Turinys: Įvadas. — 1. Kultūrinis totalizmas. — 2. Kultūros vadavimasis iš politikos. — 3. Kultūrinės demokratijos esmė. — 4. Kultūrinės demokratijos pasiūlymai.
ĮVADAS
Socialinė demokratija, apie kurią mums teko praėjusi kartą kalbėti, dar nėra galutinis pilnutinės demokratijos išsiskleidimas. Ji stovi dar tik pusiaukelėje tarp politinės ir kultūrinės demokratijos. Valstybėje šalia socialinės daiktų srities yra dar viena labai plati ir labai svarbi idėjų sritis, kurioje veikdamas žmogus susidaro įsitikinimų ir pažiūrų, susikuria teorijų ir sistemų, objektyvuodamas jas filosofijos, mokslo ir meno kūriniais, auklėjimo ar lavinimo įstaigomis, religinėmis ir pasaulėžiūrinėmis bendruomenėmis bei draugijomis. Tai ir yra siauresne prasme suprasta (plačia prasme kultūros terminą taikome kiekvienam žmogiškajam veikimui. Todėl plačiai suprastai kultūrai priklausys ir politika ir socialinis veikimas.) kultūros sritis. Socialinės srities gėrybės — techninės ir ūkinės — daugiau tarnauja žmogui kūniškai pasaulyje išsilaikyti ir išsivystyti. Todėl jos visada turi įrankinio ir priemoninio pobūdžio. Kultūrinės srities gėrybės — mokslinės, meninės, religinės — daugiau padeda žmogui tobulėti ir išsivystyti dvasiškai, padeda jam, kaip asmeniui, apreikšti ir įvykdyti savo nelygstamą vertingumą. Todėl jos įsijungia į žmogiškosios dvasios sritį ir pačios virsta dvasinėmis, tapdamos tuo pačiu vertingomis pačios savyje. Kultūrinė sritis arčiau siejasi su žmogiškuoju asmeniu, negu socialinė, nes ji iš asmens gelmių kyla ir asmeniškumą savo kūriniais išreiškia.
Todėl jeigu demokratinis asmens pirmenybės principas yra reikalingas įvykdyti socialinėje srityje, tai dar labiau jis yra reikalingas kultūrinei sričiai. Idėjų ir jų objektyvacijų sritis yra specifiškai asmens sritis. Nuosekliai tad asmuo čia ir turi turėti pirmenybę. Jis čia turi būti tikrasis valdovas. Kultūrinė demokratija yra vienas — ir tai pats svarbiausias — pilnutinės demokratijos reikalavimų.
Deja, reikia pripažinti, kad šitas reikalavimas žengia į tikrovę dar sunkiau, negu socialinė demokratija. Nors jo pagrindai glūdi bendrajame demokratijos principe, nors jis Krikščionybės taip lygiai buvo nuskaidrintas, kaip ir socialinės lygybės dėsnis, vis dėlto praktiniame valstybės gyvenime jis buvo pradėtas vykdyti tiktai mūsajame šimtmetyje ir tik po didelių ir net kruvinų idėjinių kovų. Šiandien mes stovime dar tik kultūrinės demokratijos priešaušryje. Mes dar nežinome, kokiais konkrečiais pavidalais ji pasirodys mūsų akims. Vis dėlto, nepaisant svyruojančių pirmųjų jos žingsnių, nepaisant pradinės ją dengiančios tamsos, ji turi būti išaiškinta, paskelbta ir įvykdyta, nes be jos demokratinė valstybės santvarka virsta dar didesne apgaule, negu be socialinės demokratijos. Pastarųjų dešimtmečių totalizmas buvo baisus ne tiek dėl to, kad jis paneigė politines „teises ir laisves, ne tiek dėl to, kad jis pajungė žmogų ūkio ir technikos tarnybai, kiek dėl to, kad privertė žmogų prisiimti jam svetimas pažiūras, sistemas, net meno stilius ir religinį kultą. Vokietijos, Italijos, Rusijos ir kai kurių kitų kraštų totalizmas žmogaus asmenybės naikinančiąja jėgą aukščiausiame laipsnyje kaip tik išvystė kultūrinėje srityje. Neperdedant galima teigti, kad kultūrinis totalizmas yra pats baisiausias.
Todėl šiandien, žengdami į tikrosios demokratijos amžių, mes turime į jį žengti ne tik per socialinę, bet sykiu ir per kultūrinę demokratiją, kurioje demokratinis principas išsiskleidžia ligi galo. Tikrai demokratine valstybė virsta tik tada, kai įvykdo demokratiją kultūrinėje srityje.
1. KULTŪRINIS TOTALIZMAS
Kultūrinis pastarųjų dešimtmečių totalizmas nebuvo naujas dalykas. Tai buvo tik nelaimingas atsiminimas ano pirmykščio valstybinės prasmės iškrypimo, kuris pasuko politiką ir jos atstovus bei kūrėjus nuo tarnybos asmeniui, šeimai ir tautai į beatodairinį viešpatavimą ir visų gyvenimo sričių glemžimą po savo globa ir vadovybe. Vietoje buvusi teisių saugotoja, valstybė jau senaisiais amžiais virto, popiežiaus Pijaus XII žodžiais tariant, ,,Senoj o Testamento leviatanu, kuris viską apvaldo, nes beveik viską nori pasigrobti“ (Ansprachen Papst Pius XII. 239 p. 194). Nors politinė demokratija graikuose ir nebuvo, kaip matėme, visuotinė, tačiau bent patys pagrindiniai jos principai buvo iškelti. Tuo tarpu kultūrinės demokratijos ten visiškai nebuvo. J. Burckhardtas pastebi, kad „visa graikiškoji dvasia ir jos kultūra yra stipriai susijusi su valstybe, ir net didžiausi poezijos bei meno laimėjimai žydėjimo metu priklausė ne privatiniam pasigėrėjimui, bet viešumai“ (Griechische Kultur, 12 p.). Todėl suprantama, kodėl Graikijoje kilo sąmyšis, kai Praksitelis iškalė nuogą Afroditę, nes ligi tol graikai nebuvo pratę savo deives matyti nuogas. Taip pat suprantama, kodėl Sokratas buvo priverstas išgerti nuodų taurę, nes valstybės vardu veikią teisėjai nusprendė, kad savo mokslu jis gadinąs jaunimą. Iš kitos pusės, darosi suprantama, kodėl Platonas galėjo sukurti totalistiškiausią valstybės teoriją, pagal kuria valstybė kišasi net vaikams pasakojamas pasakas; į Homero poemas, jas drausdama; į muziką, nustatydama leidžiamas tonacijas, ir t.t. Visa tai kilo iš nusistatymo, kad valstybė apima visą kultūrinį gyvenimą ir jį tvarko pagal savo reikalavimus. Taip buvo ne tik graikų monarchijos ar tiranijos metu. Taip buvo ir demokratijos laikais. Šitas „individo pavergimas valstybei, sako Burckhardtas, buvo esant visiems režimams, o demokratijos metu... jis buvo sunkiausias“ (Op. cit. 14 p.).
Jeigu Graikijoje buvo suvalstybinta kultūra, tai Romoje suvalstybinimas ypač palietė religiją. Tiesa, graikų religija taip pat buvo valstybės dalykas. Burckhardtas, kalbėdamas apie tai, kad graikiškasis žmogus niekaip negalėjo iš valstybės išsisukti, pastebi, jog jis ,,negalėjo pabėgti nė į religiją, nes ir ši priklausė valstybei“ (Op. cit. 15 p.) Vis dėlto, būdamas savo prigimtimi humanistas, graikiškasis žmogus religijai teikė menkesnės reikšmės, negu romėnas ir todėl jos tiek nesuoficialino, kaip tai buvo padaryta Romoje, kur Jupiter Stator buvo tiesioginis Romos miesto ir valstybės globėjas ir kur imperatorius buvo pontif ex maximus. Griauti religiją Romoje reiškė griauti valstybę. Štai kodėl krikščionys pirmaisiais trimis šimtmečiais buvo kruvinai persekiojami. Skelbdami naują Dievą, jie tuo pačiu skelbė, romėnų supratimu, ir naują valstybės santvarką, vadinasi, revoliuciją, todėl buvo baustini kaip sąmokslininkai ir kaip Romos valstybės priešai. Roma buvo pakantresnė kultūroje, nes kultūrinė kūryba — mokslas, menas — romėnams nebuvo esminis dalykas ir jie šiose srityse nieko ypatingesnio nėra pasiekę. Tačiau Roma buvo labai pavydi ir budri religijoje, nes religija saugojo jos politiką. Tiesa, ji atsigabendavo nugalėtųjų tautų dievus į savo Panteoną. Tačiau ar tai nebuvo ženklas, kad šitie svetimieji dievai yra priversti nusilenkti Jupiteriui ir apsigyventi jo šventykloje? Svetimas dievas Romoje galėjo išsilaikyti tik Jupiterio tarnyboje. Nežinomų dievų Roma neturėjo.
Visa tad senovė buvo pažymėta didesniu ar mažesniu kultūrinio totalizmo ženklu. Anuo metu kultūra kūrėsi religijos globoje ir vadovybėje. Religija buvo lopšys, kuris iščiulino ir mokslą, ir meną, ir visuomenines formas. Tačiau religija tada buvo neatskiriamai susijusi su valstybe. Ji buvo valstybinė funkcija, ir valstybės valdovas buvo ne tik karalius, bet ir kunigas, jeigu jau ne pats dievas, kaip Japonijoje. Tuo pačiu Ir visa kultūra per religiją buvo patekusi valstybės žinion.
Šitas senovinis kultūrinis totalizmas naujaisiais laikais atgimė valstybinio absoliutizmo pavidalu. Absoliutizmo esmė telpa protestantizmo metu pasirodžiusiame posakyje: ,,cuius regio, eius religio“ — kieno valdžia, to ir tikėjimas. Iš sykio šita formulė mėgino išspręsti religines painiavas, kurių atsirado, naujai konfesijai patraukus daugiau šalininkų. Kokios konfesijos (katalikų ir protestantų) buvo valdovas, tokios turėjo būti ir valdomieji. Tačiau laisvės principo sulaužymas pasaulėžiūros srityje atidarė kelią ir į valdovo sauvalią ne tik grynai konfesijos pasirinkime, bet ir jos tvarkyme ir apskritai visame idėjiniame žmogaus gyvenime. Absoliutizmas nepasitenkino nubrėžęs savo valdiniams religinę linkmę. Jis nuėjo žymiai toliau. Valdovo literatūrinis ar meninis skonis turėjo būti ir valdinių skonis. Valdovo simpatijos ar antipatijos kuriai nors mokslinei ar filosofinei teorijai turėjo būti ir valdinių simpatijos ar antipatijos. Valdovo užgaidos turėjo būti įvykdomos, vis tiek ar jos būtų lietusios popiežiaus rinkimus bei vyskupų skyrimus ar žvakių žibinimą ant altoriaus. Štai kodėl absoliutizmo metu veikė ne tik politinė, bet ir meninė ir mokslinė cenzūra. Štai kodėl mokslininkams ir menininkams reikėjo anais laikais jieškoti globėjų tarp kunigaikščių ir grafų, reikėjo jiems rašyti ginančias dedikacijas, nes tik,tokioje priedangoje veikalai galėjo pasirodyti. Jacques Barzun sako, kad „rėžimas, kuris žudo, deda į kalėjimą arba ištremia mokslo ir meno vyrus, yra joks rėžimas“ (Von menschlicher Freiheit, 7 p. Munehen 1947). Šitą savo posakį Barzun taiko moderniosioms diktatūroms. Tačiau jis visiškai tinka ir absoliutizmo tarpsniui. Ir anuo metu ne vienas rašytojas buvo padėtas į kalėjimą ar ištremtas ne dėl to, kad jis būtų buvęs politinis valstybės priešas, bet dėl to, kad jo veikaluose reiškiamos pažiūros nesutiko su valdovo pažiūromis. Valstybės kišimasis į kultūrinį gyvenimą čia. buvo nė kiek nemažesnis, negu senovėje.
Tačiau pačių viršūnių kultūrinis totalizmas pasiekė moderniosiose diktatūrose. Senovinė ir absoliutistinė valstybė daug ką kultūrinei kūrybai draudė. Tačiau ji dar nedrįso pozityviai įsakyti, kad būtų kuriama taip, o ne kitaip; kad būtų skelbiamos tos, o ne kitos idėjos; kad būtų ugdomas tas, o ne kitas stilius. Moderniosios diktatūros šita nedrąsa nusikratė ir pradėjo kultūros kūrėjams tiesioginiu būdu įsakinėti. Valdančiųjų pažiūros ir nusistatymai čia virto ne tik negatyviniais kriterijais, kurių negalima užgauti arba neigti, bet pozityvinėmis normomis, kurias privalu savo kūriniuose įrodyti, aiškinti ir skleisti. Visi atsimename, kaip Italijoje hėgeliškosios pažiūros į valstybę buvo apvaldžiusios visuomeninius mokslus, nes jos buvo fašistų partijos pažiūros; kaip Vokietijoje rasių teorija buvo įsiskverbusi į mokslininkų veikalus ir į universitetų katedras, nes ji buvo nacionalsocialistų partijos teorija; kaip Rusijoje dialektinis materializmas yra virtęs matu, kuriuo yra matuojamas kiekvienas meno ir mokslo dalykų aiškinimas. Propagandos ministerijos moderninėse diktatūrose metė vieną ar kitą idėją, o kultūrininkai jautė pareigą šitą idėją išvystyti ir savo kūriniuose įvykdyti. Kūrybos laisvės moderninėse diktatūrose nebuvo dvejopa prasme: čia buvo ne tik draudžiama visa, kas nesutinka su „generaline linija“, bet ir įsakoma šitą liniją pozityviai realizuoti.
Šitas tad pozityus įsakinėjimas ir sudaro tikrąją kultūrinio totalizmo esmę. Nė vienoje valstybėje nebus viskas leidžiama net ir kultūrinėje kūryboje, nekalbant jau apie politinę ar socialinę sritį. Čia visados atsiras dalykų, kurie bus draudžiami. Jų apimtis ir pobūdis priklausys nuo tradicijų nuo tautos dvasios ir nuo jos kultūringumo laipsnio. Todėl nors draudimas ir sudaro nemaža kliūčių kultūriniam darbui, vis dėlto jis šito darbo dar galutinai nesuoficialina ir nepaverčia jo klišiniu, nes šalia draudžiamųjų dalykų kultūrininkas dar turi laisvę pasirengti visą eilę leidžiamųjų. Tačiau kai valstybė pradeda pozityviaiįsakinėti, kas ir kaip turi būti kultūroje daroma, tuomet žūsta bet kokia kūrybinė laisvė. Asmuo čia pasidaro valstybes įrankis ne tik savo fiziniu gyvenimu, kaip darbo jėga, bet ir savo dvasiniu pradu, kaip valdančiųjų pažiūrų reiškėjas ir jų gynėjas. Kultūriniame totalizme žmogaus nuasmeninimas pasiekia savo atbaigą, nes čia žmogui atimama jo paties dvasia: jo pažiūros, jo nusistatymai, jo savas tiesos, gėrio ir grožio pergyvenimas. Štai kodėl kultūrinis totalizmas, kaip buvo minėta, ir yra pats baisiausias. Ir štai dėl ko Ch. Journet teigia, kad „kai politinė valdžia peržengia savo teises, kai ji nori būti už viską aukštesnė, kai ji reikalauja viso žmogaus, tuomet ji tampa anąja apokaliptinės žvėries reiškiama pabaisa, kurios reikia neklausyti ir spirtis ligi mirties“ (Exigences chrėtiennes en politique. 20 p. Paris 1945).
2. KULTŪROS VADAVIMASIS IŠ POLITIKOS
Vis dėlto valstybės išsivystymo istorijoje yra pastebimas aiškus kultūros noras išsivaduoti iš politinių organų priklausomybės ir susikurti savą — laisvą ir savarankišką — gyvenimo bei veikimo būdą. Kultūra juk yra asmeniškiausias žmogui dalykas, nes čion žmogus įdeda pati save. Kultūros kūrinys mums pasako ne tik tai, ką žmogus savyje suvokė, pergyveno, jautė, bet ir tai, kaip jis suvokė, kaip pergyveno ir kaip jautė. Kūriniuose yra objektyvuotas ne tik žmogiškosios dvasios turinys, bet dar toji specifinė nuotaika, kuria šitas kūrinys yra apgaubtas bei persunktas ir kuri yra skirtinga kiekvienam kūrėjui. Kūrinys išreiškia visą žmogų: jo asmenybę, jo pažiūras, jo pasaulio pergyvenimo būdą. Štai dėl ko kūryba turi būti pats laisviausias iš visų žmogiškųjų veiksmų. Ir štai dėl ko kultūra nepakenčia bet kokių iš viršaus uždėtų varžtų, mėgindama juos susprogdinti.
Pirmasis žmogaus dvasios laisvintojas iš valstybės jungo buvo Kristus. Atėjęs gelbėti žmogiškojo asmens ir iškėlęs jį į nelygstamųjų vertybių eilę, Kristus negalėjo tylomis praeiti pro aną sunkiausią vergijos formų, būtent, pro žmogaus palenkimą valstybei. Šiuo atžvilgiu Jis buvo toks pat Didysis Perversmininkas, kaip ir visais kitais. Vieną sykį farizejai susitarė sugauti Kristų kalboje. Pasiuntę savo mokinius, jie klausė jį: „Pasakyk mums, kaip Tau rodos: reikia mokėti cezariui mokesčius ar ne?“ Kristus paprašė, kad jam parodytų mokesčių pinigą. Pamatęs ant jo cezario paveikslą ir parašą, pasakė: „Atiduokite, kas cezario, cezariui, o kas Dievo Dievui“ (Mat. 22, 15—21). Atsiremdamas į šituos žodžius, prof. Fr. X. Arnold pastebi, kad „jie reiškia sulaužymą ano senovėje savaime suprantamo religinių dalykų pajungimo politinei sričiai. Jeigu senoviniam mąstymui religija buvo politikon, vadinasi, valstybės reikalas, jeigu religinė tarnyba buvo sykiu ir valstybinė, o cezaris buvo aukščiausias kunigas (Pontifex Maximus), tai žodžiai atiduokite, kas cezario cezariui, o kas Dievo Dievui išvaduoja religiją iš priklausomybės valstybei, pripažįsta religinių dalykų_ savarankiškumą šalia politinių, bet taip pat sykiu ir valstybės suverenumą savo srityje šalia suvereninės Bažnyčios irgi savo srityje, vadinasi Bažnyčios ir valstybės dvilypumą“ (Zur christlichen Losung der sozialen Frage, 50 p. Stultgart 1947). Be abejo, Kristus čia kalba tiktai apie religiją. Kultūrinio gyvenimo jis neliečia. Tačiau atsimenant, kad anuo metu kultūra buvo religijos žinioje, Kristaus posakis išvestiniu būdu tinka ir kultūrai. Kaip seniau valstybė, globodama religiją, paėmė per ją savo žinion ir kultūrą, taip dabar, religiją iš savo globos paleisdama, ji turėjo galop paleisti ir kultūrą. Todėl nors Kristaus žygis iš esmės buvo religinis, tačiau jis turėjo didelės ir kultūrinės ir sykiu politinės reikšmės. Juo prasideda, pasak F. X. Arnold, „naujas lapas politinėje istorijoje“ (Op. cit. ibd.)
Dievo ir cezario, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas pradėjo būti vykdomas jau viduriniais amžiais. Nors viduramžių gyvenimas buvo ir labai savotiškas, nors apskritai jis nebuvo demokratinis, tačiau vienas bruožas jam negali būti paneigtas, būtent: kultūros paėmimas iš valstybės ir jos perkėlimas Bažnyčios žinion. Senovinis principas, kad valstybė tvarko visą kultūrą, čia buvo sulaužytas. Viduramžių kultūra išaugo globojama ne valstybės, bet Bažnyčios. Valstybinių mokslo., meno, ugdymo institucijų anuo metu beveik visiškai nebuvo. Šiomis sritimis rūpinosi Bažnyčia per savo vienuolynus, per universitetus ir per atskirus bažnytinius asmenis. Ir šitas faktas turėjo lemiančios reikšmės visam tolimesniam Europos gyvenimui. Jis išryškino principą, kad kultūra yra Dievo, ne cezario, dalykas. Ar mes šį Dievą rašysime didžiąja ar mažąja raide, ar suprasime Jį kaip Absoliutinį Asmenini pradą ar tik kaip jungiamąją pasaulėžiūros idėją, kiekvienu tačiau atveju kultūra priklausys Jam, kiekvienu atveju ji bus Jo išraiška per kūrybinį žmogų, kiekvienu todėl atveju jį savaime veršis iš cezario valdžios, kovos už savo laisvę ir savarankiškumą. Kultūros perėjimas Bažnyčios žinion viduriniais amžiais buvo tikros jos vietos nurodymas ir atradimas. Kultūra iš esmės yra pasaulėžiūrinė. Apie tai kalbėsime truputį vėliau. Nepasaulėžiūrinė kultūra yra nesąmonė. Tačiau kadangi viduramžiai buvo apspręsti katalikiškosios pasaulėžiūros, todėl ir jų kultūra savaime pasidarė katalikiška. O būdama katalikiška, ji nuosekliai buvo Katalikų Bažnyčios globojama, ugdoma ir prižiūrima. Kad katalikų Bažnyčia negalėjo globoti nekatalikiškų srovių, kad ji teorijoje negalėjo būti tolerantiška, aišku savaime, nes teorinis tolerantiškumas yra ne kas kita, kaip indiferentizmas. Tačiau kad nevienas Bažnyčios atstovas — ne ji pati kaip Bendruomenė — buvo netolerantiškas ir praktiškai, kad nevienas nusidėjo principui jokiu atveju neprimesti tikėjimo materialine prievarta, o pasikliauti tiktai įtikinimu ir meile (plg. Der Toleranzgedanke in der Lehre der Kirche „Stimmen der katholischen Welt“, 1946 m. 3 nr. 234 p. Straipsnis verstas Iš „La Civilta cattolica“ 194G m. birželio 1 d. Jo autorius A. Oddone), taip pat aišku savaime, nes ano meto psichologija dar nesugebėjo suprasti esminio laisvės ir tiesos ryšio. Vis dėlto, nepaisant šių psichologinių ir istorinių paklydimų, kurių pasitaiko visais laikais, viduriniai amžiai buvo grindžiamasis tarpsnis kovoje už kultūros atjungimą nuo politikos. Kultūros pasaulėžiūriškumas ir tuo pačiu jos priklausymas idėjinei sričiai buvo viduramžių dėsnis. Jis yra dėsnis ir viso kultūros gyvenimo. Todėl nors viduramžių visuomeninė sąranga yra praėjusi, nors ji niekados nebepasikartos, tačiau jos pradėtas kultūros laisvinimas iš politinės priklausomybės pasilieka kaip viena iš brangiausiųjų europinės civilizacijos vertybių.
Šitas laisvinimas mūsų dienomis padarė žymų žingsnį priekin tuo, kad mes aiškiai pradėjome suvokti Bažnyčios ir valstybės plotmių skirtingumą. Jeigu viduriniai amžiai, kad ir eidami tikru keliu, praktiškai dar nevieną kartą šitas plotmes maišė; jeigu pop. Bonifacas VIII savo dviejų kardų teorijoje dar reikalavo pasaulinį kardą panaudoti Bažnyčios tarnybai, tai pop. Leonas XIII Bažnyčios ir valstybės sritis griežtai atskyrė, pripažindamas joms kiekvienai savarankiškumą. ,,Dievas, sako popiežius, žmonių giminės globą padalino tarp dviejų galių: tarp bažnytinės ir valstybinės. Viena yra įsteigta dieviškiesiems dalykams, antra — žmogiškiesiems. Kiekviena savo srityje yra suvereninė.
Tačiau kiekviena turi savo ribas, kuriose turi pasilikti; kurias kiekvienai nubrėžia jos prigimtis ir tiesioginis bei artimiausias jos objektas. Tuo būdu kiekviena iš jų darosi tarsi kokio rato aprėžta, kuriame kiekviena veikia savarankiškai ir pagal savo teisę“ (Cit. P. Tischleder. Die Staatslehre Leos XIII. 62 p. M. Gladbach 1925). P. Tischlederis, kuris cituoja šiuos Leono XIII žodžius, pastebi, kad Bažnyčios ir valstybės savarankiškumą, popiežius iškelia „taip aiškiai ir apsprendžiamai, taip be atodairos tiesiai ir apgalvotai, kaip joks teologas nėra padaręs nei prieš jį nei po jo“ (Cit. „Tėvynės Sargas“ 28 p. Nr. 1. 1947 m.).
Leono XIII mintys rado atgarsio ir tarp bažnytinių vadovų ir tarp sociologų. Paminėsime čia tik pora būdingesnių pavyzdžių. Lisabonos patriarchas kardinolas Cerejeira šiuo klausimu sako: „Valstybė nekuria nei religijos nei moralės. Bažnyčia gi nekuria politikos. Kiekviena atlieka tik savą joms priklausomą darbą, nepretenduodamos viena kitos globoti. Valstybė, pripažindama religijos ir moralės faktą, nesikiša į sąžinių vadovavimą, kaip tai darė ir tebedaro kai kurie totalitariniai rėžimai. Ji tik palengvina Bažnyčiai atlikti jos pačios srities darbus ir tenkinti religines piliečių pareigas; gerbdama visų laisvę, valstybė čia nei kliudo nei prievartauja“ (Cit. „La vie intellectuelle“ 53 p. 1946 m. sausio mėn.). Tą patį minėtasis kardinolas teigia ir kitoje vietoje: „Bažnyčia yra Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Valstybė ją pripažįsta, jai garantuoja laisvą jos gyvenimo ir jos pašaukimo vykdymą, tačiau nesikiša į jos vidaus gyvenimą nei kaip globėja nei kaip priešininkė“ (Op. cit. ibd.). Minėtasis Tischlederis, specialiame veikale nagrinėjęs Leono XIII valstybės mokslą, šiuo klausimu rašo: „Valstybė tik tuo būdu pasirodo kaip tobula draugija, kad ji prigimties užbrėžtose savo uždavinių rato ribose yra nepriklausoma nuo bet kurios žemiškosios galios, taigi ir nuo Bažnyčios; kad, pasirinkdama priemones ir kelius savam jos prigimties ir esmės pažymėtam tikslui siekti, yra laisva ir tik Dievui atsakinga; kad turi teisę ir net pareigą atmesti kiekvieną kišimąsi į jos teisių sritį“ (Op. cit. 62 p.).
Tai pagrindiniai principai, apsprendžiantieji kultūros ir politikos santykius. Iš jų darosi aišku, kad valstybė turi savo sritį, o Bažnyčia savo ir kad jų abiejų sritys yra netik skirtingos, bet ir savarankiškos. Galime vėl Bažnyčią rašyti didžiąja ar mažąja raide, galime ją, suprasti kaip Kristaus mistinį Kūną ar tik kaip paprastą, pasaulėžiūrinę bendruomenę, tačiau kiekvienu atveju jos gyvenimo bei veikimo plotmė nebus palenkta politikai. Ji bus laisva bei savarankiška ir tvarkysis ne pagal politiką vairuojančių žmonių nurodymus iš viršaus, bet pagal išvidinius savo pačios dėsnius. Ilga tad Europos istorija yra mus atvedusi ligi šių išvadų: 1) kad religija nėra valstybės dalykas (Kristaus principas); 2) kad kultūra yra pasaulėžiūrinė ir todėl priklauso ne politinėms, bet pasaulėžiūrinėms bendruomenėms (viduramžių išvada); 3) kad pasaulėžiūrinė bendruomenė (arba Bažnyčia) turi savo skirtingą ir savarankišką sritį nuo politikos (mūsų laikų išvada). Šitos trys išvados kaip tik ir sudaro kultūrinės demokratijos pagrindus.
3. KULTŪRINĖS DEMOKRATIJOS ESMĖ
Kultūrinės demokratijos esmė glūdi asmens pirmenybės įvykdyme, tvarkant idėjinę valstybės gyvenimo sritį. Valstybėje, kaip jau buvo sakyta, šalia politinės žmonių srities ir šalia socialinės daiktų srities yra ir kultūrinė idėjų sritis. Šitoje tad srityje asmuo ir turi turėti pirmenybę, statant jos sąrangą valstybėje. Čia jis turi pasilikti laisvas ir savarankiškas, galįs turėti savų idėjų ir pažiūrų, jas viešai reikšti, pagal jas gyventi bei kurti, auklėti savo vaikus, tvarkyti savo šeimą ir t.t. Tačiau kad šita asmens laisvė idėjinėje srityje būtų reali ir gyvenimiška, kad ji nevirstų tik išvidine minties laisve, negalinčia pasirodyti žmogaus kūriniuose, reikia, jog asmuo kultūrinėje srityje nebūtų politinės srities apspręstas svetimomis pažiūromis arba priverstas rinktis sau ar savo vaikams tokias valstybines institucijas, kurių pagrinduose ar apraiškose glūdi jam nepriimtinos pažiūros. Kitaip sakant, kultūrinė demokratija reikalauja, kad politinė sritis neapspręstų kultūrinės srities; kad politinių organų pažiūros nebūtų vykdomos kultūrinių institucijų rankomis. Dar kitaip sakant, kad politika nebūtų pasaulėžiūrinė. Kodėl? Kodėl norint turėti valstybėje kultūrinę demokratiją, reikia iš politinės srities išjungti kultūrinius ir tuo pačiu pasaulėžiūrinius uždavinius? Kokia prasme galima ir reikia kalbėti apie politikos nepasaulėžiūriškumą? Tik šituos klausimus tinkamai supratus, bus galima suprasti ir kultūrinės demokratijos esmę.
Pasaulėžiūra bei kultūra taip santykiuoja su politika, kaip Dievas su cezariu. Cezaris tarnauja Dievui, o ne Dievas cezariui, tarnauja ne nurodydamas, ką ir kaip Dievas turi veikti, bet leisdamas Jam veikti savarankiškai pagal savo suvereninę galią. Iš kitos pusės, Dievas nesišaukia cezario pagalbos savo tikslams pasiekti pagal Kristaus principą: „Kišk atgal savo kalaviją į jo vietą, nes visi, kurie ima kalaviją, pražus nuo kalavijo. Ar manai, kad aš negaliu melsti savo Tėvą, ir jis tuojau man atsiųs daugiau kaip dvylika legijonų angelų“ (Mat. 26, 52—53). Taip turi elgtis ir politika su pasaulėžiūra. Politika turi prisipažinti esanti nekompetentinga vykdyti pasaulėžiūrinius uždavinius, o pasaulėžiūra turi prisipažinti esanti per kilni pasinaudoti politinėmis priemonėmis. Štai politikos ne-, pasaulėžiūriškumo esmė. Reikia ją kiek plačiau nušviesti.
Kultūrinė demokratija reikalauja, kad politika prisipažintų esanti nekompetentinga vykdyti pasaulėžiūrinius-kultūrinius uždavinius. Kodėl? Kodėl politika pasaulėžiūrinėjė-kultūrinėje srityje neturi kompetencijos? Atsakymas yra labai trumpas: todėl, kad politika yra skirta valstybės turiniams tvarkyti, bet ne jiems kurti. Gal kada nors vėliau bus progos pakalbėti apie demokratinės ir totalistinės politikos skirtybes. Tačiau jau dabar galime pastebėti, kad demokratinė politika iš esmės yra formalinis dalykas. Kitaip sakant, demokratinė p o l i t i k a savo a t s k i r o , tik jai vienai būdingo turinio neturi. Valstybinio gyvenimo turinys visados yra socialinis ar ekonominis, mokslinis ar meninis, pedagoginis ar visuomeninis, vadinasi, visados apspręstos tos srities, kuriai jis priklauso ir pagal kurios principus jis yra sukurtas. Politika stovi viršum visų šitų turinių, bet ne kaip atskira aukštesnė savarankiška sritis, bet tiktai kaip jų tvarkytoja bei derintoją valstybės visumoje. Politika, vaizdingai kalbant, yra toji vidaus architektė, kuri nestato nei sienų, nededa nei langų, nedirba nei baldų, neveda nei šviesos, bet visus vidaus įrengimus derina tarp savęs į vieną jaukią visumą. Atskirus valstybės turinius kuria kitos sritys: mokslas, menas, ugdymas, filosofija, organizacijos ir t.t. Jos yra iš esmės materialinės, vadinasi, turininės, nes jos savo dėmesį kreipia į objektyvinį veikalą, į rezultatą, perdaug nepaisydamos, kokios reikšmės jis turės valstybinio gyvenimo visumoje. Šitą reikšmę jam nustatyti, paskirti atskirų sričių turiniams tinkamą vietą valstybėje ir yra politikos uždavinys. Todėl politika ima gyvenimo turinius tokius, koki, jie yra sukurti. Politika — bent prigimties atžvilgiu — yra paskesnė už socialinę ar meninę, ekonominę ar mokslinę sritį. Todėl ji ir negali kištis į šių sričių gyvenimo kūrimą. Ji gali tiktai šitą kūrimą prižiūrėti, jį kontroliuoti, jį paskatinti ar pristabdyti, bet ne pozityviai nurodyt normas, principus ir idealus. Politikos uždavinys yra formalinis — ir čia jis baigiasi. Kai politika pamėgina eiti gyvenimo turinių kurti, ji peržengia pačios prigimties jai nubrėžtas sienas ir virsta nedemokratine.
Tai ypač darosi aišku kultūrinėje srityje. Kiekvienas kultūros kūrinys — vis tiek ar jis bus mokslinis, ar meninis, ar pedagoginis — yra ne kas kita, kaip kurios nors žmogiškosios idėjos įkūnijimas. Tačiau kiekviena žmogiškoji idėja jau turi pasaulėžiūrinių ypatybių, nes yra kilusi iš žmogaus atsakymo į būties ir gyvenimo klausimą. Todėl nuosekliai kiekvienas kultūrinis kūrinys turi daugiau ar mažiau pasaulėžiūrinių bruožų. Nepasaulėžiūriniai arba menkai pasaulėžiūriniai yra tik tie kūriniai, kurie yra ne tiek žmogiškųjų idėjų, kiek gamtos dėsnių įkūnijimas, pvz. technika, ūkis, gamtos mokslai ir t.t. Tačiau visi tie kūriniai, kurie kyla iš laisvos žmogiškosios kūrybos, kaip humanistiniai mokslai, menas, ugdymas, filosofija, būtinai yra pasaulėžiūriniai, nes jie būtinai yra žmogiškųjų idėjų objektyvacijos. Pasaulėžiūra ir žmogiškoji kūryba yra dalykai nešami to paties žmogiškojo asmens ir todėl susiję tarp savęs iš esmės. Ir juo Kūrėjas yra genijalesnis, juo pasaulėžiūra jo kūryboje yra ryškesnė. Nepasaulėžiūriški kultūros kūriniai savaime yra menkos vertės, nes ši stoka rodo, kad jų autorius nesugebėjo giliai pajausti būties paslapčių ir tuo pačiu nesugebėjo sukurti gilaus kūrinio. Kultūrinė sritis yra esmingai pasaulėžiūrinė ir šito jos pasaulėžiūriškumo niekas negali ir neturi naikinti, jeigu nori turėti kūrybą aukšto lygio.
Jeigu tad politinės institucijos imasi pozityviai vykdyti kultūrinę kūrybą, jos taip pat ją turi vykdyti pasaulėžiūriškai. Kitokios išeities čia nėra. Bet pagal kokią pasaulėžiūrą šita politikų apspręsta kūryba galės būti vykdoma? Aišku, pagal jų pačių. Bet kodėl pagal jų? Kodėl ne pagal mano ar tavo? Kokią teisę turi politikai man įsakyti, -kad aš kurčiau mokslą ir meną, filosofiją ir ugdymą pagal jų pažiūras bei nusistatymus, o ne pagal savo paties? Štai čia ir prieiname prie ano garsiojo totalistino dėsnio ,,cuius regio, eius religio“. Politinių institucijų vykdoma kultūrinė kūryba gamina valstybinę pasaulėžiūrą, o šita valstybinė pasaulėžiūra yra ne kas kita, kaip valdančiųjų pasaulėžiūra. Vieno asmens ar vienos partijos nusistatymai per politinę sritį yra perkeliami į kultūrinę ir čia pradedami vykdyti prievartinėmis priemonėmis — pagal įsakymus, aplinkraščius, įstatymus ir t.t. Savaime aišku, kad tokiu atveju asmens pirmenybė kultūrinėje srityje dingsta. Apsprendė jas čia darosi ne kultūrą kuriąs asmuo, bet šitai kūrybai iš viršaus diriguojąs politinis kolektyvas — vistiek ar jis bus seimas, ar ministerių kabinetas, ar atskira ministerija. Tačiau tuo pačiu dingsta ir demokratija kultūrinėje srityje. Įsitikinimų laisvė virsta fikcija, nes negauna gyvenimiško ir konkretaus savo pavidalo. Ir juo labiau politinė sritis braunasi į kultūrinę, juo demokratinis principas iš kultūros gyvenimo labiau dingsta. Pasaulėžiūriškai apspręsta politika ir demokratija yra du vienais antrą išskiria dalykai. Jeigu tad politika nori būti demokratinė, ji turi prisipažinti esanti nekompetentinga pozityviai imtis kultūrinės kūrybos. Ji yra kompetentinga šitos kūrybos turinius tvarkyti valstybinio gyvenimo visumoje. Tačiau ji yra nekompetentinga nustatyti pačių turinių pasaulėžiūrini charakterį, be kurio jie iš esmės yra negalimi. Kai politikas (seimo narys, ministeris ar prezidentas) mėgina nustatyti kultūrinės srities turiniui jo pasaulėžiūrinį charakterį, jis veikia čia jau nebe kaip politikas, bet kaip pasaulėžiūrininkas, kaip kultūrininkas, kuris savus įsitikinimus mėgina padaryti valstybiniais ir tuo būdu juos primesti net ir tiems, kurie jų nelaiko tikrais, nes politika, būdama valstybinės visumos tvarkymas, savaime paliečia visus. Tokiu atveju politikas išeina iš politinės srities ir, kartais net pats to nežinodamas, žengia j/au į kultūrinę sritį. Tai dar nebūtų bloga, nes juk ir seimo narys, ir ministeris, ir prezidentas gali veikti ne tik politiškai, bet ir kultūriškai: gali kurti mokslo, filosofijos ir sociologijos sistemas; gali kurti meno veikalus; gali kurti naujų metodų ir kelių ugdyme. Bloga čia pasidaro todėl, kad šitoks politikas, ateidamas į kultūrinę sritį, paprastai atsineša su savimi įpareigojantį politinį autoritetą ir juo savo kultūrinius darbus pridengia, suteikdamas jiems oficialaus pobūdžio. Negalima drausti politikui užsiimti kultūrine kūryba. Tačiau reikia jam drausti šitą savo kūrybą paversti oficialine, pasinaudojant politine savo situacija. Todėl teisingai UNESCO konferencijoje Paryžiuje Libanono atstovas mons. Maroun protestavo prieš šios organizacijos pirmininko. J. Huxley pastangas savo scientistinę ir liberalistinę pasaulėžiūrą padaryti oficialia UNESCO pasaulėžiūra. (Plg. R. Bose S. J. Die UNESCO „Dokumente“ 5 nr. 1947.— Tokio pat pobūdžio buvo ir Brazilijos atstovo pasiūlymas krikšč. šventes pakeisti didžiųjų žmonių kultu) Teisingai taip pat visais laikais yra protestuojama, kai seimo daugumos pasaulėžiūra — vis tiek kokia ji būtų — yra mėginama padaryti valstybine; kai ministerių kabineto narių pažiūros stengiamasi įkūnyti švietimo, auklėjimo, mokslo ar kuriose kitose institucijose; kai prezidento nusistatymai yra labiau vertinami ir gerbiami, negu kurio kito piliečio. Visais šiais atvejais politika peržengia savo kompetencijos ribas ir todėl savaime turi būti grąžinta atgal. Joks politinis organas ir jokia politinė institucija nėra sukurta pasaulėžiūriniams - kultūriniams klausimams spręsti iš esmės. Šiam reikalui politika neturi jokios teisės. Todėl kiekvienas politikos mėginimas žengti į kultūros sritį yra jos prigimties iškreipimas ir nusikaltimas demokratinės valstybės sąrangai. Politikos nekompetentingumas pasaulėžiūroje — štai pirmasis nepasaulėžiūrinės politikos pradas.
Jeigu tačiau politika yra nekompetentinga leistis į pasaulėžiūrinius-kultūrinius klausimus, tai gal bent pasaulėžiūra gali pasinaudoti politika (jos priemonėmis, jos metodais, jos autoritetu) saviems reikalams? Gal cezario kardas gali būti įrankiu Dievo Karalystei? Šita pagunda yra taip lygiai reali, kaip ir anksčiau minėtoji. Kaip politikai ne sykį susigundo savo pažiūras padaryti oficialinėmis, taip lygiai pasaulėžiūrininkai ne sykį susigundo politines priemones panaudoti saviems tikslams. Tačiau tokiu atveju juos ištinka ta pati tragedija, kaip ir politikus. Politikai, kišdamiesi į kultūrinę sritį paneigia politikos prigimti. Pasaulėžiūrininkai, prisiimdami politines priemones, paneigia pasaulėžiūros esmę. Pasaulėžiūra iš esmės yra laisvo apsisprendimo dalykas. Tarp tiesos ir prievartos, sako Lactantius, nėra galima jokia vienybė... Jei ginant religiją, yra naudojama prievarta, tuomet ji yra ne apginama, bet išniekinama ir įžeidžiama. Iš tikro, nėra nieko savanoriškesnio, kaip religija“. (Cit. „Stimmcn der Kath. Welt“, 235 p.) Šį dalyką A. Oddone vadina „šventa visų katalikų tiesa“, sykiu pastebėdamas, kad „nelaisva religija būtų neverta nei Dievo nei žmogaus“ (Op. cit. 237 p.). Tai, kas čia kalbama apie religiją, tinka bet kuriai pasaulėžiūrai ir bet kuriam nusistatymui, vistiek ar jis liestų pasaulį, ar žmogų, ar Dievą; ar. mokslą, ar meną, ar filosofiją. Pasaulėžiūra ir laisvė yra susijusios savo esmėje. Čia kaip tik ir išeina aikštėn politinių priemonių netinkamumas pasaulėžiūros reikalams. Politinės priemonės yra verčiamosios. Tai yra pagrindinis jų bruožas. Politiniai organai ir politinės institucijos valstybėje ne prašo, ne įtikinėja, bet įsako. Jų reiškimosi forma yra įstatymas. O kiekvienas įstatymas yra leidžiamas tam, kad būtų vykdomas. Įstatymas nežiūri, ar tasai, ką jis įpareigoja, yra įsitikinęs šito įstatymo vertingumu, tikrumu, teisingumu, ar ne. Įstatymas reikalauja jį įvykdyti, neatsižvelgiant į subjektyvų jo vykdytojo įsitikinimą. O kas įstatymo nevykdo ir jo neklauso, tas yra baudžiamas. Už įstatymo visados stovi policija. Štai kodėl politinės priemonės yra verčiamosios. Ir kitaip nė būti negali. Politinė valstybės sritis, kaip buvo sakyta, derina įvairius gyvenimo turinius į vieną harmoningą visumą. Šitų derinimo būdų gali būti labai įvairių. Demokratijoje juos pasirenka daugumos valia. Tačiau juk tuo pačiu metu gali būti vykdomas tik vienas būdas (kitaip būtų anarchija) ir visi šitam. būdui turi paklusti. Demokratija duoda kiekvienam laisvę šitą būdą kritikuoti, įtikinėti visuomenę, kad jį teisėtu keliu pakeistų. Tačiau ji neduoda teisės jo nevykdyti ir jį realizuojančių įstatymų neklausyti. Daugumos priimtas ir apspręstas gyvenimo turinių tvarkymo būdas kiekvienoje valstybėje yra privalomas visiems. Jis yra laisvas, jį pasirenkant, bet jis yra prievartinis, jį sykį pasirinkus.
Jeigu, tad pasaulėžiūra imasi savo tikslus vykdyti politinėmis priemonėmis, ji savaime pradeda naudoti prievartą kaip tik ten, kur ji iš esmės negali būti naudojama. Pasaulėžiūrai tuomet tampa oficialia, valstybine, tačiau kaip tik dėl to ji nustoja esminio savo bruožo, būtent: laisvo apsisprendimo. Tuo pačiu ji nustoja būti pasaulėžiūra, virsdama tota-listine valstybės užmačia kultūrinėje — idėjinėje sri-tyje. Todėl jau pati pasaulėžiūros prigimtis jai neleidžia naudotis politinėmis priemonėmis. Pasaulėžiūra turi būti laisva nuo politinių pagundų, kad būtų gryna savo esmėje ir savo tiksluose. Politika yra skirta pasaulėžiūriniams-kultūriniams turiniams tvarkyti valstybės visumoje, bet ne jiems kurti ir ne jiems vykdyti atskiro asmens, šeimos ar bendruomenės gyvenime. Šiam reikalui ji yra ne tik nekompetentinga, bet ir savo prigimtimi netinkama, nes prievartinė. Politikos netinkamumas — štai antrasis nepasaulėžiūrinės politikos bruožas.
Politika ir pasaulėžiūra, kaip matome, išskiria viena antrą. Politika negali būti pasaulėžiūrinė, ir pasaulėžiūra negali būti politinė. Šios dvi sritys yra skirtingos ir savo prigimtimi ir savo tikslais. Todėl jos ir negali būti maišomos, nenorint gauti totalizmo politikoje arba prievartos pasaulėžiūroje. Tačiau kadangi, kaip matėme, pasaulėžiūra iš esmės yra susijusi su kultūrine kūryba, nuosekliai nuo politikos turi skirtis ir kultūrinė valstybės gyvenimo sritis. Kultūrinė demokratija šito skyrimo kaip tik ir siekia. Asmuo pirmenybę kultūroje turės tik tada, kai politinė sritis kultūros neapsręs, jos pozityviai nevykdys, pasitenkindama tik jos priežiūra ir jos derinimu su kitais tos pačios valstybės turiniais. Nebūdami šiam reikalui nei kompetentingai nei tinkami, politiniai organai turi išjungti iš savo uždavinių eilės pasaulėžiūrinius-kultūrinius reikalus ir pavesti juos vykdyti kultūrinės srities organams bei institucijoms.
4. KULTŪRINĖS DEMOKRATIJOS PASIŪLYMAI
Kaip tačiau visa tai įvykdyti praktikoje? Kokiu keliu turi būti realizuotas politikos atjungimas nuo kultūrinės kūrybos ir nuo kultūrinių valstybės reikalų? Kas turi būti palikta politiniams organams ir kokiu būdu turi reikštis jų veikimas kultūros srityje? Atsakant į šituos klausimus, iškyla du pagrindiniai kultūrinės demokratijos pasiūlymai, abu jau pritaikyti valstybių gyvenime, nors ir nevienodos vertės savo esmėje ir savo praktinėse išvadose, būtent: 1) laicizmas ir 2) kultūrinė savivalda.
Laicizmo tėvynė yra Prancūzija. Po didžiosios revoliucijos, kai politinis gyvenimas buvo pradėtas atjungti nuo religijos, prancūzų valstybė nesugebėjo šito atjungimo pravesti ligi galo, bet pasiliko su tam tikrais pasaulėžiūriniais elementais susijusi, padarydama juos oficialiais ir įvesdama juos, kaip privalomus, į visas valstybines institucijas. Ji išstūmė iš jų religiją, išmetė iš jų kryžių, užtat įvedė laicizmą. Kas jis yra savo esmėje, geriausiai gali parodyti žemiau dedama ištrauka iš vieno mūsų politinės grupės laikraščio, kuris, kaip ir mes, mėgina spręsti politikos santykius su kultūra. Ten rašoma: „Demokratinei valstybei rūpi išauklėti ne teistą ar ateistą, bet pirmoje eilėje valstybės pilietį, kuris žinotų savo teises ir pareigas, kuris gintų valstybės nepriklausomybę, gintų savo ir kitų piliečių laisves, būtų naudingas sau, savo šeimai, visuomenei ir valstybei, saugotų savo asmens laisves, bet mokėtų ir kitų piliečių laisves pagerbti, būtų tolerantingas ir t.t. Demokratinei valstybei, iš pačių jos esminių principų išeinant, vistiek, ar jos pilietis bus katalikas, ar protestantas, ar mhometonas, ar marksistas. Jai svarbu, kad savo pasaulėžiūrą teigdamas ir kitas neigdamas, jis nesiektų savo pasaulėžiūrai diktatūrinio ar totalistinio dominavimo, kad pati demokratinė valstybės santvarka ir įstatymai jam tokių galimybių nesudarytų. Tad demokratinei valstybei ir neturi rūpėti vienos kurios pasaulėžiūros mokykla. Demokratinė valstybė vadovauja bendriesiems valstybės reikalams, o kadangi tų reikalų tvarkyme dalyvauja visi piliečiai, tai pirmoje eilėje jie turi būti lojalus valstybei ir visiems jo s“ į statymams, o tik vėliau gali būti lojalūs savo pasaulėžiūrai (m. p.), kuri yra kiekvieno piliečio privatus dalykas ir kurios atžvilgiu valstybė laikosi visiškai- neutraliai. Aišku, kad demokratinė valstybė išlaiko t i k valstybines mokyklas (m. p.), kuriose moko bendrųjų dalykų ir auklėja valstybės piliečius, o kad patenkintų pasaulėžiūrines bendruomenes, ji savo mokyklose įveda papildomas valandas, kaip JAV, per kurias pasaulėžiūrinės bendruomenės gali mokyti katalikybės, protestantizmo, mahometonizmo arba net ir ateizmo, jei atsirastų tam tikras skaičius tėvų, kurie to pareikalautų ir duotų tam savo mokytoją. Savaime suprantama, kad demokratinėje valstybėje pasaulėžiūrinėm bendruomenėm leistina steigti ir savo privačias mokyklas, bet ir jose išeinama visa valstybinėms mokykloms nustatyta programa, o pasaulėžiūriniai dalykai tėra tik papildomieji“ (m. p.) („V.“ 1947 m. kovo mėn. 13 p.). Tą pati, gal tik trumpiau ir aiškiau, teigia ir kitos politinės mūsų grupės organas: ,,Demokratinė valstybė savo laikomų mokyklų mokymo ir auklėjimo pagrindan turi dėti tuos pasaulėžiūrinius elementus, kurie yra bendri paskiroms suinteresuotoms pasaulėžiūroms, skirtinguosius pasaulėžiūrinius niuansus palikdama moksleivių saviauklos sričiai. Toji saviaukla turėtų būti laisvai prieinama privačios iniciatyvos paramai, skatinimui ir patarimams“. Atsakant į klausimą, kas gi būtų tie bendrieji elementai, minėtasis organas atsako, kad „tai bendrieji doroviniai dėsniai, tautinis ir pilietinis susipratimas“ („M. Pr.“ 1947. rūgs. 25 d. 10 p.).
Šios lietuviškųjų laicizmo atstovų citatos rodo, kad laicizmas nuo politikos atsieja atskiras pasaulėžiūras, bet ne pačią pasaulėžiūrą apskritai, palikdamas su ja sujungtus bendruosius principus, „kurie yra bendri galimai didesnio piliečių kiekio įvairioms pasaulėžiūroms“ (M. Pr. ibd.). Laicizmas padaro, pasakytume, savotišką atranką. Šituos atrinktuosius principus jis skelbia oficialiais ir privalomais ir juos deda į valstybinių institucijų, ypač į mokymo ir auklėjimo, darbo pagrindus. Pilietinis susipratimas ar sąmoningumas tarp šių principų užima pirmąją vietą. Visa, kas yra sava atskiroms pasaulėžiūroms, laicizmas pašalina iš valstybinių institucijų, tačiau nedraudžia privatiškai šitas skirtybes skelbti, jas ugdyti ir vykdyti. Toks tad yra laicistinis kultūrinės demokratijos pasiūlymas, kuris tikisi galėsiąs asmens pirmenybę laiduoti, atsistodamas ant bendrųjų daugumai priimtinų principų. Laicistinis kultūrinės demokratijos pasiūlymas yra kuo aiškiausiai įkūnytas Prancūzijoje, iš dalies Belgijoje, anksčiau priešfašistinėje Italijoje.
Kultūrinės savivaldos pasiūlymas eina žymiai toliau ir reikalauja politinę sritį atpalaiduoti ne tik nuo to, kas atskiroms pasaulėžiūroms yra specifiška, bet ir nuo to, kas joms yra bendra. Jis reikalauja atpalaiduoti politiką nuo bet kokio kišimosi į pasaulėžiūrinius ir tuo pačiu į kultūrinius reikalus. Tačiau kultūriniai reikalai juk turi būti valstybėje atlikti. Kas tad juos atliks, jeigu politiniai organai nuo jų atsisako? Šitoje vietoje kultūrinės savivaldos pasiūlymas kuria eilę kultūrinių organų išaugančių iš atskirų kultūrinių-pasaulėžiūrinių bendruomenių bei srovių, ir šitiems organams pripažįsta kultūrinę savivaldą. Tuo būdu šalia vietos savivaldybių, kurios aprūpina piliečių vietinius reikalus, ir šalia veikmens savivaldybių, kurios aprūpina tų pačių piliečių profesinius reikalus, atsiranda valstybėje ir kultūros savivaldybės, kurių paskirtis yra aprūpinti tų pačių piliečių pasaulėžiūrinius-kultūrinius reikalus. Šitas savivaldybes kuria didesnės ar mažesnės — tai nustato įstatymas — pasaulėžiūrinės grupės. Jos pasiima tvarkyti visų .laipsnių ir rūšių ugdymo institucijas, religijos reikalus, mokslą, meną, spaudą ir kultūrines-ideologines organizacijas. Šios.sritys iš politinių organų tiesioginės žinios ir vadovybės pereina kultūrinių savivaldybių globon. Politiniai organai pasilieka tiktai priežiūros ir kontrolės teisę. Tačiau bet koks pozityvus jų kišimasis yra išjungiamas. Kadangi kultūrinių uždavinių vykdymas yra taip pat susijęs su išlaidomis, tai politiniai organai surinktas iš visų piliečių kultūros reikalams lėšas paskirsto kultūrinėms savivaldybėms proporcingai jų aprūpinamų narių skaičiui. Kiekvienas pilietis tam tikrais laiko tarpsniais, kurių ilgį nustato įstatymas, pareiškia savo valią prisidėti prie tos ar kitos pasaulėžiūrinės bei kultūrinės bendruomenės ar srovės, ar kurti visiškai naują. Šitoks kultūros savivaldos principas yra ryškiausiai įvykdytas Olandijoje, Kanados Quebecke, iš dalies Belgijoje, Šveicarijoje.
Nėra abejonės, kad kultūrinės savivaldos pasiūlymas yra žymiai nuoseklesnis ir demokratiškesnis už laicistinį pasiūlymą. Laicizmias dar pripažįsta, kad politika gali kištis į kultūrinę sritį; kad valstybinės institucijos gali turėti oficialinę pasaulėžiūrą; kad politiniai organai gali spręsti pasaulėžiūrinius klausimus. Juk tie vadinamieji „bendrieji principai“, kuriais laicizmas remiasi, turi būti atrinkti, formuluoti ir susisteminti. Jie taip pat juk sudaro savotišką laicistinę pasaulėžiūrą. Čia tad ir tenka laicistiniam pasiūlymui pagrindinis priekaištas: kokia teise politiniai organai gali sudaryti kažkokią bendrą valstybinę-oficialinę pasaulėžiūrą ir skelbti ją privalomą valstybinėms institucijoms, kurios yra skirtos visiems piliečiams, taigi ir tiems, kurie tokios bendros pasaulėžiūros nepripažįsta? Demokratinėje valstybėje kiekvienas turi teisę tokią atrankiotą pasaulėžiūrą turėti. Tačiau jis neturi teisės ją padaryti oficialine-valstybine. Šiuo atžvilgiu laicistinis pasiūlymas nėra tikra prasme demokratinis, nes verčiamuoju būdu primeta piliečiams pažiūras, kurios nėra jų pažiūros. Iš kitos pusės, kokia teise politiniai organai gali nubraukti .iš atskirų pasaulėžiūrų joms būdingus specifinius principus ir pagal kokį matą jie tai gali daryti? Pasaulėžiūra yra visuma. Ji turi pagrindinę idėją, kuri išsiskleidžia visose jos dalyse. Nubraukti vieną ar kitą jos dalį reiškia sužaloti ją pačią ir net ją daugumoje atvejų visiškai paneigti. Todėl laicizmas, jieškodamas bendrųjų principų, atsistoja ant indiferentizmo ir pasaulėžiūras apskritai niveliuoja, niveliuodamas tuo būdu ir kultūrinį gyvenamą, nes be aiškios ir pilnutinės pasaulėžiūros gili ir originali kūryba, kaip buvo sakyta, yra negalima. Savo esmėje laicizmas yra ne kas k ii fa, kaip oficialinę pasaulėžiūra paverstas pozityvizmas ir scientizmas, vadinasi, viena devynioliktojo šimtmečio pasaulėžiūrinė srovė. Tačiau kodėl jį, o ne kuri kita? Kodėl ne materializmas? Kodėl ne Krikščionybė? Laicistinis tad pasiūlymas, būdamas susietas su tam tikra filosofija, kultūrinės demokratijos ne tik neįvykdo, bet lygiai, kaip ir bet kuris kitas kultūrinis totalizmas, kitas pasaulėžiūras neigia ir jų laisvę varžo. Todėl jis ir negali būti patenkinantis.
Kultūros savivaldos principas tokių ydų nebeturi. Jis logiškai teigia, kad jeigu politika neturi būti pasaulėžiūrinė, tai ji neturi būti nei katalikiška, nei materialistiška, nei pozityvištiška, nei galop laicistiška. Ji turi būti tik politika — be jokių pasaulėžiūrinių užkulisių. Todėl šitas pasiūlymas ir reikalauja, kad politika jokių kultūrinių-pasaulėžiūrinių uždavinių nevykdytų. Jeigu tik ji pradės juos pozityviai vykdyti, ji neišvengiamai pasidarys pasaulėžiūrinė, nes be pasaulėžiūros net ir menkiausi kultūriniai reikalai negali būti pozityviai vykdomi. Nuosekliai tad čia ir iškyla kultūrinės savivaldos principas. Kultūra valstybėje turi būti skirtinga sritis ir nuo politikos ir nuo socialinio gyvenimo. Ji turi tvarkytis autonomiškai. Kultūrinės savivaldybės turi galėti aprūpinti savo narių reikalus pagal jų pačių valių ir įsitikinimus.
Prieš du tad kultūrinės demokratijos pasiūlymus mes stovime. Abu jie yra realūs, abu yra nevienoje šalyje vykdomi. Tačiau savyje jie yra nevienodos vertės ir reikšmės. Laicistinis pasiūlymas yra senesnis. Jis buvo .pirmas mėginimas. Gal dėl to jis ir yra netobulas. Jį žymiai pralenkia kultūros savivaldos pasiūlymas. Jis yra moderniškesnis, išaugęs iš pasaulėžiūrinių kovų, kaip jų taikos rezultatas. Jis geriau pagerbia pasaulėžiūrų laisvę ir jų vertę. Jis taip pat giliau įžvelgia į politikos prigimti ir į jos kompetencijos ribas. Protestantų žymus teologas amerikietis R. Niebuhr pastebi-, kad „laicizmas neišsprendžia demokratijoje religinių konfliktų. Jo naivi forma, būtent, tikėjimas į pažangą yra istorijos paneigtas. Jo skeptinė forma nelaiduoja jokio pastovumo socialinei bendruomenei. Reikia sukurti religinį religinio įvairumo problemos išsprendimą, kitaip sakant, padarytį galimą šitą įvairumą viduje laisvos bendruomenės, nefiuardant kultūros gelmių, kurios ją sieja su religija“ (Cit. „Lavie intellectuelle“ 1946 m. 8—9 m. 80 p.). Šitoks religinis išsprendimas kaip tik ir yra politikos atjungimas nuo pasaulėžiūros ir nuo kultūros. Valstybės pasaulietiškumas (1aicitė, bet ne laicisme. A.M.) ta prasme, kad valstybė neskelbia jokios religijos nei filosofijos, sako J. Rolin, tuo pačiu yra garantija kiekvienam piliečiui, jog jokia politinė prievarta nereikalaus iš jo kurią nors (religiją ar filosofiją. A. M.) pasirinkti. Jis (šitas pasaulietiškumas. A. M.) yra konstitucinė išraiška sąžinės laisvės principo. Krikščionis gali tik sveikinti šitokį valstybės pasiryžimą pagerbti jo religines laisves. Pasaulietiškumas, tasai pažadas atpalaiduoti visiškai dvasinę sritį nuo žemiškosios galios, „pasirodo galop kaip visiškai sutinkąs su evangeliškuoju principu skirti Dievą nuo cezario“ (Etucles 1946 m. spalių mėn. 52 p.).
* * *
Kaip Lietuvoje nebuvo socialinės demokratijos, taip lygiai nebuvo nė kultūrinės. Prof. Šalkauskio ir prof. Pakšto kultūrinės savivaldos pasiūlymai nebuvo politinių sluoksnių išgirsti. Šiandien tenka juos tad vėl atnaujinti, vėl iš naujo aiškinti, pagrįsti, paskleisti visuomenėje, kad mūsų būsimosios valstybės kelias į demokratiją iš tikro būtų pilnutinis. Kultūros išlaisvinimas iš politinės srities yra pagrindinis mūsų rūpestis.
K.Varnelis (tėvas) Rūpintojėlis
|