Artėjančiame visuotiniame Bažnyčios susirinkime vienu svarstysimu klausimu yra vienybės su kitomis Bažnyčiomis, o ypatingai su Rytų Bažnyčia, atstatymas. Tam tikslui yra sudarytas ir specialus sekretoriatas, kuriam vadovauja garsus jėzuitas kard. Bea. Šia proga gal bus įdomu mesti trumpą žvilgsnį į Bažnyčios sunkius bandymus šią vienybę atstatyti praeityje ir jos perspektyvas dabartyje.
Laterano trečiasis susirinkimas
Kad Bažnyčiai rūpėjo vienybė su Rytų Bažnyčia, matyti jau iš to, jog netrukus po schizmos viename iš pirmųjų visuotinių susirinkimų šiam klausimui atiteko svarbi vieta. Tai įvyko Laterano trečiajame susirinkime, kuris buvo sušauktas pop. Aleksandro III 1179 m. kovo 19 d. Romoje. Jame dalyvavo 300 vyskupų ir 700 kunigų, vienuolių, teologų. Vyskupai dalyvavo net iš Ispanijos, Prancūzijos, Anglijos, Airijos, Škotijos, Vokietijos, Danijos, Vengrijos, Palestinos ir, žinoma, iš Italijos. Prie to meto susisiekimo jų keliones galima laikyti beveik herojiškomis. Pvz. Škotijos vyskupas, neturėdamas arklio, atėjo pėsčias į Romą. Pirmą kartą po schizmos dalyvavo oficiali Rytų Bažnyčios delegacija, vadovaujama Bizantijos imperatoriaus Manuelio Komneno ir abato Nektorijaus.
Pop. Aleksandras III kantriai vedė derybas dėl vienybės su imperatoriumi Manueliu ir visa Rytų Bažnyčios delegacija. Imperatorius jau buvo besutinkąs vienytis, bet Rytų Bažnyčios delegacija vienybę atmetė, o jos vadovas abatas Nektorijus, pasakęs poleminę kalbą prieš popiežių ir Vakarų Bažnyčią, iš susirinkimo išvyko. Už šią kalbą Rytuose jis buvo pavadintas "olimpiniu nugalėtoju". 1180 m. buvo nužudyti tūkstančiai Romos katalikų, gyvenusių Konstantinopolyje, tarp jų ir popiežiaus kardinolas legatas, pasiųstas ten tartis dėl vienybės. Taip baigėsi pirmasis Bažnyčios bandymas vienybei atstatyti.
Lijono antrasis susirinkimas
Šimtui metų praėjus, Bažnyčios vienybės klausimas vėl iškilo Lijono II visuotiniame susirinkime, kurį sušaukė pop. Grigalius X 1274 m. Jame dalyvavo ir Bizantijos imperatorius Mykolas VIII su Rytų Bažnyčios delegacija. Vieną iš gražiausių kalbų už vienybę čia pasakė garsus šv. Bonaventūra. Jam į pagalbą į šį visuotinį susirinkimą skubėjo kitas nemažiau garsus šventasis ir mokslo vyras — šv. Tomas Akvinie-tis, bet jis pakelyje mirė.
Imp. Mykolas vienybės norėjo. Atrodo, kad norėjo ir delegacija. Dogmatinėje srityje buvo padaryti nutarimai, kuriuos priėmė Rytų Bažnyčios delegacija. Jie buvo šie: 1. Rytų Bažnyčia pripažįsta teisingu "filio-que" — t. y. šv. Dvasia eina iš Tėvo ir Sūnaus, tik atsisako šį žodį įdėti į savo "Credo" kasdieniniam vartojimui. 2. Rytų Bažnyčia pripažįsta Romos popiežiaus primatą. Visos apeliacijos turi būti siunčiamos jam. 3. Rytų Bažnyčios liturgija paliekama ir toliau ta pati. Atrodė, kad Bažnyčios vienybei nušvito didelė viltis, bet grįžusi delegacija į Konstantinopolį rado didelį vienybei pasipriešinimą tarp kunigų ir pasauliečių. Imp. Mykolas bandė net jėga šį pasipriešinimą palaužti, bet nieko iš to neišėjo. Taip liko ir šį kartą Bažnyčios vienybės pastangos be pasekmių, nors jos buvo darytos net šventųjų. . .
Bazelio—Feraros—Florencijos susirinkimas
Nuodugniausiai betgi Bažnyčios vienybės klausimas buvo svarstomas specialiai tam reikalui sušauktame Bažnyčios visuotiniame susirinkime, kuris vadinama net trimis vardais: Bazelio—Feraros—Florencijos.
Pop. Martyno V šauktas ir jo įpėdinio pop. Eugenijaus IV 1431 m. gruodžio mėn. Bazelio mieste atidarytas, šis Bažnyčios susirinkimas buvo skirtas pradžioje Bažnyčios reformoms svarstyti. Tuo metu buvo gi antipopiežių laikotarpis. Šio susirinkimo pradžia buvo labai negausi dalyvių skaičiumi: tik 3 vyskupai, 14 abatų, bet buvo didokas skaičius teisės daktarų.
Susirinkimui posėdžiaujant, į popiežių kreipėsi Bizantijos imperatorius Jonas VIII, prašydamas pagalbos prieš turkus, kurie grasino užimti Konstantinopolį ir sunaikinti imperiją. Kartu imperatorius pasiūlė popiežiui ir visuotiniam susirinkimui Rytų Bažnyčios vienybės su Vakarais klausimą ir pažadą drauge su Rytų Bažnyčios delegacija atvykti į susirinkimą. Kadangi Bazelis netiko vienybės klausimams svarstyti, o be to, kiek per brangus ir per toli rytiečiams, tai pop. Eugenijus IV perkėlė susirinkimą į Feraros miestą ir čia jį 1438 m. sausio 8 d. atidarė.
Po dviejų mėnesių į jį atvyko Rytų Bažnyčios delegacija su pačiu imperatoriumi Jonu VIII ir Konstantinopolio patriarchu Juozapu priešakyje. Iš viso delegaciją sudarė apie 700 asmenų. Tarp jų — 20 vyskupų, Aleksandrijos, Antiochijos Jeruzalės patriarchų atstovai, daug vienuolių, kunigų ir žymių pasauliečių. Tarp jų ir imperatoriaus brolis. Rusijos Bažnyčiai atstovavo Kijevo metrop. Izidorius ir vysk. Sus-dalis. Teologiniuose svarstymuose Rytų Bažnyčiai atstovavo metrop. Markos Eugenikos iš Efe-zo ir arkiv. Besarionas iš Nikėjos, o Vakarų Bažnyčiai — kard. Cesarini ir garsus domininkonas Jonas Torųuemada. Susirinkimo pirmininkas buvo kard. Albergati, bet daugiausia pirmininkavo pats popiežius.
Pradžioje buvo kiek nesklandumų. Pvz. posėdžių salėje Rytų Bažnyčios atstovai nesutiko, kad popiežius sėdėtų gale stalo tarp dviejų Trupių. Tada pop. Eugenijus IV nusileido — i* gale stalo buvo padėta Evangelijos knyga. Susėdo jie tokia tvarka: popiežius — Vakarų delegacijos pusėje, bet taip, kad priešakyje jo antroje pusėje stalo buvo tuščia vieta. Tuojau po jo ėjo tuščia kėdė ką tik mirusiam vokiečių imperatoriui Zigmantui, o prieš ją sėdėjo Bizantijos imperatorius. Už jo Rytų pusėje sėdėjo Konstantinopolio patriarchas, prieš kurį Vakarų pusėje sėdėjo vienas iš kardinolų. Be to, kilo neaiškumų, kuri grupė turėtų kalbėti pirmoji. Eugenijus IV ir čia veikė labai švelniai, taktiškai ir stengėsi visus nesklandumus išlyginti. Aišku, Rytų Bažnyčios delegacijai buvo duota pilnutinė žodžio laisvė. Šiaip nei viena grupė nedalyvavo kitos pamaldose — ir tai rodė šimtmečių skilimo ženklus.
Susirinkimas pirmame savo nutarime balandžio 9 d. paskelbė, kad tai yra "ekunominis" susirinkimas — t.y. visuotinis: Rytų ir Vakarų Bažnyčių! Kilus Feraros mieste epidemijai, o Florencijos miestui pasiūlius padengti Rytų delegacijos išlaikymo išlaidas, popiežius 1439 m. pradžioje susirinkimą perkėlė į Florenciją.
Vienybės dekretas
Po ilgų svarstymų ir posėdžių pagaliau 1439 m. liepos 6 d. susirinkimas vieningai priėmė ir iškilmingai paskelbė Vienybės dekretą, kuris prasidėjo 96 psalmės žodžiais: "Džiaukis, dangau ir žeme!" Dekreto dogmatiniai nutarimai yra šie: 1. Šventoji Dvasia eina iš Tėvo ir Sūnaus — "Filioąue". 2. Neraugintos duonos vartojimas mišiose paliekamas laisvai pagal Rytų arba Vakarų tradiciją. 3. Skaistyklos aptarimas priimtas pagal Vakarų Bažnyčios mokslą. 4. Rytų Bažnyčia pripažįsta Romos popiežiaus primatą, t.y. kad Romos popiežius yra šv. Petro įpėdinis, Bažnyčios galva ir visų krikščionių vyriausias mokytojas ir ganytojas.
Iš Rytų Bažnyčios delegacijos šį dekretą pasirašė pats imperatorius ir 43 delegatai. Taigi, vėl atrodė, kad ilgai lauktoji Rytų-Vakarų Bažnyčios vienybė jau realizuojasi, bet ir šį kartą ji pranyko, lyg koks pasivaidenęs miražas.
Dalis Rytų vyskupų, kurie pasirašė vienybės dekretą, grįžę į namus savo parašus atšaukė ir pasisakė prieš vienybę. Tarp jų didžiausias unijos priešas buvo pats delegacijos vadovas metrop. Markos iš Efezo. Priešingai, kitas Rytų delegacijos vadovas, arkiv. Besarionas iš Nikėjos, buvo didelis kovotojas už vienybę ir liko jai ištikimas iki mirties. Dėl to jis turėjo bėgti iš Nikėjos į Romą, kur buvo pakeltas į kardinolus ir net buvo kandidatu į popiežius. Kijevo metrop. Izidorius irgi buvo rusų kunigaikščių ištremtas. Imperatorius Konstantinas XI, Jono VIII įpėdinis, vienybės dekreto nutarimus paskelbė Šv. Sofijos bažnyčioje, bet jie paliko tik gryna raidė.
Matydami tai, Vakarai neskubėjo Konstantinopoliui į pagalbą prieš turkus, ir 1452 m. gegužės mėn. 29 d. Konstantinopolis buvo turkų užimtas. Garsioje Šv. Sofijos bažnyčioje vietoje kryžiaus buvo pakabintas pusmėnulis. Tai buvo garsios imperijos mirtis. Turkai vėliau leido krikščionims religinę laisvę, bet buvo griežtai priešingi bet kokiam ryšiui su Vakarais. Jie bijojo ir Vakarų kultūros įtakos, kuri ėjo kartu su krikščionybe. Taip buvo pakirstos paskutinės vienybės su Vakarais šaknys ir viltys.
Šis Feraros - Florencijos visuotinis Bažnyčios susirinkimas ir buvo paskutinis tikrai didelis ir realus Rytų-Vakarų vienybės atstatymo bandymas, kuriame dalyvavo oficiali Rytų Bažnyčios delegacija. Paskui jau į vėlesnius kvietimus — į Tridento bei Vatikano visuotinius susirinkimus — Rytų Bažnyčia atsakė neigiamai ir delegacijų nesiuntė. Vėliau net patį Feraros - Florencijos susirinkimą Rytų vysk. Ka-sianas pavadino "plėšikų sinodu", o 1848 m. Rytų patriarchai savo aplinkraščiu labai griežtais žodžiais atmetė pop. Pijaus IX kvietimą į vienybę.
Buvo ir tokių Rytų Bažnyčios teologų, kaip rusas A.S. Chomjakovas (1804-1860), kurie įrodinėjo, kad iš viso Bažnyčios visuotiniai susirinkimai nėra pajėgūs atstatyti vienybę, t. y. pašalinti schizmą. Pasak jo, negali įvykti tikras visuotinis susirinkimas, kol schizma egzistuoja. Atseit, pirma turėtų būti pašalinta schizma, kad galėtų įvykti visuotinis susirinkimas. O visuotinio susirinkimo tikrumą ar netikrumą nustatyti negali popiežius, patriarchai, imperatoriai ir delegacijos. Jo tikrumą gali nustatyt tik patys tikintieji, tikinčiųjų liaudis arba, anot patriarchų kalbos, "visas Kristaus kūnas". Chomjakovas atmetė kiekvieną Bažnyčios autoritetą ir bet kokį skirtumą tarp mokančiųjų ir besimokančiųjų-klausytojų. Jis ėjo dar toliau ir katalikams su protestantais iš viso paneigė teisę dalyvauti visuotiniame Bažnyčios susirinkime dėl jų individualizmo ir racionalizmo.
Šiandien.. .
Į pop. Jono XXIII šaukiamą visuotinį Bažnyčios susirinkimą ir kvietimą į vienybę vienas pravoslavų teologas, dekanas Florovskis, taip atsako: "Kvietimas vadinamųjų "schizma-tiškų Bažnyčių" vyskupų į Romos Bažnyčios susirinkimą kaip stebėtojų gali Rytų-Vakarų Bažnyčių suartėjimui tik pakenkti. Tai primena liūdną Florencijos visuotinį susirinkimą ir privestų prie tų pačių ar net blogesnių pasėkų. Prieš formalų Bažnyčių "susitikimą" turėtų eiti ilgi pasiruošimai įvairiose bažnytinio gyvenimo bei praktikos plotmėse. Šiuo momentu nei Rytai nei Vakarai dvasiniu požiūriu nėra šiam "susitikimui" pasiruošę". (Sendbote der russischen christlichen Studentenbewegung, Paris 1959 Nr. 52, I, 9).
Be to, Rytų Bažnyčia, priešingai Chomja-kovo išvedžiojimams, suskilo į daugelį individualių — tautinių bažnyčių, vadinamųjų au-tokefalių. Dar XV amž. graikų-slavų-rumunų Bažnyčios, vadovaujamos Bizantijos imperatorių ir Konstantinopolio patriarchų, sudarė bent moralinę vienybę tarp savęs ir jos galėjo atstovauti lyg vienai Rytų Bažnyčiai Feraros-Flo-rencijos visuotiniame susirinkime. Šiandien gi jos visos yra suskilę į grupes ir valdomos įvairių patriarchų: Konstantinopolio, Maskvos, Artimųjų Rytų, Balkanų šalių ir rusų emigrantų hierarchų. Kas dabar gali kalbėti jų vardu? Ir ar tai ne paradoksas, kad Maskva daro žygių tapti visos Rytų Bažnyčios centru? Miestas, kuriame vyksta negirdėta istorijoje kova prieš Dievą, Bažnyčią ir krikščionybę!
Turint dėmesyje tokius dabarties faktus, atrodo, kad ir šiame artėjančiame Bažnyčios visuotiniame susirinkime vienybės atstatymo galimybės yra ribotos. Bet akivaizdoje didžiojo, tiesiog istorinio pavojaus, kurį neša komunizmas visai krikščionybei šiandien, atrodytų, kad vienybės siekimas yra vertas net ir herojiškų pastangų. O pavojus, atrodo, daug didesnis už turkų pavojų Konstantinopoliui prieš 500 metų. Ar Rytų Bažnyčia ir apskritai krikščionybė šį pavojų ir iššūkį supras, parodys netolima ateitis — dabartiniame Bažnyčios visuotiniame susirinkime.
1. A.S. Chomjakow, l'Eglise latine et le protestantisme au point de vue de 1' Eglise d'Orient, Lausanne et Vevey 1872. 2. Joseph Gilt, The Council of Florence, Cambridge 1959. 3. G. Florowski, Ueber das bevorstehende Konzil der roemischen Kirche. Sendbote der russischen christlichen Studentenbewegung, Paris 1959. 4. Wilhelm Neuss, Die Kirche des Mittelalters, Bonn, 1946. 5. Dr. Joseph Lortz, Geschichte der Kirche, Muenster 1948. 6 Bernhard Schultze, Das Unionkonzil von Florenz, Stirnen der Zeit, Freiburg, Sept. 1959. 7. Thaddeus Mac Vicar, Third Council of the Lateran, Huntington 1960.
|