Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEVAINIKUOTA KARALIENĖ PDF Spausdinti El. paštas

Karalienės Barboros salonas Vavelio palociuose Krokuvoj. („Gulbės Giesmės“ V paveikias.) Sienose Žygimanto Jaunojo ir jo žmonos Barboros portretai bei mitologiniai paveikslai. Vienoje sienoje veidrodis.

1.

ŽYGIMANTAS (vaikščioja po kambarį. Įeina Diana).

DIANA. Jūsų didenybe, karalienė labai prašo atleisti ir palaukti. Ji nori persirengti ir pasipuošti.

ŽYGIMANTAS. Bet aš čia ne kažin kokioms iškilmėms, o trumpam pasimatymui.

DIANA (karaliui atsisėdus, nedrąsiai). Aš norėjau jūsų didenybę paklausti, ar kada nors jūsų didenybė suruoš balių su kaukėmis?

ŽYGIMANTAS (nusijuokęs). A!... Atrodo, kad jūs ir šiaip baliuose nenuobodžiaujate, panele Diana.

DIANA. Tiesa, jūsų didenybe. Bet kada pasislepi po kauke, ir niekas nepažįsta, daug įdomiau ir laisviau. O tada gal ir jūsų didenybė šoktų.

ŽYGIMANTAS. Ar tai taip svarbu, panele Diana?

DIANA. Man, jūsų didenybe, labai svarbu. Aš galvoju ... tikriau aš drįstu tikėti, kad tada gal ir jūsų didenybė mane pakviestų šokio.

ŽYGIMANTAS (juokdamasis stoja). A! Štai kas ... Tik, deja, su kaukių baliais tenka palaukti. Nors kol arkivyskupas karalienei Barborai vainiką uždės.

2.

BUTAUTIENĖ. Jūsų didenybe, ponia karalienė prašo jos nebelaukti.

ŽYGIMANTAS. Kodėl?

BUTAUTIENĖ. Kai ponia karalienė bus pasipuošusi, ji norėtų jūsų didenybę pati aplankyti.

ŽYGIMANTAS. Gerai. Tada man praneškit. (Išeina)

BUTAUTIENĖ. Panele Diana, ponia karalienė liepė paklausti, ar iš Vilniaus niekas neatvažiavo.

DIANA. Iš Vilniaus?

BUTAUTIENĖ. Ponia karalienė laukia iš savo motinos kažin kokių kvepalų.

DIANA (eidama prie veidrodžio). Aš nieko nežinau, ir tur būt niekas neatvažiavo.

BUTAUTIENĖ (patylėjusi). Tai tamstai, panele Diana, patinka čia Krokuvoj?

DIANA (atsigręždama). Labai patinka.

BUTAUTIENĖ. O aš taip pasiilgau Dubingių. Taip pasiilgau.

DIANA. Toks aklas užkampis - aš nė pagalvoti nenoriu.

BUTAUTIENĖ. O aš ... jei tik kelią surasčiau, tai pėsčia iškeliaučiau.

DIANA. Kokia tu keista, Marcele. Ar gi galima supelyjusius Dubingius lyginti prie Krokuvos?

BUTAUTIENĖ. A, panele Diana! Gimtojo kampo jokios grožybės neatstos (Įeina Barbora su gražia bonkute rankoj).

3.

BARBORA. Na, mano bičiulės, ir užmiršote mane.

BUTAUTIENĖ. Prašom atleisti, ponia karaliene. Mes čia prisiminėm Lietuvą, tai aš ir užgaišau.

BARBORA (eidama prie veidrodžio). Diana, būk tokia maloni ir pažiūrėk, ar gerai mano plaukai sudėti pakaušy?

DIANA (eidama prie Barboros). Ko tu taip puošies? Lyg kokioms iškilmėms.

BARBORA. O! man tai daug svarbiau negu iškilmės.

DIANA (patvarkydama vieną kitą plaukų pluoštelį). Ar mums negali pasakyti, kas tai per ceremonijos.

BARBORA. Tai didelė naujiena, Diana. Bet pirmiausia aš ją pačiam karaliui turiu pasakyti.

DIANA. Atrodo, kad viskas tvarkoj ... Ar jau galiu pranešti karaliui?

BARBORA. Gali.

DIANA (eina ir vėl sugrįžta). Tiesa, ar tu negalėtum paprašyti karalių, kad suruoštų kaukių balių? Aš taip noriu pasišokti.

BARBORA. Palauk, Diana. Vėliau.

BUTAUTIENĖ. Panele Diana, juk balius neseniai buvo.

DIANA. A, tokių balių ir Vilniuj būdavo (Išeina).

BARBORA. Marcele, ar niekas iš Vilniaus neatvažiavo?

BUTAUTIENĖ. Sako, kad niekas.

BARBORA. O man tie motinos kvepalai dabar būtų taip reikalingi (Šlakstosi kvepalais).

BUTAUTIENĖ. O kaip dabar ponios karalienės sveikata? Ar jau dieglių tamsta nebejauti? BARBORA. Kai aš tą naujieną patyriau, visos mano ligos, rodos, kažin kur dingo. Bet kai tapsiu tikra karaliene, tada tai tu pamatysi, Marcele kaip bus malonu ir gražu.

BUTAUTIENĖ. O aš, ponia karaliene, vis noriu Lietuvon grįžti.

BARBORA. Kodėl? Ar gi tau negera čia pas mane?

BUTAUTIENĖ. Tamsta man labai gera, ponia karaliene. Ir išpuošei mane, kaip ponią, ir po Lenkiją su savim vežiojai. Bet aš čia vis tiek viena tarp svetimų.

BARBORA. Ir aš tarp svetimų. Bet jeigu karalius taip nori ...

BUTAUTIENĖ. Tai tamsta manęs neleisi grįžti Lietuvon?

BARBORA. Negaliu, Marcele. Ir tu pati žinai, kad karalius draudžia kitoms moterims man patarnauti. (Grįžta Diana.)

DIANA. Pas karalių tuo tarpu atvyko Gniezno arkivyskupas Dzieržgovskis. Kol karalius bus laisvas, tu galėtum su Arabų Dama pasikalbėti.

BARBORA. Ta burtininke? ... O ko ji iš manęs nori?

DIANA. Ji prašėsi priimti. Bet ko, aš neklausinėjau.

BARBORA (pagalvojusi). Gerai. Pakviesk.

BUTAUTIENĖ. Jūsų didenybe ... karalius draudžia!

DIANA. Tai kas? Mes karaliui galim nesakyti. (Išeina.)

BUTAUTIENĖ. Tamstai, ponia karaliene, žinoma, nieko. Bet jei karalius sužinotų, ant manęs ir panalės Dianos labai supyktų.

BARBORA. Tai tu pasergėk ten už durų. Jei karalius pasirodytų, tuojau mus perspėk.


BUTAUTIENĖ. Negerai, ponia karaliene, negerai. (Eina durų link.)

BARBORA. Man įdomu, ką ta žynė man dabar išburtų. (Duryse pasirodo Arabų Dama, lydima Dianos. Bytautienė išeina.)

4.

ARABŲ DAMA (nusilenkdama su giliu reveransu). Leiskite pasveikinti šlovingąją karalienę ir pasidžiaugti, kad mano pranašystės pildosi.

BARBORA. O kodėl tu man paskutinį kartą buvai visokių niekų prikalbėjusi?

AR. DAMA. Argi aš jūsų didenybei nepasakiau, kad, senajam karaliui mirus, jūs būsite šlovinga? BARBORA (susimąstydama). Tiesa, karalius mirė, bet ... aš dar vis tiek be vainiko ... visų didikų niekinama ir persekiojama.

AR. DAMA. Jei jūsų šlovė netiki į ženklus rankos, bus galima tuojau jūsų laimę kitokiu būdu patikrinti. Iš skepetaičio.
BARBORA. Iš skepetaitės?

AR. DAMA. Taip, šlovingoji (Ištraukdama margą skepetaitę iš odinio krepšelio prie juosmens). Tai labai ciekaunas būdas.
DIANA. Bet gal tie tavo burtai pavojingi?

AR. DAMA. Gražioji ponia! Ką jūs kalbate? Tai labai senas būdas. Iš egiptonų laikų. Visos karalienės faraonų šitaip burdavo. Jos paimdavo šitokį skepetaitį gryno šilko, pridėdavo prie lūpų ir nosies, o paskui giliai įtraukdavo orą. Prašom pamėginti.

DIANA. O gal man duosi pirma išmėginti?

AR. DAMA. Perprašom, jaunoji ponia. Pirmenybė priguli šlovingajai karalienei. Prašom. Pridėkite skepetaitį ir traukite orą. Tai labai priimnu.

BARBORA. Ar tikrai šitaip Egipto karalienės burdavo?

AR. DAMA. Taip, tikriausiai, šlovingoji.

BARBORA. Tada duok. Pamėginsiu ir aš (Pridėjusi skepetaitę prie lūpų ir nosies įkvepia orą ir neužilgo atitraukia skepetaitę). O! kokie stiprūs tie kvepalai.

AR. DAMA. Taip reikia, šlovingoji, kad jie pasiektų jūsų širdį. O dabar prašom tą skarelį pridėti prie krūtinės, ir tada jie iš ten ištrauks visą ateitį. Tik prašom jį prispausti su kaire ranka ir atidžiai klausyti, kaip plaka širdis.

BARBORA (priglausdama skepetaitę). Ar labai reikia prispausti?

AR. DAMA. Kad jūsų širdies plakimai atsimuštų, šlovingoji. Tai svarbiausia.

BARBORA (luktelėjusi). Tie tavo kvepalai - malonūs, bet ... ir perdaug stiprūs.

AR. DAMA. O! Karalienės egiptonų turėjo puikių parfumų. Per šimtus metų neišgaruodavo. O kokios pomados? Nuostabios. Vaistai - tiesiog cudauni.

BARBORA. O kodėl man taip širdis plaka? Net svaigsta galva.

AR. DAMA. Tai ženklas, jūsų šlove, kad tie parfumai į skarelį sutraukia visus sekretus.

BARBORA. Diana, paduok man kėdę.

DIANA. Užteks to būrimo. Mesk. (Paduoda kėdę.)

AR. DAMA. Tikrai užteks. Dabar prašom man duoti, šlovingoji karaliene, tą skarelį ir ramiai pasėdėti. Tas silpnumas tuoj praeis. O jūs, jaunoji ponia, malonėkit palaikyti skarelį už dviejų kampų.

DIANA (paimdama skepetaitę už kampų). Gal tie tavo kvepalai nuodingi, kad karalienei silpna?

AR. DAMA (paimdama skepetaitę už kitų kampų). Ne, gražioji! Ką jūs kalbat? Tai reiškia tik, kad šlovingoji karalienė truputį nesveika.

BARBORA. Nesveika?

AR. DAMA. Palaukit, šlovingoji. Tuoj bus pažiūrėta į skarelį (Tirdama). Taip. Daug ciekaunų dalykų įsirašė. Karūna ... kaukuolė ir kūdikis.

BARBORA. Kaukuolė ir kūdikis?


AR. DAMA. Taip, šviesioji. Ir širdis. Tai reiškia, kad jūs labai mylite karalių ir jūsų šlovę karalius taip pat labai aukština. Jūs esat mylimiausia moteris pasauly.

BARBORA. O ką tie kiti ženklai reiškia?

AR. DAMA. Nors jūs, karaliene, turite daug neprietelių, bet jie greit bus tapę sugėdinti. Jūsų išrinktasis visus neprietelius nugalės, iškovos jums karališką karūną ir išaukštins, kaip dievaitę.

BARBORA. O! kad taip būtų! Aš tau nieko nepagailėčiau.

AR. DAMA. AŠ užtikrinu, šviesioji. Taip bus; nors atrodo, kad jūsų šlovę slaptai tyko nelaimė. Taip. Jūsų širdyje piktąjį geluonį turi įleidusi mirtis.

BARBORA. Mirtis?!

AR. DAMA. Taip. Tai ta bjauri kaukuolė. Ir skarelis rodo, kad jūsų gyvybės ir karališkos šlovės didžiausi neprieteliai yra kūdikis ir per didelė meilė.

BARBORA (atsistodama). Tu piktažodžiauji, burtininke. Meilė ir kūdikio džiaugsmas - moters išganymas, o ne pražūtis.

AR. DAMA. Paprastoms moterims gal būt. Bet jūs esate nepaprasta, šlovingoji. Jūs kitaip, labai karštai mylite ir esat mylima. Kaip kokia dievaitė norit būti. Bet už tai dievaitis Oziris iš keršto ir siunčia jums mirtį per kūdikį.

BARBORA. Nesąmonės! Aš jokio kūdikio neturiu.

AR. DAMA. Bet jis jau yra jumyse, šlovingoji.

BARBORA. O kodėl aš to nežinau?

AR. DAMA. Jūs žinot, šlovingoji, tik nenorit prisipažinti, kad jis po jūsų širdimi slepiasi, kaip mažas lašelis džiaugsmo.

BARBORA. Bet iš kur tu žinai tą paslaptį? Iš kur?.

AR. DAMA. Tai sekretas, šviesioji. Aš tik viena jums patarčiau - arba atsisakyti karaliaus, arba išsigydyti kuo greičiausiai nuo to lašelio gyvybės. Jis, tikėkit, nuodingesnis už pikčiausius nuodus.

BARBORA (susigriaužusi). A, nesąmonės! Grynos nesąmonės! (Ji sėda ir užsidengia veidą.)

DIANA. Karaliene, ar tai ta žinia, kurią tu taip iškilmingai ruošeis karaliui pranešti?

BARBORA (užsidengusi rankomis veidą rymo ir neatsako).

AR. DAMA. Jei šlovingoji karalienė šitą sekretą norėjo
atskleisti, tai aš labai nepatarčiau.

BARBORA (pakėlusi galvą). Kodėl?

AR. DAMA (truktelėjusi pečiais). Labai pavojinga.

BARBORA. Bet iš kur tu žinai tai, ko niekas nežino, tik aš viena tegaliu įspėti?

AR. DAMA. Aš jums sakiau. Skarelio ženklai rodo. O nuo savęs aš jums dar kartą patarčiau kuo greičiausiai išsigydyti, šviesioji. Kitaip bus greitai per vėlu.

BARBORA (stoja šaukdama). Aš netikiu! netikiu!

AR. DAMA (užsigavusi). Jei dabar netikite tai patikėsite Arabų Dama tada, kada grabe gulėsit. (Į Dianą.) Prašau, jaunoji ponia, man grąžinti skarelį. (Atsiima.)

BARBORA. Bet kaip tu, burtininke, man drįsti patarti tokias bjaurias nesąmones? Juk mano švenčiausia pareiga - duoti karaliui sosto įpėdinį.

AR. DAMA. Jei manim netikite, šlovingoji, tai ką gi aš daugiau begaliu?

DIANA. Burtininke, kodėl tu, sakai kad karalienė turi atsiskirti nuo karaliaus?

AR. DAMA. Sakiau. Svarbiausia dėlto, kad per šitą būdą šlovingoji karalienė gali išgelbėti save ir tą gyvybės daigelį.

BARBORA. O jei aš tavęs paklausysiu, burtininke, aš vistiek vienaip ar kitaip savo laimę pražudysiu.

AR. DAMA. Aš nekalta, karaliene, kad laimė - kaip kortų lošimas. Ir jums, šviesioji, reikia greit apsispręsti - arba atsisakyti karaliaus, arba to menko daigelio.

BARBORA (beveik šaukdama). Aš negaliu, aš negaliu! ... Tai būtų baisi Dievo rykštė. Pati baisiausia.

AR. DAMA. Bet kokia nauda, šlovingoji - pamislykit -pražudyti dvi gyvybes ir visko netekti. O save ir savo meilę karaliui jūs dar galite išgelbėti. Tik reikia pasiryžti.

BARBORA. Deja, aš negaliu. Ir aš neturiu jokios teisės į tą ... kitą gyvybę.

AR. DAMA. A, kokia jūs, šlovingoji! ... Argi ji verta tos šlovės, kuri jūsų laukia? Tik pamislykit, kas iš tos karališkos karūnos ir tos būsimos grožybės, jei po to greit viską palaidos kapų dulkės, be meilės ir be garso?

BARBORA. Gana, gana! Nebegundyk manęs!

DIANA (prieidama prie Barboros). Teisybę sakai. Piktų patarimų nėra ko klausyti.

AR. DAMA. Jūs perdaug drąsi, jaunoji ponia. Argi jūs išdrįstumėt patarti mirti? DIANA. Aš ir nepatariu.

BARBORA (pasiryžusi). Taip. Jei tokia mano dalia, tai aš verčiau mirsiu, bet nieko neatsisakysiu.

AR. DAMA. Jūsų valia, šlovingoji. Bet kad paskui nekaltintumėt Arabų Damos, aš dėl visa ko vaistus paliksiu (Išima bonkutę ir padeda ant staliuko). Egiptoniški, cudauni. Patarčiau pamėginti. O atlyginimo sugrįšiu tada, kai būsit išsigydžiusi.

BARBORA. Palauk ... O gal karalienė Bonna tave siuntė man pražudyti?

AR. DAMA. Karaliene! Ir vėl jūs mane užgaunate?

BARBORA. Tu man atsakyk tiesiai ir aiškiai. Ar ji tave siuntė, ar tu pati ateini?

AR. DAMA. Aš.pati, nes aš tik jums tarnauju. Bet jei jūsų šlovė manim netiki, aš jums pačią karalienę Bonną čia atvesiu.

BARBORA. Bonną?

AR. DAMA. Taip. Akis į akį sustatysiu.. BARBORA. Juk tos senės čia nėra. Ji tyčiom išvažiavo į Mozuriją, kad tik su manim nesusitiktų.

AR. DAMA. Taip, buvo išvažiavusi. Bet dabar slaptai vėl į Krokuvą sugrįžo.

BARBORA. Jau sugrįžo?

AR. DAMA. Taip. Ji susapnavo labai nemalonų sapną, kad dvi juodos gulbės ją iki mirties užgnaibė.

BARBORA. A, jos sapnai man visai nerūpi.

AR. DAMA. Bet tai liečia jus, šviesioji. Aš jai išguldžiau, kad ta gulbių pora reiškia karalių ir jūsų malonybę, kurie ją nugalės. Karalienė Bonna tada išsigando ir tuoj pasidarė palankesnė jūsų šlovei.

BARBORA. Ir ji patikėjo tavo aiškinimui?

AR. DAMA. Iš karto patikėjo, bet paskui pasidavė į abejones ir dabar slaptai atvažiavo pas poną Tvardauską pasitikrinti. Bet tegu tik ji sužinotų, kad jūs, šlovingoji, turite geresnį, prancūzišką astrologą, ji tikrai nesitvertų čia neatsiradusi.

BARBORA. Deja, aš tokio astrologo neturiu.

AR. DAMA. Bet jūs galite pasigarsinti, kad toks astrologas žiūri į žvaigždes netoli jūsų didenybės apartamentų. Ir kad visus sekretus atspėja.

BARBORA. Šitaip? ... (Tyla). Tada tu paskelbk ir paragink ją čia atvykti.

DIANA. Karaliene, aš nesuprantu, kokia nauda iš tų fantazijų.

BARBORA. Kodėl? ... Aš noriu karalienei Bonnai išaiškinti tą skriaudą, kokią jos politika padaro man ir karaliui.

AR. DAMA. Tikra teisybė! Tikriausia. Ypač kad karalienė Bonna svyruoja. Tada jums, šlovingoji, gal ir susitaikyti pavyktų.

BARBORA. Žinoma. Tada kitus priešus būtų daug lengviau nulenkti.

DIANA. Bet jos, tos intrigantės tu neapkenti. O tada tik naujas gaisras suliepsnotų.

BARBORA. Ne, Diana. Tą neapykantą aš tik užgesinti norėčiau.

DIANA. Nelabai tikiu, karaliene. Su savo jausmais tu tik slepies. O kai kas ištaria jos vardą, tu visa suvirpi.

BARBORA. Diana, tu pradedi kalbėti apie tai, ko tu nesupranti.

AR. DAMA. Žinoma, šlovingosios karalienės valia. Nors man atrodo, kad susitikime jūs nepragrosite nė skatiko, o išlošti galite šimtą.

BARBORA (pagalvojusi). Gerai, burtininke. Pasakyk karalienei Bonnai, kad manęs palociuose nėra. O pas tą prancūzų žinių ją nuves mano tarnaitės.

AR. DAMA. Aš visada nuolankioj tarnystėj jūsų šlovės. (Išeina.)

DIANA. Jau buvai aprimusi, o dabar vėl fantazijos vadžias paleidai.

BARBORA. Kada priešai prieš mane visais ginklais kovoja, aš jiems taip pat kuo nors turiu atsakyti.

DIANA. A, kovotoja! ... Tu gali tik dailiai šnekučiuoti, arba griaužtis.

BARBORA. Tu pamatysi, Diana, kaip aš save suvaldysiu ir elegantiška nuolanka jos neapykantą nuginkluosiu. Tik aš bijau, kad ji gali neatvykti.

DIANA. Ir dėkų Dievui. Vienu griausmu vis būtų mažiau.

BARBORA. Ir tu griaužtumeis, Diana, jei tau burtininkė būtų tokį baisų likimą išpranašavusi.

DIANA. O! aš ją mielai išklausyčiau, bet širdies neatiduočiau.

BARBORA. Ir aš neatiduodu, Diana. Bet man dalis jos burtų išsipildo. Kiekvienas mano džiaugsmas užnuodytas pačiose šaknyse.

DIANA. Ką tu turi galvoj? Ar tą džiaugsmingą naujieną karaliui?

BARBORA. Taip, Diana.

DIANA. O aš tau sakau: netikėk tai burtininkei ir nieko nedaryk.

BARBORA. Aš netikiu, Diana. Aš nenoriu tikėti. Bet argi aš kalta, kad nelaimės nuojauta braunasi į širdį? (Įeina Butautienė.)

5.

BUTAUTIENĖ. Jūsų didenybe, tamstą nori pamatyti arkivyskupas ... tas, na kaip čia tas, pirmas.

BARBORA. Arkivyskupas primas?!

BUTAUTIENĖ. Taip, primas, ponia karaliene.

BARBORA. Gerai, aš tuoj ... Prašyk. (Butautienei išeinant, ji puola savo kambario linkui ir vėl atsigrįžusi bėga prie veidrodžio.) Diana, pažiūrėk, ar viskas ant manęs tvarkoj.

DIANA (priėjusi prie Barboros ir šitą patvarkydama jos apdare). Ko tu taip jaudinies, kaip išgąsdinta voveraitė. Lyg nebūtum mačiusi vyskupo.

BARBORA. Arkivyskupas Dzieržgovskis, Diana, - didžiausias mano priešas. Ir aš jį pirmą kartą sutinku.

DIANA. Tai gal.man išeiti?

BARBORA. Gali išeiti ir perspėti Marcelę, kad nesutrukdytų karalienės Bonnos.

DIANA. Aš perspėsiu, bet ir tu, karaliene, žiūrėk - būk diplomate.

BARBORA. Viešpatie! ko gi jis iš manęs norėtų? DIANA (eina link durų, kuriose pasirodo Dzieržgovskis ir Butautienė. Prasilenkus su arkivyskupu, ji išeina drauge su Bautautiene).

6.

DZIERŽGOVSKIS (Barborai nusilenkiant, laimina kryžiaus ženklu). Benedictio Dei ... Prašau atleisti, jūsų prakilnybe, mano neoficialų vizitą.

BARBORA. Prašom, jūsų ekscelencija. Man labai malonu.

DZIERŽGOVSKIS. Buvau su reikalais pas jo didenybę karalių. Ta pačia proga panorau aplankyti ir ponią kunigaikštienę. (Trumpa tyla.) Bet aš tikiuosi, kad jūsų prakilnybė nelaikysite blogu, jei kitokiu titulu aš negaliu jūsų pavadinti.

BARBORA. Aš žinau. Jo didenybė karalius man sakė.

DZIERŽGOVSKIS. Bet pasirodo, kad aš klydau ... Po to, kai jūsų prakilnybė apsigyvenote mūsų tarpe, aš vis dažniau girdžiu, kad jūs - garbinga ir išmintinga moteris; net linkusi pasiaukoti.

BARBORA. Dėkoju ekscelencijai už žodį ir drįstu prašyti prisėsti. (Sėda.)

DZIERŽGOVSKIS (atsisėdęs). Aš į jūsų prakilnybę su svarbiu reikalu. Jei galima, norėčiau jus prašyti vienos aukos.

BARBORA. Aukos? ... Jei tai mano galioj, pasistengsiu.

DZIERŽGOVSKIS. Valstybės gerovei ir sąžinių ramybei aš prašau jūsų prakilnybę laisvu noru pasiaukoti ir atsiskirti nuo mūsų karaliaus.

BARBORA (patylėjusi). Ekcelencija iš manęs reikalaujate negalimo dalyko.

DZIERŽGOVSKIS. Kodėl negalimo, jūsų prakilnybe? Jei jūs laisvu noru atsisakysite jo didenybės, karaliui nebebus pagrindo priešintis.

BARBORA. Jūsų ekscelencija esate arkivyskupas, Kristaus bažnyčios apaštalas. Jums derėtų mane ginti, o ne reikalauti, kad aš pamesčiau savo vyrą.

DZIERŽGOVSKIS. Bet aš esu Lenkijos primas. Man rūpi Bažnyčia ir valstybė. Taip. Tikrai. Ir aš žinau, kaip tos nelygios vedybos pažeidė valstybės garbę. O kiek dar papiktinimų ir sąžinės konfliktų! ...

BARBORA. Kažin ar tie ambicijų konfliktai gali būti lyginami su moraline skriauda man ir karaliui?

DZIERŽGOVSKIS. Ir aš tos aukos jus prašau kaip tik dėl paties karaliaus. Taip ... Argi jūs nepastebit, kaip jis kenčia dėl nesantaikos su karūnos ponais? Kaip jam skaudūs tie visi pažeminimai?

BARBORA. Ar jūsų ekscelencija negalėtų karaliui geriau padėti, pripažindamas mūsų santuoką?

DZIERŽGOVSKIS. Bet jūsų santuoka netikra. Taip, tikrai. Ji atlikta slaptai ir be liudininkų. BARBORA (atsistodama). Leiskite pastebėti, ekscelencija, kad tai netiesa. Liudininkais buvo mano brolis ir pusbrolis su pussesere.


DZIERŽGOVSKIS (taip pat atsistojęs). Jūsų prakilnybe, tai suinteresuota šalis, o ne liudininkai. Tikrai. Be to jūsų priesaiką priėmė kunigas-atskalūnas, kuris yra sulaužęs savo priesaiką ir susidėjęs su moterimi.

BARBORA. Aš tikrai žinau, kad tada jis dar nebuvo atskalūnas, bet kunigas, kaip ir kiti.

DZIERŽGOVSKIS. O ką jūsų prakilnybė žino, kas tada dėjosi jo sieloj?

BARBORA. Bet priesaiką davė ne jis, o aš ir karalius.

DZIERŽGOVSKIS. Keistos pažiūros! ...

BARBORA. Ir ką jūs, arkivyskupe, laimėtumėt, atskirdamas mane nuo karaliaus? Jūs tik galutinai atstumsite mano brolius į Kalvino atskalą ir jai atversite platų kelią į pačią karaliaus širdį.


DZIERŽGOVSKIS. Ar tai jūsų prakilnybė juos sulaiko?

BARBORA. Taip. Aš žinau, ekscelencija.


DZIERŽGOVSKIS (suabejojęs). Įdomu. Tikrai. Reiškia, kad jūsų prakilnybė, dar nebūdama karaliene, jau kišasi į valstybės reikalus.

BARBORA. Valstybė - karaliaus reikalas. Bet jo didenybė žino, kad aš tų atskalūnų nemėgstu.

DZIERŽGOVSKIS. Tikrai?

BARBORA. Taip, ekscelencija. Karalius žino, kad nuo savo pirmojo vyro, kuris atskalūnus globojo, o gal jau pats buvo atskalūnu, aš esu nemaža kentėjusi. Jo didenybė nori būti man malonus ir pasiliks ištikimas Romos Bažnyčiai, jei man bus malonu.

DZIERŽGOVSKIS. Tik ar jūsų prakilnybė ne perdaug save vertina?

BARBORA. Prašom tikėti, arkivyskupe, kad aš nesu tokia bloga moteris, kaip pikti žmonės apie mane kalba. Jeigu jūsų ekscelencija sutiktų mane vainikuoti ir paveikti Lenkijos ponus, aš galėčiau prisiekti, kad atskalūnai niekada nebeapiplėš nei bažnyčių nei vienuolynų.

DZIERŽGOVSKIS. Jūsų prakilnybės pasiryžimai labai gražūs. Tikrai. (Pagalvojęs.) O ką jūs manytumėt, jei aš jus pripažinčiau jo didenybės žmona, bet ne karaliene?

BARBORA. Jūs sutinkate, kad mano pasiryžimai gražūs. Ar teisinga tada, ekscelencija, laikyti mane neverta ir pažeminta?

DZIERŽGOVSKIS. Argi pripažinimas būtų pažeminimas? Ir aš pagaliau negi galiu visus Lenkijos ponus palenkti jūsų pusėn?

BARBORA. Aš žinau, kad jūsų ekscelencija daug galite. Žymiai daugiau negu vyskupas^kancleris.

DZIERŽGOVSKIS. Taip. Tikrai daugiau negu tas nemokša. Jo dyglus stačiokiškumas jums daugiau pakenkia negu padeda.

BARBORA. Aš norėčiau dar pasakyti, ekscelencija, kad kunigaikštis Jurgis Radvila, amžinos atminties mano tėvas niekam nebuvo neištikimas ir nedėkingas. Ir aš stengiuosi garbingai sekti jo pėdomis.

DZIERŽGOVSKIS. Jūs kalbate protingai, ponia kunigaikštiene; tačiau tai dar neviskas. (Įeina Butautienė.)

7.

BUTAUTIENĖ. Jūsų didenybe, vyskupas-kancleris norėtų jus pamatyti.

BARBORA. Kaip jūsų ekscelencija manytumėt? ...

DZIERŽGOVSKIS. Dėl manęs, kaip norit. Aš baigiau.

BARBORA. Prašom pakviesti, Marcele.

BUTAUTIENĖ. Klausau, jūsų didenybe. (Išeina.)

DZIERŽGOVSKIS. Aš prašau jūsų prakilnybę rimtai apgalvoti mano pasiūlymą ir priimti į širdį.

BARBORA. Ekscelencija, aš jus, kaip Bažnyčios vadovą, prašau malonės ir tėviškos globos. Neatplėškite manęs nuo karaliaus ir nepaniekinkit mano pasiryžimų. Aš jus maldauju, ekscelencija. Mano laimė ir ateitis - jūsų rankose. Jei jūs man pripažinsit vainiką, niekas Lenkijos ponų nebedrįs prieštarauti.

DZIERZGOVSKIS. Tuo tarpu aš tik viena tegaliu pasakyti - taip, tikrai - jūsų argumentai gana svarūs ir man padarė gerą įspūdį. (Butautienė įleidžia kanclerį Maciejevskį.)

MACIEJEVSKIS. O! ką aš matau! Ir ekscelencija primas jau lankosi pas mūsų karalienę.

DZIERZGOVSKIS. Jūsų ekscelencija suklydote. Ne pas karalienę, o pas ponią kunigaikštienę. (Ji nusigręžia.)

MACIEJEVSKIS. Bet pats vizitas - jau pažanga. Labai didelė pažanga.

DZIERZGOVSKIS. Į jūsų pastabas, kancleri, man būtų lengva atsakyti. Tačiau aš nesu stačiokas ir prie ponios kunigaikštienės nuo atsakymo susilaikysiu ir prašysiu jos prakilnybę mane atleisti. (Išeina.)

MACIEJEVSKIS (žiūrėdamas išėjusio įkandin, juokiasi). Ir išėjo paraudęs, kaip kalakutas.

BARBORA. Gal teiksitės prisėsti, ekscelencija?

MACIEJEVSKIS (juokiasi). Mėgstu ... mėgstu, karaliene, tokius susitikimus. Ir dar labiau panašius išsiskyrimus. (Sėda.)

BARBORA. Deja, jie man brangiai kainuoja, ekscelencija. (Sėda.)

MACIEJEVSKIS. Tai tas pasipūtėlis su savo kazuistika buvo atėjęs jūsų kankinti?

BARBORA. Taip, ekscelencija. Reikalavo, kad pasiaukočiau ir laisva valia atsisakyčiau karaliaus.

MACIEJEVSKIS. O jūs būkite kieta, karaliene, ir nepasiduokit. Tačiau su šitokiu machiavelistu taip pat būkit atsargi. Labai atsargi.

BARBORA. Ar vėl kokios naujos intrigos?

MACIEJEVSKIS. Manau, kad arkivykupo vizitas kaip tik bus naujo puolimo pradžia. Net karalienė Bonna yra slaptai i Krokuvą atvykusi.

BARBORA. Tiesa. Ir aš girdėjau ... Bet ar jūs nemanytumėt, ekscelencija, kad man reikėtų su ja susitikti ir mėginti susitaikyti?

MACIEJEVSKIS. Man rodos, galima. Ir net patartina. Taika su karaliene Bonna būtų didelis laimėjimas. Bet ir su ja būkite labai atsargi.

BARBORA. Aš pasistengsiu, ekscelencija.

MACIEJEVSKIS. Jei jūs man leisit, karaliene, norėčiau žinoti, kokie dabar jūsų santykiai su jo didenybe karalium. Ar jie nėra atšalę?

BARBORA. Kodėl jūs šito klausiat, ekscelencija?!

MACIEJEVSKIS (stodamas). Mane pasiekė kai kurie nevisai malonūs gandai ...

BARBORA (taip pat stoja). Jei gandai, tai prašom netikėti. Mūsų santykiai geri. Karalius man toks pat malonus, kaip ir seniau.

MACIEJEVSKIS. Vieną kartą jo didenybė man prasitarė, kad jūs, karaliene, jį verčiate laukti pasimatymų.

BARBORA. Gal kartais tai pasitaikė, bet tikriausiai tada, kai aš buvau nesveika.

MACIEJEVSKIS. Be to man teko girdėti, kad karalius esąs susidomėjęs jūsų pussesere Diana.

BARBORA. Nejaugi tai galėtų būti? ... Ne, ne. Aš netikiu, ekscelencija, kad karalius man veidmainiautų. Tikriausiai tai tėra tik nauji prasimanymai.

MACIEJEVSKIS. O gal ta jūsų pusseserė nėra atsargi savo žodžiuose ir elgesiuose?

BARBORA. Tiesa, ji visada gyva. Ji mėgsta pasiginčyti ir ponus paerzinti. Bet šiaip - ištikima.

MACIEJEVSKIS. Dėkų Dievui, jei taip.

BARBORA. Bet iš kur, ekscelencija, tie gandai? Kas jums sakė?

MACIEJEVSKIS. Jūsų paaiškinimas, karaliene, mane patenkina. Net labai patenkina. Ir man to užtenka.

BARBORA. Bet kodėl jūs man nenorite pasakyti? Juk jūsų ekscelencija man visada buvote toks geras ir atviras, kaip tėvas.

MACIEJEVSKIS. Mieloji karaliene, aš jums visada paslaugus. Tačiau kanclerio pareiga ne gandus skleisti, bet juos patikrinti.

BARBORA. Iš tikrųjų ... Nejaugi jūs pykstate ant manęs, ekscelencija, dėl arkivyskupo vizito?

MACIEJEVSKIS. A! mieloji karaliene. Būkite rami. To povo kalbos ir intrigos manęs visai nejaudina. (Trumpa tyla.) Ta pačia proga aš turėčiau dar vieną klausimą, nors jis ir nėra diskretiškas.

BARBORA (lyg liūdna, lyg nepatenkinta). Prašom, ekscelencija.

MACIEJEVSKIS. Man rūpi, karaliene, ar yra vilties, kad jo didenybė susilauktų sosto įpėdinio?

BARBORA. Viltis yra didelė, bet aš labai bijau, kad ji nežūtų drauge su manim.

MACIEJEVSKIS. Ką jūs kalbate, karaliene? Tai jūsų tikroji garantija į vainiką. Didelė, be galo didelė garantija.

BARBORA. O aš bijau ir drebu. Aš nežinau, ar yra tokia galybė, kuri pajėgtų mane apsaugoti nuo mirties grėsmės.

MACIEJEVSKIS. Mieloji karaliene, jūs tapote perdaug jautri. Dabar, kada ruošiamas naujas puolimas, jūsų pareiga ta intimiąja viltimi sustiprinti karalių, jei jis sumanytų atsisakyti sosto, kaip tada - atsimenat - po audringojo senato posėdžio.

BARBORA. A, ekscelencija ... Argi tada aš nepadariau visko, kad karalius neatsisakytų?

MACIEJEVSKIS. Bet kodėl jūs dabar tokia liūdna, mieloji karaliene? Lyg nuskriaustas kūdikis.

BARBORA. Aš bijau, ekscelencija, aš bijau.

MACIEJEVSKIS. Bet ko jūs bijot, mano dukra?

BARBORA (atsidususi). Deja, aš nemoku jums pasakyti. Bet kažin kas skverbiasi į mane. Lyg koks sunkus karstas slegia mane. O man taip norėtųsi visa numesti ir sutrupinti ... grįžti atgal, kad vėl kūdikiu šypsočiaus ir baltą akmenėlį bučiuočiau. Tada niekas nebepavydėtų ir nebeterštų.

MACIEJEVSKIS. Mieloji karaliene, nereikia nusiminti. Aš suprantu, kad puolimas jus gąsdina. Bet su mano pagelba jūs laimėsite ... Iš mano surinktų žinių matyti, kad visi Europos valdovai - ir Vienoj ir Paryžiuj - net nekelia klausimo. Ne tik nekelia, bet jus pripažįsta karaliaus teisėta žmona.

BARBORA. Šita žinia, ekscelencija, jūs man suteikiate nemažą paguodą. Ir aš to niekada neužmiršiu.

MACIEJEVSKIS. Tuo tarpu aš tas žinias laikau paslapty, kad reikale galėčiau puolikams staiga mesti į nasrus. Tik vieno aš dar bijau, mieloji karaliene, kad tokie suakmenėję kazuistai, kaip Gniezno arkivyskupas, nenublokštų mūsų karaliaus į Kalvino atskalą. Tada visi mūsų reikalai susipainiotų.

BARBORA. Kol aš būsiu gyva, ekscelencija, karalius nuo Romos Bažnyčios neatskils, prašau tikėti.

MACIEJEVSKIS. Puiku, mano dukra. Labai puiku, kad jūs taip tvirtai nusistačiusi. Todėl ir man nieko nebelieka, kaip atsisveikinti ir palinkėti, kad jūsų ir mano viltys būtų kuo greičiausia vainikuotos. Tik būkit linksmesnė, neliūdėkit ...


BARBORA. Aš jums labai dėkinga, ekscelencija. (Maciejesvskiui išėjus.) Nejaugi mano ašaros prakaltų tą akmeninį kiautą, kuris- laiko sukaustęs jų širdis? (Tyliai prasivėrusiose duryse pasirodo Bonna, persirengusi neištaiginga didike. Ją išvydusi Barbora lyg krūptelėja ir sušnibžda.) Viešpatie! Bonna ...


8.


BONNA (nudengdama nuo veido vualį). Ar čia kunigaikštienės Barboros dalis palocių? O gal aš buvau suklaidinta?

BARBORA. Ne. Jūs nepaklydote.

BONNA (pasisukusi į šalį pro dantis). Pažįstu tą pyk-mę. (Garsiai.) Tai gal gali mane nuvesti pas kunigaikštienės astrologą?

BARBORA. Ar jūsų didenybė nesutiktų čia bent kiek palaukti?

BONNA. Kodėl palaukti?

BARBORA. Su jūsų didenybe labai nori pasikalbėti kunigaikštienė ir jus atsiprašyti.

BONNA. Bet ji išvažiavusi.

BARBORA. Ne. Ji čia ir labai jus prašo.

BONNA. Vadinasi, mane apgavo.

BARBORA. Ar jūsų didenybė kunigaikštienės nepažįsta?

BONNA. Ne.

BARBORA. Ar jūsų didenybė niekada jos nebuvo sutikusi?

BONNA. Aš neatsimenu.

BARBORA. Kunigaikštienė čia stovi prieš jus ir norėtų prašyti...

BONNA. Tu - kunigaikštienė?! ... (Pasileidžia juokais). Che-che-che! ... O aš pamaniau, kad tarnaitė ...

BARBORA (krūptelėjusi, bet susivaidydama). Kodėl jūs juokiatės ... karaliene?

BONNA (vis dar juokdamosi). O kur tas grožis dieviškas, kuriuo tu giries? ... kad kiekvienas vyras suklumpa prie tavo kojų?

BARBORA. Karaliene! ... Aš šitaip niekada nesigyriau.

BONNA. Tai kuo gi tu giries?

BARBORA. Niekuo.

BONNA. Ar tik dėlto, kad tavo kraičio - grašiai? o garbės nė už skatiką?

BARBORA. Ponia ... Radvilai - Lietuvos ir Šventosios Romos imperijos kunigaikščiai!

BONNA. Kuriuos karalius Jogaila dovanojo lenkams?

BARBORA. Lietuviai kačiukus dovanoja, o ne laisvus žmones.

BONNA. Tai tu pati pasakyk, kuo tu.apžavėjai sūnų mano? Burtais ar minkštu guoliu?

BARBORA. Tuo, ko jam neparodėte ir gal būt neturite. Širdimi!

BONNA. Aš jam neparodžiau, vipera? Aš jį pagimdžiau ir jam, dar vaikui, sostą laimėjau. Kaip žvaigždę danguje, aš jį iškėliau. Tik tu, klastingoji, ji vėl nugramzdinai į negarbę. Ir užuot rankas ir kojas bučiavusi man, tu dar išdrįsti spjauti, kad aš širdies neturiu.

BARBORA. Ar tai iš meilės jūs auklėjot karalaitį tarp patvirkusių moterų? ar dėl valdžios gobšumo savo intrigoms?

BONNA. Taip, nedorėle! Iš meilės.

BARBORA. Ar dėl tos didžiosios meilės jūs persekiojat savo sūnų ir mane?

BONNA. Taip, dilgėle!

BARBORA. Ir dėl to švento jausmo jūsų juoda ranka palietė princesės Elžbietos gyvybę?

BONNA. Ką tu žinai, sceleratessa? Ką tu išmanai apie tai?

BARBORA. Aš norėčiau nieko nežinoti, kad kurčia ir akla galėčiau nusilenkti prieš savo karaliaus motiną.

BONNA. Nusilenkti?! (Piktai kvatoja). Che-che-che! nusilenkti ... Bet ar tu verta man nusilenkti?

BARBORA. Karaliene! ...

BONNA. Aš galiu leisti nusilenkti šiukšlei gatvės, bet ne tau, vyrų mazgote. Juk tu mano saulę, mano karališką sūnų paguldei į savo lovą, kitų išgulėtą ir suterštą.

BARBORA. Karaliene! Tai šmeižtas.

BONNA (nesiklausydama ir nutraukdama). Juk tu, intrigante, mano brangiausi, mano vienintelį sūnų prieš mane sukurstei, meluoti ir apgaudinėti išmokei. O pati nė už grašį neturėjai drąsos jam sūnaus pagimdyti, ir kiekvieną kartą užgniauždavai gyvybę pačioj užuomazgoj, kad amatas kekšės būtų patogesnis ...

BARBORA (šaukia maldaudama). Karaliene! ... karaliene! ... Tai baisu! ... baisu ... (Perkrenta į kėdę).

BONNA (tęsdama). O dabar ant kelių maldauk, man kojas laižyk. Bet aš vis tiek dieną naktį šauksiu keršto dangaus, kad tu visą amžių bergždine bėgiotum ... kad tau išpūtų ta šventoji vieta, kuria tu mano sūnų prieš mane sukurstei.

BARBORA (perblokšta dejuoja). Viešpatie! Viešpatie!

BONNA. Štai, išpera Radvilų, turi, ko norėjai. Dabar verk! Stauk! Gal nors dykumų šakalai tau atsilieps. (Eina link durų, kuriose pasirodo Žygimantas ir Butautienė.)

9.

ŽYGIMANTAS. Kas čia per triukšmas? ... Motina, ko jums čia reikia? Ir jūs, karaliene, verkiate?

BARBORA (stodama). Atleiskite, mano karaliau..Aš negaliu... (Ji greitai išeina, o paskui ją ir Butautienė.)


ŽYGIMANTAS. Motina, aš dar kartą klausiu, ko jums čia reikėjo? (Tyla.) Ir kaip jūs drįsote sulaužyti mano draudimą jums čia lankytis?

BONNA (gana ramiai, su ironija). O nuo kada įsakymai mylimo sūnelio privalomi motinai?

ŽYGIMANTAS. Nuo tada, kai ji prarado motiniškus jausmus savo sūnui. (Jis eina į šalį.)

BONNA. Bet ko tu taip purkštauji ir šiaušies, kaip ežys? Ar negalima ramiai pasikalbėti?

ŽYGIMANTAS. Aš klausau ir laukiu jūsų atsakymo.

BONNA. O aš taip pat noriu tave paklausti. Ką tu randi šitoj motery? Kur ta bellita divina? Kur tas grožis, kuriuo ją liaupsina?

ŽYGIMANTAS. Reikėjo pažiūrėti, ir būtumėt pamačiusi.

BONNA. Ar tu manai, kad aš akla? Ar aš nematau, kad ne grožiu ji tave paklupdė.

ŽYGIMANTAS. Jei taip, tai verčiau nekalbėti ... (Vaikšto.)

BONNA. A, sūnau, sūnau! Kai aš pagalvoju, kaip tu žemai puolei, man visas kraujas į veidą suplūsta ... Juk tu galėjai gauti gražiausią italę ar prancūzę. Tu galėjai susigiminiuoti su garbingiausiomis karalių šeimomis. Net su pačiu imperatorium. O tu susidėjai su moterimi be nieko. Beveik su baudžiauninke.

ŽYGIMANTAS. Ar žmoguje kartais nėra vertingiausia kaip tik tai, kas jokiais turtais neįkainojama?

BONNA. Tai šitoj motery tas brangenybes radai?

ŽYGIMANTAS. Taip. Savo žmonoje, kuri man už visas karalaites brangesnė.

BONNA (nusigręždama). Apakimas ir beprotybė! ...

ŽYGIMANTAS. Motina! Ar šituos žodžius jums motiniški jausmai įkvėpia?

BONNA (atsigręždama). Taip, nedėkingasis! Už tai ir plūsta krauju mano širdis sugelta, kad tu paniekinai mano meilę ir mano laimėjimus.

ŽYGIMANTAS. Ir dėl to jūs sukurstėte prieš mane visus didikus ir seimą su senatu?

BONNA. Nieko aš nesukursčiau, įtarinėtoj au. Tik tu apgavai senatą ir mane, lyg aš būčiau tavo priešas, o ne motina. O aš vis dėlto tavo gimdytoja, našlė sena ir nelaiminga ... Tiesa, aš suklydau, tada kalbėdama prieš tave senate. Prisipažįstu. Bet senatoriai teisingai reikalavo atsiskirti nuo tos moters nevertos.

ŽYGIMANTAS. O aš norėčiau paklausti, kas rūpi senatui ir jums, motina, kada jos draugystėj aš randu laimės ir paguodos?

BONNA. Bet kas per moteris ta tavo išrinktoji? kada ji nedrįsta tau net vaiko išperėti ir užgniaužia gyvybę pačioj užuomazgoj?

ŽYGIMANTAS (lyg sudrebėjęs). Ir vėl! ... Ir vėl jūs su šmeižtais?

BONNA. Ne su šmeižtais bet su svilinančia tiesa, nes aš žinau.

ŽYGIMANTAS. Nieko jūs nežinote. Visiškai nieko.

BONNA. A! kaip tu jos pavergtas ir apsėstas! Ar gi tu vienas geriau gali įvertinti tą nedorėlę negu aš, motina tavo, ir rinktiniai vyrai tautos?

ŽYGIMTAMAS. Nei jūs, motina, nei tūkstančiai senatorių nežino, ko reikia mano laimei. Bet jūs dergiate mane ir mano žmoną. Jūs išniekinat švenčiausius mano jausmus. Jūs prievartaujat mano sąžinę. Ir kas jums tai leidžia? Kas? ... O jei iš tikro jūs man gero trokštat, tai jūs turėtumėt man padėti ir pirmoji pasveikinti mano žmoną, kaip karalienę.

BONNA. Tą mergšę? - Niekada!

ŽYGIMANTAS. A, kokia neapykanta! ... Ji gali net akmenį susprogdinti.

BONNA. Ir tegu sprogdina. Tegu. Gal tu bent tada pastebėsi, kad ta Radvilų šnipė - moteris pikta ir žema. (Tuo tarpu tyliai prasivėrusiose duryse pasirodo Barbora, bet nei Bomia nei Žygimantas jos įėjimo nepastebi, o Bonna tęsia.) Tik tu pagalvok: aš antrą kartą gyvenime ją čia netikėtai sutikau, o ji mane išdergė žodžiais paskutiniais. Gobše, žmogžude, ragana iškoliojo, lyg kokia gatvės merga sau lygią pasileidėlę.

ŽYGIMANTAS. Negali būti! ...

BONNA. Bet taip buvo. Aš tau sakau. Ir už tai tu ją turi išvyti iš šitų palocių. O jei tu šitaip mano garbės neatitaisysi, žinok, keršto dangaus tu niekada neišvengsi.

ŽYGIMANTAS. O kas girdėjo, kad mano žmona jus šitaip įžeidė?

BONNA. Tai tu netiki manim, motina savo?

10.

BARBORA (eidama prie Žygimanto). Netikėkit, mario karaliau, netikėkit.

BONNA. Tai tu čia slankioji, pasalūne? BARBORA. Aš noriu jus perspėti, mano karaliau, kad buvo priešingai. Ne aš, bet jūsų motina ant manęs kibirą paplovų išpylė.

ŽYGIMANTAS. Motina, ką jūs man į tai atsakysit?

BONNA. Jei tu, išdavike, labiau tiki šitai laumei negu motinai savo, tai kelk ją ant altoriaus. Šliaužiok, bučiuok jos kojas paleistuvingas, bet kol šita atmata bus šiuose palociuose, motinos vardo daugiau nebeištark! (Ji greitai išeina.)

BARBORA (kuri, Bonnai kalbant, buvo nusigręžusi, puola prie Žygimanto ir glaudžiasi prie jo krūtinės). Mano karaliau! ... jūs matot, kokia neteisybė.

ŽYGIMANTAS (glausdamas Barborą). Aš matau, mano karaliene. Aš savo motiną pažįstu. Ir aš pats nuo jos kenčiu.

BARBORA (pakėlusi galvą). Gelbėkit mane, karaliau! Gelbėkit ... (Ji vėl glaudžiasi.) Mano brangusis, mano mylimasis!

ŽYGIMANTAS (ją švelniai bučiuodamas). Mano karaliene. Mano gražioji! ... (Glausdamas ją prie savęs.) Nurimkit. Kad ir ką ji bekalbėtų prieš jus, visada jūs pasiliksit man brangiausia.

BARBORA (atsitraukdama nuo jo). Kokia pikta ... kokia pikta ta jūsų motina! (Ji sėda į kėdę ir verkia.) Supurvino ... sutrypė...

ŽYGIMANTAS (apkabinęs ją per pečius). Karaliene, mano širdie. Nebeverkit ir papasakokit man plačiau tą incidentą.

BARBORA. Aš niekada neišdrįsiu to pakartoti. Niekada.

ŽYGIMANTAS. Karaliene! Aš žinoti norėčiau.

BARBORA. Baisu! ... Man baisu, karaliau ... Ta deganti neapykantos vilyčia pervėrė mane. Iki pat būties gelmių ... Lyg kažin kas trūko, kažin kas lūžo many, o padugnių srovė įsiveržė į atvirą žaizdą.

ŽYGIMANTAS. Brangioji karaliene, aš jus prašau. Nurimkite. Aš padarysiu visa, kad ateity mano motina niekaip prie jūsų nebeprieitų.

BARBORA (atsistoja). A! Aš taip norėčiau nuplėšti nuo savęs drabužius ir pulti į tyras ežero gelmes. Balta žuvėdra pakilti ir niekada nebesugrįžti.

ŽYGIMANTAS. Bet gal aš, karaliene, galėčiau tame sukrėtime kuo nors jums padėti?

BARBORA (vėl puldama arčiau jo). Gelbėkit mane, karaliau. Išvežkite mane iš čia. Paslėpkite kur nors tarp akmens sienų. Kitaip aš žūsiu, o drauge su manim ir tas gyvybės daigelis, jūsų atžala ...

ŽYGIMANTAS. Jūs apie sosto įpėdinį kalbat?

BARBORA. Taip, mano karaliau. Tą naujieną aš jums šiandien norėjau pranešti linksmai pasipuošusi, su besišypsančiu veidu ...

ŽYGIMANTAS (apkabinęs ir bučiuodamas ranką, ją nutraukia). Mano ištikimoji gyvenimo dalininke. Aš jums labai dėkingas. Be galo dėkingas.

BARBORA. Deja, mano Žygimantai. Ta Arabų Dama man ką tik išbūrė tuojau išrauti tą daigelį, nes kitaip aš žūsiu drauge su juo.

ŽYGIMANTAS. Palaukit, mano karaliene. Už šitą klastingą grasinimą aš tą raganą ant<»laužo supleškinsiu. (Jis eina lauk.)

BARBORA (eidama paskui). Karaliau, aš jus prašau, nedarykite to! (Likusi viena, ji grįžta; sugniaužusi rankas ties krūtine ir nuleidusi galvą, probalsiu kalba.) Viešpatie! Viešpatie! ... Pasigailėk ... ir apvalyk mane sužeistą nuo pagiežos purvo. Lava me Deus et spiritum rectum innova in visceribus meis. Ab homine iniquo et doloso erue me, Domine, et da mihi gaudium tuum ut exultarent ossa humiliata. (Ji stovi susitelkusi ir nepastebi, kaip grįžta karalius.)

ŽYGIMANTAS. Mano karaliene, rodos, kad mane prašėte kur nors jus išvežti?

BARBORA. Taip, mano karaliau. Važiuokime į Lietuvą. Gal nors ten aš pasislėpsiu nuo neapykantos.

ŽYGIMANTAS (pamąstęs). Galėtume važiuoti. Bet ar mano pažadas - jus vainikuoti Lenkijos karaliene - jums nebeįdomus?

BARBORA. Ar ten, Vilniuj jūs negalėtumėt būti karalium ir mane vainikuoti?

ŽYGIMANTAS. Tik Lenkijos senatas niekada nesutiks, kad aš ten nuolatinį dvarą įkurčiau. BARBORA. Bet jeigu jūs, mano karaliau, rimtai pasiryžtumėt? (Trumpa tyla.) Arba kodėl jūs negalite būti tik Lietuvos karalium Vilniaus palociuose? Juk Lietuvos valstybė didesnė už Lenkiją.

ŽYGIMANTAS. Deja, Lietuvos atsiskyrimas neapseitų be karo su Lenkija. Ar netiesa?

BARBORA. Bet Lietuvoj mes būtume saugūs. Ten aš nebesijausčiau neapkenčiama tremtine. Aš sudaužyčiau tą prakeikimą ir nusiplaučiau purvus. Ten aš vėl galėčiau laisvai juoktis ir šypsotis.

ŽYGIMANTAS. Ir čia mūsų tikslas, karaliene, nebetoli. Klausykit. Juk priešai jau dantis atkando. Net arkivyskupas primas po pasikalbėjimo su jumis sutinka jus pripažinti mano žmona. Tai vis tiek laimėjimas. Ar netiesa?

BARBORA. A! Jie persekios mane net tada, kada aš tamsiame kape gulėsiu. (Ji sėda.)

ŽYGIMANTAS. Per anksti kalbėti apie mirtį, karaliene, kada prieš mus dar visas gyvenimas. O jeigu būtų galima sutikti su arkivyskupo pasiūlymu, tada ir jūsų persekiojimai nutiltų.

BARBORA. Dabar ... jau man vis tiek.

ŽYGIMANTAS. Ne, karaliene. Tai nėra vis tiek. Tik jeigu jūs manytumėt, kad nusileisti neverta, mes galime toliau kovoti. (Tyla.) Mano karaliene, kodėl jūs man neatsakote?

BARBORA. O jeigu jūs priverstumėt karalienę Bonną palikti Lenkiją?

ŽYGIMANTAS. Tuo tarpu neįmanoma.

BARBORA. Kodėl neįmanoma?

ŽYGIMANTAS. Dabar kiltų prieš mane nauja audra. O aš pirma norėčiau jūsų galvą karalienės vainiku papuošti.

BARBORA (stoja). Bet ji mane žudo, karaliau. Ji pražudys. Ji pražudys.

ŽYGIMANTAS. Kodėl jūs man netikite, karaliene? Aš pristatysiu jums naujų palydovių. Aš pastatysiu sargybas, kurios be mano leidimo pas jus nieko neįleis.

BARBORA. Jūs man perdaug geras, karaliau. Bet jūs nenujauČiate, kas dedasi many. Jūs nesuprantate visų pavojų.

ŽYGIMANTAS. Jūs perdaug sujaudinta šiandieną. (Ją apkabinęs.) Bet nereikia nusiminti. Mūsų atžalai apsaugoti jūs turėsite patikimiausius gydytojus. Kad nebūtų nuobodu, jums gros geriausi muzikantai - arfos ir fleitos. O kai būsite vainikuota, tada išsipildys jūsų jaunystės svajonės. Jūs viešpatausite grožiu. Ir čia Krokuvoj ir visoj mano karalystėj. Jūs sutelksite apie save gražiausias mūsų krašto dukteris. Jūs ruošite šventes, kurioms dainas rašys žymiausi poetai ir muzikai. Ir tada visi žavėsis jumis labiau negu dabar neapkenčia. Ar netiesa?

BARBORA. Ir jūs padarysite mane tokia, kaip sakot?

ŽYGIMANTAS. Taip, kaip esu žadėjęs, BARBORA. Ir jūs dar mylite mane, karaliau?

ŽYGIMANTAS. Taip, karaliene. Kaip visada.

BARBORA (apkabinusi jo kaklą, bučiuoja). Dėkų, mano Žygimantai! Dėkų ... Dabar aš galiu. Aš galiu, nors ir kažin kas ...

ŽYGIMANTAS (laikydamas ją tarp rankų ir žiūrėdamas jai į veidą). Aš matau, kad jūs vėl galvojate apie mirtį arba pavojus. Ar netiesa? Jūs galvojate, karaliene?

BARBORA. Aš galvoju apie burtininkės pranašystes. Bet jei jūs mane mylit, aš pajėgsiu ... aš dar pajėgsiu.

ŽYGIMANTAS (paleisdamas Barbora). Nuo šiol ta mano motinos šnipė jums daugiau nebekenks. Tikėkit. (Įeina Diana.)

11.

DIANA. Jūsų didenybe, iš Vilniaus atvyko Lietuvos kancleris, kunigaikštis Radvila.

BARBORA. Prašyk, Diana.

DIANA (įleidžia Radvilą Juodąjį ir išeina).

RADV. JUODASIS. Jūsų didenybe, prašyčiau man atleisti, jei sutrukdysiu.

ŽYGIMANTAS (eidamas į jį). O, bičiulis! Prašom. (Paduoda jam ranka.)

RADV. JUODASIS (sveikindamasis). Buvau užėjęs pas jūsų didenybę, bet neradau ir pasukau pas seserį.

ŽYGIMANTAS. Jūs - visada mūsų mielas svečias, bičiuli.

RADV. JUODASIS (bučiuodamas ranką). Sesute! Taip seniai bemačiau. Bet jūs lyg truputį liūdna?

BARBORA. A, Myka. Visaip pasitaiko.

RADV. JUODASIS. Bet kas gi jums yra? Kas per priežastis?

ŽYGIMANTAS (uždedamas ranką ant peties Radvilai). Bičiuli, verčiau nelieskime to ir leiskime karalienei užsimiršti. Mums būtų įdomiau, jei papasakotumėte, kas naujo Lietuvoj. Sakysim, kas geriau sekasi jūsų kalvinistams, ar naują ritualą sukurti, ar sekuliarizuotų vienuolių vainikėlį nuskinti?

RADV. JUODASIS. Jūsų didenybė vis šaipotės iš jų. O iš tikrųjų jais vertėtų rimtai susidomėti.

ŽYGIMANTAS. Aš domiuosi. Pavyzdžiui, kaip laikosi karalienės brolis. Ar jis vis dar užsnūsta, Šventraštį beskaitydamas?

RADV. JUODASIS. Pasitaiko, jūsų didenybe. Bet tada jis svarsto, kad ordino Prūsiją ir Livoniją reiktų prie Lietuvos prijungti.

ŽYGIMANTAS. O! Sumanymas įdomus, bet rizikingas. Rizikingesnis negu moterų vienuolyną sekuliarizuoti.

RADV. JUODASIS. Gal būt. Bet laimėti tegalima arba rizika, arba kantrybe, karaliau.

BARBORA. Myka, o kaip mano motina? Ar ji nieko neįdavė man atvežti?

RADV. JUODASIS. Deja, ne.

BARBORA. Net nė laiško?

RADV. JUODASIS. Ne, sesute.

BARBORA. Tai jos, Myka, neaplankėte išvažiuodamas?

RADV. JUODASIS. Nežinau, nė kaip jums pasakyti. Su jūsų motina neviskas gerai ...

BARBORA. Ar kokia nelaimė, Myka? O gal ji susirgo?

RADV. JUODASIS. Taip, sesute. Susirgo ir mirė.

BARBORA (sukrėsta). Mirė! ... Mirė ... pirma manęs.

RADV. JUODASIS. Ji gi nebebuvo jauna.

ŽYGIMANTAS (prieidamas prie Barboros). Nors gaila, karaliene, bet visai natūralu, kad seni žmonės miršta. Ir to visai nereikia sieti su savimi.

BARBORA (lyg nesava). Bet mano kely tik mirtis ... Nuolat mirtis. (Ji perkrenta į kėdę ir užsidengia veidą.)

ŽYGIMANTAS. Mano karaliene, aš jus maldauju. Ginkite nuo savęs tas juodas mintis ir taupykite jėgas galutiniam mūsų laimėjimui.

BARBORA. Deja! Juo prie tikslo arčiau, juo nuo laimės toliau.

UŽDANGA (B. d.)


Žvejų laivai Kuršių mariose (foto nuotrauka)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai