Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DONELAIČIO "METAI" IR VOKIEČIU LITERATŪRA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALF. ŠEŠPLAUKIS   
Nors Donelaičio "Metai" yra grynai lietuviškas, savaimingas ir savarankiškas kūrinys, bet, tiek vietos, tiek laiko atžvilgiu, jis pirmiausia susisiekia su vokiečių literatūra. Kokią tad veikmę Donelaitis patyrė iš tos literatūros ir kokių atgarsių jis joj paliko? Tai klausimai, kurie kyla prisiminus, kokiose aplinkybėse atsirado mūsų didžiojo klasiko veikalas.

Kalbant apie literatūrinę aplinką, kurioje kūrinys atsirado, paprastai j ieškoma įtakų, kurios daugiau ar mažiau jį paveikė. Tačiau įtakų klausimas Donelaičio "Metams" lieka opus ir vargiai išsprendžiamas, kol neturim eišsamaus veikalo, tas įtakas nagrinėjančio. Jo gal ir neturėsime, nes vargiai pavyktų įrodyti, kad kuris autorius turėjo pagrindinės reikšmės "Metų" atsiradimui. Paviršutiniai, atsitiktiniai ir abejotini lyginimai klausimo neišsprendžia.

Tiesa, kad Karaliaučiaus universitete ir lietuviškame seminare Donelaitis bus turėjęs progos susipažinti su savo meto literatūriniais reiškiniais. Čia pirmiausia, be abejo, jam bus padėjusi vokiečių kalba. Klasikinės kalbos jam bus pagelbėjusios atsidaryti klasikinės — graikų ir romėnų — literatūros lobius.

Bet nė klasikinis hegzametras, saviškai panaudotas, nesulaiko Donelaičio nuo originalaus iškilimo ano meto europinėj literatūroj. Jis tą formą bus pradėjęs vartoti dar prieš Klopstocko "Mesiją" (1748). Iš viso, lyginant su vokiečių literatūra, Donelaitis ėmė kurti dar tada, kai vystykluose tebebuvo Goethe su Šileriu, Herde-ris su Hamannu, nors jo svarbiausiam kūriniui tebuvo lemta išvysti dienos šviesą, kai tų autorių dienos baigėsi ar jų jau nebebuvo.

Laiko atžvilgiu Donelaitis, rodos, galėjo nusižiūrėti į Klopstoeką, bet vos 1883 metais dienos šviesą išvydusi "Aušra" teisingai pastebi: "Donelaitis neturėjo modelio tarp kitų tautų, o Klopštokas skraidė toli".  Tai reiškia per augš-tai, o Donelaičiui rūpėjo paprastų žmonių vargai. Tad jau dabar nebegalėtume neigti, kad jam neturėjo reikšmės Hesiodo "Darbai ir dienos" ar Vergilijaus "Georgikos", kur taip pat apstu didaktinio elemento.2 Tačiau, palyginę hegzametrus, matome, kad Donelaičio daugiau toninis, artimesnis mūsų liaudies dainai.
Iš vokiečių rašytojų, galėjusių turėti įtakos Donelaičiui, dažniausiai minimas Kleistas (E-wald Christian von Kleist, 1715-59), kurio eleginė idilė (iš plačiau užsimoto kūrinio) "Pavasaris" (1749) pagarsėjo tuo, kad naujoviškai traktavo gamtą. Nurodoma dar į tai, kad studijavo Karaliaučiaus universitete (1731-35), bet iš tikrųjų skirtingą dalyką, teisę, ir būtent tada, kai dar ten Donelaičio nebuvo. Pats kūrinys irgi tebuvo išleistas mažu tiražu draugams, tik vėliau pakartotas. Kleistas, kad ir Lessingo draugas, dar tebėra anakreontikas, tik pasiilgęs gamtos.

Galimas daiktas, kad Donelaitis buvo susipažinęs su Kleisto kūrinėliu, bet jo įtaka Donelaičiui abejotina. Net ir kaikurios paralelės (pvz. apie lakštingalą) daugiau atsitiktinės. Turime su Tetzneriu sutikti, kad Kleisto "Pavasaris" tolimas Donelaičio rašymo būdui.3 Donelaitis pirmiausia parašė "Rudenį".

Gal svarbiausia Kleisto ir Donelaičio lyginimo priežastis bus ta, kad Kleistas savo kūrinį rašė nusižiūrėjęs į anglų Thomsoną, pagal jo "Metų laikus" (Seasons, 1730), kurie tada, Nad-lerio teigimu, vokiečių literatūrai padarė nemažą įspūdį gamtos tematika ir kalbos turtingumu.4 Brockes išvertė Thomsoną į vokiečių kalbą (1745) ir pats juo iš dalies pasekė (Irdisches Vergnuegen in Gott, 1748). Thomsono įtakos patyręs ir šveicarų Halleris, parašęs "Alpes" (1729), kai pirmą kartą pasirodė Thomsono "Žiema" (1726).

Visuotinis susidomėjimas Thomsonu vokiečiuose skatino kai ką ir mūsų Donelaitį lyginti su šiuo anglų literatūros naujojo judėjimo pradininku. Ypač veikalų pavadinimas, nors Donelaičio kūriniui pavadinimą kur kas vėliau davė tik Rėza. Bet esminis skirtumas glūdi veikalų pobūdy. Thomsonas — klasikinės tradicijos, Donelaitis — naujojo realizmo atstovas. Bet Donelaičio kūrinys taip pat atmieštas lyrinėmis ingresijomis, kurias, pagal Donelaitį, vėliau panaudojo ir Maironis savo "Jaunojoj Lietuvoj".

Neprieidamas prie originalo dėl kalbos, Donelaitis gal kai ką bus girdėjęs apie Thomsoną iš Brockes vertimo į vokiečių kalbą (1745) ar iš vėlesnio Toblerio vertimo (1766). Kai Tetzneris teigia, kad Donelaitis apie Thomsoną bus "tikrai girdėjęs", Passarge abejoja, ar jis tą veikalą bus iš viso pažinęs.5

Lyginimo aistra dažnai kyla dėl bendro veikalų pavadinimo. Pvz. bandyta lyginti Saint-Lamberto "Les saisons" (1769), kuris buvo paskelbtas tuo metu, kai Donelaitis rašė ar jau buvo parašęs savo veikalą. Negalėdamas prieiti prie originalo dėl kalbos (nors Rėza teigia Donelaitį mokėjus ir prancūziškai), Donelaitis būtų galėjęs pasitenkinti Thomsono vokiškuoju vertimu, nes Saint-Lambertas sąmoningai ir atvirai sekė Thomsonu.

Dar didesnis nesusipratimas sakyti, kad Rousseau įtakoj rašęs Delille galėjo turėti kokios įtakos Donelaičiui.6 Jo raštai pasirodė tik po Donelaičio mirties (pvz. Les jardins 1762).

Jeigu kalbėti apie kokią žymesnę veikmę iš vokiečių literatūros pusės, būtų galima suminėti Gellertą bei jo pasakėčias.7 Realistinio pobūdžio pasakėčios žymiai skiriasi kad ir nuo Gessnerio idilių, kuriomis buvo užkariavęs kone visą Europą. Bet to paties sentimentalumo yra ir Kleisto visą Europą. Bet to paties sentimentalumo yra ir Kleisto "Pavasaryj", ir Hagedorno "Kaimo džiaugsmuose" (1750), ir Wielando "Pavasaryj" (1752). Jiems visiems būtų galima taikyti Gessnerio 1756 metų laidos idilių įžangos žodžius: "Dažnai ištrūkstu iš miesto ir lekiu į vienišas apylinkes. Tada gamtos grožis atplėšia mano sielą nuo viso kokčio ir nuo visų nykių įspūdžių, kurie mane tarp mūrų persekiojo. Visas susižavėjęs, visas jausmuos dėl jos grožio aš laimingas kaip piemuo auksiniam pasaulio amžiuj ir turtingesnis už karalių".8


Gellerias buvo plačiai pagarsėjęs savo pasakėčiomis visoj Donelaičio meto Vokietijoj ir gerai buvo žinomas ir prūsų lietuviams, kaip matyti iš kai kurių vertimų. Antai, Mielkės verstas "Kūlikas" buvo plačiai žinomas Prūsų Lietuvoj ("ansai kullik's spragilu per žiemą prissi-vargt turėjo", atspausta jo vokiškai liet. žodyne 1800)." Panašūs motyvai primena Donelai
 
čio būrų padėtį, nors pats Donelaitis nemažiau domėjosi Ezopo pasakėčiomis, kurias jau 1706 į lietuvių kalbą buvo vertęs jo mokytojas Jonas Šulcas, taip pat Ruhigo bičiulis.

Netiesioginių paskatų Donelaičio "Metams" atsirasti bus turėjęs naujasis vokiečių literatūros judėjimas, pradžią gavęs iš anglų ir pasireiškęs su Bodmeriu ir Breitingeriu pietuose ir Her-deriu ir Hamannu šiaurėje. Jų tikslas buvo atsisakymas nuo tada vyravusio klasicizmo ir grįžimas į gamtos ir liaudies pasaulį. Herderis su Hamannu bus buvę netiesioginiai "Metų pasirodymo akstintojai, nes, kaip žinome, Donelaičio rankraščiai po jo mirties porą dešimčių metų išgulėjo be eigos kol užplūdo Hamanno ir Her-derio įkvėptas romantinis sąjūdis — domėjimasis liaudies kūryba".10

Jų balso paklausė ir Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza, 1818 išleisdamas vokišką vertimą "Das Jahr ir vier Gesaen-gen" kartu su lietuvišku originalu, kurį buvo gavęs iš Donelaičio bičiulio Jordano. Romantiškoji laiko dvasia pasireiškė 456 originalo eilučių praleidimu, ypač tų vietų, kurios buvo realistiškesnės ar atviriau atsiliepė prieš ponus.

Sembritzki tiegia, kad Donelaitį paskelbti Rėzą paskatinęs Ruhigas su Herderiu, nors ir iš tolimesnės laiko perspektyvos.11 Be abejo, ir pats Donelaitis jautėsi kur kas tvirčiau pirmą kartą rašydamas didesnį kūrinį lietuvių kalba po to, kai P. Ruhigas buvo paskelbęs mokslinį raštą apie lietuvių kalbą (Betrachtung der li-tauischen Sprache, 1745, kur pavyzdžiui buvo įdėtos ir 3 liet. dainos, sukėlusios visuotinį susidomėjimą vokiečių literatūroj).12

Bet ir be apsipažinimo su vokiečių bei anglų literatūra Donelaičiui nemaža reikšmės turėjo ir jo meto aplinkybės bei pirmieji lietuviškosios poezijos bandymai. Štai kitas Donelaičio bičiulis, A. Schimmelpfennigas, rašė tai, ką nugirstame ir "Metuose":
rods, tūlasis vokietis, didžiai pasipūtęsis, pastatydamas zūbus, niekina lietuvninkus.13

Taipgi pietizmas, pasireiškęs to meto vokiečių literatūroj, atsispindi ir "Metuose" mo-deruota didaktine forma, nors to taip pat galėjo gauti ir iš antikinės poezijos.
Bet svarbiausias "Metų" atsiradimo akstinas bus buvęs reikalas stoti į kovą su vis labiau įsivyraujančiu germanizmu, sekusiu po didžiojo maro metų dėl krašto kolonizacijos svetimtaučiais.14 Šis reiškinys, be abejo, bus užkirtęs kelią "Metams" giliau penetruotis į vokiečių literatūrą. Daugiau būdavo pabrėžiamas filologinis aspektas.

Bet nestigo žmonių, kurie "Metus" vokiečių literatūroj pagarsintų. Pats Rėza leidinį buvo dedikavęs W. Humboldtui, žymiam vokiečių humanistui ir pedagogui, Berlyno universiteto steigėjui. Humboldtas net buvo raginęs Rėzą greičiau išleisti Donelaitį.
Vos tik spėjo "Metai" pasirodyti, Jenos universiteto anglų kalbos lektorius A. J. Penzelis, tarpininkavęs tarp Rėzos ir Goethės dainų reikalu, rašo recenziją "Jenaer Allgemeine Literatur-Zeitung" (nr. 152, 1818 rugpj. mėn.), kur kelia Donelaičio originalumą ir abejoja dėl Thomsono įtakos.15

Galimas daiktas, kad ta recenzija bus norėjęs daugiau Goethei įsiteikti ir parodyti savo literatūrinius gabumus, apie kuriuos buvo minėjęs Goethei, jieškodamas vietos akademinėj Weimaro bibliotekoj.16
Panašaus Goethės atsiliepimo apie Donelaitį kaip apie dainas (1825) neturime, bet vien jau trumpas jo pasakymas, kad "Metai" jam primena Ilijadą ir Odisėją (kaip matyti iš Wie-cherto laiško) yra svarus ir reikšmingas. Kaip žinome, Goethe buvo ypatingas Homero garbė-jas, bet ne betką norėjo lyginti su juo (net dėl "Nibelungų giesmės" buvo atsargus).

Nežinome, ar buvo užsimintas Donelaitis Adomo Mickevičiaus apsilankymo metu pas Goethę 1829 m. su Odyniecu (Odiniu).17 Mickevičius 1823 m. išleistoj "Gražinoj" mini Donelaitį ir jo "Metus" (4-joj pastaboj), kai eina kalba apie vokiečių ir lietuvių santykius Donelaičio tėviškėj. Pranašumui ypač prieš svetimšalius kolonizatorius pabrėžti prūsų lietuviuose įsigalėjęs posakis "ar vokietis supras tiek, kiek lietuvis" buvo Mickevičiaus įsidėmėtas. Bet dėl to negalėjo būti paneigtas viso veikalo meniškumas, kaip matyti iš Humboldto pavyzdžio.

Romantinio judėjimo metu realistiniam Donelaičio kūriniui buvo sunkiau padaryti svaresnės įtakos vokiečių literatūroj, kaip kad buvo padariusios dainos (plg. Chamisso romantinius dainų perdirbimus). Vertingas šiuo metu Jokūbo Grimmo, garsiųjų pasakų koautoriaus, atsiliepimas apie Donelaitį kaip pirmą "įžymų lietuvių poetą" ("Göttingische Gelehrte Anzeigen", 1822 ir 1826 m.). Grimmas didžiai vertina Rėzos pastangas išleisti Donelaičio "Metus".

Bet būta bandymų ir iš šalies įtraukti Donelaitį į vokiečių literatūrą. Jau Bezzenberge-ris teigė, kad, nors Donelaitis esąs "nacionalinis poetas, jo rašymo būdas visiškai nelietuviškas".18 (Tokiu atveju ir Klopstockas būtų nevokiškas). Tetzneris viename savo rašte sako, kad "Donelaitis buvo drauge ir vokiečių poetas".11' A. Mickevičius ("Gražinos" pastaboj manė, kad ir Rėza, Donelaičio vertėjas į vokiečių kalbą, buvo vokietis. Bet iš vokiškų Donelaičio raštų ir pats Tetzneris tegalėjo rasti nedaugiau kaip tris trumpus eilėraščius.20 Donelaičio lietuviškumą gindamas, W. Storost (Vydūnas) pripažįsta, kad "Donelaičio hegzametras teka lengviau, negu Goethės ir Šilerio metras".21
Po to sekę "Metų" vertimai į vokiečių kalbą buvo, atrodo, daugiau vertinami filologiniu atžvilgiu. Bent patys tų leidimų bei vertimų parūpintojai buvo ta linkme pasinešę. Kalbininko A. Schleicherio buvo paskelbtas pilnas "Metų" originalas su vokišku vertimu (Petrapily 1865). G. H. F. Nesselmannas paskelbė originalą su metriniu vertimu (1869). Iš jų visų geriausiu vertimu tenka skaityti Liudo Passargės (1894).

Nors Donelaičio "Metai", tiek meniniu, tiek filologiniu atžvilgiu, palankiai įvertinti ir priimti, ir nepadarė didesnių sukrėtimų vokiečių literatūroj, kaip ir jiems niekas neturėjo svaresnės įtakos, jie betgi lietuvių literatūrą pirmą kartą išviliojo į platesnius vandenis. Beveik per visą pereitą šimtmetį jie su liaudies kūryba sudarė svarbiausią mūsų literatūros šaltinį vokiečių enciklopedijose.

1. "Aušra", 1883, p 206; cit iš Lietuvos Mylėtojo (J. Šliūpo) "Lietuvių raštai ir raštininkai", 1891. p.20
2. "vilties" priedas, 1914, nr 8, minint Donelaičio 200 metų gimimo sukaktį, įsakmiai pabrėžta, kad Donelaitis "sąmoningai" sękes antikiniais autoriais.
3. Franz Tetzner. Die Slawen in Deutscland, Beitrage zur Kunde der Preussen, Litauer, Letten...
1902, p 54. Kleisto įtaka Donelaičiui pabrėžia A. Senn, Handbuch der lit. Sprache, Heidelberg, 1957, p. 57. Santūresnis savo ankstesnei nuomonai (Thomsono "The Seasons" ir Donelaičio "Metai", "Gabija", 1953, 4:74-79) yra A. Musteikis ("Donelaitis the first realist", "Lietuvių Dienos", 1956, 4:21).
4.    J. Nadler, Geschichte der deutschen Literatur. Wien 1951, p. 234.
5.    L. Passarge, Chr. Donalitius Litauische Dichtungen, 1894, p. 9.
6.    J. Petrulis, Duonelaičio poetika, "švietimo Darbas", 1927, nr. 1, p. 38.
7.    L. Gineitis, Kristijono Donelaičio "Metai". Vilnius 1954, p. 222. Autoriu3 skeptiškas ir kritiškas dėl anksčiau keltų įtakų, bet, "neutralizuodamas" Donelaitį, remiasi ir rusų kritikais (pvz. Šengeli).
8.    Šio str. autoriaus "Vokietių lit. istorija" (rankr.).
9.    M. Biržiška, Rinktiniai mūsų senovės raštai, 1927, p. 254.

10.    Kristijonas Donelaitis, Metai. Spaudai paruošė J. Ambrazevičius, Kaunas 1940, p. 179.
11.    J. Sembritzki, Die ostpreussische Dichtung, "Neue Preussische Provinzial-Blaetter", 1855, VII, p. 82.
12.    P. Tetzner, op. cit., p. 53., teigia, kad Donelaitis bus pasižinęs su Ruhigu, bet abejoja dėl pažinties su Herderiu.
13.    M. Biržiška, op. cit., p. 219.
14.    I. Skrupskelis, Kultūrinis prūsų lietuvių gyvenimas 18. amžiuje. "Athenaeum", 1932, nr. 1, p. 33.
15.    Ree. pakartota "Athenaeum", 1938. IX t., 2 sąs., p. 21-22.
16.    Goethes Werke. Sophien-Ausgabe. 4. Abteilung. Briefe, Bd. 28, Weimar 1903, p. 350.
17.    Cf. A. E. Odyniec, Listy i podrožy (vok. vert. F. T. Bratranek, Zwei Polen in Weimar 1870; naują leid, parūpino M. Meli, Besuch in Weimar 1949). Odini: buvęs parašęs dramą "Barborą Radvilaitę" Jo "Lietuvio belaisvę" Goethe buvo skaitęs (Melite-los almanache).

18.    A. Bezzenberger, Der Werdegang des lit. Volkes, "Vierteljahrsschrift fuer Sozial- und Wirtshaftsge-chichte", 1915, t. 13, p. 18.
19.    F. Tetzner, Chr. Donalitius und seine Zeit, "Nord und Sued", 1897, t. 8, p.   43.
20.    Jie paskelbti "Altpr. Monatsheft", 1914, t. 51, p. 252.
21.    W. Storoct, Wie die Litauer ihre Volkslieder singen, "Zeitschrift der 10. Armee, 1918, p. 39.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai