrasis kelias yra tik tikrybės - netikrybės vienybė. Užtat namo grįžusis sūnus palaidūnas ir yra mūsų pergyvenamas kaip patrauklesnis, palyginus jį su nuolatos "už pečiaus" sėdinčiu vyresniuoju sūnumi; patrauklesnis todėl, kad jame jaučiame aną prasmės vienybę, įvykdytą, deja, nuosmukio, pažeminimo ir kančios kaina. Bet ar ne tai turėjo galvoje ir pats Išganytojas, kalbėdamas savo mokiniams pakeliui į Emaus miestelį: "Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir taip įžengti į savo garbę?" (Lk 24, 26). Antra vertus, čia pat P. Wustas kreipia mūsų dėmesį į nenumaldomą žmogiškosios tikrybės troškulį: "Saugumo siekimas tiek prasikiša visų gyvenimo patyrimų priekin, jog tik nedaugelis supranta slaptą tėvo nepasitenkinimą namie pasilikusiu vyresniuoju sūnumi" (op. cit. p. 42). Saugumui bei tikrybei yra aukojama beveik viskas: sąžinė ir garbė, laisvė ir teisė, asmens ir tautos. Tuo tarpu netikrybė, pasak Wusto, yra pergyvenama "kaip kažkas, kas yra priešinga žmogaus prigimčiai; nuo netikrybės staigmenų žmogus stengiasi gintis visomis jam prieinamomis priemonėmis" (p. 32); netikrybė jam atrodo esanti "ne kas kita, kaip trukdomasis jo gyvenimo, o gal net ir viso pasaulio sąrangos sandas, su kuriuo žmogus turįs stoti kovon be atlydos" (p. 35). Užtat tie, kurie apsisprendžia už netikrybę, yra laikomi "įtartinais subjektais", "neramiais klajokliais", "ramybės drumstėjais" (t. p.), nuotykininkais, sutinkamais "visose gyvenimo srityse" (p. 42). Be abejo, Wustas žino, kad esama ir "didžių, kilnių, dorinių asmenybių, kurios ar dėl laimingo paveldėjimo, ar dėl gilaus gyvenimo patyrimo sugeba pažinti ar bent nujausti žmogiškosios netikrybės prasmę" (p. 42). Tačiau tai yra "nepaprastos asmenybės" (t. p.), ir šis jų nepaprastumas tik patvirtina, kad "apskritai bet koks gyvenimo irracionalumas yra pergyvenamas kaip tikroji mūsų būvio grėsmė" (t. p.). Tikrybės bei saugumo troškulys žmoguje yra nenumaldomas, o jo siekimas — visuotinis.
Iš tikrųjų betgi tiek savo prigimties sąranga, tiek savo būkle pasaulyje žmogus, pasak Wusto, yra "animal insecurum — nesaugus gyvūnas" (p. 45). Nesaugumas yra įaustas į pačią jo būtybę kaip sąranginis jos pradmuo: jau gimdamas, žmogus žengia į pavojų pilną gyvenimą ir lieka reikalingas kito pagalbos ligi pat galo. Nei medžiaginis aprūpinimas, nei dvasinis pažinimas bei sprendimas, nei galop religinis išganymas jam niekad nėra laiduoti: "objektyviai žiūrint, žmogus yra nesaugi būtybė" (p. 46). Netikrybė yra jo būsena pasaulyje, išeinanti aikštėn baime, rūpesčiu, abejone, svyravimu. Žmogus niekad nėra tikras, kad jis išsilaikys kūnu, teisingai pažins protu, reikiamai apsispręs valia. Laisvės pradmuo, persunkiąs žmogaus sąrangą ligi pat jo organų atvirybės, yra šio objektyvaus nesaugumo bei netikrumo šaltinis. Šia prasme Wustas teisingai vadina žmogų "iš pagrindų bename būtybe" (p. 54), nes jeigu "namai" reiškia saugumą bei tikrybę, tai objektyviai žmogus "namų" neturi: jis visados yra pakeliui ir niekad ne namie, nes būti "namie" reiškia būti tikram. O kur ir kada gi žmogus yra ar gali būti tikras?
Čia tad ir atsiskleidžia žmogiškojo būvio dialektika: nebūti "namie" ir ieškotis "namų"; būti netikram sava sąranga ir trokšti tikrybės savu nusistatymu; būti apspręstam netikrybei ir kovoti už tikrybę; būti neapdraustam niekad ir niekur ir kurti "apdraudą" visur ir viskam; jausti patį žmogiškąjį būvį esant nuotykį ir bėgti nuo kiekvieno nuotykio. Iš tiesų, tikrybė - netikrybė yra pats ryškiausias žmogiškojo būvio apsprendimas arba "egzistencialija", išeinanti aikštėn kiekvienoje žmogaus būklėje pasaulyje ir įtempdama šią būklę ligi aukščiausio laipsnio. Nuosekliai tad ir Evangelijos vykdymas neišvengiamai atsiduria šios dialektikos įtakoje. Kas imasi vykdyti Evangeliją, turi atsakyti — sąmoningai ar nesąmoningai — į klausimą, kaip jis pats yra nusistatęs žmogiškosios tikrybės - netikrybės atžvilgiu. Tai pagrindinė sąlyga religinės jo veiklos pobūdžiui ir šios veiklos sėkmei istorijoje.
3. Vienuolynas dialektikos atžvilgiu Būdamas vienas iš daugelio būdų Evangelijai vykdyti, vienuolynas savaime žadina klausimą: koks yra jo santykis su tikrybės - netikrybės dialektika? Nes tik į tai atsakę, galėsime suprasti šv. Pranciškaus užmojį — jo savitumą ir istorinį jo išsivystymą į savo priešingybę. Yra gana būdinga, kad žodis "vienuolis" (mo-nachos) nusako kaip tik tai, kas juo reiškiamas objektas iš tikro nėra: "vienuolis" turėtų būti žmogus, buvojąs vienišai. Tuo tarpu iš tikrųjų vienuolis niekad nėra vienišas. Jis yra įsijungęs į bendruomenę visu plotu: malda, darbu, poilsiu; naktį nerakinamos ar neužsklendžiamos jo vienutės durys yra šio įsijungimo prasmuo. Vienuolis niekad nėra atsiskyręs nuo kitų. Eremitizmas yra
Asyžius — šv. Pranciškaus tėviškė
pakenčiamas vienuolyne tik retais atvejais ir tik labai retuose ordinuose — Rytų Bažnyčioje dažniau, negu Vakarų Bažnyčioje. Ir vis dėlto vienuolynas yra išaugęs iš atskirybės: pradžioje vienuolis iš tikro yra buvęs vienas (monos): tai žmogus, nutraukęs santykius su pasauliu ir išėjęs į dykumą, kad buvotų vienišas Viešpaties akivaizdoje. Pradinis vienuolis gyveno atskirumoje (anachoresis). Žodis ir juo reiškiama sąvoka čia buvo tapatūs. Be abejo, Egipto ir Sirijos dykumų vienuoliai susieidavo kartais bendroms maldoms ir bendriems pasitarimams; jie net ir gyvendavo netoli vienas nuo kito: eremitų kolonijos yra buvusios Palestinoje, Sirijoje, Egipte ir, jei tikėsime istorikams, jau 4-jame šimtmetyje turėjusios tūkstančius vienuolių.8 Ir vis dėlto tai buvo tik atski-ruolių susitikimai, bet ne bendruomeninis gyvenimas. Nes šios kolonijos neturėjo jokios regulos, jokių nuostatų, jokių viršininkų; kiekvienas gyveno pagal savo būdą, nesykį net bėgdamas nuo žmonių, kaip tai liudija netyčiomis užtikti dykumose atsiskyrėliai, sava išvaizda buvę pasidarę panašūs labiau į žvėris, negu į žmones.9 Nėra abejonės, kad šio pradinio vienuolio santykis su tikrybės - netikrybės dialektika aiškiai sviro netikrybės pusėn. Nes palikti kultūrinę bendruomenę ir pasitraukti gamtinėn dykumon reiškia padaryti pavojų sava būsena: pavojus atsiskyrėlio gyvenime yra ne atskiras įvykis, bet pastovi būklė. Jis ištinka jį ne retkarčiais, kaip kultūroje gyvenantįjį, bet jis jo tyko visą laiką. Kiekvienas pradinis vienuolis buvo "sūnus palaidūnas", žiūrint į jį kultūrinės bendruomenės akimis, nes buvo palikęs saugius kultūros "namus" ir išėjęs į apskritai žmogui "svetimą šalį" gamtinės aplinkos pavidalu. O jokia gamtinė aplinka, tebūtų ji ir vešliausia, žmogui saugumo nelaiduoja, ypač dykuma, kuri kaip tik ir yra buvusi pirmųjų vienuolių gyvenvietė. Joje žmogus smunka net ir dvasiškai, nes greitai išeikvoja išsineštą kultūrinį lobį: mokslinės pažintys, meninis skonis, gražus elgesys vienumoje susidėvi labai greitai. Gi vienišas tikėjimo paslapčių apmąstymas anaiptol neatstoja kultūrinio lavinimosi, kadangi vyksta be kritikos ar pataisų, todėl nesykį nueina pavojinga ir net nesveika linkme. Juk argi nebūdinga, kad Rytų Bažnyčia, sukūrusi Krikščionybei vienuolinį gyvenimo būdą, pagimdė sykiu ir visas svarbiausias erezijas. Pradinis vienuolis iš tikro gyveno netikrybėje ir netikrybe visais žmogiškojo būvio atžvilgiais.
Ir vis dėlto ši netikrybė buvo pasirinkta tikrybės dėlei. "Kodėl vienuoliai visa paliko ir pasitraukė vienumon?", klausia Uta Rankė-Heine-mann (konvertite) savo knygoje "Ankstyvieji vienuoliai" (1964).10 Ji teisingai paneigia pažiūrą, esą vienuolių atsiradimas buvęs atoveika prieš Bažnyčios supasaulėjimą, ypač prasidėjus imperatoriaus Konstantino jai suteiktų laisvių tarpsniui (313). Taip pat neatlaiko kritikos nė pažiūra, esą padoresnieji krikščionys ėję į dykumas, nepakęsdami smukusios helenistinės kultūros. Tačiau mūsų neįtikina nė pačios U. Rankės-Hei-nemann atstovaujama Theodoreto (IV a.) pažiūra, kad "Dievo meilė buvo tai, kas kildino vienuolinę būseną" ir kad todėl vienuolynų istorija yra Dievo meilės istorija" (t. p.); neįtikina visų pirma todėl, kad Dievą mylėti ir galima, ir reikia kiekvienoje būklėje, taigi ir gyvenant bendruomenėje bei dirbant kultūrinį darbą; antra, neįtikina todėl, kad Dievą galima mylėti, tik mylint žmogų: "Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato" (1 Jn 4, 20); žmogų mylėti privalu ne "žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa" (I Jn J, 18). Pasitraukus gi į dykumą, žmogaus meilė kaip tik nustoja darbo ir tiesos pobūdžio, virsdama žodine, vadinasi, nebetikra, kaip kad yra bendruomenėje. Užtat bėgti nuo žmogaus meilės reiškia bėgti kartu ir nuo Dievo meilės. Galimas daiktas, kad subjektyviai pirminiai vienuoliai ir buvo tikėję, esą jie traukiasi į dykumas, Dievo meilės vedami. Objektyviai betgi šis jų traukimasis buvo ir liko Dievo meilės klystkelis. Nes dykumoje Dievas nepasidaro re-gimesnis. O neregimo Dievo meilė, kaip tai įsakmiai pabrėžia apaštalas Jonas, eina tik per regimo žmogaus meilę.
Vieta Asyžiuje, kur gimė šv. Pranciškus (juodos durys)
Atrodo, kad tikrasis akstinas vienuoliams kilti yra buvęs išganymo tikrybės troškulys, būtent: vienuoliai bėgo iš kultūros į gamtą todėl, kad tarėsi vienumoje rasią saugesnį kelią būti išganytiems. P. Wustas įžvalgiai pastebi, kad "pavojingą svyravimą tarp tikrybės ir netikrybės žmogus įtampiausiai patiria kaip tik aukščiausioje gyvenimo vertės plotmėje", būtent išganymo plotmėje,11 užtat ir ieškosi saugiausio kelio. O šis kelias savaime pasisiūlo vienuolinės būsenos lytimi dykumoje. Tai gražiai pavaizduoja dviejų atsiskyrėlių susitikimas, aprašytas A. J. Festugiėre knygoje "Rytų vienuoliai" (1961). Vienas atsiskyrėlis gyvenęs dykumoje visiškai nuogas, kitas dėvėjęs pakulinį maišą. Kartą šis pastarasis panorėjęs pasikalbėti su nuoguoju, tačiau tasai bėgęs vis tolyn ir tolyn. "Sustok", maukęs maišu apsi-vilkusis, "aš vejuos tave dėl Dievo meilės!" — "O aš bėgu nuo tavęs dėl Dievo meilės", — atsakęs nuogalius. Ir tik tada, kai besivejantysis išsivilkęs savo maišą ir nusviedęs jį šalin, bėgantysis sustojęs, palaukęs ir prisiartinusiajam taręs— "Kadangi tu numetei nuo savęs pasaulio dumblą (la fange; originale: "ten hylen toū kosmou", Mc.), tai aš palaukiau tavęs". Prisiartinusis prabilęs: "Tėve, tarki man tik vieną žodį: kaip galėčiau būti išganytas?" Bėgusysis atsakęs: "Venk žmonių ir tylėk; tai ir būsi išganytas".12 Greičiausiai šis susitikimas yra legenda. Tačiau ji aiškiai liudija, kad rūpestis išganymu yra buvęs pagrindinis atsiskyrėlių rūpestis ir kad vengimas žmonių yra buvęs laikomas saugiausiu keliu iš-ganyman. Be abejonės, atsiskyrėliai žinojo, kad ir dykuma yra pilna pagundų: "Demonų esama visur", rašo Festugiėre (p. 26). Tačiau vienuoliai tikėjosi, kad kova su demonais dykumose galinti būti tikriau laimėta, negu žmonių bendruomenėje: atsispirti demonui moters pavidalu esą lengviau, negu moteriai demono pavidalu (plg. šv. Antano gundymus). Trumpai tariant, prigimtoji netikrybė maisto, apvalkalo, pastogės, sveikatos, senatvės atvejais atrodė pradiniams vienuoliams esanti verta prisiimti ir pakelti didesnio antgamtinio saugumo dėlei.
Bet štai, Pachomijaus pastangomis Tabennisėje (apie 320 m.) Aukštutiniame Egipte prie Nilo buvo įsteigtas pirmasis vienuolynas bendruomeninio gyvenimo (koinobia) pavidalu — mūro siena apvesti pastatai: maldykla, valgykla, miegamasis, virtuvė, dirbtuvė ir t.t., greitai tapęs pavyzdžiu visam tolimesniam vienuolinės būsenos išsivystymui, taip kad bendruomenininkai (koinobitai, arba cenobitai) pamažu pakeitė atsiskyrėlius (eremitus). Pachomijus sudarė pirmąją šių bendruomenininkų regulą koptų kalba; į lotynų kalbą ją išvertė šv. Jeronimas, o Vakarų vienuolynams pritaikė šv. Benediktas. "Net ligi šv. Ignaco Loyolos konstitucijų galima, pasak U. Rankės-Heinemann, atsekti šios regulos įtaką".13 Pagrindinis skirtumas tarp vienuolio - atsiskyrėlio ir vienuolio - bendruo-menininko buvo klusnumas savam viršininkui. Tiesa, nevienas atsiskyrėlis irgi turėjo savą dvasinį vadovą, kuriam pakluso. Tačiau atsiskyrėlio klusnumas buvo daugiau, naujoviškai kalbant, charizmatinis; tuo tarpu bendruomenininko klusnumas pasidarė jau įstatyminis: jis virto bendruomeninio gyvenimo dėsniu. Tuo pačiu pakito ir vienuolinės būsenos santykis su tikrybės - netikrybės dialektika. Nes didėjantis glaudimasis bend-ruomenėn reiškė ir didėjantį tolimą nuo gamtos, grįžtant atgal į kultūrą, o tuo pačiu ir prisiimtos netikrybės mažėjimą. Atsiskyrėlio nesaugumas pamažu ėmė virsti bendruomenininko saugumu. Antgamtinio tikrumo troškulys pradėjo susilieti su prigimtojo tikrumo troškuliu. Vienuolinė būsena persvėrė žmogiškojo būvio dialektikoje tikrybės pusėn.
4. Vienuolynas kaip saugykla Nėra reikalo rašyti vienuolynų istorijos, kad suprastume vienuolyną kaip saugyklą. Jau minėjome, kad netikrybė slypi žmogaus neaprūpinime, kurio jis negauna iš gamtinės aplinkos, kaip kad jį gauna gyvulys: žmogus esti aprūpinamas tik kito žmogaus parama bei pagalba, vadinasi, tik buvodamas bendruomenėje. Todėl kiek jis nuo bendruomenės tolsta, tiek prisiima netikrybę; kiek jis bendruomenėn glaudžiasi, tiek laimi tikrybę. Vienuolių bėgimas nuo žmonių į dykumas buvo bėgimas netikrybėn, kaip ir sūnaus palaidūno. Vienuolių grįžimas bendruomenėn, nors ir sudaryton tik iš "savųjų", buvo grįžimas "namų" užuovė-jon, kurioje buvoja vyresnysis Evangelijos sūnus. Mūrinė Pachomijaus siena, supanti vienuolių gyvenvietę su jos pastatais bei padargais, buvo kartu ir jų skirtis nuo pasaulio, ir jų saugumo laidas "namie". Koinobitai - bendruomenininkai jau nebebuvo išduoti dykumų aikštims, kaip eremitaiatsiskyrėliai. Ir ši vienuolyno "mūrų" apsauga nuo netikrybės liko visą istorijos metą ligi pat mūsų dienų. Vakarų Bažnyčios vienuolynas kaip tipas esmėje buvo užbaigtas Pachomijaus steigimu. O šis tipas jau aiškiai gyvena tikrybės pusėje.
Vienuolyną žmogiškojo būvio saugykla tikrybės - netikrybės dialektikoje padaro vienuolio įžadai: neturto, klusnumo, skaistybės. Šie įžadai, vykdomi vienuolyne kaip bendruomenėje, išvaduoja asmenį iš nesaugumo, kurio pilna už vienuolyno sienų; išvaduoja, be abejo, ne absoliučiai, nes nieko absoliutaus žemėje nėra; jie betgi sumažina netikrybės grėsmę ligi retos galimybės laipsnio.
Neturto įžadą padaręs ir vykdydamas jį bendruomeniniu būdu, vienuolis visa atiduoda vienuolynui (turėjimo teisė), gaudamas iš šiojo už tai aprūpinimą (naudojimosi teisė) ligi gyvos galvos: maistą, apdarą, pastogę, mokslą, medicininę pagalbą, slaugymą ligoje ir senatvėje. Tai, kas pasaulyje yra skaudi patirtis milijonams ir grėsmė kiekvienam — netekti darbo, negauti buto, neturėti kuo užsimokėti gydytojui, nutraukti mokslą dėl lėšų stokos, būti apleistam ligoje, o ypač senatvėje, — visa tai vienuolyne yra tik galimybė, bet ne tikrovė. Be abejo, vienuolyno teikiamas aprūpinimas yra kuklus, tačiau pakankamas žmogiškajai kilnybei išlaikyti. Vienuolis pasninkauja, bet nebadauja. Jis dėvi paprastai, bet ne elgetiškai. Jis miega kietai, bet ne po tiltu. Todėl P. Simonas, kalbėdamas apie žmogiškąjį sandą Bažnyčioje, ir sako, kad "būtų, be abejo, maža žmonių, pasiruošusių savą dalią sukeisti su vienuolio dalia; viena betgi yra tikra: kas šiandien padaro neturto įžadą, laimi paprastai saugumą, kad jam jokių didelių medžiaginių rūpesčių pakelti nebereikės".14 Mūsų klausimui neturi reikšmės, kokiais keliais vienuolynas sutelkia reikalingą kiekį gėrybių vienuoliui aprūpinti: istorijos eigoje šie keliai yra stipriai kitę.15 Mums čia tik svarbu pabrėžti, kad vienuolynas vienuolį aprūpina. Istorijos eigoje vargu ar kada nors yra Bažnyčiai tekę grumtis su vienuolynų skurdu, tačiau nesykį jai yra tekę kovoti prieš vienuolynuose susikrovusį medžiaginių gėrybių perteklių (plg. šv. Bernardo laiškus).
Klusnumo įžadas sukuria vienuoliui dvasinį saugumą tuo, kad nuima nuo jo valios sprendimo-apsisprendimo netikrybę, o tuo pačiu ir atsakingumą — ypač prieš Dievą. Laisvai spręsti bei apsispręsti yra pati sunkiausia žmogui našta, kuri jam yra uždėta paties jo būvio. Todėl jis, jau ir buvodamas pasaulyje, ieško to, kuriam galėtų šią naštą perleisti ir tuo užsitikrinti sprendimo saugumą. Iš to kyla, kaip tai visu įtaigumu yra atskleidęs F. Dostojevskis, inkvizitorinė karalystė, kurioje viskas yra normuojama iš viršaus — poilsis, darbas, maistas, vedybos, vaikai ir net nuodėmė — ir kurios normas prisiėmę žmonės džiūgauja, kad nereikia jiems patiems spręsti ir atsakyti: visa sprendžia ir todėl už visa atsako inkvizitorius. Vienuolynas skiriasi nuo inkvizitoriaus karalystės esmiškai, tačiau ne priešgyniš-kai: inkvizitorius sprendžia bei įsakinėja savo vardu, nes jis yra ateistas; vienuolyno viršininkas sprendžia bei įsakinėja Dievo vardu, nes jis yra tikintysis. Tai esminis skirtumas. Tačiau abiem atvejais žmogus atiduoda savo laisvę kitam: inkvizitoriaus karalystėje žmogui, vienuolyne Dievui per žmogų. Abiem atvejais žmogus klauso žmogaus; tik vienuolis tariasi žmogiškojo viršininko žodžiuose girdįs Dievo balsą. Paklusti gi Dievui, bylojančiam viršininko lūpomis, yra tiek saugu, jog grėsmė klysti psichologiškai dingsta, išlaisvindama klusnų bei gerą vienuolį nuo atsakingumo už darbą — čia neprasmingą (laistyti žemėn įsmeigtą sausą lazdą), čia nevykusį (rašyti bizantinio meno istoriją, nesant nei menininkui, nei bizantininkui), čia net pavojingą (slaugyti susirgusius vienuolius, neturint nė menkiausio medicininio pasiruošimo bei patyrimo). Už visa tai atsako jau viršininkas, šį darbą skyręs. Galimas daiktas, kad vienuolis — bent savo viduje — nesykį maištauja prieš savo viršininko valią. Tačiau tuo jis tik parodo, kad jis dar nėra geras vienuolis, vadinasi, kad jis vis dar nepajėgia viršininke regėti Dievo vietininko. O kai jis tai paregi, jo klusnumas virsta pirmaeile dvasine saugykla, nes tai paklusimas pačiam Viešpačiui.
Skaistybės įžadas saugo vienuolį nuo moralinės netikrybės, kurios akivaizdoje atsiduria kiekvienas vyras - žmona ar tėvas - motina. Nes vedybos visados yra žingsnis į psichologiškai moralinį pavojų — pasak gražaus E. Morikės ketureilio: "Was im Netze? Versuch mal! Aber ich bin bange. Greif ich einen sūssen Aal Oder eine Schlange? — Kas tinkle? Pamėgink (įkišti ranką). Bet aš taip bijau! Ką nutversiu: skanų ungurį ar (kandžią) gyvatę?" Kas išsiskleis po vedybų: jaukus meilės židinys ar prievartinė buveinė? Kas bus vyras ir žmona vienas kitam: paguoda ar širdgėla? Kas bus vaikai: džiaugsmas ar susigraužimas ligi mirties? Ar tėvo - motinos nelaimė, liga, mirtis nepavers šeimos vargšų bei našlaičių prieglauda? Nerimta būtų šeiminėje netikrybėje regėti tik subjektyvią kaltę. Šeima yra lengvai pažeidžiama žmogiškojo būvio netikrybės todėl, kad ji yra daugianarė ir kad šie jos nariai yra morališkai tiesiog suaugę vienas su kitu ligi visiško sutapimo, taip kad smūgis vienam čia reiškia ir smūgį visiems, net ir visiškai nekaltiems. Skaistybės įžadu vienuolis kaip tik lieka saugus nuo visos šios netikrybės įvairių įvairiausiomis jos lytimis. Neturėdamas šeimos, vienuolis neša mūsų būvio grėsmę šiuo atveju visiškai vienas, su nieku ja nesidalindamas, sykiu betgi nė pats kitų negandais neapsisunkindamas; jo nelaimė ar liga nieko nepastūmi į vargą, o svetimo sūnaus ar dukters nuopuoliai nesugildo jo širdies ligi gelmių. Šeiminė netikrybė, tokia plati bei gili savo apimtimi ir savo įtaka, lieka šalia vienuolio būsenos.
Trys tad vienuolio įžadai yra, kaip matome, sykiu ir trys keliai, vedą jį į saugius "tėvo namus", kur visi "apsčiai turi duonos" (Lk 15, 17), suprantant "duoną" kaip žmogiškosios tikrybės prasmenį apskritai. Nėra abejonės, kad visi šie keliai reikalauja iš vienuolio didžios asmeninės aukos. Tačiau kiekviena "apdrauda" kaštuoja brangiai — ir pasaulyje. Kiekviena "draudimo" bendrovė klesti "apsidraudžiančiųjų" įnašais. Nepaisant šios subjektyvios aukos, vienuolynas nuo pat Pachomijaus laikų yra pasidaręs saugykla ir todėl tikrybės - netikrybės dialektikoje stovi aiškiai tikrybės pusėje. 5. Šv. Pranciškaus perversmas
Bet štai ateina žmogus, kuris sakosi norįs vykdyti Evangeliją netikrybės būklėje: tai Asyžiaus pirklio Petro Bernardonės sūnus Pranciškus. Tačiau argi pradiniai vienuoliai nebuvo to jau darę? Kas tad naujo prabyla Pranciškaus užmoju? Žiūrint į pačią žmogiškąją netikrybę, Pranciškus iš tikro netaria nieko, ko Bažnyčios gyvenime nebūtų buvę žinota ir vykdyta. Jo užmojo naujybė ir net perversminis jo pobūdis glūdi tame, kad Pranciškus, norėdamas prisiimti netikrybę, nebėga į dykumas, kaip tai darė senoviniai vienuoliai. Jis nenori būti atsiskyrėlis. Atvirkščiai, jis telkia bendruomenę, rašo jai nuostatų, kuria jai atitinkamą gyvenimo būdą, — bet taip, kad visa būtų atremta į netikrybę ir kad ši netikrybė būtų regima ir iš viršaus. Pranciškus nori ne savo brolių bendruomenę perkelti į dykumą kaip netikrybės erdvę, aptverdamas ją mūro siena Pachomijaus pavyzdžiu. Ne! Pranciškus nori dykumą atkelti į brolių bendruomenę ir šiąją taip sutvarkyti, jog dykumos netikrybė virstų vienuoline būsena. Kaip netikrai bei nesaugiai gyveno Egipto ar Sirijos atsiskyrėliai, būdami vieniši, taip netikrai bei nesaugiai turį dabar gyventi Pran ciškaus broliai, būdami bendruomenėje. Pirmiau galiojo taisyklė: kas stoja vienuolynan, nu-sikrato netikrybe ligi gyvenimo galo. Dabar turį būti priešingai: kas stoja Pranciškaus vienuolynan. prisiima netikrybę ligi gyvenimo galo. Pranciškus norėjo, kad rytojaus diena jo įsteigtoje bendruomenėje būtų ne vakardienos tęsinys, bet visiškai nauja diena; vadinasi, diena, kuri prasideda iš naujo, nesinešdama nieko, kas būtų iš vakardienos ir kas todėl padarytų ją daugiau ar mažiau saugią nuo mūsų būvio staigmenų. Neiti į dykumą, bet gyventi dykuma — štai Pranciškaus užmojo prasmė ir tuo pačiu io naujybė, tapusi iššūkiu visam ligtoliniam vienuolyno kaip saugyklos gyvenimui.
P. Wustas, kaip jau sakėme, yra pastebėjęs, kad tikrybės - netikrybės dialektikoje žmogus atkakliai siekia tikrybės ir kad kaip tik todėl "teigiamoji netikrybės prasmė yra gana sunkiai suvokiama; daugeliui ji paaiškėja tik po skaudžių patyrimų" (op. cit. p. 41). Pranciškus tai jautė — gal visiškai nesąmoningai — ir užtat buvo nuostabiai nenuolaidus, kurdamas netikrybei regimų lyčių ir neleisdamas, kol buvo gyvas, nuo šių lyčių nutolti nė žingsnelio.16 Jo ordinas turėjo būti netikrybės įkūnijimas bendruomeniniu pavidalu: Paviršium žiūrint, Pranciškaus ne-nuolaidumas atrodo tarsi užsispyrimas ar net keistumas bei išmonė, rodanti žemiškosios sąrangos nepažinimą. Iš tikro betgi šis nenuolaidu-mas yra nepaprastai gili įžvalga į vyresniojo Evangelijos sūnaus tragiką: kai tik pranciškonų ordinas pradės buvoti "namie pas tėvą", jis tučtuojau atkris tikrybėn ir virs saugykla, kaip ir visi kiti vienuolynai. Nes netikrybė nepakenčia išimčių. Pralaužus ją vienoje vietoje, ji tuojau griūva savo visuma. Pranciškaus užmojo likimas istorijos eigoje patvirtina tai visu plotu: jo broliai grįžo prie tikrybės, ir jų bendruomenė iš tikro virto įprastine vienuoline saugykla. Dykumos netikrybė pasirodė esanti bendruomenėje per sunki, kad atsispirtų žmogiškajam tikrybės troškuliui.
Kokiu betgi būdu Pranciškus buvo mėginęs netikrybę bendruomenėje padaryti regimą? Ne kuriuo kitu, kaip tik paneigdamas tai, »kas laiduoja tikrybę tiek vienuolyne, tiek pasaulyje. O tai yra: turtas ir mokslas. Turtas tikrybės - netikrybės dialektikoje yra būdingas tuo, kad jis perka saugumą, pirkdamas žmogų kaip priemonę šiam saugumui. Turtuolis, net ir į sunkią padėtį patekęs (pvz., nelaimėje, ligoje, senatvėje), visados susiranda asmenų, norinčių pasipelnyti ir todėl sutinkančių turtuoliui tarnauti bei jį aprūpinti ar globoti. Ir vienuolynas virsta vienuolio saugykla ne kuo kitu, kaip tam tikru turto kiekiu, kurio neturėdamas jis būtų išduotas visokių netikrybės vėjų pagairėms. — Mokslas tikrybės - netikrybės dialektikoje laimi saugumą tuo, kad atidengia pasaulio sąrangą, palenkdamas gamtą žmogaus tarnybai. Jau Baconas su Descartu žinojo, kad "mokslas yra pajėga — scientia est potentia". Tai tinka visų pirma gamtos mokslams. Tačiau tai tinka ir dvasios mokslams, nes ir šių mokslų nešėjai apsirūpina lengviau bei tikriau, kadangi visados randa visuomenėje žmonių, trokštančių mokslo ir todėl priimančių mokytąjį kaip tokį, kurį reikia išlaikyti bei globoti. Užtat ir vienuolynai nuo pat pradžios atsidėjo mokslui: jų nuopelnai Vakarų kultūrai čia yra tiesiog neišmatuojami. Visais viduriniais amžiais vienuolynai yra buvę ne tik medžiaginių gėrybių, bet ir kultūrinio lobio sankaupos. Ir kaip tik tuo jie yra pasidarę atskiro vienuolio saugykla. Jeigu tad Pranciškus norėjo, kad vienuolynas virstų netikrybės erdve, jis turėjo išguiti iš jo anuos abu tikrybės laiduotojus: turtą ir mokslą. Ir jis tai mėgino visu aštrumu.
Tikrybės - netikrybės dialektika padaro neturto įžadą taip pat dialektinį: vienuolis yra beturtis, vienuolynas — turtingas. Nes žmogus, stodamas vienuolynan, pažada Viešpačiui nieko neturėti sava, bet viską kaupti vienuolynui. Neturto įžadas yra esmiškai individualinis, ne bendruomeninis. Ir štai, šiuo aplinkiniu keliu, būtent: keliu per vienuolinę bendruomenę, atskiras vienuolis ir laimi saugumą medžiaginėje srityje. Jis neturi nieko kaip Petras, bet jis viskuo yra aprūpintas kaip brolis ar tėvas Petras. Jis nieko neima sau, bet jis viską ima savam ordinui. Asmeninė netikrybė pavirsta bendruomenine tikrybe, o šioji grįžtamuoju būdu pašalina asmeninę netikrybę. Į tikrybės - netikrybės dialektiką patekęs neturto įžadas galų gale išsivysto į savo paties priešingybę. Šį tad "užburtą ratą" Pranciškus kaip tik ir norėjo pralaužti. Jis norėjo neturto įžadą išvaduoti iš dialektinio jo išsivystymo ir padaryti jį ne vyksmu savos priešingybės linkui, bet "amžina" būsena, kaip ir pats įžadas yra amžinas. O tai Pranciškus galėjo pasiekti, tik paneigdamas turto kaupimąsi vienuolinėje bendruomenėje: jo broliai turėjo būti beturčiai ne tik kaip asmens, bet ir kaip bendruomenė; ne tik vienuolis, bet ir vienuolynas privalėjo neturėti nieko, o gyventi tuo, kas bus gaunama šią dieną; neturėti namų, padargų, gaminių; neimti pinigo nei kaip aukos, nei kaip uždarbio; nepasilaikyti nieko ateinančiai dienai, o šios dienos likučius išdalinti vargšams dar prieš saulėlydį. Tai nebuvo mani-chėjinis nusistatymas laikyti medžiagines gėrybes blogomis savyje. Pranciškus net savo reguloje įrašė, kad jo broliai neprivalo teisti tų, kurie sočiai valgo, skaniai geria ir gražiai dėvi. Jis tik norėjo būti nuoseklus: pasirinkęs netikrybės būklę dirva Evangelijos sėklai, Pranciškus norėjo šiuo keliu eiti ligi galo, todėl neleido, kad netikrybė būtų dialektiškai apeita bendruomeninės tikrybės. Jei žmogus rytdienos likimą sudeda į Apvaizdos rankas, tai jis turi tai daryti visu plotu — ir asmeniškai, ir bendruomeniškai. Kitaip tikėjimas Apvaizda virsta išjuoka. Pranciškus užtat ir stengėsi, kad Kristaus patarimas nesirūpinti, "ką valgysime, ar ką gersime, ar kuo apsidengsime" (Mt 6, 31), apimtų ne tik asmeninį, bet ir bendruomeninį matmenį: jo kuriama vienuolinė bendruomenė turėjo būti taip lygiai nesaugi, kaip kad nesaugus buvo atsiskyrėlis dykumoj. Pranciškaus užmojis reikalavo, kad būtų varguolis ne tik vienuolis, bet ir vienuolynas, ir kad todėl vienuolis nežiūrėtų į vienuolyną kaip į saugyklą, o kaip į grėsmingą netikrybę, kurios erdvėje galima taip lygiai skursti, kaip ir dykumoje. Mokslas, ligi tol ugdomas beveik visuose vienuolynuose, neturi ypatingo ryšio nė su vienu vienuoliniu įžadu. Tačiau pasiektas jis skaldo vienuolinę bendruomenę į "klases" — mokytieji ir nemokytieji —, o siekiamas jis reikalauja medžiaginės atramos: namų, priemonių, aprūpinimo. Kas tad apsisprendžia ugdyti mokslą vienuolyne, savaime apsisprendžia už vienuolyną kaip saugyklą, sunaikindamas tuo jį kaip netikrybės erdvę. Ryšys tarp mokslo ir tikrybės yra neišvengiamas; neišvengiamas ne tik medžiaginiu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Nes tikrybės troškulys, pasak P. Wusto, "yra nepermaldaujamas bei atkaklus taip pat ir žmogiškosios dvasios srityje: ir žinojime siekiama absoliutaus tikrumo, pradedant matematika, einant per dvasios mokslus ligi pat metafizikos viršūnių" (op. cit. p. 36); visur žmogaus prigimtis "nori ilsėtis tiesoje" (p. 40). Mokytumas tad ir pasisiūlo kaip šios ramybės būsena, ypač tokiu atveju, kai mokytasis seka kuriuo nors didžiu mokytoju — Tomu Akviniečiu, Duns Scotu — ir kai todėl mąstymo netikrybė yra sudedama į kito rankas, pačiam einant saugiu keliu. Pranciškus savaimingai jautė ryšį tarp mokslo ir tikrybės ir todėl, pasirinkęs netikrybę, jis savaime turėjo atsisakyti mokslo savoje bendruomenėje, kaip joje atsisakė ir turto. Pranciškus nebuvo priešas mokslo savyje; jis buvo tik priešas mokytumo kaip tikrybės būsenos pažinimo srityje. Savo testamente jis prašė brolius gerbti visus teologus. Jis taip pat neatsisakė priimti į savo ordiną ir mokytų asmenų: Tomas Celanas, Antanas iš Paduvos, Petras Stačia, Petras Cattanis ir kt, nors šiuosius ir labiau tyrė, negu nemokytuosius kandidatus. Tačiau kas kita yra gerbti mokytuosius, kas kita yra mokytojams stoti į ordiną ir vėl kas kita ugdyti mokslą pačiame ordine. Pranciškaus bendruomenė turėjo būti pagarbi visiems ir atvira visiems. Bet ji pati neprivalėjo ugdyti mokytųjų ir teikti ypatingos reikšmės mokytiesiems savo broliams. Mokslo ugdymas, jį perteikiant ar jį kuriant, neturėjo virsti Pranciškaus ordino veikmeniu, kaip tai buvo pasirinkęs jo amžininkas šv. Domininkas. Kol žmogus gyveno pasaulyje, galėjo lavintis, kiek norėjo: durys į Pranciškaus vienuolyną jam nebuvo užtrenktos. Tačiau peržengęs šio vienuolyno slenkstį, mokytasis turėjo žinoti, kad jo mokytumas čia neturės jokio ypatingo vaidmens ir jokios ypatingos, tai yra, išskirtinės reikšmės. Pranciškus nenorėjo, kad mokytesnieji broliai jo ordine jaustųsi esą "ramūs tiesoje" ir tuo būdu saugesni žinojime, negu nemokytieji. Ir šiuo atžvilgiu dieviškoji Apvaizda turėjo būti lygi visiems. Pranciškaus bendruomenė turėjo būti ne tik beturčių, bet ir bemokslių sambūris.
Šių tad dviejų sandų — turto ir mokslo — išskyrimas ir buvo tikrasis perversmas Pranciškaus santykyje su vienuoline būsena. Tai buvo iššūkis trejopu atžvilgiu: 1. žmogiškajam tikrybės troškuliui apskritai, pasirenkant "sūnaus palaidūno" kelią nežinomybėn, tačiau neeikvojant dalios, pasiimtos "iš namų", o jos iš viso neimant; 2. įprastinei vienuolyno kaip saugyklos sampratai, išplečiant neturtą į visą bendruomenę ir tuo būdu paverčiant ją netikrybės erdve; 3. dvyliktojo ir tryliktojo šimtmečio dvasiai, pasukusiai nuo platonizmo į aristotelizmą, vadinasi, nuo idėjos apmąstymo į daikto tyrimą moksliniu būdu, kuriant šiam reikalui atitinkamų įstaigų tiek pasaulyje (universitetai), tiek vienuolynuose (studijų namai). Istorinės perspektyvos šviesoje Pranciškaus užmojis buvo iš tikro nepaprastai drąsus — perversminis tikra šio žodžio prasme. Tačiau tos pačios istorinės perspektyvos šviesoje taip pat regėti, kokia neaiški buvo šio užmojo prasmė — gal net ir pačiam šv. Pranciškui, kuris savo plano laikėsi labai atkakliai, neįstengdamas betgi jo taip savo broliams išaiškinti, jog šie nesuabejotų jo svarba ir todėl nemėgintų jo "taisyti", kaip tai jie buvo pradėję, Pranciškui dar esant gyvam, ir ką jie užbaigė po šventojo mirties, sužlugdydami ano užmojo naujybę ir galop net pačią jo esmę.
6. Žlugusios vilties lūkestis Kas tad turėjo būti tikrasis Pranciškaus ordino brolis? Ne kas kitas, kaip beturtis ir bemokslis žmogus, vadinasi, labiausiai ištiktas netikrybės, niekur ir niekad nesaugus, nes neturįs, kuo galėtų gintis nuo jį tykančios grėsmės. Tokio žmogaus būsena buvo žinoma nuo neatmenamų laikų, o tokių žmonių skaičius buvo — legionas. Mes juos vadiname varguomene; K. Marksas juos pavadino proletariatu. Ir tai nėra išmonė, o istorinė tikrovė. Svarbiausia betgi, kad šie žmonės buvo tikintieji; jie buvo Bažnyčioje; šiandien tartume: jie buvo Bažnyčia. Ir vis dėlto jie gyveno netikrybe visu savo būvio plotu, nes buvo neturtingi ir nemokyti. Ar tad ši jų būsena neturėjo rasti kokio nors atgarsio bažnytinėje sąrangoje? Ar ji negalėjo būti kokiu nors būdu išreikšta bažnytiškai, kad būtų parodyta, jog ir Bažnyčia gyvena ne tik tikrybės, bet ir netikrybės būseną, kad tikrybės - netikrybės dialektika atsispindi ir jos sudėtyje?
Šitaip klausimą keliant, atrodo, kad šv. Pranciškus buvo tiesiog Apvaizdos pašauktas teikti varguomenei arba proletariatui išraiškos bažnytinėje sąrangoje. Savo nenuolaidumu turtui ir mokslui jis nuolatos pabrėždavo, kad jį Viešpats pašaukęs eiti paprastumo ir nusižeminimo keliu. Bet argi tai nebuvo kelias į varguomenę? Nes kurgi rastume didesnių prastuolių bei pažemintųjų, jei ne varguomenės eilėse? Per Pranciškaus užmojį ši varguomenė ir prabilo: Pranciškaus ordinas turėjo būti varguomenės atstovas, kalbąs Bažnyčioje visų beturčių ir bemokslių vardu. Varguomenė turėjo jame regėti atspindį savos būsenos, įvykdytos bažnytinėje santvarkoje: bent vienas vienuolynas turėjo gyventi taip, kaip gyvena varguomenė; bent vienas turėjo prisiimti varguomenės netikrybę visu šiosios svoriu. Ir ar tik ne šis užmojis padarė, kad pirmieji Pranciškaus broliai buvo žmonių taip mielai priimami, nes žmonės regėjo juose save pačius. Pranciškaus laikų varguomenė žinojo, kad medžiagiškai broliai jai vargu ar gali kiek padėti, kadangi ir jie patys buvo varguoliai. Tačiau kaip tik tuo, kad Pranciškaus broliai prisiėmė žemės vargą ir jį tikroviškai nešė, jie sukūrė bendrą plotmę su varguomene ir tuo būdu tapo šiosios dalininkais. Čia ne tai buvo perversmiška, kad Pranciškus liepė išdalinti vargšams, kas buvo atlikę nuo šios dienos apsirūpinimo, — tai buvo tik trupiniai, — bet tai, kad rytdienos netikrybė tapo plotme, kurioje buvojo tiek Pranciškaus brolis, tiek šalia vienuolyno gyvenąs varguolis. Netikrybė kaip varguomenės būsena Pranciškaus užmoju buvo pradėjusi virsti bažnytine būsena. Tai buvo didžiulis Bažnyčios papildas, nes ligi Pranciškaus Bažnyčioje nebuvo nieko, kas netikrybę reikštų ir ja kasdieniškai gyventų. Tarp Bažnyčios ir varguomenės buvo atsivėręs plyšys, nes visa bažnytinė sąranga — dvasiškiai, vienuoliai, pasauliškiai didžiūnai — buvo persisvėrusi tikrybės pusėn: visi ieškojo saugumo ir visi buvo jį daugiau ar mažiau radę. Vieni tik varguoliai buvo grasomi žmogiškojo būvio netikrybės, kuria niekas iš bažnytinių sluoksnių su jais nesidalino. Šie sluoksniai buvo mielai pasiruošę varguoliams išmaldos duoti; bet jie nebuvo pasiruošę jos imti ir ja gyventi. Pranciškus buvo pirmutinis, kuris ryžosi sukurti bažnytinę bendruomenę, kaip varguolių bendruomenės atspindį Bažnyčioje. Čia slypi tasai prielankumas, kurio jis laimėjo ano meto žmonėse; čia slypi jo užmojo naujybė bei didybė; čia slypi istorinis šio užmojo vaidmuo, kartu betgi ir jo žlugimo priežastis. Kova už ir prieš Pranciškaus užmojį gyventi visokeriopa netikrybe prasidėjo netrukus po šventojo mirties. Mūsų klausimui šios kovos eiga bei jos tarpsniai neturi didesnės reikšmės: ji buvo vedama taip, kaip vyko ir visos kitos ano meto kovos — persekiojimais, trėmimais, kalėjimu, nuteisimu mirti ir sudeginimu ant laužo. Tai ypač patyrė pastaraisiais tryliktojo amžiaus dešimtmečiais vad. pranciškonai spiritualai, anie svaičio-tojai, sukilę ne tik prieš turtą, bet ir prieš bet kokią institucinę Bažnyčios sąrangą ir iešką teologinio pateisinimo savam sukilimui.17 Kiekvienu betgi atveju Pranciškaus ordinas suskilo į keletą Sakų šakelių, kurių nė viena nebeatstovavo tam, ko buvo siekęs pats šventasis. Nuosaikioji linkmė, kurią jau nuo pat pradžios palaikė Antanas iš Paduvos, Bonaventūra, Jonas Peckhamas ir kiti, galop laimėjo ir Pranciškaus ordiną padarė tokį pat, kaip ir visi kiti vienuolynai: turintį bendruomeninės nuosavybės, ugdantį mokslą, atsidedantį misijoms, vykdantį sielovadą. Smulkios vidaus gyvenimo skirtybės tarp pranciškonų ir kitų vienuolių nėra tokios, kad jos nusakytų skirtiną istorinį pranciškonų ordino uždavinį, kaip jis slypėjo Pranciškaus užmojyje: netikrybės būklė kaip dirva Evangelijos sėklai istorijos eigoje buvo arba svai-čiotojų išniekinta, arba nuosaikiųjų pastūmėta šalin. Pranciškonų ordino narys galų gale nebebuvo nei beturtis, nei bemokslis, kaip to buvo norėjęs Pranciškus. Tuo pačiu žlugo ir ryšys tarp Pranciškaus užmojo ir varguomenės. Atsisakius Pranciškaus broliams gyventi netikrybe, varguomenė ir toliau pasiliko viena savo nesaugume, neturinti Bažnyčioje savos išraiškos ir savos "atstovybės". Istoriškai žiūrint, tai buvo didžiulis Bažnyčios pralaimėjimas. Dr. Jonas Grinius (Mūnchen) nesykį yra šio straipsnio autoriui reiškęs mintį, kad jei šv. Pranciškui būtų pasisekę įkūnyti savą užmojį, nebūtų atsiradęs marksizmas. Labai galimas daiktas. O jeigu marksizmas kaip teorija ir būtų atsiradęs, tai jis nebūtų buvęs taip entuziastingai priimtas, kaip tai įvyko XIX - XX amžių sąvartoje, nes Bažnyčia būtų turėjusi varguomenei atstovaujantį sandą Pranciškaus sekėjų pavidalu. Tuo tarpu marksizmui kylant bei plintant, Bažnyčia tuščiomis rankomis stovėjo prieš varguomenę, nežinodama kaip į ją kreiptis, užtat pasitenkindama tik žodiniais paraginimais — tiek varguoliams, tiek turtuoliams. Pop. Pijaus XI skundas, kad Bažnyčia netekusi darbininkijos, buvo Pranciškaus užmojo nesėkmės galutinė istorinė išvada. Nes netikrybės negalima nugalėti paraginimu ar pamokymu; netikrybę reikia nešti kartu. O Bažnyčia, Pranciškaus užmojui žlugus, neturėjo nieko, į ką varguomenė galėtų žiūrėti kaip į sava. Štai kodėl ji ir nuėjo paskui Marksą bei Leniną, skelbusius, esą varguomenė neturinti ko netekti, išskyrus savo retežius.
Kunigų darbininkų sąjūdis po I pasaulinio karo nebegalėjo atstoti Pranciškaus užmojo, kadangi jis buvo tik netikrybės kaukė. Tiesa, kunigai darbininkai gyveno ir dirbo taip, kaip ir visi varguoliai. Ir vis dėlto jų būsena buvo tik varguolio būsenos tariamybė. Kunigai darbininkai, atleisti iš darbo, nieko neįstūmė į skurdą, į nusiminimą, į nelaimę; jie ir patys nebuvo ištikti būklės be išeities: jie paprasčiausiai kreipėsi į vyskupą, kad šisai skirtų juos kitam uždaviniui — tai ir viskas. Todėl ir šis, savyje apgaulingas, planas greitai su silpo, nepalikdamas bent kiek ryškesnių pėdsakų varguomenės sluoksniuose.
Pranciškaus vilčių žlugimas padaro abejotiną ir lūkestį, kad Bažnyčia atgautų varguomenę: čia glūdi praleistos ar nesuprastos istorinės progos tragiką. Tokia proga buvo Pranciškaus ryžtis vykdyti Evangeliją netikrybės būklėje. Tačiau ši proga buvo praleista, netikrybės būklė liko nesuorganizuota, taip kad šiandien mes net nė nežinome, kaip tokia būklė bendruomeniniu pavidalu galėtų atrodyti. O kol to nežinome, tol nė negalime pasiekti varguomenės Evangelijos žodžiu. Nes kas kalba varguomenei iš saugyklos, tas kalba ne iš jos būklės gelmių. Prieiga prie varguomenės gali būti tik ta pati netikrybė, kuria varguomenė gyvena. Tačiau tokios netikrybės neturime: visi bažnytiniai sluoksniai gyvena saugiai, kiek žemėje galima saugiai gyventi; visi jie tikrybės - netikrybės dialektikoje stovi tikrybės pusėje. Tuo tarpu varguomenė šioje dialektikoje užima kaip tik netikrybės vietą. Kur tad galėtų būti rasta bendra plotmė tarp Bažnyčios ir varguomenės? Išsivystęs į savą priešingybę Pranciškaus užmojis ištinka mus dabar kaip bausmė, apie kurią šventasis kalbėjo, bardamas savo brolius, kam jie trokštą mokytis: "Aš jau laukiu Jo (Viešpaties, Mc.)pasiuntinių, kurie jus nubaus".18 Jeigu jis būtų matęs, kad jo ordinas virsta ne tik pastanga "ilsėtis tiesoje" (P. Wustas) mokslo atžvilgiu, bet ir "ilsėtis namie" turto atžvilgiu, užuot buvęs šia prasme nuolatinis keleivis — "ire albergando", vadinasi, niekad netikras ir nesaugus, tai šv. Pranciškus būtų tikriausiai aną bausmės pranašystę dvigubai sustiprinęs. Tačiau ir be šios pranašystės mes bausmę aiškiai jaučiame, jausdami sykiu ir pavojų, jei varguomenė nebus Bažnyčiai laimėta.
N. Delbrelis, parašęs Ivry miestelio (Paryžiaus apylinkėse) marksistinį pobūdį, pastebi, kad "marksistai varguolio būklę pavertė priekin žygiuojančio pasaulio varikliu".19 Prieš 750 metų tokiu varikliu paversti varguolio būklę mėgino šv. Pranciškus. Skirtumas tas, kad varguolio būklė Pranciškaus rankose būtų atskleidusi Viešpaties Apvaizdą, visur ir visados, tuo tarpu varguolio būklė marksizmo rankose pridengia Apvaizdą tarsi juoda skara — pasak vaizdingų to paties Debrelio žodžių: "Marksistai gyvena tokią gilią naktį, jog užtemdo Dievo garbę" (p. 14-15). Štai istorijos dialektika, jos tragiką ir jos teismas. Jos šveisoje šv. Pranciškus iškyla kaip pradininkas, sykiu betgi ir kaip įspė-jėjas, kartojas mūsajai istorijai paties Kristaus žodžius: "Tu nepažinai savo aplankymo meto" (Lk 19, 44). Iš tikro, ar šie 750 metų pažino Asyžiečio užmojo prasmę? L Hubert Jedin, Handbuch der Kircherigeschichte (sudėtinis veikalas), Die mittelalterliche Kirche (įvairūs autoriai): Hans Wolter, SJ, Die Bettelorden, Freiburg i. Br. 1968, t. III/2, p. 226. 2. Op. cit., t. III/2: Ertvin Iserloh, Die Spiritualbevvegung tuid der Armutsstreit, p. 459. 3. Joseph Lortz, Der unvergessliche Heilige, Dūsseldorf 1954, p. 24. 4. Cit. A. Maceina, Saulės giesmė, Brooklyn 1954, p. 299. 5. Plg. "Saulės giesmė", p. 299. 6. Plg. Pop. Grigaliaus IX bulę "Quo elongati" 1230 m., cit. Handbuch der Kirchengeschichte, t. II/2, p. 308-309. 7. Peter Wust, Ungevvissheit und Wagnis. Gesammelte Werke, Mūnster 1965, t. IV, p. 29. 8. Plg. Jean Dėcarreaux, Les moines et la civilisation en Occident, Paris 1962, p. 66-81; A. /. Festugiėre OP, Les moines d'Orient, Paris 1960-1964, t. I, p. 41-57. 9. Plg- A. J. Festugiėre, op. cit. p. 42-43.
10. Uta Ranke-Heinemann, Das frūhe Monchtum, Essen 1964, p. 18. 11. Peter Wust, op. cit. p. 41 12. Plg. A. y. Festugiėre, op. cit. p. 43. 13. Uta Ranke-Heinemann, op. cit. p. 14. 14. Paul Simon, Das Menschliche in der Kirche Christi, Freiburg i. Br. 1936, p. 167. 15. Keletą šių būdų aprašo Jean Dėcarreaux, op. cit. p. 341-350; ten esama ir bibliografijos šiuo reikalu: "tem-porel monastiąue", p. 392. 16. Šio nenuolaidumo pavyzdžių galima rasti autoriaus "Saulės giesmėje", p. 96-97, 136-139, 170-172, 293-299. 17. Plačiau apie tai plg. H. Jedin, Handbuch der Kirchengeschichte, t. III/2, p. 227, 307-313, 453-460. 18. Plg. "Saulės giesmė", p. 299. 19. M. Debrėl, Ville marxiste — terre de mission, Paris 1958, p. 74.
|
|
|
|