| |
|
|
|
DONELAITIS, HESIODAS, VIRGILIJUS IR BIBLIJA |
 |
 |
 |
|
Parašė J. TININIS
|
Žinome, kad Donelaitis buvo skaitęs Virgilijaus "Georgikas" bei Hesiodo "Darbus ir dienas". Galimas daiktas, kad abi šios poemos paskatino jį parašyti ir lietuvių kalba panašų kūrinį. Tačiau, palyginę minėtas poemas su Donelaičio "Metais", terandame tarp jų tik tematinį giminingumą ir bendrą eiliavimo formą, būtent — hegzametrą. Nors Hesiodas bei Virgilijus savo poemose apdainuoja žemės ūkio darbus per keturis metų laikus, bet jokiu būdu negalima tvirtinti, kad Donelaitis jais sekė, išskyrus hegzametrą, kurį jis bene pats pirmasis pritaikė lietuvių kalbai. Visi trys autoriai savo poemose retkarčiais mini tuos pačius naminius bei laukinius gyvulius, paukščius ir gamtos reiškinius, bet koks skirtingas jų atvaizdavimas! Kiekvienas autorius regi šiuos dalykus savo vizijose savaip, bet autentiškai.
Peržiūrėję Donelaičio "Metus" bei Hesiodo "Darbus ir dienas", bene artimiausią tematinį giminingumą ar panašumą randame tose poemų vietose, kur autoriai apdainuoja šiaurės vėjus ir žiemos šalčius. Štai tų vietų ištraukos:
Hesiodas, "Darbai ir dienos", 504-535 eilutės.
Sausio mėnesio niaurių dienų pasisaugok,
Nes jos visos tinka tik jaučio odai nulupti.
Venk speigų, nes jie pasidaro žiaurus, kai pučia
Žemėje šiaurys per Trakiją, per žirgingąją,
Siaušdams didelę jūrą ir virkdydams žemę bei
girią.
Jis užpuola atšlaitėse ąžuolus augštaviršūnius
Ir pušis tvirtašakes, lenkdamas juos prie
dosningos
Žemės. O tada visa giria ima staugti,
Žvėrys drebėti bei uodegas brukti tarpan savo
kojų:
Tirta net ir tie, kurie prisidengę kailiu,
Nes jis perpučia tankius, dengiančius odą jų
plaukus.
Jis nesulaikomai eina per standrią jaučio net odą.
Taipgi jis pralenda švelniai per plaukus
dailiuosius.
Bet šiaurys bejėgis pralįsti pro avino odą,
Apdengtą vilna tankia. O tačiau seną padarą
žmogų
Jis sulenkia kaip ratą, bet nepraeina pro švelnią
Odą mergaitės, kuri troboj su motina sėdi
Dar neišmokyta Afroditės šviesplaukės darbo:
Ji nusiplauna švelnų kūną, ištepa lygią
Odą aliejais ir eina žiemos vakare savo lovon,
Apsupta saugiai keturių savo kambario sienų,
Kai tuo tarpu oktopas bekaulis graužia sau koją
Savo šaltojoj buveinėj, nes saulė nebeparodo
Jam ganyklų, o keliauja per kraštą ir miestus
Afrikiečių tamsiaodžių ir menkai beapšviečia
Tautą helenų. Tuo metu visi neraguoti
Bei raguoti miegotojai girių, gailiai ir graudžiai
Dantimis kalendami, bėga tolyn per kalnuotus
Krašto miškus ir visi tik uoliai sau prieglobsčio
įieško:
Jie dabar turi rūpestį vieną — surast kokią
tankmę
Ar uolos lindynę. Kaip žmogus su lazda ar
Lūžusia nugara, galvą bei žvilgsnį nuleidęs į
žemę,
Taip ir jie klajoja, bandydami sprukti nuo
sniego.
Donelaitis, "Metai", ketvirtoji giesmė, 26-57 eilutės.
Taip visiems bedejuojant, štai, pažars pasidarė,
Ir tuo žiemiškai visur plazdendami vėjai
Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.
Iš debesų žiema po tam, iškišusi galvą,
Nei pikčiurna kokia, su mėšlais rudenio barės
Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus,
Ik ji jau po tam, rudens iškopusi mėšlus,
Ant visų baisių klampynių kelią padarė
Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.
Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarį linksmą
Šventėm ir žoleles jo margas sav nusiskynėm,
O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigėm,
Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė,
Ir žiema sav žiemiškas kvietkas nupynė.
Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai
Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo
Ir, nei puderuoti ponaičiai, stov įsirėmę.
Bet kiti nuogi žagarai tarp jų pasilenkę,
Būriškai po stogais jų stovėdami, dreba
Ir raudodami kloniojas, kad švilpina vėjai.
Bet ir kerplėšos ir jų kelmai nusigąsta,
Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda
judint
Ir sijodams, nei su sietais, dulkina sniegą.
Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuliai girių.
Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipjaunant,
Čia viens urvoj sav šiltai kaip gal, įsigūžtęs,
O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams.
Taip, paukšteliai mieli, jums, taip mums pasidarė,
Ir taip jus, kaip mus, baugin braškėdami šalčiai.
Jus žiemos smarkums į šaltą girią nubaidė,
O mus jis besipurtindams į stubą suvarė
Ir pasišildyt nusiuntė pas kakalį mielą.
Tai taip atrodo Hesiodo ir Donelaičio atitinkamų ištraukų palyginimas. Dabar gi bandykime sugretinti Virgilijaus "Georgikų" ištrauką su keliais Donelaičio "Metų" išrašais. Abu autoriai čia kalba apie išaušusį pavasarį.
Virgilijus, "Georgikos", 315-345 eilutės.
Nors ir gudrus patarėjas, bet jo neklausyk, kai
jis liepia
Žemę arti sustingusią, pučiant dar vėjui
šiauriniam,
Nes tada žiema tebelaiko šaltyje dirvą,
O beriama sėkla šaknimis neįkimba į žemę.
Pats geriausias vynuogių sodinimo metas,
Kai pavasarį atskrenda gandras, priešas gyvačių,
Arba kai pasirodo pirmieji rudenio šalčiai,
Kai su savo žirgais smarkuolė saulė, praeinant
Vasarai, dar nepaliečia žiemos. O dabar kaip
tik jau
Toks pavasaris naudingas girių lapijai.
Dirvos pavasarį gi reikalauja gimdančių sėklų. J
uk tada visagalis Tėvas vaisinantį lietų
Siunčia iš dangaus į linksmosios nuotakos glėbį
Ir, susijungęs su ja, maitina mūs augmeniją.
Krūmuose paukščiai pragysta, o gyvulių gi
bandos
Tinkamu laiku atnaujina užmirštą meilę.
Dirvos derlingos ima gimdyti, zefyrai dvelkimais
Drungstančiais atpalaiduoja laukams alsingą
krutinę.
Atsiranda visur švelni drėgmė, ir žolės
Jau išdrįsta naujai saulei pasitikėti.
Vynmedžio gi šakelė nebebijo pietinio
Vėjo ar iš dangaus siųstųjų šiaurvėjo audrų,
Bet sprogdina pumpurus ir pasipuošia sau lapais.
Aš manyčiau, kad dienos ne kitoniškos švietė
Gimstančio pasaulio pradžioj ir ne kitokią
Eigą jos turėjo, nes ir tada didžioj žemėj
Viešpatavo pavasaris toks, o vėjai rytiniai
Žiemišką šėlą sulaikė; tada pirmi gyvulėliai
Gėrė šviesą, o žmonių giminė geležinė
Virš šiurkščių laukų pakėlė smalsiąją galvą.
Žvėrys buvo paleisti laisvai sau miškuosna,
O žvaigždynai padangėn. Švelnūs gi tvarinėliai
Atlaikyt negalėtų tokio vargo ir triūso,
Jei tarp šalčio ir karščio nebūtų poilsio ilgo
Ir jei neglobotų žemės dangaus atlaidumas.
Donelaitis, "Metai", pirmoji giesmė.
Vei, žiūrėkime tikt, jau vėl su padėjimu
Dievo Vasarą su šiltoms dienelėms jaučiame grįžtant.
Vei! kaip žemė jau savo nuogą nugarą rėdo,
Ir kaip kožnas daikts atgydams pradeda
džiaugtis.
Ant, paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę,
Linksminas ir, sumišai visur skraidydami,
juokias,
O keli tarp jų kiaušus rokuodami deda.
# # #
Ant, žiemos smarkums su šalčiais vėl pasibaidė,
Ir ilgų nakčių tamsybės jau nusitrumpin,
Vei saulelė, tikt žiūrėk, atkopdama greitai,
Brinkina jau laukus ir žolę ragina keltis;
Vei! ne daugio reiks, tuo vėl kvietkas pasidarę
Uostysim ir garbinsim pavasarį margą.
# # #
Nugi dabar, kaimynai, gentys ir gaspadoriai!
Rūpinkitės akylai, kad užardami lauką,
Daug visokio sav išbertumbit vasarojo...
Ateinančio pavasario ženklus ir darbus ir gamtos atbudimą Donelaitis apdainuoja ne vienoje, bet keliose pirmosios giesmės vietose. Iš-cituoti čia visas tas vietas beveik neįmanoma,
žiemos naktį. Iliustracija Donelaičio "Metų" laidai 1940 m. —V. K. Jonyno medžio raižinys
ir dėl to jų palyginimas su augščiau duota ištrauka iš Virgilijaus nėra pakankamai akivaizdus.
"Metų" poemos autorius, kaip ir pridera dvasiškiui, buvo geras Biblijos žinovas. Tai matyti iš kai kurių minčių, darniai įpintų į poemą. Štai pirmojoje poemos daly jis paskiria net trisdešimt penkias eilutes apdainuoti Adomo ir Jie-vos istorijai, kurią mes gerai žinome iš Mozės knygų. Jei autorius šią istoriją atpasakoja gana laisvai, pridėdamas daug savo, pagražindamas ją taikliu humoru, tai kitas Biblijos vietas beveik parafrazuoja. Pvz. Mato evangelijoje (6, 24) yra pasakyta:
Žvilgterėkite į dangaus sparnuočius:
jie nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna,
o jūsų dangiškasis tėvas juos maitina.
Tuo tarpu Donelaitis "Pavasario linksmybių" giesmėje šią mintį taip išsako:
Tu niekings žmogau! mokinkis čia pasikakint,
Kad tau kartais tropijas skūpiai prisivalgyt.
Į paukščius žiūrėk! viens prastą kirminą kramto,
O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.
Paskutinėje poemos giesmėje autorius vėl grįžta prie tos pačios minties ir, dainuodamas apie paukščius, rašo:
Jūs neprivalėt rūpintis, pas mus atsilankę,
Kaip maitinsitės ar kur šėtras savo sukursit,
Ir nei art, nei sėt, nei ką valgyt neprivalėt:
Nes jums Dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė,
Ir be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo.
Žmogaus gyvenimo trapumui atvaizduoti Donelaitis irgi ima palyginimą iš Biblijos. Sugretinkime abu tuos palyginimus ir pamatysime, kokią įtaką "Metų" autoriui darė Šventraštis. Jobo knygoje, keturioliktame skyriuje, randame šį gražų žmogaus trapumo apibūdinimą:
Žmogus, gimęs iš moteriškės, gyvena trumpą
laiką
ir yra pilnas daugelio nelaimių.
Jis išdygsta kaip gėlė ir būna sutrinamas;
bėga kaip šešėlis ir niekados nepasilieka tame
pat stovyje.
Ši Jobo mintis "Vasaros darbų" giesmėje taip Donelaičio atkurta:
Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša
Dovyds,
Nei žolelės ant laukų, dar augdami žydim.
Kožnasviens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
O po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.
Taip, iš viso taip, ir mums biedniems pasidaro.
Žmogaus laikinumo šioje žemėje mintis net keliose poemos vietose keliama. Už kokio puslapio nuo tik cituotų eilučių autorius vėl ją užkliudo:
Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis
Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.
Kaip pats Donelaitis nurodo, tą pačią mintį randame ir psalmėse, kur pasakyta: "Mano dienos nyksta kaip šešėlis, ir aš džiūstu kaip žolė".
Jei Hesiodas, Virgilijus ir Donelaitis giminingi tik bendra savo poemų tematika, tai Biblijos įtaka Tolminkiemio klebono sukurtosioms metų laikų giesmėms visiškai aiški ir įrodoma pavyzdžiais.
Donelaičio rankračtis; pirmojo puslapio dalis, natūralaus didumo. Rankraštis pirmą kartą paskelbtas "Metų" 1940 laidoje
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
