|
|
PIJAUS XII KONSTITUCIJA "EXSUL FAMILIA" KANONŲ TEISĖJE IR GYVENIMO PRAKTIKOJE |
|
|
|
Parašė KUN. DR. JUOZAS ZELIAUSKAS, SDB
|
(Pirmąjį jos pasirodymo dešimtmetį minint)
1902 m. Eugenijus Pacelli, utriusque juris daktaratui gauti, apgynė šv. Apolinaro teisių fakultete Romoje mokslinę disertaciją tema: "Įstatymų personališkumas ir teritoriališkumas, ypač kanonų teisėj"1. Prieš bendrą to laiko mokslo žmonių pasisakymą už teritoriališkumą autorius pastato ir rodo palankumą personališ-kumo principo, kaip taisyklės, pritaikymą Bažnyčios įstatymuose.
Kad ši istorinė-juridinė studija įstengė pakilti viršum normalumo, o kartu ir atskleisti neeilines jos autoriaus asmens kokybes, galime spręsti jau iš to, kad tuoj pat jis buvo pakviestas užimti profesoriaus vietos tame pačiame Apolinaro teisių fakultete ir sykiu buvo priimtas į tiesioginę šv. Sosto tarnybą Nepaprastų Bažnyčios Reikalų Kongregacijoj, kur palaipsniui, bet, palyginti, greitu laiku iškilo iki pirmaujančių postų.
Net ir praktiškai Pacellio studija nepraėjo nepastebėta. Kaip tik tuo metu specialios Pijaus X įsteigtos kardinolų ir šiaip mokslo žmonių komisijos, su žinomu kard: P. Gasparri priešaky, buvo ruošiamas kanonų teisės Kodeksas, kurio 1912 m. projekte, 7-me straipsnyje, trumpai ir aiškiai buvo sakoma: "Lex praesumitur territorialis, ni-si aliud constet" — įstatymas laikytinas teri-torialinio pobūdžio, nebent būtų aišku, kad kitaip reikia jį suprasti. Mat, kaip minėjom, tokia buvo tada vyraujanti doktrina.
Bet sekančioje 1914 m. projekto laidoje, Eug. Pacellio studijai spaudoje jau pasirodžius, atitinkantis 8-to straipsnio įstatymas skamba jau visai kitaip, net priešinga prasme suformuluotas: "Lex non praesumitur territorialis, sed personalis, nisi aliud constet" — įstatymas laikytinas ne teritorialinio, bet personalinio pobūdžio, nebent būtų aišku, kad kitaip reikia jį suprasti.
Tiesa, ypač dėl meilės tradicijai ir dėl prielaidos, kad palaipsniui, ne staigiais posūkiais vystosi Bažnyčios doktrina — taigi ne dėl Pacellio studijos argumentų silpnumo, — įstatymų teritoriališkumo principas, kaip bendras jų supratimo dėsnis, vėliau buvo grąžintas ir galutinai užfiksuotas 1917 m. paskelbtame Kodekse. Bet lieka faktas, kad minėtoji Pacellio studija nepraėjo nepadariusi kodifikatoriams tam tikro įspūdžio bei įtakos.2
Jau nuo to laiko jos autorius pasireiškė ir kitų buvo vertinamas kaip specialistas šioj teisių mokslo šakoj.
Per beveik keturiasdešimt metų Apvaizda neramių laikų ir įvairių atsakomybių patirtim paruošia Eugenijų Pacellį kur kas didesnei misijai. 1939 m. kovo mėn. 2 d. jis yra išrenkamas popiežium ir vadinsis Pijum XII — ant jo pečių užkraunama augščiausia Kristaus Vietininko žemėje atsakomybė.
Lengva numatyti, jog mokslinis jo pasiruošimas suvaidins nemažą rolę jo, kaip augščiau-sio įstatymdavio, veikloj net ir konkrečiu personališkumo principo praplėtimu juridiniam Bažnyčios gyvenime.
Bet ir skirtumas tuoj bus pastebėtas. Jeigu jaunas studentas ir mokslo žmogus Eugenijus Pacelli savo studijoje apie Bažnyčios įstatymus virą savo dėmesį buvo kreipęs į skirtingą tų įstatymų tikintiesiems pritaikymo būdą kaip tokį, palikdamas nuošaliai, beveik nepastebėtą, įstatymų tikslą, tai dabar, tapęs popiežium ir giliai įsigyvenęs į jam pavestų sielų atsakomybę, visą savo dėmesį jis skirs įstatymų tikslui, jų teritoriališkumui ar personališkumui palikdamas tik priemonės rolę bei svarbą. Netgi pasinaudos gilesniu skirtingos priemonės pažinimu, kad galėtų taikliau pasiekti tikslą.
Ir dar. Kadangi personališkumo bei teritoriališkumo principas, dėl esančios analogijos, yra lygiai taikytinas įstatymams ir jurisdikcijai, kaip dalyko žinovas jis lengvai pereis nuo pirmųjų prie pastarosios. Šiuo antruoju atveju jis numatys net platesnes personališkumo principo pritaikymo galimybes bei reikalą. Nėra abejonės: jurisdikcijoj, — kuri yra daugiausia konkrečios gyvenimo praktikos, įvairiausių pavienio asmens ir grupių situacijų sfera — būtiną sprendimą iššaukiančių atvejų pasitaiko dažniau negu anoj didesnio nuotolio įstatymų sferoj. Nėra šio straipsnio tikslas iš eilės suminėti, tuo mažiau vispusiškai išnagrinėti įvairius atvejus, kuriuose Pijus XII, beveik dvidešimties savo popiežiavimo metų būvyje, pritaikė įstatymams ar jurisdikcijai išimties atvejo, personališkumo principą. Kaip pati straipsnio antraštė sako, norime sustoti vien ties 1952 m. rugpjūčio mėn. 1 d. konstitucija "Exsul Familia",' kuria ypatingai jautriai buvo pritaikytas minėtas išimties atvejo principas, sutveriant tam tikslui net visiškai naują "emigrantų misijo-nieriaus" juridinę figūrą.
Bet popiežiaus dokumento centrinę mintį norėtume įžvelgti kiek giliau, duodant jai prideramą vietą bendroj kanonų teisės doktrinoj, kartu ir išryškindami, ypač iš mūsų lietuviškojo taško žiūrint, jos kaip ir visos doktrinos gyvenimiškąją vertę.
7. Keletas įžanginių sąvokų pastabų. Dėl aiškumo bus pravartu tuoj pat pateikti vieną kitą esminės svarbos sąvoką, padaryti vieną kitą įvestinę pastabą.
1. Visų pirma keliame klausimą: ką reiškia augščiau pavartoti terminai "įstatymų personališkumas ar teritoriališkumas"? Kas tai per dalykas? Žinia, kad kiekvienu atveju įstatymai yra taikomi asmenims (lotyniškai: "persona" — iš čia "personališkumas"), ne teritorijai kaip tokiai. Tai bendra įstatymų personališkumo sąvoka, kurioj, kaip kiekvienas mato, "teritoriališkumui" vietos nėra.
Bet yra ir kita, specifinė įstatymų personališkumo termino prasmė, būtent, kada kalbama apie konkretų būdą įstatymais pasiekti asmenis, t.y. pavaldinius: arba tiesiogiai arba netiesiogiai, t.y. per teritoriją ir priklausomai nuo jos. Pirmuoju atveju sakoma, kad įstatymas, lygiai kaip ir asmeninis įsakymas ar teismo sprendimas, kurs iš esmės yra personalinis, "ossibus vel cuti haeret" — prie kaulų ar odos prilimpa, t.y. su asmeniu sutampa ir užtat seka asmenį, kur jis bebūtų. Toks įstatymas yra personalinis specifine žodžio prasme. Antruoju gi atveju įstatymas liečia tik tuos, kurie yra ir iki jie yra įstatymdavio valdžioj esančioj teritorijoj. Kitaip sakant, tie asmenys yra įstatymais saistomi tik per teritoriją. Tai teritorinio pobūdžio įstatymai.
Kaip konkrečius skirtingam atvejui pavyzdžius galime pacituoti dabartinio Bažnyčios Kodekso kanonus 466 § § 1 ir 6 ir kan. 14 § 1, 2°. Pirmuoju jų klebonams, kur jie bebūtų, uždedama pareiga tam tikromis metų dienomis, patiems ar per kitą kunigą, atnašauti šv. mišias už savo parapijiečius. Antruoju gi sakoma ir duodama suprasti, jog visi Bažnyčios nariai turi pareigą vykdyti atskirų teritorijų — vyskupijų, provincijų ar valstybių — kur net kaip turistai ar net bastūnai4 jie rastųs, teisėtai išleistus bažnytinius įstatymus, skirtus viešajai tvarkai palaikyti.
2. Išsiaiškinę specifinę personalinio ir teritorialinio įstatymų pobūdžio prasmę, keliame jau tolimesnį klausimą: kaip Bažnyčia savo teisėj į minėtus skirtingus įstatymų supratimo būdus praeity konkrečiai žiūrėjo ir kaip dabar žiūri: ar tik vieną jų telaiko ar abu lygiomis, ar, pagaliau, vieną kaip taisyklę, antrą kaip išimtį?
Nesiimdami čia išsamaus istorinio dalykų dėstymo, pasitenkinsime trumpai atsakydami ne tik Pacellio, bet ir kitų, kiek vėliau panašiomis studijomis pasižymėjusių5, mokslinių išvadų santrauka: iš pradžios, įtakoj romėnų teisė, — kuri buvo personalinio pobūdžio (patiems Romos imperijos piliečiams taikė "jus romanum" — romėnų teisę, gi nepiliečiams "jus gentium", t.y. nepiliečių teisę)—, Bažnyčia ir savąją teisę vystė personalinio pobūdžio linkme. Vėliau, jau viduramžiais, tiksliau, nuo Bonifacijaus VIII dekretalės "Ut animarum"11, feodalizmo itakoj, vis daugiau įsigali teritorinis principas, kurs statutų teorijos santvarkoj tampa lygiateisis su personaliniu principu, bet, naujoj moderniųjų valstybių teisės įtakoj, grįžta prie didesnio įsigalėjimo, iki pagaliau dabartiniam Bažnyčios teisės Kodekse užfiksuojamas kaip vyraujantis į-statymų interpretacijos dėsnis. Tai šiandieninė Bažnyčios įstatymų supratimo taisyklė.
Šis pastarasis istorinio vystymosi tarpsnis turi būti paimtas deramu dėmesiu, nes rodo šiandieninės kanonų teisės pastovų pobūdį: "Lex non praesumitur personalis, sed territorialis, nisi aliud constet"7. Tasai pobūdis, kaip matysime, bus pritaikytas ne tik įstatymuose, bet ir jurisdikcijoj, kurioj, kaip išimties pirncipo išraiška, ir operuos Pijaus XII sukurtas juridinis institutas "emigrantų misija".
3. Kokia galios gradacija teritoriališkumo— taigi, taisyklės — ir personališkumo — taigi, išimties — principai galės būti konkrečiai pritaikyti pagal kanonų teisės mokslą? — štai naujas, didesnės negu iš karto galėtų atrodyti svarbos klausimas. Kitais žodžiais, klausiame, kokio stiprumo galia ir veikimu teritoriniai įstatymai palies skirtingu tikslu teritorijai priklausančius, faktiškai joje besirandančius asmenis. Mat, kokioj nors teritorijoj yra ten besirandančių asmenų dėl to, kad joje jie turi pastovią buveinę — "domicilium" ar "quasi-domicilium," yra kitų, kurie ten atsirado tik kaip paregrima arba, kaip šiandien sakoma, turistai, kurie pastovią savo buveinę turi kitur; yra taipgi bastūnų — lotyniškai "vagi", -— t.y. tokių: kurie pastovios buveinės visai neturi. Betkokie teritoriniai įstatymai turės lygią galią įpareigoti kiekvieną faktiškai teritorijoj esantį ar, priešingai, vieni jų turės platesnę, kiti siauresnę galią, žiūrint, kokiu titulu yra teritorijai priklausančių ar nepriklausančių?
Atsakymas yra visų kanonistų lygiai priimtos doktrinos": dabartinė kanonų teisė tarp teritorinių įstatymų atpažįsta tokių, kurie nedaro skirtumo tarp turinčių ir neturinčių teritorijoj pastovią buveinę. Užtenka, kad žmogus faktiškai būtų toj teritorijoj, kad tuo pačiu būtų į-pareigotas tų įstatymų laikytis. Tai įstatymai pilnos teritorinės galios — "pienius territorialles"10, yra betgi kitų teritorinių įstatymų, kurie įpareigoja tiktai tuos asmenis, kurie ne tik faktiškai yra teritorijoj, bet dargi turi čia ir pastovią buveinę t.y. gyvenamąją vietą. Tai įstatymai mažesnės teritorinės galios — "minus piene territoriales"11. Yra, toliau, dar ir tokių į-statymų, kurie įpareigoja visus teritorijoj besirandančius, o turinčius čia gyvenamąją vietą į-pareigoja ir už tertiorijos ribų.12 Tai vadinamieji mišrūs įstatymai — "leges mixtae", kurie kartu yra teritorialiniai (pienius) ir personaliniai. Pagaliau, kaip jau buvo minėta, nereikia užmiršti kanonų teisėj ir grynai personalinio pobūdžio įstatymų, kurie turi ypatybę sekti asmenį, kur jis bebūtų.
Lengva pastebėti, kaip šioj įstatymų teri-toriališkumo - personališkumo gamoj (leges pienius territoriales — minus piene territoriales — mixtae-personales) pačių įstatymų veikimo galia nueina nuo pilno teritoriališkumo iki visiško personališkumo. Kaip kam gali atrodyti tik nereikalingas balastas straipsnio rėmuose pastaroji pastaba. Bet taip nėra. Mat, ji leidžia mums atpažinti tikrąsias priežastis, kodėl Bažnyčia, kuri savo Kodekse aiškiai pasisako už teritoriališkumą, tam tikrais ypatingais atvejais vistik mato reikalą padaryti išimtį — ir duoda personalinio pobūdžio įstatymus. Ir reikia sutikti, kad tokiais atvejais ir tikintiesiems bus leista — be abejo, visuomet deramu priklausomumu ir pagarba autoritetui — atkreipti Bažnyčios viršininkų dėmesį į tokios išimties naudingumą, jeigu jau ne būtinumą.
Ir reikalas štai koks. Jeigu peržvelgsime palaipsniui nuo pilnos iki nepilnos teritorinės galios įvairius teritorinio pobūdžio įstatymus ir nužengsime iki grynai personalinio pobūdžio įstatymų, jieškodami atsakymo į klausimą: kokių specifinių tikslų tais skirtingo pobūdžio įstatymais Bažnyčia siekia? — štai ką pastebėsime: kad kuo įstatymas yra pilnesnės teritorinės galios, tuo labiau juo siekiama socialinio gėrio, kuriam priklauso bendroji tvarka, bendroji ramybė, bendroji gerovė ir kuo įstatymas yra daugiau personalinio pobūdžio, tuo labiau juo siekiama individualaus pavienio asmens ar grupės gėrio. Ir kadangi esminis Bažnyčios misijos tikslas yra kaip tik sielų išganymas — kur ir glūdi augščiausias individualus pavienio tikinčiojo gėris, gi socialinis gėris Bažnyčiai yra tik priemonė bei misijos sėkmingumo sąlyga: kada tam tikrais ypatingais atvejais minėtas individualus pavienio bei didesnės ar mažesnės tikinčiųjų, kaip pavienių asmenų, grupės gėris (kurs, kaip minėjom, yra esminis Bažnyčios tikslas) atsiranda konkrečiam pavojuj dėl socialinio gėrio (kurs yra tik priemonė), Bažnyčia pagrįstai mato reikalą daryti išimtį to pavienio ar grupės labui, atsisakydama, iki išimties atvejo sąlygos tęsis, ano socialinio gėrio augščiausiam tobulumo laipsny. Ir duoda personalinio pobūdžio įstatymą kaip išimtį Kodekso teritorinei santvarkai.
Žinome, kad ne visi sutiks su mūsų argumentacija, taip bendrai pritaikyta įstatymų sferai. Yra juk personalinio pobūdžio įstatymų, kurie visiškai neliečia socialinio gėrio, lygiai kaip yra ir tokių, kurie socialinio gėro yra net reikalaujami.
Sutinkame, kad įstatymų sfera yra reikalinga gilesnės analizės ir įvairių kitų paskirstymų, ypač žiūrint iš vadinamojo vidaus ir išorės foro pusės (forum internum ir forum externum). Bet mūsų tikslas yra, kaip greičiau pereiti į jurisdikcijos sferą, kur mūsų pastaba ras tinkamesnį pritaikymą ir kur "Exsul Familia" konstitucija bus konkreti išimties atvejo reikalavimų išraiška.
4. Šioj vietoj iškyla dar vienas svarbus klausimas, pro kurį negalime patyloms praeiti. Augščiau trumpai suminėjom, kaip Pijus XII, šios srities kanonų teisės žinovas, pasiremdamas analogija, kiek tai liečia personališkumo ir teritoriališkumo principus, nuo įstatymų sferos drąsiai perėjo prie jurisdikcijos. Ir štai klausimas: koks santykis yra tarp įstatymų ir jurisdikcijos sferų, kitaip sakant, kuo iš tikrųjų remiasi minėtoji analogija?
Visų pirma tenka čia prisiminti, kad Boni-facijaus VIII dekrete "Ut animarum" kanonų teisėj įstatymų sferoj pritaikytas teritoriališ-* kumo principas, kurs reiškiasi posakiu "Extra territorium jus dicenti impune non parentur"— už teritorijos ribų magistrato be bausmės galima neklausyti — yra paimtos iš garsiojo romėnų juriskonsulto Povilo13, kurs buvo jį supratęs kaip tik magistratų jurisdikcijos sferoj. Taigi reikia prileisti, kad istoriniu požiūriu teritoriališkumo principas ne iš įstatymų perėjo į jurisdikciją, bet, priešingai, iš jurisdikcijos į įstatymus, Tai viena.
Negalima abejoti, kad tarp šių dviejų sferų tikrai egzistuoja realiu pagrindu pagrįsta analogija, kuri yra taipgi pagrindu kai kurioms savybėms pereiti iš vienos į kitą. Tai antra.
Kaip tik į šį pastarąjį teigimą norime nuodugniau pažvelgti. Kaip žinome, Bažnyčioj visa galia yra skirta dvigubai misijai: teikti tikintiesiems sielos išganymo priemones, ypač sakramentus, ir efektyviai vadovauti jiems išganymo kely. Iš čia dviguba ir galia šventimų ("potestas ordinis"), ir jurisdikcijos ("potestas jurisdictionis")14.
Lietuvos kryžiai
Ši pastaroji, paimta plačia prasme, apibrėžiama kaip "visa Bažnyčioj esanti valdymo galia — "universa potestas regendi in Ecclesia"15 — ir apima ne tik galią, kuria tikintieji valdomi "in agendis" (jurisdikcija siaura "prasme), bet taipgi "in credendis" (tikėjimo bei moralės tiesų mokymo galia: "potestas magisterii"). Mus čia domina tik pirmoji, būtent, jurisdikcija, paimta siaura žodžio prasme, kuri mokslo sistemoj dalijama j įstatymų leidimo, teisiamosios ir vykdomosios šakas.
Jos po Montesquieu (1755) valstybių aparatuose yra ne tik viena nuo kitos skirtingos, bet ir atskirtos bei viena nuo kitos nepriklausančios. Taip turime parlamentus, kurie įstatymus leidžia, magistratūras ar teismų organus, kuriems teisiamoji galia priklauso, ir egzekuty-vines valdžias, kurios kaip tik vykdomąja galia paremtos.
Kitaip yra Bažnyčioje. Ši, būdama pozityvi Kristaus, Dievo-Žmogaus institucija, bet kokią valdymo galią gauna tiesiogiai iš Dievo ir teisėti viršininkai, t.y. popiežius visai Bažnyčiai, pavieniai vyskupai atskiroms vyskupuoms, yra vieninteliai visos galios vykdytojai. Štai kodėl bet kokia bažnytinė galia negali būti tiek nuo popiežiaus ar vyskupų atskirta, kad galėtų vadintis nepriklausanti.
Bet yra aišku, kad nei popiežius nei vyskupai negali patys vieni visko apeiti. Ir jeigu faktiškai patys vieni ar Bažnyčios santaryboje ar sinode asmeniškai pavartoia įstatymų leidimo galią, paprastai paveda jie kitiems jų vardu veikti teisiamąja ir vykdomąja galia. Pirmuoju atveju popiežiaus vardu veikia šv. Sosto tribunolai, vyskupo-ordinaro vardu — oficiólas, padedamas pagal reikalą sinodalinių ar prosinodalinių teisėjų. Antruoju gi atveju popiežiaus vardu veikia įvairios šv. Sosto kongregacijos, o vyskupo-ordinaro vardu paprastai generalinis jo vikaras.
Iš to viena yra aišku: kad įstatymų leidžiamoji teisiamoji, ir vykdomoji galios, ypač bažnytinėj santvarkoj, yra trys analogiškos galior, — jos yra ne kas kita, kaip trys tos pačios ju-risdikcinės galios šakos. Štai kur glūdi jų ana-logiškumo pagrindas, ant kurio ir remiasi visoms joms bendras teritoriališkumo bei perso-nališkumo principas.
5. Paskutinis klausimas: ar, kartu su Bažnyčios santvarkoj dominuojančiu teritoriališkumo principu, kuris, kaip matysime, pagal augš-čiau minėtą analogiją bus pritaikytas ir jurisdikcijoj, ir kas daugiau — pereis iš įstatymų į jurisdikcijos sferą?
Taip. Kartu su teritoriališkumo ir persona-liškumo principais — pirmojo kaip taisyklės, antrojo kaip išimties — pereis ir abiejų jų santykiavimą normuojantis pagrindas, būtent, augščiausias pavienio asmens ar grupės individualus gėris kaip pats Bažnyčios misijos tikslas ir socialinis gėris, kaip priemonė ar misijos sąlyga. Ši pastaroji su pirmąja susikirtimo atveju, pagal skirtingą vertybių santykiavimo dėsnį, turės anai nusileisti. Tai ir bus atvejis, kada turės būti pritaikytas anas išimties atvejo, t.y. personalinės jurisdikcijos principas. Bet šis pastarasis išimties atvejo principas tik tol turės pateisinimą būti pritaikytas, iki tęsis išimties atvejo sąlygos, t.y. iki nebus su-normalėjusios pavienio asmens ar grupės esimo ir gyvenimo sąlygos.
17. Personalinės jurisdikcijos institutai dabartiniam Bažnyčios Kodekse. Dabartiniam Bažnyčios Kodekse vieninteliai teritorinės jurisdikcijos institutai yra diecezija ir parapija'". Ir štai klausimas: ar egzistuos ir kaiv vadinsis personalinės jurisdikcijos institutai, kurie, turės būti išimtis ir priešprieša teritorinei diecezijai ir parapijai? Kad tokių institutų egzistencija Kodekso prileidžiama, kažkokio įrodymo nereikia. Faktas, kad Kodekso jie pripažįstami. Nekalbėsime čia apie personalinius institutus kaip išimtį ir priešpriešą teritorinei dioce-zijai: jie mus mažiau domina. Priešingai, giliau įžvelgsime tuos personalinės jurisdikcijos institutus, kurie sudaro išimtį ir priešpriešą teritorinei parapijai, nes čia turės pritaikymą ir konstitucija "Exsul Familia".
Taigi, pirmasis tokių institutų, kurs dar ir ši?ndien turi savo svarbą kanonų teisėj, yra eilė personalinių jurisdikcijų, atsiradusių iš pozityvios egzempcijos iš teritorinės parapijos jurisdikcijos. Tokie yra atvejai, pagal kan. 464 (plg. kan. 1368, kur duodamas atvejis egzempcijos a jure), asmenų, šeimų, grupių ar įstaigų, augštesnės instancijos pozityviai išimtų iš teritorinės parapijos jurisdikcijos. Bet ir ties šiuo atveju, kaip mažiau mus interesuojančių, ilgiau nesustosime.
Antrasis tokių personalinės jurisdikcijos institutų, kurie sudaro išimtį ir priešpriešą teritorinės jurisdikcijos parapijai, pagal Kodeksą17, yra personalinė parapija.
Kodėl "parapija"? Kodeksas, kurs rodo visą savo palankumą teritoriniam Bažnyčios padalinimui ir teritorinę parapiją vadina "pars territorii dioece-sis"18, kurios titularui, pavadintam klebonu, patiki parapijai priklausančiųjų sielos išganymo atsakomybę per "pastoraciją" ar sielovadą —
Antanas Mončys MADONA (dažytas akmuo)
"eura animarum", įžiūri šiame juridiniame teritorinės santvarkos institute pačią Bažnyčios misiją. Ir kada, ypatingais atvejais, kaip tai dėl sielų išganymo Bažnyčia apsisprendžia nutolti nuo teritorinės parapijos instituto ir, išimties keliu, leidžia kurtis personalinio pobūdžio jurisdikciniam institutui, net ir šiuo atveju vartoja aną patį "parapijos" terminą19, nors jau nebe tiek teritoriją išreiškiantį, kiek dvasinę šio naujo juridinio instituto misiją, t.y. minėtą "eura animarum."
Bet be teritorijos santykio negali apsieiti ir personalinė parapija. Prileidus, kad visos Bažnyčios teritorijoj— nekalbant jau apie atskirų valstybių ar miestų teritorijas — gali priseiti įsteigti daugiau personalinių parapijų, reikia rasti būdą taip paskirstyti tarp jų išimties atvejo tikinčiuosius, kad konkrečiais jurisdikcinės galios panaudojimo atvejais bet kas galėtų būti tikras savo priklausymu vienai iš jų. Tam nieko geresnio nesurasta, kaip atsižvelgti į teritoriją: kurioje valstybėje, kuriame mieste ar miesto daly kas gyvena, paprastai to teritorinio padalinio personalinei parapijai ir priklausys. Yra betgi aišku, kad teritorinis pobūdis čia nėra esminis nei vispusiškai tikras ir užtat faktiškai dar griebiamasi kitų pagalbinių kriterijų minėtam priklausymui užtikrinti.20
Tai tik bendra personalinės parapijos, kaip išimties ir priešpriešos teritorinei parapijai, sąvoka. Bet kadangi šis juridinis institutas mus ypač interesuoja, matome reikalą pažvelgti į jį iš visų pusių, iškelti bent svarbiąsias jo savybes, kad galėtume kiek didesniu dalyko pažinimu pasisakyti ir mūsų lietuviškosiomis problemomis, nekalbant jau apie konstitucijos "Exsul Familia" bendron juridinėn panoramon įterpimą. Visų pirma, personalinių parapijų turime griežtai skirti dvi skirtingas rūšis, kurios skirtingais principais Kodekso traktuojamos: rytų apeigų ir tautines parapijas.
Pagal dėsnį, kuriuo bet kokia Vakarų kraštuos rytų apeigų institucija ar svarbesnis potvarkis yra tiesioginėj šv. Sosto žinioj ir priklausomybėj, nieko nebus galima šiuo atvilgiu daryti be šv. Sosto sutikimo ir intervencijos, — kas atitinka indultą, apie kurį kalba kan. 216 § 4. Bet kartą įsteigus rytų apeigų dieceziją ar parapiją, dėl palankumo ir globos, iš vienos pusės, kuriuos Kodeksas teikia skirtingų apeigų tikintiesiems21, dėl visiškos tylos rytų apeigų parapijų atžvilgiu minėtame kan. 216 § 4, kuris įvairiai varžo tautines parapijas, iš kitos pusės, jokių varžymų ar apribojimų iš Kodekso jos neturės, lygiai kaip jų neturi teritorinės diecezijos ir parapijos. Kitaip sakant šios rūšies diecezijos ir parapijos gaudent favore ju-ris (naudojasi teisės palankumu), lygiai kaip ir teritorinės.22
Kitaip yra su tautinėmis parapijomis (apie tautines diecezijas Kodeksas net į kalbą nesileidžia!)23. Šioms pripažįstama tik išimties atvejo juridinė padėtis. Jos neturi Kodekso palankumo24, nes jos yra tik laikinai pateisinta priešprieša teritoriniam Bažnyčios padalinimo pobūdžiui.
Iš to išplaukia kan. 216 §4 statomi varžtai, t.y., kad tokios parapijos negali būti įsteigtos be specialaus šv. Sosto sutikimo - indulto. Bet dar ir kas kita. Visų pirma, personalinės-tautinės parapijos įsikūrimu kur nors nepanaikinama tos teritorijos natūrali teisė turėti ir teritorinę parapiją, jeigu jos ten dar nebūtų, kaip neatimama radikaliai teritorinės parapijos klebonui galia į visus šios ribose gyvenančius tikinčiuosius. Personalinės, ypač tautinės parapijos buvimo faktas tik apriboja tų galių vartojimą iš teritorinės parapijos klebono pusės link personalinės parapijos tikinčiųjų. Iš to seka, kad personalinės parapijos tikintiems veiks dvi jurisdikcijos: radikali — teritorinės parapijos klebono, aktuali bei faktina — personalinės. Šią personalinės-tautinės parapijos atvejo jurisdikciją reikia laikyti kumulatyvine, jeigu kalbama apie pačią jurisdikciją (tiek teritorinės, tiek personalinės parapijų klebonų dėl skirtingų teritorinio ir personalinio pobūdžio principų), išimtinę arba eks-kluzyvinę, jeigu, priešingai, kalbama apie jos vartojimą (kurs priklausys tik personalinės parapijos klebonui).
Ši doktrina — tai logiška išvada ano teritorinio principo, vyraujančio dabartinėj Bažnyčios padalinimo santvarkoj. Gi tas principas, kaip jau minėjom, prileidžia išimtį, bet tik tiek, kiek ji yra reikalinga, kiek tai liečia esminius parapijos elementus: jurisdikciją, kuri yra pagrindas parapinei pastoracijai, pavaldinius, kurie yra tik tos tautybės, laiko atžvilgiu, t.y. kaip ilgai ji tęsis. O dėl jurisdikcijos: tik išimtinis jos vartojimas yra reikalingas personalinės parapijos klebonui, kurs jam vienam ir priklauso. Bet nėra jokio reikalo, kad šios rūšies tikintieji tuo pačiu būtų išimti iš anos radikalios jurisdikcijos, kuri, sulig teritorinio principo, priklauso teritorinės parapijos klebonui.
Nieko panašaus negalima pasakyti apie teritorinės parapijos tikinčiuosius, į kuriuos išimtinę teisę — tiek pačios jurisdikcijos, tiek jos vartojimo atžvilgiu — turės tik teritorinės parapijos klebonas.
Personalinės-tautinės parapijos atveju išvados aiškios: bet koks teritorinės parapijos klebono jurisdikcinis veiksmas, nors ir pažeidžiąs personalinės parapijos klebono teisę (dėl ko šis teisėtai galės skųstis augštesnei instancijai), turi ir palaiko visą juridinę vertę. To negalima pasakyti apie personalinės parapijos klebono veiksmus teritorinės parapijos tikinčiųjų atžvilgiu.
Ir dar: bet kada personalinės-tautinės parapijos tikintieji laisvai gali pereiti į teritorinę parapiją, tuo tarpu kai teritorinės parapijos tikintieji negali priklausyti personalinei parapijai, kiek tai liečia jurisdikcinius veiksmus.
Šitokiose sąlygose būdamos, tautinės parapijos gali išsilaikyti tik joms priklausančiųjų vieningumu, kitaip sakant, bendra gera valia, bendrais siekimais.
Nors ir taip apribotas šis personalinės jurisdikcijos institutas atrodytų dar labiausiai tinkarnas bent daugumai išimties atvejų ir panaudotinas be didesnių sunkumų.
O vistik kitaip galvojo šios srities teisės žinovas Pijus XII, kurs daugeliui konkrečių išimties atvejų matė personalinės parapijos instituto netinkamumą ir jo panaudojimo sunkumus, kuriems išvengti ir davė "Exsul Familia" konstituciją.
Iš tikrųjų, nemažų sunkumų reikia matyti jau pačioje personalinės-tautinės parapijos stei-gimosi stadijoje, gi vėliau net pavojingų situacijų. Užtenka prisiminti tiek lietuviškųjų, tiek kai kurių kitų tautybių parapijų istoriją.25. Jau vien dėl to galėtų būti pateisintas Kodekso nepalankumas personalinei-tautinei parapijai.
Tiek teritorinės, tiek tautinės parapijos į-steigimui turi sutapti keli būtini elementai: užtektinas skaičius tikinčiųjų, parapijai reikalingi pastatai, apie kuriuos galėtų grupuotis ir kuriuose pasireikštų parapijinis veikimas, eilė visokių reikmenų privataus ir viešo katalikiško gyvenimo apraiškoms, nuolatinis ir pastovus pajamų šaltinis tiek parapijos personalo išlaikymui, tiek kitiems konkretiems katalikiško gyvenimo bei apaštalavimo reikalavimams patenkinti. Ne paskutinis sunkumas gali būti klebono pareigoms tinkamo asmens turėjimas, kadangi beveik visada reikalas eina apie ypatingų kokybių reikalingus asmenis.
Kai kuriems iš minėtų elementų Bažnyčia, remdamasi eilės amžių patirtim, nepasitenkina paprastu numatymu, bet reikalauja tikrumo ir garantijų, pvz., klebonui išlaikyti pajamų šaltinio, kuris paprastai yra nejudamas turtas arba vadinamasis "beneficium paroeciale". Sunkumai duoti užtikrintą ekonominį pagrindą steigiamai parapijai kartais padidėja dėl to, kad reikalas eina apie ypač neturtingus, iš kitų kraštų atvykusius ir visko reikalingus naujakurius, ypatingai jeigu ir juos priimantis kraštas yra iš neturtingesnių.
Tiesa, pasitaiko atvejų, kad atsiranda "Apvaizdos siųstų asmenų", kurie patys vieni ar sujungtom jėgom padeda nugalėti ekonominius sunkumus, steigiant parapiją. Bet neretai tokie asmenys, nors ir būdami geros valios, yra ne-užtektinai jautrūs Bažnyčios santvarkai. Laikui bėgant, gali tapti netvarkos ar net tikinčiųjų papiktinimo priežastim.
Nors įvardyti steigimosi sunkumai yra beveik bendri tiek teritorinei, tiek personalinei parapijai, bet pirmuoju atveju paprastai yra daugiau galimybių juos įveikti: tiesiog nėra sunkumų dėl tikinčiųjų skaičiaus, lengvesnis ekonominis įsikūrimas, didesnės galimybės turėti tinkamą asmenį klebono pareigoms ir misijai.
Ypatingų sunkumų personalinei parapijai gali sudaryti skirtingų tautinių ar valstybinių interesų susikirtimo pavojai. Žinia, meilė savo tautai, tėvynei ir kraštui kiekvienam yra natūrali, o privačios ar viešos jos apraiškos yra ne tik teisėtos, bet girtinos. Tai lyg pati meilė savo motinai, broliams ir seserims ar pastogei, kurioje kiekvienas užgintiem.
Bet reikia taipgi suprasti, kad daugelis, ypač jaunesnės formacijos valstybių, kurios yra susidariusios iš įvairių kitų kraštų emigrantų ir skaitosi dar nevisiškai išėjusios iš formavimosi stadijos, dėl bendro piliečių labo, stengiasi kiek galėdamos daugiau amalgamuoti savo valdinius, duodamos visiems be skirtumo tą patį gyvenimo stilių, skiepydamos ir puoselėdamos tą pačią kalbą, per kurią visa kita į gyvenimą į-jungiama bendram labui, vieningam siekimui.
Jau dėl šitos priežasties daugelis gali kreivai žiūrėti į visa tai, kas skiria, kas priešinasi kilmės tautybių suvirškinimui ar jį sunkina. Tais atvejais skirtingų tautybių veikla lengvai randa priešų eiliniuose teritorijos piliečiuose, valdžios žmonėse ar net augštesnės instancijos bažnytinėje vadovybėje.
Ką reikėtų sakyti apie kitus, tiesa, sunkiau prileistinus, bet galimus atvejus, kada tautinių parapijų paunksmėje galėtų rasti priedangą grupės asmenų, mažiau jautrių valstybės, kurioje gyvena, interesams ir savo tautiniuose darbuose peržengtų saiko ir prideramumo ribas? Galime būti tikri, kad tokia tautinė parapija, nors ir be tiesioginės savo kaltės, susilauktų įtarimo ir didesnių sunkumų, negu galėtume įsivaizduoti. Iš čia suprantama, kokia atsarga bei budrumas yra reikalingi, kad tautinės parapijos nebūtų įveltos į augščiau minėtus įtarimus, ginčus ar apkaltinimus.
Iš kitos pusės, nemažai atsargumo reikia ir diecezijų vyskupams - ordinarams, nuo kurių tautinės, lygiai kaip ir teritorinės parapijos priklauso, kad nei jie nebūtų įtarti per bažnyčią darą tautybėms priešingą spaudimą. Religijai ir sielų išganymui visuomet į bloga išeina, kai į grynai religinę Bažnyčios misiją įsimaišo trapūs laikini interesai.
Bet iš Pijaus XII konstitucijos "Exsul Familia" nors ir netiesiogiai išvedama, — kad personalinės-tautinės parapijos institutas daugelyje atvejų visai netinka, kur iki šiol jis buvo panaudotas.
Norėdami atkreipti skaitytojų dėmesį į šios pastabos svarbą ir gal naujumą, pažymėsime, jog, giliu mūsų įsitikinimu, ji sudarė pačią pagrindinę priežastį, iššaukusią minėtą konstituciją.
Personalinės-tautinės parapijos prototipas, kaip minėjom, yra ne kas kita kaip teritorinė parapija, kuriai anoji yra išimtis ir priešprieša. Nuo šios ir analizę tenka pradėti.
Niekam nekils abejonė, kad viena teritorinių Bažnyčios institucijų — vyskupijos ir parapijos — ypatybių yra jų neribotumas laiko atžvilgiu, kitaip sakant, jų "perpetuitas". Bažnyčia tiek tatai yra įrodžiusi, kad ir šiandien juridiškai tebeegzsituoja jau seniai išnykusios vyskupijos, kurių titulu skiriami vadinamie-ii tituliniai vyskupai. Būdama mažesnės svarbos, parapija, be abejo, neturės vyskupijų beveik neliečiamumo laipsnio. Bet anas "perpetuitas" pobūdis ir jai ne be pagrindo yra taikomas.
Jeigu jieškosime, parapijos atžvilgiu, "perpetuitas" pagrindo, užtiksime jį ne tiek dvasiniame parapijos elemente — jurisdikcijoj, kiek materialiniame, kurs sudaro matomą parapijos centrą, turintį daug ryšių su parapijiečiais ir yra šių ypač branginamas. Čia parapijiečių ir statyta ir įrengta bažnyčia bei kiti pastatai; kai kur jų pačių įrengtos kapinės, kur palaidoti jų mirusieji. Čia jų palaimintos vedybos, čia jų vaikai krikštyti, čia ir kiti sakramentai priimti ir daug religinio gyvenimo valandų išgyventa. Čia pagaliau ilgiau ar trumpiau pasireiškęs organizuotas jų veikimas. Užtenka prisiminti mūsų pačių parapijas tėvynėje, kad pilnai įsivaizduotume, kaip būtume jautęsi, jeigu parapija nebūtų buvus įsteigta neribotam laikui, nebūtų buvus "perpetua".
Bet šis pats materialinis elementas, ant kurio remiasi parapijos "perpetuitas", lygiai sutinkamas ir personalinėj parapijoj. Tad ir ši bus lygiai "perpetua". Ir iš tikrųjų, tiek ji yra "perpetua", kad Kodeksas, numatydamas logišką bei gyvenimišką dalykų vystymąsi, t.y. nepalankia šiai linkmei prasme, ir užtat įžiūrėdamas rimtą pavojų šiam jos pobūdžiui, tvirtai užfiksuoja jos neliečiamumą be šv. Sosto sutikimo. 26
Albinas Elskus Uolos (V. Maželio nuotr.)
Čia keliame klausimą: tad konkrečiai kokiems tikintiesiems tiks šis personalinės jurisdikcijos institutas? Ir, imdami pavyzdžius iš mūsų pačių gyvenimo, priduriame: ar senesnie-siems mūsų emigrantams?
Žinome: šie atvyko svetiman kraštan, j ieškodami geresnių gyvenimo bei pragyvenimo sąlygų. Jei ne pačiu pirmuoju momentu, tai tikrai vėliau, daugelis jų stengėsi įsikurti įsijungti į vietos gyvenimą. Ir iš tikrųjų, po kelių generacijų iš jų vaikų pasidarė nieku nuo kitų nesiskiria to krašto gyventojai: šių interesai jau čia. Jų kalba ir papročiai yra vietos žmonių kalba ir papročiai. Jų tėvų ar senelių tėvynė — tai tik jų šeimos kilmės kraštas.
Iš to, kas augščiau buvo pasakyta, jau darosi aišku, kad jie jau nebeturi pateisinimo personalinei jurisdikcijai, atskirai tautinei parapijai, tuo labiau, kad daugelio jų ir šeimos sudarytos neatsižvelgiant į pirmykštes tautybes ir vaikai nieku nesiskiria nuo kitų gyvenamo krašto vaikų, su kuriais lanko tas pačias mokyklas ir gyvena to paties krašto interesais.
Čia ir prasideda visų didžiausi sunkumai, jeigu šios rūšies emigrantams buvo duota per-sonalinė-tautinė parapija: kaip pereiti į teritorinę parapiją, jeigu ir anoji ir ši daugiau ar mažiau yra neliečiamos ir atsiranda visuomet tokių, kurie turi interesą (o teisė šį kartą yra jų pusėje) institucijas laikyti statu quo? Iš kitos pusės, laikant institucijas statu quo, laikui bėgant, neišvengiamai bus prieita tokio taško, kad toje pačioje teritorijoje, tokiems pat, t.y. tose pačiose sąlygose gyvenantiems tikintiems veiks dvi ar net daugiau (jeigu yra daugiau tautinių parapijų) skirtingų jurisdikcijų, — kas yra aiškiai bent prieš Kodekso dvasią27, šiais atvejais nei teisė nieko negalės padaryti mazgui išnarplioti. Ir tik protingai dosniomis nuolaidomis bus prieita prie mažiau rėžiančio pačios Bažnyčios sprendimo.
Viena yra aišku: kad šios rūšies tikintiesiems netinka personalinės-tautinės parapijos institutas. Kai kas prikiš: bet Bažnyčios autoritetai savo laiku sutiko su tokių parapijų steigimu šios rūšies tikintiesiems! Atsakome: bet su kokiu spaudimu! Iš kitos pusės, Bažnyčia pati tada neturėjo tinkamesnio juridinio instituto. Žinome, kad antraeilės svarbos dalykuose ir Bažnyčia, nori-nenori, yra pajungta evoliucijai ir nuolatiniam progresui.
Taipgi dėl "perpetuitas" pobūdžio trūkumo šis personalinės-tautinės parapijos institutas netinka nei darbininkams, kurie emigruoja į svetimas šalis laikiniems darbams, kaip, sakysime, italai ar ispanai kad yra pratę emigruoti j Vokietiją, Belgiją ar kitas Europos valstybes. Aišku, ir čia trūksta "perpetuitas" sąlygos: nes tie darbininkai, darbo sutarčiai pasibaigus ar net ir anksčiau, grįš į savo šeimas ir savas teritorines parapijas.
Tai gal naujiesiems emigrantams, buvusiems tremtiniams, DP? Reikia tuojau pripažinti, kad tremtinio padėtis yra ypatinga. Jo, pavadinto politiniu išeiviu,, aptarimas duodamas prel. M. Krupavičiaus28. Bendrai, tremtiniu jis todėl vadinasi, kad ne savo laisvu pasirinkimu, o tik kitų, jo krašto engėjų prievarta, turėjo išsižadėti viso to, kas jam brangu — palikti savo namus bei tėvynę, ir atsirasti svetur. Tremtinio kaip tokio gyvenimo pradžioj stovi jam padaryta neteisybė. Si bus tik tada atitaisyta, kai bus jam sudarytos sąlygos grįžti į kraštą laisvo žmogaus ir garbingo piliečio gyvenimui. Kol tų sąlygų nėra, padaryta neteisybė tęsiasi: tremtinys jau pačiu savo esimu turi teisę ją liudyti ir kartu prieš ją protestuoti laisvų žmonių pasauly29
Neretas net iš laisvojo pasaulio žmonių, matydamas jį apdriskusį ir išalkusį, pamanė, kad užteks jį apdengti ir pavalgydinti. Ir, reikia pasakyti, dalis tremtinių susilaukė jau geresnių gyvenimo sąlygų, negu tėvynėje turėjo. Ir buvo manyta, jog tuo tremtinio problema jau išspręsta. Bet neįžiūrėta žaizda jo kaip žmogaus širdy. Ir tremtinys liko nesuprastas.
Atsitiko net blogiau. Vieno kito tremtinis buvo palaikytas kaip "niekieno dalykas" — "res nullius": norėta juo pasinaudoti savo interesams. Toks tremtinio traktavimas buvo didžiai jį pažeminantis, skaudžiai įžeidžiantis.
Tremtinys nėra paprastas emigrantas: jis yra neteisybės auka. Ir turi teisę būti suprastas. Praeis eilė metų, ir tremtinys — net grynai žmogiškų idealų įvertinimo pavyzdys! — nebus pamiršęs savo žaizdos, — tremtinio dalios ir misijos. Pasaulis turės jausti nenormalią žmogaus padėtį, kol arba atsidarys kelias grįžti į tėvynę, arba bendras likimas priglaus jį daugiau ar mažiau svetingoje žemėje.
Kaip diena aišku, kad šiam tremtiniui idealistui, kurio pasilikimas svetur yra tik laikinas, nebus tinkamas tautinės parapijos institutas, turįs "perpetuitas" reikalavimus.
Slenkant metams ir gyvenimui be perstoji-mo sijojant tautas ir pavienius asmenis, ir tarp tremtinių atsiras tokių, kurie gal ir labai greit prisitaikys prie gyvenamo krašto sąlygų taip, kad ir patys save laikys ir kitų bus laikomi nei daugiau nei mažiau kaip paprastais emigrantais. Šių pastarųjų, ypač jų vaikų ir vaikų vaikų padėtis bus lygi pirmųjų emigrantų padėčiai. Ir suprantama, nei šios rūšies tremtiniams netiks personalinės-tautinės parapijos institutas.
Tai kam gi pagaliau tas institutas tiks? Atsakome: tiks jis didmiesčiuose, kur yra užtektinas ir maždaug pastovus skaičius kokios nors tautybės, naujai atvykstančiais reguliariai atsinaujinančių tikinčiųjų, kaip sakysim, amerikiečių, prancūzų ir pan. Romoje, Paryžiuje, New Yorke, ir t.t.30
Tad koks personalinės jurisdikcijos institutas belieka paprastiems emigrantams, laikino darbo emigrantams, abiejų rūšių tremtiniams ar DP? Kad ir jiems, bent per tam tikrą metų skaičių, yra reikalinga personalinė jurisdikcija, niekas neabejoja.
Šiam klausimui atsakymo j ieškodami ir į-žengiame į patį naujausią Pijaus XII konstitucija "Exsul Familia" įsteigtą personalinės jurisdikcijos institutą "emigrantų misiją". (Bus daugiau)
Rankos V. Maželio nuotr.
1 Pacelli, Eug., "La personality, e la territorialità del-la legge, specialmente nel Diritto canonico," Roma, 1912. 2 Plg. Staffa Dino įžanginėse pastabose į Eug. Pacelli studijos laidą prancūzų kalba, Roma, 1945, p. IV. 3 A AS, 44 (1952), p. 651 ss. 4 Peregrimas-turistas lotyniškai: "peregrinus"; bastūnas: "vagus"; pig. kan. 91 CJC. 5 Van Hove, A., "La territorialité et la personalité des lois en droit canonique depuis Gratien (1140) jusqu'à Jean Andreae" (1348), Tijdschrift voor Rechtsgeschiede-nis, 3 (1921-1922), p. 277-332; De Schepper, "De territo-rialitate et personalitate legum ecclesiasticarum" Coll. Brugenses, 23 1923, p. 199-203; D Angelo, S., Jus Diges-torum I, Romae, 1927, p. 145 ss.; Onclin, "De territoriali vel personali legis indole," Gembloux, 1938; Mammill, "The obligations of the traveler according to canon 14," Washington, 1942; Michiels, G., OSMCap., "Normae Générales Juris Canonici, I, Parisiis-Romae, 1949, p. 366 ss. 6 1928 m.: kan. 2.1. 2 in VI° 7 Kan. 8 §2 CJC. 8 Pig. kan. 91 CJC. 9 Už visus pig. Michiels, G., "Normae Gener. Juris can.," I, Paris-Romae, p. 367 ss. 10 Plg. kan. 14 §1, 2°. n 11 Plg. kan. 13 §2. 12 Michiels, G., op. cit., p. 368 ss. 13 D. 20. II. 1. 14 Kan. 108 §2. 15 Pacelli, Eug., op. cit. 1945 m. laida prancūzų kalba, psl. 4 ir išnašos 1 ir 2. 16 Kan. 216 §1. 17 Kan. 216 §4. 18 Kan. 216 §1.
19 Kan. 216 §4. 20 Pvz., JAV-bių praktikoj visiems pažįstamas prie parapijos "prisirašymas". 21 Plg. kan. 98, ypač jo paragrafą 2, kur "varii catho-lici ritus" lygiai globojami. 22 Conte A Coronata, M., OFM Cap., Institutiones Juris can.," Torino, 1939, p. 367 išnaša 4. 23 Tarp kan. 216 s. 4 juridinių šaltinių kard. P. Gas-parri cituoja Inocento III, rv-joj Laterno santaryboj, 1915 m. išleistą įdomų dekretą, kuriuo įsakoma vyskupams, kurių teritorijoj yra "populi diversarum linguarum," skirti atskirų tautų tikintiesiems jų tautybės kunigus "viros idoneos", bet neleidžia turėti toj pačioj vyskupijoj skirtingų tautybių vyskupus, kad neatrodytų, jog vienas ir tas pats kūnas turi kelias galvas. 24 Conte A Coronata, M., op. cit., p. 367 išnaša 4. 25 Pavyzdžiu pacituosime V. J. Fecher, SVD, "A Study of the Movement for German National Parishes in Philadelphia and Baltimore," disertacija doktoratui Grigaliaus Universitete Romoj, 1957 m.; Sužiedėlis, S., "šv. Pranciškaus lietuvių parapija Lawrence, Mass.", 1953 m., ir Dr. Ant. Kučas, "šv. Petro lietuvių parapija South Boston, Mass.", 1956 m. 26 Kan. 216 §4. 27 Kan. 460 §2. 28 Krupavičius, M. Lietuviškoji išeivija, Castelnuovo Don Bosco, 1959, p. 14. 29 Ibid., p. 25. 30 Čia turime omeny asmenis, priklausančius įvairioms diplomatinėms, kultūrinėms ar prekybinėms įstaigoms ar misijoms, kurių personalas, bendrai pastovus skaičiumi, reguliariai atsinaujina savo sudėtimi.
|
|
|
|