Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FILOSOFIJOS KELIU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
Biografinė nuotrupa pokalbiui su jaunesniaisiais

2. Santykis su filosofija
Mano gyvenimą valdo kažkokia priešingybė: netapti tuo, kuo norėjai, o tapti tuo, kuo nė negalvojai. Stodamas į kunigų seminariją ir, iš jos išmestas, vėl į ją grįždamas (1929-30), mėginau tapti kunigu. Netapau. Linkdamas į literatūrą savo vidumi ir ruošdamasis pedagogikai savo studijomis, tapau — filosofu. Dr. J. L. Navicko apibūdinimas, kad man "dialektika niekados nevirsta 'keliu', metodu, nors filosofijos istorijoje nuo Zenono iki Merleau-Ponty dienų ji buvo žinoma tiktai metodo vardu" (A 63), kelia aikštėn gilią žmogiškojo būvio sanklodą: išsivystyti į savo priešingybę. Nes dialektika iš tikro nėra tiktai metodas. Jei mūsų būvis nebūtų suręstas dialektiškai, tai dialektika kaip pažinimo 'kelias' būtų grynas scholastinių ginčų žaismas protui miklinti. Neiginys arba priešingybė tampa mąstymo stumtimi tik todėl, kad ji yra mūsų gyvenimo stumtis. Mano santykyje su filosofija šitoksai dialektinis stūmiklis yra tiesiog apčiuopiamas.

a. Filosofinės studijos
Įstojęs seminarijon (1924), tuoj pat patekau į vad. 'filosofinius kursus' kaip paruošiamąjį tarpsnį teologijai. Nors Tomas Akvinietis ir mokė, esą jaunuoliai (juvenes) dar negalį studijuoti etikos ir metafizikos, kadangi jų protas dar nesugaunąs daikto, nors jį ir tariąs žodžiu — "non attingunt mente, licet dicunt ore" — vis dėlto visose katalikų seminarijose filosofija buvo ir tebėra dėstoma labai jauniems kandidatams, Tomas pasakytų tiesiog "jaunikliams — adolescentibus". Lietuvoje šis dėstymas trukdavo trejetą metų, kurių eigoje būdavo mokoma ištisa tomistinės filosofijos sistema, pradedant logika ir baigiant etika. Jos dėstytojai Gižų seminarijoje buvo tik dėstytojai, nieko filosofiškai nerašę ir filosofiškai net nemąstę. Turėjome vieno prancūzų jėzuito (pavardę pamiršau) dviejų tomų vadovėlį lotynų kalba, tad dėstytojui belikdavo santraukines jo mintis kiek plačiau atpasakoti ir pavyzdžiais paryškinti — irgi lotynų kalba. Lotynų kalbą čia pabrėžiu todėl, kad nuro-dyčiau į priešingybę, kuri man paaiškėjo tik žymiai
-----------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 8
--------------
vėliau, būtent: filosofuoti galima tik savąja kalba. Apie filosofiją rašyti galima įvairiomis kalbomis. Tačiau kad mintis, kaip nori Tomas Akvinietis, iš tikro paliestų mąstomąjį dalyką, o ne tartų tik nukaltą terminą, ji turi būti gimusi savojo žodžio pavidalu. Lotyniškai dėstoma seminarijose filosofija, tiesa, gerokai mus pralavino lotynų kalboje, užtat nususino mūsų mintį filosofijai. Lotyniška filosofija jaunuoliams (16 - 20 metų) yra tas pat, kas šiuo metu vokiečių pradžios mokyklų vaikams įvesta matematinė disciplina, vad. "Mengenlehre — aibių teorija'( jos atsajumo jaunuolis arba iš viso nesuvokia, arba ją tiek sukonkretina kasdienos pavyzdžiais, jog dingsta pati jos esmė.

Turinio atžvilgiu seminarinė mano laikų filosofija buvo griežtai tomistinė. Jokio galynėjimosi su kitokiomis pažiūromis nepatyrėme. Tiesa, vadovėlio autorius dažnai minėdavo Kantą, ypač pažinimo teorijoje ir teodicijoje, suvesdamas betgi savo kritiką į nuolatos kartojamą posakį: "insi-piens Cantius — kvailys Kantas". Stiprėjo įspūdis, kad žmonijos mąstymo istorijoje nesą buvę išmintingesnio filosofo už Tomą Akvinietį ir kvailesnio — už Kantą. Visi kiti rikiavosi pagal šiuodu poliu. Filosofijos istorija Gižų seminarijoje nebuvo dėstoma. Nesunku tad suprasti, kodėl filosofija manęs anuo metu visiškai netraukė. Ją mokiausi gerai (ore), tačiau ji nė kiek nejaudino mano širdies bei proto (mente). Gižų seminarijoje buvo įsikūręs 'literatų būrelis': jo tad veikloje — pačiam rašyti, susirinkimuose skaityti, kritikuoti kitų dailiosios literatūros kūrinėlius — dalyvavau visa siela. 'Filosofų būrelio' nebuvo, ir filosofijos klausimai niekam galvos nekvaršino.

Įstojęs Kauno universitetan (1928), pradžioje uoliai studijavau lietuvių (V. Mykolaitis-Putinas) ir vokiečių (J. Eretas) literatūras, pats šį tą rašinėjau ir vertinėjau Vergilijų bei Horacijų. 1929-30 mokslo metus praleidau vėl kunigų seminarijoje Gižuose, priimtas atgal be jokių sunkenybių. Tačiau 1930 metų vasarą — šį sykį jau iš tikro aš pats — galutinai su ja atsisveikinau, grįždamas atgal į universitetą ir tęsdamas toliau literatūros studijas. Tik 1931 metų Velykų atostogų metu St. Šalkauskis nukreipė mane į teorinę pedagogiką, o tuo pačiu ir į filosofiją. Pedagogika, Šalkauskio pažiūra, remiantis filosofija, o filosofija užsibaigianti pedagogika; naujųjų kartų ugdymas yra negalimas be filosofinio apsisprendimo, o filosofinis apsisprendimas liekas nevaisingas be ugdomosios sistemos. Platono pasaulėžiūroje bei veikloje Šalkauskis regėjo ryškų savos minties patvirtinimą. Todėl jis ir kreipė mane filosofijon, kad tuo būdu stipriau pasiruoščiau pedagogikai, kuriai ateityje turėjau atstovauti jo katedroje. Taip tad ir palikau abi lig tol studijuotas literatūras ir perėjau filosofijon, nors šis perėjimas buvo beveik tik formalinis. Išskyrus filosofijos istoriją (Pr. Dovydaitis, Pr. Kuraitis), vargu ar universitete išmokau daugiau, negu buvau išmokęs seminarijoje. Daugiausiai tik pakartojau lietuviškai tai, ką jau žinojau lotyniškai, nes nė viena universitete dėstoma filosofinė disciplina (pav. gamtos filosofija, teodicėja, etika) neprašoko seminarijos lygio. Be abejo, pakartotinis tomistinės filosofijos studijavimas paliko manyje gilių pasaulėžiūrinių bruožų, taip kad dr. J. L. Navickas teisingai pastebi, esą visi mano "darbai liudija scholastinės filosofijos neišdildomą įtaką bei poveikį" (A 60). Be to, nuostabiai logiškai suręstas šios filosofijos statinys išmokė mane nuosekliai mąstyti, Ana minties neskuba, kuri, atrodo, patinkanti dr. Navickui ir kurioje, pasak jo, nėra "jokių staigių šuolių" (A 59), yra teigiamoji scholastinių studijų pasekmė.

Užsieninės mano studijos (Belgijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje; Šalkauskis nenorėjo, kad studijuočiau Vokietijoje) buvo gana savotiškos; spaudoje jos kartais atpasakojamos nevisiškai tiksliai. Su Šalkauskiu, kuris vadovavo mano disertacijai, buvome sutarę, kad ją ginsiu Lietuvoje ir kad todėl mano laikas užsienyje nebus eikvojamas įprastinėms promocijos formalybėms. Tad ir tvarkiau jį taip, jog visų pirma pramokčiau kalbų ir kuo daugiausia prisilasyčiau žinių, kurių man dar labai stigo. Visur buvau, kaip dr. J. Girnius teisingai rašo: "laisvas klausytojas" (A 49), gerokai tingus paskaitoms lankyti, užtat gana uolus sėdėti bibliotekose. Studijoms užsienyje skirti metai (1932-35) prabėgo beskaitant ir berašant. Dr. Navickas atspėja manąjį "brandos kelią", sakydamas, kad tai "asmeniškų studijų, gilinimosi ir skaitybos kelias" (A 59); šio kelio tikrai "nepriderėtų vadinti nei šalutiniu, nei antraeiliu" (t.p.), kadangi jis man pačiam yra buvęs ir pagrindinis, ir pirmaeilis. Bet čia pat turiu patikslinti tolimesnį dr. Navicko aprašą: "Maceinos sisteminį vystymąsi ir brendimą apsprendė logikos, metafizikos, gnoseologijos, ra-cionalinės psichologijos ir etikos kursai Europos universitetuose" (A 60). Nė vieno iš šių kursų nesu užsienyje klausęs. Tik Šveicarijos Freiburge lankiau sistemingai M. de Munnyncko estetikos (prancūziškai) ir kosmologijos (lotyniškai) paskaitas. Pati mano disertacijos tema "tautinis auklėjimas" irgi buvo nefilosofinė. Todėl tiek skaityba, tiek klausytinų kursų pasirinkimas ėjo daugiau pedagogine, o mažiau filosofine kryptimi. Gal tik kultūros filosofijos veikalų esu kiek daugėliau skaitęs; mat, šią discipliną buvau numatęs doktorato egzaminams šalia pedagogikos.
Dėstymas universitete (1935-40) klostėsi taip pat filosofijai nepalankia linkme. Tiesa, St. Šalkauskis iš pat pradžios man perleido kultūros filosofiją; tačiau ji buvo ir liko vienintelė filosofinė disciplina, kurią man teko dėstyti nepriklausomybės metais, nors ir išskleistą įvairiais epizodiniais kursais (pav. apie buržuaziją, prometeiz-mą . . .). Kitos mano paskaitos telkėsi aplinkui pedagogiką (mokslinio darbo metodika, dabarties pedagoginės srovės, pedagogikos istorija. . .) ir net aplinkui teologiją (arkivysk. J. Skvirecko įsakytas 'krikščioniškos doktrinos' kursas, kurį, nežinia dėl ko, teko dėstyti ir man). Laisvalaikio darbai irgi lietėsi su filosofija tik iš tolo. Vos grįžęs iš užsienio, tuojau (1936 m. rudenį) buvau į-trauktas į jaunųjų katalikų būrelį, svarsčiusį "Organinės valstybės pagrindus", paskelbtus vėliau (1936 m. pavasarį) "Naujojoje Romuvoje". Tai lenkė, be abejo, mano dėmesį į politinę filosofiją, tačiau stipriai sąlygojamą valstybinės ano meto mūsų sąrangos. Gi paskaita apie socialinį katalikų teisingumą (KVC konferencijoje 1936 m. rudenį) užsitraukiau mūsosios hierarchijos (visų pirma arkivysk. J. Skvirecko ir vysk. J. Staugaičio) rūstybę, kuri vos neišlėkdino manęs iš Teologijos -Filosofijos fakulteto, sukeldama nereikalingo triukšmo ir palikdama neišdildomo kartėlio. (Ši rūstybė pratįso ir į tremtį ir buvo paveldėta jaunosios mūsų hierarchų kartos, kuri pasirodė esanti net aršesnė, negu senoji: ginčas vad. "nepa-saulėžiūrinės politikos" klausimu). Tai vertė mane domėtis socialine filosofija, betgi ją ne ramiai svarstant, o ginantis nuo nefilosofinių ir nesocia-linių priekaištų. Dalyvavimas gi "XX Amžiaus" redakcijos kolektyve (1936-40) vedė mane jau tiesiog į kasdieną ir net į žurnalistiką. Štai kodėl mano raštai, pasirodę anuo metu (1934-40), yra savo turiniu arba pedagoginiai, arba socialiniai, arba apskritai kultūriniai. Be abejo, ir juose esama filosofijos; bet ji čia yra ne pirmaeilis objektas, o greičiau tik raugas gana įvairialytėje tešloje.

b. Savitas filosofavimas
Viskas staiga pakito, laikinosios vyriausybės švietimo ministrui J.Ambrazevičiui-Brazaičiui paskyrus mane filosofijos istorijos katedros docentu bei jos vedėju jau savarankiškam Filosofijos fakultete (1941): dabar filosofija tapo pirmaeile mano pareiga. Ją aiškintis ir aiškinti ėmiausi įvairiais kursais, kurių priekyje stovėjo Filosofijos įvadas — ne kaip problemų ar sąvokų apžvalga, o kaip pačios filosofinės savimonės sklaida. Nors šių paskaitų rankraščio išsinešti į Vakarus ir negalėjau, tačiau neviena jo mintis slypi "Filosofijos kilmėje ir prasmėje": šios knygos pradžia iš tikro siekia 1941-42 metus. O paruoša "Didžiajam inkvizitoriui", "Jobo dramai", "Niekšybės paslapčiai", vadinasi, tam, ką dr. Navickas vadina "konkretaus priėjimo principu" (A 61), buvo R. M. Rilkės poezijos (visų pirma "Duineser Elegien" ir '.'Das Stundenbuch") interpretacija paskaitų pavidalu 1941 metais. Ir šis rankraštis yra likęs Lietuvoje. — Deja, mano filosofavimas, staiga prasidėjęs, buvo staiga ir nutrauktas, vokiečiams uždarius aukštąsias Lietuvos mokyklas (1943.3.18). Jis atsinaujino tik Vakaruose, kai 1944 m. rudenį apsigyvenau VVurzburge ir ėjau skaityti į tenykščio universiteto filosofijos seminarą, kuris buvo šiltas (mano turimas kambarys buvo nekūrenamas), užtat visiškai tuščias: studentai buvo ik paskutiniųjų mobilizuoti, o knygų knygos, visi filosofijos šaltiniai, stūksojo lentynose, tarsi prašytųsi skaitytojo. Prie jų tad ir praleisdavau ištisą dieną. Niekur ir niekad nesu tiek daug skaitęs filosofijos veikalų, kaip tuo metu VVūrzburge ligi jo sudeginimo (1945.3.16). Tuo būdu įžengiau į filosofijos kelią, pedagogika visiškai nebesidomėdamas, o literatūrą padaręs tik mėgėjišku dalyku.

Mėgėjišku? Literatūros mokslą (kritiką, istoriją) iš tikro taip; literatūros meną — ne. Nes kaip tik tuo pačiu metu, kai pradėjau truputį savarankiškiau filosofuoti, atbudo manyje ir troškulys vėl rašyti eilėraščių. Jų buvau mėginęs ir anksčiau seminarijoje. Bet tai buvo jaunuoliški bandymai, neturį vertės. Paskiau ištisą dešimtmetį (1932-42) nerašiau nė vienos eilutės. Atrodė, kad poezijos mūza bus mane palikusi. Tačiau kaip tik 1942 metų žiemą ji vėl manyje pasiskardeno, šį sykį jau kiek savarankiškiau: "Gruodo" dalykėliai, kritikų pripažinti šio rinkinėlio geriausiais, yra parašyti kaip tik 1942-43 metais. Jei tad šiandien teigiu, kad tarp filosofijos ir poezijos esama gilaus vidinio ryšio, tai šis teiginys nėra tik atsaji teorija, bet ir gyvas asmeninis pergyvenimas. Nuo to laiko šiedvi žodžio seserys buvoja manyje, nebepalik-damos manęs nė katra. Kalbėjęs pastarojoje savo knygoje, kad Sokratas gyvenęs filosofiškai (plg. FKP 12-13), turiu šioje vietoje priminti vokiečių poeto Holderlino žodžius, kad žmogus gyvena ir poetiškai: "Dichterisch wohnet der Mensch auf der Erde". Ar poezijos gyvenvietė manyje yra lygios vertės, kaip ir filosofijos gyvenvietė, jau ne man spręsti. Aš pats tegaliu pridurti, kad poezijos buveinė mano širdžiai yra artimesnė ir kad aš joje dažnai lankaus, parsinešdamas šilumos ir į filosofijos buveinę. Poezijai esu dėkingas už tai, jog ji mano mąstymą saugo nuo dogmatizmo. Gal todėl ir esu priėjęs išvados, kad filosofija yra interpretacija, ne tyrimas ir ne tikėjimas, nes šios abi pastarosios pažinsenos remiasi dogma: tyrimas daikto prigimties sankloda, tikėjimas — laisvu ko nors kaip tiesos prisiėmimu. Tuo tarpu interpretacijoje dogmų nėra ir negali būti: interpretacija pakenčia šalia savęs net ir savo priešingybę, ko nepajėgia nei tyrimas, nei tikėjimas.

Kokio mąstomojo tipo būčiau, teigiamai atsakyti negaliu. Atsakydamas neigiamai, turiu prisipažinti nesąs filosofijos mokslininkas. Pateikdamas pluoštą kritinių pastabų ryšium su filosofijos kaip interpretacijos samprata, dr. K. Girnius pastebi, esą aš rūšiuojąs "filosofus į dvi kategorijas, 'tikruosius' ir 'netikruosius - mokslininkus' " (A 77). Terminų 'tikras', 'netikras' nevartočiau (jų savo knygoje nė nevartoju), tačiau skirtumą tarp filosofo ir filosofijos mokslininko net pabrėžčiau. Dr. K. Girnius teisingai kreipia mūsų dėmesį į tai, kad "filosofais laikomi ir tie, kurie iš filosofijos duoną užsidirba" (A 76). Tai tiesa. Tačiau valgyti duoną iš filosofijos galima dvejopai: filosofiškai, kuriant savitą būtybės interpretaciją ir ją perteikiant klausytojams, kaip tai yra darę visi senieji ir kai kurie naujieji filosofai (pav. M. Heideggeris ar K. Jaspersas), ir moksliškai, tyrinėjant kitų pažiūras ir jų mokant klausytojus, kaip tai daro didžiulė dauguma dabartinių filosofijos dėstytojų aukštosiose mokyklose (plg. FKP 25). Filosofija šiandien yra jau tiek išaugusi ir suįvairėjusi, jog tyrimui lengvai prieinama (plg. FKP 139-144). Kiekvienas gi tyrimas gimdo atitinkamą mokslą. Tuo būdu atsiranda ir filosofijos mokslas, kaip šiandien esama muzikos mokslo, meno mokslo, literatūros mokslo, kurių seniau irgi nežinota. 'Filosofijos mokslo' tikrybė mūsų dienomis yra tokia aiški, jog vargu ar būtų prasmės juo abejoti.

Tad žmogų, kuris atsideda filosofijai tirti, aš ir vadinu filosofijos mokslininku, kadangi jis su filosofija elgiasi visiškai kitaip, negu filosofas. Filosofas filosofiją — vis tiek kaip ją suprastume — kuria, tuo tarpu mokslininkas ją, jau sukurtą, tiria. Kurti filosofijos atveju reiškia naujai mąstyti arba, mano pažiūra, naujai būtybę interpretuoti.

Tirti gi reiškia sklaidyti filosofijos reiškinį tokį, koks jis yra ar yra buvęs. Be abejo, ir filosofas, naujai mąstydamas, galynėjasi su senuoju mąstymu, kuris jam niekad nėra abuojas, nes tai jo — teigiamasis ar neigiamasis — bendrininkas. Tačiau filosofas galynėjasi su juo ne jo, o savęs paties dėlei. Filosofavimo plotmė visados yra manoji pažiūra, o ne kito teorija ar sistema, net jeigu jos ir neneigčiau. Asmeninis filosofijos pobūdis (plg. FKP 150-58) padaro, kad filosofas visados yra subjektyvus, o tai priešinasi tyrimui iš pagrindų, kadangi tyrimas tuo ir laikosi, jog yra galimai objektyvus, vadinasi, taria tai, ką taria pats tiriamasis dalykas. Kas tad filosofavimo plotmėje leidžiasi būti apsprendžiamas buvusios ar esamos filosofijos kaip tikrovinio reiškinio, keldamas aikštėn jo sanklodą (loginę sąrangą, istorinį išsivystymą, visuomeninę įtaką, paramą mokslui . . .), tas filosofijos nekuria, o ją tiria, ir tas yra ne filosofas, o filosofijos mokslininkas. Į filosofiją kaip savitą būtybės interpretaciją nereiktų žiūrėti kaip į "filosofijos ir filosofo idealą" (dr. K. Girnius, A 77): tai yra pati filosofavimo esmė. Kur tokio savitumo elgesyje su filosofija nėra, ten nė pačios filosofijos nėra; ten yra tik jos mokslas. Kaip muzikologijoje nėra muzikos, kaip meno istorijoje nėra meno, taip filosofijos tyrime — vis tiek koks jis būtų — nėra filosofijos. Žinoma, atskiras mąstytojas gali šiuos du veikmenis savo darbe derinti, ypač jei yra priverstas valgyti iš to duoną. Tačiau subjektyvi jo pastanga niekad neužgrindžia objektyvaus anų veikmenų skirtingumo. Filosofijos istorija net nežino didžių filosofų, kurie būtų buvę ir didi filosofijos tyrinėtojai. Atvirkščiai, didieji filosofijos tyrinėtojai (pav. Brėhier, Gilson, Jaeger, Uebervveg, Zeller . . .) yra buvę gana maži filosofai.
Šia prasme ir nesu filosofijos mokslininkas, nors 'mokslininko' darbą filosofijos srityje yra tekę dirbti ilgus metus, dėstant Rytų Europos filosofiją tiek Freiburgo, tiek Mūnsterio universitetuose. Kadangi filosofijos istorija tyrimo reikalauja daugiausia, todėl jos ir vengiau labiausiai. Mano kaip filosofijos mokslininko uždavinys išsisėmė marksistinės filosofijos tyrimu: jos pagrindų suvokimu ir loginės jos sistemos išvystymu. Savitai interpretacijai čia nebuvo vietos. Stengiausi marksizmą perteikti taip, kaip jis pats save interpretuoja svarbiausių savo atstovų sampratomis. Užtat nevienam klausytojui atrodė, esą ašen ir pats esąs marksistas. Mano dėstymas buvo pavyzdys, kaip mokslininko asmuo dingsta tiriamajame objekte (plg. FKP 146): užčiaupdamas savo paties lūpas, jis leidžia jomis byloti dalykui; katalikas kalba ir turi kalbėti taip, tarsi būtų marksistas. Bet kaip tik šitoks moksliškas filosofijos dėstymas — kitokio nė būti negali, jei jis nori būti tikrai moksliškas, o ne svetimos filosofijos išjuoka, kaip tai yra atsitikę dr. V. Juodeikos "Didžiojoje iliuzijoje" (Boston 1978), — neatitiko mano polinkių, ir aš, pasitaikius progai, mielai perleidau visą Rytų Europos filosofiją jaunesniam privatdocentui, pats imdamasis savitai filosofuoti: gerai ar blogai, giliai ar sekliai, bet savitai. Iš šio savito filosofavimo išaugo "Religijos filosofija" (1976) ir "Filosofijos kilmė ir prasmė" (1978), iš dalies ir "Didieji dabarties klausimai" (1971), ypač paskutinieji du skyriai: "Evangelijų numitinimas" ir "Evoliucija ir religija" (T. de Chardino kritika), kilę iš du kartu skaityto kurso "Tikėjimas ir žinojimas" (1965 m. kaip seminaras ir 1968 m. kaip paskaitos). Marksistinių kursų, kuriuose byloja dalykas, o ne aš pats, neskelbiau, išskyrus epizodinių paskaitų rinkinėlį vardu "Krikščionybė ir sovietinė etika — Christentum und sowjetische Ethik" (1969), ir vargu ar kada nors juos skelbsiu: jie pareikalautų iš manęs dar gana daug tiriamojo darbo, kuriam nesu gimęs ir kuriam, atrodo, nebebūtų jau nė laiko. Jei tad šiandien regiu esminį skirtumą tarp filosofo ir filosofijos mokslininko veikmenų, tai šis skirtumas (kaip ir poezijos ryšys su filosofija) taip pat yra ne atsaji pažiūra, o asmeninis pergyvenimas ir net kentėjimas. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas kuriamai filosofuojąs žmogus esti ištinkamas tokio pergyvenimo bei tokios kančios, jei yra verčiamas filosofiją tirti, kad šiuo tyrimu galėtų pelnytis duonos kąsnį.

c. Abejojimas metodo galimybe
Visa tai siejasi su mano nusistatymu filosofijos metodo atžvilgiu. Metodas yra esminis mokslo sandas, nes be tyrimo nėra mokslo, o tyrimo nėra be metodo, vadinasi, be skirtinos (specifinės) prieigos prie tirti norimo objekto. Daiktas (ne kūrinys!), būdamas pats savimi neapspręstas žmogiškajam pažinimui, neatsiskleidžia savaime; jis turi būti atskleisdintas. O tai reikalauja tam tikro, kiekvienai daiktų rūšiai skirtingo kelio į šių daiktų sąrangą bei jų veikimą; kelio, kurį ir vadiname metodu. Kol tokio kelio nėra, tol ir mokslo nėra, nes tol daiktas lieka nebylus. Metodas nėra mokslui nei atsitiktinis, nei antrinis. Metodas ir mokslas yra taip susiję vienas su kitu, kaip galimybė ir tikrenybė: metodas yra galimybė daiktui atskleisti, o mokslas yra šios daiktinės sklaidos visetas. Nuosekliai tad ir E. Husserlis, stengdamasis pakelti filosofiją į mokslo rangą, pirmų pirmiausiai ieškojo jai skirtino metodo ir tarėsi jį radęs savoje fenomenologijoje, vadindamas ją tiesiog "specifiniu filosofijos metodu" (Idee der Phanomenologie, Haag 1958, p. 23), nes filosofija, būdama pasak Husserlio, "visiškai naujo matmens dalykas", reikalauja ir "visiškai naujo metodo" (p. 24). Nors Husserlis ir norėjo padaryti filosofiją "tiksliuoju mokslu — strenge Wissenschaft", tačiau jis neigė, kad filosofija galėtų perimti tiksliųjų mokslų, pirmoje eilėje gamtamokslio, metodą. Būdama naujo matmens dalykas, filosofija, būdingai sako Husserlis, yra reikalinga "pagrindžiai naujo metodo, kuris būtų priešingas gamtos mokslų metodui" (p. 25-26).

Šio tad skirtino metodo galimybės filosofijoje aš ir neregiu. Norėdami rasti ar kurti filosofijai savą metodą, patenkame į užburtą ratą, kuriuo eidami vis grįžtame į tą patį tašką: manydami, pasiekę pabaigą, žiūrime, kad tebestovime pradžioje. Štai kodėl ir teigiu, kad filosofinis metodas yra ne kokia nors istorinė nesėkmė, o tiesiog loginė negalimybė, niekados nepergalima nei atskiro genijaus gabumu, nei filosofijos pažanga laiko eigoje (plg. FKP 139). Savo darbuose, kaip dr. Navickas pastebi, aš "jokio ypatingo metodo" neturiu ir "iš viso apie jį" nefilosofuoju (A 59). Suvokdamas filosofiją kaip interpretaciją, net negalėčiau apie jos metodą filosofuoti, kadangi tokiu atveju mano siūlomas metodas būtų arba tikras kelias į būtybę ir tuo pačiu vienintelis, arba primetamas iš viršaus ir todėl dogmatinis. Interpretacija pačia savo esme — kitaip ji nebūtų interpretacija — negali turėti vieno kelio, kaip kad jį turi tyrimas, gimdąs tiktai vieną tos ar kitos rūšies mokslą: vieną astronomiją, vieną fiziką, vieną biologiją . . . Interpretacija gi, kaip ir pati filosofija, niekad nėra viena. Metodą gali turėti ir turi tik filosofijos mokslas, kuriame tyrimas yra vadovaujantis pažinimo būdas, kaip ir kiekviename kitame moksle. Kalbėti apie metodą filosofijoje būtų tas pat, kas kalbėti apie metodą poezijoje, tapyboje, muzikoje . . . Tai reikštų išmokti filosofuoti, nes kiekvienas metodas gali būti ir yra išmokstamas. O išmokti filosofuoti reikštų tą patį, ką ir išmokti būti poetu, dailininku, kompozitoriumi . . . Taip buvo manyta seniau (17 šimt.; plg. N. Boileau, J. Breitinger) apie poeziją, turėjusią tuo metu savų katedrų ir savų profesorių. Taip manoma apie filosofiją dar ir šiandien.

Šitoje vietoje mėginčiau įsiterpti į dr. J. L. Navicko gražų, tačiau dviprasmį interpretacijos aprašą, kad patikslinčiau paties metodo sampratą. "Interpretuoti, rašo dr. Navickas, reiškia imliu būdu (?, Mc.) žvelgti į tikrovę ir ją nuolatos vėtyti, vartyti, kalbinti. Interpretavimas yra sąmoninga ir nuosekli proto veikla, ieškanti tikrovę atverti ir užverti, prakalbinti ir nutildyti" (A 64). Ir čia pat jis klausia: "Argi tokia veikla nėra apgalvota ir metodiška?" (t.p.). Kad ji yra apgalvota, negali būti jokios abejonės. Kad ji būtų metodiška, galima ir reikia abejoti, kadangi žodis 'metodiška' yra dviprasmis. Jis gali reikšti nuoseklumą, planingumą, sistemingumą, logiškumą; kasdienos kalboje jis dažniausiai tai ir tereiškia. Šia prasme reikia pritarti dr. Navickui, kad "filosofijos istorijoje neaptinkame jokios teorijos ir jokios doktrinos, kuri būtų suręsta be plano, be tam tikro nuoseklumo, be taiklaus ir išmintingo klausinėjimo" (A 59). Šia prasme galioja ir minimi P. Tillicho žodžiai, esą "filosofuoti. . . reiškia mąstyti metodiškai ir sistemiškai" (A 58). Tačiau ar Husserlis viso to nežinojo? O vis dėlto jis kaltino ligtolinę filosofiją, kam ši nesusikūrusi metodo ir todėl nesugebėjusi tapti tiksliuoju mokslu. Čia žodis 'metodas - metodiškai' turi jau kitą prasmę; čia jis reiškia nebe mąstymo nuoseklumą bei planingumą, o skirtiną prieigą prie objekto, kad šįjį atvertų bei jo sanklodą ištirtų. Tokios skirtinos prieigos filosofija, pasak Husserlio, kaip tik nesanti susikūrusi ir todėl nė netapusi mokslu. Mat, galima mąstyti nuosekliai bei sistemingai ir vis dėlto neturėti metodo, vadinasi, nerasti kelio į objektą ir tuo pačiu šio objekto nepasiekti. Nuoseklumas bei planingumas nėra laidas tikrovei pažinti. Tai ypač ryškiai regėti tiek sanovės, tiek viduramžių kosmologijose: jos yra išmąstytos labai nuosekliai bei planingai, kuriant net ištisas sistemas, apimančias visą kosmą. Tačiau kadangi šios kosmologijos neturėjo metodo, kuris būtų žmogų vedęs tyrimo keliu, jos buvo ir liko tik pasaulio interpretacijos, o pasaulis, būdamas daiktas ir todėl interpretacijai neprieinamas, liko šalia anų kosmologijų, nepažintas, koks jis yra iš tikrųjų. Knygoje minimas G. Galilėjas ryšium su daiktų kritimo dėsnių atradimu (plg. FKP 130-31) yra akivaizdus pavyzdys, kuo nuoseklumas skiriasi nuo metodo. Nuosekliai mąsčius šimtus metų, kas yra judėjimas, nė kiek nesužinota, kaip gi iš tikro daiktai juda; nesužinota todėl, kad neturėta metodo prieiti prie judančio daikto. Galilėjas pirmasis šį metodą — matuoti bei skaičiuoti — atrado ir tuo padėjo pagrindus mechanikos mokslui. Nuoseklumas yra bendras visai pažintinei mūsų būvio sričiai: ir filosofijai, ir mokslui, ir teologijai, ir net mistikai, kai ši apsako ar aprašo savo patyrimus. Visi mąstome nuosekliai, jei mąstome, o ne kliedime. Tačiau tai dar anaiptol nereiškia, kad jau turime ir metodą, kuris mus vestų į mąstomojo dalyko sąrangą ir ją mums atvertų. Esama objektų, kurie jokiam metodui nepasiduoda. Nėra metodo mistiniam pergyvenimui patirti. Nėra metodo tikėjimui kildinti. Filosofijos objektas — būtybė kaip tokia — irgi yra toksai metodui nepasiduodąs dalykas, todėl neprieinamas tyrimui, o tuo pačiu negalįs kildinti mokslo. Yra galimas filosofijos (gen. object.) mokslas, tačiau yra negalima filosofija kaip mokslas.
(Bus daugiau)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai