|
|
Parašė J. G.
|
Žiupsnis informacinių duomenų apie Heideggerį ir jo poveikį
Prieš metus miręs Martin Heidegger (1889.IX.26 -1976.V. 15) yra vienas iškiliausių šio šimtmečio filosofų. Jeigu ir ne visi jį pripažintų pačiu giliausiuoju mūsų amžiaus mąstytoju, tai tikrai mažai kas ginčytų, kad tarp šio šimtmečio filosofų jis yra mįslingiausias ir radikaliausias. Daro jį mįslingą tai, kad jo rnąstymą lygiai žymi ir loginis griežtumas, ir mistinė nuotaika. Net pats pagrindinis Heideggerio nusistatymas galutinai lieka ambivalentiškas ir dėl to atviras priešingoms interpretacijoms. Nebūdamas išaugęs iš kurios nors vienos filosofinės mokyklos, jis saugojosi nuo bet kokios "srovės" etiketės. Visi iš šalies jį laikė egzistencialistu, bet jis pats gynėsi nuo šio vardo, nurodydamas, kad ne žmogiškoji egzistencija, o Būtis yra pirminis jo mąstymo rūpestis. Atviras visai vaka-rietinės filosofijos istorijai, Heideggeris ėmėsi apskritai filosofiją kvestionuoti. Nuo pat Platono ligi Nietzschės filosofija likusi pačios Būties užmirštis. Skelbdamas filosofijos galą, jis kviečia grįžti į Būties mąstymą Denken des Seins), kuris gaivinęs priešsokratinius graikų mąstytojus.
Jau savo 1947 metų laišką "Apie 'humanizmą' " Heideggeris baigė, įspėdamas, kad reikia atprasti filosofiją pervertinti ir iš jos per daug reikalauti. "Dabartinėje pasaulio krizėje mažiau reikia filosofijos, bet daugiau atidaus mąstymo; mažiau literatūros, bet daugiau raidės puoselėjimo". Apskritai, pagal Heideggerį, "ateities mąstymas nebėra filosofija, nes jis gelmingiau mąsto, negu metafizika, kurios vardas tą patį reiškia" (Platons Lehre von der VVahrheit, mit einem Brief ūber den "Humanismus", 1947., p. 119). Abstrakčiai imdamasi apibrėžti būtybę kaip būtybę ar ieškoti aukščiausios būtybės, metafizika neatsiskleidžia pačiai Būčiai. "Metafizikai Būtis kaip tokia lieka tiesiog pasislėpusi, užmirštyje*' (Einfūhrung in die Metaphysik, 1953, p. 15), ir kaip tik dėl to "mes dar iš tikrųjų nemąstome, kol tik metafiziškai mąstome" (Was heisst Denken?, 1954, p. 40). Prieš metafiziką buvo pasisakoma ir daugelio kitų filosofų, kurie norėjo filosofiją vienaip ar kitaip "sumokslinti". Visai priešinga prasme metafizikos "nugalėjimą" skelbia Heideggeris, Pagal jį, "visi mokslai grindžiasi filosofijoje, bet ne atvirkščiai" (ibid., p. 90); "metafizika ir filosofija apskritai nėra joks mokslas" (Einfūhrung in die Metaphysik, p. 20); "filosofija niekada nekyla iš mokslo ir per jį" (ibid., p. 33). Kaip tradicinė metafizika užmiršta Būtį, taip Būtis lieka užmirštama ir moksluose. Tyrinėdami būtybių tikrovę savais metodais, mokslai kaip tik savo sąlyga turi Būties užmirštį. Bet užtat, nors ir kiek mokslai kaupia tikrovės pažinimą, mokslinis pažinimas dar nereiškia mąstymo: "mokslas nemąsto" (Was heisst Denken? p. 4, 154). Mąstyti Heideggerio prasme — tai mąstyti pačią Būtį. Ir tai būtent mūsų kriziniame amžiuje yra kriziškiausia, kad mes dar nemąstome (Das Bedenk-lichste in unserer bedenklichen Zeit ist, dass wir noch nicht denken. — Ibid., p. 3). Tačiau nieku būdu Heideggeris, skelbdamas filosofijos galą, nemano skelbti skepticizmo. Tai, kad "mes dar iš tikrųjų nemąstome", jam virsta klausimu: "ką reiškia mąstymas?" (Vortrage und Aufsatze, 1954, p. 143), "koks uždavinys dar lieka mąstymui filosofijos gale?" (Zur Šache des Den-kens, 1969, p. 66).
Visi pokariniai Heideggerio raštai skrieja apie Būties mąstymą, bet atsakymas į klausimą, kas yra Būtis, lieka tik pats klausimas: "Tačiau Būtis — kas yra Būtis? Ji yra ji pati. Ją patirti ir išreikšti turi išmokti ateities mąstymas. 'Būtis' — tai ne Dievas ir ne pasaulio pagrindas. Būtis yra toliau už visas būtybes ir tačiau ji yra žmogui arčiau už bet kurią būtybę, ar tai būtų uola, gyvulys, meno kūrinys, mašina, ar tai būtų angelas ar Dievas. Būtis yra arčiausia. Tačiau Ši artuma lieka žmogui toliausia" (Platons Lehre von der Wahr-heit, p. 76). Be abejo, tai ne atsakymas į klausimą, kas yra Būtis. Bet pats šio klausimo prasmės ryškinimas iškėlė vokiečių filosofą į pasaulinio poveikio sulaukusį mąstytoją. Ar "ateities mąstymas", kurį skelbia Heideggeris, vadinsis tuo ar kitu vardu, yra mažai svarbu. Ir jis pats, skelbdamas "filosofijos galą", pabrėžė, jog tai nereiškia, kad jau baigtųsi ir mąstymas, nes tai tik "perėjimas į kitą pradžią" (Vortrage und Aufsatze, p. 83). Heideggerio gyvenimo tėkmė nebuvo tokia visai lygi, kaip paprastai profesorių. Gimė Badene, Scharz-waldo kalnų miestely Messkirch (alemanų srity, bet netoli švabų), kubiliaus ir drauge katalikų Šv. Martyno bažnyčios zakristijono šeimoje. Vidurinį mokslą pradėjo jėzuitų Konstanzos gimnazijoj, baigė Freiburge i. Br. (1909). To paties Freiburgo universitete dvejus metus studijavo teologiją, paskui perėjo į filosofiją, kurioj doktorizavosi 1913 m., parašęs disertaciją iš logikos srities (Die Lehre vom Urteil im Psychologismus). Parengęs 1916 m. habilitacijos darbą apie Duns Scoto kategorijų ir reikšmių doktriną (Die Kategorien- und Bedeutungslehre des Duns Scotus), kaip privatdo-rntas liko dirbti tame pačiame universitete. 19123 -28 profesoriavo Marburgo universitete. 1928 m. grįžo i Freiburgo universitetą užimti E. Husserlio vietos. Suaugęs su savo gimtine Badeno provincija ir Schwarz-waldo kalnais, jis pakartotinai atsisakė kvietimo į Berlyno universitetą (1930, 1933). Naciams atėjus valdžion, 1933 balandžio mėnesį leidosi išrenkamas universiteto rektoriumi. Nė metų šiose pareigose neišbuvęs, iš jų pasitraukė (1934 vasario mėn.). Iš pradžių jis buvo susižavėjęs Hitlerio žadama Vokietijos didybe bei vokiečių tautos dvasiniu atgaivinimu, nors vėliau buvo nacių režimui opozicijoje. Vis vien savo klaidą turėjo apmokėti: prancūzų karinė valdžia po karo jam buvo uždraudusi universitete dėstyti 1945-51. Grįžęs į universitetą, po metų (1951), formaliai išėjo į emeritūrą, bet faktiškai ir ligi 1958 m. skaitė universitete paskaitas ir vedė seminarus. Sulaukęs pasaulinio garso, buvo kviečiamas skaityti paskaitų ir užsienin. Kelis kartus su paskaitomis lankėsi Prancūzijoj. 1962 m. pirmąkart aplankė Graikiją, kurios seniesiems filosofams buvo skyręs tokį didelį dėmesį. Mirė gimtiniame miestely, kuris, rsdamas savo 700 metų įkūrimo sukaktį, 1959 m. buvo jį išrinkęs garbės piliečiu.
Beveik visą savo gyvenimą Heideggeris praleido toje pačioje vietoje ne atsitiktinai, bet sąmoningai apsi-rendęs neatitolti nuo savo tėviškės. Šiuo atžvilgiu jis lyginamas su Kantu. Tik neliko viengungis (buvo vedęs ir turėjo du sūnus, didesniais gabumais nepažymėjusius). Gyveno paprastai, prabangos nevertino. Mylėjo gamtą. Schwarzwaldo miestely Todt-nauberge (netoli į pietus nuo Frieburgo, prie Feldbergo kalno) 1922 m. buvo pasistatydinęs savo namuką. Jame mėgdavo dirbti. Ligi senatvės praktikavo slidžių sportą dar 1953 m. nuotrauka rodo jį beslidinėjanti su žmona ir abiem sūnumis).
Pirmasis Heideggerio veikalas Sein und Zeit, išėjęs 1927 m., išsyk jo vardą išgarsino tarp filosofų. Ypačiai jo garsas ėmė plačiai visame pasauly sklisti po karo, vadinamajam egzistencializmui tapus mados naujiena. Itin daug dėmesio Heideggeris susilaukė prancūzuose, kur egzistencializmą išpopuliarino J.-P. Sartre Šiaip, beje, pirmieji prancūzus su Heideggeriu supažindino J. Wahl ir iš Lietuvos kilęs E. Levinas, kuris taip — lietuviškai — ir rašo savo pavardę). Taip pat netrukus Heideggeriu susidomėjo italai ir ispanai. Per ispanus jo įtaka pasiekė ir Lotynų Amerikos kraštus. Bet pirmieji pradėjo versti Heideggerio raštus japonai pirmieji išsivertė ir stambiausiąjį 438 puslapių veikalą "Sein und Zeit"; japonų kalba šio veikalo pasirodė net šeši vertimai!). Vėliausiai Heideggerio filosofija susidomėjo anglosaksų kraštai, kur loginio pozityvizmo bei analitinės filosofijos atstovams jo raštai atrodė tik tuščios šnekos. Bet dabar jau nemaža jo raštų išversta ir į anglų kalbą, skaitomi apie jį kursai universitetuose, rašomos apie jį disertacijos (praeitais metais JAV ir Kanados universitetuose Heideggerio filosofiją analizavo net septynios disertacijos, kurių vienos, apgintos Kanados Waterloo universitete, autorius yra neabejotinai lietuviškos pavardės R. Butkus). Tik sovietuose rimčiau nesidomima Heideggeriu, nes apskritai skelbiama egzistencializmą esant "apkvaitinančią ir žalingi filosofiją". Net ir tų atskirų egzistencialistų, kurie "prisideda prie taikos šalininkų ir iš dalies remia kai kuriuos pažangius reikalavimus", "filosofija savo esme lieka priešiška priešakinėms mokslinėms, filosofinėms ir visuomeninėms idėjoms ir gali daryti tik krikdantį ir demoralizuojantį poveikį jų įtakon patekusiems žmonėms" (Trumpa filosofijos istorijos apybraiža, Vilnius 1964, p. 689).
Daugiau kaip dešimčia kalbų pasirodė iki 300 Heideggerio raštų vertimų. Atskirų knygų, analizuojančių jo filosofiją, susikaupė gerokai virš šimto. O priskaičiavus visus Heideggerio raštus ir visa, kas kur nors apie jį rašyta, jau prieš penkerius metus bibliografinės pozicijos siekė apie 3700! Heideggerio bibliografiją yra sudaręs H. M. Sass: Heidegger-Bibliographie. 1968; (drauge su kitais) Materialien zur Heidegger-Bibliographie 1917-1972, 1975. Bibliografinei orientacijai pravarti Winfried Franzen knygutė Martin Hei-degger (1976. 138 psl.). Biografinės monografijos betgi stokojame. Dėl Heideggerio kieto uždarumo, tai liko neįmanoma, kol jis buvo gyvas. Todėl ir Walter Bie-melio knygutė Martin Heidegger in Selbstzeugnissen und Bilddokumenten (1973, 178 psl.) daugiau tik nuotraukomis praskleidžia Heideggerio asmenį ir gyvenimą.
Heideggerio poveikį akivaizdžiai dokumentuoja ir jam skirtieji sukaktuviniai leidiniai, vadinamieji Fest-schrift'ai. 60 metų amžiaus sukaktis buvo paminėta dviem tokiais kolektyviniais leidiniais: vienas leidinys telkė filosofus (Anteile, 1950, 284 psl.), o antras buvo skirtas Heideggerio poveikiui moksluose (Martin Hei-deggers Einfluss auf die Wissenschaften, 1949, 174 psl.). 70 metų sukaktis buvo pažymėta G. Ne -leidyklos (Pfullingene) leidiniu (Martin Heidegger zum siebzigsten Geburtstag. Festschrift. 1959, 347 psl.), kuris turėjo tokius skyrius: filosofija, teologija, literatūros ir meno mokslas, medicina ir fizika, literatūra ir dailė. Pats šitoks skyrių įvairumas rodo, kaip plačiai siekė Heideggerio įtaka. 80 metų amžiaus sukaktis sudarė vėl progą pasirodyti dviem stambiems tomams: O. P 6-geler sutelkė filosofus Heideggerio mąstymo analizei (Heidegger. Perspektiven zur Deutung seines Werks, 1969, 407 psl.), V. Klostermanno leidykla išleido įprastinį Festschrift'ą (Durchblicke, 1970, 436 psl.). Tarp tų vardų, kurie savo dalyvavimu šiuose jubiliejiniuose leidiniuose liudijo savo pagarbą Heideggeriui, įdomu sutikti ir tokius vardus, kaip Nobelio fizikos laureatas W. Heisenberg, katalikų religijos filosofas R, Guardini. evangelikų teologas R. Bultmann, klasikinis filologas W. Schadevvaldt, prancūzų dailininkai H, Arp ir G. Braque, rašytojai M. Blanchot ir R. Char, Bavarijos Dailiųjų menų akademijos Mūnchene pirmininkai E Peetorius, japonų filosofas H. Tanabe, Rytų Europos filosofai disidentai J. Patočka, G. Petrovič,
Dar Heideggeriui esant gyvam, V. Klostermanno leidykla (Frankfurt a. M.) 1974 m. rudenį pradėjo planuoti pilną jo raštų išleidimą (Gesamtausgabe). Numatoma, kad susidarys apie 70 tomų (jau suplanuoti 57 tomai) ir kad jiems išleisti reikės 20 - 30 metų. Be išspausdintųjų Heideggerio raštų (jiems numatyta 16 tomų), bus išleisti visi jo 1923-44 skaityti kursai ir rankraščiuose likę dalykai. Keletas tomų jau išėjo. Vargu ar kuris kitas filosofas turėjo laimės pats pamatyti tokį savo darbų įvertinimą.
Būdinga Heideggeriui tai, kad jis savo mąstymą plėtojo, daugiau keldamas klausimus, negu teikdamas atsakymus. Todėl, nors išgarsėjęs turėjo daug mokinių ir buvo įtakus mokytojas, savo "mokyklos" nesiėmė kurti. Darė įtaką ne tik savo klausytojams, bet ir daugeliui bendraamžių. Tačiau jo įtaka labiau reiškėsi netiesiogiai, kadangi jo mąstymas neteikė jokios "sistemos" įprastine šio žodžio prasme. Tik sąlygiškai galima kalbėti apie jo mokinius ir sekėjus. Vieni visų pirma ribojosi Heideggerio filosofijos interpretavimu, kurio reikalauja pats jos mįslingumas, nes ir "ligi šios dienos tiesiog neįmanoma aiškiai nustatyti, ką Heideggeris iš tikro supranta 'Būtimi' " (W. Franzen, Martin Heidegger, 1976, p. 61). Antri, naudodamiesi jo metodu, grįžta į kitų didžiųjų filosofų aiškinimąsi ar imasi tų problemų, kurių jis pats nelietė. Treti, kaip K. Lovvith ar H. Marcuse, tiesiog atsigręžia prieš savo mokytoją ir jį kritiškai pervertina.
Daugiausia poveikio ir anksčiausiai Heideggeris pasiekė, žinoma, savo tautiečiuose. 1927 m. pasirodžius jo pagrindiniam veikalui, dėl jo pasisakė įvairių krypčių filosofai: M. Beck, P. Hofmann, G. Misch, A. Dyroff, A. Messer, Aloys Fischer ir kt. Apskritai jie kritiškai sutiko naują filosofiją. Tačiau ir iš Heideggerio bendraamžių buvo atvirų jo poveikiui, kaip R. Bultmann, L. Binswanger, O. Becker, W. Szilasi ir kt. Dar prieš karą iš Heideggerio mokinių (siauresne ar platesne prasme) pradėjo reikštis H. Jonas, K. L6-with. H. G. Gadamer, G. Kriiger, O. F. Bollnow, W. \Veischedel, W. Brocker, H. Lipps, E. Pink ir kt. Iš kartos, pradėjusios rodytis karo metais ir vėliau, buvo Heideggerio mokiniai ar šiaip jo poveiky formavosi Max Mūller, W. Kamlak, Helene Weiss, L. Landgrebe, E. Vietta, W. Schultz, W. Biemel, K. H. Volkmann-Schluck, R. Berlinger, B. Welte, H. Rombach, E. Tugend-hat ir kt. Daug veikalų skirti paties Heideggerio filosofijai. Visumos žvilgį į ją gerai pateikia Max Mūller Existenzphilosophie im geistigen Leben der Gegen- nut, III leidimas 1964), Otto Poggeler (Der Denk-\veg Martin Heideggers, 1963), F. W. von Herrmann, Selbstinterpretation Martin Heideggers, 1964; "Sein und Zeit" interpretacija — Subjekt und Dasein, 1974). Specialius Heideggerio filosofijos klausimus svarsto F. \Viplinger (VVahrheit und Geschichtlichkeit, 1961), O. Pugliese (Vermittlung und Kehre, 1965), A. Rosales Transzendenz und Differenz, 1970), C. F. Gethmann Verstehen und Auslegung, 1974) ir kt.
Prancūzuose Heideggerį populiarinti gana anksti (nuo 1931 m.) ėmėsi jo bendraamžis Jean Wahl, bet tik jau po karo iškilusi egzistencializmo banga padarė jį "savą" ir Prancūzijoj, Heideggeriu, šalia Husserlio, rėmėsi J.-P. Sartre, pagrindinis prancūzų egzistencializmo atstovas. Ir kiti tos kartos filosofai, beieškodami savo kelio, žvelgė į Heideggerį. Savo veikaluose ar specialiuose straipsniuose jį aiškinosi E. Levinas (atskira knyga: En decouvrant Texistence avec Husserl et Heidegger, 1949), M. de Candillac, M. Merleau-Ponty, P. Ricouer, M. Dufrenne, J. Hyppolite, J. Vuillemin, iš katalikų filosofų — G. Marcei, R. Jolivet, J. Guitton, H. Birault. Tikru Heideggerio atstovu Prancūzijoj laikytinas Jean Beaufret (tritomis: Dialogue avec Heidegger, 1973-74). Taip pat kelias knygas Heideggeriui skyrė Liuveno universiteto profesorius belgas Alphonse de Waelhens. Ypačiai didelio pasisekimo sulaukėjo bendroji Heideggerio filosofijos apžvalga — La philosophie de Martin Heidegger (1952, VII leidimas 1971). Iš specialių studijų pažymėtini A. Chapelle komentarai "Sein und Zeit" veikalui (L'ontologie phėnomėnologiąue de Heidegger, 1962). Per laiką Heideggerio filosofija sulaukė dėmesio ir Kanados prancūziškajam Kvebeke, kur apie ją kritiškas studijas išleido B. Rioux (1963) ir F. Couturier (1971). Italiją Heideggerio poveikis pasiekė net anksčiau, negu prancūzus, bet jis buvo ribotesnis, nes aplamai italuose egzistencializmas liko mažiau įtakingas. Tačiau kaip tik Heideggeris daugiausia turėjo įtakos italų egzistencializmo svarbiausiam reiškėjui N. Abbagnano. Heideggerio filosofijai atskiras knygas skyrė L. Stefanini (1944), S. Vanni-Bovighi (1945), P. Chiodi (1947, 1960), A. C. Manno (1967). Sulaukė atgarsio Heideggeris ir ispanuose, kur juo domėjosi J. Marias, R. Cenal, X. Zubiri, egzilai J. Gaos ir J. D. Garcia Bacca. Dar anksčiau Heideggeriu buvo susidomėta Lotynų Amerikoje, kur jau prieš karą pradėjo jį populiarinti ar-gentinietis C. Astrada ir peruvietis A. Wagner de Reyna.
Ilgiausiai truko Heideggeriui pasiekti anglosaksų kraštus. Net ir recenzijų ar informacinių straipsnelių vos vienas kitas pasirodė prieš karą. Tik jau Europoj įsiviešpatavus egzistencializmui, pamažu ir amerikiečiai pradėjo juo susidomėti. Tai savo ruožtu kreipė dėmesį ir į Heideggerį. Nebesitenkindami bendromis egzistencializmo apžvalgomis apie Heideggerį, atskiras knygas išleido M. Wyschogrod (1954), Marjorie Grene (1957), Th. Langan (1959), V. Vyčinas (1961), W. J. Richardson (1963), M. King (1964), J. J. Knockelmans (1965), L. Versenyi (1965), J. Macąuarrie (1968 Anglijoj), J. L. Metha (1971, iš platesnio veikalo, išleisto Indijoj) ir kt. Savo pagrindingumu ir apimtimi iš kitų išsiskiria jėzuito W. J. Richardsono veikalas (Heidegger. Through Pheneomenology to Thought, 1973, XXIX + 764 psl.; II leidimas 1967), kuriam įvadą parašė pats Heideggeris. 1962 m. išvertus į anglų kalbą ir "Sein und Zeit" (Being and Time), susidomėjimas Heideggeriu taip išaugo, kad kasmet (ir net ne po vieną) ėmė rodytis nebe informacinės apžvalgos, bet specialios studijos Heideggerio filosofijos klausimais. Šioj vietoj paminime tik M. Gelveno "A Commentary on Heideggers Being and Time" (1970), kur skirsnis po skirsnio aiškinamas tas pagrindinis Heideggerio veikalas. Nors amerikiečiuose paskutinįjį dešimtmetį Heideggeris sulaukė itin didelio dėmesio, anglai ir dabar nerodo didesnio juo susidomėjimo. Heideggerio poveikis nesiribojo tik filosofais, bet siekė ir teologus, ir mokslininkus, ir rašytojus.
Dievo klausimo Heideggeris visai nelietė, tačiau jis rado didelį atgarsį teologuose. Evangelikuose ypačiai reikšminga jo įtaka savo vyresniam kolegai R. Bult-mannui, vienam iš radikaliausių šio šimtmečio teologų, dėl savo užmojo "numitinti" krikščionybę". Darė įtaką Heideggeris ir bendraamžiui P. Tillichui, kuris nuo nacių pasitraukė į Ameriką ir čia plačiai išgarsėjo. Bultmanno ir Tillicho įtakoj daug kitų evangelikų teologų susidomėjo Heideggeriu. Jaunojoj evangelikų teologų kartoj ypačiai pažymėtinas Heideggerio poveikis H. Ottui, dialektinės teologijos pradininko K. Bartho įpėdiniui Baselio universitete (Denken und Sein, 1959).
Dar daugiau, gal būt, atgarsio Heideggeris sulaukė katalikuose. Ne tik formalus, bet ir tikras jo mokinys yra vienas pačių didžiųjų dabarties katalikų teologų K. Rahner. Taip pat jo mokiniai — žinomi vokiečių katalikų teologai - filosofai J. B. Lotz, G. Siewerth, H. Schlier. Ir tarp aukščiau minėtųjų filosofų heideggeristų nemaža yra katalikų, ypač romanų kraštuose. Ne be pagrindo netgi kalbama apie "katalikiškąją Heideggerio mokyklą" (katholische Heidegger - Schule). Žinoma, šį terminą reikia imti sąlygiškai: jis daugiau reiškia Heideggeriu domėjimąsi, negu mokinišką juo sekimą. Būdingai daugelis katalikų vykdė Heideggerio ir Tomo Akviniečio dialogą. Pažymėtinas Max Mūllerio veikalas Sein und Geist (1940) kaip toliausiai siekiantis bandymas Tomo filosofiją interpretuoti Heideggerio šviesoje. Sunku būtų išvardyti katalikų teologus bei filosofus, kurie yra rašę apie Heideggerį, nes itin daug jų yra tai darę. Galima nebent tik pažymėti, kad katalikai — nacių nužudytas jėzuitas A. Delp ir Aloys Fischer — pirmieji (1935 m.) paskelbė Heideggerio filosofiją apžvelgiančias knygas ir kad išsamiausios monografijos apie jį prancūzų (A. de Waelhens) ir anglų (W. J. Ri:hardson) kalbomis yra katalikų autorių darbai.
Praktinės filosofijos klausimų Heideggeris nesiėmė nesiogiai svarstyti. Tačiau netiesiogiai ir šie klausimai jo raštuose yra paliečiami. Teisės, politinėje ir socialinėje filosofijoje Heideggerį analizuoja ar jo poveikį atspindi E. Wolf (graikų teisės 4 tomų veikalo autorius), W. Maihofer, A. Schwan, O. Poggeler, K. H. Volk-mann-Schluck, J. Habermas, E. Topitsch ir kt. Kadangi Sovietų Sąjungoj Heideggeris yra ignoruojamas, tai privalu jį ignoruoti ir kituose sovietų valdžion patekusiuose kraštuose, neišskyrus nė Rytų Vokietijos. Vakarų marksistai yra daugiau juo domėjęsį, tačiau perdėm aštriai jį kritikuodami. Ieškoti tilto tarp Heideggerio ir Markso betgi yra ėmęsis K. Axelos. Taip pat bandė Heideggeriu domėtis, kol buvo užgniaužti, Čekoslovakijos K. Kosik ir J. Patočka (šių metų pradžioj paskelbtos žmogaus teisių "Chartijos 77" atstovas, po tardymų ištiktas širdies smūgio ir miręs kovo n Jugoslavijoj — G. Petrovič (jo būrelio leistas laikraštis 1975 m. uždarytas).
Etikoj ir pedagogikoj pasireiškė Heideggerio mokiniai O. F. Bollnovv ir Th. BallaufY. Anglų kalba įžvalgią etinę egzistencializmo interpretaciją, kurioj ir Heideggeriui daug dėmesio rodoma, parengė buvęs Harvardo profesorius F. A. Olafson (Principles and Persons, 1967). Savo žmogiškosios egzistencijos analize Heideggeris sulaukė atgarsio ir filosofinėj antropologijoj, psichologijoj, psichoanalizėj. Itin svarbus jo poveikis šveicarų psichiatrams L. Binswangeriui ir M. Bossui, kurie pradėjo vad. egzistencinę psichoanalizę (Amerikoje ją plėtoja R. May). Pagaliau teorinę fiziką su Heideggerio filosofija sieja C. F. von \Veizsacker. N. Bohro ir W. Neisenbergo mokinys, drauge mokslininkas ir filosofas. Glaudūs Heideggerio santykiai su literatūros ir apskritai meno pasauliu. Savo minčiai ryškinti jis naudojosi ne tik filosofais (ypačiai graikų), bet ir poetais, kaip Holderlinu, Hebeliu, George, Rilke, Trakliu. Poezija ir filosofija Heideggeriui yra lyg dvynės seserys: Alles sinnende Denken ist ein Dichten, alle Dich-tung aber ein Denken (Unterwege zur Sprache, 1959. p. 267). Neatsitiktinai paties Heideggerio kalba yra ypatingai kūrybiška. Tai savaime darė jį paveikų ir rašytojams. Dvasinis giminingumas ir artimas bičiuliš-kumas jį siejo su E. Jūngeriu, kuris reiškėsi ir teoriniais raštais, analizuodamas dabarties technikos amžių. Tarp kitų rašytojų, kuriuos Heideggeris yra paveikęs, minėtini F. G. Jūnger, Ingeborg Bachmann (savo disertacijoj nagrinėjo jo filosofiją), Ilse Aichinger. G Eich, H. Heissenbūttel, P. Celan ir kt. Literatūros moksle yra iškilęs į vieną pagrindinių šiuolaikinių literatūros teoretikų Heideggerio mokinys E. Staiger. Darė įtaką ir kitiems literatūros tyrinėtojams, kaip F. W. Kaufmann, J. Pieiffer, W. Jens (šis ir pats rašytojas) ir kt. Jo paties literatūrines analizes savo ruožtu analizavo B. Allemann, E. Buddeberg, prancūzas J. Wahl, savo disertacijose amerikiečiai L. L. Durochė ir C. E. Sherry. Palaikė ryšį ir su dailinmk Bavarijos Dailiųjų menų akademijos pirmininkas E. Praetorius, skulptoriai H. Grieshaber ir B. Heiliger. Menotyroj turėjo įtakos K. Bauchui.
Heideggerio estetika glaudžiai susijusi su jo kalbos filosofija. Ir jo mokinių ne vienas domėjosi kalbos problemomis: G. H. Gadamer, J. Lohmann, W. Brocker. W. Biemel. Heideggerio kalbos sampratą atskirose knygose analizavo E. Schofer, H. Jager, M. Stassen ir kt. Ir aštrios kritikos sulaukė Heideggerio kalba: W. Muschg išvadino jį tiesiog "kalbos nusikaltėliu*", o rašytojas G. Grass išjuokė jo kalbą romane "Hunde-jahre". Kalbos klausimu "vėlyvasis" Heideggeris itin daug rašė, ir tai jo mąstymą savotiškai artino analitinei filosofijai. Ne be pagrindo pastaruoju metu pradėta ieškoti "dialogo" tarp Heideggerio ir L. VVittgen-steino (K. O. Apel, K. Harries, T. A. Fay, G F Sefler ir kt) — dviejų būdingiausių gyvenamojo amžiaus filosofijos polių.
Lietuviuose Heideggeriu susidomėta palyginti gana anksti. Jau 1936 m. J. Girnius Vytauto D. universiteto Teologijos-filosofijos fakultete parašė apie jį diplominį darbą (priimtą drauge kaip licenciato disertaci-jėlę), kurio dalis buvo išspausdinta to fakulteto žurnale "Logos" (1936, p, 81-100 ir 155-180). Apie Heideggerį jis kalbėjo ir savo paskaitoj LKMA suvažiavime (Suvažiavimo darbai, III, 1939, p. 142-166), o vėliau prie Heideggerio grįžo knygoj "Žmogus be Dievo" 1964, p. 240-248 ir 356-373).
Kitas atskiras straipsnis apie Heideggerį Lietuvoj pasirodė tik lygiai po trisdešimt metų: 1966 m. doc. Jonas Repšys nagrinėjo Heideggerio žmogaus sampratos metodologinius klausimus tęstiniame leidinyje "Filosofija" (VII, p. 101-121). Tikrai rimtas filosofas buvo J. Repšys, ir jo ankstyvą mirtį (pernai vasarą nuskendo Baltijoj1 reikia nuoširdžiai apgailėti. Rimtas buvo ir jo straipsnis apie Heideggerį, žinoma, parašytas marksistiniu požiūriu, bet išdrįstant atsiriboti nuo sovietuose įprastinio "etikečių klijavimo", egzistencialistų apšaukimo "imperializmo ar fašizmo ideologais" (p. 101).
Nors specialiai Heideggerio filosofijos nenagrinėjo, bet su ja iš pat pradžių Lietuvoj buvo susipažinęs prof. V. Sezemanas ir jį citavo savo darbuose. Išeivijoj skaitytojai ne kartą sutiko Heideggerio vardą prof. A. Maceinos knygose. O paskutiniame Maceinos veikale "Religijos filosofija" (I dalis, 1976) pati pagrindinė prielaida yra Heideggerio ryškintoji Būties ir būtybių skirtybė. Tad tiems, kurie nori pagrindingiau suprasti Maceinos filosofiją, pravartu susipažinti ir su Heideggerio mąstymu.
Tikras Heideggerio sekėjas yra toliau dedamojo straipsnio autorius dr. V. Vyčinas, studijavęs pas Heideggerio mokinius M. Mūllerį ir E. Finką. Jo įvadas į Heideggerio filosofiją, antrašte Earth and Gods (1961, 328 psl.), buvo vienas iš pirmųjų šios rūšies veikalų anglų kalba ir yra nurodomas visose Heideggerio bibliografijose. Ir kiti trys V. Vyčino veikalai (Greatness and Philosophy, 1966; Search for Gods, 1972; Our Cul-tural Agony, 1973) remiasi Heideggerio filosofija. Lietuviškai jis yra apžvelgęs Heideggerio filosofiją šiame žurnale 1970 birželio, spalio ir lapkričio numeriuose. Nekartodamas to, kas anąkart rašyta, dabar dedamame straipsny V. Vyčinas imasi supažindinti žurnalo skaitytojus su Heideggerio reikšme, sprendžiant technikos amžiaus žmogui kylančias problemas. Kadangi Heideggerį populiarinti vargu ar įmanoma, tai ir V. Vyčino straipsnis pareikalaus iš skaitytojų, kurie juo susidomės, atitinkamo susitelkimo. O šis informacinių duomenų pateikiantis straipsnelis yra parašytas tik kaip "įvadinis žodis". J. G.
|
|
|
|