Prel. M. Krupavičius straipsniu "O vis tik Jurgis tebešventas" (Draugas, 1961 m. gruodžio 22 d.) gražiai susumavo paskutiniais mėnesiaiskilusias kalbas apie šv. Jurgį. Kalbos ir rašiniai laikraščiuose šiek tiek primena anas dienas, kada mes bruzdėjome dėl mūsų pasiuntinybės deformavimo Vatikane. Žinoma, šis paskutinis dalykas, būdamas daugiau praktiško bei apčiuopiamo pobūdžio, kur kas garsiau skambėjo mūsų čionyktėj išeivijoj nei dabartinė jurgine problema. Abu sambrūzdžiai dar ir dėl to gretintini, kad jie turi bendras šaknis Vatikane, kur padaryti tam tikri sprendimai juos pažadino.
Pretekstas šv. Jurgio sąjūdžiui kilti buvo išbraukimas iš šventųjų tarpo šv. Filomenos, nes ji pripažinta mitologine būtybe. Atrodo, ši žinia asociacijos keliu paveikė kiek nusivokiančius Bažnyčios istorijoj ir jiems įteigė mintį: "Jei Filomena, tai turėtų būti ir Jurgis". Išvadą mielai pasigriebė publicistai, kuriems pirmiausia rūpi pamaitinti visuomenę staigmenomis. Gerbiamas prelatas gražiais vaizdeliais iš patirties parodė, kaip mūsų žurnalistai be niekur nieko sugretino Jurgį su Filomena ir tarė jį esant Vatikano išbrauktą iš šventųjų tarpo. Kad čia žurnalistų klysta, parodė prelatas pagal Actą Apost. Sedis, No.-10 (1960), kur apeigų kongregacijos paskelbta nauja rubrikų kodi-fikacija. Kodifikacijos pakeistame kalendoriuj šv. Jurgiui palikta bal. 23 d. ir ji laikoma ko-memoratyvine švente. Vadinasi, Jurgis paliko šventasis, kaip ir buvo.
Akivaizdoj šios jurginės kontroversijos pasišoviau trumpu straipsniu pavaizduoti šventojo asmenybės bei jo legendų nuostabią istoriją ir parodyti, kaip jo kultas plito Vakaruose ir Rytuose. Baigsiu kai kuriais samprotavimais apie jo garbinimą Lietuvoj.
1. Istorinis šv. Jurgis
Pagal įsigyvenusią tradiciją tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioj, šv. Jurgis buvo Romos imperijos karys (tribūnas) ir žuvo Sirijoj (Palestinoj) Diokletiano krikščionių persekiojimo metu (303). Jo kančios diena užrašyta balandžio 23 vadinamojoj Jeronimo martirologijoj, kilusioj IV a. iš siriškos martirologijos, atseit, yra gan senos datos. Šis padavimas bus kilęs iš to meto istorinių aplinkybių, t.y. Diokletiano krikščionių persekiojimo fakto ir rytietiškų kultų. Istorijai yra žinomas Diokletiano pirmas krikščionių persekiojimo ediktas 303 metais, kurį Rytuose uoliai vykdė jo vietininkas Galerijus jau po 303 m. Tačiau veltui j ieškotume tikruose istoriniuose šaltiniuose kario Jurgio kankinių tarpe. Kai gražiausių legendų apipintas šventasis ir rytinėj bažnyčioj net didžiuoju kankiniu garbinamas nerastas istoriniuose šaltiniuose, pradėta abejoti jo buvimu. Bene pirmas suabejojęs jo istoriškumu buvo Jonas Kalvinas. Juo pasekė kiti renesanso ir reformacijos laikų istorikai, daugiau kritiškai žiūrėję į praeitį. Buvo linkstama įtarti legendose Jurgiu išvirtus kokį žinomą maždaug IV a. rytų kankinį, k.a. Nestorą, Demetrijų, Helpidijų. Labiausiai prikibta prie žinomo ari joniško vyskupo Jurgio Kapodokie-čio, savo elgesiu blogą vardą pelnusio Aleksandrijos vyskupo ir minios 361 m. nužudyto.
Bene pirmas mokslininkas, tapadinęs šv. Jurgį su arijoniškų Aleksandrijos vyskupu, buvo danų-olandų istorikas Izaokas Pontanus (1571-1639). Gera proga suliedinti abu Jurgiu buvo vyskupo kilmė iš Kapadokijos, iš kurios ir šventasis kai kurių legendų kildinamas. Prieš Pontano teoriją išėjo kovoti ir tuo pačiu gelbėti mūsų šventąjį pirmiausia jėzuitai bolandistai, užsimoję leisti Šventųjų Gyvenimus (Acta Sanctorum). Jų vienas iš žymiausių leidėjų D. Papebrochas (1628-1714) įspūdingai polemizavo su I. Pontanu ir tuo davė pirmą kritišką šv. Jurgio tyrinėjimą. Bolandistų erudicijai savo gilumu būdinga jo studija (Acta Sanctorum, III t.) yra kritiška apžvalga jurginės literatūros nuo V iki XVII a. Papebrochas, jieškodamas istorinio šv. Jurgio, tarė jį buvus IV a. Bažnyčios istoriko Euzebijaus veikale minėtą bevardį kankinį jaunuolį iš Nikomedijos, suplėšiusį viešai Diokletiano paskelbtą anti-krikščionišką ediktą. Už tai jis buvęs mirti pasmerktas. Ši Papebrocho prielaida nerado pritarimo; iš Euzebijaus istorijos jo išvilktam jaunuoliui, pagal vėlesnius duomenis, linkstama teikti Jono vardas.
Po jėzuitų aštrios kritikos mūsų kalbamo šventojo tapadinimas su ar i jonišku vyskupu gal būtų dingęs iš istorijos mokslo, jei jo nebūtų atgaivinęs garsusis istorikas E. Gibbonas savo veikalu "Decline and Fall of the Roman Em-pire" (skyr. 23). Jis su tam tikru "laisvamanišku" patosu išdėstė Aleksandrijos Jurgio negarbingą karjierą ir jo tragišką mirtį. Pagal Gibboną, ari jonams jis buvęs brangus, ir jie, virtę vėliau katalikais, įvedę jį į katalikų Bažnyčios šventųjų tarpą. "Nekenčiamas svetimasis, užtrynęs laiko ir vietos pėdsakus, užsidėjo kankinio, šventojo ir krikščionių didvyrio kaukę".
Šiuose Gibbono žodžiuose kalba švietimo ideologijos žmogus, kuriam visa, kas susieta su Bažnyčia ir tikėjimu, niekinga rodosi. Taip aštriai pasisakydamas, Gibbonas nepaisė vieno fakto, kuris jo teoriją griauna. Juk arijonas vyskupas Jurgis buvo didelis priešas katalikiško tos pačios Aleksandrijos vyskupo Atanazo, kuris dėl tikybinės maišaties net pakartotinai turėjo patirti tremties. (Žinomas jo įspūdingas lotynų kalba išlikęs posakis, kuriuo jis tremiamas ramino savo susijaudinusius tikinčiuosius: "Nollite conturbare. Nébula est, quae cito per-transit"). Tad neįmanoma, kad šito didelio kovotojo dėl ortodoksijos ir taip pat šventojo pripažinto priešas būtų ir tradicijos šventuoju pripažintas. Padavimai, tiesa, dažnai nesutinka su tikrove, bet kad jie pjautųsi su ja, — neįsivaizduojama. Nepaisant to, Jurgio aleksandriš-kio ir Jurgio šventojo tapadinimas nemirė iki mūsų šimtmečio. Jis dar strūkso gan žymiose šv. Jurgio monografijose kurių čia nėra progos ir net reikalo suminėti. Jas apžvelgė garsus Miuncheno klasikas K. Krumbacheris (mir. 1909), kurio pomirtinis veikalas: Der hl. Georg in der griechischen Ueberlieferung (1911) yra pranašiausias šių dienų jurginėj literatūroj. Krumbacheris taikliai pastebi, kad visi istoriniai liudijimai ape šventąjį legendose teišlikę. Kas po šiomis legendomis slepiasi, mes tikrai nežinome ir, turbūt, niekuomet nežinosime; tačiau labai galima (hoechstwahrscheinlich), kad po jomis slypi kažkas realaus — "istorinis kankinys Jurgis." "Posakis, 'kur yra dūmai, yra ir ugnis', galioja ir šiuo atveju. Jei mes seniausią legendą tarsime dūmais esant, tai turime prileisti, kad šie dūmai ugnies, atseit, istorinės Jurgio asmenybės sukelti yra".
Panašiai pasisako ir jo mokinys J.B. Auf-hauseris: "Jurgis yra ir pasiliks istorinė asmenybė, nors mes ir nepajėgiam praskleisti tamsumos, supančios jo artimesnę gyvenimo aplinką". (Drachenwunder d. hl. Georg, 1911, p. 249).
Tad už gausių legendų kulisų slypi kokio mums arčiau nežinomo Jurgio asmenybė, kankinio krikščionio, Diokletiano persekiojimo aukos. Taip jis vaizduojamas šių dienų enciklopedijose, neišskiriant nė mūsosios. Čia jam atitenka net trys straipsniai, skirtingų autorių, kuriuose Jurgis nušviečiamas tautosakos, kalbotyros ir istorijos požiūriu. Istorinis kun. J. Vaišnoros straipsnis parašytas daugiau sekant Enciclopedia Cattolica (VI, 441) straipsniu, kurio autorius Paolo Toschi ir pažymėjo šv. Jurgio garbinimą Lietuvoj.
2. Šv. Jurgio legendos.
Retas kuris šventasis apipintas tiek gausių legendų, kaip Jurgis. Jos vešliai kerojo pirmiausiai elenistiniame Rytų pasauly, kur jos sklido įvairiomis kalbomis: be vyraujančios graikų, dar koptų, sirų, etiopų, arabų ir gruzinų. Išlikusios legendos nuo seniausių laikų traukė mokslininkų dėmesį, ir jos buvo vis tiriamos ir skelbiamos. Krumbacheris minėtame veikale paskelbė 10 graikiškų legendų ir 11 giesmių apie šventąjį. Svarbiausia vieta legendose priklauso stebuklams. Jų rinkinį lotynų ir graikų kalbomis išleido Aufhauseris: Miracula S. Georgu, 1913. Išlikusius etiopų kalboj stebuklus su lotynišku vertimu išleido Louvaino profesorius V. Arras: Miraculorum S. Georgu Me-galomartyris, Coli. Altera, 1957. Tarpe legendų bei stebuklų tekstų ypač dėmesio vertas koptiš-kas tekstas, išspausdintas kartu su anglišku vertimu E.A.W. Budge: The Martyrdom and the Miracles of S. George of Capadocia, The coptic texts, 1888. Jis laikomas priklausąs seniausių legendų grupei, jei ir nebūtų pirmykštis tekstas.
Seniausiose legendose, ypač šioj koptiškoj, vyrauja šventojo kančių vaizdai. Jis už drąsų tikėjimo išpažinimą kankinamas net 7 metus. Pasakojamos ekstravagantiškos, grubios, nešvankios, kokčios kankinimo istorijos. Jose šventasis pakartotinai nužudomas, ir nužudomas nepaprastu būdu. Jis pjūklu supjaustomas, sukapo-jamas, net išverdamas katile. Tačiau kiekvienu atveju pasirodančio paties Kristaus (kartą su angelais) grąžinamas gyvenimui. Be to, kankinamas jis padaro visokeriopų stebuklų. Veltui tuose fantastiškuose, nežmoniškuose pasakojimuose j ieškotume kokių istorinių faktų. Jei ir minimi kokie vardai, tai jie negali būti istoriniais atpažinti. Pvz., koptiškoj legendoj Jurgį pasmerkęs ir kankinęs yra kažkuris Dadianus, persų valdovas. Bet tuo vardu persų valdovas nežinomas (Aplamai, IV a. nebuvo Sirijoj persų valdovo, nes sritis priklausė romėnams). Kai kurie autoriai tarė legendišką Dadianų buvus Romos imperatorių Diokletianą, minimą jau vėlesnės datos Jurginių legendų. Minėto Krumbacherio nuomone, Dadianaus legendos yra seniausios, tuo tarpu Diokletiano jau vėliau atsiradusios. Visos legendos yra labai panašios ir, atrodo, iš vieno pirmykštės išriedėjusios; kitaip sakant, buvo nurašomos, papildomos, pakeičiamos. Tad visos jos yra lyg vienos pirmykštės legendos variantai. Krumbacheris dėl to ir drįso pareikšti dėmesio vertą nuomonę: visi senieji legendų tekstai turinio ir formos atžvilgiu atstovauja vienam pagrindiniam tipui, kuris "vienui vieno žmogaus tam tikroj aplinkoj vienu moju" (aus einem Guss) sukurtas yra" (Ibid. 317). Iš kai kurių legendos vietų, primenančių Aleksandrijos Jurgjio istoriją, Krumbacheris spėlioja, kad legendos autorius galėjo būti Egipto graikas, net gyvenęs Aleksandrijoj ir dargi arijonų koptų aplinkoj. (Ibid. 316). Bet ir spėjamas Egipto graikas vaizdavo vis dėlto ne Aleksandrijos, bet Sirijos kankinį Jurgį ir gal žymėjo jo kapą Palestinos Diaspolio (vėlyvesnio Lyddos) mieste (apie 12 mylių nuo Tel-Avivo), kur įsišaknijusi tradicija jį lokalizavo. Jau šis faktas gali būti stiprus netiesioginis liudininkas, kad turėjo būti koks didysis kankinys Sirijoj Jurgio vardu ir jo garsas toli pasklidęs. Jo koks neįprastas likimas buvo versmė įvairių pasakų, kurias sutraukė ir savo fantazija išgražino nežinomas Egipto dvasiškis ar vienuolis. Ši pirmykštė legenda turėjo būti parašyta vėliausiai V, o gal ir IV a. gale, atseit, laiku nelabai nutolusi nuo Diokletiano persekiojimų. Dar galėjo būti gyvi žmonės girdėję iš savo tėvų pasakojimus apie krikščionių kankinimus ir jų tarpe išskiriamai minimą Jurgį.
Jurgio kankinio garsas netrukus peržengė elenistinio-bizantinio pasaulio ribas. Jau V a. jo legenda žinoma Vakaruose ir, matyt, plačiai buvo skaitoma. Apie ją pirmiausia sužinome iš popiežiaus Gelasijaus (492-6) dekreto "De lib-ris recipiendis", kur skaitome: "Šventoji Romos Bažnyčia, su ypatingu atsargumu, neturi skaityti knygų . . . k.a. šv. Jurgio kančių ir kitų, kurios aiškiai heretikų rašytos". Tačiau šventieji, "kurių garbingi kentėjimai daugiau žinomi Dievui nei žmonėms", turi būti vis dėlto tikinčiųjų garbinami. Šis yra ankstyviausias liudijimas apie šv. Jurgio kančios legendos plitimą Vakaruose ir jo garbinimą bažnyčiose. Matyt, buvo skaitomos jo kokčios kentėjimų istorijos, kurios šviesiam popiežiui Gelasijui nepadoru viešai skaityti rodėsi. Tačiau pats šventojo kultas neturėjo būti pajudintas, nors "jo kančios vien Dievui težinomos". Nepaisant popiežiaus pasmerkimo, Jurgio pasijos imtos rašyti ir Vakaruose, gal remiantis kitais šaltiniais nei popiežiaus atmestaisiais. Tačiau per drąsu būtų tvirtinti, kaip daro naujos Jurgio monografijos autorius G.J. Marcus, kad Gelasijaus metu turėta kokių autentiškų šaltinių apie šventąjį (S. George of England, 1920, p. 10). Kaip ten bebūtų su šaltiniais, Jurgis pasidarė Vakaruose tikras tikėjimo kovotojas, "egregius miles" jau ankstyvaisiais viduramžiais.
Tačiau rytietiškas Jurgio kultas suklestėjo Europoj nuo kryžiaus karų, kada europiečiai kariai patys palietė šventojo kančių ir mirties vietas. Jojo kapas Lyddos mieste, per kurį jie traukė iš Jafos uosto į Jeruzalę, pasidarė jiems didelė šventenybė ir įkvėpimo šaltinis. Pagal anų laikų dvasią visai suprantama, kad legendari-nis karys Jurgis virto dangišku riterių globėju. Čia vėl kilo nauja legenda, kurioje jis yra šventasis kovotojas riterių eilėse ir veda juos į pergalę. Jis pasirodo jau pirmame kryžiaus žygy ir padeda riteriams paveržti iš saracėnų Antiochi-ją. Gal jokio krašto riteriai taip nepamilo Jurgio, kaip Anglijos trečiojo žygio metu, kur jie vaidino pirmaeilę rolę. Jų karalius Ričardas Liūtaširdis laimėjo didelį mūšį su "Šventas Jurgi!" šūkiu. Po šių žygių Rytuose Jurgis pasidarė Anglijoj dideliu šventuoju ir todėl 1222 m. bažnytinis sinodas paskelbė jį krašto patronu. Rytietiško šventojo aureolė užtemdė tautinį šventąjį Eduardą Išpažintoją. Anglijos valstybėj Jurgis išbuvo didžiuoju šventuoju iki Elzbietos I laikų. O to krašto katalikams jis palieka tuo iki šių dienų.
Kai Jurgis virto riterių globėju ir idealiu kariu, susidarė ir jo garsioji slibino nugalėjimo legenda. Jurgis ir jo slibininė legenda yra daugeliui du neatskiriami dalykai. Daugumui šventasis tėra žinomas vien kaip slibino nugalėtojas, kokis jis vaizduojamas paveiksluose. Ir mums lietuviams įprastas jo kaip raitelio vaizdas, matytas ne vienoj Lietuvos bažnyčioj, kur jis smogia jietį į žirgo trypiamo slibino nasrus. Šiame nuostabiame, darančiame Jurgį labai savaimingą ir originalų visoj šventųjų bendrijoj, vaizde įkūnyta labai sena legenda, kilusi dar prieš mūsų erą orientališkame pasauly.
Kai maždaug nuo reformacijos laikų kilo šv. Jurgio istoriškumo klausimas, radosi mokslininkų įrodinėjusių, jog orientališkame pasauly kilusi slibino nugalėjimo legenda sukūrė ir šv. Jurgį. Iškelta aikštėn trijų mitiškų būtybių, Persėjaus, Horo, Egipto dievo, ir Mitros, persų dievo, kovos su piktais padarais. Jų kovos galėjusios būti prototipu Jurgio slibininei legendai. Garsiausias yra graikiškas Persėjaus mitas, kur jis nugali iš jūros iškilusią pabaisą ir iš-gelbsti Andromedą. Šį mitą itin išpopuliarino jam skirta žinoma Euripido drama. Mitas davė progos kai kam įrodinėti, kad šv. Jurgis yra
V. Vizgirda Šv. Jurgis (vitražas)
ne kas kitas, kaip sukrikščionintas ir šventuoju paverstas Persėjus. Panašiu būdu jis buvo liedinamas su Horu ir su Mitra. Prieš Jurgio sutapdinimą su orientališko-mis legendomis pirmiausia ėmėsi kovoti bolan-distai. Jie pirmieji įrodė, jog ankstyvosios jur-ginės legendos neturėjo nieko bendra su slibinu. Slibino neturi senos koptiškos, arabiškos, etio-piškos ir graikiškos legendos. Tad Jurgio legendos augo nepriklausomai nuo orientališkų slibino mitų. Pagal bolandistus, mūsų šventojo kovos su slibinu pasakojimas kilo 14 a. Ši bolan-distų išvada įsitvirtino moksle. Tik legendos atsiradimo d?ta nukelta į 12-13 a., kaip daro, pvz. žymiausias legendos tyrinėtojas K. Aufhauseris veikale: Drachenwunder d. hl. Georg. (1911).
Aufhauseris kruopščiai kalbiškai išnagrinėjo net 42, daugiausia graikiškus, legendos tekstus ir pažymėjo jų daugeriopus variantus. Visi tekstai kilę iš vienos šaknies, atseit, kokio pirmykščio teksto. Aufhauserio nuomone (p. 243), koks pamaldus vienuolis, pasinaudojęs orientališkais motyvais, įtraukė kovą su slibinu į seną šventojo kančių ir stebuklų legendą. Geras motyvas tam galėjo būti ir Jurgio kankintojo, imperatoriaus Diokletiano, pavadinimas senose legendose "vandeniniu slibinu" (biudios drakon). Aplamai, slibinas rytuose laikytas visokeriopų piktybių simboliu, o vandenys esą jo buveinė. Mat, jūra senuose Rytuose reiškė kažkokią chaotišką jėgą, milžiną smaką, dievų ir žmonių priešą. Baisūs padarai gali iš jos iškilti žmonių giminės pražūčiai (plg. Kl. Koch, Spaetisraelitisches Geschichtsdenken am Beispiel d. Buches Daniel, Hist, Zeitschr. 193 (1961, p. 9) Tuo būdu iš jūros iškyla piktosios būtybės Apokalipsėj, Danieliaus pranašystėj ir rytiniuose mituose. Iš čia ir jurginėj legendoj smakas išnyra iš ežero gelmių. Tad rytietiški kovų su slibinu mitai netiesiogiai tarnavo šv. Jurgio legendai susidaryti, bet jie nesukūrė mūsų šventojo.
Graikiškame pasauly kilusi slibino pasaka atkeliavo į Vakarus, greičiausia kryžininkų atnešta. Čia jau ji vystėsi riterių idealų įtakoj. Šv. Jurgis darėsi pirmuoju riteriu ir pačių riterių ordinų globėju. Jis virto raiteliu kovotoju pirmiausia su netikėliais (saracėnais) dėl tikro tikėjimo ir Bažnyčios. Tad Jurgis riteris, jojąs ant balto žirgo ir j ietimi perveriąs po arklio kojomis rangantįsi smaką, yra jau vakarietiškos (lotyniškos) legendos kūrinys. Nors pati legenda ir yra graikiškosios pakaitas, tačiau šiosios minimas karys tribūnas (komes) joj jau pakeistas krikščionimi riteriu.
Yra daug lotyniškų Jurgio legendų tekstų, kurie ligšiol dar nėra pagrindinai tirti. Labiausiai žinomi du tekstai, būtent, Miunchene esąs (Codex Monacensis) ir Jokūbo Voraginiečio veikale, Legenda Aurea. Jie abu panašūs, nors galėjo kilti iš skirtingų graikiškų šaltinių. Senesniu laikomas Miuncheno tekstas. Bet jis nebuvo paplitęs viduramžiais ir ne iš jo slibino legenda pasklido Vakaruose. Tos legendos išplatinimo garbė priklauso Genujos arkivyskupui domininkonui Jokūbui Voraginiečiui (de Vorágine 1230-1298), kurio veikalas Legenda Aurea, duodąs skaitymus kiekvienai bažnytinių metų dienai, buvo labai paplitęs. Jame bal. 23 d. skirtuose skaitymuose įterpta slibino pasaka.
Vieną pagoniškos valstybės miestą kankinusi iš ežero išlendanti pabaisa (drakonas), savo kvapu nuodijusi orą ir platinusi marą. Gyventojai, gelbėdamiesi nuo jo, ėmė davinėti jam ryti vaikus, pagal burtus parinktus. Kartą burtų keliu teko būti slibino auka ir karaliaus vienturtei dukrai. Su didele širdgėla išleido karalius savo dukrą į paežerį, kur ji laukė pasirodančio slibino. Tuo tarpu pro šalį atsitiktinai jojo riteris Jurgis, užsukęs į ežerą arklio pagirdyti. Vargais negalais išklausęs, kodėl karalaitė stovi prie ežero ir liūdi. Jis ir pasiliko prie jos. Kai pabaisa pasirodė iš ežero gelmių ir priartėjo prie karalaitės, šventasis lengvai sužeidęs ją j ietimi (Kitame tekste sakoma, jog ją šventais žodžiais užbūręs). Po to slibinas pasidarė romus "kaip avis". Riteris liepęs karalaitei su iš savo kasų paimtu kaspinu vesti slibiną į miestą. Nustebinti gyventojai su pačiu karaliumi krikštijosi, ir pagoniškoji valstybė tapo krikščioniška. Šv. Jurgis tuo tarpu, "užsėdęs ant žirgo", mirtinai nudūrė slibiną, kurį gyventojai išvilko iš miesto.
Šv. Jurgis riteris ir slibino nugalėtojas pasidarė pirmaujančiu šventuoju Vakarų Bažnyčioj. Buvo tikima, kad ir danguj jis turi pirmą vietą ir sėdi Trejybės tarpe. Pažymėtina, kad minėtame Miuncheno tekste šventasis vadinamas "Adleta Christi" (Aufhauser, 184), t.y. epitetu, kuriuo viduramžiais buvo šlovinami riteriai, neišskiriant nė mums žinomų vokiečių ordino narių. Šv. Jurgio slibino istorijos grožis bei patrauklumas glūdi jos simboliškoj prasmėj. Joj vaizdingai parodoma amžina kova gėrio su piktu, kur gėris triumfuoja. Joje išreikšta giliausia žmoniškos būties ir veiklos prasmė. Štai dėl šios simbolikos šv. Jurgis su slibinu giliai įsismelkė į krikščioniško pasaulio sąmonę. Jo vardu pavadinta daug draugijų, ordinų, bažnyčių, ligoninių. Daugelis valstybių pasirinko jį savo patronu, daugelis miestų pasigamino jo slibino kovos vaizdą savo herbu. Neatsiliko ir senoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, kai jį laikė savo patronu. Bet šv. Jurgio garbė pasklido senovės Lietuvoje greičiausia ne iš Vakarų, o iš Rytų.
3. Šv. Jurgio garbinimas Rytuose ir Lietuvoje.
Kaip jau sakyta, Jurgis iškilo šventuoju ir kovotoju dėl tikėjimo pirmiausia bizantiškame pasauly. Bizantijos imperija pirmoji pasirinko jį savo patronu, o Konstantinopoly bei kituose miestuose radosi šventojo garbei skirtos bažnyčios. Bizantijoj įsigalėjęs Jurgio kultas plito pietų ir rytų slavuose drauge su krikščionybe, taip pat iš graikų imperijos ėjusia. Kultą lydėjo iš graikų kalbos verčiamos legendos — pirmiausia į senąją bulgarų, vėliau į kitas, k. a. rusų, kalbas. Kijevo Rusijoj Jurgio kultas anksčiausiai, rodos, suklestėjo Jaroslavo Protingojo (1019-1054) metu. Pats Jaroslavas savo asmeniniu patronu pasirinko Jurgį, kuris buvo ir jo antrasis vardas. Jis taip pat įkūrė to šventojo vardu Kijeve vienuolyną. Galimas daiktas, kad Jaroslavo įsteigtoj rankraščių perrašinėjimo mokykloj išverstos graikiškos jurginės legendos. Pažymėtina, kad Kijevo Rusijoj nuo pat pradžių Jurgio kultas neatskiriamai sietas su slibino nugalėjimu, ir todėl šventasis čia gavo "Nugalėtojo" (Pobedonosec) prievardį. Jo balandžio 23 d. šventė užėmė pagoniškos pavasario šventės vietą. Slibino nugalėjimas ženklino pavasario dievo pergalingą kovą su žiemos tamsybėmis. Šv. Jurgio slibiniškoji legenda tiek įspūdinga pasidarė rusams, kad jie jai skyrė jo šventei antrą dieną, lapkr. 26, minėti. Pagal padavimą, Jaroslavas jau steigdamas vienuolyną (1036) liepęs švęsti tą dieną. Jurgine lapkr. 26 d. įgijo ir didelės socialinės reikšmės Rusijoj. Iki pat XVI a. galo tą dieną buvo leidžiama baudžiauninkams palikti žemvaldžius ir persikelti į kitą vietą. Pirmiausia Teodoras I (1587-89), silpnaprotis caras ir bajorų iškamša, savo dekretu uždraudė valstiečiams kilnotis ir leido bajorams per penkerius metus j ieškoti pabėgusių baudžiauninkų. Sulig valstiečių pri-plakimu prie žemės ir šv. Jurgio dienos lengvatos panaikinimu kilo rusuose garsus posakis: "Štai tau, bobut, ir jurgine diena" (Vot tebe, babuška, i Jurjev dien).
Iš Kijevo šv. Jurgio kultas persikėlė ir į Maskvą. Nuo Dimitrijo Doniečio (1359-89), totorių nugalėtojo, Jurgis padarytas sostinės globėju. Jo slibino kovos paveikslas tapo miesto herbu. Ilgainiui sostinės herbas virto pačios kunigaikštijos ženklu. Jurgio Maskvos kunigaikštijos herbas išbuvo iki XV galo, kada jį pakeitė iš Bizantijos žlugusios imperijos pasiskolintas juodas dvigalvis erelis.
Paskutinė didelė pagarba šventajam parodyta 1769 m., kada jo šventės dieną (lapkr. 26) Kotryna II įsteigė jo vardu ordiną, skirtą pasižymėjusiems kariams. Ordinas išsilaikė iki pat imperijos galo.
Apžvelgus Jurgio kultą Vakaruose ir Rytuose, reikėtų pabaigoj aiškinti, kaip ir iš kur atėjo į Lietuvą jojo garbinimas. Deja, kol kas šio dalyko dar niekas nesiėmė tirti, o dabartinėse sąlygose to beveik ir negalima būtų atlikti. Bet tikrai žinoma, kad bent XVIII a. jis jau laikytas Didžiosios Kunigaikštijos ir Žemaitijos patronu (žiūr. P. Rabikauskas, 18-jo a. Lietuvos bruožai, Taut. Pr. I, 3, p. 365 ir ten pat p. 418). Reikia spėti, kad jo kultas kur kas ankstyvesnės datos, nei šiuose šaltiniuose pažymėtas, ir siekia XVII ar net XV a. Šv. Jurgio kulto klausimui Lietuvos D. Kunigaikštijos dėmesio verta yra rusų mokslininko Rystenkos paskelbta tarp kitų slaviškų Jurginių dokumentų ir viena gudiška legenda, jo nuomone, parašyta XVII a. Maskvoj. (Rystenko, Legenda o sviatom Georgii i drakone, 1909 p., 242) Iš daugybės legendoj prikaišiotų lenkiškų žodžių matyti, jog ji parašyta Lietuvos D. Kunigaikštijoj o j gudo ir greičiausia skirta jo šioj kunigaikštijoj gyvenantiems tautiečiams. Matyt, stačiatikų bažnyčioj įsigyvenęs šventojo kultas turėjo įleidęs šaknis ir Lietuvos guduose. Iš kitos pusės, nebūtų pagrindo nuneigti ir vakarietiškos Jurgio kulto įtakos Lietuvai. Šiuo atveju lemiamos reikšmės galėjo turėti ir Vokiečių ordinas. Juk ordinų patrono vardas buvo labai populiarus juose. Jie vadino jo vardu savo pilį Rygoj. O ir Lietuvoj (Žemaičiuose) pastatytai pirmai piliai davė Jurgio (Georgenburgo) vardą (šiandieninis Jurbarkas). Šv. Jurgio vėliava (raudonas kryžius baltame dugne) turėjo garbingą vietą kryžiuočių karių eilėse ir po ja kovėsi su pagonimis lietuviais pirmiausia svečiai samdiniai. Ir Žalgirio mūšy stojo prieš Vytauto pulkus atvykėliai iš Vakarų, susibūrę po mūsų šventojo vėliava.
Akivaizdoj fakto, kad kryžiuočių garbintas šventasis tapo ir lietuviams brangiu šventuoju, susiduriam tiesiog su istoriška ironija. Juk krikščioniškas riteris, dangiškas kovotojas prieš saracėnus pasirenkamas globėju tų pačių saracėnų palikuonių (Mat, vakariečiai krikščionys pravardžiuodavo ir lietuvius saracėnais, atseit, savų rytietiškų priešų vardu). Šv. Jurgio, to kryžiuočių šventojo, pasirinkimas globėju patvirtintų ir prof. Z. Ivinskio pareikštą mintį per paskutinį Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimą Čikagoj, kad lietuviai po krikšto ypač glaudėsi prie tų krikščioniškų šventųjų, kurie ir jų priešams vokiečiams brangūs buvo.
Šiaip ar taip, Jurgis, didelis ir kontroversinis katalikų ir stačiatikių šventasis, pasilieka kiek problematiškas ir lietuviams. Bet savo pro-blematiškumu jis mums imponuojantis ir artimas. Būdamas Vakarų ir Rytų bažnyčių šventasis ir kartu mūsų patronas, jis gražiai simbolizuoja Lietuvos geografinę ir istorinę vietą tarp tų dviejų pasaulių. Dėl to tas šventas raitelis, su savo baltu žirgu ir slibiną veriančia jie-timi, turi būti itin prasminga simbolika mums ir didesnės pagarbos verta nei kitur.
|