|
|
O. V. DE L. MILOSZ-MILAŠIŲ PRISIMINUS |
|
|
|
Šis straipsnis parašytas specialiai Aidams. Red. Kada nors atsistojęs prieš Aukščiausiojo teismą ir paklaustas, ką aš veikiau žemėje, tarp kito ko pareikščiau: „Aš buvau Milašiaus draugu“. Tai pasakyčiau pasididžiuodamas, nes bendravimas su šia ypatingai kilnia siela buvo mano reta privilegija. Taip maždaug yra pareiškęs Jean Cassou. Taip pat ir aš neabejodamas galėčiau pasakyti, nes aš taip pat pažinojau šį vieną didžiausių ir giliausių mūsų poetų.
„Kalbėti ir rašyti — sakydavo jis — tai gailestingumas ir labdara: dovanojimas motyvų apmąstymams“. Taigi, kalbėti apie jį reiškia tam tikrą pasitikėjimą. Pasitikėjimą savimi. O jo pažinimas mums padeda prie mūsų pačių priartėti.
1939 m. Paryžiuje buvo įsteigta MILAŠIAUS BIČIULIŲ DRAUGIJA (Assotiation des Amis de Milosz), kuriai pirmininkauja Jean de Bosshiere. Jos nariu-steigėju ir atstovu Argentinoje yra rašąs šias eilutes. Ta draugija davė akstiną literatūros būreliams giliau pažinti šį lietuvį, pasirinkusį sąmoningo vienišojo kelią. Jo veikalams, leidžiamiems mažais tiražais, buvo lemta laukti laiko pripažinimo. Tačiau jo įtaka moderniajai poezijai buvo didelė ir peržengė Prancūzijos ribas. Pas mus, Amerikoje, ji ypač pastebima Pablo Neruda (Žymiausias šių laikų Čilės poezijos atstovas. Vertėjas) kūrybos kulminacijose; Argentinoje jo žymioje įtakoje kūrė ir tebekuria Cesar Rosales, Olga Orozco, Artūro Cambours Ocampo, Emma de Cartosio, Alfonso Gonzalez ir kiti.
Milašius gimė 1887 .m. gegužės 28 d. istorinės Lietuvos ribose, senoje kilmingoje šeimoje, susietoje giminystės ryšiais su Lauzacijos kunigaikščių dinastija, kurios genealogijos šaknys siekia XIII amžių. Gyveno jis pilyje, į kurią „nuo ežero lelijų plaukė senovės laikų kvapas, gilių legendos obelynų rūkas“. Vienišas, šalia Žiauraus tėvo ir nuolat nerimstančios motinos, auga nuolatinės baimės atmosferoje, kaip sapne. Nerami vaikystė jam stovi prieš akis, lyg kokia baisios ir nežinomos motinos pagimdyta šmėkla, kurios jis nenuilstamai jieško ir pėdų neužtinka. Jo kūną ir dvasią slegia kažin koks keistas prakeikimas. Skaičiusieji jo raštus bus įsidėmėję kad ir tokius vidinės patetikos fragmentus:
„Kai prakeikimas mindė mano šešėlį, kai paukščių juokas plakėsi į veidrodžius nakties, kai gėlės baisaus kūdikiško skausmo smaugė mano meilę ir troškimas, galvą lenkdamas, svaigo vyne, aš galvojau apie tave, vienatve, aš galvojau apie tave, pamestoji! Tu penėjai mane juoda duona ir pienu ir laukiniu medum; miela man buvo valgyti iš tavo rankos lyg žvirbleliui, nes aš jau neturėjau, o maitintoja, nei motinos, nei tėvo, o pamišimas ir šaltis po namus klaidžiojo be tikslo“.
Vienuolikos metų jis išvyksta į Paryžių. Ten pradeda studijuoti orientalistiką. Tėvams mirus paveldi didelį turtą. Studijoms pagilinti keliauja po Europą, Ameriką, Afriką. Susidraugauja su Oscar Wilde'u, lydėjusiu jį nevienoje kelionėje, su Jean de Lorrain'u, Ernestu Lajeunesse'u, Georg Moore'u ir Apolinaire'u.
Šis pastarasis, vėliau tapęs poetinės srovės šefu, viešai paskelbė Milašių jo vadovaujamo literatūrinio sąjūdžio pirmataku.
Milašiaus plati ir įvairi kūryba yra didelio kondensuotumo ir atskleidžia nepaprastą jo vidinį gyvenimą. 1899—1939 m. laikotarpy jis sukūrė apie trisdešimt veikalų: eilėraščių rinkinių, scenos dalykų, romanų, pasakojimų, metafizikos traktatų, istorijos bei politikos studijų.
Kaip gilios intuicijos kūrėjas, jis pasižymėjo magiškai drąsia interpretacija ir giliu jausmu. Jo įsigilinimas į Bibliją ir paskelbtos reveliacijos atidengia naujus horizontus. Tai matome „Žydų tautos iberiškoje kilmėje“, „Atšifruotoje Apokalipsėje“, „Apokalipsės rakte“ ir „Lietuvių tautos kilmėje“. Jo turtingi apmąstymai apie judesį dar prieš 1916 metus jį priveda prie atradimo dvasinio ir fizinio visatos reliatyvumo dėsnio: „Erdvės materiškumo kaip atvirkštinio judomybės ryšio sinonimo“. Čia jis pralenkė Einšteiną, paskelbusį tą tiesą vieneriais metais vėliau.
Su Poe ir Baudelaire'u Milašių sieja atmosferos ir akimirksnio jausmas, kurio dėka „vidinė drama skleidžiasi poetiškai“. Jis taip pat daug bendra turi su Rilke. Abu poetai yra panašūs ir savo gyvenimu ir savo kūryba, nors vienas antram įtakos nėra darę. R. de Reneville nuomone tai bus „pasireiškimas prototipiškumo poezijos, kurios aktyvumas pagrindžia hipotezę apie jos kilmę poetinio patyrimo, kuris tą aktyvumą veda prie atradimo tiesų, kurių pasipildymą įrodo analogijos metodas, kaip dvasinėje kūryboje, taip ir nežinomųjų pasaulių šaltiniuose“.
Milašius „Pažinimo psalmėje“ pasisako: „Lankiau du pasauliu. Meilė mane privedė prie pačių būties gelmių. Ant pečių nešiau nakties svorį; kaktą suvilgė man mūro rasa... Grįžęs sukau ratą laivo tų, kurie išvyksta ir grįžta. Liko kažkur manyje skritulys aukso, nukritęs ant pelenų gniūžtės. Aš nedrąsiai tyrinėjau pamišusio pasaulio šlykščius labirintus, ir po vandenų mase miega mano nepaprastos tėvynės“.
Kartodami Kierkegardo žodžius galėtume pasakyti, kad „jo gyvenimas buvo atbaigtas mėginimas ir atbaigtos egzistencijos turinys“.
Jis buvo vienišas. Gyveno gryname laike, užsidaręs savy. Todėl jo poemose juntame konfidencialumą, chronišką paslaptingumą ir betarpiškus širdyje vykstančius reiškinius. Poezija ir filosofija jam yra nedalomos. Poezija — tai pilnutinis pažinimo aktas, pasiektas analogijos proceso keliu. Jis buvo žemės keliautojas, šešėlis savo ilgų narsaus zuikio arba pakaruoklio kojų — kaip jis pats jas vienoje vietoje yra pavadinęs — kaip neramus kompasas, vedančių jį visais pasaulio kelias. Keliavo jis per visų laikų ir kartų filosofijos ir religijos sritis ir pažino žmogaus sielos ir visatos struktūros tapatybę, šitokiu būdu duodamas dvasiai vilties pažinti pasaulį per savęs pažinimą. Jam yra skirta būti neužmirštam. Jis gyvena savo pilnose nostalgijos ir liūdesio poemose. Tos poemos yra jo vidinis aidas. „Je ne suis plūs au monde“ — aš nebesu pasaulyje — galėjo jis sušukti drauge su šviesiuoju Rimbaud, nes jis gyveno anapus gyvenimo „tik tam, kad turėtų pergyventi“.
Dažnai savo klajonėse laivu be vairo, kai miglota šviesa iš kurio nors pakrantės namo paviliodavo jo žvilgsnį, jis išgirsdavo, lyg pro kokį vandens sapną, keistą, lėtą, kviečiantį balsą: „Ateik, o rasi čia nuskendusią sielą“. Milašiaus siela buvo plati, daugiaspalvė ir gili, kaip jūros daina. Kartais „atminimų nebylus kapas“ sukrėsdavo jį taip stipriai, kad, atsisakęs jieškoti žmonių kalboje žodžių švelnumui ir dėkingumui išreikšti, lyg pamišęs jis bėgdavo į gatvę, glausdamas prie širdies vyrus, moteris ir vaikus, spraudė jiems į rankas pinigus, brangenybes ir juokėsi iki ašarų, kai išgirsdavo aiškinimus, būk jis tai darąs alkolio įtakoje, nors tai buvo jo meilės ir švelnumo išraiška. Milašius mylėjo žmones žiauria meile: „sena gailestingumo, vienatvės ir choleros sužeista meile“. „Atrodo, lyg kad šie žodžiai taikomi Dantei“ — sušunka juos cituodamas Giovanni Papini studijoje apie „Dieviškosios komedijos“ autorių, nes Milašiaus meilė žmonėms buvo panaši į Dantės meilę.
Jis mylėjo ne tik žmones, bet taip pat paukščius, gyvulius ir daiktus — su visu jų efemeriškumu — mistiška meile. Jis jautė išviršinį daiktinių mechanizmų intymumą ir jų slapčiausias žymes. „Paprasčiausiame daikte glūdi tyli tiesa“ — sakydavo jis — ir jieškodavo savo skausmo atspindžio, kaip Schopenhaueris-kūdikis, tų daiktų širdyse. Jo slaptingas instinktas visada jį vesdavo į kokią nors liūdesio šalį, kur jį pasitikdavo skausmas, reikalaudamas aukštos atpirkimo kainos.
Jis buvo didelis paukščių mylėtojas. Tai buvo jo vaikystės draugai. Amžinieji draugai. Prieš pačią mirtį, kuri užtiko jį prieš dešimtį metų, savo paskutiniame laiške, jis man rašė, kaip yra prislėgtas skausmo ir liūdesio. Šis plaukė iš nujautimo visuotinio apokaliptinio chaoso, kurį siunčia žemei „pasaulį valdančios ir piktos jėgos“, ir dėl „gyvenimo visuomenėje, kurios intelektualinis lygis su kiekviena diena smuko žemyn ir darėsi nepakeliamas kiekvienam žmogui, turinčiam bent kiek gero skonio ir savigarbos“. Tada jis grįžo pas savo paukščius Maintenou alėjoje Fontainebleau parke su didele baime, ar jie nebus jau jo pamiršę.
Man atvykus — rašė — alėjose ir medžiuose suskambėjo įvairiabalsiai visų linksmūnų paukščių pašėlusio entuziazmo garsai“. Ir pridūrė: „Tai bus vienas trijų ar keturių įspūdingiausių ir gražiausių mano prisiminimų, kuriuos išsinešiu iš šios kietos planetos“.
Toks yra paskutinis Milašiaus prisiminimas, — Milašiaus, didelio poeto, tikrai panašaus į paukštį, tariant Miomandre'o žodžiais, panašaus į didelį sužeistą paukštį, kuris atžymėjo tragišką išblokštojo kelią aukščiausios elegancijos polėkiu.
Vertė J. Kėkštas |
|
|
|