|
|
Parašė T. VENCLOVA
|
Kaip, Elpenore, radaisi tamsybių šaly tu taip greitai? Odisėja, XI, 57
Manau, kad to nebuvo. Pro šakas Pamatėm didelį apleistą uostą. Betono prieplauka ramiai bolavo Pavėsyje virš dumblino vandens. Įskilę poliai kyšojo iš gožos. Lygymoje kiek šoktelėjęs vėjas Klaidino smėlio sūkurį, tamsesnį, Nekaip sutriuškinti laivų španhautai. Laukinis oras, persmeigtas stiebais Ir apraizgytas virvėm, sunkiai gulė Ant akvatorijos, dagių ir kopų. Akiratyje plevėsavo karštis, Tarsi apspurus vėliava. Berniukas, Iš yrančių lentų sukalęs plaustą, Juo kėlėsi per seklią upę. Rodės, Jis būtų džiaugęsis bendrakeleiviais. Be jo, krante nematėme žmonių. Kažkas mums tarė, kad ir ši vieta, Kaip daugel vietų, primena Itakę.
Mes buvome dienos židinyje. Seniai praėjęs karas ir kelionė Pripildė mūsų smegenis, tarytum Vilnis neatsargaus plaukiko bronchus.
Po kojomis girgždėjo kriauklės, kaulai, Skylėti akmenys. Paskui gulėjom Žolėj, pamiršę gamtą. O gamta Mus nepalyginti anksčiau pamiršo.
Tekėjo skliautas. Ošianti druska, Paraginta nematomo mėnulio, Kartojo ciklą. Jūroj mirko plūdės. Ant rąstų, surakintų geležim, Atokaitoje blykčiojo moliuskai.
Kokia tamsa, kokia kantri gelmė Atplaukia su mūša! Kaip aidi putos — Gal atminties ertmėj, o gal čia pat, Tarp žemsiurbės nugarkaulio ir molo.
Pro mus praslinko lengvas šnaresys: Keleivis nešės irklą ant peties Ir ėjo sausumon, kur niekad niekas Nėr matęs irklo. Kopos papėdėj Pelėnas dirsčiojo staigia akim Į trišakį, rūdijantį smėlynuos.
Vilnies nėra. Tiksliau, yra jėga, O ne lašų suma. Vanduo kas mirksnis Nutolsta nuo savęs. Ankšta sala, Mirties ekvatorius, žolė po delnu, Grįžimas, pakitimas. Netgi to Mums nežada istorija ir mitas.
Už posūkio pasikeitė erdvė. Pradžioj šiek tiek sutriko perspektyvos. Kiekvieną smiltį, žvilgančią take, Regėjom pro padidinamą stiklą, O akmenis — pro apverstą žiūroną. Daiktų apybraižos pairo, tarsi Garsai beformėj salėj. Mes visi Netrukus nutarėm, jog tai dėl karščio, Ir nenustebom, prie pakhauzo sienos Sutikę draugą — pirmąjį iš tų, Kuriuos matyti galima tik mirus.
Jis buvo pirmas.
1972 |
|
|
|