|
|
DEŠIMTASIS FILOSOFŲ KONGRESAS |
|
|
|
Parašė S. Pikūnas
|
Š. m. rugpjūčio mėn. 11—18 dienomis Amsterdame įvyko tarptautinis filosofijos kongresas, kuriame dalyvavo apie 1000 asmenybių iš visų pasaulio kraštų. Keturiasdešimties tautų atstovai reiškė čia savo mintis ir idėjas.
Jau didysis graikų filosofas Platonas yra pasakęs, kad valstybes turi valdyti išminčiai, filosofai. Tačiau vaizdų pagalba prabėgant pro mūsų dienų didžiąsias žmonijos nelaimes, kaip Didįjį ir šį karą, Spalių revoliuciją, darbo stovyklas, kacetus, Sibirą ir tremtį su visomis jų pasėkomis, savaime prieiname išvados, kad mūsų dienų valdovai nėra tie Platono išminčiai, kurie turėtų valdyti pasaulį. Bet ką veikė mūsų dienų filosofai; kodėl jie negelbėjo tautų, kodėl jie neparodė žmonijai teisybės kelio.
Jie rinkosi į Amsterdamą iš visų kontinentų ir tarė savo žodį žmonijos gerovei. Gal jinai karų, revoliucijų ir diktatūrų iškankinta ir persekiojama, priims šiųjų siūlomus vaistus.
Tačiau jau iškilmingajame atidaryme, išpuoštoje Amsterdamo universiteto auloje kongreso pirmininkas H. J. Pos turėjo pripažinti: „Buvo kviečiami viso pasaulio, taigi ir Sovietų Sąjungos filosofai, filosofijos profesoriai, tačiau jie atsisakė dalyvauti.“
Pos užmiršo, o gal dar nežino, kad Sovietų Sąjunga neturi filosofų, jie jau seniai pasmerkti. Rusų tauta savo rankomis išžudė ne tik juos ir savo inteligentiją, bet ir kaimyninių tautų. Norėjo be jų sukurti „rojų“. Atkreipkime dėmesį dar ir į tai, kad draudžiamų skaityti knygų indeksas Rusijoje apima visą šventą Raštą, Koraną, Talmudą, ir per Platoną, šv. Augustiną, Tomą Akvinietį baigiasi Kanto Fichtes ir Schelerio raštais. Ten nėra filosofijos, tad ir Amsterdamo mintys ten nebus išgirstos.
Kongreso techniškoji dalis buvo pavyzdinė. Amsterdamo universiteto auloje vyko 9.30—13 vai. plenarinės sesijos, kurios buvo skiriamos visiems kongreso dalyviams. Čia buvo nagrinėjamos pagrindines filosofinės problemos, o 14—17.30 posėdžiavo auditorijose atskiros sekcijos, k. a.
1) Žmogus, žmonija ir humanizmas, 2) Bendroji vertybių teorija, 3) Metafizika ir bendroji ontologija, 4) Etika, 5) Žmogus ir religija, 6) Modernioji filosofija ir t.t.
Turiu pasakyti, kad didieji prieštaravimai filosofijoje, kurie užnuodijo Naujuosius Amžius ir ypač 19 šimtmetį ir šio pradžią, nyksta. Didžioji filosofų dalis beveik kiekvienoj problemoj pasiekė vieningos nuomonės ir sutarimo. Tokiu būdu kova visų prieš visus, vienos sistemos su kita; rationalizmas galvosenoje ir atomizmas gyvenime, baigiasi didžioji vienybė ir solidarumas žengia dideliais žingsniais į priekį. Yra aišku, kad šioji filosofijos ir mokslo banga veiks ir politinį gyvenimą ir visą tikrovę.
Kiek didesnį disonansą ir gausias diskusijas įnešė Pragos u-to prof. L. Rieger paskaita apie materialistinę pasaulėžiūrą. Čia jis beviltiškai bandė ginti sovietinį marksizmą.
Sekančioje K. R. Popper paskaitoje buvo vaizdžiai įrodytas tiek mokslinio“ tiek istorinio bei dialektinio socializmo netinkamumas gyvenimui. Per diskusijas išplaukė mintys, kad Rusijos socializmas yra teroristinio, pobūdžio, kur vieno valia užmetama visiems, ir, kaip visur taip ir čia, revoliucija sunaikino jos pačios idealus (ir laisvę, ir lygybę, ir brolybę). Ir jeigu dabar komunizmas kovoja prieš demokratines valdžias, tai jis nieko kito duoti negali tik diktatūrą. Marksizmas gali būti suprantamas, kaip ekonominė sistema, materializmas — kaip pasaulėžiūra, tačiau marksizmas kaip filosofija yra juokingas dalykas.
Vieną gerą dalyką randame marksizme, būtent: čia mažiau idėjų, o daug darbo ir kovos jų įgyvendinime. Čia jis gali būti pavyzdžiu, bet ne kur nors kitur. Patarimas: mažiau filosofuoti, o daugiau veikti reikalingas mūsų dienoms.
Konstatuojama du skirtingi dalykai: sistemų sukūrimas ir jų įgyvendinimas,. Taip, pvz., viduramžiais sukurtoji šv. Tomo Akviniečio sistema — ta didžioji krikščioniškosios religijos ir graikų mokslo sintezė — dar niekuomet nebuvo pilnai įgyvendinta ir lieka ateities idealu.
Nuo filosofijos klestėjimo didžia dalimi priklauso ir visos kultūros klestėjimas. Tai yra kūrybinė žmogaus galia aukščiausioj potencijoj. Ir tie amžiai buvo laimingi, kuriuose gyveno daug filosofų ir kuomet klestėjo metafizika, Šiandien josios atstovai vėl skaitlingi... Vakarų kultūros padėtis nėra tokia tamsi ir mirštanti kaip galvoja Osvald Spengleris ar Ortega y Gasset. Europa dar turi dvasinės energijos prisikėlimui, ji išsivaduos iš ją slegiančių jungų.
Suminėti žymiausias asmenybes, dalyvavusias šiame kongrese, yra sunku, nes filosofai, savo vertę įgyja, kaip neretai ir garsieji menininkai, po mirties ar praėjus ilgesniam laikotarpiui. Tačiau Bertrand Russell (Londonas), E. Duprėel (Briuselis), G. Calogero (Roma), K. R. Popper (Londonas), A. Dempf (Viena), V, Jankelevitsch. (Paryžius), G. Kafka (Wūrzburgas), Ch. Lalo (Paryžius), J. Jorgensen (Danija), A. Michotte (Liuvenas), A. Reymond (Ženeva), S. E. Toulmin (Cambridge), Gardener „Williams (Toledo, USA.), Eppinghaus ir A. Stern priklauso prie žinomiausių jų.
Susidomėjimo sukėlė Pandit Nehru dalyvavimas su savo indiška veikiančios kosminės energijos (Working cosmic energy) teorija. Šioji energija manifestuojanti visuose tvariniuose ir esanti visako pagrindas. „Tarp religijos ir mokslo nėra jokio prieštaravimo“ tvirtino trijų šimtų milijonų indų vadas. Tačiau diskusijų metu užklaustas apie religinius įsitikinimus, pareiškė, kad čia filosofų kongresas ir jis nenorįs apie savo religinius įsitikinimus kalbėti.
Karališkoji olandų vyriausybė surengė Rijksmuseume priėmimą kongreso dalyviams. Šiomis progomis ir pačiam kongrese susipažinau ir išsikalbėjau su eile filosofų bei politikų. Jie palyginti gerai nusimano apie sovietų metodus ir tikslus. Žino, kad Stalinas skaitosi tik su divizijų ir eskadrilių jėga. Informavau juos apie mūsų partizanų kovas ir žiaurų tremtinių likimą Vokietijoje. Prof. Reimondas pakvietė mane pietums (Dinner). Jis pats yra moderniškosios filosofijos žinovas, jo žmona rašytoja. Plačiai išsikalbėjęs, aš prašiau jį paminėti kongreso pirmininkui, kodėl nedalyvavo tremtyje gyveną profesoriai, pvz., aš nemačiau nė vieno baltiečių atstovo. Jis mielai sutiko. Tarp kitko pakvietė atvykti į Šveicariją. Kalbėjausi su Indostano valdovu Pandit Nehru. Tai nedidelio ūgio, geltonos spalvos plonų rankų, be vidurinio danties, kampuotu, besišypsančiu veidu asmuo. Rami laikysena ir aštrus, veriąs akių blizgesys rodo valios tvirtumą ir didelę energiją. Tai galingos dvasios asmenybė.
Visa kongreso savaitė praėjo kūrybinėje darbo nuotaikoje. Kongresą uždarant, Pos paskelbė filosofų federacijos įsteigimą ir, kad Belgijos vyriausybė pakvietė sekantį kongresą ruošti Briuselyje. Jis turėsiąs įvykti 1952 metais.
Nėra abejonės, kad šiemetinio kongreso reikšmė bus didžiulė ir jo idėjos ras atgarsio visame pasaulyje, o sekančiame kongrese ir mūsų tauta bus gausiai atstovaujama. |
|
|
|