Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARTYNO HEIDEGGERIO FILOSOFIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS VYČINAS   
II. BŪTIS
Antrojoje savo filosofijos fazėje Heideg-geris gvildena Būties problemą — jau nebe vien tiktai Dasein, atvirumo Būčiai. Šitoje fazėje pas jį yra apstu istorinių problemų. Užuot nagrinėjęs šitų problemų išdavas, Heideggeris bando atskleisti jų šaknis. Tuo būdu jis suveda jas į Būties problemą, kuri ankstyvesnių filosofijų buvusi laikoma užmarštyje.
Kadangi tradicinėms filosofijoms esanti būdinga Būties užmarštis, Heideggeriui jos yra ne Būties, bet Būties užslėpimo filosofijos. Iš čia suprantamos jo pastangos surasti Būtį ją ignoruojančioje filosofijos tradicijoje. Heideggeris neatmeta tradicinių filosofijų, bet jas gilina, pagrindžia.

Žmogus ir Būtis
Dasein yra preliudas į Būties problemą. "Dasein struktūros pateikimas tėra kelias. Tikslas gi yra Būties kaip tokios klausimo elabora-vimas" (Sein und Zeit, p. 436). Vėlesniuose raštuose Heideggeris nebe tiek pabrėžia Dasein kaip atvirumą Būčiai, bet kaip vietą, kur Būtis save atskleidžia — Būties tiesos vietą (Was ist Metaphysik?, p. 13). Taipgi ir egzistencija jau nebereiškia būtybės susiinteresavimą nuosava būtimi, bet jos stovėjimą už savęs, priklausymą Būties atvirumai. Žmogaus esmė glūdi ne jo Duvime būtybe, bet jo išžengime iš savo bū-tybiškumo ir dalyvavimo Būties atvirumoje. Šia prasme žmogus nėra substancija, bet santykis su Būtimi. Šita santykiuosena ir yra egzistencija — žmogiškas buvimo būdas.

Tiesa
Tradicinėse filosofijose tiesa suprantama kaip daikto ir intelekto atitikimas. Pagal realizmą mintis ar protas atitinka daiktus, o pagal idealizmą daiktai yra minties ar sąmonės apspręsti.
Heideggerio filosofija nėra nei realizmas, nei idealizmas tradicine prasme. Jo tiesos samprata neišsisemia būtybių atitikimybe. Kad daiktas atitiktų kitą daiktą, jie abu turi būti
---------
Tęsinys iš birželio numerio.
--------
atskleisti. Atskleidimas yra labiau pradinis už atitikimybe ir tuo pačiu jis yra tiesa gilesne, tikresne prasme. Būties tiesa grindžia daikto, arba būtybės, tiesą. Nors Būties tiesa yra už-daiktinė, arba transcendentali, vis dėlto ji nėra galima be daiktų (be būtybių). Būties šviesa atskleidžia daiktus, bet ir ji pati atsiskleidžia, nušviesdama daiktus.

Būties atvirumą yra pasaulis. Pasaulis visada yra žmogaus pasaulis. Būties tiesa tuo būdu visada yra žmogaus tiesa. Gal geriau yra sakyti, kad žmogaus tiesa yra Būties tiesa, nes ji (žmogaus tiesa) priklauso Būčiai. Žmogaus tiesa (žmogaus atsiskleidimas) yra jo atvirumas Būčiai. Būdamas atviras Būčiai, žmogus atskleidžia savo tiesą. Atvirumas Būčiai įgalina žmogų būti žmogumi, išlaisvina jį būti pačiu savimi, padaro jį laisvą. Žmogaus tiesa yra laisvė. Žmogaus laisvė nėra jo nepriklausomybė nuo kitų būtybių, bet jo priklausomybė Būčiai, Būties atvirumui.

Būties tiesa yra Būties šviesa. Daikto tiesa yra jo žėrėjimas Būties šviesoje.
Žmogaus tiesa yra jo atvirumas (priklausanti laisvė) Būties šviesai. Žmogus perima Būties šviesą ir tuo būdu tampa Būties vietininku, jos vasalu, prižiūrėtoju. Būti Būties prižiūrėtoju yra būti laisvu šviesai, kurioje visi daiktai atskleidžia savo tiesą ir prasmę.

Logosas
Žmogaus laisvėje, jo atvirume Būčiai, grin-džiasi jo mintis ir kalba. Žmogaus atvirumas Būčiai nėra jo valdžioje. Priklausydamas Būčiai, žmogus priklauso Būties minčiai — klausosi jos. Žmogaus mintis yra jo "mąstantis priklausomumas Būčiai" (Was ist Metaphysik?, p. 12).
Žmogaus išmintis priklauso Būties atsiskleidimui, kurį ankstyvoji graikų filosofija vadina logosu. Būtybės — vėjas ar saulė, diena ar naktis, akmuo ar žolė, vilkas ar vanagas, kaimas ar miestas — grindžiasi Būties šviesa. Šitas grin-dimasis yra Būties mintis, arba logosas.
Atskleisdamas daiktus, logosas atskleidžia pats save. Jis yra Būties atsiskleidimo vyksmas. Būdamas atviras šitam atsiskleidimo vyksmui, žmogus mąsto —- turi savo mintį, savo logosą.

"Mintis byloja Būties tiesos diktantą (Holzwege, p. 303).
Logosas, būdamas minties pagrindu, taipgi yra ir kalbos pagrindas. Kaip Būties kalba, logosas yra įvairi atvirumą, kuri laiko daiktus darniame rinkinyje (Versammlung). Žmogus, būdamas atviras Būties atvirumui, yra atviras daiktams (būtybėms) savo rinkinyje — atviras Būties kalbai. Žmogus kalba, iškeldamas logoso rinkinį į savo bylą. Šituo būdu realybės struktūra įžengia į sakinį.
Tradicinėse filosofijose logosas suprantamas kaip sakinys ar žodis. Pirmykšte prasme (pagal Heideggerį) logosas reiškė pačią realybę jos išsidėstymo darnoje. Kadangi sakinys pakartoja tą darną žmogiškais žodžiais, tai jis pats yra darnus — logiškas. Mes nesukuriame kalbos, bet tik padedame atsiskleisti tam, kas Būties darnoje jau yra atskleista — padedame atsiskleisti Būties kalbai. Kalbos logiškumas nereiškia daiktų ir sampratos atitikimą, bet sampratos atitikimą Būties logosui. Šitokiame atitikime daiktai būna išsaugojami nuosavoj "logo-sinėj" šviesoje.

Turėdami daiktų sampratą, mes galime juos pasigaminti. Tai darome ne dėl savo išradingumo, bet pirmoj eilėj dėl mūsų sugebėjimo girdėti pirminę Būties kalbą. Žmogaus padariniai, lygiai kaip ir gamtiniai daiktai, priklauso Būčiai — grindžiasi jos kalba. Daiktai nėra pirmesni už žodžius. Būties žodis yra pirmesnis už daiktus. Grįsdamiesi Būties žodžiais, daiktai tampa prasmingi ir tuo pačiu tampa daiktais. Turėdami logoso (Būties kalbos) nuovoką, mes galime iškelti daiktų prasmes savo žmogiškais žodžiais. Savo žodžiuose išsaugodami daiktų prasmes, mes padedame jiems atsiskleisti. Mūsų kalba ir mintis tarnauja Būčiai.

Atskleisdami daiktus tuo, kuo jie yra Būties sąrangoje, mes tuo pačiu atskleidžiame pačią Būtį, jos logosą. Per mus — per mūsų kalbą ir mintį, per mūsų atvirumą Būčiai — pati Būtis atskleidžia save.

Istoriškumas
Svarbią vietą Heideggerio filosofijoje užima Geschichte. Geschichte nėra istorija, bet lemtis. Heideggeris skiria lemtį nuo istorijos. Istorija yra įvykių seka, o lemtis yra pagrindinė jėga, kuri nulemia įvykių raidą.

Savo filosofijos Dasein fazėje Heideggeris paliečia lemties problemą, kalbėdamas apie ryžtą. Ryžte žmogus atmeta neesmines galimybes (jaukumą, patogumus, užtikrintą vietą, socialinę poziciją ir t.t.) ir siekia pagrindinės galimybės — mirties. Mirtis, kaip atvirumas egzistencijos pilnatvei, yra buvimas savimi pačiu. Čia žmogus perima save, kokiuo jam likimo, ar Būties, lemta būti. Perimdamas savo lemtį, jis ateina į save ir tuo būdu žino savo ateities kelią. Ateities kelio šviesoje jis supranta savo praeitį ir kartu žino savo dabarties vietą ir užduotį.

Žmogus nėra istorijos kūrėjas. Jis yra lemties, pagrindinės istorijoj jėgos, tarnas, jos misionierius. Lemtis neužtikrina žmogui sėkmės. Ne pavienio žmogaus ar ir visos tautos žygių sėkmė yra esminis dalykas, bet pačios lemties (Būties) sužėrėjimas žmonių pasaulyje.
Filosofija taip pat yra ne žmogaus, bet lemties kontrolėje. Dėl to pagrindinės filosofinės problemos niekad nėra savaime suprantamybė ir tuo pačiu negali būti išspręstos taip, kad jos niekad nebebūtų keliamos. Pagrindinių filosofinių problemų aiškumą ir jų aiškinimą visada perkerta migloti neaiškumo šešėliai. Būties pažinimas ir jos ignoravimas eina žingsnis žings-nin, nes ir Būties ignoravimas yra jos supratimo būdas.

Filosofija, kurios pagrindinė problema yra Būtis, tarpsta Būties ignorancijoj. Kol realybės visuma (Būtis) mitiniame pasaulyje buvo aiški, jos klausimas nebuvo keliamas. Būties problema patraukia žmogaus dėmesį, kai mitinis realybės aiškinimas tampa diskutuotinu, kai jis
enta užmarštin. "Būties istorija prasideda su Būties užmarštimi" (Holzwege, p. 243).

Mitinis pasaulio aiškinimas tampa diskutuotinu, kada daiktus ir žmones valdančios dieviškos jėgos nutilsta ir pasitraukia. Būties užmarštis yra Būties pasitraukimo pasekmė. Savo pasitraukimu Būtis sužadina žmogaus mintį ieškoti žlungančių Būties pagrindų. Ši mintis yra žmogaus atsakymas į Būties pasitraukimo vyksmą — į Būties klausimą, iškeltą jos pasitraukimo. Didieji filosofai istorijoj yra apspręsti Būties stokos. Jie yra Būties užmaršties lemtyje.

Ankstyvoji filosofijos fazė bando orientuotis pagal mitinio pasaulio įžvalgas. Kol mitinis realybės supratimas buvo gyvas, realybės klausimas nebuvo ir negalėjo būti keliamas. Tik kai tas aiškinimas paliovė būti įtikinąs, gimė noras ieškoti realybės pagrindų. Pirmieji ieškotojai, nors ir bandė orientuotis pagal mitinį aiškinimą, didžia dalimi jį atmetė ir pakeitė savitu. Sis savitas aiškinimas dar nebuvo racionalus, nes žmogaus proto vaidmuo dar tebeturėjo antraeilį vaidmenį. Pati realybės tvarka, kad ir jau nebe mitinėse spalvose, tebebuvo dominuojanti. Šitoks aiškinimas, atmetąs mitinį, bet vis dar tebesilaikąs antdaiktinės ir antžmoginės tvarkos (logoso) realybės, buvo logosinis aiškinimas.
Mitinis realybės aiškinimas (ar tikriau — vaizdavimas) buvo įvairus ir gausus pavidalais, formomis, spalvomis ir vaizdais. Ankstyvosios filosofijos logosinis realybės aiškinimas yra suprastintas ir, sakyčiau, suskurdintas. Dauguma mitinių elementų atmetami ir laikomi beverčiais. O tie, kurie pasilaikomi, praranda savo įvairų, muzikalų ir spalvingą daugiaprasmiškumą, įgauna vienalytę, monotonišką prasmę — pilką spalvą. Logosiniame aiškinime pirmieji filosofai gausias žemės dievybes ir dangaus dievus, darniai valdančius pasaulį, pakeičia vienu pagrindiniu elementu. Talis šiuo elementu laiko Vandenį, Heraklitas Ugnį, Anaksimandras Neribotumą ir Parmenidas Būtį. Visiems jiems yra būdingas ne daiktinis, bet transcendentalus šio elemento (logoso) supratimas. Logosas yra Būties (Gamtos> atsiskleidimas. Logoso atvirumoj daiktai randa vietą ir įgauna prasmę. Pati Būtis, logosas, yra nedaiktinis.

Platonas ima traktuoti logosą kaip visumą idealių būtybių — idėjų, kurios grindžia fizines būtybes. Tuo būdu ir logosas (mito užmarštis) krinta užmarštin. Platono filosofija jau nebėra tikra prasme Būties filosofija, bet dviejų rūšių būtybių: idealių ir fizinių. Tiesa nebėra būtybės atsiskleidimas būties šviesoje, bet fizinės būtybės atitikimas idealinei būtybei — idėjai.

Pagal Aristotelį, idealių būtybių nėra. Kas vadinama idėjomis, tėra fizinėse būtybėse slypinčios jų esmės. Aristotelio filosofija yra perdėm imanentiška. Šv. Tomas laikosi imanentiš-kos aristotelinės būtybių filosofijos, tačiau gamtinį fizinių būtybių pasaulį jis priešpastato antgamtinei, antpasaulinei Būtybei, Dievui, kaip visų būtybių pagrindui.

Moderniųjų laikų filosofai (Dekartas, Ber-keley, Kantas ir kiti) fizinių būtybių pagrindų ieško ne antgamtinėj srityje, bet žmogaus gyvenamame pasaulyje. Gamtą, fizinių būtybių visumą, jie priešpastato ne antgamtinei realybei, bet žmogaus sąmonei. Žmogus yra subjektas, kuriam gamtinės būtybės yra objektai. Moderniųjų filosofijų supratimu, realybė susideda iš apsprendžiančių būtybių (subjektų) ir apspręstų, nuo sąmonės priklausančių būtybių (objektų).

Heideggerio filosofija skiriasi nuo moderniųjų tuo, kad, pagal ją, sąmonės (logoso) jėgos nėra žmogaus nuosavybė, bet priklauso pačiai realybei — Būčiai. Žmogiškoji sąmonė (žmogiškas logosas) tėra tik Būties logoso atšvaitas ar tikriau — vieta. Matydamas logosą Būtyje ir laikydamas žmogų tik logoso tarnu, vietininku, Heideggeris išlaisvina Vakarų filosofiją iš antropocentrizmo ir sykiu iš Būties užmaršties. Su Būties užmaršties užbaiga filosofija tampa priešfilosofiška, atseit, mitiška.
(Baigiama kitame numery)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai