Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVAIGŽDĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS JURKUS   
(Iš Vilniaus legendų ciklo)

PRIE UNIVERSITETO yra išlikęs observatorijos bokštas. Čia senais laikais nusileisdavo didieji žvaigždynai — saulės ir planetos — per teleskopą keliaudavo į auditorijas, į miestą.

Vilnius jau buvo visko matęs. Tolimiausių šalių pasiuntiniai, turtingiausi kunigaikščiai svečiavosi, pravažiavo vaizbūnai su brangiausiom prekėm — su Kinijos arbata, Naujojo Pasaulio tabaku, persų šacho kilimais. Dainavo čia Italijos dainininkai. Dabar štai atkeliavo žvaigždynai. Šienpjūviai, Grigo Ratai, Lyra, Gulbė, Paukščių Takas buvo čia pat, lyg sustoję ant Bekešo, Trijų Kryžių, Gedimino kalno. Kad žvaigždynai būtų dar arčiau, smuklininkai perdažė senas iškabas ir pasivadino naujais — planetų ir Zodiako ženklų vardais. Štai ramiausiai eidamas Pilies gatve, atsiduri į Saturną. Ir kaip durų nepraversi, kaip nepaliksi auksinuko: ten gersi alų, užsimovęs saturnišką skrybėlę. Vilniaus gatvėje graži mergina kvies į Venerą, kur bus muzika ir šokiai. Vokiečių gatvėje, kur švyti Marsas, geri degtinę iš metalinių indukų.

Dar ne visa. Prisimeni, kad esi gimęs liepos gale — Liūto žvaigždyno ženkle. Laukia tavęs ir Liūto smuklė. Ten prisikimšęs paštetų, užgėręs midaus ir vyno, būsi kaip liūtas — tvirtas ir galingas.

Tada jau nueisi į observatorijos bokštą ir tiesiai sakysi: nori matyti savo žvaigždę. Savo žvaigždes turėjo faraonai, Babilono karaliai, romėnų cezariai, argi tu, garbingas vilnietis, neturėsi savo žvaigždės. Iš tokios gausybės juk yra viena ir tau skirta.

Astronomas, jėzuitas ir profesorius (tai gudriausias vyras), parodys tau žvaigždžių dienoraštį. Jį rūpestingai tvarko su broliuku, kas vakarą stebėdami žvaigdžes ir surašydami, kaip jos keliauja per Vilnių. Sužinojęs, iš kur tu kilęs, kada gimęs, suras ir tau žvaigždę. Pradžiugęs tu net savo piniginę praversi, — juk reikia paremti mokslą . ,

O gal iš to bokšto galima surasti dar niekieno nematytą žvaigždę? Nejaugi visos suskaitytos, kaip kareiviai. Jų tiek daug, kad turi būti liekama ir Vilniui. Tai būtų Vilniui garbė ir pasididžiavimas.

Žvaigždėm susirūpino ir Radvila, Vilniaus vaivada. Jei jo žmonės nuolat kalba apie žvaigždes ir jas net užgeria, turi ir jam rūpėti.
—    Kad taip naują žvaigždę suradus! — suko jis ūsus, sėdėdamas bibliotekoje ir vartydamas astronomijos knygas. Tada žvaigždės krikštynom Vilniaus kalnuose išstatyčiau visas patrankas ir tūkstantį parako statinių paversčiau dūmais. Ir pavadintume ją Vilniaus žvaigžde — Stella Vilnensis. Koks būtų garsas jo miestui! Štai jūrininkai plaukia audringomis jūromis ir sako: mus išves Vilniaus žvaigždė!
Radvila nubloškė knygas ir pats atsegtu apsiaustu nuplevėsavo į jėzuitų akademiją: Žinojo, kad tie krankliai jėzuitai išsigąs jo, protestanto. Bet jis Kalvino raštais neužsidengė akių, — jis matė visus, ir visur ir visada pagelbėjo, kad jo miestui ir kraštui būtų geriau.
Atėjęs akademijon, kur didikus paprastai priima su iškilmėm, su vaidinimais, jis tuoj padėjo pinigų maišelį.

—    Aš tyliai ir labai privačiai. Neskambin-kit varpu ir visų nešaukit. Noriu pasikalbėti su tom galvom, kurios žvaigždynus siekia.
Tuoj prieš jį atsisėdo astronomas su akademijos rektoriumi.
—    Didis jūsų mokslas, tad nestumkit ir šio maišelio. Jis neturi protestantiškų erezijų — jo pinigai lygiai limpa ir prie katalikų. Pridėsiu ir daugiau, tik man suraskit naują, neregėtą žvaigždę. Jos krikštynomis aš pats pasirūpinsiu.
—    Dar daug yra žvaigždžių. nepastebėtų ir neištyrinėtų. Tikriausiai ir mes tokią surastume, bet mūsų teleskopas per silpnas.
—    Nuperku patį didžiausią, kokį tik surandate pasaulyje. Ne tokius pinigus išleidžiame kariuomenei ir pilim. Paklosiu auksu ir žvaigždžių kelionę.

Atkeliavo ir naujas teleskopas iš Antverpeno ir įkopė į astronomijos bokštą. Įkopė ir vaivada Radvila. Purtėdamas iš juoko, stebėjo mėnulio raukšlėtą veidą, Saturno skrybėlę, rūkus Paukščių Take.
—    Dabar pirmyn į mūšį, laimėkit mum naują žvaigždę, — tarė linksmas Radvila.
Teleskopas buvo tikrai geras, ir profesorius Hiacintas pamatė daugybę naujų žvaigždžių. Iš to pulko reikėjo parinkti vieną, didžiausią, gerai akim regimą, tokią, kuri dar neatžymėta knygose. Ir tai būtų astronomas greit padaręs, jei ne vienas nuotykis.

Kartą vėlų vakarą, stebėdamas žvaigždes su savo sekretoriumi, broliu Florencijum, jis netyčia užgavo teleskopo vamzdį, ir šis palinko. Kai vėl pažvelgė, atrodė it kas degančią žvakę būtų prie stiklų prikišęs — šviesos prisipildė visas vamzdis. Gal kometa, gal didelė žvaigždė kriste įkrito į teleskopą? Pradėjo sukinėti, derinti stiklus, j ieškodamas ryškumo. Ir štai jis net aiktelėjo — teleskopo stikle mergina! Parodė ir savo sekretoriui, ir abu net persižegnojo. Jėzuitų teleskope moteris!

Negalėjo taip pakilti iki bokšto ir įlįsti vamzdin, kad iš jų pasišaipytų: ko jūs, kvailiai, stebit žvaigždes! Į žemę žiūrėkit! Joje kur kas daugiau gražių žvaigždių! Iš jų pasirinkit Vilniaus žvaigždę!

—    Kaip tu manai? — prabilo sujaudintas brolis. — Gal ta mergina atkeliavo iš žvaigždynų? Juk skaitėm knygose apie planetas. Gal ir ten žmonės gyvena? Gal štai mes pamatėm Marso gyventoją? Mes pirmieji pamatėm, mes iš Vilniaus! O koks būtų džiaugsmas tada kunigaikščiui ir karaliui! Visą paraką iššaudytų mūsų garbei. Mūsų akademiją išgarsintų pats popiežius!
Profesorius Hiacintas dabar atsikvošėjo ir ėmė dairytis. Pastebėjo nulenktą teleskopą. Vėl pažiūrėjo.
—    Broli, mes į žemės žvaigždynus žiūrime! Tai mūsų laikų mergina! Teleskopas pasviręs!
—    Vilnele tu skaidrioji, — brolis dar labiau sujudo. — Teleskopu galima regėti ne tik žvaigždes, bet ir žmones! — jis pūkšdamas lenkėsi prie vamzdžio. — Žinoma, mūsų laikų mergina! — patvirtino išmintingai. — Kiek daug žvakių su-sidegus. Žiūrėk, verkia. Verkia kaip žmogus!
Žiūrėjo abu. Abu tarėsi.

Vilnius jau užgesė žiburius. Kur nors toli toli yra dar degančios žvakės. Mergina su ašarom. Gal kur toli stovi pilis, didelė, neįveikiama. Ten verkia uždaryta kalinė. Laisvės verkia.
Kiek kartų jie žiūrėjo iš bokšto ir nematė ašarų. Jei dabar išvydo, tai reikia ką nors daryti.
—    Daug kas verkia, — atsakė brolis Floren-cijus. — Pamirškim ašaras ir keliaukim į žvaigždynus. Reikia skubėti surasti žvaigždę Vilniui. Ateis tuoj Radvila, nepasitiksi jo su keliom ašarom.

—    Ar mergaitės viena ašara nėra brangesnė už daugelį žvaigždžių? — mąstė Hiacintas. — Jei nušluostysi ašarą vienam iš mažutėlių, man nušluostysi, — pasakė Kristus.
—    Tėve Hiacintai, čia pamokslas ir gražus pamokslas žmonėm. Bet Šv. Raštas liepė žmogui užvaldyti žemę. Štai, kas yra, Vilnele skaidrioji! Nepasiduokim ašarų nuplaunami! Žvelkim į žvaigždynus! Gal štai tik dabar pasirodys žvaigždžių žvaigždė, tūkstančius metų keliavus į mus, kad pasveikintų Kristaus atpirktą žemę. Toji žvaigždė tars žemei: ir aš esu dangaus papuošalas, pasirinkite mane, į savo knygas įrašykite. Gal žvaigždė tik trumpam stabtels ir vėl nueis, keliaus tūkstančius metų, kad vėl pamatytų mūsų žemę. Jei dabar mes jos neregėsim, su-šlapsim nuo ašarų, tai kokie mes mokslo vyrai?

—    Jei žmogus žmogaus neguos, tai žvaigždės ims verkti, kad žemė tokia negera! — atsakė profesorius ir liepė pašaukti rektorių ir vienuolyno viršininką.
Šie tuoj buvo bokšte ir abu pripažino: mergina verkia. Ji nelaiminga. Reikia tuoj siųsti žmogų ir jieškoti. Bet kur keliausi, kai tokia naktis. Čia reikia būrio ginkuotų raitelių su deglais. Raitelius gi turi Radvila. Reikia pašaukti kunigaikštį. Jis minkštuose pataluose siūbuojasi. Jei dėl vienos ašaros vaivada kelsis, tai niekada neteks jam miegoti! Jis gali nesikelti, tegu duoda būrį vyrų. Tiek jam, tiek ir mum rūpi žmonės. Jis neatsisakys!

Pakilo pats rektorius ir nuėjo į Radvilų rūmus, kurie buvo čia pat, skersai gatvės. Kunigaikštis net iš lovos išsirito.
—    Žvaigždę surado anie šlovingi vyrai! — pūškė jis,  skubėdamas rengtis.  Užsimetęs ap
siaustą, pasitiko rektorių. — Nesitveriu džiaugsmu. Aš pats turiu būti bokšte, — tarė jėzuitui ir pirmas žengė. Ūždamas ir pūkšdamas jis užkopė bokštą ir tuoj užgriaudė:
—    Ar didelė, ar graži?
—    Kunigaikšti, čia truputį kitoks reikalas. Mes pamatėme mergaitę.
—    Mergaitę žvaigždynuose?! Pasiutimas! Pritruksiu parako tokiai šventei.
Astronomas dar norėjo aiškinti, bet kunigaikštis pats sėdosi prie teleskopo.

—    Ir kas galėjo sapnuoti, kad kažkur žvaigždėse gyvena žmonės, tokios dailios merginos ir dar verkia!
—    Tai mūsų žemės mergina, gal net mūsų vaivadai priklauso, — įsiterpė rektorius ir visa paaiškino.
—    Štai, kunigaikšti, ir turime klausimą: ar dangaus žvaigždes stebėti, ar pirma pasirūpinti mūsų žmogumi.
—    Mes kol kas dar gyvename žemėje ir atlikime tai, kas mums svarbiausia, — atsakė kunigaikštis. — Žvaigždės nepabėgs. Suspėsime jas nukelti nuo dangaus, bet žmogus gali pabėgti. Aš tuoj siunčiu raitelius.

Subildėjo Radvilų rūmai, užsidegė deglai, o ginkluoti vyrai išlėkė į tamsias gatves. Žvalgėsi, jieškojo apšviestų langų, bet kur tu juos rasi. Visa užgesta Vilniuje, palieka tik žvaigždės budėti.

Kitą dieną žmonės įtartinai žiūrėjo į astronomijos bokštą, į vaivados vartus. Atrodė ne taip, kaip visada. Bokšte šmėkšteli juodas vienuolis. Ir ko jam dabar laipioti, kai turi smilkyti koplyčioje? Ach, greičiausiai žvaigždė įstrigo į teleskopą! Ko dabar vaivados vartai praviri? Ko naktį jo kareiviai lėkė užmiestin? O gal ten į ąžuolo viršūnę užsikabino žvaigždė? Žinoma, nauja žvaigždė. Susidėjo jėzuitai su eretiku ir štai Vilniaus žvaigždė jau surasta! Taip ir pagavo nerimas ir keistas džiaugsmas, kad nė patys nepajuto, kaip pravėrė Saturno ar Marso duris. Smuklėse pasigavo brangiausias taures už Vilniaus žvaigždę.

Radvila gi vėl sėdėjo astronomijos bokšte. Dieną gali įžiūrėti, kur buvo tasai langas, nes teleskopo niekas nepajudino. Įžiūrėjo. Ugi Antakalnio dvare degė žiburiai ir ašaros žibėjo anam veide.

—    Tam aš esu vaivada, kad visus prižiūrėčiau ir visiems suteikčiau džiaugsmo, — tarė kunigaikštis griausmingai. — Jeigu kas verkia mano mieste, aš pats nušluostysiu ašaras.

Ir Antakalny, didžiūno rūmuose, rado liūdną veidą. Radvila dabar pamatė ir suprato, kas yra tos ašaros. Seniau nenorėjo jų nušluostyti. Net jų nematė. Dabar iš tolimo bokšto regėjo ašaras ir mokslo vyrų akyse pažadėjo nušluostyti.
Jis tarė rumų maršalui:
—    Pranešk kunigaikščiui: sutinku, kad mano sūnus vestų jo dukrą!

Vilniuje šaudė visos patrankos, kai buvo Radvilų sūnaus vestuvės. Po vestuvių jis vėl nuplevėsavo į akademiją ir tarė:
—    Nesigailiu įdėtų pinigų ir dar jum duosiu. Stebėkit žvaigždes, kelkit mokslą. Nauja žvaigžde jūs nebesirūpinkit. Ji jau surasta. Liepiau į giminės knygas įrašyti, kad jėzuitų astronomas surado man gražiausią ir geriausią žvaigždę — mano marčią!

Tuos įvykius dar ilgai minėjo Vilniaus žmonės, šnekučiuodamiesi žvaigždynų smuklėse, sustoję prie sodų vartelių ties šuliniais. Tik Vilniuje taip galėjo atsitikti. Čia ašara brangesnė už žvaigždę. Naujo vaivados žmona ar ne žvaigždė? Žvaigžde ji šviečia bažnyčios klaupte, žvaigžde pereina gatvę, žvaigždė ji rūmuose, žvaigždė savo vaikams, žvaigždė ji miesto vargšams ir našlaičiams.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai