Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRŪSŲ RIKIO PIPYNĖS MIRTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS AISTIS   
Si bundin Pippine do
einem pferde an der stert
und sleiftin in kein Torun wert
da man an einin boum in hinc.

NICOLAUS VON JEROSHIN: KRONIKE VON PREUkINLANT

Saulei kiek pakilus, kryžiuočiai, palikę rusenti tvirtovės degėsius, pririšo Pipynę prie arklio uodegos ir vedė į Torūnę. Priešaky eisenos jojo ordino vėliavnešys su ilga, plavėsuojančia vėliava, kurios vienoje pusėje buvo Mergelės Marijos, o kitoje Kančios paveikslai. Įkandin jojo Prūsos maršalas Dieterich von Bernheim su dviem padėjėjais ir tarnais. Jiems iš paskos buvo raitas be balno bernas senu ir mėšlinu arkliu, prie kurio uodegos ir buvo abiem rankom pririštas Pamedės kilmingasis rikis Pipynė. Jis visas buvo dulkinas, kruvinas, purvinas, sudraskytais drabužiais, padrikais plaukais, o nelygi jotis darė visus jo judesius juokingus, tačiau kiekvienas — ne tik iš krūmų sužibusios bailios akys, bet ir sunkiai išdidūs teutonai — jautė, kad šioje eisenoje svarbiausias yra vienas prūsas Pipynė, ir nors jis buvo imtinis ir surištas, bet padėties viešpačiai dairėsi į visas šalis ir skubėjo pražygiuoti dykrą, kur kiekviename žingsnyje laukė užspęstų žabangų: pasislėpusių iš netyčių užpulti būrių ... Už šių sekė visa tvirtovės įgula, geležies lankais per kaklą pritvirtinta prie grandinės, o po jų palaidu būrių krutėjo moterys su vaikais ir luošieji bei seniai. Kiek atsilikę grikšėjo grobio prikrauti vežimai, o dar toliau mūkė galvijai, žvengė arkliai, mekeno avys ir ožkos, ir kirkė paukščiai. Visi buvo varyte varomi: kūdikiai rėkė ir klykė, moterys verkė ir raudojo, seniai skundėsi ir dejavo. Aplink visą tą margą būrį sunkiais, juokingu šuoliu lapatuojančiais arkliais šuoliavo kryžiuočiai ir jų tarnai ir be paliovos šaukė teutonams būdingąjį "los!", kuris visur tiko ir visur lipo: jį visi nelaimingieji suprato, nors visai nežinojo, ką žodis reiškia, tačiau buvo ištariamas taip, kaip joks galvijas ar žvėris, o tik vienas teutonas geba iššvokšti.

Iškankintas Pipynė vos pasivilko. Arklys mataškavo uodega, ir jo rankos tirpo įtemptos ir palaidos. Jos buvo užveržtos ir nuo susibėgusio kraujo pajuodavusios. Rankos nuo riešų taip diegė, kad jis nieko kito nejautė. Jį ėmė baisus apmaudas, pyktis ir įtūžimas prieš visą pasaulį: prieš dangų ir žemę, prieš mozūrus ir teutonus, o taip pat ir prieš tuos pačius prūsus, kurie jį šiandien net su didesniu uolumu ir aistra spjaudė, koliojo, spardė ir drabstė purvu. Praeinant pro naujakrikštų kaimelius, susirinkusieji iš jojo tyčiojosi ir burnojo visais įmanomais žodžiais, bet jis keliavo pakėlęs galvą ir žvilgsnį augščiau minios galvų ir nieko nematė, ir nieko negirdėjo, jog jam atrodė, kad buvo kalbama tamsybėse. Matė, kad dabar buvo vienų vienas, kad dabar jam j ieškoti užuojautos būtų buvę bergždžia ir neprasminga. Jis matė pilnus pagiežos ir džiūgaujančius prūsų veidus, kurie dabar, spjaudydami ir burnodami savo buvusį gynėją ir rikį, galėjo įsiteikti teutonams. Jis gerai žinojo, kad tie patys tautiečiai, kurie su juo žygiavo plėšti mozūrų ir pamarėnų, šiandien su didžiausiu malonumu būtų ištraukę aliai gyslelę iš jojo kūno. Jis savo gyvenime ne kartą patyrė, kad žmogaus prigimtis vali ir nepastovi. Šiandien kelis kartus teutonai turėjo jį ginti nuo prūsų įtūžimo: kryžiuočiams buvo liepta jį gyvą pristatyti į Torūnę.

Visa eisena judėjo teutoniška tvarka, tik vieni šunes buvo laisvi ir jie bėgiojo, j ieškodami savųjų, laižė šeimininkų rankas, cypė, staugė. Beje, urzgė, dantimis kaukšėjo ir lojo kryžiuočius teutonus ir lenkus ir net apsikrikštijusius prūsus, kurie skriaudė jų šeimininkus. Sustojus kveptelti, atslinko sužeistas Pipynės Gau-rys ir inkštė, glausdamasis prie kojos. Pro šalį jojęs teutonas ištikimą šunelį strėle prismeigė prie žemės, ir tas pradėjo jo akyse baigtis, o eisena pajudėjo. Pipynei šunelio taip pagailo ir jam pasidarė taip skaudu ir graudu, jog nesulaikomos ašaros pradėjo riedėti skruostais. Jis prisiminė staiga savo motiną, ant Vyslos kranto j ietimi pamarėnų pervertą tėvą, pirmą akimis pagautą savo pačios žvilgsnį, gilesnį už dangų ir patį gyvenimą. Išriedėjo gausios ašaros, praplovė purviną ir dulkiną veidą, atnaujino sukrešusio kraujo raudonį, ir jam pasidarė daug ramiau, rodos, ir pats tasai kelias įgijo prasmę, lyg būtų ėjęs į kažkokį aiškų ir brandžiai apgalvotą tikslą. Tada lyg pro dūmus jam prisiminė: naktį prie jo prišliaužė Bartis ir pakuždėjo, kad jis jį išvaduosiąs, ir čia pat, visų teutonų akyse, nežinia kokiu būdu išsilaisvinęs

ALFONSAS D A R G I S PEISAžAS (spalvota grafika)

iš pančių, pakilo ir dingo tamsoje. Tada Pipynė Barčiu netikėjo, nes kur jis staiga ras žmones ir sutelks tokį ginkluotą būrį, kuris galėtų pulti stiprias teutonų jėgas, bet dabar jis tai pradėjo svarstyti, ir jo viltis didėjo.

Dar gerai prieš pusiaudienį pasiekė Svirtinius, kur, kopiant per ypatingai augštą šilą, iš pušies viršūnės sviesta j ietis visa geležimi susmigo į sumuštą kelio žemę prieš pat maršalo žirgo snukį. Sunkus žirgas žvingaudamas šoko stulpu, o j ietis virpėdama zirbė, kaip milžiniška styga. Maršalas, dirbtinai saugodamas veido rimtį, pasuko žirgą į šalį, ir rankos moju ir balsu paliepė kryžiuočiams pasklisti ir skubiai žygiuoti per šilą, kuris toje vietoje buvo siauras ir jau retėjo.

Pipynė pakėlė akis ir pamatė judančias skujas. Tai vienas Bartis galėjo padaryti: jis naginėtas ir su virvagaliu, kaip voveris, kopė į pušis ir net iš vienos pušies gebėdavo persikelti į kitą. Tačiau Pipynė nenumanė, kam jis buvo pasiryžęs nudobti maršalą, sukelti sąmyšį ar savo buvusiam rikiui parodyti, kad jis tik tiek tegali. Bet viltis žmoguje, ypač lemtingais akimirksniais, nežinia iš kur įsižiebia ir įsiliepsnoja, kaip vėjuje sausi nendrynai, ir pleška, liepsnoja, blaškosi į visas puses. Jam dingojos ir retkarčiais net pasigirsdavo lyg žirgų kanopų dundėjimas, bet saulė kopė vis augštyn, o niekas nesirodė. Ir kelionė pailgo: visa, nekartą matyta, atsibodo. Akys margo, kojos tirpo ir sunkėjo, rankas veržė ir gėlė, ir vaidenos, kad jis žygiuoja visa amžinybė, ir stebėjosi, kaip medžiai pakelėje taip ilgai galėjo patverti bestovėdami, kaip skliautai nesukiužo, kaip žemė nenugrimzdo. Bet visa buvo savo įprastinėje vietoje ir niekas nejudėjo, net skujelė. Taip jis iš didelio vidujinio džiaugsmo persimetė į nusiminimą ir neviltį, juoba, kad tarpais akys tai žaliavo, tai temo, o pati žemė, kaip liūno velėna, linko. Jam buvo itin sunku, kad nepajėgė galvoti: pati mintis pavargo, apsunko. Tik kartais, lyg vaikystės sapne, jinai iki dangaus nusitiesusiomis sūpuoklėmis sapne teįmanomu smarkumu leisdavosi į neišmatuojamas gelmes ir ten kažką susitikdavo, su kažkuo susijungdavo ir vėl smegdavo gilyn, jog iš kažkokios baimės išmušdavo kaktą prakaitas, kuris, susimaišęs su dulkėmis, įkyriai sunkėsi į akis. Kartais tasai skausmas peržengęs kažkokią ribą, virdavo smagumu, bet tik vienam akimirksniui, o paskui ir vėl visa iš naujo.
Į kelionės pabaigą Pipynę pažadino drungnas smūgis į kairįjį skruostą. Jis pasuko galvą ir pamatė seną moterėlę, kuri į jį buvo užsimojusi pilna sauja arklio mėšlo, bet prajojęs vokietis kirto jai rimbu per petį. Ji — iš išgąsčio, skausmo ar kad nemokėjo atėjūnui įsiteikti — apstulbo ir laikė pakėlusi mėšliną drebančią ranką.

Galop Pipynė taip pavargo, kad nieko nematė, tik žengė, kaip neregys, jausdamas visą kelio netikrumą ir nelygumą. Kartais jautė po savim lygę, kartais įkalnį, kartais nuokalnį. Visa turi galą, net amžinybė, ir Pipynė, apsibridęs arklio kulnus, suprato, kad jo kelionė baigės. Prasivėrė akys, ir jis pamatė ramiai tekančią Vyslą. Atpažino vietą, o visa jo esybe perbėgo šiurpas: sunku buvo eiti, bet dar baisiau atsistoti ties nežinios vartais.

Kelyje visi skubėjo, o dabar sustingo: raiteliai rąžėsi, dulkinosi drabužius, krimto duoną. Ir visas kalnas klegėjo žmonių ir gyvulių balsais ir garsais.

Du raiteliu nujojo į Torūnę. Įkandin jų bernai nuvarė ten galvijus ir nuvežė grobį. Maršalo paliepimu vienuoliai broliai pradėjo eilėmis sodinti ir statyti žmones. Visi persigandę kažko baisaus laukė, tylėdami. Paskui pasigirdo negirdėtos giesmės: į kalną kopė tvarkingas spalvotais drabužiais apsirengusių žmonių būrys su skambalais ir degančiomis žvakėmis, su vėliavomis ir žibintais.

Pipynei viltis degė ir geso, degė ir geso, bet jam buvo sunku, tik jis norėjo, kad visa tai greičiau išsispręstų, greičiau baigtųsi. Kai eisena palindo po ąžuolu, iš būrio išsiskyrė vidutinio ūgio žmogus, prieš kurį kaip nudiegtas atsistojo maršalas. Jie pasikeitė pora sakinių. Du apkrikštytu prūsu aiškino, kad tasai pablyškęs ir romios išvaizdos žmogus esąs Herman von Balke, kuriam atiduota visa Prūsą užvaldyti. Pipynė pažvelgė į tą pusę ir nustebo: ar tas liguistas žmogelis Prūsą nukariaus ir užvaldys! Jų žvilgsniai susitiko, ir juodu pažino vienas kitą: lygiai prieš keturias savaites jis Vyslos krante užėjo tą žmogų, persigandusi, drebantį, maldaujanti pasigailėjimo, ir Pipynė galėjo jį tada paskersti kaip paršiuką. Šiandien jo akys buvo ramios, visai nepiktos, nekerštingos, o tačiau negailestingos. Pipynei buvo aišku, kaip dieną, kad to žmcgaus pasigailėjimo būtų bergždžia maldauti, jis žiūrėjo jam akysna su kažkokio viršiškumo jausmu. Von Balke tai matė, ir žinojo kodėl. Jų žvilgsniai vienas kitą tyrė tik pora akimirksnių. Von Balke aiškino, atsigręždamas į Pipynę, kažką maršalui Dietrichui von Barnheimui, bet pastarasis pakratė neigiamai galvą ir pasakojo kažką. Ne iš žodžių, bet iš mostų Pipynė suprato, kad maršalas pasakojo apie Barčio iš pušies viršūnės sviestą j ietį. Mist-ras sutiko su maršalo pasiūlymu ir pasitraukė kiek į šalį, prie pat aukuro akmens. Jam tarnas atnešė klaupkas. Von Balke atsiklaupė, pakėlė į viršų akis ir tylomis judino lūpas, paskui užsikniaubė abiem rankom veidą ir buvo gerą valandėlę susikaupęs, tada pakilo, priėjo prie Pi-pynės visai arti ir tarė:
—Bist du Pipynis, edil von Pamezein?
Pipynė savo ruožtu paklausė prūsiškai:
—Kas sta biliton?
Apsikrikštijęs prūsas mistrui pasakė, kad tai jis, Pipynė, Kulmo žemės rikis, bet mistras to paklausė tik gal dėl to, kad taip reikėjo pradėti apeigas, nes nieko nesakęs pasitraukė į savo klaupkas ir vėl, užsidengęs rankomis veidą, susikaupė. Maršalas užsėdo ant žirgo ir pakėlė ranką. Tada pradėjo visa vykt, kaip užsukta: tarnui sušvilpus, iš už krūmo išėjo du vyru vesda-mu maišana apmauta galva trečią imtinį. Vienas vedusių buvo milžinas, bjauriu ir grasiu veidu vienakis, o antras mažas ir sudžiūvęs, į šalį kiek pakreipta galva ir keistai mirksinčia kaire akimi. Milžinas turėjo ilgu kotu dvirankį kalaviją, o mažasis buvo su šikšnos maišeliu ir nauja kanapine virve. Pirmasis buvo prasižiojęs ir nerangus, o antrasis visas virė. Išėjo dar du bernu su mietu ir kuokomis. Bematant įkalė mietą. Ir tada mažasis gyvatės vikrumu pririšo prie mieto uždengta galva žmogų. Tada atrišo Pipynei rankas ir atsistojo jojo užpakalyje. Didysis numovė maišą nuo galvos. Tai buvo Kulmo pilies valdovas Visalga . . . Milžinas abiem rankom griebė kalaviją ir, atsivėdėdamas, tris kartus žaibo greitumu apsukęs kalaviją, vienu kirčiu nunešė galvą, kuri kaip tiktai nukrito prie Pipynės kojų, ir šis užmiršo visa, kai pamatė nukirstos galvos gyvas ir maldaujančias atleisti Visalgos akis . . . Tai truko tik porą akimirksnių: Pipynė jam atleido, ir tik tada ano patenkintos akys užgeso. Tą nebylią sceną matė ne vienas Pipynė, ji šiurpu nukrėtė ir kietą von Bernheimo veidą. Ji nepaveikė tik dviejų budelių: juodu tęsė savo baisų darbą. Mažasis atsidarė savo šikšnos maišelį: išsiėmė kūjelį ir įkalė į ąžuolo kamieną vąšą. Tada nupjovė Pipynės kelniaraištę, perplėšė jo marškinius ir lenktu peiliuku išpjovė bambą ir pritvirtino ir, peiliuku badydamas į pusiaują, vijo Pipynę apsukui ąžuolą. . . Kažkas suspigo nesavu balsu ir krito žemėn nuo žirgo: tai buvo šviesaus ir skaistaus veido teutonas. Von Bern-heim pamojo atgalia ranka, su panieka rodydamas, kad išneštų iš aikštės apalpusį. O Pipynė, ištrauktais viduriais, stovėjo stačias ir paskutinį kartą žvelgė į Prūsą, kuri kažkur grimzdo jo akyse ir sąmonėje . . Mažesnis budelis katės vikrumu permetė virvę per ąžuolo sausą šaką (tai buvo iš anksto nutarta ir apgalvota, nes prūsai tik tėvžudžius ant sausos šakos tekar-davo), užnėrė Pipynei ant kaklo kilpą ir padavė milžinui antrą virvės galą, šis staigiu smūgiu nulaužė kariamojo sprandą ir pakėlė nuo žemės, o virvę pritvirtino prie ąžuolo. Pakartojo kūnas kurį laiką buvo ramus, paskui keistais ir staigiais mėšlungiškais judesiais beveik lygiais protarpais tirtėjo. Traukė mėšlungis ir Visalgos kūną: pajudėdavo tai kojos iš klubų, tai užpakaly surištos rankos, lyg norinčios išsilaisvinti iš raiščių.

Po valandėlės Prūsos mistras Herman von Balke atidengė nuo ašarų sudrėkusį veidą ir netikru, drebančiu balsu užgiedojo: Te Deum Lau-damus ... Po trumpos tylos visi teutonai ir visi tikintieji didžiu balsu pagavo giesmę. . . Te Dominum confitemur, te aeternum Patrem omnes.
Ta giesme suskambo visi gojai ir didžioji Vysla . . .
Baigėsi diena. Atvedė mistrui žirgą. Visi pajudėjo. Teutonai džiaugsmingi, prūsai nusiminę, tačiau tylėdami, kaip žemė. Visalgos lavoną sudėjo į lovį ir nunešė su savim. Pipynę paliko pakartą. Tačiau kad kas kūno nepaimtų, paliko tris karius saugoti: du teutonu ir jaunutį Pamedės Autumę .

Padvelkdavo vėjelis. Gailiai suūbaudavo pelėda . . . Praskrisdavo į šalis besiblaškydamas šikšnosparnis. Laikas nuo laiko nukrisdavo ir atsimušdavo į drėgną žemę kraujo lašas. Štai buvo žmogus, buvo visos Kulmo žemės rikis ir visos Mozūrų žemės siaubas, o dabar kybo grasus lavonas ...

Autumę ėmė baimė, ir jis patylomis meldėsi: Tave nusun kas tu ase an dangun. Svin-tints wirst tuvais emens. Pergeits tuvais laiems. Tuvais kvaits audaseisin an sėmei kei an dangun . . .

Jam besimeldžiant, pasigirdo tolimas dundesys, tai nutraukęs maldą klausė: dundesys artėjo ir aiškėjo. Abu teutonai, atsirėmę į ąžuolą, snaudė. Autumė nesusigriebė ir teutonų nežadino. Staiga iš krūmų išniro baltais žirgais balti raiteliai. Pakirdę teutonai prisibloškė žemėn, o Autumė, siaubo apimtas, šoko į šalį. Raiteliai nei Autumei, nei teutonams nieko nedarė, tiktai vienas kardu nukirto virvę, o antras pačiupo lavoną, ir visas būrys, lyg kažkokios nežemiškos būtybės, visu smarkumu nusileido pakalnėn ir dingo naktyj.

Autumei pasirodė, kad tai buvusios dvasios, kurios pagal prūsų tikėjimą neša mirusiųjų vėles į dausas. Jį apėmė siaubas. Metė ginklus ir, kaip beprotis, šoko ant žirgo ir šaukdamas bėgo naktį į Prūsos gilumą, pasakodamas, ką jis pats savo akimis yra matęs. Visiems bylojo, kad tatai jam atvėrė akis . . .


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai