Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Vatikano Tautinės Delegatūros vaidmuo PDF Spausdinti El. paštas
R E L I G I J A


Buvo didelis pop. Pijaus XII apdairumas, kad jis 1945 m. pabaigoje į pakrikusią Vokietiją pasiuntė specialią savo Misiją su arkiv. Ch. Chiarlo priekyje ir jai pavedė sutvarkyti religinius tremtinių reikalus. Nenorėdama grįžti į bolševikų okupuotas savo tėvynes ir negalėdama greitomis išemigruoti kur kitur, didžiulė tremtinių masė buvo priversta pasilikti ilgesnį laiką Vokietijoje ir čia kaip nors susitvarkyti. Pragyvenimo reikalus jau buvo sutvarkiusi UNRRA. Reikėjo tad, kad būtų sutvarkyti ir dvasiniai reikalai. Popiežiaus Misijos uždavinys kaip tik ir buvo suteikti tremtiniams dvasinę pagalbą. Šį keblų uždavinį Misija išsprendė tokiu būdu, kad beveik visoms Vokietijoje esančioms tautinėms tremtinių grupėms ji paskyrė tautinius Delegatus ir jiems pavedė visų jų tautiečių „clericorum et fidelium“ religinį ir moralinį aprūpinimą „adsistentiam religiosam et moralėm“ (plg. Auka 4, p. 3). Nors nė vienas tautinių delegatų nebuvo parinktas iš vyskupų (neviena tremtinių grupė pabėgusių vyskupų turėjo), tačiau suteiktos jiems teisės buvo vyskupiškos. Jie galėjo teikti sutvirtinimo Sakramentą; klausyti išpažinčių visoje Vokietijoje ir Austrijoje; dis-pensuoti savo tautiečius nuo kliudomųjų ir ardomųjų moterystės kliūčių; teikti popiežišką palaiminimą, lankydami stovyklas; duoti atlaidų; atleisti nuo privatinių įžadų ir t.t. Tuo būdu tautiniai delegatai buvo pastatyti ordinarais savai tremtinių tautybei.


Lietuviams Tautiniu Delegatu buvo paskirtas, kaip žinome, kan. Feliksas Kapočius. Supratęs savo plačias ir atsakingas pareigas ir jų reikšmę ne tik grynai religiniam, bet sykiu ir tautiniam lietuvių reikalui, jis tuojau suorganizavo Tautinę Delegatūrą, pasikviesdamas puikių bendradarbių: kun. J. Avižą, kun. Dr. J. Gutauską, kun. St. Ylą, kun. A. Šidlauską, vėliau kun. Dr. J. Vaišnorą, ir kun. S. Morkūną. Jau 1946 m pavasarį mūsų religinės, bendruomenės organizacinis tvarkymas buvo baigtas. Visas lietuvių gyvenamas plotas buvo paskirstytas į dekanijas, o šios į kapelianijas: kiekviena stovykla sudarė lietuvišką parapiją su parapijos teisėmis, nors oficialiai šiuo vardu ir nesivadino. Tuo būdu buvo sudaryti griaučiai, į kuriuos atsirėmęs galėjo toliau vystytis religinis mūsų gyvenimas.

Čia tad mums ir darosi įdomu įžvelgti, kokios idėjos buvo padėtos į Tautinės Delegatūros veiklą; koki planai buvo užmesti ir kokios kliūtys trejų metų (1946—48) kelyje buvo sutiktos. Tai ypač svarbu, kad Tautinė Delegatūrą yra vienintelis atsitikimas mūsų bažnytinėje istorijoje. Todėl jos veiklos apibūdinimas gali mesti nemaža šviesos ir dabarčiai suprasti ir ateičiai paruošti.

Religiniu atžvilgiu Delegatūros veikla ėjo Gyvosios Katalikybės linkme. Jau 1946 m. rudenį buvo pradėta atgaivinti kat. Akcija tremtyje. Kan. F. Kapočiaus pastoracinis laiškas šiuo reikalu (1946. rūgs. 29 d.) nubrėžė gaires; kurios buvo reikšmingos ne tik tremtyje, bet kurios pasiliks kaip paraginimas ir ateičiai. Lietuvoje, kaip žinome, kat. Akcija buvo atremta į atskiras organizacijas (Ateitininkų, Pavasarininkų, Moterų, Vyrų, Darbininkų, Mokytojų ir tt). Tuo tarpu tremtyje jos centru buvo padaryta parapijinė bendruomenė. Tai buvo didelės reikšmės posūkis. Minėtame laiške buvo teisingai pasakyta: „Jeigu kat. Akcijos uždavinys yra nešti Kristaus dvasią į visus luomus, į visas sritis, į visas institucijas, tai niekur šitas atnaujinimo visuotinumas geriau nepasireiškia, kaip parapijoje. Parapijos bendruomenė apima visus gyvenimo pradus, visus žmones, visus luomus bei profesijas su socialinėmis ir psichologinėmis jų skirtybėmis. Įtraukus parapijiečius į kat. Akcijos darbus, apaštalavimas savaime darosi visuotinis ir su visu šiuo margu gyvenimu tiesioginiu būdu susietas“ (Auka 4, 130 p.). Grįsti kat. Akciją parapijine bendruomene buvo norima ir Lietuvoje. Tačiau anuo metu ši idėja nerado pritarimo. Tiesa, priešų, ypač iš politiškai galvojančių žmonių tarpo ji turėjo ir tremtyje. Kai kas būkštavo, kad čia iškreipiama pačios kat. Akcijos esmė. Tačiau, nepaisant šių sunkenybių, naujoji kat. Akcijos kryptis buvo pravesta. Buvo sukurtas kat. Akcijos Centras, Studijų Centras, branduolių (vyrų, moterų, jaunimo ir vaikų) vadovybės; beveik visose stovyklose buvo sukurti kat. Akcijos komitetai. Kai kurie skyriai veikė labai gražiai, parodydami, jog parapijinė bendruomenė iš tikro yra vaisinga kat. Akcijos atrama. Jeigu šis veikimas neišsivystė, kaip buvo laukiama, tai čia daugiausia kaltas visas tremties gyvenimas, neleidęs mūsų planams subręsti ir apimti gilesnes žmogaus sielos sritis. Mes gyvenome tartum laukiamojoje stoties salėje ir todėl nestatėme nieko pastovaus. Tačiau pradėta kat. Akcijos kryptis nebus pamiršta. Bandymą — bent principialiai — mes laikome pavykusiu. Grįžę Tėvynėn, mėginsime jį realizuoti jau ilgesniam laikui ir platesniu mastu.

Antroji žymė, kuri liudija Delegatūros kelią Gyvosios Katalikybės linkme, buvo pastangos įtraukti pasaulininkus į religinį, net specialiai pastoracinį darbą. Ar imsime kunigų studijų-susitelkimo dienas Hanau (1946 m.), ar kat. Akcijos suvažiavimus Scheinfelde, Tūbingene ir Seedorfe, ar kapelionų konferenciją Fuldoje (1947); ar kat. Akcijos statutą, ar medžiagos paruošimą įvairioms šventėms; ar šiaip kuriuos kitus svarbesnius darbus, — visur Delegatūrą kviesdavosi talkon pasaulininkus. Ji gerai suprato, kad Dievo Karalystės kūrimas yra visų tikinčiųjų, ne vienų tik kunigų uždavinys. Kai kas iš nesusipratimo prikaišiodavo Delegatūrai, esą ji nustumianti kunigus į šalį. Iš tikro, kunigų nustūmimo čia anaiptol nebuvo, nes kunigai vadovavo, o pasaulininkai tik pagelbėjo, tik dalyvavo kunigų apaštalavime, ko pop. Pijus XI ypatingai siekė ir skatino. Šiuo atžvilgiu Delegatūrą taip pat įspėjo laiko balsą, nepaisydama, kad kai kurie konservatyvūs kunigai ir murmėjo. Juk Dievo Karalystei nesvarbu, kas jos uždavinius atlieka; svarbu kaip atlieka.

Tautiniu atžvilgiu Delegatūros veikla ėjo lietuviškumo pabrėžimo linkme. Tiesa, Deiegatūra, kaip religinė institucija, neturėjo uždavinio rūpintis specialiais mūsų Tautos išlaisvinimo reikalais. Tam buvo kiti organai. Vis dėlto ji suprato, kad tautiškumas, kaip VI. Solovjovas savo metu yra pasakęs, „yra tam tikra dieviškoji jėga, kuri yra būtina įvykti Dievo Karalystei ir įsigalėti Dievo Valiai žemėje“ (Nat. u. polit. Betracht. 38 p. Stuttgart 1922). Todėl visuose savo darbuose, net ir aiškai religiniuose, Delegatūra stengėsi gaivinti mumyse Tėvynės nuolatinį prisiminimą, palaikyti lietuviškus papročius, žadinti tautinę sąmonę. Šiam reikalui ji buvo paskelbusi noveną už Tėvynę (1946); rožančiaus pamaldas skatino aukoti už kenčiančią Lietuvą (1946); popiežiaus minėjimą jungė su Lietuva (1947); Kalėdų ir Naujųjų metų šventes skatino pravesti lietuviškoje dvasioje pagal mūsų papročius (1946); ypatingai pabrėžė ir išvystė šv. Kazimiero kultą; paminėjo specialiais pastoraciniais laiškais valstybinių švenčių, ypač vasasario 16 d. 1948 metais, skirdama šiai svarbiai 30 metų sukakčiai apžvalginį įvertinamąjį laišką. Šiuo atžvilgiu Delegatūra iškyla mūsų tremtyje kaip ypatingai šviesi institucija, kuri nepraleido nė vienos progos paraginti mus būti lietuviais. Iš jos gali pasimokyti ir visos kitos mūsiškės bažnytinės institucijos, kurioms teko ar teks vadovauti emigracijoje. Visi, kurie apaštalauja Dievo Karalystei turi atsiminti, kad nutautinimas reiškia dažnai ir nureliginimą. Priešingai, iš religinių tautos gėrybių, pasak J. Broggerio, „prabyla praėjusieji laikai; jose gyvena tėvų tradicijos; jos paneria žmogų į tą gilią religingumo srovę, kuri teka tautoje. Todėl šitų gėrybių ugdymas žadina viltį, kad vaikystės dienų meilė religijai pasiliks visada, kaip pasilieka meilė ir ištikimybė pačiai tėviškei“ (Theologie u. Glaube, 1924 m. 193 p.) Taigi gaivinti tautines religines tradicijas, išlaikyti mūsų tėvų tikėjimo būdą yra ne tik tautinė, bet sykiu ir religinė pareiga. Šią pareigą Delegatūra atliko pavyzdingai. Linkime, kad šituo keliu eitų mūsų visi kunigai emigracijoje ir kad jiems netektų išgirsti tų skaudžių priekaištų, kurių šiandien tenka girdėti kai kuriems Amerikos kunigams.

Visuomeniniu atžvilgiu Delegatūra pasirinko krikščioniškojo solidarumo kelią. Ji nepataikavo nė vienai grupei, tačiau nė vienos neatstūmė. Traukdama į religinį darbą pasaulininkus, ji nežiūrėjo partinio skirtumo, bet jieškojo žmonių, kurie gali ir sutinka jos uždedamas pareigas eiti. Todėl ir kat. Akcijos padaliniuose ir vyr. Vadovybėje mes matėme žmonių iš visokių srovių, net buvusių varpininkų, kurie tačiau jau buvo grįžę prie Viešpaties altoriaus. Kad šis dalykas kai kam taip pat nepatiko, kad kai kas norėjo, jog vienos grupės žmonės turėtų monopolį šiose pareigose, yra visiškai suprantama, nes dar netolimi laikai, kada mums tautininkai prikaišiodavo, jog mūsų kat. Akcijos organizacijos esančijos pajungtos vienos politinės grupės tarnybai. Deja, šis priekaištas nebuvo visai be pagrindo, nes vienas kitas iškrypimas pasitaikė. Delegatūros veikla kaip tik sulaužė šitą nelemtą tradiciją ir padarė, kad visi kat. Akcijos vienetai tarnautų Dievo Karalystei; kad jos vartai būtų atverti kiekvienam geros valios žmogui. Kat. Akcijos nupolitinimas yra vienas iš didžiausių Delegatūros nuopelnų.

Didžiausios reikšmės šioje srityje turės skautų problemos išsprendimas. Keliolika metų mūsoji skautų organizacija buvo visiškai nutolusi nuo Bažnyčios įtakos. Suvalstybinta ji pakluso pasauliškiams vadams, bet neturėjo nei kapelionų, nei jokio religinio auklėjimo. Todėl kai tremtyje ji buvo atkuriama, Delegatūra dėjo pastangų, kad šis nenormalumas būtų atitiestas; kad tūkstančiai lietuviškojo jaunimo skautuose nebūtų vedami indiferentizmo linkme. Šiam reikalui buvo į skautų statutą įtraukti atitinkami religinį auklėjimą garantuojantieji paragrafai; visiems skautų padaliniams buvo paskirti kapelionai; sudaryta aiški ir nuosekli religinio auklėjimo programa. Be abejo, praktikoje pasitaikė nevienas nesklandumas, nes per keliolika metų indiferentiškai išauginti skautų vadai nenorėjo leisti į jų eiles grįžti religinei dvasiai, o kai kurie skautų vadai net tyčiom tai kliudė: patylomis skleidė priešingas idėjas bei nuotaikas, sabotavo kapelionus, o kai kur ir patys kapelionai nepasistengė prisitaikyti prie skautų dvasios. Tai jausdama, budėjo ne tik Delegatūra, bet drauge ir vyr. skautų vadovybė, kurios garbei reikia pasakyti, kad ji šalino visus tuos nesklandumus, net mesdama iš skautų eilių žmones, kurių gyvenimas nesiderino su krikščionių religija. Pasukti skautus nuo indeferentizmo krypties, be abejo yra ne dviejų-trijų metų uždavinys. Jis reikia ir toliau su dideliu atsargumu ir atsidėjimu tęsti.

Greta kitų vienas svarbiausių Delegatūros darbų buvo religinio ir dorovinio turinio knygų leidimas. Tam reikalui veikė specialus spaudos skyrius, kuriam vadovavo kun. St. Yla. Jis šitą savo skyrių vedė su dideliu pasiaukojimu, skirdamas leidžiamai spaudai ne tik savo sveikatą, pakirstą Stutthofo koncentracijos stovykloj, bet ir kuklias asmenines pajamas.

Spaudos skyriaus veikla svarbiausia buvo nukreipta į kunigus, į šeimą ir į jaunimą. Kunigų dvasiniam veiklumui žadinti ir jų pastoracijai pagelbėti buvo leidžiamas sielovados žurnalas „Auka“, opiems šeimos klausimams nagrinėti buvo išleistos penkios didokos brošiūros, bet daugiausia leidinių buvo skirta jaunimui (vadovėlių ir doroviškai religinio turinio knygų). Ir čia buvo pasinaudota pasauliečių talka. Šitokiu būdu spaudos skyrius labai skoningai išleido 24 leidinius. Tiesiog reikia stebėtis ta veikla iš nieko.

Iš aukščiau suminėtų svarbesnių veikimo sričių ir pobūdžio matyti, kad Popiežiaus Misijos Delegatūros lietuviams veikla ėjo Gyvosios Katalikybės kryptimi, drauge stiprindama lietuviškumą ir siekdama plataus krikščioniško solidarumo. Jeigu praktikoje neviskas pavyko, kas Delegatūros buvo užsimota, tai principialiai jos pasirinktas kelias buvo teisingas. Savo veiklos idėjomis Delegatūra lietuviams pasiliks bažnytinėje ir tautinėje mūsų istorijoje, kaip neužmirštamas mėginimas juo labiau, kad per Tautinę Delegatūra svetimoje žemėje, kad ir susiaurintu mastu, per trejetą metų reiškėsi lyg Lietuvos bažnytinės provincijos tęsinys. Šitokią Bažnyčios kanonais nenumatytą privilegiją didžioji daugumą kunigų ir pasauliečių teisingai suprato ir Delegatūra rėmė, kuo, galėjo. Tačiau, gaila, buvo nevienas net aukštai stovįs lietuvis, kuris Delegatūros svarbos neįvertino, o vienas kitas net kenkė. Argi pakankamai ji buvo įvertinta, kad tie, kam tai priderėjo (pirmiausia gal ministrui Girdvainiui, Lietuvos atstovui prie Šventojo Sosto), nė vieno Delegatūros nario nepristatė Romos kurijai paaukštinti, kai tuo tarpu kanauninkų ir garbės kanauninkų titulus Delegatūros gyvenimo pabaigoj gavo keli kunigai. Krikščioniškai galvojant, visai tinka, kad geri darbai neatžymimi titulais, bet ar tai tinka žmogiškai ir tautiškai jaučiant?

Tačiau Popiežiaus Misijos Tautinės Delegatūros veikloje pasireiškė ir tam tikri trūkumai ir buvo sutiktos tam tikros kliūtys. Viena jų buvo ta pati, kuri slėgė nevieną gražų tremtinių kultūrinį darbą, būtent lėšų stoka. Ji trukdė Delegatūros darbą iš pat pirmų dienų.

Delegatas gavo plačius vyskupiškus įgaliojimus, bet jam nebuvo paskirta jokių lėšų darbams vykdyti. Tremtiniai savo vyriausiam religinių reikalų tvarkytojui taip pat negalėjo efektyviai ateiti į pagelbą, nes patys buvo bepinigiai, mintą iš svetimos malonės. Kad būtų suprantama sunki materialiniu atžvilgiu Delegatūros padėtis veiklos pra

džioje, reikia priminti, kad tremtiniai kai kuriose stovyklose net rinko aukas maistu iš negausaus gaunamo stovyklos gyventojų racijono. Kai gana pinigingos institucijos, skirtos tremtiniams, Delegatūrai į pagelbą efektyviai neatėjo, gelbstinčią ranką per okeaną ištiesė toli nuo tremties vargų stovį lietuviai — Amerikos lietuvių kunigai priešaky su prel. kun. J. Bal-kūnu ir kunigu Pr. Juru. Juos ir matome pagerbtus paskutiniame „Aukos“ (4-me) numery.

Bet Tautinės Delegatūros veikla turėjo ir specifinių trūkumų ir specifinių kliūčių, kurie pastojo kelia jos sumanymams. Antai, Delegatūra buvo suprojektavusi dar 1946 m. lietuviškąją seminariją, kad lietuviškajam kunigijos prieaugliui nereiktų kankintis vokiškose seminarijose, kurių auklėjimo dvasia mums yra tokia svetima. Deja, šis projektas nepavyko. Katalikiškos akcijos darbas buvo ištisais metais suvėlintas: idėja mesta ir statuto projektas paruoštas 1946 m. rudenį, o paskelbtas tik 1947 m. vasarą. Sukurta kat. Akcijos Caritas ryškesnio veikimo neparodė. Maldos už Lietuvą diena visame pasauly nebuvo gauta, nors tūkstantiniai tremtinių parašai popiežiui įteikti. Užsimojimai sujungti visuomenines katalikų sroves, išskyrus formalinį jų pažadą jieškoti vienybės kelių, nepavyko. Kas gi tat pastojo kelią šiems gražiems ir kitiems menkesniems Delegatūros sumanymams?

Iš šalies žiūrint, matyti dvi ryškesnės kliūtys. Viena jų glūdi pačioje Delegatūroje. Ją būtų galima apibudinti, kaip stoką išvidinės valios laužti. Veikiant nenormaliose gyvenimo aplinkybėse ne kartą pasitaiko reikalo ne tik nepaisyti, ką kiti pasakys, bet net eiti prieš kitų valią ir savo idėją pravesti iki galo. Tuo tarpu Delegatūros darbuose šitokio ryžtingumo kaip tik kartais stigo. Delegatūra ne sykį perdaug ir perilgai savo projektus svarstydavo, žinoma, vedama geros valios prisitaikyti prie kitokių pažiūrų ir išgirsti visų nuomones. Tačiau tai kaštavo laiko, o laikas mums buvo duotas labai trumpas. Šitas neryžtingumas kaip tik suvėlino kat. Akcijos praktinį organizavimą, nepatarnavo karitatyviniams Delegatūros darbams išvystyti, o noras i š anksto gauti pritarimą palaidojo lietuviškos seminarijos idėją. Stigo ryžtingumo ir kunigų darbą tvarkant bei jų gyvenimą prižiūrint. Pavyzdžiui, vienose stovyklose kunigų buvo perdaug, o kitur jų stigo. Nepajėgta taip pat apsnūdusių kunigų išjudinti ir įtraukti į aktyvų apaštalavimo darbą. Šitais pavyzdžiais nenorime pasakyti, kad ryžtingumo tautinei Delegatūrai būtų visai nebuvę. Kai kada jis reiškėsi gana gražiai ir tikrai patvariai.

Kita žymi specifinė kliūtis Delegatūros veikloje, šiandien paaiški, kai atsiverčiame „Aukos“ nr. 4 ir ten tarp Delegatūros moralinių ir materialinių rėmėjų nerandame lietuvių vyskupų atvaizdų. Taigi čia, kad ir netiesioginių būdu, atsiskleidžia lietuvių vyskupų ir Delegatūros nesutarimas, kuris buvo pastebimas nuo 1946 metų pradžios. Nežinome, ar formaliai mūsų vyskupai priklausė Delegatūros jurisdikcijai, ar ne. Gal formaliai tarp tų dviejų autoritetų suskilimo ir nebuvo, tačiau praktiškai religinių-moralinių, o su jais susijusių kultūrinių bei karitatyvinių reikalų aprūpinimas buvo suskilęs. Taip buvo, nes ir pati bažnytinė vadovybė tremty buvo dvilypė: viena specialiai Šv. Sosto tremties reikalams paskirta, bet nepašvęsta (Delegatas), antra pašvęsta, bet tremtinių reikalams nepaskirta (vyskupai). Todėl dvylipavosi ir institucijos, ir darbai, ir direktyvos. Vyskupai turėjo Caritas Lituana, Delegatūra — kat. Akcijos Caritas; vyskupai skelbė tikintiesiems ganytojiškus laiškus, Delegatas — pastoracinius; vyskupai turėjo savo fondą kultūriniams reikalams (spaudai, organizacijoms), Delegatūra — savo. vyskupai lankė stovyklas ir Sutvirtinimo Sakramentą teikė vienų kunigų pakviesti, Delegatas — kitų ir t.t. Dėl to suskilimo kentėjo ir šalpos reikalai, ir kat. Akcijos darbas, ir seminarijos steigimo projektas, ir kultūriniai reikalai. Dėl to, atrodė, net kentėjo pastoraciniai ir disciplinariniai reikalai. Buvo kunigų, kurie ne tik į patarimus ir paskatinimus, duotus Delegatūros, bet ir į aiškius jos patvarkymus žiūrėjo pro pirštus, savo neveiklumą arba nejautrumą drausmei kartais teisindami tuo, kad vyskupai Delegatūros veiklai nepritaria ir kad klausydami Delegatūros jie galį turėti nemalonumų grįžę į Tėvynę.

Dėl šito vyskupų ir Delegatūros nesutarimo mes nenorime nė vienos pusės kaltinti ar teisinti. Be kitko, čia daug lėmė ir tam tikra politinė galvosena, kuri įsiskverbė net į bažnytinį gyvenimą ir stengėsi jį išnaudoti savo reikalams, blogai iškomentuodama savo konkurento darbus ir gindama savo prestižą. Šitos politinės galvosenos žmonės, išeidami ne iš religinių, bet iš politinių sumetimų, gandus apie „heretikus“ pernai rudenį permetė į JAV lietuvių tarpą. Ten vieni rašė spaudoj (Cle-velando „Dirva“), kiti pusiau viešai ir patylomis „informavo“ taip, lyg kad tik vieni informatoriai tebuvo šviesūs ir be šešėlio. Apie tai čia tenka kalbėti su liūdesiu ir skausmu, kad tie žmonės, kurie kaltina katalikus tremtinius dėl suskilimo, žinotų kur yra viena svarbiųjų priežasčių. Tas vyskupų ir Delegatūros nesutarimas, kuris buvo kraujuojančia žaizda tremties katalikų gyvenime, parodo, kaip blogai gali pasitarnauti politinės galvosenos žmonės, kai jie į bažnytinius-religinius reikalus pažiūri politiškai. Pagaliau tai rodo, kaip reikalinga buvo Kristaus malda Paskutinės Vakarienės metu, „kad jie būtų viena“ (Jon. XVII, 11).

Nepaisant šitų išviršinių ir iš vidinių kliūčių, vis dėlto Tautinės Delegatūros veikimas pasiliks neišdildomas mūsų tremties istorijoje. Jos išvaryta vaga pasiliks. Visai teisingai Popiežiaus Misijos šefas J. E. vysk. A. Munch savo laiške kan. F. Kapočiui pastebėjo, kad Delegatūros veiklą „Jūsų tautos istorija neabejotinai įrašys į savo lapus ryškiauisomis raidėmis“ (Auka Nr. 4, 145 p.); ir kad „Šventasis Tėvas pačiu aukščiausiu pagyrimu ir tėvišku dėkingumu Jūsų veiklą aprobuoja“ (ibd. 146 p.).

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai