Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POKARINIAI NOBELIO LITERATŪROS PREMIJOS LAUREATAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. P-nis   
Tuo metu, kai pasaulis draskėsi neapykantos beprotybėje, buvo žmonių,. kurie, įsiklausę j save ir į didįjį gamtos balsą, su dar didesniu atsidėjimu vykdė toliau savo šventąją misiją — duoti pasauliui šviesių meilės pavyzdžių, kurie didingiau už gražiausius žodžius bylotų Į moderniojo žmogaus sąžinę. Tiesa, tie meilės pavyzdžiai yra pasaulio šviesą išvydę po ilgo ir sunkaus kelio, yra atpirkti didele aukos ir savęs išsižadėjimo kaina, tačiau čia, tame laisvame aukos pasirinkime ir pilkos kadienybės didvyriškume, kaip tik ir slypi jų magiškoji galia. Ir pasaulis neliko jų balso neišgirdęs: pirmosios po karo Nobelio literatūros premijos paskirtos 1945 metais Čili poetei Gabrielai Mistral ir 1946 m. — vokiečių kilmės, bet jau įleidusiam tvirtai savo šaknis šveicarų žemėje rašytojui Hermannui Hessei.


Kas jie tokie?

GABRIELA MISTRAL


Jai paskyrimas Nobelio premijos už literatūrą eiliniam dvasinio pasaulio piliečiui buvo staigmena. Tokia staigmena, jog spaudos žmonės, gavę greitai telegrafu žinią, šokosi skambinti literatūros kritikams, recenzentams, žinovams, vartyti storiausias enciklopedijas, ieškodami apie ją žinių, bet niekas nieko nerado. Tačiau tai buvo jokia naujiena tiems, kurie apie tai išmano. Vienas iš tokių aiškiaregių, seniai dar prieš premijos paskyrimą, „atradęs“ naująją laureatę, buvo didysis prancūzų žodžio meistras Paul Valery, pristatęs ją savo krašto ir pasauliniams literatų sluogsniams. Paskiau, paskyrus premiją, apie Mistral buvo tiek prirašyta, jog čia tesinori duoti tiktai kondensuotą apie ją žodį — Valery žodį.

Kažin ar kas būtų ėmęsis pareigos pristatyti skaitytojams — rašo Valery, — autorių, kuris būtų toks tolimas nuo visų polinkių, idealų ir įprastų formų, priimtų laikytis kalbant apie poeziją. Tačiau nieko nepadarysi: tai yra išraiška dvasios, kurią suformavo seniausioji literatūrinė Europos tradicija, išskleidusi vešlų žiedą anapus vandenyno. Žmogus negalėtų gyventi savo gyvenimo, jei jis neįstengtų išgyventi nesuskaitomos daugybės kitų, savo pagrindu skirtingų būties formų. Ir Valery prisipažįsta, kad, jei būtų susidariusios kitokios išorinės aplinkybės, netenka abejoti, ir jis pats savo veikalus būtų parašęs kitokius, negu iš tikro dabar juos turime. Išgyvenęs tokių skirtingų būties lyčių, žmogus, težiūrėdamas į kitus, ir pats į save gali geriau įžvelgti.

Žvelgi tada — ir nustembi, lyg laimės švystelėjimą išvydęs. Tokiu tyru, lyg krikštolas, žybtelėjimu suspindi kad ir garsusis Mistral eilėraštis apie motiną ir sūnų, kur autorė paprasčiausiu minties kondensuotumu duoda tiesiog retą poezijos deimančiuką.

Valery sakosi turėjęs garbę Mistral pažinti per tuos suėjimus, kur susirinkę visokiausių pasaulio tautų žmonės mėgino kurti vieną — žmogaus dvasios — tautą; tai buvo bandymas, kurio reikėjo imtis, bet kurį anksčiau ar vėliau ateityje turi ištikti nepasisekimas — dėl to,»kad, šiaip ar taip kalbėsim, žmogus ir dvasia turi per daug priešybių, ir tokios tautos sukurti iš tikro neįmanoma. Tuose susirinkimuose ponia Mistral atstovavo savo kraštui su tokiu grakštumu ir paprastumu, jog sukėlė simpatijas ir pagarbą visų, kurie tik dalyvauja rašytojų veikloje. ,,Aš puikiai jutau, — pasakoja Valery, — kad joje darniai jungiasi tokie būdingi poetišką prigimtį turintiems žmonėms budrumas su svajingumu, visiškas nesidomėjimas aplinkiniu pasauliu ir staigus į jį įsiveržimas, tačiau turiu prisipažinti, kad aš tąsyk apie jos kūrybą dar nieko nežinojau; teko palaukti, kol pasirodė vertimas, jei iš viso yra galimas koks nors poezijos vertimas į svetimą kalbą ir ką jis iš tikro iš tos poezijos vertime palieka. Toks teksto perdirbimas, reikia pripažinti, yra labai rimtas, o kartais net mirtinis ėjimas, nes čia iš esmės tenka išgauti tą patį įspūdį, kurį duoda originalinis tekstas, visai kitokiomis priemonėmis. Tokie bandymai nėra be perspektyvų, jei tenka versti prozą, bet su eilėmis — turint galvoj dėsnį, jog forma yra esmingai neatsiejama nuo turinio — visai kas kita. Kaip taisyklė, tokiais vertimais netenka džiaugtis .. .“

*


Ponia Mistral yra čilietė; iš tėvo paveldėjo baskišką kraują, iš motinos pusės — yra čiabuvių palikuonė. Išsyk ji dirbo mokytojos darbą, paskum važinėjo su įvairiomis misijomis po užsieni, galiausiai ėmėsi diplomatinio ir konsularinio darbo. Toji veikla apima tą jos buities dalį, kur neįmanoma atsidėti didžiam vidaus uždaviniui. Tuo tarpu kita jos buities dalis pasireiškė kūriniais, kuriais imama vis daugiau ir vis plačiau domėtis, kurių vardas su laiku nuaidi po visą Pietų Ameriką ir galiausiai laimi visą Europą.

*

Pirmąjį jos eilėraščių tomo padarytąjį įspūdį galima palyginti su tuo efektu, kai žmogus imi ir nelauktai sutinki visiškai svetimą ir nepažįstamą, bet iš esmės vertingą tūtybę, tokią nuostabią, kaip gamta, kuri mums įrodo turinti daug daugiau ir įvairesnių buities formų ir vertybių, nei mes galime išsyk tikėtis. Aš sakau gamta todėl, kad niekas negalvotų, jog tas svetimumas remiasi kokiais nors išoriniais efektais arba literatūriniais keistumais. Ne. Gabrielai Mistral nė į galvą neateitų ką nors savo eilėraščiais stebinti; ji nespekuliuoja atsitiktiniais idėjų sąryšingumo efektais nei palaida bala, kurią galima įprastinėmis kalbos formomis išlieti ant popieriaus — juk jis kantrus, ne: ji kuria tiesiai iš tos medžiagos, kuri pasirodo tikra, kokia iš tikro ji ir yra, — sudarydama nepaprastą įspūdį esmingiausiai organiško ir gyviausiai pajausto gyvenimo.

*

Ši moteris apdainuoja vaiką, kaip dar niekas prieš ją nebuvo jo apdainavęs. Juk tiek poetų kalbėjo apie mirtį — ją gyrė, peikė, keikė, jai prisiekdinėjo, pažinę meilės aistrą, bet nedaugelis iš jų, atrodo, mąstė apie tai, kaip iš gyvos būtybės kyla kita gyva būtybė. Ta giliau sia išvidinė sąsaja (amžinai neišsemiamas senosios religinės tapybos motyvas) sudaro pagrindą beribiam jausmui. Ponia Mistral paprasčiausiu ir kondensuočiausiu būdu išreiškia gyveninio jausimą. Jos „Kraujo d a i n o j“ glūdi tiesiog fiziologinė mistika, kur skaistus motinos jausmas išsiveržia krištoline lyrinių ir realistinių sąvokų srove: toji motina jaučia pulsuojant savo pačios kraują naujagimy, tyliai snūduriuojančiame su „pieno ir kraujo skoniu ...“

Lopšinėj dainoj, pavadintoj „Miegok“, išsakomas visas dviejų būtybių — supančios ir supamosios — švelnumas. Motinos sieloj pražysta didelė svaja — jai ima rodytis, tarytum ji su lopšine migdytų visą visatą, kuri ją apsiaučia iš visų pusių ir susilieja“ su jos kūnu ir visais penkiais jos jutimais.“

Toliau norėtųsi atkreipti dėmesys į seriją eilėraščių, pavadintų „Pasakotoja apie pasaulį“. Juose vaizduojama motina, pasakojanti sūnui apie įvairias žemės grožybes: apie orą ir vandenis, apie kalnus ir šviesą... Tik skaitykime, su kokia ji meile aprašo vandenį, „šventąjį vandenį, mums mojantį savo putomis“, apie „gyvulius, atėjusius pasaulio papuošti“, kokį himną gieda Kolumbijos slėniui, pilnam „mėlynų pasiutusių plaštakių“, plevenančių po orą, lyg baltapūkiai giedri debesėliai.

Dar vienas dalykas tarytum kristalu iš tų jos eilėraščių įsirėžia į sąmonę — ne, ne motinos jausmas, bet tokie paprasčiausi dalykai, kaip duona, druska, vanduo, akmuo — kaip juos poetė vaizduoja. Ir jie yra tarytum gyvi ir organiškai su autore suaugę — kaip tie motina su sūnumi, kurie visą laiką jaučiasi esą viena būtybė, nors ir dvi, skirtingas formas turinčios. Taip ir čia — kai į juos taip žiūri, tada ir tie svetimi kūnai, su kuriais mums tenka susidurti, nebėra jau tokie, svetimi...

Tas su medžiaginiu pasauliu artimumas ir į jį įsijautimas juntamas visuose Mistral veikaluose, tik jis vienur ryškiau iškyla į viršų, kitur ne taip aiškiai, bet vis tiek nerasime nė vieno eilėraščio, kur nebūtų paliesta daiktų esmė. Ir šitas jos kalbėjimo būdas — per esmę — man daugiau pasako, nei kuris nors kitas, negu atsitiktinės jų lytys. Kalno pavidalas man mažiau pasako negu akmuo, iš kurio jis sudarytas, ir gėlės esmė yra malonesnė negu jos išorinis paveikslas.

Todėl tiesiog su malonumu skaitai tokias eilutes, kur autorė rašo: „Aš paliečiau snaudžiančius vandenis.“ Daugely eilėraščių kalbama ir apie duoną, ir tai yra vieni iš pačių gražiausių knygos puslapių.“

Savo pastabas Valery baigia_nurodymu, kad ši išsyk pažiūrėti tokia svetima, bet iš esmės tikra ir didžiai vertinga poetė tėra maža skolinga literatūrinėms Europos tradicijoms, nors ir rašydama viena iš jos kontinento kalbų, kadaise davusių tiek daug didingų Europai šedevrų. Akys pačios krypsta į Lotynų Ameriką, kur kraunasi naujas dvasinių turtų lobynas, galis nuo Europos atitrūkti, bet vis dėlto to nedarąs — ir kurios laboratorijoje galės susikristalizuoti mūsų kūryba ir mūsų idėjos. Tai turint galvoj, Gabrielos Mistral poezija, kupina vidaus šilimos ir laukinio, nepažaboto grožio, bet, iš kitos pusės, prisisunkusi giliausios pasaulio daiktų esmės, darosi ypačiai vertinga ir aktuali.

HESSĖ


Hessė kaip žmogus


Apie ji kaip žmogų duoda pluoštą būdingų žinių Andrė Chastain Paryžiuje leidžiamam savaitrašty ,,Les Nouvelles Littėraires“.
Hessė žinią apie paskirtąją Nobelio premiją gavo vienoje klinikoje netoli Zūricho. Tas beveik jau 70 metų senelis dabar smarkiai serga, todėl jo buvimo vieta stropiai saugoma nuo visokių nereikalingų akių. Dėl senatvės ir pats vos mato. Todėl gyvena tyliai, nuošaliai, pasitraukęs į prastąją didžiųjų žmonių vienatve,. Jei ką apie jį žinome, tai tik nebent iš jo knygų arba iš jo artimiausių draugų. Pereitais metais jam buvo paskirta Goethės premija, šiemet — Nobelio. Jeigu norite, štai pora datų reikšmingesniems jo gyvenimo faktams pažymėti.

Gimė Hessė 1877 m. birželio 2 d. Calwuose, nedidutėj Wūrtembergo vietovėje. Estijoj dirbusio misionieriaus sūnus, visą gyvenimą neatitrūkęs nuo misijų ir savo akis grąžęs į Indiją, kur jo tėvas praleido didesnę savo gyvenimo dalį ir kur jis pats visą laiką ieškojo gyvenimo išminties. Indija kvepia ir pirmieji jo eilėraščiai, romanai: Peter Kamenzind (1904), Unterm Rad (1905) ir kt, ji veikiai išgarsinę visame vokiškai skaitančiame pasaulyje. Turi studijuoti Tiubingene teologiją, bet ją meta. pasidaro knygų, tų mylimų knygų pirklys išsyk Vokietijoje, paskum Ba-selyje, bet, negalėdamas atsispirti Indijos šauksmui, nesulaukęs nė 30 metų, iškeliauja į Rytus. Ten susipažįsta su jų poetais ir mąstytojais, ištiria jų filosofijos pagrindus ir Į viešumą išeina tų kelionių rezultatu — įstabia knyga, pavadinta ,,S i d d a r t h a“. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse grįžęs į Europą, įsikuria Berne, ten visokiais būdais padeda savo internuotiems tautiečiams ir, 1921 m. priėmęs šveicarų pilietybę, pasitraukia į didingą kalnų ir ežerų vientulybę nuostabiajame Tesine, prie Lugano ežero, Montagnolos bažnytkaimy.

— Koks jis kaip žmogus?

— Jis yra idealistas ir labai mėgsta vienatvę, — pasakoja vienas iš artimiausių jo bičiulių. — Jo gyvenimas yra nepaprastai paprastas — tai gyvenimas paprasčiausio žmogaus, kur vis dėlto neapsieinama be tam tikro griežtumo. Vedė tris kartus, antrą kartą susituokė su romaniste Lisa Wenger. Be Indijos, yra apkeliavęs Vokietiją, Austriją, Prancūziją ir Italiją, kurią jis puikiai pažįsta kaip Savo penkis pirštus. Apdovanotas retais meniniais gabumais ir labai mėgsta tapybą; prieš kelerius metus buvo Suruošęs savo akvarelių parodą, kurią rodė tiktai savo artimiausių bičiulių ir pažįstamų rateliui. Karo metu pats iliustravo kai kurias savo knygas, gautąjį už jas pelną paskirdamas Raud. Kryžiui.

— Kaip su politika? ...

— Hessė niekados politikoj nedalyvavo ir jos nemėgo. Jis nenori kištis į politinius ginčus. Iš esmės yra didelis taikos mylėtojas, nekenčiąs visokio fanatizmo, vis tiek, iš kurios srovės ar partijos jis eitų. Būdamas Vokietijos pilietis, aktyviai kovojo su vadinamąja pangermanizmo mintimi — tiek politine, tiek literatūrine. 191.4 m. lapkričio 3 d. jis paskelbė „Neue Zūricher Zeitung“ laikraštyje straipsnį, pavadintą ,,O draugai, tiktai ne tokiu tonu“, kuriuo šaukė Europos menininkus ir mąstytojus nepasiduoti karo beprotybei. Straipsnis sukėlė baisų nepasitenkinimą Vokietijoje ir Austrijoje, ir žymusis kūrėjas buvo apkaltintas, kad tuo būdu išdavęs savo tėvynę... Karui jis skelbia karą ne tiktai proza, bet ir savo poezija, kiekviena proga iškeldamas palaimingo taikos gyvenimo vertę.

Toks drąsus žodis suvedė jį į artimą draugystę su žymiuoju prancūzų rašytoju Romainu Rolland'u, Tas savo veikale „Dėl triukšmo“ taip jį pagerbia: Jis iš visų vokiečių poetų rado patį kilniausiąjį žodį ir vienintelis šiame demoniškame kare pasielgė taip, kaip tegalėtų pasielgti nebent tiktai Goethė, ir tai turi būti įskaityta į nuopelnus šveicarų žemei, priėmusiai jį kaip svečią ir galiausiai net suteikusiai jam sūnaus teises.

Be abejo, ji smarkiausiai puolė kariai, nors ir vokiečių socialdemokratai niekad juo absoliučiai nepasitikėjo, nes jam buvo aišku, kad Weimaro respublika, tokiais keliais eidama, ilgai neišsilaikys. Jis buvo įsitikinęs, kad pikto pradus reikia laikyti pažabotus ir kad naujoji, iš karo išėjusi karta nusisuks nuo nacionalizmo. Jis ilgai, ilgai laikėsi tos vilties kibirkštėlės, bet po 1933 m. pasidarė aišku, jog Vokietija rieda i bedugnę.

Ir toji bedugnė kartą prasivėrė. Rodos, nėra reikalo aiškinti, jog Hessė su nacių Vokietija neturėjo nieko l-bendro. Prieš kiek laiko savo draugams Vokietijoje jis paskelbė atvirą laišką, įrodinėjantį, jog nacionalizmo daigai pasirodė jau 1914 metais. Vokietijos ateitį jis vaizduojasi juodomis spalvomis, nes nors nacių režimas ir žuvo, tačiau jų sukurtas palikimas dar neišnyko. Jai atneš naują renesansą nebent tie nedaugelis jaunų žmonių, kurie dar neapsikrėtė nacizmo bacilomis. Savo pažiūras apie šio meto degančias problemas Hessė yra išdėstęs savo „Politiniuose svarstymuose“.

Jo kultūros platumas ir įvairumas uždėjo Hessei kosmopolito antspaudą. Jis yra domėjęsis ir gilinęsis į visokias literatūras. Imkime kad ir prancūzus. Apie jų rašytojus- jis visuomet kalbėdavo su nuostaba, pirmoj eilėj lenkdamas savo galvą prieš jų klasikus; tik paskui ateina eilė tokio Balzaco, Romaino Rolland'o ... Naujosios prancūzų rašytojų kartos Hessė veik nepažįsta, nes pastaraisiais metais, dėl susilpnėjusių akių, negalėjo veik nieko skaityti.

Be abejo, jis mėgsta ir rusus: Tolstojų, Dostojevskį, Gorkį, tačiau, nepaisydamas visos jiems reiškiamos pagarbos, jis nepabūgo 1918 m. atvirai paskelbti, koks rusų sielai gresia pavojus, kuris gali po Didžiojo karo pasireikšti tam tikru slaviniu, daugiau ar mažiau Dostojevskio įtakai pasidavusiu misticizmu. Iš skandinavų rašytojų jam ypačiai prie širdies Selma Lagerlof. Nemažą įtaką Hessės kūrybai ir galvosenai yra padarę didieji Rytų filosofai — indų ir kinų.

— Kokie jo didžiausi literatūros draugai?

— Jis buvo pažįstamas su visų kraštų plunksnos žmonėmis, tačiau su Spitteleriu, Thomu Mannu ir Romainu Rolland'u jį sieja ypačiai tamprūs draugystės ryšiai. Ypač su pastaruoju, su kuriuo jis nuolatos Susirašinėdavo.

Klausiate, ar jo veikalai pažįstami ir nevokiškai kalbančiai visuomenei? Jei imsime, pvz., Prancūziją,, tai ten jie turi išsivertę jo tris veikalus: Siddarthą, Demianą ir Stepių vilką.

Karo metu jis parašė, pažymėtiną dviejų tomų veikalą ,,D a s G l a s p e r l e n s p i e l“. Nuo to laiko daugiau jo veikalų nebepasirodė. Kiekvieną kartą, baigas kurią iš savo knygų, jis paprastai sako: tai mano paskutinė. Tačiau tokių ,,paskutinių“ yra buvę jau ir daugiau...

Hessė poetas


Jam didžiausia gyvenimo išmintis yra gyvenimo paprastumas: gyvenk gyvenimą tokį, koks jis yra. Todėl užsidėjęs keleivio veršenikę ant kupros, jis ir traukia į pasauli, klausinėdamas ką kalba kuprelis ar luošis, kurie jam yra didžiausi išminčiai, Įsiklausydamas į didžiąsias gamtos ir sielos paslaptis, subrandintas tyloje ir vienatvėje, negalėdamas atsidžiaugti, kaip mėlyno dangaus platybėse virva vyturiai ir už tūkstantmečio dulkių sluogsnio šviti nuostabus krikščionių, indų ar kinų šventųjų raštų išminties perlas. Jo poezija skamba kaip muzika. Net daugiau: tai ne tik muzika, bet tapyba muzikoje arba muzika tapytoje. Tai, sakytumei, mūsų Čiurlionis poezijoje — su visa Savo daiktų esme, paprasčiausiomis lytimis spontaniškai trykštančia grožio malda ir nuostabia simbolikų kalba apie slypinčią už regimų simbolių didžiąją realybę.
,,De la musique avant toute chose“ sako didysis jo pirmtakas Paul Verlaine, taip sako ir jis pats. Visa čia alsuoja švelnumu, išvidiniu ritmu, jį skaitydamas, rodos, girdi čiurlenantį kalnų upelį ar regi besisunkiančias pro langą vakaro sutemas. Jo didieji draugai — romantikas Eichendorffas, Achimas von Arnimas, Tieckas, o ypačiai mėlynosios gėlės autorius Novalis. Ir Hessės romantiška siela, linkusi už paprastučių simbolių ieškoti didžiosios daiktų prasmės, yra įsiklausiusi į nesibaigiančią vidaus melodiją-, kai kuriais savo poezijos deimančiukais pasiekiantį tokį nuostabų skambumą ir muzikalumą, kokį yra davę vokiečiams nebent tiktai Goethė ar Schilleri's. Ir ta žymė perdėm eina per visą jo poeziją, ypač ryškiai iškildama jo didžiuosiuose veikaluose „Klein und W ag n e r“ ir „S i d d a r t h a“. Muzikos ir tapybinio vaizdo grožio yra tiesiog prisigėrę jo „Malda grožiui“, „Vakaras k a i m e“, Meilės epigrama Elžbietai, „Vienai mergaite i“, gal pats brandžiausias ir mieliausias iš visų jo meilės eilėraščių. Arba kad jr visas poezijos ciklas, skirtas praeičiai, tam mūsų būties lakumui aprašyti, gyvenančiam sieloje paskum tiktai šiltais prisiminimų vaizdais. Tos jo praeičiai apdainuoti skirtos giesmės trykšta iš pačių giliausių žmogiškojo Aš sferų, tai, sakytumei, skambanti pati žmogaus siela. Holderlino brolis žino, kad lyrikui magiškas, rasi, vienintelis žodis yra „myliu“. Tačiau tas „myliu“ neturi būti atitrūkęs nuo sielos, — šiaip jis skambės tuščiu, šaltu aidu, bus kaip salioninė gėlė, tiesa, graži pažiūrėti, bet tokia šalta, šalta ir bekraujė, nelyginant Flaubert'o „Madame Bovary“, Tapybiniai, plastiniai polinkiai Hessės poeziją dar daugiau subrandina ir išryškina, padaro ją reljefingesnę, gilesnę, iš romantiškųjų platumų pavedėdami simbolikų gelmės-na, kur už regimų vaizdų ir simbolių slypi nujaučiamas kur kas didesnė realybė, pats esmingasis ir gyvastingasis sielos koncentratas. Tokie yra jo pirmoj eilėj eilėraščiai iš „Krizės“ metų, „Išganytojas“, „Poetas“, o ypač ,,Kiniška“.

Hessė mąstytojas


Hessė yra ne tiktai menininkas, nors jis menininko lipą duoda tyresnį, poezingesnį, koncentruoiesnį negu Goethė: jis yra taip pat mąstytojas, religinis ir filosofinis mąstytojas. Tatai ypač aiškiai matyti iš jo prozos veikalų, pasirodžiusių po 1919 m.: „Klein und Wagner“, „S i d d a r t h o s“, paskum jo „Kurgast“, „Stepių vilko“, retu abstraktumu, bet tokiu mielu ir įdomiu pasižyminčio? „Kelionės į Rytus“. Tai yra ne tiktai poezijos veikalai: tai yra drauge minties ir tikėjimo kūryba.

1922 m. Romano Guardini išleido savo „Liturgijos dvasią“, kur liturgijai priskiriama žaismo žymė. 1933 m. Buytendijkas parašė veikalą apie „Žaismo esmę ir prasmę“. Huizinga 1939 m. davė „Homo ludens“, o 1940 m. Gerhardas Kujava pasirodė su retu grožiu ir išmintimi pasižyminčiu „Žaismo kilmė ir prasmė“. Paskiausią šitų žaismo veikalų grandį įpynė Hessė savo „G 1 a s p e r 1 e n s p i e l“, minties romanu, kur paprastais magister ludi J. Knechto gyvenimo vaizdais ieškoma didžiosios išminties: visokio gyvenrmo paskutinės prasmės, visatos sąrangos centro ir tikrojo, kaip St. Šalkauskis pasakytų, pilnutinio žmogaus paskirties, jos tobulo atbaigimo. Knechtas įsiklauso į pasaulio visatoj skambančią melodiją, girdi joj aidintį gyvenimo šauksmą ir mato aiškią pasaulio dvasios valią. Tai yra aiškus prie dvasios prisipažinimas ir jos išpažinimas, skelbimas tikro ir gilaus pamaldumo, pasireiškiančio ištikimumu vidaus likimui ir besąlygine pagarba kiekvienai Dievo dovanai.

Hessė daug kur keliavo, kalbėjosi su daugybe žmonių, paprastuolių ir išminčių, ėjo Rytų filosofų, indų budistų, jogų, bramanų keliais, stengėsi atspėti šv. Pranciškaus Asyžiečio, Povilo Apaštalo ir krikščionybės šulų gyvenimo paslaptį — tikro gyvenimo, esmingiausiu savo būtimi, atskleidžiančio visą kirbynę jo niuansų. Ir jis po to ilgo tyrinėjimų, savistabos ir realios gyvenimo praktikos kelio suprato, kad didžiausia gyvenimo išmintis ir dovana yra gyventi gyvenimą toki, koks jis yra. Tos jo gyvenimo išminties negalima įsprausti į kokias konkrečias etines normas, bet jis to, kaip poetas ir kūrėjas, ir nesistengia duoti: jis kalba poetiniais, plastiniais, muzikiniais vaizdais, už kurių slypi gili mintis — pasaulio poliariškumo, kur ne tiktai gera, teigiama, bet ir gyvenimo šešėliai turi gilesnę, paslėptą prasmę — yra lyg pakopa į tobulesnę buitį. Jam gyvenimas nėra joks išskaičiavimas ir jokios matematinės formulės, bet tai — stebuklas. Iš visų Dievo dovanų pati didžiausioji yra gyventi, o pati didžiausioji išmintis — gyventi paprastai, taip kaip gyveno Pranciškus Asyžietis, kaip gyvena lauko lelija ar sunkios nuodėmių naštos prislėgtas latras, savo kančia garbinęs Visatos Viešpatį, klupęs ir vėl kėlęsis ir už visų tų daiktų bei įvykių uždangos girdįs skambančią sferų muziką ir regįs nematomo Viešpaties ranką. Bet tai, kaip pažymi gal pačią gražiausią poetui pavaizduoti skyręs savo studiją Jean Paul, nėra hėgeliškas pasaulio visatos supratimas, kur blogis būtų neišvengiamai reikalinga gėriui pasireikšti sąlyga. Ne. Tiek jo „Siddartha“, tiek kupinas poezijos „S i c h e n k a s“, tiek „Glasperlenspiel“ duoda kitokį pasaulio supratimą. Čia ypačiai iškeliama didelė pagarba žmogui. Žmogaus dvasia stengiasi nuolatos tobulėti ir pasiekti pažinimo viršūnę. Tas pažinimas eina per klaidas ir per mirtį.

„Nebūties apsvaigime gyvenimas yra begalinis, ir kartumas yra saldus, o dvasia tyra“ dainuoja Paul Valery savo ,,Le cimetiėre marin“. Tačiau ir tokiam pasauliui Hessė skelbia didįjį įsakymą: būk žmogus, visur ir visados būk žmogus — dvasios žmogus. Tas dvasinis žmogaus instinktas, mistinis gyvenimo paprastumo supratimas, sudaro visos Hessės pasaulėžiūros branduolį.

Ją sunku įsprausti į kokius nors aiškius pažiūrų, srovių ar konfesinius rėmus. Bet tai jam ne tiek rūpi: jam svarbiausia — paprasčiausiais vaizdais, skambiais lyg muzika ir reljefingais lyg tapybos paveikslai, duoti tokio nepaprasto ir kartu paprasto, tokio mielo ir brangaus gyvenimo vaizdą — vis tiek, ar jis bylotų apie Narcizą ir Goldmundą, ar apie jogų „didžiąją gyvenimo tiesą“, ar apie luošio, bet tokio žmogaus! varganą kelią. Skaitai juos, mąstai, gėriesi — ir negali atsigėrėti.

Ne tik dėl to, kad tai nuostabi poezija, bet ir dėl to, kad tai yra nuostabi giesmė, kupina vidaus šilimos ir tyriausio žmoniškumo, — giesmė apie žmogų. Paprastą, paprasčiausią.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai