Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RAUDONŲ, GELTONŲ IR MĖLYNŲ SPALVŲ VITRAŽAS APIE RUDENĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS   


VAZA

Rudens diena, kaip mėlyno kristalo vaza
Uždengia kalnus, mano širdį ir namus.
O sodų ūžime skandindamas kiemus,
Svajotojas ruduo įžengia mano dvasion.

Ir pasileidžia sidabrinės vėjų kasos,
Ir tiesiasi per nušalnotus arimus,
Ir tau taip liūdna būna vaikščiot po namus
Ir kaimus, uždengtus skaidraus kristalo vazos.

Tuomet prabyla liūdnas sodų kontrabasas.
Raudonas lapas supasi lange ramus.
Duris atplėšia vėjas Į visus namus —
Ir tiesiasi laukais jo sidabrinės kasos,

Kol šešėlingas vakaras užlieja dvasią
Ir sodų kontrabasus ir tuščius kiemus.
O tu parsineši tik rudenio sau į namus —
Ir žvaigždėmis užsidega kristalo vaza.


SIDABRAS

Aš nuėjęs pamačiau, kad sidabru pavirto laukas,
Ir palinkęs jį ilgai žarsčiau sau tarp delnų,
Kol, pilkam dirvožemy panėręs plaukus,
Užmigau ant sidabru pavirtusių kalnų.

Pasilenkęs pamačiau, kad sidabru pavirto akys,
Ir norėjau žaisti, jas paėmęs tarp delnų,
Nesuprasdamas rudens giesmės apakęs,
Ten, toli, ant sidabru pavirtusių kalnų.

Tik liūdnai geltonos liko tavo kasos.
Aš žaidžiau jomis, lyg lapais, tarp delnų
Ir, kaip sodais smėliaplaukis vaikas basas,
Tau nešiau sidabro miestus tarp delnų.

KIRMINUKO LAIDOTUVĖS RUDENĮ

Kai saulės vėliavas iškėlę švilpia sodai,
Kaip stygos plonus, mėlynom akim šunis,
Praskambančius rudens tokatomis vienodai
Ir skęstančius į mirštančių miškų vilnis,

Atsineša ruduo mažytį stiklo karstą,
Kaip žalią vabalą ant raudonų delnų —
Ir nežinia kodėl skaidri širdis apkarsta,
Man rymančiam lange ant debesų kalnų.

O saulės vėliavas iškėlę sodai švilpia,
Kaip stygos plonus, mėlynom akim šunis,
Kurie, rudens skambėjime nusilpę,
Paskęsta į fantastiškas miškų vilnis.

PRINCAS XVIII AMŽIUJE

Panėrusi į milžiniškus rūmų langus
Akis, prikritusias liūdnų rudens spalvų,
Ji mato, kaip lėtai vilnija ant kalvų
Galingų ąžuolų raudonos bangos.

O širdį veriantis skausmingas rago balsas,
Ištryškęs, lyg fontanas, aidi po miškus,
Sužeisdamas medžiotojus ir skalikus,
Kol girių lūžtvėse raudodamas nualpsta.

Tada išjoja pamiškėn nuliūdęs Princas;
Skalikų ir arklių klyksme laukai patvinsta —
Ir sminga žodis, kaip strėla širdin: Ruduo!

Pro šalį pralekiant beržynas jiems po kojų
Fantastišką auksinį kilimą pakloja —
Ir sminga šauksmas, kaip strėla širdin: Ruduo!

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai