|
|
Parašė FELIKSAS JUCEVIČIUS
|
"Kuomet rami tyluma buvo visa apėmusi, ir naktis savo bėgyje buvo padariusi pusę kelio, iš dangaus, nuo karališkojo sosto nužengė į sunaikinimui paskirtos šalies vidurį visagalis tavo žodis."1 Bažnyčia panaudojo šitą raštų ištrauką Kalėdų liturgijai, nes Jėzus yra jai Dievo Žodis. Evangelistai pasakoja šitą įvykį realistiškiau. Štai vienas tekstas: "Anomis dienomis atsitiko, kad išėjo ciesoriaus Augusto paliepimas surašyti visą pasaulį. Pirmas surašymas buvo padarytas Sirijos valdovo Kirino. Visi ėjo įsirašydinti, kiekvienas į savo miestą. Tai ir Juozapas, kadangi jis buvo iš Dovydo namų ir giminės, ėjo iš Galilėjos, iš Nazareto miesto, į Judėją, į Dovydo miestą, kurs vadinamas Betliejus, kad įsirašydintų drauge su pažadėta sau moterimi Marija, kuri buvo nėščia. Juodviem tenai esant, atėjo jai metas gimdyti; ji pagimdė pirm-gimį savo sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ji prakartėje, nes jiems nebuvo vietos užeigoje."2
Norėdami šitą lemtingąjį įvykį įstatyti į pasaulinės istorijos rėmus, turime grįžti atgal maždaug porą tūkstančių metų, būtent i tuos laikus, kada Tolimuose Rytuose kinų didžioji imperija, suvienyta ir stipri, su Konfucijaus išmintingu mokslu pagrįsta civilizacija, buvo bepradedanti priimti budizmą kaip religiją. Amerikos žemyne Meksikos, Hondūro bei Peru kultūros mėgino savo pirmuosius, nedrąsius žingsnius. Vakaruose graikiškai - romėniškas pasaulis buvo baigtas suvienyti Romos imperatorių. Tiksliai nusakant šito įvykio datą, reikia atskaityti pirmyn maždaug trisdešimt metų nuo to garsiojo Akciumo mūšio, kur Oktavijanas Augustas suvienijo po savo skeptru Artimuosius Rytus ir Europą. Tuo metu šitoje žemės dalyje buvo ramu, ir Romoje Janaus šventykla, kuri, tik karams siaučiant, atsidarydavo, buvo užrakinta. Tai rodė, kad prie Viduržemio jūros prisišliejusios tautos su rimtimi laukė Didžiojo Vyro.
Šimtmečių tėkmėje užtinkame begales vardų, kurie siejami su svarbiais įvykiais. Žmonijos istorija būtų sunkiai suprantama, jei iš jos išbrauktume Hamurabį, Nabuchodonosarą, Aleksandrą Didįjį, Julių Cezarį, Čingiskaną, Napoleoną ir kitus. Kaip tautų, taip ir imperijų likimas prabyla paprastai didelėmis asmenybėmis. Lemtinga yra ir jų idėjų galia. Žmonės su giliais įsitikinimais turi įtakos gyvenimui. Kas gali paneigti Konfucijaus, Budos ar mūsų laikais Gandhio įtaką Tolimųjų Rytų civilizacijoms, Rousseau — prancūzų revoliucijai, John Locke — Amerikos demokratijai, Hėgelio, Nietzsches ir Markso įtaką fašizmui ir komunizmui? O ką bekalbėti apie Jėzų! Kas beliktų iš Vakarų civilizacijos, jei visiškai atsietumėm nuo jos dviejų tūkstančių metų senumo krikščionybę? Atsiranda žmonių, kurie laiko Jėzų mitu. Bet tada ar nereiktų laikyti jiems mitu taip pat krikščionybę ir Vakarų civilizaciją? O gal tai ir yra mitas? Gal būt neoplatonikas Sallustius yra teisus, sakydamas, kad visas pasaulis esąs vienas didelis mitas?
Tačiau pasaulis nėra mitas. Nei žmonijos istorija. O jei tai ir būtų mitas, tai tas mitas būtų nuostabi tikrovė. Šitokia tikrovė yra ir Jėzaus. Vienoje vietoje Hėgelis teigia: "Žmogų geriausiai aptaria jo darbai. Gyvenimas neatskiriamas nuo žmogaus. Jėzaus darbai yra nepaprasti. Nepaprastas yra ir Jo asmuo. Kai Jonas Krikštytojas nusiuntė savo mokinius paklausti Jėzaus, ar jis tikrai Kristus, tai jis pats liepė tai spręsti iš darbų: "Eikite ir papasakokite Jonui, ką esate girdėję ir matę: aklieji regi, raišieji vaikščioja, raupsotieji pagydomi, kurtiniai girdi, mirusieji keliasi, beturčiams skelbiama Evangelija."'' Arba: "Darbai, kuriuos man pavedė Tėvas atlikti, tie patys darbai, kuriuos darau, liudija apie mane, kad Tėvas mane siuntė."4
Jėzus išsiskiria iš kitų mirtingųjų ir savo idėjomis. Raštai pastebi, kad klausytojai stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip tas, kuris turi galios.5 Bet kuo Jėzaus mokslas skirtingas nuo kitų? Ką jis turi ypatingo savyje?
Visų pirma krinta į akis Jėzaus pasaulio vizija. Ji turi visai naujas dimensijas. Graikams ir kitiems prieškrikščioniškosios eros žmonėms atrodo gamtinis pasaulis be pradžios ir amžinas. Jėzui jis tėra tik trapus kūrinys. Mozė ir pranašai skelbė dar prieš jį, kad jis sutvertas. Jėzus paneigia ir jojo amžinumą. Dažnai girdime iš jo lūpų, kad dangus, t.y. sideralinis pasaulis, ir žemė praeis, bet jo žodžiai nepraeis. Kaip Platonui, taip ir jam realioji būtis yra ne gamtinė, bet toji, kuri pojūčiam neprieinama. Ar ją vadinsime antgamtiniu, ar dvasiniu pasauliu, ar dangumi, tai ne esminis dalykas. Svarbu tik, kad ji yra tikra būtis ir mūsų ateitis. Štai kodėl Jėzus liepia krauti turtus ne žemėje, bet danguje. Dangus užtikrintas amžinumu, ir saugus nuo kandžių ir vagių.
Su antgamtinio pasaulio vizija siejasi Jėzaus tikėjimo samprata. Niekas prieš j j nei po jo taip nepabrėžė tikėjimo svarbos. Žinojimo pagalba žmogus suvokia gamtinį pasaulį ir priverčia jį sau tarnauti. Tikėjimu jis praregi dvasines plotmes ir užsitikrina amžinąjį gyvenimą.
Antgamtinis pasaulis yra tikrovė. Tikėjimas yra jo racionali intuicija. Jėzui ne tikėjimas sukuria dangų, bet dangus pagimdo tikėjimą. Tikėjimas yra nuostabi galia. Užtenka turėti tikėjimą kaip garstyčio grūdą, kad būtų galima kalnus perkelti. "Tikinčiam visa galima", sakydavo Jėzus
Pagaliau Jėzus išeina su nauja socialine konstitucija. Josios turinys atbaigiamas artimo meile. Pagoniškasis pasaulis pažino erosą. Kas matė graikų ir romėnų deivių Afroditės ir Veneros statulas, tas gali suvokti šitos meilės prigimtį. Ją nusako trys žodžiai: kūnas, aistra ir grožis. Meilė, kurią Jėzus nori įdiegti į žmonių širdis, visai kito pobūdžio. Jos esmė glūdi aukoje, ir jos simbolis — kryžius. "Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris aukoja savo gyvybę už savo prietelius.'" Artimo meilės apreiškimas yra viena iš svarbiausių žmonijos istorijos datų. Jai prilygsta tik minties švystelėjimas žmogaus smegenyse. Aišku, su tuo nesutiks Nietzschės Zaratustra ir visi tie, kurie skelbia ir vykdo savimeilės evangeliją. Bet tai nesvarbu. Jėzus ir artimo meilė yra didžiausi žmonijos istorijos stebuklai.
Iš pradžių Jėzaus mokslas buvo daugeliui sunkiai suprantamas. Kai Povilas pradėjo jį skelbti Atėnuose, reakcija buvo šalta ir ironiška. "Pasiklausysime tavęs apie tai kitą kartą" — mandagiai pertraukė jo kalbą Aeropago klausytojai. Šiltesnį priėmimą rado tik vargšų sluogsniuose. Nenuostabu. Juk jiems pirmiausiai ir buvo skirta "linksmoji naujiena". Paprasti Galilėjos žvejai buvo šito mokslo pirmieji skelbėjai. Ir vis dėl to prieš juos neatsilaikė nei Atėnų išminčiai, nei Romos legijonai.
1 Išm. 18, 14-16 2 Luk. 2, 1-7 3 Mat. 11, 2-5 4 Jon. 5, 36 5 Mat. 7, 29 6 Jon. 15, 12
V.K. Jonynas Bėgimas į Egiptą (spalvotas piešinys)
|
|
|
|