Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJOS KAZIO VIKTORO BANAIČIO DAINOS PDF Spausdinti El. paštas

Leidykla „Pašvaistė“ išleido penkiolika liaudies dainų, harmonizuotų mišriam chorui Kazio Viktoro Banaičio. Kaip savo pastabose autorius pažymi, tai yra tik pradžia didžiulio darbo, kurio turės būti apie dvidešimt tokių sąsiuvinėlių (tarp jų penki vyrų chorui). Sis sąsiuvinis pažymėtas antruoju, kadangi pirmasis Kazio „Viktoro Banaičio harmonizuotų liaudies dainų rinkinys Lietuvos Švietimo Ministerijos išleistas prieš 2-j į Pasaulinį karą. Autorius mini ir du paruoštus spaudai sąsiuvinius, kurie žuvo Drezdene per bombardavimą (1945. II. 13).

Pirmoje vietoje reikia pabrėžti nepaprastą džiaugsmą dėl atsiradusių galimybių leisti mūsų muzikinę kūrybą. Ypatingai tai svarbu prof. Kazio Viktoro Banaičio atžvilgiu, kurio milžiniška kūryba, kaip tik liaudies dainų srityje, nebūdama atspausdinta, negalėjo daryti tos įtakos, kuri turėtų iš jos plaukti į visą mūsų platųjį muzikinį gyvenimą. Todėl leidyklos „Pašvaistė“ užsibrėžtas tikslas leisti K. V. Banaičio harmonizuotas liaudies dainas yra didelis kultūrinės reikšmės faktas, kuris nežiūrint visų su tuo susijusių sunkumų bei išlaidų, bus vienas didžiausių darbų tremtyje ir garbingiausiu paminklu pačiai leidyklai.

Šitame sąsiuvinyje randamos dainos yra paimtos iš Tautosakos Darbų V tomo, išskyrus tris, kurias autorius užrašė savo tėviškėje Vaitiekupių kaime, Sintautų par. Šakių apskr. Jų čia yra įvairių. Nemaža randama vestuvinių dainų (piršlybų), buities, karo, darbo (šienapjūtės) ir kitų. Atrodo, jas parenkant, vadovautasi ne tiek teksto parinkimu, kiek rinktasi gražesnių, turtingesnių melodijų, grynesnių lietuviškų lyčių.

Muzikiniu atžvilgiu čia rasime dainų įvairaus tipo.

Paminėsime dainą „Oi lygus, lygus“. Jos senobinė solinė tonacija su būdinga besileidžiančia kvartine melodijos kadencija sudaro vieną lietuviškiausių dainos lyčių, plačiai pas mus sutinkamų ir ryškiai išsiskiriančių iš kitų tautų dainų. Galime tvirtinti, kad tokių dainų kitur nesutinkame.

Savo lytim nepaprastai įdomi daina „O kai aš buvau“. Jos viena pusė yra dabartinėje minorinėje tonacijoje, antra pusė - senobinėje friginėje tonacijoje su būdinga kvartine melodijos kadencija. Tai retas pareinamo laikotarpio pavyzdys, kada senobinės dainų lytys maišomos su palyginti nesenom mažoro minoro įtakom.

Ypatingu senumu dvelkia eolinė „Vidury lauko“ daina. Jos mistiška nuotaika, jos raudos charakteris, nežiūrint jos kvartinės melodijos apimties, iškelia jos nepaprastą gilumą.

Miscolydinėm tonacijom pasižymi vestuvinė „Aš paėmiau už rankelės“ daina, - taip pat komiška daina „Atvažiavo piršlys“. Daina „Vai, lazdynai“ savo pirmu motyvu gali būti laikoma net variantu pastarosios. Jos įspūdingas intarpas prieš paskutinį motyvą laikytinas vėlesnių laikų įnašu.

Skambios ir pilnos ūpo yra dainos ,,Oi, motinėle, svečiai atvažiuoja“, „Pasisėčiau avižų“, „Tykus vakarėlis“ ir „Anoj pusėj Dūnojėlio“. Jų būdinga žymė yra judrumas ir užsibaigimas tercijos padėtyje ateinančios iš viršaus nuo kvintės.

Puiki yra „Našlelės daina“. Ji priskirtina prie grynų lietuviškų lyčių.

Daina „Aš neisiu šįmet“ atrodo mums visiškai nelietuviško charakterio. Jos pirmas motyvas priskirtinas slaviškoms lytims.

Dainų harmonizacija pasižymi giliu meniškumu. Iš esmės būdama paprasta ir nekomplikuota, jieškanti labiausiai liaudiškam charakteriui tinkančių sąskambių, tuo pačiu vengianti bet kokio modernizmo, ji yra kartu labai spalvinga judrių ir gyvu balsų panaudojime. Jos meniškumas daugiausia reiškiasi vengimu pigių, dirbtinių efektų. Viskas subordinuota melodijos dvasiai. Visa harmonija - tai tik lengvas rūbas melodijai apvilkti, ją paryškinti, praturinti. Nepaprastas saikas harmoninių priemonių, privedančių vietomis prie subtilių dvibalsių ir net vienbalsių, arba vėl išsiplečiančių į šešiabalsį ir net septynbalsį, sudaro aukščiausią meniškumo žymę.

Šių įvairiabalsių harmonijų vartojimas priduoda didelio gyvumo ir spalvingumo. Kai kuriose dainose, reikalingi tiesiog atsirki vyrų ir moterų chorai, kaip pav. „Našlelės daina“, „Oi, motinėle, svečiai atvažiuoja“, „Vidury lauko“ ir kt. Toji nepaprastai spalvinga priemonė padaro dainą gyvą, meniškai stiprią. Dainos melodija nuolat keičia savo rūbą. Čia ji soprane, lydima natūralaus mišraus keturbalsio, kitame posme jau ji tenore, pritariama vyrų choro, kai tuo tarpu moterų tribalsis švelniai švebeldžiuoja laisvą, iŠ teksto paimtą priedėlį (Užu marių, už Dūnojėlių). Kitur, kaip „Oi. motinėle, svečiai atvažiuoja“, tas kaitaliojimas eina kartojant sakinius su puikiai įvedančiais priedėliais „oi“. Pasitaiko net motyvinių dialogų (tenorai) ir bosai - „Atvažiavo piršlys“), kai tuo tarpu kiti traukia linksmus šukavimus -ė o-oi-jo. Panašiom priemonėm pasižymi dainos „Pasisėčiau avižų“, Tykus vakarėlis, „Anoj pusėj Dūnojėlio“, „Uliai, bitele“.

Atskirai tenka pažymėti kalėdinę dainą „Vidury lauko“. Jos mistinei nuotaikai išplėsti ir paryškinti kiekvienam aštuonių posmų duodamas naujas vaizdas tiek harmoniniu, tiek melodijos padėties balse atžvilgiu. Kai kurių posmų skirtingi tempai ir turtinga dinamika padaro iš primityvios trijų taktų melodijos gana sudėtingą, vientisinį spalvingą veikalą.
Panašiai ir lyrinė „Oi lygus, lygus“ daina pažymėtina dėl savo baso ostinato priešpaskutiniame sakinyje, kuriuo ji lyg liūliuote liūliuojama.

Bet, jei paimsime kukliau apdirbtas dainas, kaip „Augo, augo mergužėlė“, „O kai aš buvau“ arba „Vai, lazdynai“ rasime tą patį labai jautrų, skoningą balsų vartojimą, sudarantį autoriaus harmonizacijos pagrindinį bruožą.

Dinamika K. V. Banaičio harmonizacijoje užima pabrėžtiną vietą. Ji tampriai siejasi su visu harmonizacijos stiliumi. Ji remte paremia ir minėtą balsų traktavimo bruožą. Atimkime ar pakeiskime dinamiką, ir mes neteksime mažiausiai pusės viso harmonizacijos gyvumo ir spalvingumo. Kiekviena daina yra dinamiškai nepaprastu kruopštumu ir detališkai sužymėta. Autoriaus čia yra giliai pergalvota ir kiekvienoje dainoje sukurtas tobulas savyje išbaigtas kūrinėlis.

Autoriaus sužymėti tempai lygiu svoriu rišasi su visu išpildymu.

Pati harmonizacija pasižymi visišku nekomplikuotumu. Absoliutus diatoniškumas, jokio chromatizmo. Autorius ne tik vengia kiek įmantresnių sąskambių, bet ir ne į ieško nė įmantresnių laipsnių. Viskas paprasta, tiesiog klasiška, lyg tai būtų fiksuota iš pačios liaudies. Tačiau, nežiūrint to harmonijos paprastumo, jaučiamas nepaprastas skonis, meniškumas. Viskas savo vietoje, viskas saikinga, sakytumėm, rafinuota.

Žinodami autoriaus originalių kūrinių daugiau modernų, su impresionistinais bruožais stilių, ir matydami jo puikią liaudies dainų harmonizaciją, manome, kad autoriaus sąmoningai siekia sukurti klasinį liaudies dainos harmonizacijos stilių. Jos spalvingas dinaminis ir balsinis išbaigimas galbūt įneša kiek impresionistinių elementų. Tačiau pati harmonija ir nepaprastas meniškas išjautimas jo harmonizavimą (liaudies dainų) kvalifikuoja kaip klasinį. Mūsų dainos istorijoje jis užims nepaprastai svarbią vietą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai