|
|
UŽPUSTYTA AKADEMINĖ LAISVĖ |
|
|
|
Parašė ANTANAS MUSTEIKIS
|
Viešų ir privačių mokyklų klausimas
I
Kalbėti apie akademinę laisvę1 populiaru, tik kad nebūtų nuvalkiota. Prieš keletą metų akademinės laisvės vardu Berkeley universitetas JAV šūstelėjo deginančią studentų radikalizmo bangą, kuri išsiliejo iš normalių demonstracijų ir sušvito utopinėm žvaigždėm. Kai kam atrodo, kad jaunimas, vedamas įvairiopų revoliucininkų, užbaigs visus karus bei neteisybes ir sugrąžins Adomą su Ieva į atgautą rojų. Ir mūsuose laisvės vardu yra šiokio tokio bruzdesio.
Visų pirma galima kalbėti apie akademinę laisvę ar jos stoką totalinėj sistemoj, kuri nepakenčia nuokrypų nuo nustatytos ideologijos ar "linijos". Bet šiokia tema — pagal daugelį į moderniškumą pasinešusių intelektualų — yra kažkaip jau pasenusi, neįdomi, beveik atžagarinė. Esą, Kravčenko, Milovanas Djilas, Svetlana Aleliujeva, Anatolijus Kuznecovas nieko nauja nepasako. (Jie nestudijavo Berkeley .. .).
Liberaliuose sluoksniuose pabrėžiama, kad, iš vienos pusės, mūsų amžius jau poideologinis ir akademinė laisvė neprivalo toleruoti jokių varžtų, iš antros pusės, sakyčiau — pro užpakalines duris, pažangos vardu yra peršamos "avangardinės" idėjos, keleriopos "naujosios kairės" atmainos ir revoliucijos. Oficialiai retas kas prisipažįsta esąs ar nori likti atžangiu; visi save laiko gerais liberalais. O pakitus sąlygoms, apsigalvoję amerikiečiai braukšt — ir nepagaili dešimties milijonų balsų ultrakonservatyviam kandidatui (Wallace'ui), gi prezidentu išrenka aiškių konservatyvių pažiūrų politiką (Nixo-ną). Čia ir peršasi išvada, kad pasaulio centras nebūtinai yra pasviręs ir "pasisukęs į kairę", kaip neperseniai kai kurie tikino. Teisingiau būtų teigti, jog centras yra savo vietoj, o iš abiejų jo šonų rikiuojasi įvairių laipsnių liberalai ir konservatyvieji. Ir akademinės laisvės problema abiem lygiai rūpi. Pats jaučiuosi esąs daugeliu atvejų liberalų pusėj, daugeliu atvejų konservatyviųjų pusėj, ir šia proga pabandysiu pakedenti JAV švietimo sistemą: kiek demokratija yra atvira akademinei laisvei?
II
JAV-ėse yra The American Civil Liber-ties Union, The American Humanist Associa-tion, The Anti-Defamation League ir kitos organizacijos, kurios turi tikslą saugoti vienos ar kitos mažumos teises. Bet jos atrodo labai vienašališkos, neretai užsitarnaudamos, pvz., komunistinių frontų vardą. Išskirtina yra Amerikos Universitetų profesorių draugija (The A-merican Association of University Professors), kuri turi daugybę narių (1969 buvo apie 92.700 narių), gerus piniginius išteklius (metinė draugijos apyvarta siekia per milijoną dolerių) ir autoritetingai gina akademinių profesijų narius bei jų teises, nors nevaidina profesinės sąjungos (union) rolės. Kad ir palinkusi daugiau į kairę ir dažniau bėdoje užstojanti komunistinių pažiūrų profesorius, retkarčiais nevengia ji ginti nė fašistinių pažiūrų profesorių akademinės laisvės. Tačiau ir ji nesirūpina esesminiais akademinės laisvės pagrindais, kuriais turėtų remtis visa švietimo sistema Amerikoje. Čia turiu galvoje principus, pagal kuriuos kuriasi, klesti ir smunka krašto viešos ir privačios mokyklos.
Šuo ir kariamas papranta ... O ne, o ne — žmogus ne šuo. Bet pakalbėk su eiliniu amerikiečiu ir paklausk, ar Amerikoj yra laisvė visokiom mokyklom, ir jis nė nemirktelėdamas atsakys, kad tai savaime aišku ir — kas per klausimas! Nori — gali eiti į viešąją mokyklą, nenori — gali pasirinkti katalikišką .. . Bet kaip iš tikro yra su akademine laisve, turint galvoj šį viešųjų ir privačių mokyklų klausimą?
III
Demokratija turi daug aptarčių ir į jas gilintis čia ne vieta, tačiau visi sutiks, jog ji implikuoja krašto gyventojų lygias teises, tarp kitko, ir švietimo srityje, neatsižvelgiant į žmonių rasę, tikybą, kilmę ir pn. Pagal tai ir mano klausimas: ar demokratija praktiškai laiduoja lygias akademinės laisvės teises viešosiose (valstybinėse) ir privačiose mokyklose?
Kai kas gal tuoj pat šoktų aiškinti, jog lai nelygintini dalykai, nes viešosios mokyklos rūpinasi visais moksleiviais ir studentais lygia dalimi, kai privačiosios gali tenkinti vien, pvz., turtuolių aspiracijas, kas reikėtų vadinti prabanga. Valstybinis iždas gal ir nepajėgtų visas mokyklas pakelti ligi prabangos lygio. Bet mano tema neliečia "privilegijuotųjų" mokyklų. Didžiąją dalį privačių mokyklų sudaro katalikiškos mokyklos, kurių studentai aplamai priklauso eilinėms, vidurinėms klasėms, kurių nariai daugiausia užpildo ir viešąsias mokyklas. Abejose mokyklose — viešosiose ir katalikiškose — studijuojantieji mažai skiriasi viens nuo kito socialine buitimi, ekonominiu pajėgumu, politiniu išsiskaidymu ir pn., ir jie gali būti tapatinami. Ir tai juo labiau, kai visiems yra privalomas mokymasis ligi 16 m. amžiaus. Čia prievarta, savaime aišku, turi būti griežtai aprėžta, kad nebūtų piktnaudojama. Ta prasme tad viešosiose mokyklose — kad niekieno teisės nebūtų pažeistos — remiamasi akademine laisve, k;iip tose mokylose ji yra interpretuojama. O katalikiškos mokyklos šiuo požiūriu daugelio yra laikomos siauromis ir antraeilės kokybės. Žinoma, valstybinis iždas yra pajėgesnis modernesniems pastatams įrengti, mokslo priemonėms įsigyti ar kvalifikuotesniems mokytojams pasamdyti. Katalikiškos mokyklos šiais atžvilgiais neįstengia konkuruoti su valstybinėmis.
Oficialioji nuomonė nė nebando matuoti, ar daugelio katalikiškų mokyklų mokytojų pasiaukojimas neatperka galimų silpnybių privačiose mokyklose. Kaip ten bebūtų, valdžiai darantis dosnesne viešajai mokyklai, katalikiškoji — nors ir netiesiogiai — stumiama į akligatvį. Slinktis neabejotina: kasmet valstybinės mokyklos tokiais šuoliais plečiasi, kad jos netrukus priartės prie daugiau ar mažiau uniforminio monopolio.2 Ir galutinė tos slinkties išdava grėsminga abejom mokyklom: katalikiškoji gali visai išnykti, o viešoji, neturėdama varžtų nei varžovų, gali išvirsti totaline.
IV
Demokratija, kuri tokią švietimo sistemą įtvirtina, yra toli gražu netobula: ji favorizuo-ja sūnus ir išskiria posūnius, nors visi jie yra tos pat pilietybės Švietimo reikalams sūnūs sumoka viengubus mokesčius, o posūniai — dvigubus. Privalomas mokslas viešosiose mokyklose yra valdžios apmokamas bei išlaikomas, žinoma, iš visų piliečių ar rezidentų (nekatalikų ir katalikų) mokesčių, kai katalikiškose — parapijos, vienuolijos bei tėvai išlaikymo naštą velka, t. y. patys katalikai antruosius "mokesčius" sumoka. Ir aukštosiose mokyklose yra beveik tas pats: valstybines kolegijas bei universitetus didžiąja dalimi valdžia išlaiko iš bendrų mokesčių, o katalikiškąsias — tie, kurie dvigubus mokesčius sumoka ir kurie priima religinių ordinų pasiaukojimą.
Pagrindinis argumentas, palaikąs šią diskriminaciją, yra vadinamas valstybės atskyrimas nuo bažnyčios. Katalikiškos mokyklos yra sutapatinamos su bažnyčia, tuo pačiu jų rėmimas (iš valstybės iždo) būtų laikomas vienos bažnyčios rėmimu bei privilegija. Pastarasis atvejis, jei mokykla iš tikro būtų lygi bažnyčiai, pažeistų valstybės atskyrimą nuo bažnyčios. JAV-bių įstatymai bei teisė nuo pat nepriklausomybės paskelbimo stengėsi neleisti nė vienai bažnyčiai ar sektai, tapti valstybine. Tačiau Amerikos demokratija turi religines šaknis, kurios yra ryškios tiek konstitucijoj, tiek respublikos kūrėjuose, tiek švietimo kūrimosi pradžioje ir kitur.3 Ir dabar religinės apraiškos yra normalybė JAV prezidento inauguracijoj, teismuose, senato ar kongreso posėdžių invokacijose ir daug kur kitur. Tad valstybės atskyrimas nuo bažnyčios esmėje nereiškia nusistatymo prieš religiją. Tad ir katalikiškosios mokyklos nereikia sutapatinti su katalikų bažnyčia.
Problemą suprastinant, galima teigti, jog du veiksniai — Amerikos socialinė sklaida ir tiksliųjų mokslų pažanga — paaiškina, kodėl katalikiškoji mokykla prisiėmė podukros vaidmenį.
K. Varnelis Klasikinis motyvas (68"x68", akrilis, 1970)
Nors į Ameriką kėlėsi įvairių tautybių bei religijų išeiviai ir amerikiečių tauta išriedėjo iš įvairiopų kilmių mišinio, pirmesnųjų ir gausesniųjų vieno tipo pionierių dėka Amerikos kultūra ilgainiui nusidažė ryškiai savita spalva, kurią sociologai ėmė apibrėžti trim atspalviais: WASP. Tai reiškia baltieji — anglosaksai - — protestantai. Mažumos turėjo prisitaikyti ir rasti sau kuklesnę vietą. Kiekviena dauguma susikuria savo dominavimui pateisinti mitus, neigiamai implikuojančius mažumas. Tuo būdu apie katalikus, pvz., paplito "dvigubo lojalumo" priekaištai. Bene charakteringiausias šios rūšies anekdotas yra susijęs su pirmojo kataliko prezidento, J. F. Kennedy, įžengimu į Baltuosius rūmus. Daugelis, esą, bijoję, kad naujasis prezidentas išplėsiąs prezidentūros pastatą į du sparnus: vieną — popiežiui Jonui XXIII, kitą — bingo institucijai.
Antra vertus, technologijos pažanga taip pakėlė Amerikos pragyvenimo lygį ir mokslai tiek daug pasiekė, kad jie vieni atrodė žadą išganyti pasaulį. Su tuo viešosiose mokyklose įsigalėjo pragmatistinis sekuliarizmas kaip priešybė tradicinėms švietimo vertybėms, kurių ryškiausiu atstovu išliko katalikiškoji mokykla. Tuo pačiu išsiskirianti katalikiškoji mokykla daugelio Amerikos piliečių akyse pasidarė kaip rakštis, kurią ne visada norima toleruoti. Neperseniai Kalifornijoj viena organizacija (POAU) buvo paruošusi referendumą balsavimui, ar nereikėtų katalikiškas mokyklas apmokestinti. Šis įstatymo projektas buvo atmestas, ir tai ryškia balsų dauguma, kas rodo, kad didelė nekatalikų dalis jo nerėmė. Įdomu, kad "atsiteisiant" niekas nepasiūlė apmokestinti viešąsias mokyklas. . .
V
O kodėlgi viešoji mokykla yra išskirtinėj padėty? Dabartinio švietimo sistemos status quo (establišmento) atstovai atsako, kad joje ir vilkas sotus, ir ožka sveika. Iš vienos pusės, esą, viešoji mokykla yra akademinių teisių tvirtovė, kur akademinė laisvė tarpsta. Iš antros pusės, teigiama, kad ta mokykla yra neutrali, neužsiangažavusi jokioms vertybėms, besirūpinanti perteikti jaunajai kartai vien akademinę medžiagą. O jeigu toj mokykloj yra vertybių, tai jos yra viešos, neutralios, priimtos visų mokesčių mokėtojų, tad vertos visuotinės paramos. Argi nematai? — su nuoširdžiu įsitikinimu tos mokyklos šalininkai tau atsakytų.
Ne, tokių dalykų per sniego dangą nematyti. Pirma, viešoji mokykla nėra vertybėmis m užsiangažavusi institucija. Jau vien ta prielaida, jei ji būtų tikra, implikuotų vertybėmis neužsiangažavimo filosofiją, o tai jau yra vertybė. Kiekviena antifilosofinė filosofija yra filosofija. Tariamai neužsiangažavusi institucija, perteikdama akademinę medžiagą, susiduria su pažiūromis, įsitikinimais, filosofija, ir jų rėmuose toji medžiaga yra įsprausta. Matematika l>ci griežtieji - tikslieji mokslai formaliai gali apeiti filosofines vertybes, bet vargiai jų gali atsikratyti. Pvz., kalbant apie žemės ar visatos susiformavimą, sunku išvengti prielaidų apie jų kilmę, kuri gali būti suvokiama transcendentiniuose ar labiau materialistiniuose rėmuose, ir mokytojo pasąmoninės vertybės čia prasiveržia į viešumą. Daug sunkiau susidoroti su socialiniais mokslais. Psichologijoj susiduriame su asmenybės (psichikos) raida, kurios paskirtis gali būti įvairiopai suvokiama, ir vienu ar kitu būdu, sąmoningai ar nesąmoningai psichologijos dėstytojas įtaigos savo klausytojus sekti savo pasaulėžiūros įvaizdį. Sociologas kalbės apie tinkamiausią visuomenės sąrangą tam tikrai funk-cijai atlikti pagal savo suvoktą idealią santvarka, kuri gali įvairuoti nuo kraštutinio individualizmo ligi kraštutinio kolektyvizmo, nuo amerikinės demokratijos utopijos ligi totalinio komunizmo tironijos. Praktiškas politikas greičiau nei sociologas sugebės manipuliuoti klausytojų nuotaikomis. Istorikas paprastai nesitenkina vien faktų perteikimu, o juos interpretuoja.
Šia proga prisimenu vieną paskaitą apie skurdo ir kaltės ryšį istorinėj perspektyvoj. Paskaitininkas, pokolegijinės socialinės tarnybos fakulteto dekanas, palietė reformaciją. Jam viduriniųjų amžių pabaiga reiškė neatšaukiamą senosios krikščionybės žlugimą, nes ji buvusi sugedusi, pūvanti, nieko neverta, ir tik reformacija ją išgelbėjusi... O man, tarp kitko, teko išsamiau studijuoti reformacijos bangą Prūsijos kryžiuočių ordino valdose. Reformininkai, buvę kryžiuočiai, tada, taip sakant, legalizavo tą gyvenimo būdą, kurį dekanas pasmerkė priešrefor-maciniame laikotarpy. Žinoma, mano pavyzdys neišsemia reformacijos vertinimo, bet tai jokiu būdu nepateisina dekano vienašališkumo. Kai daugelis konservatyviųjų pasiges viduramžiško p u tikuliarizmo, bendruomeninių bei federalinių ryšių ar net harmonijos, palikdami nuošalėj išnaudotojiško feodalizmo dėmes, tai daugelis liberalų skelbs absoliučią individo laisvę, racionalią visuomenės sąrangą, palikdami nuošalėj naujųjų amžių individo atomiškumą, nuasmeninimą, padengtą materialių išteklių skraiste. Dar sunkiau neparodyti savo užsiangažavimo filosofijos, literatūros bei meno srityse. Nuo graikų Platono transcendentinės pasaulio harmonijos ligi dabartinės Sartre'o egzistencializmo bedugnės bei absurdo yra daug pakopų, ir ant vienos iš jų stovės filosofas ar literatūros dėstytojas ir įtaigos — yra Dievas ar nėra.4 O tai jokiu būdu nepateisina išskirtinos viešosios mokyklos padėties — privilegijų.
VI
Žvelgiant iš mokesčių mokėtojų kertės, yra galima išskirti trys jų tipai, reprezentuoją skirtingus požiūrius j Amerikos mokyklą.5 Pirma, dalis amerikiečių mano, kad akademinė medžiaga gali ir privalo būti mokoma sekuliariniuose (sekuliarinio humanizmo) rėmuose, kurie mokykloje Dievą ir religiją laiko mažareikšmiais. Antra, kita dalis mano, kad akademinė medžiaga gali ir privalo būti mokoma nesektinėj vertybių sistemoj, kuri palieka nuošalėj specifines tikėjimų dogmas ir jų vietoj moko neaiškiai apir brėžtą moralės kodeksą, kuris tariamai yra priimtinas visų įsitikinimų žmonėms. Trečia, dar kiti mano, kad akademinė medžiaga gali ir privalo būti mokoma turtingoj vertybių sistemoj, kuri yra susijusi su specifine tikyba. Pagal tai turime bent tris skirtingus mokyklų tipus, kurių kiekvienas yra priešingas dviem likusiem.
Yra vienas dalykas mokėti mokesčius už mokyklose mokomus mokslinio pobūdžio dalykus, bet visai kitas dalykas, kai dažnos filosofinės prielaidos yra dangstomos mokslo vardu ir valstybinio iždo apmokamos. Moksliniu empiriniu metodu nė viena filosofinė prielaida neįrodoma. Bet valdinėse mokyklose akademinės laisvės vardu skiepijama sekuliaristinė filosofija, favorizuojama dalies mokesčių mokėtojų, kai kita dalis mokesčių mokėtojų tai filosofijai prieštarauja, o vis dėlto yra priversta ją palaikyti ar išlaikyti savo lėšomis. Valstybės atskyrimas nuo bažnyčios logiškai turi implikuoti valstybės atskyrimą nuo paskirų filosofijų ar ideologijų (jų centre dažniausiai esti religinė ar antireliginė dogma): arba jokios filosofijos rėmimo arba visų filosofijų rėmimas. Tačiau dabartinio status quo (establišmento) šalininkai pusto sniego miglas apie tariamą valstybinių mokyklų neutralumą, bešališkumą. Mažų mažiausia tad neturėtų kilti jokios abejonės, ar privačiose mokyklose dėstomi moksliniai dalykai turėtų būti išlaikomi visų mokesčių mokėtojų. Ir tai ap-
K. Varnelis Kuby ansamblis (168"x79", akrilisj 1968)
ima ne vien mokytojų algas, bet ir mokyklos patalpas, mokomąsias priemones ir kt.° Ir čia neturėtų būti svarbu, kokį drabužį nešioja įvairių dalykų dėstytojai.
Vėl prisimenu savo pažintį su aukščiau paminėtu dekanu. Apsirengęs jis buvo pasaulietiškai, nors visą laiką ėjo kažkokios sektos dvasininko pareigas. Beje, vienuolio ar kunigo apdaras toje institucijoje — dėstytojo rolėje — nebūtų buvęs toleruojamas. Vadinas, valstybinėj mokykloj dvasininkas gali būti suvokiamas pagal apdarą: jei neturi sutanos — esi neutralus ir palieki savo įsitikinimus už durų. Tik tikrovė, kaip matėme, yra tikroviška: dekanas nepaliko savo įsitikinimų bei filosofijos už durų. Tad yra nelogiška mokyklas rūšiuoti pagal tai, ar jų vadovai nešioja dvasininko apdarą, ar ne. Tikrojoj demokratijoj mokesčių mokėtojai, ne valdžia gali pasirinkti sau ar savo vaikams mokyklas pagal jų pačių filosofinį atspalvį, ir už tai niekas neturi būti "baudžiamas" pinigine bauda, t. y. priverstas mokėti dvigubus mokesčius švietimo reikalams. Dabartinė JAV-ių švietimo sistema, be abejonės, palaiko bei tęsia diskriminaciją valstybiniu mastu, ir paradoksiškai — akademinės laisvės vardan.
VII
Kaikas pasakys, kad reikalas daug platesnis nei šio straipsnio rėmai leidžia nagrinėti. Žinoma, čia skruzda bruzda ir daugybė kitų neatsakytų klausimų. Vienas jų liečia valdžios rolę demokratiškesnėj švietimo sistemoj. Valdžia ima, valdžia duoda ir vėl valdžia ima. Žydai, pvz., sakosi nenorį glaudžių ryšių su valdžia, kadangi jų patirtis rodanti, jog jiems būtų buvę geriau tų ryšių neturėti: valdžia gali kištis ir ten, kur jai nepriderėtų. Šis klausimas — filosofiniu požiūriu — jau atsakytas: tai ne valdžios reikalas. Antra vertus, ir dabar katalikiškos kolegijos ne tik paiso, bet ir skrupulingai vykdo valdžios nuostatus apie tai, kokius mokomuosius dalykus ir kaip plačiai privalo sugromuluo-ti visos laipsnį gaunančios gailestingosios seserys, mokytojos ir t. t. Ir tai nieko blogo. Tam tikros profesinio lavinimosi normos turėtų būti vienodos visame krašte. Svarbu tik, kad jokie valdžios nuostatai nepažeistų akademinės laisvės pasaulėžiūrinių įsitikinimų srityje.
Kitas dalykas — akademinės laisvės ribos. Ji neabsoliuti. Tik retos išimtys nesutiks, jog subversija, anarchija, smurto, žudynių skatinimas demokratinei santvarkai nedera. Čia kiekvienas gali propaguoti savo idėjas ir pravesti — su savo įtikintais šalininkais — visokių reformų įstatymus be smurto. Kitaip — įpilietintume chaosą, ir tada didžioji žmonių dalis būtų pasmerkta totaliniam terorui. Tam valstybinis iždas neturėtų būti naudojamas.
Kas liečia katalikų "dvigubą lojalumą", tai prez. J. Kenedžio ir aspiranto į prezidentus R. Kenedžio mirtys katalikiškumo baubą suminkštino ir pačius katalikus priartino prie pirmaeilių piliečių rango. Dabar diskriminacija prieš katalikiškas mokyklas yra juo mažiau pateisinama. Kitas dalykas — praktiškas mokyklų sulyginimas. Katalikai turi suorganizavę savo mokyklų tinklą, ir reikia tik nuostato, įgaliojančio mokesčių mokėtojus oficaliai pasirinkti savo mokyklą pagal "viengubą" švietimo mokesčių normą. Kitų pasaulėžiūrų mokesčių mokėtojai, žinoma, gali pasirinkti naują mokyklą ar pasitenkinti senąja. Išmintis diktuotų, kad — naują mokyklą steigiant, būtų nustatytas ne permažas besimokančiųjų skaičius ir būtų išvengta — dabartiniais taupymo laikais — nepateisinamos prabangos, jei tik keletas studentų pareikalautų sau specialios mokyklos, apmokamos iš valdžios iždo.
Dar kitas dalykas liečia JAV Aukščiausiojo teismo nutarimą, draudžiantį viešose mokyklose oficialiai kalbėti maldą. Teismas tai nusprendė, bandydamas apsaugoti tuos, kurie visai nepripažįsta Dievo ar kurie neranda bendros formulės Dievui garbinti. Tuo teismas apsaugojo mažumos teises, bet pažeidė daugumą. Pagal Gallupo duomenis (1969 m. rudenį), yra 98 proc. amerikiečių, vienaip ar kitaip tikinčių į Dievą, ir teismo sprendimas, nustumiąs tikėjimo svarbą į privatų gyvenimą, abiejų šalių patenkinti negalėjo. Bet demokratiškesnėj švietimo sistemoj tas sprendimas nesudarytų jokios problemos.
Bene daugiausia diskriminacijos dabar patiria žemesnės klasės, kurių tėvai nėra ekonomiškai pajėgūs leisti savo vaikus į pasirinktos pasaulėžiūros mokyklą ir yra verčiami siųsti savo jaunimą į mokyklą su vienašališkai ribota akademine laisve.
VIII
Baigiant tenka pastebėti, kad Vakaruose yra ir liks demokratinė pasirinkimo laisvė, ir JAV-bių švietimo sistema nelygintina su ta, kuri beatodairiškai vykdoma Sovietų Sąjungoj. Tik iškėlėme faktus, ribojančius akademinę laisvę ir demokratinėje sistemoje. Gal ryškiausiai pastarąją apibūdinčiau šiuo pavyzdžiu. Sakysime, valstybė turi dvi pagrindines partijas: liberalų ir konservatyviųjų. Rinkimų metu yra žinomos šios sąlygos: galima balsuoti už bet kurį kandidatą į prezidentus; balsuodamas už liberalų kandidatą — galėsi nemokėti valdžiai 1000 dol. pajamų mokesčio; balsuodamas už konservatyvųjį kandidatą — turėsi mokėti pilnus pajamų mokesčius. Pasirinkimo laisvė yra, tik lygybės mažoka. Ir jei skaitytojas turi sūnų ar dukrą, siunčiamą į aukštąją mokyklą, gali pasirinkti bet kurią kolegiją. Jei pasirinks valstybinę, galės sutaupyti per tūkstantį dolerių, nes valstybinėje kolegijoje mokslapinigių tenka mokėti kokiu tūkstančiu dolerių mažiau nei katalikiškoj. Taigi — ne visiem akademinė laisvė yra lygiai atvira.
Tiesa, reikia pabrėžti, jog ir Amerikos valdžia, nors netiesiogiu būdu, nors per užpakalines duris, teikia šiokią tokią pagalbą ir privačioms mokykloms. Formaliai tokia pagalba yra skiriama moksleiviams bei studentams, ne katalikiškai mokyklai. Ir privačių mokyklų moksleiviai yra valdžios lėšomis vežiojami į mokyklas; jiems nemokamai dalijami valdiški vadovėliai (žinoma, ne be šališkų filosofijų priemaišų); aukštojoje mokykloje studentai gali gauti valdžios stipendijas, o kolegijos — paskolų katalikų kolegijų bendrabučiams statydinti ir pn. Bet to yra maža. Reikia didesnio privačių mokyklų (vadovų, instruktorių, tėvų) sąmoningumo, ir teisinės - įstatyminės priemonės gali posūnius sulyginti su sūnumis.
Nors kai kam šio straipsnio mintys gali atrodyti naujos, Vakarų Europoje jos buvo jau senokai diskutuojamos ir įgyvendinamos. Lietuvoje jas skelbė prof. St. Šalkauskis ir intelektualai, susispietę apie "Naująją Romuvą". Tremtyje jos buvo taip pat keliamos ir išreiškiamos kultūrinės autonomijos vardu, o konkrečių pavyzdžių galima rasti mūsų kaimyninėj Kanadoj, Vokietijoj, Belgijoj ir kituose kraštuose. Man atrodo, kad šviesėja ir jau matyti. Tik reikia nupustyti sniego vėpūtinius.
1. Akademines laisves sąvoka, šiame rašiny vartojama, yra plačiausios apimties: ji liečia mokytojo teisę išpažinti savo tiesą, studento teisę tyrinėti ją vispusiškai, mokesčių mokėtojų teisę parinkti savo vaikams tokią švietimo instituciją, kuri nėra uždara jų pasaulėžiūrai.
2. Slinktis, pvz., New Yorko valstijoj yra ši: nuo 1961 m. ligi 1966 m. studentų skaičius valstybinėse kolegijose bei universitetuose paaugo 87 nuošimčius, kai privačiose mokyklose — tik 31 nuošimtį, pagal vad. McGeorge Bundy pranešimą (New York State and Private Higher Education, New York: State Educa-tion Department, 1968, 30).
3. Plati bažnyčios, valstybes ir mokyklų raida JAV yra išsamiai panagrinėta Joseph P. Costanzo, S. J., This Nation Under God, New York: Herder and Herder, 1961.
4. Teoriškai yra įmanoma paruošti, sakysime, vidurinės mokyklos — gimnazijos mokytoją, kuris gali visas pasauležiūras bei jų santykį su dėstomuoju dalyku bešališkai perteikti savo moksleiviams. Toksai mokytojas, nors jau bus įsigijęs savo specialybes magistrą, privalėtų dar bent dešimt metų studijuoti agnosticizmą, ateizmą, marksizmą, katalikybę, įvairias protestantų denominacijas, judaizmą, budizmą, islamą ir kt. religijas bei su jomis susijusias filosofijas. Deja, praktiškai nepažįstu nė vieno tokio žinojimo mokytojo.
5. F. C. Brown, "The Academic State and Academic Freedom", National Review, April 12, 1968, 234.
6. Nepriklausomoje Lietuvoje, Vokietijoje ir kitur net ir tikybos mokytojai buvo ar yra atlyginami iš bendrų mokesčių iždo. Bet Amerikos sąlygose tai nebūtų priimtina. Tad tik religijos dėstytojai turėtų būti išlaikomi vien tikinčiųjų telkiamomis lėšomis, kai visi kiti — bendromis.
|
|
|
|