|
|
Ateis laikas, kad jie nepakęs sveiko mokslo... ir nugręš ausis nuo tiesos, o gręšis prie pasakų. Š v. Povilas, 2 Tim. 4, 3—4.
1. ASTROLOGINIAI KLIEDĖJIMAI Kiekvienas laikotarpis turi savo dvasią, kuri jam būdinga. Kiekvienas laikotarpis turi savo dorybes ir ydas. Dažnai kalbama apie laiko charakteri. „Mes esame laikas“, pasakė šv. Augustinas. Vadinas, koks žmogus, gyvenąs laike, toks ir laikas — jo dvasios išraiška. Ne tik laikas, tikriau visa sudėtingoji aplinka, formuoja žmogų, bet ir žmogus formuoja laiką, kuria laiko stilių.
Būdingiausias šių dienų žmogaus dvasios reiškinys yra nerimas. Jis nesijaučia esąs saugus. Iš visų pusių grasinama jo egzistencijai. Nėra jokio saugumo, jokio tikrumo, kad nelaimės ir sukrėtimai nepasikartos. Nerimą seka baimė, kurią sukelia grėsmė. Grėsmė ir baimė tai lyg dvi seserys visados einančios kartu. Kur grėsmė, ten ir baimė, kur baimė, ten ir grėsmė.
Ramybė ir saugumas, lyg mieloji tėviškė, nuolatos stovi akyse. Tai prarastasis rojus, į kurį neberandama kelio. „Kas prarado tai, ką aš praradau, tas nebegali sustoti“, daugelis kartoja Nietzsches žodžius. „Vargas tam, kas neturi tėviškės.“ Vargas vienišam keleiviui, žengiančiam į grėsmingą ateitį.
Nerimą didina vienišumas. Niekas nėra taip vienišas ir neramus, kaip žmogus atsiskyręs nuo visur Esančio. Niekas taip nedreba dėl greit byrančių laiko trupinių, kaip tas, kuris netiki į amžinąjį rytojų. Niekur nėra tėviškės tam, kuris netiki maloningojo Tėvo pagalba. Kas Apvaizdą pakeitė aklu likimu, tas iš tikrųjų yra aklas prieš aklo likimo jėgas.
— Kas man lemta, kas manęs laukia, koks mano likimas? — Štai klausimai, kurie jam neduoda ramybės. Baimės ir neramumo vejamas, jis bėga nuo šalto intelektualizmo, nuo grėsmingos tikrovės į irracionalinę sritį. Jis braunasi per mokslo nustatytas ribas į magijos ir burtų pasaulį. Smalsumas ir laimės troškimas didesni negu kritiškumas ir sveikas protas. Vietoje savo ateitį kurti kietu darbu, vietoje pasitikėti Dievu, griebiamasi pasakų ir amuletų. Padidėjęs prietaringumas rodo tikro religingumo stoką. „Išmesk pro duris religiją, grįš pro langą pasakos ir burtai“, sako Goethe. Kiek sumažėjo pasitikėjimas Apvaizda, tiek padidėjo bėgimas prie spiritizmo apgaudinėjimų ir astrologijos kliedėjimų.
„Užpernai metais Austrijoje pasirodė astrologijos laikraštis „Luzifer“ vardu. Ta proga ,,Wiener Kirchenblatt“ rašė: „Didžiausio popierio trūkumo metu, kada vertingi kultūros, religijos ir mokslo veikalai mėnesiais turi laukti arba visai negali pasirodyti, tokio laikraščio išleidimas yra pasityčiojimo iššaukimas. Tamsūs kaip naktis, kurioje iš žvaigždžių „skaitoma“, turi būti tie keliai, kuriais parūpinta „Luzifer“ reikalingas popieris“.
„Luzifer“ toli gražu nėra vienintelis astrologijos laikraštis. Jų spausdinama per 20. Kai kurie jų turi po 500.000 tiražo. 2.500 dienraščių kasdien skelbia horoskopus. Iš 80.000 ateities spėjikų, burtininkų, kurie gyvena Jungtinėse Valstybėse, 30.000 yra astrologai. Iš 400.000.000 dolerių, kuriuos kas metai sumoka naivūs žmonės įvairiems pranašams, lygiai pusė sumos tenka astrologams, žmonėms, kurie neva iš žvaigždžių išskaito ateitį.
Gausu astrologų ir Vokietijoje. Teko su vienu pasikalbėti važiuojant traukiniu. Sakėsi galis atspėti ateitį, tereikią nurodyti gimimo datą, kurios lyties ir prisiųsti 20 RM. Kai paklausiau, ar atsiranda kvailių, kurie tokiems niekams tiki, atsakė:
— O, ir dar kiek! Kasdien gaunu po keliasdešimtis laiškų.
Ir, žinoma, ėmė įrodinėti, kad astrologija esanti „rimtas“ mokslas. Dangaus kūnai turį milžiniškos įtakos žmogaus likimui. Kokioj žvaigždžių konsteliacijoje žmogus gimęs, tokia būsianti ir jo ateitis.
Kaip žiūri į astrologiją tikrieji žvaigždžių žinovai — astronomai? O gi taip, kaip gydytojai į „užkalbėjimus“ ir panašius gydymo menus. Sir Fr. Dyson astrologiją vadina prietarų dalyku ir klausia: „Kaip gali protingas žmogus tikėti tokiems niekams?“ Dr. A. Bok, Harwardo ir Margaret Mayall universitetų astronomijos profesorius, po nuodugnių studijų pareiškė, kad astrologija yra „pasipūtusi kvailystė“.
Jeigu žmogaus ateitis priklauso nuo to, koks gimimo metu buvo žvaigždžių stovis, tada žmogus nebėra savo veiksmų viešpats, neturi laisvos valios, nėra atsakingas už savo elgesį. Matyt, kad ir Shakespeares laikais daugelį piktadarybių bandyta priskirti dangaus kūnų įtakai. Didysis dramininkas vienur kitur šitą pažiūrą pajuokia. „Jei mes esame niekšai, mano Brute, kaltė glūdi ne žvaigždėse, bet mumyse pačiuose“ (Julijus Cezaris). „Jei laimė mus palieka (dažnai tai esti dėl per didelio žinojimo), kalte priskiriame saulei, mėnuliui ir žvaigždėms — lyg netikę būtume iš būtinybės, kvailiai iš erdvių poveikio, nenaudėliai, vagys ir išdavikai dangiškųjų sferų jėgų persvaros, girtuokliai, melagiai ir svetimoteriai — neišvengiamos planetų įtakos... Gražus pasiteisinimas ponui pasileidėliui — del savo ožio prigimties apkaltinti žvaigždes“ (Karalius Lyras).
Toksai jau mat yra pasaulis! Dėl tuščio plepalo, apgaulės Tikėjimo lengvai neteks tvirtumo, Bet burtų, prietarų nemes kvailumo! Fr. W. Weber 2. KEISTOS MALDOS Iš lietuvių berods neturime nė vieno astrologo. Turėjome „magijos“ profesorių Čekavičių, bet ir tas mirė. Į jo triukus niekas rimtai nežiūrėjo, ir jis ateities nespėjo. Vis dėlto keista, kad tremty įvairios „stebuklingos“ maldos keliauja iš stovyklos į stovyklą. Tikima, kad jos atneš ypatingą laimę. Jas perrašo mažiausia devynius kartus ir siunčia pažįstamiems ne vien eiliniai žmoneliai, gimnazistai, bet ir inteligentai. Kartais, gavęs maldą, iš rašysenos pažįsta, kas ją siunčia, ir nustebęs mato, kad magiškai šios maldos galiai betikįs tikrai ne eilinis žmogus.
Vieną tokių maldų ir aš esu gavęs. Ją pacituosiu, kaip signum temporis, kaip netikro religingumo, nesveikos mistikos apraišką. Viršum popierio lapo, kairėje pusėje: „Laimė-Tėvynė 48. I. 13“. Toliau seka lyg ir antgalvis: „Laimė — laiškų grandinė. Po antgalvio malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, gelbėk mus, duok gerovę. Amen“. Keisčiausias pats maldos priedas: „Ši malda eina iš Jeruzalės, ir kas ją gaus, turi 9 iš eilės (kartus) perrašyti ir išsiuntinėti įvairiems asmenims. Kas šito nedarys, tuos persekios nelaimės. Kas parašys, tas į 9-tą dieną turės didelį džiaugsmą ir bus apsaugotas nuo nelaimių. Perrašykite šį laišką ir pasiųskite asmenims, kuriems linkite laimės. Skaičiuokite dienas ir jūs gausit didelį džiaugsmą. Nenutraukite grandinės. Jis yra pradėtas vieno amerikiečio kario ir turi apeiti 24 kartus apie pasaulį. Kas pirmas nutrauks, bus nelaimingas. Parašykite ne vėliau vai. Linkiu laimės“.
Maldelė kaip maldelė — nieko ypatingo. Svarbiausia tai, kad jai priskiriama nepaprasta galia — platinsi, sulauksi didelį džiaugsmą (kas gi to nenori, nors ir devintoj dienoj), nutrauksi grandinę — tave „persekios nelaimės“. Laiško autorius net neragina šios maldelės kalbėti, melstis, bet tik perrašyti ir išsiuntinėti. Nuo grynai mechaninio darbo atlikimo ar neatlikimo priklauso viskas — ir dideli džiaugsmai, ir ateinančios nelaimės. Iš kur autorius žino, kad taip įvyks, kaip rašo, nepasako, tik naiviems žmonėms apgauti pačią maldą kildina iš Jeruzalės, lyg kiekviena maldelė, ateinanti iš Jeruzalės, jau savaime turėtų stebuklingą galią. Laiško sumanytojas sąmoningai platina magijos kilmės religinį prietarą, sauvališkai priskirdamas dievišką galią šiaip jau nieko dėtiems maldelės žodžiams. Tokių maldelių platinimas, kaip ir astrologų pliauškalams tikėjimas, yra nuodėmė prieš I-jį Dievo įsakymą: „Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną“.
3. NAUJIEJI APREIŠKIMAI a. Istorija kartojasi. — Šv. Povilui ir kitiems apaštalams labai rūpėjo, kad jų skelbiamas grynas Kristaus mokslas niekieno nebūtų iškreipiamas. Tuo tikslu jie lankė krikščionių bendruomenes, rašė laiškus, mokė, įspėjo klystančius. Ap. Povilas rašo galatams: „Yra žmonių, kurie kelia jūsų tarpe neramybę ir nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors mes ar angelas iš dangaus skelbtų jums kitą evangeliją, ne kaip mes jums skelbėme, tebūnie atskirtas.“ (Gal. 1, 7—8). Tas pats apaštalas įspėja Efezo krikščionis: „Niekam nesiduokite suvedžiojami tuščiais žodžiais... Nebūkite jų bendrininkai“ (Efez.. 5, 6—7). Tesalonikų krikščionių tarpe buvo paskleista nuomonė, kad pasaulio pabaiga ir paskutinis teismas čia pat. Taip tvirtinę rėmėsi šv. Povilo autoritetu: esą jis turėjęs tokį apreiškimą, taip pasakęs ir rašęs. Reaguodamas prieš tuos prasimanymus, tautų apaštalas rašo: „Nesiduokite veikiai nukreipti savęs nuo savo išmanymo ir nugąsdinti nei dvasios apreiškimu, nei pasakymu, nei laišku, lyg kad tai eitų iš mūsų, būk Viešpaties diena esanti arti. Tegu niekas neklaidina jūsų jokiu būdu“ (2 Tes. 2, 2—3). Vienintelė priemonė apsidrausti nuo prasimanytų naujovių — griežtai laikytis per Kristų duotojo, apaštalų skelbiamojo mokslo. „Taigi, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykite padavimus, kurių išmokote ar tai žodžių, ar mūsų laišku“ (2 Tes. 2, 16). Kas gi nesilaikytų tradicinio mokslo, skelbtų prasimanytas naujoves, nuo tokio asmens geriau pasitraukti. „Mes įsakome jums, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu šalintis nuo kiekvieno brolio, kurs... nesilaiko padavimo, kokį jie yra iš mūsų gavę“ (2 Tes. 3, 6). Ir šv. Jonas apaštalas įspėja krikščionis: „Ne kiekvienai dvasiai tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo; nes daug netikrų pranašų įėjo į pasaulį“ (1 Jon. 4, 1).
Rodos, kad šiuos žodžius apaštalai rašė mūsų laikams. Istorija kartojasi. Ir mūsų tarpe „yra žmonių, kurie kelia... neramybę“, skleisdami dar neištirtų apsireiškimų žinias, gąsdindami didelėmis nelaimėmis ir bausmėmis, kurios turinčios ateiti. Nuorašų nuorašais, iš rankų į rankas, keliauja neva Dievo Motinos Marijos apsireiškimų aprašymai, neva jos žodžiai, prašymai, reikalavimai, net gąsdinimai.
Pastaruoju metu plačiai kalbama ir kartais rašoma apie Dievo Motinos apsireiškimus Venorijoje, šiaurinėje Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, net Švabijoje (Marienfried b. Pfaffenhofen). Kalbėta apie Marijos pasirodymus ir Lietuvoje — Šimonyse, Girkalnyje. Dėl vienų apsireiškimų tikrumo Bažnyčia neabejoja, nors nė vieno jais tikėti neįpareigoja. Privatinis apreiškimas nėra tikėjimo norma. Rimti, nuodugnūs tyrimai parodė, kad apgaulės ar apsigavimo nebuvo. Be to, ten vykstą stebuklai irgi liudija įvykių tikrumą. Taip yra buvę su Lourdes apsireiškimais. Kitų apsireiškimų tikrumas tebetiriamas. Rasta ir netikrų apsireiškimų, kaip Nemure (Belgijoje) ir Espis (Prancūzijoje).
Pavojus kyla iš to, kad šitais privatiniais, dažnai netikrais, Bažnyčios neištirtais arba tebetiriamais apreiškimais labiau domimasi negu vieninteliu, visiškai tikru, išganymui užtenkamu, paties Dievo duotuoju apreiškimu, kuris yra Padavime ir šv. Rašte. Senoji Kristaus Evangelija kai kam atrodo žinoma ir todėl nebeįdomi. Neklystantis Dievo žodis, šv. Dvasios kūrinys praktikoje nustumiamas į šalį, o griebiamasi lapelių, kuriuose neva esą Kristaus ir Marijos žodžiai. Ką Dievas prieš amžius apreiškė per pranašus, per savo Sūnų Jėzų Kristų, tuo nesidomima, ką neva Marija kalba šiuo metu — prie to puolama be jokio kritiškumo. Tikri ir netikri dalykai maišomi, nelaukiama Bažnyčios sprendimo. Kas tik šiek tiek pamaldžiai skamba, turi pamaldumo išvaizdą, priimama be jokios kritikos, net nepažiūrima, ar tai sutinka su Dievo duotuoju apreiškimu, Bažnyčios mokslu. Kad tik nauja, kad tik negirdėta. Liguistai jieškoma religinių sensacijų, vis naujų ženklų ir stebuklų, lyg apie juos nekalbėtų Evangelija, lyg mūsų ir visatos gyvenimas nebūtų lydimas nuolat vykstančio Dievo visagalybės gailestingumo stebuklo.
Jieškota stebuklų ir Kristaus laikais, kaip jų jieškoma šiandien, tik šito jieškojimo Išganytojas nepagyrė. Labai apsidžiaugė pamatęs Jėzų Erodas, šv. Jono Krikštytojo žudikas, „nes tikėjosi išvysiąs jį, darantį kokį nors stebuklą“ <Luk. 23, 8). Ženklo iš dangaus prašė pariziejai ir sedukiejai: „Mokytojau, mes norime matyti iš tavęs ženklą“ (Mat. 12, 38). Smalsiam Erodui Išganytojas nepratarė nė žodžio, o pastariesiems tarė: „Pikta ir svetimoteriaujanti karta jieško ženklo, ir jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jono ženklas“ (Mat. 16, 4). Buvo į Lourdes atvykęs E. Zola, matė kelius didelius stebuklus, ir neįtikėjo. Matė savo akimis iš mirties prikeltąjį Lozorių pariziejai ir sedukiejai, ir vis dėlto „nuo tos dienos jie buvo nusistatę jį užmušti“ (Jon. 11, 53). Uoliai skaito Fatimos įvykių aprašymus ir tas, kuris į bažnyčią neina ir šv. Rašto į rankas neima. Labiausia ženklų ir stebuklų jieško liguisti, silpno tikėjimo žmonės. Prie to pastumia smalsumas. Žmogus yra aklas ir ateities nemato, o labai norėtų matyti. Ką neša rytojus vieni nori sužinoti iš astrologijos (asmeninio horoskopo), o kiti puolasi prie naujųjų apreiškimų, užmiršę vienintelį apreiškimą. Pildosi šv. Povilo pranašystė: „Ateis laikas, kad jie nepakęs sveiko mokslo, bet, eidami savo troškimais, surinks sau mokytojų krūvą, kaip jiems ausyse niežti, ir nugręš ausis nuo tiesos, o gręšis prie pasakų“ (2 Tim. 4, 3—4).
b. Vienintelis apreiškimas ir privatiniai apreiškimai. — Apie pirmąjį šv. Povilas sako: „Dievas, daug kartų ir tūleriopu būdu kalbėjęs kitados tėvams per pranašus, paskiausiai, šiomis dienomis kalbėjo mums per Sūnų“ (Žyd. 1, 1—2). Šitas Dievo apreiškimas, baigtas su apaštalų mirtimi, yra vienintelis, visiškai neklaidingas, visuotinis, apimąs visus žmones ir visus laikus, todėl visiems privalomas. Privatinis apreiškimas, nors ir tikras, nėra nei vienintelis, nei visuotinis, nei privalomas visiems tikėti, nei visiškai saugus nuo neteisingų dalykų. Iš to matyti esminis skirtumas tarp visuotinio Dievo apreiškimo ir privatinių apreiškimų, kurie dažniausiai teliečia apreiškimus gavusius asmenis. Apie privatinių apreiškimų teisingumą gali būti kalba tik tada, kada juose skelbiami dalykai visiškai sutinka su visuotinio apreiškimo tiesomis, kada apreiškimus gaunąs asmuo daro pažangą šventume, yra klusnus Bažnyčios sprendimams. Kaip rodo apreiškimų istorija, net ir šventųjų paliktieji apreiškimai ne visi buvo laisvi nuo klaidų, fantazijos ar liguistumo priemaišų. A. a. prel. Dambrauskas-Jakštas savo knygoje „Mokslas ir tikėjimas“ rašo apie pasaulio pabaigą ir sumini net keliolika šventųjų pranašysčių, kurios neišsipildė — pasaulis tebėra kaip buvęs, o nustatyti pasaulio pabaigos terminai jau senai pasibaigė. Tos pranašystės rėmėsi privatiniais apreiškimais. Jų neišsipildymas tik dar labiau patvirtina Dievo žodžio teisingumą: „Bet anos dienos ar valandos niekas nežino... tik vienas Tėvas“ (Mork. 13, 32).
Bažnyčia labai atsargiai sutinka ir kritiškai vertina privatinius apreiškimus. Jų gali būti ir kartais yra, bet jie nėra tikėjimo šaltinis. Kas tikėti reikalinga, Dievas tai apreiškė, o Bažnyčia paskelbė. Bažnyčia saugo jai patikėtąjį Dievo apreiškimą ir gina nuo klaidų. Jau visuotiniame Laterano susirinkime buvo priimti nuostatai, draudžia skelbti platinti naujus apreiškimus, pasirodymus, regėjimus ir stebuklus, kurie nėra ištirti popiežiaus arba vietos vyskupo. Kan. 1399, § 5 sako: „Pačia teise draudžiamos tokios knygos ir knygelės, kuriose rašoma apie naujus apreiškimus, apsireiškimus, vizijas, pranašystes, stebuklus“. Apie tokius dalykus draudžiama kalbėti pamoksluose.
c. Netikri apreiškimai kyla iš įvairių šaltinių: jie atsiranda iš liguistumo, paprasto apsigavimo, apgaulystės, piktosios dvasios pinklių ir t.t. Sunkūs laikai paruošia netikriems apreiškimams dirvą ir padaugina jų skaičių. Iš vienos pusės, pavojingi laikai padaugina ligonių, suardytais nervais žmonių skaičių, o iš kitos pusės ir sveikuosius pastumia labiau domėtis kiekvienu pasakojimu, kuris liečia netikrą ateitį. Niekur kitur tiek daug dėmesio nekreipiama į sapnus, kaip kalėjime. Pirmas kalinių darbas ryte išpasakoti sapnus. Kaliniai kuria ir „spiritizmo seansus“ — nors su lėkštele važinėja po popierio lapą, kad tik sužinotų kada išeis į laisvę, kada Lietuva vėl bus laisva, nepriklausoma.
Netikrumas, įtemptas laukimas, besiartinanti grėsmė daugelį palaužia fiziškai ir dvasiškai, ima kai kam rodytis nesami dalykai, „regėjimai“, „apsireiškimai“. Jų mielai klauso ir sveikesnieji, nes vis dar puoselėja vilties kibirkštėlę — gal ta nelaimė ir neateis. Atsimenu, kai 1944 m. vasarą bolševikai priartėjo prie Kauno, atsirado net kelios regėtojos su įvairiais apreiškimais, kurių nė vienas neišsipildė.
Dirbant K. gimnazijoje, vieną popietę ateina į butą to paties miesto gyventoja, balzakinio amžiaus panelė M. ir, kaip didžiausią paslaptį, ima pasakoti, jog jau kelintą kartą, besimelsdama prie Marijos altoriaus, girdinti paslaptingus žodžius, dėl kurių atėjusi pasitarti. Šis „apreiškimas“ jai neduodąs ramybės. Patariau eiti pas gydytoją ir jam visa tai papasakoti, nes mačiau, kad kalbu su ligoniu. Po kelių savaičių ją išvežė į beprotnamį.
Platinami kartais prasimanyti apreiškimai sąmoningai- siekiant iš to naudos, garbės ir kitų tamsių tikslų. Čia einama apgaulės keliu. Prasimanytais apreiškimais prieš pirmąjį pasaulinį karą apsukri siuvėja M. Kazlowska suvedžiojo daugelį kunigų, tarp jų ir kelius lietuvius. Taip atsirado Lenkijoje ir Lietuvoje vadinamieji marijavitai. Pradžioje „regėtoja“ ypač pabrėždavo pamaldumą į Švenč. Sakramentą ir Mergelę Mariją. Šitas gražus tikslas daugelį ir suklaidino. Vėliau vis daugiau ėmė reikšti piktos kritikos ir nepasitenkinimo Katal. Bažnyčios mokslu ir santvarka. Kas neatsimetė, tuos nuvedė į sektantizmo klampynes. Lietuvoje marijavitų kaip ir nebėra (vienas beliko dvasiškis, buvęs katal. kun. T., kurio žmona irgi „kunige“, nes laiko „mišias“). Lenkijoje marijavitai irgi smarkiai nyksta, nes nebeturi jokio autoriteto — net jų „vyskupas“ Kowalski buvo teismo nubaustas už nemoralumą. „Iš vaisiaus pažįstamas medis“ (Mat. 12, 33).
d. Privatinių apreiškimų pavojai. Mistinė teologija nurodo būdus ir taisykles, kaip atskirti pelus nuo kviečių — tikrus apreiškimus nuo netikrųjų, bet tai nėra lengva, nes kartais „pats šėtonas ima sau šviesybės angelo išvaizdą (2 Kor. 11,14). Viena aiškiausių taisyklių, ar apreiškimas tikras, yra ši: jo turinys turi visiškai sutikti su tuo, kas visoje Bažnyčioje tikėti priimta. Jei matosi nukrypimų nuo Evangelijos dvasios, toks apreiškimas nėra tikras. Tik prisimenant šitą vieną taisyklą, atrodo, kad dalis paskutinių apsireiškimų bus pripažinti netikrais, nes jų turinys nesutinka su Bažnyčios mokslu.
Į Marijos lūpas dedami tokie žodžiai, kurie tetinka Dievui. Tik Dievas gali išgelbėti, apsaugoti, pašventinti ir valdyti pasaulį. P. 46. 6. 25 d. apreiškime neva pati Marija ragina kalbėti taip vadinamąjį Immakulato rožančių, kuriame įprastos paslaptys apleidžiamos, o vietoje jų liepiama kartoti: „Per tavo Nekaltąjį Prasidėjimą — gelbėk, apsaugok, pašventink, valdyk mūsų tėvynę“. Mergelė Marija galinga savo užtarimu, bet Ji negali nė vienos nuodėmės atleisti, nė vienos Dievo malonės iš savęs suteikti, nes visų Dievo malonių šaltinis ir jų priežastis yra vienas Dievas. Ten pat buvusiame ankstyvesniame apreiškime (46. 4. 20) neva Marija kalbėjusi: „Ten, kur yra didžiausias pasitikėjimas, kur žmonės bus pamokyti, kad aš viską galiu, išplatinsiu taiką“. Visagalintis tėra vienas Dievas. Į Jį kreipdamiesi prašome pasigailėti, o į Mariją — melstis, užtarti.
Marijai priskiriami tokie žodžiai, kurie nesiderina su Jos nuolankumu. Evangelijoje Marija kalba: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man taip, kaip tu pasakai“ (Luk. 1, 38); „Darykite, ką tik jis jums pasakys“ (Jon. 1,5). 6 neva apreiškime (P. 48. 6. 25): „Aš esu didžioji malonių tarpininkė. Dangiškasis Tėvas nori, kad pasaulis Jo tarnaitei šitą vardą pripažintų... Užlaikykite man pašvęstąjį šeštadienį taip, kaip aš norėjau... Aš reikalauju, kad žmonės greit išpildytų mano norus“.
Iškraipoma tikrasis Kristaus supratimas. Kristus yra mūsų Išganytojas. Per Jį mūsų išganymas. Jis yra didysis žmonių giminės suderintojas su Dievu. Jis yra didysis permaldavimas danguje — Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Apašt. Jonas rašo: „Mano vaikeliai, aš tai jums rašau, kad nenusidėtumėte. Bet jei kas ir nusidėtų, tai mes turime pas Tėvą užtarėją Jėzų Kristų, teisųjį; jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes“ (1 Jon. 2, 1—2).
Daugely naujųjų apreiškimų pirmiausia dejuojama, kad pasaulis nusigręžė nuo Dievo, o po to pabrėžiama: tik Marija ligi šiol tesutrukdo Dievo bausmę, tik Ji viena tesulaiko iškeltąją Sūnaus ranką. Pav., viename „apreiškime“ sakoma: „Dabar jau (kalčių) saikas pilnas. Marija negali ilgiau sulaikyti savo Sūnaus rankos“. Koks vaidmuo tokiuose apreiškimuose tenka Kristui? Negailestingo, rūstaus Viešpaties, nuo kurio bausmės teišgelbsti Marija. Šitoks Kristaus vaizdavimas yra nedogmatinis ir priešingas Jo paties žodžiams. Argi Jis nepasakė: „Gaila man minios“ (Mork. 8,2); „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu“ (Mat. 11,28); „Aš neatėjau teisti pasaulio, bet pasaulio gelbėti“ (Jon. 12, 47). Pranašo žodžiais, „Jis nenulauš sutrintos nendrės ir neužgesys gruzdančio dagčio“ (Mat. 18, 11). Neteisingo Kristaus pavaizdavimo pasėkoje daugelis savo reikaluose priebėgos jieško ne Kristuje, bet Marijoje. Juk Jis — bausti pasiruošęs Teisėjas, o Marija — vienas gerumas ir gailestingumas. Sakoma, kad mūsų kelias — per Mariją prie Jėzaus — per Mariam ad Jesum. Netikroje mistikoje prie Jėzaus neinama, pasiliekama prie Marijos.
Dalyvaujant pačiam šv. Augustinui Hipponos sinode 393 m. (21 kan.) nutarta: „semper ad Patręm dirgatur oratio — visados malda teesie siunčiama į Tėvą“. Bažnyčia taip ir daro — visose maldose kreipiasi į Dievą per Sūnų. Kiekviena malda baigiama: per Domimam nostrum Jesum Christum Filium tuum... Tariamuose P. apsireiškimuose mokoma kitaip — maldas ir darbus liepiama Dievui aukoti per Mariją: „Melskitės ir aukokitės per mane, kalbėkite rožančių... Turėkite visišką pasitikėjimą mano Nekaltąja Širdimi! Visko išprašysite iš Tėvo per mano Nekaltąją Širdį“. Vadinasi, liepiama kreiptis į Dievą ne per Jėzų Kristų, bet per Marijos Širdį. Vietoje Kristaus, Dievo — Žmogaus, tarp Dievo ir pasaulio statoma tarpininkė Marija. Užmirštama, kad „nė vienas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kurs padėtas, kurs yra Jėzus Kristus“ (1 Kor. 3,11).
Kad ir netikras pažadas vilioja. Kas gi nenorės, kad visi prašymai būtų išklausyti, todėl naujamadės maldos vis plačiau vartojamos. Netikras pamaldumas plinta. Jis grasina tikėjimo grynumui. Mūsų tikėjimas, kaip ir maldos gyvenimas, turi būti christocentrinis. Kristus yra krikščionybės pagrindas. Jis galva — mes Jo dvasinis kūnas, Jis vynmedis — mes šito vynmedžio šakelės. „Aš kelias, tiesa ir gyvenimas. Nė vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane“ (Jon. 13,6). „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jon. 15, 5). „Aš... pasakiau jums visa, ką tik esu girdėjęs iš savo Tėvo“ (Jon. 15,15). Dievo duotasis apreiškimas nereikalingas taisyti ir papildyti dešimtimis naujų apreiškimų. „Verbum autem Domini nostri manėt in aeternum (Iz. 40, 8) — Mūsų Viešpaties žodis pasilieka per amžius“. Visos naujovės, skelbiamos naujuose apreiškimuose, dažnai tėra liguistų sielų fantazija. Smalsumas ir lengvatikystė padeda joms plisti.
Norime žinoti, ką Dievas kalba? Skaitykime šv. Raštą. Tai Dievo žodis. Norime susitikti su Kristum? Jis yra tikrai ir realiai Švenč. Sakramente. Norime Jam padėti? Padėdami artimui, padedame Išganytojui. Labai rūpi ateitis? Ji Dievo rankose, o ne žvaigždžių keliuose. Norime, kad mūsų maldos būtų išklausytos? Melskimės su visu pasitikėjimu, nesvyruodami, ištvermingai ir Dievas išklausys. Nėra stebuklingų maldų, kurių platinimas neštų laimę. Dievas, davęs protą, reikalauja protingo tikėjimo.
|
|
|
|