Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Tiesos samprata James'o pragmatizme PDF Spausdinti El. paštas
Parašė SKRUPSKELIS KĘSTUTIS   
Dr. Kęstutis Skrupskelis, filosofijos profesorius University of South Carolina, Columbia, S.C., yra vienas iš redaktorių kritinės William James raštų laidos, kurią organizuoja American Council of Learned Societies ir leidžia Harvardo universiteto leidykla. Pirmas tomas pasirodys 1975 metų pavasarį. Tikimasi išleisti iš viso penkiolika tomų.

Pragmatizmo kūrėjams istorija yra iškrėtus gana nemalonų pokštą — visai iškreipė šio žodžio prasmę. Jie iškėlė kovos vėliavas už dvasinį žmogaus turtingumą bei platumą, tačiau žmonių atmintyje jie pasiliko, tur būt, neišskiriamai susieti su skurdžiu biznierišku gobšumu. Marksistinė dogma, dažnai kartojama ir dabartinėje Lietuvoje, juos laiko stambiųjų biznesmanų ideologais, o pagal mus, jie tebuvę tipingi amerikiečiai, kurie už pinigą paaukoja visus principus. Argi ne pats William James yra pasakęs, kad reikia atsižvelgti į piniginę idėjų vertę? O jeigu to argumento neužtenka, ką gi išreiškiame žodžiu "pragmatistas"? Kasdieninėje kalboje pragmatistas — tai praktiškas žmogus, kuris visur pralenda, visur randa būdą pasipelnyti.

Bet vien tik tuo pokštas nepasibaigia. Kiti kritikai, griežtųjų mokslų disciplinos prisisunkę, tik numoja ranka, kad tai esą silpno protavimo padarinys, sentimentalios svajonės, kurios iš karto su-griūna patvirtintų mokslo faktų akivaizdoje. Juk yra objektyvi tiesa, pagrįsta faktais. Kokiu tad pagrindu galima kalbėti apie laisvę, Dievą, žmogaus gyvenimo prasmingumą? Su laiku saulė atšals, ir per erdves nuobodžiai suksis negyvas molio gabalas. Čia mokslas, o visa kita tai tuščios svajonės.

Tad pravartu iš pat pradžių pastebėti, kad tarp pagrindinių pragmatizmo versmių randame Peirce'o pastangas suprasti mokslų metodus bei kritiškai pasverti jų daromas išvadas ir James'o protestą prieš moksliškumo vardan peršamą siaurumą. Minėtos pragmatizmo karikatūros nė vieno pragmatisto neapibūdina. Pasilieka neapibūdintas ir William James, ir kaip asmuo, ir kaip rašytojas.

Keleriais pirmaisiais šio šimtmečio metais, William James1 įsitikino, kad gimsta naujas filosofinis sąjūdis. Chicagoje reiškėsi vadinamoji Chicagos mokykla su John Dewey, kuri 1903 m. išleido Studies in Logical Theory; Anglijoje — James'o pagrindinis artėjančių kovų bendradarbis F. C. S. Schiller, tais pačiais 1903 m. išleidęs savo Studies in Humanism; Prancūzijoje — Eduard Le Roy, Henri Bergson, kuris vėliau parašė įvadą James'o knygos Pragmatism prancūziškam vertimui; Henri Poincarė, kurio raštai kaip tik tuo metu buvo verčiami į anglų kalbą ir kuris 1904 m. lankėsi Amerikoje su paskaitomis; Italijoje — Giovanni Papini, pradėjęs leisti žurnalą Leonardo; Vokietijoje — Rygoje gimęs chemikas Wilhelm Ostwald, kuris 1905 m. dėstė Harvarde ir buvo dažnas svečias James'o namuose. Visi šie autoriai kovojo prieš intelektualizmą, absoliutizmą filosofijoje ir todėl buvo pačiam James'ui labai artimi. James savo nuotaikas jau buvo išreiškęs daug kartų, ypač straipsnių rinkinyje The Will to Be-lieve (1897) ir paskaitoje, 1898 m. skaitytoje Cali-fornijos universitete, "Philosophical Conceptions and Practical Results". James nusprendė, kad atėjęs laikas šį sąjūdį pristatyti viešai, ir pasisiūlė 1906 metų rudenį skaityti paskaitų ciklą Lowell Institute, Bostone. Jas pakartojęs kitų metų sausio mėnesį New Yorke, Columbijos universitete, Icur James'o dideliam pasitenkinimui į pirmą paskaitą atėjo virš tūkstančio klausytojų, jas išleido 1907 metų birželio mėnesį, vardu
Pragmatism: A New
Name for Some Old Ways of Thinking
.

Pragmatizmo pasirodymas iššaukė aršių ginčų, kurių centre stovėjo James'as ir Schilleris. Sekančių kelerių metų būvyje James parašė keliolika straipsnių, gindamas save ir savo bendraminčius. Prie šios medžiagos prijungęs kelis anksčiau paskelbtus darbus, 1909 m. išleido rinkinį The Meaning o f Truth; A Sequel to Pragmatism. Nesibaigiančios kontroversijos pradėjo įgristi, James nustojo vilties, kad jų oponentai bet kada pragmatizmą supras, ir todėl vėl pradėjo akcentuoti pozityvesnę savo programos dalį veikaluose A Plu-ralistic Universe ir po mirties išleistame filosofijos įvade Some Problems of Philosophy. Pragmatizmas sudaro tik dalį James'o svarstymų visumos. Pačiame centre stovi vadinamasis radikalusis empiriz-mas, kuriam plėtoti 1904-05 metais James skyrė eilę straipsnių. Šie 1912 metais pasirodė Essays i n Radical Empiricism vardu. James'o svajonė i o radikaliajam empirizmui duoti labiau atbaigtą formą neišsipildė; užsimoto filosofinio veikalo neužbaigė. Pasiliko tik atskiri rankraščiai.

Šiuo metu James jau buvo virš 60 metų. Jis buvo gimęs 1842 m., pirmasis vaikas mažai žinomo filosofo Henry James šeimoje. Henry James buvo paveldėjęs nemažą turtą ir gyveno be jokio ypatingo darbo, daug keliavo, skaitė ir rašė. Buvo giliai religingas, savotiškas mistikas. Jų namuose lankėsi beveik visos to meto kultūrinės pažibos, ir Williamas, su trim jaunesniais broliais ir viena seserim, su jais prie vieno stalo valgė ir kalbėjosi. Dėl tėvo dažnų kelionių Williamas mokyklos reguliariai nelankė, tur būt, pastoviausiai mokėsi Šveicarijoje.
1869 m. W. James baigė mediciną Harvarde ir 1873 m. ten pat pradėjo dėstyti fiziologiją. Sprendžiant iš jo nespausdinto dienoraščio, filosofija jį domino iš pat jaunystės, tačiau jis nebuvo tikras, ar būtų gera šį interesą paversti profesija. Vienu metu buvo pradėjęs studijuoti meną, nes mėgo piešti ir, atrodo, turėjo tam gabumų — jo rankraščiai dažnai išmarginti portretų škicais. Bet meno atsisakė. Jau pradėjęs medicinos studijas, jis buvo asistentas biologo Louis Agassiz vadovaujamoje ekspedicijoje tyrinėti Amazonės upės baseino. James praleido kokį pusmetį baidarėje, rinkdamas žuvis ir augalus.

Medicina nesivertė, nors kartais gydė save ii pažįstamus, net laiškais. Tapo profesorium. 1876 m. pradėjo dėstyti fiziologinę psichologiją, kaip vadovėlį vartodamas Herbert Spencerio Principles of Psychology. James perėjo į filosofijos departamentą Harvarde, kur dėstė (su keliom pertraukom) ligi 1907 metų. 1905 m. jis dėstė Stanfordo universitete Kalifornijoje, bet darbą nutraukė didysis San Francisco žemės drebėjimas. Mirė 1910 rug-piūčio 26 dieną. Iš jo veikalų dar paminėtini The Principles of Psychology (1890) ir The Varieties of Religious Experience (1902).

Buvo gal ir per daug susirūpinęs savo sveikata; lankė visokius gydytojus, gerus ir blogus, tikrus ir šarlatanus, mėgino vaistus. Dėl sveikatos dažnai pertraukdavo darbą ir vykdavo į Europą gydytis maudyklėse. Domėjosi literatūra, muzika, menu, mediumais, dvasiomis, religiniais išgyvenimais. Dalyvavo ir rėmė sąjūdžius reformuoti angliš-kajai rašybai, psichiatrinėm ligoninėm, protestavo prieš Amerikos įsikišimą Kuboje ir Filipinuose. Buvo labai socialus. Jo mokinio Ralph Barton Peny rašyta biografija, The Thought and Charac-ter of William James, visai natūraliai pavirsta to meto kultūros istorija, nes James palaikė artimus ryšius su beveik visais intelektualais tiek Amerikoje, tiek Europoje. Jo nuolatinių korespondentų sąrašas apima kelis šimtus vardų. Priėmė beveik visus, kurie į jį kreipėsi. Vienus rėmė reklama ir patarimais, kitus pinigais, tarp jų ir Charles Sanders Peirce'ą, kuris iš dalies dėl savo nemielo būdo negalėjo gauti pastovesnio darbo. Josiah Royce, vienas iš pagrindinių pragmatizmo taikinių, James'o pagalba įsitvirtino Harvarde. Nežiūrint savo filosofinių skirtumų, James ir Royce ilgus metus buvo kaimynai ir artimi draugai.

Pragmatisto vardą James dalino per dosniai. Ne visi jo suminėti asmenys pragmatistų tarpe teisėtai atsirado, ne visi jų tą vardą prisiėmė. Net ir Schilleris purtėsi ir siūlė vadinti humanizmu. James'as pragmatizmo nesukūrė. Tačiau jo dėka pragmatizmas tapo sau sąmoningas, viešai pasirodė ir sukėlė kontroversijų bangas. James'ui buvo prikišama, kad jo tiesos sąvoka kiekvienam leidžia tikėti bet kuo, kas tik patinka ar pelninga.

Pagal James'ą, pragmatizmo tėvas buvoTIhV Peirce. Šis 1878 m. paskelbė straipsnį "How to Make Our Ideas Clear", kuriame siūlė teigimų prasmės nustatymo metodą. Peirce'o sugestijos buvo pamirštos, ligi kol pats James savo 1898 metų paskaitoje "Philosophical Conceptions and Practical Results" jas prisiminė. Peirce'ui pragmatizmas buvo tiktai metodas. Šalia savo pragmatizmo jis išvystė ir labai savotišką tiesos sąvoką, paremtą galutiniu tyrinėtojų bendruomenės sutarimu, tačiau jam tai buvo du visai skirtingi dalykai. Iš pradžių ir James pragmatizme rado tiktai metodą, tiktai priemonę sąvokų reikšmei nustatyti. Dar 1902 m., aptardamas terminą "pragmatizmas" Baldwin'o filosofiniame žodyne, James ribojosi grynai metodu, nors to meto Harvardo studentų užrašuose yra išlikę pėdsakai jo bandymų išvystyti pragmatinei tiesos sąvokai. Tačiau tie bandymai viešumoje nepasirodė. Tiktai vėliau įsiliepsnojusios kontroversijos kreipė dėmesį į tiesos sąvoką, pragmatizmas kaip metodas buvo beveik pamirštas, ir tiesos problema atsistojo paties James'o svarstymų centre. Galima pastebėti, kad Peirce'ui ligi mirties pragmatizmas pasiliko tiktai metodas, kurį sukeltų ginčų metu pakartotinai mėgino aiškinti, atlikdamas savo tėvišką pareigą su nusiskundimu, kad jo vaikas esąs pagrobtas.

Tiek James'o, tiek Peirce'o siūlyti pragmatiniai prasmės kriterijai pasilieka neaiškūs. Veikale Pragmatism James vienu atveju savo pažiūrą formulavo šitaip:
Pragmatinis metodas pirmoje vietoje yra metafiziniam ginčam išspręsti priemonė, ginčam, kurie kitu atveju niekad neužsibaigtų. Ar pasaulis yra viena būtybė, ar susideda iš daugelio būtybių?, ar yra apspręstas ar laisvas?, materialus ar dvasinis? — čia randame sąvokas, kurias gal galima pasauliui taikyti, o gal ir ne; Šiais klausimais ginčai niekad nesibaigia. Tokiais atvejais pragmatinis metodas reikalautų kiekvieną tokią sąvoką interpretuoti, išvystant jos praktines pasekmes. Koks būtų, bet kam skirtumas, jeigu ta, o ne ana sąvoka būtų teisinga? Jeigu jokio praktinio skirtumo rasti negalime, abi sąvokos reiškia tą patį ir visi ginčai yra tušti.2

Problematiškiausia čia praktinių pasekmių sąvoka. Vengiant platesnės analizės, užteks pastebėti, kad James ją vystė dviem kryptim. Pirma, ten, kur galima, sąvokas interpretuojame, kreipdamiesi į juslinę, konkrečią patirtį. James nepriima anglų empiristų reikalavimo kiekvieną sąvoką atsekti ligi jos versmės jusliniuose impulsuose, nes jam rūpi ne būtoji, bet būsimoji patirtis. Tačiau Locke'o, Berkeley ir Hume'o raštuose jisai randa daug pragmatizmo iliustracijų, pvz., Berkeley teigimas, kad Locke'o substancijos sąvoka yra beprasmė, nes mūsų patirtis pasilieka tokia pat, ar substancija yra ar jos nėra. Bet toks juslinių elementų ieškojimas ne visur galimas. Ten, kur tai negalima, pvz., Dievo atveju, prasmės ieškome žmogaus vidiniame pasitenkinime. Dievo buvimo ar nebuvimo alternatyva juslinės patirties neliečia, įvykių eiga ta pati, ar Dievą teigiame ar neigiame, tačiau ji nėra beprasmė. Dievą neigti lygu tikėti, kad bedylanti mechaninė pasaulio sistema su laiku sunaikins ir visas dvasines jėgas. Dievo sąvoka remia mūsų viltis, kad galutinai gėris pasaulyje laimės.

Tarp 1904 ir 1909 metų James išspausdino maždaug penkiolika rašinių, liečiančių pragmatinę tiesos sąvoką. Juos rašė kovos įkarštyje, gindamas ne vien tik save, bet ir savo sąjungininkus. James dažnai skųsdavosi, kad jų kritikai tiesiog atsisako suprasti tai, ką pragmatistai buvo išreiškę taip dažnai ir taip aiškiai. James'o nuomone, jį suprasti kliudė jo 1896 m. spausdintas rašinys "The Will to Believe". James nenorėjo tenai reikštų minčių atsisakyti, tą pačią tikėjimo temą randame ir Pragmatism, tačiau jau pats to rašinio pavadinimas lengvai išjudino kritikų vaizduotę, kurie prikaišiojo James'ui, kad jam bet koks įsitikinimas esąs teisingas, jeigu tik kam nors patogus. James ir Pragmatism tik kartojas tą pačią akis rėžiančią klaidą.

Kas tad yra tas "nusistatymas tikėti"? Pagal James'ą, daugeliui klausimų išspręsti tereikia tik objektyvių duomenų, o asmens vidinio gyvenimo — jo geismų, vertinimų, jo asmeniško pasitenkinimo — vaidmuo labai menkas. Sužinoti, kiek yra piniginėje pinigų, tereikia juos suskaičiuoti. Skaičiuotojo vidinis stovis skirtumo nesudaro. Ar jis šykštus, ar dosnus, pinigų yra tiek, ir nei daugiau, nei mažiau. Tačiau kitais atvejais duomenų gali būti per maža, ar jų iš viso nebūti. Kas tada darytina? Labai dažnai telieka tiktai klausimo sprendimą atidėti ir tuo tarpu išlaikyti neutralumą. XIX a. filosofinėje literatūroje, kaip ir šiuo metu, dažnai tuo visas reikalas ir baigiasi — su savotiška intelektualinės doros taisykle savo įsitikinimus grįsti tiktai faktais o kur jų trūksta, pareiga tampa neutralumas. "The Will to Believe" rašinyje James teigė, kad ši taisyklė nėra visais atvejais priimtina. Ji galioja tik ten, kur klausimas yra mums "negyvas" ar nesvarbus, arba ten, kur neutralumas yra galimas. Daugelis praeityje žmogaus protą jaudinusių klausimų mums yra "mirę" ir nėra aktualūs, pvz., ne vienas praeities teologinis ginčas šiandien nesusilaukia nė menkiausio dėmesio. Lengvai gyventumėme net nežinodami, kad toks klausimas buvo keltas ir liko neišspręstas. Tokiu atveju lengvai apsieiname be jokios nuomonės. Kiti klausimai nėra svarbūs, nors mus ir domina, tačiau nereikalauja sprendimo šiuo metu. Nėra skubus reikalas sužinoti, kaip atrodo Veneros paviršius. Galima palaukti, kol prisirankiosim faktų, ištobulinsim stebėjimo priemones. Visai kita padėtis žiemą miške paklydusio žmogaus. Jis turi nutarti, kur rytai, kur vakarai, nors jam ir trūktų pačių reikalingiausių faktų. Ir trečiąją iš James'o minėtų sąlygų galime šiuo pavyzdžiu iliustruoti. Paklydėliui geografinis neutralumas nėra įmanomas. Tiesa, eidamas klaidinga kryptimi, jis mirs, bet lygiai taip pat jis mirs, sėdėdamas ir laukdamas, kol atsiras reikalingi duomenys. Apsisprendimą tokioje padėtyje James vadina priverstiniu, nes neutralumo pasekmės čia lygiai tokios pačios, kaip ir klaidos. Pagal James'ą, tokiais atvejais yra tuščia reikalauti mokslinio objektyvumo. Aišku, būk moksliškas, kur duomenų pakanka; neapsispręsk. kur nėra reikalo. Deja, nors kartais ir trūksta faktų, bet vis tiek esame priversti apsispręsti.

Religijos ir moralės klausimai kaip tik ir rikiuojasi tokių moksliškai neišsprendžiamų klausimų eilėse. Faktų yra ir jų turime laikytis, bet jų nepakanka, klausimai mums gyvi, delsti negalime, neutralumas neįmanomas. Tada gauna teisės vidiniai žmogaus reikalavimai. Mūsų siekimai, mūsų viltys, mūsų norai visai teisėtai padeda mums apsispręsti.

Pagal James'ą, religinių ir moralinių įsitikinimų vertę turime ištirti savoje patirtyje, bet tai galima, tiktai juos priimant ir jais gyvenant. Mokslinio objektyvumo idealas, mus vesdamas į agnosticizmą, tiktai pastoja kelią religinėms tiesoms patikrinti. Gyvendami idealais, pasirinktais subjektyviais pagrindais, mes renkame medžiagą galutiniam tų idealų įvertinimui. Jeigu kada tos medžiagos pakaks, turėsime objektyvų pagrindą, ir mums nereikės "nusistatymo tikėti".

Pragmatizmo polemikose James gynė plura-listinę tiesos sampratą. Tiesos yra įvairių rūšių. Jeigu ir duodamas vienas bendras tiesos aptarimas, tai tik su mintimi, kad, aptarimą konkre-tindami, gausime eilę teisingumo normų, taikytinų atskiroms tiesos rūšims. "The Will to Be-lieve" rašinyje James pabaigė kelis dešimtmečius užsitęsusius samprotavimus apie asmeniškas religinės ir moralinės tiesos versmes. Knygose Prag-matisme ir The Meaning of Truth ši tema nėra pabrėžta, James gal vengė dar didesnių nesusipratimų. Tačiau ją randame, pvz., The Meaning of Truth įvade:
A.Š maniau, kad visiems bus savaime aišku, kad iš dviejų priešingų pasaulio koncepcijų, kurios visais kitais atžvilgiais yra lygios, bet viena patenkina kokį gilų žmogaus reikalavimą o kita — ne, kiekvienas sveiko proto žmogus pasirinks pirmąją.3

Kas tie kiti atžvilgiai, paaiškėja iš konteksto. Iš vienos pusės tai faktai, iš antros — mokslinės teorijos. Pasaulėžiūrinės tiesos negali prieštarauti faktams. Dėl to kai kurių sektų dogma, kad žmogaus kūnas nemiršta, yra klaidinga. Dogmos taip pat turi būti suderinamos su mokslinėmis teorijomis. Tad bet kokia religinė pasaulio samprata turi derintis su evoliucijos teorija, ir biblinė kosmologija nėra priimtina. Tačiau, James'o nuomone, yra daug pasaulėžiūrų, kurios neprieštarauja nei faktams, nei mokslams, kurios yra viena su kita nesuderinamos. Tada lemiantis vaidmuo priklauso grynai asmeniškiems motyvams. Turime rinktis tą pasaulėžiūrą, kuri pagilins, praturtins mūsų gyvenimą. Pasaulėžiūrinė tiesa yra viena iš kelių tiesos rūšių^ turinti savo atitinkamas normas.

Žmogiškojo pasitenkinimo norma galioja tiktai metafizinių, religinių ir moralinių sistemų atvejais, kur svarstyklėse sveriame bendras ir daug apimančias pasaulėžiūras, renkamės monizmą ar pluralizmą, teizmą ar ateizmą, pesimizmą ar optimizmą. Nesu radęs nei vieno atvejo, nei vieno teksto, kur James šią normą taikytų ar faktinei tiesai, ar mokslinėms teorijoms.

James'o "Will to Believe" randame gal patį pagrindinį jo filosofavimo motyvą: James atsisako mokslinio objektyvumo vardan skurdinti žmogaus gyvenimą. Kodėl turime užkirsti kelius į dvasinį pasaulį ir jo gelmes vien todėl, kad šiandien mokslai dar nesugeba duoti galutinio atsakymo? Jeigu su laiku sužinotumėm, kad tėra tik šis prieš akis išsidraikęs pasaulis, ko nors daugiau viltimi būsim nieko nepraradę, tik, gal būt, šią tikrovę praturtinę ir pagilinę. Vartodami James'o nespausdintus ir nedatuotus rankraščius, galėtumėm parodyti, kad jis įkvėpimą ima iš Kanto, kad jo "nusistatymas tikėti" yra empiriškai interpretuotas, supsichologintas Kanto praktinio proto postulatas.

Kada su pragmatine tiesos sąvoka pasirodė Schilleris ir Dewey, James juos sutiko kaip sąjungininkus bendroje kovoje prieš perdėtą intelektualizmą. Veikale Pragmatism pirmąkart tiesos sąvoką James pristato ne kaip savo, bet kaip Schillerio ir Dewey. Jis jai pritaria, bet tai ne jo paties mintis. Skirtumas tarp to, kas James'o ir kas kitų, pamažu dingsta, ir Pragmatism gale James jau kalba savo vardu. Štai pradžioje:

Su šia mokslo logikos banga ateina Schilleris ir Dewey su savo pragmatistiniu aiškinimu, ką tiesa reiškia visais atvejais. Šie mokytojai sako, kad visų mūsų minčių bei įsitikinimų atveju "tiesa" reiškia tą patį, ką reiškia moksle. Tiesa, jie sako, tiktai reiškia, kad idėjos (kurios pačios tėra tiktai patirties dalys) tampa teisingomis tiek, kiek jos mums padeda išvystyti patenkinančius ryšius su kitomis mūsų patirties dalimis, pasidaryti patirties santraukas, kiek trumpina kelią ir tiesia sąvokinius tiltus, kad nereikėtų sekioti pavienių fenomenų nesibaigiančios eigos.4
Knygos gale James'as jau kalta apie "mūsų" pragmatizmą.

Ši antroji tiesos rūšis priklauso mokslinėms teorijoms. Jai apibūdinti James skolinasi Dewey ir Schillerio mintis. Mokslo logika, kaip tokia, niekad James'o per daug nedomino. Jeigu Peirce jai skyrė beveik visą savo dėmesį, James darė visai priešingai. Tiesa, jis daug skaitė fiziologinių, psichologinių bei kitokių mokslinių veikalų ir paraštėse sustodavo prie mokslo logikos klausimų. Tačiau viešai šiuos klausimus jis retai paliesdavo.

Todėl šiuo atveju James pragmatizmui davė mažai, tiktai su entuziazmu interpretavo ir skelbė kitų mintis. O Dewey ir Schilleris skelbė tai, kas jau nuo seno James'ui buvo prie širdies: kad mokslo rezultatus apsprendžia ne vien tik objektyvūs duomenys, bet ir tam tikri subjektyvūs elementai.

Mokslinės tiesos remiasi protinės ekonomijos dėsniu. Jeigu dvi teorijos lygiai taip pat faktus išaiškina, laikysime teisinga tą, kuri yra paprastesnė ir kuri lengviau suderinama su kitomis tiesomis. James dažnai vartoja tokią iliustraciją. Štai atsiranda faktas, kuris, atrodo, kertasi su visais mūsų įsitikinimais. Ieškodami išeities, kuriame įvairiausias teorijas, bandome surasti tokią, kuri prijungtų naują faktą prie senųjų, mažiausiai paliesdama priimtąsias tiesas. Tą teoriją laikysime teisinga, kuri šį derinimo uždavinį atliks paprasčiausiu būdu.

Toksai mokslinių tiesų aiškinimas negalėjo James'o nevilioti. Visa tai lengvai prijungiama prie jo keliamos perdėtam intelektualizmui bylos. Štai, "nusistatymo tikėti" pagalbos šaukiasi ne vien tik religija bei moralė, bet ir mokslai, nežiūrint visų pretenzijų, be jos neapsieina. Paprastumo dėsnis, reikia pabrėžti, nėra vienintelis dėsnis, kuris mokslą apsprendžia. Pirmoje vietoje stovi faktai. Ir paprasčiausia mokslinė teorija yra atmestina, jeigu ji nesuderinama su mūsų jusline patirtimi.

Tokiu būdu prieiname trečiąją tiesos rūšį. Tai faktinė tiesa, kuri priklauso teigimams, kad taip yra. Kaip tik čia pasiekiame patį James'o filosofijos centrą. Į savo The Meaning of Truth rinkinį James įtraukė 1885 m. paskelbtą straipsnį "The Function of Cognition" ir dalį 1895 m. skaitytos paskaitos, "The Tigers in India" vardu, Jis teigė, kad 1907 metų pragmatizmas tėra tik pakartojimas pažiūrų, kurias jis per ilgus metus yra dėstęs.

James'o radikalusis empirizmas teigia, kad patirtyje mums yra duoti ne vien tik atskiri elementai, bet ir jų sąryšiai. Senasis empirizmas, kuriam atstovauja Locke, Hume, lygiai kaip ir Kanto įkvėptas intelektualizmas, patirtyje teranda paskirus, nesusietus elementus. Daiktų sąryšiai jiems pridedami iš šalies. Hume nuo Kanto skiriasi tik tuo, kad ką pirmasis aiškina psichologinių įpročių pagalba, antrasis — savo komplikuota transcendentine aparatūra. Pvz., patirtyje randu saldumą, kampuotumą, baltumą. Tai paskiri jutiminiai elementai. Bet kaip iš tų elementų pasidaro cukraus gabaliukas? Kas suiungia tuos iš vidaus nesusietus elementus į vieną ir tą patį cukraus gabaliuką? Hume atsako, kad mes taip įpratę; Kantas — kad čia veikia mums įgimta substancijos kategorija.

James teigia, kad jie abu klysta. Tiek patys elementai, tiek jų sąryšiai mums yra duoti patirtyje. Savo radikalų empirizmą James pritaiko ir tiesos klausimui.
Sakyti, kad tam tikras sakinys yra teisingas, lygu teigti, kad egzistuoja sąryšis tasp dviejų patirties dalių, iš vienos pusės — mano minčių, iš antros — daikto, apie kurį kalbama. Šis sąryšis taip pat yra patirties dalis, jis susideda iš tų momentų, kuriuos pereitumėm, eidami iš vienos pusės į kitą. Pvz., teigiame, kad Indijoje yra tigrų. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad žingsnis po žingsnio, be jokio lūžio, sekdami įvairias patirties dalis, nu-eitumėm iš dabartinio stovio į kitą, kuriame tigrai sudarytų tiesioginę mūsų patirties dalį. Kada tokia kelionė sėkminga, sakome, jog teigimas yra teisingas; kada ji nepavyksta, turime klaidą.

Čia patogi vieta paaiškinti James'o garsųjį posakį apie piniginę idėjų vertę. Nieko tai neturi bendro su buržuazija ir jos ideologija. Pagal James'ą, retai kada nueiname visą kelią nuo minties ligi daikto. Dauguma mūsų teigimų pasilieka nepatikrinti. Mum pakanka tikėjimo, kad toks kelias yra ir, reikalui kilus, būtų mums atviras. Šitą galimybę James lygina su kreditu. Kitais atvejais vien tik galimybės neužtenka, esame verčiami visą kelią perkeliauti. Tada vietoje galimybės atsiranda konkreti patirtis. Ir tai James vadina pinigais. Tad kai James kalba apie piniginę idėjų vertę, jis kalba apie galimybę bendras, abstrakčias idėjas paversti konkrečia patirtimi.

Pragmatizmo tiesos teoriją James bando suglaustai išreikšti teigimu, kad tas teisinga, kas naudinga, kas mus patenkina. Aišku, tokias formules galima suprasti labai įvairiai. Tačiau, pagal James'ą, tokia bendra formulė per daug reikšmės neturi. Daug svarbesni yra tikri pinigai. James'o atveju juos rasime teigime, kad tiesų yra įvairių, ir jo bandymuose duoti konkrečią šių tiesos mūšių analizę.

1. Pagrindinė ir vienintelė gera James'o biografija yra
Ralph Barton Perry, The Thought and Character of William
James, lengviausiai prieinama sutrumpinta forma. James'o
jaunystę yra aprašęs jo brolis rašytojas Henry James veika-
luose Notės of a Son and Brother ir A Small Boy and
Others. Biografines žinias ėmiau iš Perry ir keliais atvejais
iš nespausdintos medžiagos, kurią saugo Houghton biblioteka
Harvarde. Gal lengviausia prie James'o prieiti per jo laiškus.
Dalį jų išleido jo sūnus Henry James, The Letters of Wil-
liam James.
2. Pragmatism, New York: Longmans, Green and Co.. 1907, p. 45.
3. The Meaning of Truth, New York: Longmans, Green and Co., 1909, p. IX.
4. Pragmatism, p. 57 - 58.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai