Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RELIGINIO GYVENIMO TIPAI PDF Spausdinti El. paštas

Religija suprantama kaip žmogaus ryšys su Dievu. Šį ryšį apsprendžia Dievas ir žmogus. Dievas save apreiškia, leidžia pažinti savo valią. Žmogus Dievą pažįsta, pripažįsta ir išpažįsta — pažįsta protu, pripažįsta valia, išpažįsta jausmais.

Dievas yra amžina, nekintama Būtis. Jo apreiškimas, Jo duoti žmogui doroviniai dėsniai yra viršlaikiniai ir pastovūs. Dėl to religija, kiek jos turinys išreiškia dieviškąjį gyvenimą, Dievo apreiškimą, Jo valią, — yra amžina, pastovi. Žmogus gi yra ribota būtis. Jo ryšys su Dievu priklauso riboto žmogiško proto, ribotos valios ir jausmų. Šitas ribotumas įvairuoja pagal atskiro žmogaus individualinį pajėgumą Dievą pažinti, pripažinti ir išpažinti. Dėl to žmogaus religija gali būti įvairi ir kintama.

Kalbėdami apie religiją iš žmogaus pusės, turime skirti objektyvų ir subjektyvų jos pasireiškimą. Religijos turinys, kiek jis atsiremia į Dievo apreiškimą, gali būt pažįstamas objektyviu tikrumu ir pilnumu, pripažįstamas iš objektyvinio dorovės principų mokymo ir išpažįstamas Objektyviomis liturgijos bei maldų formomis. Ta prasme galima kalbėti apie objektyvią religiją, kokią skelbia ir atstovauja Bažnyčia. Tačiau kiek šitas religijos turinys ir formos pažįstamos, pripažįstamos ir išpažįstamos priklausomai nuo subjektyvių žmogaus imlumo galių ir pajėgumo, tiek religija yra subjektyvi. Šita( subjektyvi religija, pasireiškianti konkrečiame žmonių gyvenime — jų galvosenoj, veiksenoj ir jautime — įgyja kitokią prasmę ir dėl to vadinama religingumo vardu.

Dievo ir žmogaus ryšių skalėje gali tatai būti įvairių subjektyvių pasireiškimo formų. Žmogus savo religingume gali labiau priartėti objektyvinės religijos reikalavimų ir gali būti gerokai nutolęs. Jieškodami toje skalėje pagrindinių žmogaus religingumo punktų, mes ir pastebime tipingus ir net tipais virstančius pasireiškimus. Šitų religingumo tipų kilmės, pobūdžio ir vertės klausimai ir sudarys mūsų svarstymo medžiagą.

I. RELIGINIŲ TIPŲ KILMĖ


Žmogus nėra kaip skulptūra, turinti atbaigtą dvasinę savo išraišką. Skulptūra gali būt labai žavi ir puošni, tačiau naujų bruožų nebeįgis ir nauju tobulumu nebe-pasipuoš. Tik gyva žmogaus dvasia, pačia savo prigimtimi, siekia pilnumos ir visumos. Siekia ji šito, kopdama tam tikrais laiptais, pereidama įprastinius brendimo tarpsnius. Šitai dvasios brendimo raidai yra palenktas ir religinis žmogaus gyvenimas. Žmogaus religingumas pereina tam tikras išsivystymo fazes, viena nuo kitos išsiskiriančias būdingais bruožais.
Spręsdami tatai religinių tipų kilmės klausimą, mes ir paliesime: religingumo kitimą žmogui išsivystant, tris religinio išsivystymo tarpsnius ir tų tarpsnių virtimą tipais.

1. Religingumo kitimas žmogui išsivystant


Bręstant žmogaus protui, įgyjant naujų patirčių, aiškinant priežastingumą, suvedant į vienybę visą žinojimą — bręsta kartu ir religijos pažinimas, išryškėja natūralinis ir antgamtinis priežastingumas, paaiški ribos tarp žmogiško ir dieviško žinojimo. Ko protas nepajėgia atsakyti, į tai veda nuojauta, veda zigzagais, kartais susikryžiuojant dviejų traukų jausmams, bet lyg šviesos pragiedrulis per miglas paliesdamas dar neatmerktas blakstienas, ir žmogus jaučia jį kaitinant ir glamonėjant. Nuojauta, kad ir nerasdama pilnesnio išsiaiškinimo,, nustato sau religinio gyvenimo turinį, nustato savaip — vaizduotės pagalba prisidurdama ir prisigalvodama savu būdu ir taip atsakydama į amžinuosius klausimus. Tada žmogaus religijoj matome apsčiai vaizdinio elemento, daug primityviškų sprendimų, labai paprastų ir konkrečių apsipavidalinimų. Visoj šitoj pajautos religijoj yra daug paslaptingumo, kuris pastebimas kuriamose religinėse legendose, giesmėse, vaizdiniame mene ir papročiuose. Visiškas atsidavimas Dievui būna dažnai surištas su baime, net prietaringumu, tačiau jam nestinga didelio nuoširdumo, pareigingumo, ištikimybės. Šitokios religingumo apraiškos pastebimos primityviškesnėse tautose arba liaudyje, kuri stovi arčiau gamtos ir neturi reikiamo švietimo; jos pastebimos ir vaikuose, kurie gyvena daugiau nuojauta nei protu. Iš dalies šito nuojautinio elemento daugiau yra ir moters religingume, nes moteris turi turtingesnį nuojautos, instinkto, sveikos sąžinės pasaulį.

Pereinant .tautoms iš primityvinės gyvenimo formos į kultūrinę, ir žmonėms besišviečiant, besiaiškinant protu visatos ir gyvatos priežastis bei paslaptis, — vaizdinis ir konkretinis religijos pobūdis pereina į racionalinį ir atitrauktinį. Vaizdai keičiasi sąvokom, tiksliom formulėm. Protas siekia aiškumo ir tikslumo, jieško to, kas esmiška ir nori atmesti ar į šalį atidėti, kas pripuolama. Kaip filosofinės teorijos, lenktyniuodamos viena su kita, jieško paties esmingiausio ir paties tiksliausio metafizinių problemų sprendimo, taip ir racionaliniame religingume einama šituo precizijos, formulavimo, išsiaiškinimo keliu. Suprantama, šitai daro žmonės pagal protinį savo pajėgumą. Ne visi pajėgia daryti galutines išvadas, ne visi apima visas pažintis, dėl to ir susidaro labai įvairių sprendimų religijos suvokime ir jos pritaikyme.

Religija šitame dvasinio brendimo tarpsnyje yra sausoka, labiau atitraukta, teoriška, pagrįsta logišku svarstymu. Čia niekas nekuria religinių legendų ir, religinės poezijos, o jei kuria, tai jos yra kito pobūdžio nei primityvinio religingumo tarpsnyje. Tuo tarpu kuriama apsčiai religijos kilmės ir esmės aiškinimo teorijų, pervertinamos pačios religingumo formos, jieškoma logiškai pagrįstų ir asmeniškai priimtinesnių bendravimo su Dievu lyčių.

Valios išsivystymas ir jos persvara subjektyviniame religingume reiškiasi herojinėm pastangom. Valiai vadovauja protas arba instinktas — pagal tai susidaro ir tų herojinių pastangų pobūdis. Religinė nuojauta veda į fantastines priemones, užsidegimas pereina į atgailas, net viešas, nebijančias jokių pažeminimų; asketizmas eina iki fiziško savęs naikinimo. Visose šiose pastangose daug jausmingumo ir gaivališkumo, jokiai logikai nepalenkiamo, ir kaip tik dėl to pilno kontrastų — panašių, kaip Dostojevskis vaizduoja rusų tautoje arba kaip matome indų gentyse. Valia, vedama bendro instinktinio impulsyvumo, asketizmą padaro kartais labai nesveiką, priešingą ir žmogiškai prigimčiai ir dieviškai valiai, kaip tai matyti rusų skopcų, dadaistų ir panašių sąjūdžių praktikoje. Antru atveju, kai valiai vadovauja protas, asketizmas yra palenktas tvarkai nuoseklumui ir planingumui. Gali jis būti kietas, nepermaldaujamai atkaklus, bet jame nelauktini staigūs posūkiai, persistengimai, svyravimai. Jis keičia žmogaus gyvenimą, pamažu ir pastoviai išlygina prigimties ar auklybos kreives.

2. Trys religinio išsivystymo tarpsniai


Bendroji genetinė psichologija mena tris pagrindinius dvasinio žmogaus išsivystymo tarpsnius — vaikystės, jaunystės ir subrendusio amžiaus. Šitų trijų išsivystymo tarpsnių įkandin eina ir trys pagrindiniai žmogaus religingumo išsivystymo momentai. Vaikui būdingiausias dvasios bruožas yra naivumas, jaunuoliui — kritiškumas ir suaugusiam žmogui — pusiausvyra. Naivumu yra paženklinta ir vaiko religija, kaip jaunuolio — kritikiškumu ir suaugusio žmogaus — išsilyginimu, išsibalansavimu.

Tam tikro panašumo į minėtų trijų amžiaus tarpsnių dvasinę būseną turi kaimiečio, mokslus einančiojo ir kultūriškai subrendusiojo dvasinė būsena. Kaip visą kaimiečio dvasią žymi tam tikras primityvumas, taip ir jo religija paženklinta daugiau primityviniu suvokimu, paprastom ir naiviom pasireiškimo formom. Jaunuolio kritiškiems nusiteikimams atitinka mokslus einančiųjų kritiškumas, kuris pastebimas ir jų religijoje. Tuo tarpu subrendusio žmogaus nuosaikus galvojimas daugiau mažiau atitinka ir kultūrinės aukštumos pasiekusiųjų dvasiniam, o kartu religiniam subrendimui.

Pripažindami genetinį principą žmonijos vystymesi, turėsim sutikti, kad ir ji išgyvena savo vaikystę, jaunystę, ir subrendimą. Šitai pasitvirtina net krikščionybės istorijoje. Pirmųjų krikščionybės amžių religingumas turėjo neabejotinai sveiko primityvumo charakterį, kaip viduramžis — sveiko kritiškumo. Humanizmu pradedant ir baigiant 19 a. antrąja puse šis kritiškumas įgavo daugiau negatyvinį pobūdį. Pagaliau pastarasis šimtmetis religiniame gyvenime jieško pilnutinumo ir organiškumo.

Šitie trys religingumo tarpsniai yra pereinami, laipsniški, vienas kitą praaugantys. Kiekvienas jų yra reikalingas kito, kaip vaikystė reikalinga jaunystei ir jaunystė — subrendusiam amžiui. Kiekvienas tarpsnis yra išaugamas, bet kartu jis ir įauga į kitą tarpsnį taip, kad pereinant iš vieno tarpsnio į kitą, šis tas atkrinta, sakytume išaugama, bet šis tas — svarbaus ir vertingo — pasilieka.

3. Religinių tarpsnių virtimas tipais


Trys minėti religingumo tarpsniai yra tipiški. Kiekvienas jų turi bendrų bruožų, būdingų tik jam vienam. Ar imsim vaiko religingumą — kokios tautos ar kultūros vaikas bebus — ar imsim liaudies religingumą — visur bus tų pačių bendrumo momentų. Taip pat ir racionalinį brendimą išgyvenančių žmonių — jaunuolių ar besimokančiųjų amžiuje — pastebimi tie patys kritinio religingumo pradai. Subrendusiųjų amžiuje įsigali tam tikra pusiausvyra, su kuria ateina būdinga ramybė ir pilnutinumas — visur, o kartu ir religinėje srityje.

Šitų trijų tarpsnių tipiškumas skirtinas tačiau nuo nusistovėjusių ar nusistovinčių tipų, kurie užsisklendžia savyje, pasidaro daugiau mažiau atbaigti, ir pereina į pastovią religinio gyvenimo formą. Nežiūrint, kad minėti trys religinio išsivystymo tarpsniai yra iš esmės pereinami, praaugantys ir įaugantys į toliau sekančius tarpsnius, vis dėlto kartais jie sustoja vietoje, virsta uždarais ir neperžengiamais. Taip susidaro ryškus naivaus religingumo tipas liaudies masės, negaunančios pilnutinio religinio mokymo ir religinės kultūros. Kartais toks pat ryškus išlieka kritinio religingumo tipas pas inteligentus, gavusius švietimą bet nedarančius didesnės dvasinės pažangos. O ne kartą tipu virsta ir neišbaigtas bei neišbaigiamas pilnutinis religingumas, vidinei jėgai išsenkant, ar jos pakankamai neturint.

II. RELIGINIŲ TIPŲ POBŪDIS


Religingumo išsivystyme yra tatai trys ryškiausi tipai: naivusis, kritinis ir pilnutinis. Juos čia ir bandysime apibūdinti, imdami kiekvieną atskirai. Šalia trijų individualinių su Dievu bendravimo formų, susidaro dar trys tipai santykių su Bažnyčia ir tikinčiųjų bei netikinčiųjų sluoksniais. Dėl to kiekvieną religingumo tipą charakterizuosime dar dviem atžvilgiais —individualiniu ir socialiniu.

I. Naivusis tipas


Naivaus religingumo tarpsnyje tikima viskuo ir nežinoma abejonių bei svyravimų! Tačiau nesusivokiama ir neskiriama, kas religijoj yra esminiai dalykai ir kas pripuolami, o taip pat kas turinys ir kas forma. Šitame religingume nestinga formalizmo, klaidų, net prietarų, tačiau ir to laikomasi nepermaldaujamu kietumu, kaip šventų ir nepakeičiamų dalykų.

Religinį turinį ir formą paprastai apsprendžia autoritetas. Žmogus priima tai ir taip, kas ir kaip jam duodama iš viršaus arba ką jis mato vyresnius ir autoritetingesnius darant ar liepiant daryti. Subjektyviu mąstymu jis nepagilina objektyvių tiesų ir negeba sau asmeniškai pilniau jų pritaikyti. Religines formas taiko daugiau mechaniškai ir elgiasi pagal nusistovėjusias normas, susidariusius papročius, kitų sukurtus religinio dorovinio gyvenimo pavyzdžius. Dėl to religiniai pavyzdžiai, bendrinės tikėjimo formos ir papročiai šiame tarpsnyje įgyja ypatingos reikšmės. Kieno nors nukrypimas, nuo jų, laikomas nukrypimu ir nuo pačios religijos.

Pasekime vidines priežastis, kurios suformuoja šitą religingumo tipą. Kodėl, sakysime, šio religingumo atstovai nepajėgia skirti esminių dalykų nuo pripuolamų, turinio nuo formos? Jie neturi reikiamo dalykų pažinimo ir negali atitrauktai galvoti. Jų — kaimiečių, o taip pat vaikų — galvojimas yra perdėm konkretus. Kadangi tikėjimo forma yra konkretesnė ir suprantamesnė už turinį, daiktai ir veiksmai — už simbolinę jų reikšmę, pripuolamybės — už esmę, dėl to jų tikėjime persveria formiškumas, daiktiškumas, veiksmiškumas, pripuolami dalykai. Negalima tačiau sakyti, kad jie išviso nesuvoktų tikėjimo esmės sveika savo nuojauta bei gaspa-doriška išmintim. Jie daug pajaučia ir suvokia, nors tai paaiškinti ir nepajėgia. Ypač jie pajaučia, kas tikėjime asmeniška — pajaučia Dievo artumą, Jo Apvaizdos glo-/ bą. Kartais, tiesa, tikėjimo dalykai per daug suasmeninami, sužmoninami. Taip Dievas jiems yra ne tik geras, mylįs Tėvas, bet ir pykstąs, keršijąs Viešpats. Ir dangaus džiaugsmas ir pragaro kančios taip pat įgyja per daug konkretų, sužmogintą charakterį. Šitas sukonkretintas, sužmogintas tikėjimo turinys perduodamas iš kartos į kartą, kaip tikėjimo turtas. Tai yra „sodžiūnų teologija“, kaip pasakytų Gerutis — Balvočius, o kartu ir ,,sodžiūnų“ religinė pedagogika.

Be kitko asmeniškumas pasireiškia ir per dideliu religijos surišimu su konkrečiu religiniu autoritetu, su jo asmeniu. Kunigas jų religingumui yra pirmoji priežastis ir šaltinis. Dėl to jis laikomas, kaip akis kaktoje — į jį žiūrima, juo. sekama, jo uolumu gyvenama; ir jei jis puola jų akyse — griūva ir jų tikėjimas.

Toks naivusis religingumas pastebimas ir pas inteligentus, kurie išlaiko nesukrėstą pirminį religingumą ir jį menkai papildo ir pagilina religijos studijomis. Religinio turinio pažinimas juose nepakankamai pagrindžiamas ir patikslinamas protu. Neišgyvenę giliau abejonių ir kriticizmo, jie nepajėgia giliau suvokti esminių religijos momentų. Jų religinė praktika lieka daugiau tradicinė, formali, stabilizuota, mažai savo dvasia iškylanti virš liaudies religingumo formų. Savo tikėjime jie jaučiasi tvirti, radikalūs, nežiną svyravimų, bet ir nepažįsta gilesnių religijos problemų ir gilesnės jos prasmės. Jie skiria religijos esmę nuo pripuolamybių, formą nuo turinio, bet jų suvesti į pilnesnę organišką visumą nepajėgia. Santykiuose su kitaip galvojančiais jie elgiasi taip, kaip ir naivaus religingumo atstovai — griežtai ir radikaliai, jų nesuprasdami ir nepakęsdami.
Klausimas, kaip šis religingumo tipas reiškiasi s o c i a l i n i u atžvilgiu? Nesileisdami į platesnę analizę, pastebėsime tik kai kurias būdingesnes apraiškas. Naiviame religingume bendraujama su Dievu per žmones ir institucijas. Bažnyčiai skiriama absoliuti reikšmė. Jos žodis, net patarimo plotmėj, yra šventas, tarsi paties Dievo įstatymas. Prasilenkti su Bažnyčios nurodoma tvarka net ten, kur žmogus nesaistomas nuodėme ar kas nėra dogma, laikoma nusigręžimu nuo jos pačios. Kitaip tikintieji arba dvejojantieji, o juo labiau visai netikintieji pasidaro kaip raupsuotieji, kuriems nevalia ištarti gero žodžio, su jais bendrauti, juo labiau jiems padėti ar iš viso kokio pasigailėjimo jiems rodyti. Pasityčiojimas ar pravardžiavimai tokių žmonių nelaikoma nuodėme prieš meilę. Paprastai nesvarstoma, kodėl tie žmonės netiki ar kitaip tiki ir ar jie dėl to viso yra asmeniškai pakaltinami. Gilintis į tokius išvidinius klausimus jie nepajėgia; jie sprendžia labai paprastai: jei kas netiki, netiki iš nedorumo, „paleistuvystės“, nes kaip galima netikėti tuo, kas gera ir šventa.

Tokioj maždaug plotmėj atsistoja ne tik liaudis, bet ir inteligentai, kurie išlaiko kritinio amžiaus nesukrėstą religingumą, tik jį papildo racionaliniais pradais. Jie taip pat pasilieka absoliučiai ištikimi Bažnyčios autoritetui, kaip tokiam, — gina jos vardą, neprileisdami ne mažiausių istorinių klaidų — tos žmogiškosios pusės, kuri Bažnyčioje nėra išvengiama. Jų sąmonėje Bažnyčia yra tik dieviškoji institucija (o ne dieviškai žmogiška), dėl to neklaidinga visur ir visuomet. Kiekvienas šešėlis, metamas jos atstovams, jiems atrodo — griovimas pačios Bažnyčios pagrindų. Ir jie laiko save vieninteliais ištikimais ir tikrais katalikais, vertais ir iš Bažnyčios pusės pilnutinės paramos ir globos. Vis gi kiti, kurie stovi ant kito religingumo laipsnio, jiems atrodo, neverti ne tik Bažnyčios dėmesio ir rūpesčio, bet priešingai — tik jos nusigręžimo ir kovos su jais.

2. Kritinis tipas


Kritiniame religingume pradedama skirti, kas religijoje esminga nuo to, kas atsitiktina. Tačiau turinys iškeliamas prieš formą ir ši dažnai visiškai atmetama. Pačiame religijos turinyje jieškoma daugiau to, kas patenkina protą ir visai nevertinama arba per mažai vertinama tai, kas liečia širdį. Šiame tarpsnyje daug religinio netikrumo, abejonių, tačiau ir daug pasitikėjimo savo proto galia.

Kritinis religingumas, priešingai naiviajam, nepasitiki autoritetu ir tuo, ką jis duoda iš viršaus. Jis nori būti asmeniškas ir nepriklausomas. Žmogus tepasitiki savimi ir savo protu. Objektyvinį turinį priima jis ne tokį, koks yra, bet asmenišku protu jį iškedena — žiūri, kas jam tinkama ir priimtina. Nieko jis taip nevengia, kaip sekti kitus, būti kitų įtakoj. Jam nesvarbu, kaip tiki kiti, — jis nori tikėti taip, kaip jam geriausiai atrodo. Susidaro net baimė būti tokiam, kaip kiti, kaip dauguma, — baimė priklausyti nuo kitų religingumo būdo, religinio kitų galvojimo ir veikimo. Šita baimė veda į išsiskyrimą iš tikinčiųjų bendruomenės, iš bendro religinio gyvenimo — religinių formų ir papročių. Šito tipo žmonės vengia bendrų pamaldų, eina į bažnyčią vakarais, kai nieko nėr, kai kiti nemato ir nevaržo.

Kritinis religingumas prasideda su pirmaisiais nusivylimais matomu religijos autoritetu. Pabudęs kritiškas protas pastebi netobulumų naivioj religijoj, ir iš jų krinta jam į akis per didelis formiškumas, sudaiktinimas, net prietaringumas. Kas religijoj yra esmiška, o kas ne, jam vis dar būna pilnai neaišku, ir jis palieka pusiaukelėj, nedrįsdamas visko atmesti. Arba jis aiškiai apsisprendžia ir viską nusviedžia į šalį, pasidarydamas religijai priešingas. Pirmu atveju žmogų matome abejingą, skeptišką, antru — netikintį. Bet jei žmogus jieško dalykus išsiaiškinti, jei geba daiktus apibendrinti, juos palyginti ir pasverti, jų vertę nustatyti, — tada jis pamažu įsitikina, kas religijoje svarbu daugiau, kas mažiau; kas būtina, privaloma, o kas priklauso nuo laisvo, žmogaus pasirinkimo; kas religijos turinyje yra esmiška, o kas ne; pagaliau kas formose ir veiksmuose yra gilioji prasmė, o kas tik ženklai. Tačiau bejieškodamas pirmon eilėn esmės, turinio, prasmės, į juos pernelyg nusižiūrėjęs ir jais besižavėdamas, — jis dažnai neišvengia pavojaus nusigręžti nuo religinės formos, religinių veiksmų ir daiktų — žodžių, nuo visos tos konkretybės ir formalybės. Taip jis atmeta religinius papročius, organizuotas tikėjimo fermas, net pačią religinę organizaciją, kaip konkretizuotą, jo manymu, religiją. Tikėjimas, pagal jį, turi būti laisvas nuo visokių formų — daugiau dvasinis, minties ir jausmo, tikėjimas turinio be formos. Santykis su Dievu — tik tiesioginis ir dvasinis, be jokių tarpininkų ir jokių konkrečių įsipareigojimų.

Socialiniu atžvilgiu kritinis religingumas yra, sakytume, pats nesociališkiausias. Kitų žmonių ar institucijų tarpininkavimas jam visai nereikalingas; jis nori bendrauti su Dievu pats vienas, be jokios kitų pagalbos. Dėl to į Bažnyčią jis žiūri su tam tikru rezervu, net gi abejone. Iš esmės jis jos neneigia, bet nori apsieiti be jos bent ten, kur jis galvoja pats galėtų sutvarkyti savo reikalus su Dievu. Jei Dievas yra išmintingiausia ir geriausia Būtis, kodėl žmogus tik su Juo vienu negalėtų palaikyti ryšio. Vienas Dievas ir vienas, atskiras žmogus — štai kaip galima formuluoti šio tipo asmenų nusistatymą. Žmonių bendruomenė yra tokia įvairi ir marga kad Bažnyčia, net norėdama, negali visų lygiai patenkinti. Bendros religingumo formos jiems atrodo lyg niveliavimas žmogaus individualybės. Pagaliau Dievas yra visur, kodėl jo garbinimą suvesti tik į maldos namus ir kodėl jį apriboti tik tam tikru laiku. Dvasia yra laisva pasirinkti sau tokį momentą, kada ji pati nori veržtis Dievop. Bendrauti su Dievu kada reikia, o ne kada nori — kada yra įkvėpimas, — atrodo lyg kokia prievarta. Jis nenori prievartauti savo širdies, o laukia, kada ji pati pasiges, ilgėsis, veršis į maldą. Ir kai toks įkvėpimas ateis, jis pasirinks tylią vietelę — gal net ištuštėjusią Bažnyčią, ir čia prarymos ar praklūpos tol, , kol išsibaigs tas dvasios nerimas. Jautrumas santykyje su Dievu eis taip toli, kad jis, jausdamasis nevertas — dėl savo nuodėmės ar dėl kankinančios ydos — visai neis sakramentų, net liausis meldęsis. Dievo malonė, pagal jį, tik vertiesiems ir tvirtiesiems. Tiems, kurie nepajėgia pakilti iš savo negalių, nevalia praktikuoti religijos ir jos didžiosiomis paslaptimis naudotis. ,,Jei tavo gyvenimas išskiria tave nuo Dievo, kaip gali drįsti piktnaudot Dievo malonę!“ Dėl to šio tipo žmonės piktinsis tais tikinčiaisiais, kurie nuolat eina sakramentų, ir vis dėlto nėra geri arba vis ir vis grįžta prie tų pačių klaidų ir blogybių. Pagal juos, žmogus turi būti logiškas, nuoseklus — tikėjimas ir gyvenimas turi vienas su kitu derintis. Ir jie, būdami logiški, nusigręžia nuo religijos praktikų, jeigu mato,- kad jų gyvenimas nėra tvarkoje, arba, jei jų gyvenimas tvarkoje, jie religiją praktikuoja, bet nusigręžia nuo tų praktikuojančių, kuriuos jie laiko nevertus praktikuoti. Bene pats didžiausias priekaištas dėl to bus ir Bažnyčiai, kad ji nelogiška, leisdama tokiems žmonėms naudotis prieglobsčiu ir jiems pernelyg atlaidžiai teikdama išrišimus ir atleidimus.

Nepripažindami Bažnyčiai tarpininkės vaidmens tarp Dievo ir žmonių — jie negali suprast ir jos intervencijos viešuosiuose gyvenimo dalykuose. Bažnyčia turi būti pasyvi ir tik prašančiam pagalbos ištiesti ranką, bet ji neprivalo pati veržtis ir užsimesti žmogui, juoba žmonių visuomenei. Gerų geriausiu atveju, jos uždavinys būti ryšininke tarp vieno Dievo ir atskiro žmogaus, Tuo tarpu tvarkymas šeiminių, mokyklos, socialinių reikalų, o ypač intervencijos valstybės gyvenime — jiems atrodo, kaip Bažnyčios išėjimas iš savęs į svetimą jai sritį, nežinia kokiais — greičiausia politinės hegemonijos tikslais. Ir visi tikintieji, o taip pat kunigai, kurie stovi tokių Bažnyčios uždavinių sargyboje, jiems atrodo politikuojančių katalikų ir klerikališkų kunigų klaidoje beesą. Kovoti su šita klaida jie laiko garbingu reikalu ir beveik tarnavimu tikrajam Dievui ir tikrajai, grynajai religijai. Tai yra išbaigtas religinis individualizmas, kaip naiviame tipe — religinis „kolektyvizmas“.

Šitie tipiški kritinio religingumo bruožai, žmogaus dvasiai toliau besivystant, ir bebręstant, savaime išauga ir išsilygina. Tik tam tikrais atvejais, kaip toliau matysim, jie pereina į pastovumą ir virsta atbaigtu, nusistovėjusiu kriticizmo tipu. Žmonės, stipriai išgyvenę kritinį brendimo tarpsnį, iš jo nebepajėgia pakilti į tretįjį tarpsnį ir pasilieka pusiaukelėje. Religijai jie nėra visai svetimi, kartais net ją praktikuoja, bet iš abejonių ir kriticizmo neįstengia išsivaduoti. Jie nuolat yra veikiami pernelyg kritinės savo aplinkos, lektūros, ryšio su politine srove, kuri savo ideologiją grindžia filosofiniu liberalizmu ar istoriniu materializmu. Šitame religingumo tipe pasilieka ir tie, kurių prigimtis yra iš viso hiperkritiška arba, kaip šių dienų psichologai pasakytų, desintegruota. Perdėta kritika neleidžia jų dvasiai nusistovėti — stabilizuotis, ramiai gilintis į dalykus, galutinai apsispręsti. Maža smulkmena sudrumsčia dvasinę jų pusiausvyrą, ir jie susierzina, pasiktina, įžiūri nelogiškumą, netenka noro dalykus pagilinti. Ir tokiems žmonėms nėra religijos atstovo, religinio veikalo, kuriems jie negalėtų ko nors prikišti. Geriausia argumentacija, įrodymai vis jiems atrodys nepakankamai pagrįsti.
Desintegruojančios prigimties žmonės iš viso nepajėgia suvesti dalykų į visumą ar vienumą. Jie, pagal Jaensch, turi silpną dvasinių galių (funkcijų) tarpusavį veikimą, menką ryšį su aplinkos pasauliu, nelankstų, statišką pastabumą ir fizišku priežastingumu daugiau pagrįstą galvojimą. Tokie žmonės religijoje labiau žiūri atskirų dalykų, negu visumos, ir iš jų daro apibendrinimus. Jie greičiau užkliūva, sakysim, religijos ar Bažnyčios istorijos įvykių ir per tuos atskirus įvykius nepajėgia susidaryti perspektyvos (palygink Povilo Jako Krikščionybės Tragizmą).

Nusistovėjusio kriticizmo laispnyje palieka ir tie žmonės, kurie skaito atsitiktinę ir prieštarnaujančią literatūrą arba savo subrendimo amžiuje dėl gausybės profesinių darbų visai neturi laiko pagilinti savo religijos ir gyvena tik tuo prieštaraujančiu lektūros lobiu, kurį susidarė iš anksčiau. Pilniau pažinti dalykus ir susidaryti religijos visumos ir pilnumos vaizdo jie neturi laiko, o dažnai ir intereso.

3. Pilnutinis tipas


Pilnutinis religingumas nėra taip tvirtas savo tikėjime, kaip naivusis, bet nėra ir taip abejingas, kaip kritinis. Religijoj jis randa daug problemų, kurias aiškinasi ir stengiasi pažinti, tačiau jis žino ir savo pastangų ribas. Jis pažįsta dalykų esmę, bet taip pat jam suprantamas ir jų apsipavidalinimas tam tikromis formomis. Šitame tarpsnyje sueina į vienybę turinys ir forma, protas ir širdis.

Pilnutinis religingumas derina religinį autoritetą ir asmeninę laisvę, objektyvų religijos turinį bei formą ir subjektyvų jų taikymą, atrinkimą sau ir kitiems. Jis nesitenkina tuo, kas duodama ir kaip duodama autoritetiniu būdu, bet pats jieško gilesnės prasmės, pats tą turinį gilina, pats stengiasi savo gyvenime jį tinkamiausiai pritaikinti. Žmogus čia yra ne tik priimantysis, bet ir duodantysis. Vaduodamasis pažintąja dalykų esme, jis jieško naujos šviesos, jam labiau asmeniškai priimtinos; jieško naujesnių su Dievu bendravimo formų — jam artimesnių ir pačią šitą bendravimo esmę labiau išreiškiančių. Tuo būdu jis praplečia pačios tiesos pažinimą, sukuria naujų formų. Dėl to jis ir meldžiasi ne tik pagal kitų sukurtas maldų formules, bet ir pats jas kuria; objektyvinių maldos formų jis neneigia — jis jieško ir randa juose gilios prasmės. Kitaip manančių atžvilgiu jis yra atlaidus — pripažįsta, kad ir kitų tikėjimas gali turėti subjektyvių skirtumų. Kritiško tikėjimo jis nelaiko bedievybe, kaip tai daro naivaus religingumo atstovai, bet Dievo jieškojimu.

Pilnutiniame religingumo tarpsnyje žmogus pastebi, kad kiekvienas turinys turi savo formą, kad kiekviena idėja objektyvuojasi konkrečiais pavidalais, — kad nėra nei literatūros be formalinės pusės, nei kultūros be objektyvių jos pasireiškimo lyčių, nei žmonių dvasios bendravimo — neliečiant žmonių bendravimo su Dievu — be tam tikrų konkrečių normų. Ir žmogus, šitai matydamas, „ima vis daugiau ir daugiau vertinti pačias religijos formas, veiksmus, ženklus ir daiktus. Taip ateina išsilyginimas tarp religijos turinio ir jo pasireiškimo. Žmogus bręsta toliau —--jis mato, kaip idėjos apsipavidalina vis kitokiu būdu kiekviename laike, kiekviename kultūros cikle, kiekvienoje tautoje ir kiekviename žmoguje. Ir religijoj jis pastebi tą patį dėsningumą. Kiekvienas šventasis yra kitoks — vis kitaip tą patį religijos ir dorovės turinį pritaiko ir apipavidalina savo gyvenime. Religinės bendruomenės, sakysim, įvairūs vienuolyną ar, taip pat siekia tų pačių tikslų, vis kitokias priemones pasirinkdami ir vis kitokį dvasinio gyvenimo tipą sukurdami. Šitai turėdamas galvoj, žmogus pažintąjį religijos turinį stengiasi pritaikyti savo asmenine galia labiau pajaudinančiu ir atitinkančiu būdu. Objektyvioj religijoj jis jieško ir suranda tai, kas subjektyvu — bent prasmės ir priemonių vartojimo atžvilgiu. Tuo būdu ateina išsilyginimas tarp asmeninio — subjektyvaus prado ir viršasmeninio — objektyvaus.

Pilnutiniame religingumo tarpsnyje prieina reikiamos sintezės individualinis ir socialinis religijos momentas. Žmogus neatiduoda absoliučios reikšmės Bažnyčiai, bet taip pat nesiima ir pats vienas spręsti ir tvarkyti savo santykių su Dievu. Bažnyčia yra tarpininkė ne tik jam, bet ir kitiems žmonėms, tačiau pagal kiekvieno žmogaus ir jo amžiaus, lyties, išsilavinimo reikalavimus. Žmogus Bažnyčioje gauna ne tiktai, kas jam duodama, bet ir tai, ką jis pats nori ir kas jam reikalinga. Pagaliau ir jis pats Bažnyčiai duoda — tiek savo individualiai pasirinktu religinio gyvenimo tvarkymu, tiek savo asmeninėmis, patirtimis, kurias jis, veikliai reikšdamasis raštu ir žodžiu, apreiškia tikintiesiems. Bažnyčioje jis mato dieviškąją paskirtį, tačiau neužmerkia akių ir prieš žmogiškąją jos pusę. Jis neteisina pasitaikančių ar pasitaikiusių klaidų, tačiau ir jaučia pareigą pats veikti, kad tos klaidos nesikartotų. Jis skiria tai, kas Bažnyčioje yra nekeičiama, nuo to, kas gali ir turi būti nuolat atnaujinama ir patobulinama. Religinį įkvėpimą, maldos ekstazę jis laiko didele Dievo palaima, tačiau jis pripažįsta vertę ir religinio gyvenimo pareigai. Jis žino iš žmogiškos patirties, kad reikia daryti ne tik tuomet, kai yra noras ir malonumas, bet ir kai jo nėra. Religija, pagal jį, nėra tik tobuliesiems, bet kad žmogus jos pagalba tobulėtų. Kol žmogus lieka žmogum, niekad negalės išvengti klaidos ir blogio, ir svarbu yra ne tai, kad žmogus, praktikuodamas religiją, nebenusidėtų, bet, kad nelaikytų galimu nusidėti tik dėl to, kad Bažnyčia jam visuomet gali ateiti į pagalbą, tas nuodėmes išrišti. Religiją jis laikys gyvenimu, o ne tik pasaulėžiūra — dėl to stengsis, kad ji būtų jam gyva. Tačiau kaip gyvenimas, taip ir religija — jis pats tai yra pajutęs — ręsta ir pereina įvairius raidos laipsnius. Pats pergyvenęs kritiškąjį tarpsnį, jis gerai supras ir kitus, kurie šiame tarpsnyje yra ar jame pastoviai palieka, jis jų nemerks, bet stengsis juos suprasti ir jiems padėti. Lygiai jis supras ir naivaus religingumo atstovus, tačiau anaiptol nelaikys šito religingumo pilnu ir pakankamu. Bažnyčios autoritetą jis gerbs, bet žinos, kur ir kiek jis yra laisvas tvarkytis pats. Jis varys savo vagą, suderintą u Bažnyčios valia, ne tik asmeniniame gyvenime, bet r visuomeniniame. Tačiau atskiro kunigo pažiūras dar nelaikys būtinai pačios Bažnyčios valia.

III. RELIGINIŲ TIPŲ VERTĖ


Nustatyti, kas minėtuose religingumo tipuose yra vertingo ir pozityvaus, o kas neigiama, nėra taip lengvas uždavinys. Iš antros pusės, šitai nustatyti yra labai svarbu tiek patiems minėtų tipų atstovams, darant iš to į asmenines išvadas, tiek ir religinei pedagogikai, norint, kad minėtų tipų pozityviosios savybės būtų stiprinamos ir neigiamos — silpninamos.

1. Naiviojo tipo teigiamybės ir neigiamybės


Pragyvenę racionalizmo amžiaus įtakos persvarą, kada visoks irracionalinis pasaulis ir iš jo kylančios apraiškos buvo neigiamos ir atmetamos, šiandien mes vėl mane vertinti pasąmonės, instinkto, pajautos pasaulį. Gaivusis religingumas, kuris šituo pasauliu pirmon eilėn remiasi, vėl atkreipia į save dėmesį. Religijos psichologijai, o taip pat pedagogai imasi jį analizuoti ir jo sukurtas vertybes kelti aikštėn. Religiniai papročiai, kurie yra konkreti liaudies religinio gyvenimo išraiška ir kurie buvo be atodairos atmetami, kaip per didelis religijos nukonkretinimas, šiandie „vėl atkasami ir bandomi grąžinti į gyvenimą. Tokiuose laukų, javų, namų šventiniuose arba įvairiuose religiniuose — šventiniuose papročiuose atrandama gyvosios liturgijos pradų, suderinamų su dogmatiniais reikalavimais.

Antras pozityvus naivaus religinio gyvenimo bruožas — tai Bažnyčios, kaip tikinčiųjų bendruomenės ir artinosios tarpininkės, iškėlimas. Tiesa, šitas momentas čia neturi tokio pagrindimo, koks išryškėjęs ir pabrėžiamas pilnutiniame šių dienų religingume. Bažnyčia, kaip mistinis Kristus ir kunigas, kaip regimas Kristaus atstovas, iiandien, pažįstantiems šios mistikos turinį, pasako visą intymųjį ryšį žmogaus su Dievu per regimąją bendruomenę ir jos atstovus. Naivusis religingumas šitai yra priėjęs savo nuojauta ir jam būdingu būdu apipavidalinęs.

Trečias vertingas bruožas — tai nuoširdus ir gyvas ryšys su Dievu, kurio taip pasigesta racionalizmo sušaldytoje religijoje ir kuris toks savas meilės religijai, košia yra krikščionybė. Dvasios paprastumas, kuriuo naikusis religingumas reiškiasi, evangelijos yra taip užgirtas, kad reikia baimintis mums, kurie esame jį praradę. Ne išmintingiesiems, bet šitiems dvasios prasčiokams Kristus žadėjo dangaus karalystę, žinodamas tačiau, kad jų paprastumas neapsieis be religinių ir moralinių kreivių, ne iš blogos valios tačiau pasireiškiančių. Jei net klaidingame tikėjime esantiems galima turėti viltį j amžinąjį gyvenimą, kai jie visu nuoširdumu ir pareigingumu vykdo savo religijos principus, tai juo labiau netenka abejoti verte tų žmonių religingumo, kuris, kad ir būdamas ne be minusų, vis dėlto yra nuoširdus ir giliausiu įsitikinimu pagrįstas.

Šito religingumo atstovų dvasia labai nekomplikuota. Dėl dvasios paprastumo jiems dažniausia nekyla didelių sąžinė konfliktų. Religijos turinyje, į kurį jie žiūri daug paprasčiau, taip pat nesusidaro tiek problemų. Religija jiems yra gyvenimas, kaip iš tikro religija savo esme ir turi būti. Tačiau ir gyvenimas turi turėt savo pagrindimą, savo giliausius motyvus. Šitų išvidinį religingumą gaivinančių pradų kaip, tik ir stinga naiviam tipui. Tiesa, tuos išvidinius akstinus jam atstoja išorinės sugestijos. Bet kaip tik čia ir glūdi didelis pavojus. Kai šitų sugestijų žmogus pristinga arba kai ateina priešingos sugestijos, naivusis religingumas netenka tvirtumo ir užsidegimo. Dėl to šitas religingumas gali klestėti tik tikinčiųjų bendruomenėje — kaimuose, mažuose ir užsikonservavusiuose miesteliuose arba izoliuotose vietovėse. Dideliame mieste ir tokiose vietose, kur jis pasijaučia vienas, šis religingumas sunkiai išlaikomas. Tada jis netenka atramos savyje, bent tokios atramos, kokią, sakysim, turi pilnutinis religingumas.

Savisaugos instinktu reikia aiškinti kitą neigiamą bruožą, kad naivusis religingumas savoje aplinkoje negali pakęsti išsiskyrėlių, kitaip manančių. Kiekvienas išsiskyrimas, aišku, paliečia jo religinės egzistencijos pagrindą, ir dėl to instinktyviai jis su juo kovoja. Šitas krikščioniškos meilės pažiūriu nesuderinamas kitaip tikinčių neapkentimas turi dar ir kitą pagrindimą, būtent, sužmogintą Dievo suvokimą, Dievo, kuriame šalia meilės yra ir neapykanta. Jei Dievas pagal jo supratimą gali pykti ir keršyti, kodėl žmogus negalėtų pykti ir neapkęsti žmonių, kurie nuo Dievo nutolsta.

Pasitikėjimas Dievu, kuris naiviame religingume išauga iki absoliučios reikšmės, taip pat priskirtinas prie minusų ta prasme, kad visiškai atpalaiduoja žmogų patį veikti ir veda į religinį kvietizmą. Visur pasikliovimas Dievu ir Jo nuolatinės intervencijos įžiūrėjimas primena fatalizmą ir, be religinio pasyvumo, nieko daugiau neduoda. Šituo galima aiškinti, nesistengimą gilintis į pačias religines paslaptis, neapvaldymą savo pojūčių ir aistrų — pykčio, nenuosaikumo gėrime arba nekovojimą kad ir už žmogišką savo egzistenciją, kas šio religingumo atstovams itin būdinga.

2. Kritinio tipo teigiamybės ir neigiamybės


Religinis gyvenimas nedarytų pažangos, jeigu žmogus neišgyventų jieškojimų, abejonių, kritiškumo. Abejonės religijos srityje turi savo reikšmę ir būtent — jos skatina aiškintis ir gilintis, nustatyti, kas yra vesmė ir kas pripuolamybė, rasti pagaliau religinių vertybių gradaciją. Sveikam kritiškumui mes turime būti dėkingi, kad žmonės niekada nenurimsta, jieškodami pilnesnio dalykų suvokimo.

Kritinis religingumas iškelia žmogaus pastangų verte, religiniame gyvenime. Žmogus juk yra dalyvis santykio ir ryšio, kuris tarp jo ir Dievo reiškiasi religijoje. Žmogus tatai negali likti pasyvus stebėtojas ir bevalis Dievo valios vykdytojas. Dievas duoda, bet žmogus turi priimti ir priimti sąmoningai ir veikliai, kaip sąmoningai ir laisvai būtybei pritinka. Pagaliau jis turi Dievo duodmenis pritaikinti savo asmeniniame gyvenime, vadinas, ir čia jis turi būt veiklus ir dalyvauti visomis savo galiomis. Taigi, asmeninių pastangų iškėlimas, kuris kritiniame religingume matomas, yra labai pozityvus, jei tik jis nepereina ribas — savęs nepastato lygiomis su Dievu, kaip tai matome kai kuriose filosofinėse srovėse, išaugusiose iš kriticizmo.

Antras pozityvus bruožas kritiniame religingume — tai religijos turinio pabrėžimas. Jei naivusis religingumas kenčia dėl gilesnio turinio stokos, tai kritinis tarpsnis, sakytume, imasi jį kompensuoti. Religijos turinys šiaip ar taip sudaro pirmenybę prieš religinę formą, ir dėl to jo pabrėžimas yra teisingas ir vertingas. Ir Kristus ta prasme kalbėjo apie laiką, kada žmonės garbins Dievą dvasioje ir tiesoje. Be abejo, savo turinį turi ir religinės formos, kurias kritinis religingumas per mažai vertina Jos slepia savyje simboline, reikšmę ir matomu, vaizdingu bei konkrečiu būdu išreiškia tai, kas kituose religijos šaltiniuose yra formuluota apibrėžtimis, teigimais, įrodymais.

Trečias kritinio religingumo teigiamas reiškinys tai logiškas gyvenimo pritaikymas išpažįstamai religijai. Krikščioniškas nuoseklumas gyvenime ir jautrumas santykyje su Dievu, tiesa, yra pati sunkiausia praktiškoji problema. Apsipratimas su religijos vertybėmis, su šventais ir pašvęstais dalykais, o taip pat pernelyg toli einąs kompromisiškumas yra skaudžiausia žaizda tikinčiųjų gyvenime. Kritinis religingumas sprendžia teisingai, reikalaudamas, kad žmogus būtų vertas Dievo ir bendrystės su Juo. Šilą momentą kritinis religingumas, tiesa, išvysto iki aukščiausio laipsnio ir daro kartais per tolimas išvadas. Tačiau tai suprantama, turint galvoje jautrumą, su kuriuo jis sutinka kitą kraštutinumą, matomą dažnai tikinčiųjų tikroviniame gyvenime.

Iš neigiamybių pastebėtinos šios: per mažas religijos formų vertinimas, bendruomeninio ir socialinio Bažnyčios paskyrimo nepripažinimas, individualistinės savo pozicijos užėmimas religiniame gyvenime, per didelis religijos sudvasinimas, užmirštant, kad religija nėra tik dieviškas, bet dieviškai žmogiškas dalykas; santykyje su Dievu vadovavimasis daugiau nuotaika ir jausmu, kylančiu savaime, nesistengiant savęs paruošti ir palenkti pareigai.

3. Pilnutinio tipo teigiamumai ir neigiamumai


Jeigu naivųjį religingumą laikyti teze ir kritinį antiteze, tai pilnutinis religingumas būtų sintezė. Iš tikro, jis sujungia savyje teigiamuosius bruožus vieno ir antro religingumo tarpsnių. Dėl to būdingiausias pilnutinio tipo bruožas yra pusiausvyros saugojimas — pusiausvyros tarp Dievo valios ir žmogaus valios, religijos turinio ir formos, individualinių religijos reikalavimų ir socialinių-bendruomeninių, tarp objektyvinio religijos prado ir subjektyvinio, autoriteto ir laisvės, meilės ir pareigos, proto ir nuojautos. Ta prasme pilnutinis religingumas yra paženklintas visuotinumo (katolikos) žyme. Jis sujungia savyje visa, kas yra pozityvaus gyvenime ir visa tai stengiasi įprasminti mintyje ir veiksme. Jis nėra užsidaręs ar užsisklendęs prieš bet kokią tiesą ir bet kokį žmogų. Jis yra atviras, vispusiškai atviras: tiek dieviško apreiškimo ir tiesos visumai, tiek žmogiškoms vertybėms.

Pilnutinės religinės sintezės jieškojimas išsemia daug dvasinės energijos, ir žmonės, jos pasiekę teoriškai, ne visuomet bepajėgia pritaikyt praktiškam savo gyvenime. Tokių žmonių religijos pažinimas ir religinis galvojimas būna pasigėrėtinas, bet. religinis gyvenimas ne visuomet stovi reikiamoj aukštumoj. Jų raštai ir kalbos yra gražiausias liudijimas pilnutiniam religingumui ir Bažnyčios misijai; jie žavi kitus savo įsijautimu, daug naujo ir originalaus įneša religinių problemų sprendime, bet jų praktinis gyvenimas, jų santykiai su žmonėmis ir Bažnyčia dar turi daug spragų ir nelygumų. Šitai jaučia ir jie patys, gal daugiau jaučia nei tie, kurie pilnutinio religingumo suvokimo neturi. Ir vis dėlto jie ne visuomet turi jėgų suderinti savo tikrovę su idealu, kurį yra pažinę Tragedija, kurią jie išgyvena, gal iš viso sunkiai išvengiama religijos pilnumos besiekiant. Ir šventieji jaučia prarają tarp dvasinės savo tikrovės ir pažintų bei pajaustų religinio gyvenimo aukštumų. Šita tragedija, nors ir kankinanti, būna tačiau akstinas bent nenurimti ir vietoj nesustoti. Jutimas savo negalės verčia juos būti.kukliais tiek sprendimuose apie kitų religingumą, tiek ir veikime, kai juo siekiamą kitus pakelti į savo turimą religingumo laipsnį.

Jeigu naivusis religingumas stengiasi kolektyvinėmis priemonėmis išlaikyti save nepaliestą visumoje ir kritinis religingumas — individualistiškai save išskiria iš visumos, tai pilnutinis religingumas jaučia reikalą save skelbti, save visą atsiskleisti kitiems. Pilnutinio religingumo atstovams dėl to būdingas veiklumas. Jie jaučia, kad Dievas, davęs laisvą valią ir pažinimo šviesą — tuos dieviškuosius savo esmės pradus — laukia atkuriančios ir perkuriančios jų valios. Pagaliau Jis pats — Dievas yra juose ir veikia su jais. Jie neskaičiuoja, ko verta bus jų veikla ir kiek jie patys iš viso verti šį darbą vykdyt. Jie neegzistuoja daugiau sau, bet visumai, kuri yra pati Visybė. Jie jausis tačiau menki ir silpni parodyti pasauliui, kokios ateities jis yra šaukiamas — kokios religijos ateities, kurioje ryšys su Dievu pasieks aukščiausio pažinimo, pripažinimo ir išpažinimo. Jie guosis nebent tuo, kad žmonija pasisuko jieškoti tos ateities, nors dar ji turės praeiti neįsivaizduojamai „Sunkius bandymo kelius. Paskutines viltis jie sudeda į tobulą, visa-žinančią ir visagalę Dvasią, kuri yra pirmapradė priežastis žmogaus ir žmonijos dvasios brendimo ir apsipavidalinimo. Būdama amžinai gyva ir veikianti, Ji gaivina ir veikdina žmogaus galias. Ir Mokytojas savo vizijoj kalbėjo apie ateities žmones, kurie dvasioje ir tiesoje garbins dangaus Tėvą. Ir Jo paliktoji institucija — Bažnyčia nesitenkina tais pradais, kurie trijų metų Jo kelionėse buvo paskelbti. Jis Pats, pasilikęs ,,per visas dienas“ brandina ir plečia dvasinį žmonių akiratį.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai