Jau iš seno Lietuva yra vadinama Marijos žeme. Ir ne be pagrindo. Mūsų seneliai ir tėvai keldavosi gaidgyste ir giedodavo Aušrinę. Nė vienos laidotuvės ar ekzekvijos neapsieidavo be rožančiaus. Gegužės mėnuo papuošdavo ne tik pievas bei laukus, bet ir altorius bažnyčiose, ir kryžius pakelėse, ir paveikslus seklyčiose. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais šie senieji papročiai kiek apnyko. Užtat pradėjo kurtis naujų. Gegužinės pamaldos pradėjo būti gausiau ir mieliau lankomos miestiečių. Išplito Nekalto Prasidėjimo šventės minėjimas, kurio anksčiau visai nebūta. Atsirado Marijos sodalicijų, sutelkusių į savo eiles gausius daugiausia mokslą einančio jaunimo būrius. Mes pamažu keičiame Marijos garbinimo būdus, bet pasiliekame ištikimi jo dvasiai.
Kodėl tad mes taip giliai ir taip nuoširdžiai garbiname Mariją? Ar tai yra tik mūsų tautos paprotys, kaip budėjimas Velykų naktį, rezurekcija, šventas Dieve; ar gal tai yra pats mūsų religijos pradas, visu grožiu išsiskleidęs Lietuvos žemėje? Kokios prasmės turi Marijos kultas: jos šventės, jos garbei sukurta liturgija, pastatytos bažnyčios, nutapyti paveikslai ir parašytos giesmės? Marija juk nėra Dievas. Marija yra toks pat žmogus kaip ir mes. Nesusipratimas būtų kalbėti apie „moteriškąją dievybę“ krikščionybėje. Jokių dieviškųjų žymių ar savybių Marijai mes neteikiame. Ji yra Viešpaties rankų padaras. Kodėl tad šitą padarą mes keliame aukščiau už visus kitus? Kodėl litanijoje mes ją padarome Karaliene ne tik mergelių, ne tik kankinių ar išpažinėjų, bet ir patriarchų, ir pranašų, ir apaštalų, ir galop net angelų, vadinasi, Valdove visos kūrinijos? Ar tai yra tik poetiški vardai, ar gal juose slypi gili religinė tikrovė? — Į šitą klausimą kaip tik ir mėginsime čia atsakyti.
PALAIMINTOJI TARP MOTERŲ Marijos vaidmuo mūsų religijoje prasideda nuostabiu angelo pasveikinimu. „Angelas Gabrielius buvo Dievo siųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinamas Nazaretas, pas mergaitę, pažadėtą vyrui, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergaitės vardas buvo Marija. Angelas, atėjęs pas ją, tarė: Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu palaiminta tarp moterų“ (Luk. 1, 26—28). Šitame pasveikinime yra suimta visa Marijos esmė. Jis mums atskleidžia pagrindinę Marijos žymę, būtent: moteriškąjį Marijos vertingumą. Marija yra angelo sveikinama ne tik kaip tobulas ar šventas žmogus, bet ir kaip moteris. Jis ateina jai pranešti, kad ji turės atlikti moteriškąjį uždavinį: pradėti ir pagimdyti sūnų, kuris „bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi“ (Luk. 1,32). Kai Prancūzijos tautinė šventoji Jeanne d'Arc buvo dieviškosios Apvaizdos pašaukta iš tylaus kaimelio į triukšmingą pasaulį, jai buvo patikėta vyriškoji misija, būtent: įkvėpti narsos prancūzų kariuomenei ir išgelbėti priešo niokojamą kraštą. Todėl šv. Jeanne d'Arc yra vaizduojama vyriškai: kareivio drabužiais, raita, šalmu ant galvos, kaip ir visi istoriniai didvyriai. Tuo tarpu Marijai Nazareto namelyje nebuvo uždėta jokia jai svetima pareiga. Jai buvo patikėtas uždavinys, kuriam moterį skiria pati prigimtis ir kurį įvykdyti trokšta kiekviena subrendusi mergaitė. Angelo Gabrielio pasiuntinybė buvo tiktai moteriškumo gelmių iškėlimas sąmonės švieson. Todėl angelas ir sveikino Mariją kaip palaimintą tarp moterų. Ji yra palaiminta ne tuo, kad savo gyvenime atliko ar atliks kurį nors didvyrišką žygį; ne tuo, kad ji gyvens dykumose ir mis skėriais ir šaknelėmis, kaip šv. Jonas Krikštytojas; bet tuo, kad savo pašvęstu moteriškumu atsiskleis Šventosios Dvasios veikimui ir pasidarys Amžinojo Žodžio keliu į žmogiškąją prigimtį.
Iš tikro, ką mes žinome apie asmeninį Marijos gyvenimą? Beveik nieko. Gali pamaldžių knygų rašytojai kalbėti apie įvairiausias Marijos dorybes; gali legendų kūrėjai išpuošti ją gražiausiomis savybėmis; tačiau niekas negalės paneigti, kad Marijos garbės, jos šventumo, jos kulto šaltinis yra išreikštas dviem pirmaisiais josios litanijos kreipiniais: Šventoji Dievo Gimdytoja! Šventoji Panų Pana! Marija yra garbinga tuo, kad ji yra Kristaus — Dievo ir Žmogaus — Motina ir sykiu Mergelė. Tai yra pagrindinė jos asmenybės žymė, kuria ji išsiskiria iš visų kitų ir dėl kurios ji kaip tik yra palaiminta tarp moterų. Tačiau šita žymė yra esmingai susijusi su moteriškumu, su moters prigimties gelmėmis, su amžinaisiais moteriškosios dvasios ilgesiais, su jos svajonėmis ir troškimais. Marija yra palaiminta tuo, kad ji įvykdė visų amžių ir visų tautų moters svajonę: būti motina ir likti mergele. Marija yra garbinga ir garbinama kaip Moteris. Todėl šv. Bernardas, tasai didysis Marijos garbės skleidėjas, ir kviečia visus, tiek vedusiuosius, tiek netekėjusiąsias, regėti Marijoje savo troškimų įvykdymą. „Garbinkite, sako jisai, vedusieji žlungančiame kūne kūno pilnatvę, ir jūs, šventosios mergelės, Mergaitės vaisingumą.“ (Brev. Rom. dom 2 oct. mat. in 3 noct.) Kūno pilnatvė vedusiems ir vaisingumas mergelėms yra tie nepasiekiami idealai, kurie Marijoje vis dėlto sutapo, pasipildė ir įvyko. Tuo būdu Marija pasidarė lūkestis visų luomų, nes savyje ji išvystė visas moteriškąsias galias.
Kokiu būdu? Kodėl moteriškasis Marijos pašaukimas kaip tik ją padarė palaimintąją tarp moterų? Kaip tai įvyko, kad moteriškasis principas, kuris yra gyvas visose moteryse, Marijoje buvo sureligintas, dar daugiau, suantgamtintas ir todėl turėjęs galios pašvęsti visą jos būtybę? Šv. Povilas vienoje vietoje yra pasakęs, kad moteris „bus išganyta vaikų gimdymu“ (1 Tim. 2, 15). Kodėl šitas apaštalo posakis tobuliausiu būdu yra įvykęs kaip tik Marijoje?
Gimdymas yra aukščiausias veiksmas gamtos pasaulyje. Jeigu su kultūra mes siejame kūrimą, tai su gamta tenka sieti gimdymą. Gimdymas yra vienintelis gamtos atsinaujinimo ir išsilaikymo veiksmas. Iš jo teka nepaprastas gamtinių formų įvairumas. Gimdyme prigimtis pasiekia savo viršūnę. Todėl šitas veiksmas virsta pagrindiniu ir aukščiausiu visos gyvybės uždaviniu. Gamtos padarai neturi kitos paskirties ir kitos prasmės kaip gimdymu pratęsti ir išlaikyti savo rūšį. Gimdymas yra esminė gamtos funkcija.
Žmogus, būdamas gyvosios gamtos dalelė ir turėdamas savyje šios gamtos pradą, taip pat nešioja savyje gimdomąjį principą. Tiesa, jis nėra žmogui nei toks būdingas nei toks esminis, kaip visai kitai gamtai. Žmogus nemiršta ne tik savo rūšimi, bet ir savo siela ir savo kūryba: „Non omnis moriar“ (Horacijus). Todėl gimdymas nėra esminė funkcija žmogaus gyvenime. Tačiau vis tiek jis yra vienintelis šaltinis naujam žmogui atsirasti. Žmogaus buvimas gimdymu neišsisemia. Vis dėlto ir žmogiškajame, ypatingai moteriškajame gyvenime jis užima reikšmingą vietą ir virsta svarbiu uždaviniu, kuriam prigimtis yra parengusi abi lytis, ypač moteriškąją. Todėl visais amžiais ir visose tautose gimdymas buvo paslaptingas ir šventas dalykas, nes jis perteikia žmogui gyvybę. O atsimenant, kad Viešpaties planuose jis buvo skirtas perteikti ir dieviškajai malonei (rojinėje būsenoje), sakralinis gimdymo pobūdis bus visiškai suprantamas.
Tačiau svarstant gimdymą dabartinėje tvarkoje, jis pasirodo mūsų akims nešinas didelėmis žaizdomis. Pirmoji moteris, paklausiusi žalčio vilionės ir sulaužiusi Viešpaties įsakymą, užtraukė nuodėmės prakeiksmą pirmoje eilėje sau pačiai kaip moteriai, visam moteriškajam savo prigimties uždaviniui ir pašaukimui. Ištremta iš rojaus, ji turėjo skausmuose gimdyti, skausmuose ne tik fizine, bet ir dvasine, o ypač religine prasme. Fiziškai šitas uždavinys turėjo suardyti jos kūno pilnatvę. Dvasiškai jis turėjo pavergti dvasią aistrai; religiškai jis turėjo perteikti gimtąją nuodėmę. Tuo būdu gimdomasis principas nuodėmės buvo apgadintas. Jis neteko pirmykščio skaidrumo bei nekaltumo. Užuot buvęs džiaugsmingu aktu naujoms būtybėms kilti, jis virto sykiu ir priemone senosioms irti ir žlugti. Užuot buvęs žmogiškosios dvasios keliu į kitą asmeninę dvasią, jis virto jos pavergimu biologiniam gaivalui. Užuot buvęs keliu dieviškajai malonei skleistis naujuose žmonėse, jis virto nuodėmės ir dieviškosios rūstybės perteikėju. Todėl nors pats savyje gimdymas yra nuostabus ir šventas, tačiau mūsajame nuodėmingajame buvime jis yra pasidaręs ydingas ir suteptas, reikalingas atpirkimo, kaip ir visi kiti mūsų veiksmai.
Marijos būtybėje jis kaip tik ir buvo atpirktas. Moteriškoji paskirtis gimdyti Marijoje buvo išvaduota iš nuodėmės pažadintų netobulybių, buvo išskaistinta ir perkeista. Marija gimė ir gimdė, tačiau taip, kad nuodėmės prakeiksmas nepalietė šių aukščiausių moteriškosios prigimties aktų. Pažeistas gimdomasis principas Marijoje buvo atitiestas į pirmykščią jojo būseną. Ir tuo Marija kaip tik pasidarė palaiminta tarp moterų. Lankydama Elzbietą, Marija savo giesmėje „Magnificat“ pati kalbėjo, kad „didžių dalykų padarė man Galingasis, kurio vardas šventas“ (Luk. 1, 49). O šitie didi dalykai tarp kitų yra ir gimdomojo principo jos būtybėje išvadavimas iŠ nuodėmės pasėkų. Marija yra šventa savo moteriškojoje prigimtyje; ji yra vienintelė šventa kaip moteris. Ir kaip tik todėl ją vadins palaiminta visos kartos. Giesmė „Magnificat“ yra moters laimėjimo himnas. Tai pergalės giesmė. Tai giesmė, kuri, pasak šv. Augustino, „sunaikino Jievos dejones“ (Brev. Rom. mat. in Nat. B. M. V. 2 noct.). Visos moterys trokšte trokšta, kad moteriškasis jų pašaukimas būtų išvaduotas iš aukščiau minėtų ydų; kad jis nebūtų ardymas, dvasios pavergimas ir nuodėmės perteikimas. Tačiau nė viena moteris savomis pastangomis negalėjo atitiesti Jievos palikimo. Nė viena moteris negalėjo savo paskyrimo gimdyti išvaduoti iš nuodėmės prakeiksmo. Todėl jos visos didžiausiu džiaugsmu sveikina Mariją, nes joje kaip tik regi šių lūkesčių išsipildymą. Joje jos regi Jievos prakeiksmo pašalinimą, bent principinį, bent vienoje būtybėje, kas yra laidas visam moteriškosios lyties atpirkimui. Marija yra moters įvykdymas. Ir jos himnas „Magnificat“ yra kiekvienos moters himnas. Tai moteriškumo gelmių ir esmės kantata. — Kokiu būdu šis moteriškasis atpirkimas Marijoje įvyko?
NEKALTAI PRADĖTOJI Jeigu amžinuosiuose Dievo planuose buvo numatyta antrajam Šv. Trejybės Asmeniui tapti žmogumi, sujungiant „visa su savimi, ar kas yra žemėje ar danguje“ (Kolos. 1, 20), tai šitas planas galėjo įvykti tiktai gimimo būdu. Amžinasis Logos galėjo tapti žmogumi, gimdamas iš moters. Tai buvo vienintelis būdas pasidaryti mūsų broliu, mūsų giminės atžala. Todėl pranašai, skelbę ilgus amžius Mesijo atėjimą, skelbė sykiu ir šio atėjimo būdą, kuris pranašo Izaijo buvo aiškiai išreikštas: „Mergaitė pradės ir pagimdys“. Gimimas buvo tas kelias, kuriuo Dievas galėjo nusileisti į vargingą mūsų žemę.
Tačiau kaip tik dėl to Dievas turėjo pasirinkti moterį, kuri būtų Jo Motina. Izraelio tautoje ši mintis buvo labai gyva. Kiekviena izraelite, žinodama, kad Dievas turės gimti, stengėsi ištekėti, turėdama slaptą viltį, gal gi ji bus toji išrinktoji, iš kurios Viešpats pasiims žmogiškąją prigimtį. Noras ištekėti, tiesa, buvo tragiškas nesusipratimas. Bet apie ji kalbėsime vėliau. Šiuo tarpu norėjome tik pastebėti, kad Izraelis suprato Mesijo atėjimo būdą ir žinojo, jog viena jo moterų turės Jam duoti žmogiškąją gyvybę. Bet juk kiekviena moteris yra gimusi. Kiekviena tad yra paliesta ano minėto nuodėmės prakeikimo, kuris lydi gimdymą ir kuris žmogų padaro ne Dievo vaiku, bet atkritėliu nuo Dievo. Pirmykštė Adomo nuodėmė yra perteikiama kaip tiktai gimdymo keliu. Mes gemame nuodėmingi kaip tik todėl, kad gemame. Gimimu mes susirišame su visa žmonija ir įsijungiame į nuodėmingąjį jos paveldėjimą. Taip yra su visais žmonėmis ir su visomis moterimis. Visos jos yra gimusios ir todėl visos yra paliestos nuodėmės. Gimtoji nuodėmė yra nešama prigimtojo gimdomojo principo ir tuo būdu perduodama iš kartos į kartą. Tai yra savotiškas religinis paveldėjimas.
Tačiau argi galėjo Dievas įsikūnyti nuodėmingoje moteriškojoje prigimtyje ir gimti iš nuodėmingos moters? Tegul šita moteris asmeninėmis savo pastangomis būtų buvusi ir švenčiausia. Tegul asmenine savo valia ji nebūtų padariusi nė mažiausios nuodėmės. Bet ji pati nebūtų galėjusi sunaikinti savyje ano nuodėmingo paveldėjimo, kuris slypi ne asmeniniuose mūsų noruose bei pastangose, bet pačioje mūsų prigimtyje. Kaip ne mūsų asmeniniu veiksmu gimtoji nuodėmė buvo padaryta, taip ir ne asmeniniu mūsų žygiu ji yra išnaikinama. Ji glūdi kažkur mūsų prigimtyje, ir kas šioje prigimtyje dalyvauja, tuo pačiu dalyvauja ir nuodėmėje. Todėl jokia moteris, net ir žinodama, kad ji turės būti Viešpaties motina, nebūtų galėjusi savo prigimties paruošti taip, kad ši būtų virtusi vertu Dievo keliu į žmoniją. O vis dėlto reikėjo, kad taip būtų. Kristus turėjo prisiimti visą žmogiškąją prigimtį. Jis turėjo būti tikras žmogus, ne žmogaus iliuzija, šešėlis, šmėkla, kaip pirmaisiais amžiais skelbė doketų erezija. Tačiau Dievas negalėjo prisiimti nuodėmės. Nuodėmė nebuvo ir nėra sudedamasis žmogiškosios prigimties pradas. Ji yra atėjusi prigimčiai iš šalies. Ji kenkia prigimčiai ir ją ardo. Todėl Kristus turėjo prisiimti visą žmogiškąją egzistenciją, išskyrus nuodėmę. Tačiau kaip tik dėl to Jis galėjo įsikūnyti tik tokioje moteryje, kuri nė vieną savo buvimo momentą nebūtų buvusi nuodėminga. Tai yra Nekalto Prasidėjimo esmė.
Nekaltas Prasidėjimas yra kartais suprantamas kaip Marijos gimimas kitokiu būdu negu visų. Bet tai yra klaida. Marija prasidėjo ir gimė taip, kaip ir mes visi. Ji buvo pradėta savo tėvų visai prigimtuoju keliu. Šiuo atžvilgiu tarp jos ir mūsų skirtumo nėra. Skirtumas prasideda ne fizinėje, bet r e 1 i g i nė j e srityje. Nors savo prasidėjimo būdu Marija įsijungė į Adomo giminę, tačiau Dievas specialiu savo aktu apsaugojo ją nuo gimtosios nuodėmės. Marija prasidėjo ne nuodėmingai, bet nekaltai ; nekaltai ta prasme, kad gimtoji nuodėmė nepalietė jos sielos. Kiekvienas žmogus prasideda nuodėmingai ne todėl, kad pats pradėjimo aktas savyje būtų nuodėmingas, bet todėl, kad šiuo aktu žmogus įsijungia į nuodėmingąjį Adomo palikimą, prisiimdamas ne tik jo pasėkas, bet ir pačią kaltę. Žmogus gema kaltas Dievo akyse ir todėl reikalingas atpirkimo. Marija atpirkimo taip pat buvo reikalinga. Tačiau jos atpirkimas, kaip gražiai savo metu Duns Scotas yra suvokęs, buvo ne nuvalantysis, kaip mūsų visų, bet apsaugojantysis. Dievas tartum užtvėrė Adomo kaltės galią, kad ji nesuteptų Marijos būtybės. Todėl šita būtybė pasiliko šventa ir nekalta. Ji pasiliko tokia, kokia Jieva buvo prieš puolimą. Marija prasidėjo ir gimė tokia, koks buvo žmogus, tik išėjęs iš Viešpaties rankų ir koks būtų pasilikęs visą laiką, jeigu nebūtų nusidėjęs. Marija yra atstatytasis žmogus, atstatytasis ne pasaulio pabaigoje per visuotinę kančią ir mirtį, bet laikų viduryje per Viešpaties galybę. Marija yra rojaus atžala, Dievo išauginta šioje nuodėmingoje žemėje. Per Nekaltą Prasidėjimą Marijoje atsinaujino rojinis pirmykščio žmogaus nekaltumas. Todėl liturgija ir vadina Mariją antrąja Jieva, rojaus gėlele, gražiausiu balandėliu ir jos Nekalto Prasidėjimo šventę apipina gražiausiomis psalmėmis, himnais ir skaitymais, nes ši šventė yra pirmoji žmogaus atpirkimo šventė. Kaip rojuje moteris pirmoji nusidėjo, taip istorijoje Dievas moterį pirmąją atpirko. Ir ši pirmoji atpirktoji moteris yra Marija. Nenuostabu todėl, kad Bažnyčia džiūgauja, švęsdama šią pirmąją atpirkimo šventę, kadangi ji buvo aušros ženklas, kad paskui eina ir Didžioji visuotinio atpirkimo Saulė — Kristus. Marijos pavadinime „Aušros Žvaigždė“ kaip tik ir glūdi ši prasmė.
Nekaltas Prasidėjimas sulaužė aną fatališkąją nuodėmės taisyklę, kad gimdymas padaro žmogų Dievo priešu. Moteriškasis pašaukimas gimdyti Marijos gimime išsivilko iš religinio prakeikimo ir vėl įgijo aną Della Robia — Gimusio Jėzaus pagarbinimas pirmykštį pobūdį, kurį jis turėjo rojinėje būsenoje. Tuo būdu.Marija buvo paruošta būti Logos keliu į pasaulį. Būdama atpirkta savo moteriškumo gelmėse, Marija atskleidė savo prigimtį Šv. Dvasios veikimui, davė žmogiškąją gyvybę mūsų Išganytojui ir tuo būdu tapo mūsų atpirkimo dalininke ir bendradarbe. Mūsų atpirkimas prasideda su Marijos Prasidėjimu, eina per jos sutikimą būti Kristaus Motina ir baigiasi jos išaukštinimu, apie kurį mums kalba Apreiškimas ir kurį mes paliesime kiek vėliau. Marija dalyvauja išganymo aktuose ne tik kaip objektas, bet ir kaip aktyvi veikėja. Jos gyvenimas yra ne kas kita, kaip Nekalto jos Prasidėjimo išsiskleidimas.
VISADA MERGELĖ Marijos Nekaltas Prasidėjimas sulaužė Jievos užtrauktą prakeiksmą, gemant prisiimti gimtąją nuodėmę ir tapti Dievo rūstybės vaiku. Marijos gimdymas turėjo sulaužyti kitą to paties prakeiksmo užtrauktą ydą, būtent: suardyti kūno pilnatvę ir netekti nekaltybės. Ir šis antrasis dalykas turėjo būti pažymėtas nemažesne Dievo malone, kaip ir pirmasis. Jeigu Marija gimė fiziškai taip, kaip ir visi žmonės, tik nepaliesta gimtosios nuodėmė, tai ji gimdė jau visiškai nuostabiu antgamtiniu būdu. Angelas Gabrielis, pasveikinęs Mariją, tuojau paaiškino jai, kokiu reikalu jis yra pas ją Viešpaties siųstas: „Štai pradėsi įsčiuje ir pagimdysi sūnų ir praminsi jį vardu Jėzus“ (Luk. 1, 31). Tada Marija paklausė: „Kaip tai įvyks, kadangi aš nepažįstu vyro?“ (Luk. 1, 34). Ir šitoje vietoje angelas kaip tik nurodė tąjį nuostabų antgamtinį būdą, kuriuo Kristus turėjo prisiimti žmogiškumą iš Marijos prigimties: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo Galybė apdengs tave savo šešėliu; todėl ir Šventasis, kuris gims iš tavęs, vadinsis Dievo Sūnumi“ (Luk. 1, 35). Čia pat angelas, tartum paaiškindamas, pridėjo: „Nėra dalyko, negalimo Dievui“ (1, 37). Supratusi angelo paaiškinimą, Marija davė savo sutikimą, sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė; tebūnie man taip, kaip tu pasakei“ (1, 38). Ir tą momentą angelo pasiuntinybė baigėsi. Dieviškasis Žodis prasidėjo Marijoje, ir „angelas atstojo nuo jos“ (1, 38). Marija tapo Kristaus Motina.
Tačiau ji pasiliko ir Mergelė. Marija kaip tik todėl angelą ir klausė, kaip tai įvyks, nes paprastu prigimtuoju būdu būti motina ji nenorėjo. Motiniškumas yra kiekvienos moters ilgesys. Tapti motina yra kiekvienos moters svajonė. Tačiau čia žemėje motiniškumas yra susijęs su mergystės paneigimu. Tuo tarpu Marija buvo pasiryžusi likti mergelė. Todėl ji kratėsi ne motinyste, kas būtų buvę priešinga giliausiai jos kaip moters prigimčiai, bet tiktai žemiškuoju netobulu motinystės būdu, kuris turėjo suardyti jos kūno pilnatvę. Tačiau gavusi angelo patikinimą, kad mergystės vertybė jai nebus paneigta, ji tuojau sutiko. Tą valandą mergystė susijungė joje su motinyste, sudarydamos pilnutinį ir tobulą moteriškumą ir Mariją iškeldamos ligi moteriškojo pasaulio viršūnių. Bažnyčia teigia Marijoje abi šias moteriškąsias vertybes. Savo dogmomis ji skelbia, kad Marija yra Dievo Gimdytoja ir sykiu Mergelė visą savo gyvenimą. Jeigu mūsų sąmonėje šie dalykai atrodo nesuderinami, tai nepamirškime, kad jie nesuderinami atrodė ir pačiai Marijai. Iš čia kilo jos klausimas „kaip tai įvyks“ ir angelo patikinimas, kad tai įvyks Aukščiausiojo Galybe, nes Dievui nieko nėra negalima.
Nepaprastai įdomus yra tasai psichologinis kelias, kuriuo Marija ėjo ligi savo motinystės. Kaip Raštas ir tradicija teigia, ji buvo pasiryžusi netekėti. Jeigu ji buvo sužadėta su Juozapu iš Dovydo giminės, tai tik dėl visuomeninių ano meto papročių, nes Izraelyje moteriai buvo gėda likti netekėjusiai. Ir šita gėda anoje tautoje turėjo žymiai gilesnį pagrindą negu mūsoji senmergystė. Izraelis buvo Dievo išrinktoji tauta, iš kurios turėjo gimti Mesijas. Todėl principialiai kiekviena izraelite galėjo turėti vilties būti šio pažadėtojo Mesijo motina. Nė viena, be abejo, nežinojo, kada Dievui patiks siųsti savo Sūnų į moters įsčių. Tačiau visi žinojo, kad vieną momentą tai įvyks. Todėl Izraelio moterų svajonės buvo visiškai suprantamos. Netekėti joms atrodė negarbinga, nes tuo būdu išsižadama galimybės būti Išganytojo motina. O gal net einama prieš Viešpaties valią, nes kas gi žino, kurią moterį Dievas yra išrinkęs: gal kaip tik tą, kuri nenori tekėti. Šiuo atžvilgiu netekėjimas izraelitėms atrodė, kaip Dievo valios — bent galimos :— laužymas. Štai kodėl Marija buvo sužadėta su Juozapu, kad bent iš viršaus atrodytų, jog ji susitaikanti su garbingu savo tautos papročiu.
Tačiau savo viduje Marija šio nuostabaus pašaukimo buvo atsisakiusi. Ji buvo per daug kukli, kad būtų galėjusi svajoti apie tokią nepaprastą garbę — pagimdyti Dievo Sūnų. Tai ji paliko kitoms, vertesnėms už ją, o pati pasiryžo likti mergelė. Angelui ji aiškiai pasakė: „Aš nepažįstu vyro“. Marija, kaip visos izraelitės, buvo įsitikinusi, kad Išganytojas ateis paprastu prigimtojo gimimo keliu, kildamas iš vyro ir moters santykių. Kadangi ji nutarė vyro nepažinti, todėl apie garbę tapti Mesijo motina jai atrodė nėra ko nė svajoti.
Bet kaip tik šitoje vietoje Marija laimėjo. Sąmoningu atsisakymu Mesijo motinos garbės ji įspėjo Išganytojo gimimo būdą ir savo gyvenimą taip sutvarkė, kad jo forma kaip tik šį būdą atitiko. Pranašas Izaijas aiškiai buvo pasakęs, kad mergaitė pradės ir pagimdys sūnų, kurio vardas bus Emanuelis, vadinasi, Viešpats su mumis. Mergaitės, vadinasi, moters kuri liks mergele, gimdymas kaip tik, pasak pranašo, turėjo būti ženklas, kad Gimusysis nebus paprastas žmogus, bet Dievo žadėtasis Mesijas. Tuo tarpu kaip tragiškai Izraelis šios pranašystės nesuprato! Visos jo moterys skubinosi ištekėti, skubinosi pažinti vyrą, kitaip sakant, skubinosi kaip tik nustoti buvusios mergelėmis, tuo būdu paneigdamos pagrindinę sąlygą tapti Dievo Sūnaus motina. Jos visos tapo moterimis. Tuo tarpu pranašas kalbėjo apie mergaitę. Ir tik vienintelė Marija, laisvai atsisakiusi šios garbės, ją pelnė, nes paliko mergelė ir išpildė pranašystės sąlygą. Marijos Mergystė kaip tik buvo pagrindas jos Motinystei. Ji tapo motina kaip tik todėl, kad buvo ir norėjo būti mergelė. Motinystė joje buvo tiktai jos mergystės išsiskleidimas ir galutinis įvykimas. Motinystė yra gamtinis dalykas. Tuo tarpu mergystė yra dvasia. Kas siekia dvasios, tam gamta ateina savaime. Bet kas siekia gamtos, dvasia nuo to tolsta ir sykiu gamtą naikina. Izraeličių pastangos ištekėti ir Marijos pasiryžimas. likti netekėjusiai yra nepaprastai gilūs simboliai visam žmogaus, o ypač moters, gyvenimui. Jeigu moteris siekia tiktai motinystės, nesirūpindama, kas ir kaip ją globos kaip mergaitę, nes moteris turi likti mergaite nors dvasine prasme, tai dažniausiai tokia moteris praranda ir mergystę ir motinystę, pasidarydama hetera. Tačiau jeigu moteris pirmoje vietoje jieško vyro, kuris bus jos sužadėtinis ir globėjas per meilę, tai ji pasilieka ir mergaite ir tampa motina, nes meilė visados yra vaisingumo pradas. Čia, kaip ir visur, tinka Kristaus žodžiai: „Jieškokite visų pirma Dievo Karalystės, o visa kita bus pridėta“. Dievo Karalystė vyro ir moters santykiuose yra meilė. Jos tad visų pirma ir tenka jieškoti. O visa kita ateina savaime, kaip dieviškosios santvarkos priedas ir papildas. Marijos gyvenime šitas dėsnis įvyko tobuliausiu būdu. Tačiau jis įvyksta kiekvienos moters gyvenime, kuri pirmoje eilėje yra sužadėtinė-mergelė, sujungta su savo vyru ne tiek kūno, kiek meilės ryšiu.
AMŽINASIS MOTERIŠKUMAS Sujungdama savyje aukščiausias moteriškąsias vertybes, Marija tapo ne tik malonės pilnąja, ne tik palaimintąja tarp moterų, bet ir tuo amžinojo moteriškumo idealu, į kurį krypsta visų mūsų akys. Marija yra pilnutinė Moteris. Moterį mes visada pergyvename, kaip gyvybės davėją ir sykiu kaip gyvybės priėmėją į savo mylinčias bei globojančias rankas. Mes ne tik gemame iš moters, bet mes norime, kad ir mirties valandą mums akis užspaustų kuri nors mūsų mylima moteris: motina, žmona, sesuo ar mylimoji. Gyvybės buvimas yra supintas su moteriškąja būtybe, ir šiuo supynimu mes nei norime nei galime nusikratyti. Taip yra ne tik individualiai su kiekvienu iš mūsų. Taip yra ir kosmiškai su visu pasauliu (? Red.). Moteriškasis pradas yra gyvybės versmė ir jos užbaiga ne tik mums asmeniškai, bet ir visai būčiai. Būties pradžioje ir jos pabaigoje taip pat stovi Moteris (? Red.). Ji tartum šitą būtį pagimdo ir po ilgų istorinių amžių užspaudžia jai akis.
Ir štai, Krikščionybėje šita moteriškąja būties pradžia ir pabaiga kaip tik yra Marija. Krikščioniškasis Apreiškimas ją stato ne tik žmonijos, bet ir viso pasaulio pradžioje. Tas pats Apreiškimas rodo mums Mariją ir amžių pabaigoje. Tuo Marija virsta anuo amžinuoju moteriškumu, kuris būtį iš savęs išleidžia ir vėl ją į save suima. „Aš buvau Viešpaties kelių pradžioje pirma negu Jis buvo ką nors sukūręs... Dar nebuvo bedugnių, o aš jau buvau. Dar nebuvo ištryškę vandenų šaltiniai, dar kalnai nebuvo iškilę baisia savo sunkybe, o aš jau buvau gimusi pirmiau negu kauburiai. Jis dar nebuvo padaręs žemės ir upių ir pasaulio kraštų. Kai jis kūrė dangų, aš ten buvau; kai pagal tvirtus dėsnius vedė ribas vandenų gelmėms, kai stiprino debesų skliautą, kai svėrė vandenų šaltinius... aš buvau pas Jį ir visa tvarkiau“ (Išm. 8, 22—25). Senajame Testamente šie žodžiai yra taikomi Dieviškajai Išminčiai — Sophia. Tačiau Bažnyčia juos taiko Marijai, jungdama tuo būdu ją su Dieviškąja Išmintimi ir padarydama ją anuo pirmykščiu pradu, kuris glūdi amžinuosiuose Viešpaties planuose, kaip jų įvykdymo apsprendė jas ir tvarkytojas. Tą pačią mintį pasako ir kita Šventraščio vieta: „Aš išėjau iš Aukščiausiojo lūpų ir gimiau pirmiau negu visa kūrinija. Aš kildinau danguje negęstančias šviesas ir tartum rūkais apaudžiau visą žemę. Aš gyvenau aukščiausiose viršūnėse, ir mano sostas debesyse. Aš viena apėjau dangaus skliautą, įsiskverbiau į bedugnių gelmes ir vaikščiojau jūros bangomis, buvau kiekvienoje šalyje, buvau pirmoji kiekvienoje tautoje ir kiekvienoje giminėje. Aš stiprinau dorybėmis visų kilniųjų ir nužemintųjų širdis“ (Ekl. 1, 24). Jeigu tad prel. A. Dambrauskas - Jakštas sakydavo, kad dieviškojoje kūryboje yra dalyvavę angelai, tai ši jo mintis ypatingu būdu tinka Marijai. Marija yra ne tik atpirkimo, bet ir kūrimo bendrininkė; bendrininkė ne individualiomis savo pastangomis, bet kaip siekiamasis pradas, kaip tikslas, kaip visuotinė jėga, kuri perskverbia daiktus pačioje jų būtyje. Kaip visas gamtinis pasaulis siekė žmogaus, taip žmogiškasis pasaulis — gamtinėje savo tvarkoje — siekė Marijos. Marija yra žmogiškojo pasaulio aukščiausias siekimas. Todėl ji ir stovi pradžioje: prima in intentione. Savo siekiamąja veikme, savo pasiilgimu ji nusitęsia ligi daiktų pradžios ir gyvena juose visuose.
Tas pat yra ir su prigimtojo pasaulio pabaiga. Apreiškimas, vaizduodamas žmogiškosios istorijos išsimezgimą, pasakoja mums apie Moterį, kuri yra apsiausta saule, mėnulis po jos kojomis ir ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas, šitoji moteris yra persekiojama slibino, kuris tyko praryti jos kūdikį. „Bet moteriškei buvo duota du erelio sparnu, kad skristų į tyrus, į savo vietą (Apr. 12, 1—14). Slibinas jos neįveikė ir nuėjo kariauti su „kitais jos vaikais, kurie laiko Dievo įsakymus“ (ibd. 12, 17). Šitas slibinas yra tas pats senasis Dievo priešininkas, apie kurį dar Senojo Testamento pačioje pradžioje pasakyta, kad Viešpats padarys Moterį žalčio priešu, kad jos atžala sutrins jam galvą, o jis tykos jai Įgelti į kulnį. Kova tarp slibino ir Moters trunka nuo pat pasaulio pradžios ir truks ligi jo pabaigos, nes tai yra žmogiškojo gyvenimo kova. Kiekviena moteris dalyvauja šioje kovoja ypatingu būdu, nes kiekviena dalyvauja ypatingu būdu ir žmogiškajame gyvenime, ne tik jį pradėdama, bet ir jį ugdydama, ir jį kilnindama bei kultūrindama. Ispanų filosofas Jose Ortega y Gasset moteriai skiria „būti konkrečiu idealu, vyrų užbūrimu ir iliuzija“ (Ueber die Liebe, 21 p. Stuttgart, 1949). Tačiau šitą užbūrimą bei iliuziją Ortega supranta ne paviršutiniškai, bet giliausia prasme, būtent: „ryšium su vyro tobulinimu“ (29 p.). Čia kaip tik ir glūdi didžioji moters reikšmė. „Bet kuri vyro sukurta pažanga jo veikalais nepaliečia gyvenimo branduolio“, teigia Ortega. „Atvirkščiai, moters pažanga yra aukštesnės rūšies; ji liečia patį mūsų gyvenimą ir yra naujo žmogiškumo gemalas“ (33 p.). Kaip tik todėl moteris ir įsijungia ypatingu būdų į žmogiškąją mūsų būtį ir dalyvauja jos kovoje, anoje amžinoje kovoje už galutinį visų mūsų likimą. Marija, kaip aukščiausia moteriškumo išraiška, turi šioje kovoje didžiausią dalį. Jeigu kiekviena moteris šiame amžiname ir visuotiniame fronte užima tik mažą jo sritelę, tai Marija apima jį visą. Pralaimėjus kovą pirmajai žemiškajai moteriai, Marija stoja jos vietoje, kaip Naujoji Jieva ir veda šią kovą per visus laikus ligi amžių pabaigos. Užtat ji ir išeis laimėtoja. Pastarąją žemiškosios istorijos valandą ji pasirodys ne paprastos kuklios mergaitės pavidalu kaip Nazarete, bet apsisiautusi saule, mėnuliu po kojomis ir žvaigždėmis ant galvos; pasirodys, kaip visos kūrinijos Karalienė ir Valdovė. Buvusi jėga ir planu šiai kūrinijai kilti, ji surinks ją visą aplink save, kada Dieviškoji Galybė savo veiksmu šią kūriniją iš naujo perkurs.
Šiuo atžvilgiu Marija įgyja ne tik moralinės, bet ir metafizinės prasmės. Visi filosofai, kurie yra tik kalbėję apie pasaulio sielą, Mariją laikė šiąja jungiamąja visatos jėga. Filosofiniuose svarstymuose (plg. Solovjovą, Bulgakovą) Marija yra pasaulio vienybės ir grožio pradas (? Red.). Ji teikia jam gyvybės ir šilimos. Ji padaro, kad pasaulis virsta žmogaus gyvenamąja vieta, jo tėviške, kurion jis vėl grįš, prisikėlus jo kūnui. Moteriškasis pradas, išplitęs Marijoje ligi visos būties, pripildo šią būtį jaukumo ir patrauklumo. Marijos dėka žemė darosi Švelni ir todėl pakeliama, nepaisant, kad ji vis dėl to ir toliau pasilieka „ašarų slėnis“. Todėl liturginė kalba, norėdama išreikšti šitą metafizinį grožio pradą Marijoje, renkasi kuo gražiausius palyginimus, kuo nuostabiausius vaizdus ir jais apvelka Marijos būtybę. Duodama grožio, šilimos ir gyvybės pasauliui, Marija viso to turi savyje perteklių ir spinduliuoja į aplinką. Todėl susilietimas su Marija yra galimas tiktai grožio ir meilės keliu. „Aš pakilau, kaip Libano kedras ir kaip kiparisas Siono kalne. Aš pakilau, kaip palmė Cadese ir rožių krūmas Jeriche. Aš kvepėjau, kaip cinamonas ir balzamas ir rinktinė myra“. Tai žodžiai, kuriais Bažnyčia nori išreikšti Marijos būtybės krištolinį grožį. O argi ne jautriausios meilės žodžiais šaukiasi žmogaus dvasia Marijos jos aplankymo šventės mišiose: „Kelkis ir paskubėk, mano drauge, mano balandėli, mano gražioji, ir ateik! Žiema jau praėjo. Lietus nustojo. Gėlių pasirodė jau mūsų laukuose. Vynuogių genėjimo metas jau arti. Mūsų krašte girdėti laukinio karvelio balsas. Fygų medis jau sprogsta. Vynuogynai kvepia. Kelkis, mano drauge, mano gražioji, ir ateik! Mano balandėli uolų plyšiuose, parodyk man savo veidą, leisk išgirsti man tavo balsą, nes tavo balsas meilus ir tavo veidas gražus“. Tai, ką čia Saliamonas skyrė savo Sulamitei, Bažnyčia vėl perkelia Marijai, nes nėra labiau mylimos, gražesnės ir artimesnės moters kiekvieno žmogaus širdžiai, kaip Marija. Apie Mariją mes negalime nei mąstyti nei kalbėti nepoetiškais vaizdais ar žodžiais. Marija mums įkvepia grožio ir meilės, nes ji pati yra jo šaltinis ir nešėja, kaip ir kiekviena žemės moteris, toji silpna Marijos atšvaitėlė.
Todėl visais laikais ir visose Mariją garbinančiose tautose ši Amžinoji Moteris yra buvusi didelio meno šaltinis. Iš jos kulto išdygo genijalių madonų ciklas. Rafaelio, Fra Angelico, Dūrėrio, Murillo, Rubenso ir kitų dailininkų. Iš jos kulto kilo nuostabių giesmių, kaip Palestrinos „Stabat Mater“, liturginė „Salve regina“, Schuberto „Ave Maria“, Sasnausko „Marija, Marija“ ir t.t. Iš jos kulto atsirado pasaulinių lyrikos kūrinių, kaip Eichendorfo, Novalio, Rilkės arba kad ir Dantės Marijos pagarbinimas „Dieviškosios Komedijos“ pabaigoje. Menininkai, kurie gal labiau negu kiti kurie žmonės, jaučia moteriškumo vaidmenį mūsosios būties sąrangoje, savaime krypsta į Mariją, nes joje regi amžiną ir neprilygstamą šito moteriškumo įsikūnijimą ir buvimą. Kiekviena moteris, kurią jie kada nors yra mylėję ar gerbę, jiems pasidaro tik kelias į Mariją, tik netobula šios Pilnutinės Moters išraiška. „Aš Tave matau tūkstantyje paveikslų, sako Novalis, bet nė vienas negali man išreikšti to, ką aš regiu savo širdyje“. Tai yra kiekvieno menininko, dar daugiau, kiekvieno žmogaus posakis, kuriuo jis gali apibūdinti savą Marijos pergyvenimą. Žmogui Marija apsireiškia kiekviename žingsnyje. Mes ją regime tūkstančiuose moterų ir mergaičių. Tačiau nė viena jų negali išsemti to amžinojo moteriškumo, to dieviškojo Moters idealo, tos dieviškosios grožio pilnybės, kurį žmogus regi bei pergyvena Dievo Motinoje ir sykiu Mergelėje Marijoje; Užbaikime šį straipsnį Šventraščio žodžiais, kuriuos Bažnyčia brevijoriaus maldose taip pat taiko Marijai: „Kurie, mane randa, randa gyvenimą ir semiasi Viešpaties išganymo. Visi, kurie manęs nekenčia, myli mirtį.“ Rasti Mariją reiškia rasti visokeriopos gyvybės bei išganymo šaltinį. Nekęsti Marijos, reiškia nekęsti gyvybės ir tuo pačiu mylėti mirtį.
Nuotraukoje: Della Robia - Gimusio Jėzaus pagrbinimas. |