|
|
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS
|
AKIMIRKA
Balta užuolaida mėnulio šviesoje. Geltoni aukso amžiaus Kūnų spalvos jurginai.
Stalas. Aplinkui susirinkę kėdės (Po paskutinės vakarienės). Miręs Gėlių ir vyno kvapas. Pajuodę Letos topoliai ir Fornarinos Kakta. Ištroškęs gerti Vienišas ąsotis.
Bet mūsų nebėra.
1975
BALLATA PER UNA DONNA DEFUNTA
Dabar, gulėdama po gluosniais, Arogantiškai pakreipusi išdidžią galvą, Dvidešimtųjų metų stiliaus suknele, Su ikona ir su apatišku Lambrusco rankose, Turbūt, galvojate: Kad tik Rytojus Nesužinotų, kur esu — miškai, Miškai pilni juodųjų uogų — ... Su šypsena Jūs klausotės, kaip gelsvos Vingiorykštės įširdę plūsta pienę:
Hydropique! Hydropiąuel Ir per ilgas Tvankaus atodrėkio naktis Jums po išblyškusiais vokais Dega juodas Valois mėnulis Ir krinta Kauno ir Kostromos žvaigždės.
Atleiskite, kad neturėjau laiko dieną, Ir atnešu šią puokštę saulės Ir žydinčios mergaitės atminimui Tik Jūsų nakčiai prasidėjus. Bet dabar Jūs žinote, kad negalėjau Peržengti taip rūpestingai ginamos Savo ir Jūsų egoizmo sienos.
1973
ATSISVEIKINIMAS
Peržengus slenkstį, Lengva kaip plunksna, Tu šoktelėjai du kartu į viršų, Ir lango kvadrate sustingo lieknas Šviesplaukės merovingų Princesės profilis; ant skruosto liko Sunkus drėgnos blakstienos skausmas.
Aš įsmeigiau akis į stiklą, Norėdamas žvilgsniu prismeigti Tavo eterininį siluetą
Prie saulėj degančio asfalto, belyginant entomologas peteliškę, — O Morpho cypris! — ir paversti Elegantiška fosilija laike, Bijodamas suprasti, kad prarandant Įvyksta pasaulio sukūrimas.
Kai vėl sugrįšį, Langas ir žvilgsnis bus Dviem mėnesiais liūdnesnis. 1977
VASARA
Rytas atvertė didžiulį foliantą. Dulkėto paveikslo gatvėj Žaidžia melancholiški vaikai.
Laikas atsimuša į akmenis, Į sienas ir, nepalikęs jokio garso, Krinta ant veidų.
Pražilęs sekmadienis snaudžia Temps retrouve tome. Aguonos, Išsiskleidę baltus lietsargius, Šnabždasi darže. Nuvytusių alyvų Natiurmortas (su citra, Gentileschi) Nuodija atsiminimais.
Iš tavo balso Išskridęs nematytas paukštis Blaškosi aklais sparnais Ir ieško mūsų medžio. 1978
INSOMNIUM Aštrus žiogų čirškimas braižo iki kraujo Gelsvą mėnulio pergamentą. Naktis švendryno /žirklėm Iškirpo tavo kūno siluetą mėnesienoje. Annit! Annit! Paklydęs rūsčiai švokščiančioj Broceliandos girioj, Vagantas joja aplankyti Tumbelinos.
Laikas, sustingęs į akmenį. Nuogas, Neaprėpiamas dabar. Degutuotos ramunės Prie vieškelio. Mont d'Oliviers, Gethsemani Ir Mons Veneris auštant. Kodėl jie man ir tau Neleido pasirinkti? Atsimeni, kaip aš rašiau Vidudienio lange pasaulio atradimo Istoriją? Nusekus vandeniui, pakalnėj ištiestų Drobių takais pro pirtį, dunksančią prie brastos, Su permesta per petį mandolina Bėgo princas Gesualdo su manim. Bet persų strėlės Užtemdė Herodoto dangų. Keleivi, Jei būsi Spartoj, nesakyk, kaip buvo mums sunku Mirti už tėvynę: mes būtumėm išdavę viską tik už /vieną Šviesos sekundę! Ir kodėl jie mums Neleido tąsyk pasirinkti?
Laikas teka gyslom, kol jos plyšta. Rytas Mannheime su Henriku. Apyaušrio šviesoj Nubudusi akla dagerotipija. Vaiduokliai apleistų Tūringijos pilių koridoriuose, miręs Paukščių plasnojimas. Ichtiofago kapas Agisimbos glūdumoj. Kodėl, sakai, turėjom skirtis Akinančioj Stazione Termini šviesoj? Kodėl Džiaugsmo ontologijoj nėra vilties, tik vienas Šaltas, epiderminis ir nesibaigiąs skausmas: Žinoti kaip yra, bet nežinoti kas.
1977
MERGAITĖS PASAULIS
Jai einant, Tiltai pasidaro grakštesni. Krantai Ir gatvės ima žaisti vidudienio saulėj Bokštai pasipuošia Šventadieniškais rūbais.
Daiktai staiga netenka svorio. Sociologija, politika ir ekonomija Miršta, ir viskas tampa Erotika ir teologija.
1973
VIENA PAVASARIO DIENA KADAISE Tavo plaukai dejuodami ištirpo Mistiškos spingsulės šviesoje ir pilko Vandens šniokštimo pastoralėje, name, Kur aš, žiūrėdamas į saulę, augau, Kur vieną naktį nusileido stebuklingas paukštis. Bet tu jo nematei. Kaip aš galėjau Tau jį parodyti? Kaip? Garde Prunkštė nuobodžiaujantys arkliai. Į kalną Sunkiai lipo tėvas. Anapus upės Balsas Šaukė: "Ar suradot?99 Kitas, iš toliau,
CAPRI Šiurkštus Sustingusio vėjo Granitas Laiko šiurenime, Kur susitinka Ryto tyla Ir belaikės Žuvėdros akys.
Kur jūs, O Alksnio luobu Suteptos, paukščių Lizdų ieškoję Suskirdusios rankos, Niekad neradę Savęs?
Jums Išmokto ilgesio Paveldėti žodžiai: Mare Tirreno, Capri.
1974
Kaip aidas: "Ne!" Taip baigės Tavo ilga, sunki ir neskambi diena, kurios Aš ieškau nesustodamas, nors balsas Anapus upės tebešaukia: "Ne!" 1975
ZENONO LAIŠKO ANTIGONU I GONATOS KOMENTARAS Zenonas karaliui Antigonui Gonatos Rašė: dėl senatvės Negalįs pats atvykti ir savo vietoj Siunčiąs mokinius, kurie jo neapvilsią, nes jie Savo vidinėmis vertybėmis Nė kiek nenusileidžią jam.
Istorija nesako nieko, nors juos ir mini, Apie jų darbu pasėtą sėklą karaliaus Antigono Dvasioje. Bet neprotinga buvo siųsti Persėjų ir Filoridą savo vietoj, Nes mokiniai, nors ir geriausi, Suprofanuoja savo mokytojų dideles idėjas, Bandydami paversti jas Materija ir kasdienybe: duona, Žaidimais, vynu ir žudančiu peiliu. Jie sukuria imperijas, kurios Miršta dar negimę — savyje.
Todėl minties negalima palikti Vienos ir be globos arba jos patikėti Savo mokiniams, nes sėklos ateitis Priklauso nuo sėjėjo rankos mosto. 1975
RECENZIJA Forma — kaukėti, sužaloti ir paliegę Žodžiai beraščio ilgesio ir skausmo Tarnyboje — vienintelė laisva būtis, Užnuodyta melu ir pavėluota meile.
Tema — seniai išdžiūvęs kraujas, Seniai palaidota asla ir brolių kūnai, Seniai išduotas skausmas ir seniai Pardavinėjamas Hing-Konge Gamintas Nemunas ir Margirio herojų kaulais Spindinti gimtoji žemė. Laikas — Kažkelintieii sąžinės graužimo metai.
Idėja — nuolatinis rankų Plovimasis kitų skausmu, kitų kančia, Kitų krauju, kur miršta ir pralaimi Visuomet tik kitas. Bet, deja, Nėra čia nei kovos, nei kraujo — viskas Tik melas ir vanduo. Tėvynė — Bejėgėmis svajonėmis užnuodyti trofėjai Tuštybės sienoj. Veidmainystė Neturi formos, neturi amžinybės melas. Dulkės vistiek nubaus, nes ir herojai, Be saiko valkiojami, Susinešioja kaip daiktai. 1973
CANTEJONDO
Aš tau padovanosiu Niekad, niekados Nesibaigiantį liūdesį Ir ilgiausią Pasaulyje kelią, Kad tavo kraujas Niekad, niekados Nesužinotų, Kas yra namai Ir nusižudėlės langinės Klyksmas naktį: Niekad, niekados.
1974
MOKINYS
Aš vis dar tebeieškau rakto Lašo ir akmens Kalbai, paukščių tylai Tartaro alksnynuose, Mirusio balandžio Nuobodulio žaizdai iššifruoti, Kaip tąsyk Kartaginoje, Kaip tąsyk Vilniuje.
Aš vis tebesimokau Savo paties istorijos iš niekad Neparašytos knygos, Kurios lapus Kažinkas ciniškai plėšo Iš pabaigos.
Turiu skubėti, Nors visko ir nesužinosiu.
1973
|
|
|
|