Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KŪRYBINGUMO KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Kūrybingumo sąvoka yra visiems intuityviai suprantama, bet gal kaip tik todėl ji lieka galutinai nenusakoma, įgalinanti įvairiausius jos aiškinimus. Trumpas šios sąvokos čia svarstymas negali suteikti tikslaus supratimo, o tik išryškinti kūrybingumo klausimą.

Kūrybingumas — dažnai vartojamas žodis, paskutiniu metu pasidaręs tiesiog populiarus. Laikraščiuose rašomi straipsniai, kaip vykdant dešimtį patarimo punktų pasidaryti kūrybingu, kaip kūrybingai dekoruoti namus, praleisti atostogas ar net patiekti valgį. Ruošiamos diskusijos apie kūrybingą vadovavimą verslui, kūrybingą vaikų mokymą ir t.t. Pedagogikos žurnalai irgi pilni straipsnių apie kūrybingus uždavinius trečio skyriaus mokinukams, kūrybingas geografijos pamokas ar apie kūrybingumo puoselėjimą vaikų darželyje. Šitoks kūrybingumo sąvokos vartojimas padaro ją visiškai bereikšme, nes prilygina paprastam sėkmingumui ar įdomumui. Turiu pripažinti, kad dėl tokio kūrybingumo sąvokos nuvalkiojimo gal didelė kaltės dalis priklauso psichologams, kurie pradėjo moksliškai kūrybingumą tyrinėti ir tuo pačiu lyg pažadėjo atidengti mūzų stropiai saugotą paslaptį, padarydami ligi šiol brangią kūrybingumo dovaną visiems suprantama ir prieinama.

Nepastebimai kūrybingumas tapo kiekvieno teise šioje be privilegijų visuomenėje. Kadangi tradiciškai suprastas kūrybingumas nėra kasdieniška savybė, teko kūrybingumui paskolinti savo ypatingo švitėjimo tokiems palyginti dažniems sugebėjimams kaip išradingumui, gudrumui ar net paprastam progresyvumui, kad užtektų kūrybingumo ypatybių visiems. Tokį reiškinį tenka apgailėti, nes, garbinant patį kūrybingumą, ne tik pernelyg į-vairūs sugebėjimai vadinami tuo pačiu vardu, bet — dar svarbiau — nustojama klausti apie kūrybos tikslą, nustojama vertinti ir kritikuoti.

Labiau pagrįstai yra kalbama apie kūrybingumą moksle: matematikoje, fizikoje. Vienok ir čia reikia skirti kūrybą nuo atradimo ir išradimo. Tur būt, kūrybą labiausiai išskirianti savybė yra jos asmeniškumas, o moksle tokį asmeniškumą sunku rasti. Tai nereiškia, kad moksle kūrybingumas yra neįmanomas; jo reikėtų ieškoti mokslininkų teorijose. Bet nesigilinant į kūrybingumo apraiškas moksle, reikia išskirti atradimus ir išradimus. Dažniausiai sakoma, kad Amerikos žemyną atrado Kolumbas, bet jeigu ne jis, kas nors kitas būtų išplaukęs ir Ameriką . atradęs. Todėl moksle ne taip retai pasitaiko, kad tas pats atradimas yra padaromas dviejų atskirų mokslininkų. Sakoma, kad ir Amerika buvo vikingų žymiai anksčiau atrasta. Chemijos istorija rodo, kad deguonį atrado švedų chemikas Scheele ir taip pat, visai savarankiškai, anglų chemikas Priestley. Atradimai nėra kūryba, nors kai kurie filosofai, įskaitant ir Aristotelį, prilygina kūrybą atradimui. Kai kūrybos tikslas yra vaizduojamas kaip jau pilnai egzistuojantis, tik dar neįgyvendintas idealas, kurį kūrėjas visada stengiasi atrasti, kūrybos samprata priartėja prie atradimo. Vis dėlto įprastiniams atradimams trūksta kūrybos asmeniškumo. Išradimai taip pat neatitinka kūrybai. Bell išrado telefoną, Marconi — bevielį telegrafą, bet visos mokslo žinios, kuriomis šie išradimai pagrįsti, jau buvo kitų sukauptos ir, tur būt, galima tvirtinti, kad jeigu ne jie, tai kas nors kitas būtų šiuos išradimus padaręs. Kūrėjas, tiesa, taip pat remiasi sukauptomis žiniomis ir išgyvenimais, tačiau savo kūryboje pasižymi kur kas didesniu asmeniškumu. Jeigu Šekspyras nebūtų gyvenęs ir parašęs savo dramos "Hamleto", tokia "Hamleto" drama, kaip ji mums yra žinoma, nebūtų niekeno kito parašyta. Dramos žanras, be abejo, būtų klestėjęs Elzbietos karaliavimo metu ir kas nors galėjo net parašyti "Hamleto" turinio veikalą, vienok jis nebūtų toks, kaip Šekspyro parašytasis. Gal jis būtų geresnis, bet tai tikrai nebūtų mums pažįstama Šekspyro "Hamleto" tragedija. Reikia skirti kūrinio tematiką nuo tos tematikos įgyvendinimo kūrinyje. Kristaus nukryžiavimas sudaro daugelio paveikslų tematiką, bet nukryžiavimas tapytas Gruenewaldo ir nukryžiavimas tapytas Rou-ault'o yra du skirtingi kūriniai, skirtingi daugiau negu tik savo techniniu išpildymu. Tad, nors ir randame giminingumo tarp kūrybos iš vienos pusės ir atsiradimo bei išradimo iš kitos, šias sąvokas verta skirti.

Ribojantis kūrybingumu menuose, galima be asmeniškumo išskirti ir daugiau kūrybingumo savybių. Kiekvienas žmogus yra savitas, nepakartojamas, individualus. Nors išviršiniai žiūrint, daugelis žmonių turi panašias gyvenimo sąlygas, persryvena tuos pačius įvykius, stebi panašius atsitikimus, išgyvena tuos pačius žmogiško gyvenimo tarpsnius ir mato tą patį metų laikų keitimąsi, tačiau kiekvienas įsisavina tuos dalykus savitai. Galima teigti, kad kiekvienas turi savitą žmogaus būties supratimą ir pajautimą, tik reikia sugebėti tą savitumą pastebėti. Savojo savitumo atpažinimas ir perdavimas yra esminė kūrybingumo žymė. Iš to seka taip dažnai su kūrybingumu sutapatinamas naujumas, originalumas. Naujumas kylantis iš kūrėjo individualaus savitumo yra neabejotina kūrybingumo žymė, tik ne viskas, kas yra nauja, jau yra kūrybinga. Tiesa, šiuo metu originalumas dažnai būna tiek pabrėžiamas, kad virsta ne kūrybingumo žyme, bet esme. Tai atsitinka, kai visas dėmesys yra sutelkiamas į formą ir forma yra ati-daloma nuo bendro kūrinio tikslo. Tada formos ar technikos išradingumas prilyginamas kūrybingumo esmei. Galima pastebėti daug pasine-šimo šia linkme tiek tapyboje, tiek šių laikų poezijoje. Tačiau gero kūrinio forma yra neatidalinama jo dalis, kurios naujoviškumas kyla iš kūrinio esmės.1

Kūrybingumas taip pat pasižymi tiesa. Čia nenoriu priminti kai kurių filosofų teigimo, kad menas veda į tiesą ir ją atskleidžia. Noriu tik pabrėžti, kad kūrybingumas negali remtis pretenzija, poza, vaidinimu, bet yra nuoširdus. Vadinasi, kūrėjas turi savitai išgyventi ir įsisavinti visa tai, kuo jo kūryba remiasi, nors tie išgyvenimai ir nebūtų faktiniai, o tik vaizduotės patirti. Tačiau savitą išgyvenimą vaizduotėje reikia vėl gi skirti nuo palyginti neryškaus "įsivaizdavimo", kaip kas nors galėtų atrodyti ar veikti. Kūryboj tiesos būtinumas dažnai pamirštamas pradedančių ar menkų kūrėjų, siekiančių poza sudaryti įspūdį. Vokiečių poetas Rilke laiškuose jaunam poetui apie tai šitaip kalba:

"... tada mėgink, lyg pirmasis žmogus, pasakyti, ką matai ir ką išgyveni, ką myli ir ko netenki ... apsakyk savo skausmus ir savo troškimus, prabėgančias mintis ir savo tikėjimą į kokį nors grožį — apsakyk visa tai su meile, atsidavimu, kukliu nuoširdumu, ir panaudok tam apsakymui tai, ką matai savo aplinkoje, savo sapnų vaizdinius ir savo atsiminimus. Jeigu tavo kasdieniškas gyvenimas tau atrodo tuščias, nekaltink jo; kaltink save, kad nesi pakankamai didelis poetas jo turtams atrasti; nes kūrėjui nėra nei tuštumo, nei neįdomios kasdieniškos aplinkos".2

Iš esmės kūrybingumas žymi savitą ir nemeluotą pasisakymą apie žmogaus būtį. Todėl didieji kūriniai nesensta ir yra universalūs. Maži kūrėjai savitai apsako mažą žmogaus būties dalelę; dideli kūrėjai liečia esminius žmogaus būties klausimus ir lieka amžiams aktualūs. Kūrėjai kalba šimtmečiais po savo mirties, kalba skirtingos kultūros žmonėms, nes jų kūriniuose galima atpažinti amžinas žmogaus būties problemas ir įvertinti jų savitą žvilgsnį į jas. Mes ne tik atpažįstame, bet drauge ir nustembame jų skirtingu požiūriu; o jų savitą požiūrį išgyvendami, praturtiname savąjį. Tuo būdu praeities kūryba gali gyventi dabartiniuose kūriniuose.

Kūrybingumas turi pozityvaus vertinimo atšešėlį, nes reikalaujama, kad kūrėjo pasisakymas būtų ne tik savitas ir liečiantis žmogaus būtį, bet vertingas, įdomus ir estetiškai patenkinantis. Estetinis vertinimas jau yra kita, nors ir artima, tema. Čia noriu tik priminti, kad kūrybingumas taip pat pasižymi sugebėjimu suteikti kūriniui vientisumą, nepakeičiamą kūrinyje supintų išgyvenimo pluoštų apjungimą.

Kūrybos eigos apžvelgimas taip pat padeda išryškinti kūrybingumo sąvoką. Iš vienos pusės, kūrėjas kartais būna vaizduojamas kaip pasyvus mūzų įkvėpimo perdavėjas, bevalis ir nesąmoningas instrumentas; iš kitos gi pusės, kūrėjas kūrybos metu vaizduojamas kaip pasiekiąs aukščiausią veikimo pakopą, savo kūryboje arčiausiai prieinąs prie dieviškumo. Daugu-gumas nuomonių telpa tarp šių dviejų kraštutinumų.

Kūryba remiasi kūrėjo sukauptais stebėjimo ir išgyvenimų vaizdiniais, pojūčiais, atminimais; ji remiasi komplikuotais ženklais ir simboliais, sudarančiais vidinį kūrėjo pasaulį. Pirmasis kūrybos tarpsnis susideda iš šių vidinių vaizdinių ir pojūčių grupavimosi, dėliojimo, kryžiavimo-si, nebūtinai kūrėjui sąmoningai šį procesą kontroliuojant. Italų filosofas Benedetto Croce yra linkęs šį vidinį kūrėjo veiksmą laikyti kūrybos esme, o išviršinį kūrinio kūrimą jau grynai technikos dalyku. Sunku su Croce sutikti, nes, paskaičius įvairių kūrėjų pasisakymus apie kūrybą, atrodo, kad retai ar beveik niekada šis vidinis procesas pilnai kūrinio neišbaigia; dažniausiai kūrinys išsivysto kūrėjo santykyje su naudojama medžiaga. Net ir kai pačiam kūrėjui atrodo, kad jo kūrinys tampa pilnai suformuotas ir atbaigtas jo vaizduotėje, jis vis dėlto padaro sprendimą, ar susiformavęs kūrinio apipavidalinimas yra tinkamas ir glaudžiai suaugęs su kūrinio esme. Todėl kūrėjas, tur būt, niekada nėra visiškai pasyvus instrumentas.

Tačiau nėra abejonės, kad šis vidinis kūrybos eigos tarpsnis yra be galo svarbus. Galima teigti, kad kūrybos veiksmas prasideda su kokiu nors ypatingai aštriai įsibrėžiančiu pojūčiu ar mintim. Tai galima pavadinti kūrino sėkla. Ji įkrenta kūrėjo pasąmonėn ir ten santykiauja ru kitais, sukauptais vaizdiniais ir simboliais. Kai susidaro tų vaizdinių nauja ir reikšminga sintezė, ji iškyla kūrėjo sąmonėn Įkvėpimo pavidalu. Kai kada įkvėpimas atneša pilnai išvystytą kūrinį ar jo gabalėlį, bet dažniausiai Įkvėpimas susideda iš migloto nujautimo, bendro su-Dratimo, kuria linkme kurti, ir užsidegimo darbui, iš tematinio, bet ne specifinio žinojimo. Todėl daugumai Įkvėpimas yra svarbus, bet, palyginti, neilgas kūrybos eigos tarpsnis. Kai 'kvėpimas atneša ištisas eilutes, poetai jas vadina mūzos padovanotomis. Tačiau dažniausiai mūzos dovanos arba būna neįvilktos į aiškius medžiaginius rėmus arba pilnos spragų, kurias kūrėjui pačiam tenka užpildyti. Pirmam įkvėpimo momentui praėjus, kūrėjai dar ilgai dirba, kol kūrinį išbaigia. Norėdami šių įkvėpimo atneštų sugestijų neprarasti, tapytojai škicuoja, rašytojai užsirašinėja siužetus ar mintis, muzikai — melodijas. Tik iš kai kurių įkvėpimų joks kūrinys neišeina, kiti tampa įkūnyti kūrinyje tik po daugelio metų darbo, ir tik kai kurie palaiko užsidegimą dirbti ir greitai būna įgyvendinti išbaigtuose kūriniuose.

Vaizduotė turi svarbų vaidmenį kūrybos eigai. Vienok reikia skirti kūrybinę vaizduotę nuo svajojimų ir sapnų. Anglų poetas ir kritikas Coleridge gal pirmasis iškėlė skirtumą tarp svajojimų, nekontroliuotų vaizduotės sruvenimų, kai įvaizdžiai seka vienas kitą be jokio ypatingo ryšio (fancy), ir kūrybinės vaizduotės, kurioje susidaro komplikuoti junginiai tarp vaizduotėje esančių įvaizdžių ir jų sukeliamų užuominų, turį organinį vientisumą (imagination).:t Šis organinis vientisumas sukelia naujus atbalsius, kurie sudaro kūrinių gilų prasmingumą. Kūrybinės vaizduotės išskirtinis bruožas yra jos dinamiškas organizuotumas, o tam pasiekti reikia kontrolės ir dirigavimo.
Vienas net nesąmoningas vaizduotės kontrolės veiksnys yra kūrėjo asmenybė. Asmenybe supraskime kūrėjo įgimtus poreikius ir siekius, suformuotus santykyje su jį supusia aplinka ir atsiskleidžiančius kūrėjo polinkiuose, siekimuose bei vertybių skalėje. Kūrėjo asmenybė suteikia jo vaizduotės padariniams tipingus atspalvius, pabrėžimus, išryškinimus, taip kad dažnai nedvejodami atpažįstame jo kūrinius. Be vargo atskiriame Wagnerio, Mozarto ir Bacho muzikinius veikalus, atskiriame Cezanne, Renoir ir Van Goghą, atskiriame Edgar Allen Poe ir Hemmingway nuo kitų to pačio laikotarpio kūrėjų. Paprastai, kuo šie atspalviai ir išryškinimai yra savitesni, labiau asmeniški, individualūs ir mažiau charakteringi aplamai tam laikotarpiui, tuo kūrybingesnių laikome tokį kūrėją.

Kūrybinės vaizduotės veikla nebūtinai turi būti sąmoninga. Apie mūzas rimtai nekalbame. Tai, kas įkvėpimo yra atnešama pilnai suformuota ir atbaigta, sakome, buvo sukurta kūrėjo pasąmonėje. Kadangi pasąmonė, atrodo, naudojasi įvaizdžiais ir simboliais, vidinė kūrybos eigos dalis gali lengvai vykti ir pasąmonėje. Tačiau čia dar nėra kūrybinės eigos pabaiga. Gal geriausiai žinomas pasąmonės kūrinio pavyzdys yra to paties Coleridge poema "Kubla Khan", sukurta poetui snaudžiant.4 Coleridge atsibudęs atsiminė visą atbaigtą poemą ir pradėjo ją užrašinėti, tačiau buvo pertrauktas ir jos niekad nepabaigė, nes po sukliudymo nebegalėjo pabaigos daugiau atsiminti. Tačiau "Kubla Khan" yra neabejotinai Coleridge poema, turinti daug įvaizdžių, būdingų aplamai Coleridge kūrybai, taip kad galima sakyti, jog ir šis pasąmonės kūrinys buvo Coleridge asmenybės diriguotas. Greičiausiai Coleridge, užrašinėdamas poemą, ją dar ir sąmoningai vertino. Ne vienas kūrėjas aprašo ir tokį nutikimą: atsibunda vidunaktį ir galvoje turi visiškai atbaigtą kūrinį, kurį čia pat užrašo, tačiau kai ryte atsikėlęs paskaito savo užrašus, padaro visai kitą sprendimą apie to kūrinio vertę. Mozartas, sako, kūręs savo veikalus mintinai juos pilnai atbaigdamas ir tik tada juos užrašydavęs. Bet ir Mozartas savo viename laiške rašo, kad jis įkvėpimo pateiktas mintis priimdavo tik, jeigu jos jam patikdavo."' Kaip neneigtinas kūryboje pasąmonės vaidmuo, taip, atrodo, neišsiverčiama ir be sąmoningo į-našo. T. S. Eliot, rašydamas apie poeziją, sako:
"Daug kas poeziją rašant turi būti sąmoninga ir išgalvota. Iš tikro, blogas poetas paprastai veikia nesąmoningai ten, kur jis turėtų būti sąmoningas, ir veikia sąmoningai ten, kur jis turėtų leisti savo pasąmonei reikštis".'1

Daugumai sąmoningas kūrimo darbas sudaro svarbų tarpsnį kūrybos eigoje. Kadangi įkvėpimas paprastai pateikia neišryškintą kūrinio vaizdą ar bendrą linkmės nujautimą, kūrinys tu-


J. MIKĖNAS Auka (1934)

ri būti atbaigiamas išoriniu kūrimo tarpsniu, nes kiekvienas kūrinys galų gale įgauna medžiaginį pavidalą. Kiekviena kūrybai vartojama medžiaga turi savo ypatybes, tam tikrą lankstumą ir tam tikrą pasipriešinimą. Iš santykio su pasirinktos medžiagos galimybėmis kūrinys įgauna savo galutinį pavidalą. Akmuo nelygu medžiui, aliejus nelygu temperai, vienas muzikos instrumentas — kitam, ir net žodžiai nelygu žodžiams, nelygu atitikmenims kitoje kalboje. Moką daugiau negu vieną kalbą liudija, kad tą patį reiškiąs žodis dviejose kalbose vis dėlto nėra visai tas pats. Todėl ir sakome, kad ir kaip geras kūrinio vertimas, jis neprilygsta originalui.

Lengva yra medžiagos vaidmenį kūrybos eigoie perdėti, bet negalima jo ir užmiršti. Išoriniu kūrybos metu vyksta santykiavimas tarp kūrei o ir medžiagos: vaizduotės pateiktas kūrinio linkmės nujautimas greičiausiai apsprendžia medžiagos pasirinkimą, o pasirinkta medžiaga, drauge su kūrėjo kritišku vertinimu, apsprendžia kūrinio specifinį vystymąsi, nes kūrėjas kūrybos metu kartu pasiima ir vertinančio stebėtojo vaidmenį. Kai tam tikras mostas kūrinį beapipavidalinant, jo supratimu, neatitinka kūrinio bendros sampratos, apipavidalinimas keičiamas; jei medžiagos pasiūlytas mostas, iškeldamas tam tikrą kūrinio bruožą, derinasi su bendra kūrinio linkme, jis gali būti panaudojamas. Šią sąveiką itin vaizdžiai aprašo skulptoriai, nes skulptūroje medžiagos savybės ypač ryškiai įtakoja kūrėjo vaizduotėje numatyto kūrinio įgyvendinimą.7 Apsakytoji kūrybos eiga įgalina suprasti, kaip įkvėpimas, kitaip tariant, nesąmoningas kūrybinės vaizduotės poreiškis nustato kūrinio esmę ir kryptį, bet kartu dar nėra savyje galutinai atbaigtas kūrinys.

Sąmoningasis išorinis kūrybos tarpsnis apima kūrėjo su medžiaga santykių visumą, visus kūrėjui prieinamus būdus savitos vaizdinių sintezės i medžiagą perkėlimui ir joje įgyvendinimui. Tai yra daugiau, negu kurios nors meno šakos technikos apvaldymas, nors techninis sugebėjimas yra, be abejo, neatskiriama šio vyksmo dalis. Juo tiksliau kūrėjas sugeba apvaldvti medžiagą ir juo daugiau atspalvių iš jos išgauti, juo sėkmingiau jis gali savo vaizduotėje sukurta kūrinio viziją įkūnyti medžiagoje. Net ir puikią techniką turintiems kūrėjams ne visada šis tarpsnis būna lengvas ar trumpas. Kai kurie šį išorinį kūrimo laikotarpį pereina vienu užsidegimu, kaip, sako, darydavę Van Gogh ar Mozartas: kiti ilgai ir sunkiai kovoja su medžiaga, keičia ir taiso, kol kūrinys pagaliau pasiekia norimą pavidalą; taip, sako, kurdavo Whistler, Beethovenas ir Stephen Spender. Tačiau iš išbaigtų kūrinių būtų beveik neįmanoma spėti apie kūrybos eigos ilgumą.8

Iš šio kūrybos eigos atpasakojimo, tur būt, taip pat aišku, kad kūryba negali būti vien jausmų išreiškimas, kaip kad populiaria kalba dažnai sakoma. Net ir Wordswortho poezijos pavadinimas "jausmu, atgamintu ramume" (emotion recollected in tranquility) negali būti visai tikslus. Ne vienas žmogus, išgyvendamas suaižėjusios draugystės liūdesį ar saulėtekio džiaugsmą miško tankumyne, panori būti muziku, tapytoju ar poetu, kad savyje susikaupusį jausmą išlietų, ir apgailestauja neturįs reikiamo techniško sugebėjimo. Jeigu tokiam žmogui magiškai suteiktume tą technišką sugebėjimą, vargu sušvistų kūrybingumas, nes jausmai kūryboje turi būti ne išreiškiami, o kūrybinėje vaizduotėje perdirbami. T. S. Eliot yra pastebėjęs, kad kūryba yra daugiau negu išgyventų jausmų išsakymas ar atgaminimas. Jis rašo:"Poeto uždavinys nėra surasti naujus jausmus, bet, įkūnijant kasdieninius jausmus poezijoje, jais išreikšti tokius jausminius atspalvius, kurių visai nėra kasdieniniuose jausmuose . . . Tatai yra sukaupimas, ir naujumas kyla iš sukaupimo daugelio išgyvenimų, kurie vidutiniam, praktiškam žmogui visai net neatrodytų esą išgyvenimai; tai yra sukaupimas įvykstąs nesąmoningai ir be svarstymo". Arba vėl: ". . . juo didesnis kūrėjas, juo labiau jame skirsis žmogus, kuris kenčia, ir vaizduotė, kuri kuria; juo tiksliau jo vaizduotė suvirškins ir perkeis jausmus bei aistras, kurios yra josios maistas".9

Kadangi nekontroliuojamas jausmų išsiliejimas nėra kūryba, tai ir psichiniai nesveikų asmenų kad ir labai savotiškus, ir ta prasme naujus, vaizdinių derinius nelaikome kūryba. Jiems trūksta kūrėjo kontrolės, trūksta vidinės darnos ir meniško perkeitimo; jie neturi nei tokio gylio, nei prasmingumo, kaip kūrėjo apipavidalinti kūriniai, nors iš pirmo žvilgsnio kartais ir sudaro malonų įspūdį.
Iš ko tad kyla kūrybingumas? Žinome, kad ne visi yra kūrėjai ir ne visi, kurie mėgina kurti, yra kūrybingi. Apžvelgus kūrybos eigą, galima klausti, kurios žmogiškos ypatybės yra reikalingos ar bent naudingos kūrybingumui, nes vis dėlto žmogaus asmenybė yra kūrybingumo įrankis.

Jau prieš daug metų Wordsworth savęs paklausė "kas yra poetas?" ir davė savo poezijos rinkinio įvade tokį atsakymą: "Jis yra žmogus, kalbąs žmonėms: tiesa, žmogus apdovanotas jautresnėmis juslėmis, didesniu entuziazmu ir švelnumu, kuris geriau pažįsta žmogaus prigimtį ir turi platesnę sielą, negu daugumas žmonių; jis yra žmogus patenkintas ir savo aistromis ir savo sprendimais, kuris labiau džiaugiasi gyvastingumu, negu kiti . . . Be šių ypatybių, jis išvystė palinkimą būti veikiamam nesamų dalykų panašiai kaip ir tikrenybėje esamų; sugebėjimą savyje sukurti jausmus, kurie toli gražu neprilygsta tikrų ivykių sukeliamiems jausmams, bet vis dėlto primena tikrų įvykių sukeliamus jausmus labiau negu tie, kuriuos kiti žmonės yra pratę sukurti savo vaizduotėse: iš šito, ir iš ilgo darbo, kyla jo sugebėjimas lengviau ir tiksliau išreikšti, ką jis mano ir jaučia ir ypač išreikšti tas mintis ir jausmus, kurie poeto noru arba patys savaime iškyla iš jo vaizduotės rėmų be jokio išviršinio akstino".10

Pažiūrėkime nuosekliau. Pirmiausia, kūrybingumui reikia tam tikro intelektualinio sugebėjimo lygio. Netenka manyti, kad būtų koks nors tiesioginis ryšys tarp gabumo ir kūrybingumo, bet taip pat aišku, kad tam tikras gabumo laipsnis yra reikalingas kaip pagrindas kūrybingumui. Iš silpnapročių didelių kūrinių nelaukiame. Tyrinėjimų studijos kaip tik rodo, kad kūrybingi asmenys, apskritai paėmus, yra daugiau negu vidutiniškai gabūs; tačiau, be šio minimumo, atrodo, nėra sąryšio tarp gabumo laipsnio ir kūrybingumo lygio.

Kadangi kūrybos eiga remiasi vaizduotėje sukauptais vaizdiniais ir pojūčiais, iš to seka, kad juslinis imlumas, akylumas gamtinei aplinkai bei pojūčių aštrumas galėtų taip pat būti kūrybingumo ramsčiai. Pastabumas ir jautrumas žmogiškuose santykiuose irgi neabejotinai siejasi su kūrybingumu. Taip apdovanotas žmogus susirinks didesnį įvaizdžių, pojūčių ir atminimų lobį, arba, kitaip tariant, sudarys savo vaizduotėje bei pasąmonėje didesnį kiekį vienetų, kurie galės keistis ir pintis, padidindami savitų sintezių galimumą. Yra davinių rodančių, kad atmintis ir net juslinis jautrumas bent dalimi priklauso nuo sąvokų ir kategorijų gausumo, tad jų apstumas turėtų taipgi rištis su kūrybingumu. Žmogus, pažįstąs daugelį spalvų bei atspalvių, daugelį garsų, patyręs ir atpažinęs visokių jausmų, rečiau praeis pro aplinką jos nepastebėdamas ir praleis savo paties reakcijas jų neįvardinęs. Čia gal net galima rasti priežastį, kodėl vieni kūrėjai tapo, kiti rašo, treti kuria muziką. Galimas dalykas, kad žmonės būna jautresni kuria nors viena jusle, o specialiai lavindamiesi tą jautrumą dar daugiau išvysto. Vienos kurios juslės didesnio jautrumo gali visai pakakti kūrybingumui. Padidintas jautrumas visomis juslėmis galėtų net būti kenksmingas, žmogų pribloškiąs pojūčių gausumu. Specialus lavinimasis taip pat padidina ir žmogui prieinamų klasifikacinių sąvokų bei kategorijų lobyną ir, be grynai techniškų įgūdžių išvystymo, dar ir šiuo būdu padeda kūrybingumui.

Einant dar toliau, ne tik imlumas ir jautrumas aplinkai, bet taip pat ir jos savitas matymas turėtų būti svarbus kūrybingumo pagrindas. Yra žinoma, kad kai kurie žmonės labai nepakelia neaiškumo, nesuderinamumo ir yra linkę į viską tradiciškai, kaip įpratę, žiūrėti. Jie net ir naujus reiškinius stengiasi įtaikyti į tradicinių sąvokų rėmus. Kūrybingumas gi turėtų kaip tik remtis sugebėjimu neišvengiamai savitai jaustą ir išgyventą aplinką savitai užfiksuoti atmintyje bei vaizduotėje, neiškeičiant pirminių patyrimų į tradicines sąvokas. Kadangi daugelis žmogaus patyrimų ir išgyvenimų kertasi, kryžiuojasi ir nesiderina, kūrybingumas pasikliauja sugebėjimu šį neaiškumą pakęsti ir siekti naujų sintezių tarp nesiderinančių elementų. Tik neaiškumą pakeliąs individas gali pastebėti susikirtimus savo vidiniame pasaulyje, tuo pačiu sudarydamas sąlygas jų persikeitimams ir sintezei.

Išskyrus tik palyginti mažą dalį, žmogaus pergyvenimai ir pojūčiai atsiduria pasąmonėje. Kadangi kūrybos metu pasąmonėje susidarę vaizdinių junginiai kaip nors turi iškilti sąmonėn, kūrybingi žmonės greičiausiai turi "retesnę pertvarą" tarp sąmonės ir pasąmonės, tuo palengvindami tokį vaizdinių iškilimą. Atvirumas pasąmonei ir jos vaizdiniams galėtų taip pat būti kūrybingų žmonių žymeniu. Atrodo, kad ribotam pasąmonės prasiveržimui sąmonėn reikia susikaupimo, atsigręžimo į save ir kantraus laukimo. Daugelis kūrėjų, kalbėdami apie kūrybą, pabrėžia susikaupimo ir nuo išorės išblaškymų nusisukimo svarbą. Bet taip pat žinome, kad daugeliui pristinga kantrybės, nes kūrėjai dažnai yra linkę padėti pasąmonei prasiveržti alkoholiu, narkotikais, ar kuriuo kitu būdu sumažinsumažindami sąmonės kontrolę. Kiek tai iš tikro padeda kūrybai, sunku spėti.

Kūrėjo artimesnis santykis su pasąmone galėjo duoti pagrindą tai dažnai nuomonei, kad kūrėjas stovi ant beprotybės ribos. Tur būt tiesa, kad kūrybingi žmonės laiko savo sąmonėje daugelį jausmų ir išgyvenimų, kuriuos kiti žmonės automatiškai nukeldina pasąmonėn. Ta ypatybė gal ir primena psichinę pusiausvyrą pametusius, nes ir jie praranda perskyrą tarp pasąmonės ir sąmonės. Tačiau sunku teigti, kad daugiau kūrėjų negu šiaip žmonių galų gale peržengia tą neaiškią ribą tarp atvirumo pasąmonei ir beprotystės. Mėgstama šia proga minėti kūrėjus kaip Van Goghą, kurie pagaliau šią ribą peržengė. Tačiau Van Gogho kūryboje mes vertiname ne tai, kas byloja jo psichinės pusiausvyros griuvimą, bet tai, kas, nepaisant psichinio sutrikimo, mums savitai kalba apie žmogiškus išgyvenimus. Psichinės pusiausvyros griuvimas ne padeda, o ardo kūrybingumą.11

Dar viena psichologinė pastaba: kūrybingi žmonės ne tik turėtų geriau pakęsti normaliai pasąmonėn patenkančius išgyvenimus ir jausmus, bet taip pat turėtų nenaudoti tų asmenybės apsigynimo mechanizmų, kurie padaro didelę dalį žmogaus pergyvenimų vaizduotei ir atminčiai nebepasiekiamais; tai būtų represija, tiesiog nesąmoningas išgyvenimų pasąmonėn nukėlimas, ir supresija, sąmoningas stengimasis nemalonius išgyvenimus kuo greičiau "užmiršti". Nėra abejonės, kad kūrėjai, kaip ir visi žmonės, vartoja kokius nors asmenybės apsigynimo mechanizmus, tik gal būt tuos, kurie leidžia didesnę dalį išgyvenimų bei jausmų sąmoningai įvertinti ir priderinti prie savojo "aš". Freudas iškėlė sublimacijos svarbą kūrybai. Sublimacija reiškia nukreipimą visuomenei nepriimtinų individo impulsų bei jausmų į netiesioginį, bet visuomenei priimtiną kelią, dažniausiai turint galvoje kūrybą. Pavyzdžiui, impulsai, kaip kerštas ar žudymas, kurie negali būti tiesiog išreiškiami gyvenime be didelių padarinių, gali būti išreiškiami dramoje, tapyboje ir t.t. Ši Freudo nuomonė davė pagrindą psichoanalitiniam kūrybingumo supratimui. Man rodos, toks aiškinimas yra perdaug siauras.

Čia nenoriu cituoti psichologinių studijų davinių, tik prabėgomis paminėti, kad Kalifornijos universitete įvykdyti kūrybingų žmonių asmenybių tyrinėjimai paremia daugumą čia padarytų išvedžiojimų. Buvo rasta, kad kūrybingi asmenys yra daugiau negu vidutiniai gabūs, turi labai gerą atmintį, gali greitai ir vaizdžiai atgaminti praeities įvykius, yra gerokai atviresni negu šiaip žmonės, vertindami tiesą labiau už savęs parodymą teigiamoje ar neigiamoje šviesoje. Jie mėgsta komplikuotus uždavinius, vengia tradicinių ir kasdieninių sprendimų, parodo didelį galvojimo lankstumą, beieškant atsakymo neišsprendžiamiems uždaviniams. Kai kuriais atvejais jie pasirodė atviresni pasąmonei, bet drauge parodė daug psichinės stiprybės. Tų tyrinėjimų aprašyme pastebima, kad studijuotieji kūrybingi asmenys neatitiko populiariai genijaus sampratai, bet tam tikrais atžvilgiais priminė tą sampratą, lyg populiari nuomonė būtų tikrovės karikatūra.12

Man rodos, svarbiausia išvada būtų ta, kad kūrybingumas nėra vientisa savybė, nėra talentu apdovanojimas. Kūrybingumas remiasi daugeliu specifinių žmogaus asmenybės bruožų, įgimtų ir išvystytų. Kurie jų esmingai priklauso kūrybingumui, kurie gali būti vienas kitu pakeičiami, dar kol kas nežinoma.

1. L. Baskin, On the Nature of Originality. Show. 1963 rugpiücio nr.
2. R. M. Rilke, Letters to a Young Poet (verte M. D. Herter Norton). New York: W. W. Norton and CO. 1933 p. 19-20.
3. S. T. Coleridge, Biographia Literaria. London: Oxford University Press, 1958, XIII.
4. B. Ghiselin, The Creative Process. New York: The New American Library, 1955, p. 84-85.
5. Ibid., p. 44.
6. T. S. Eliot, The Sacred Wood. London: Methuen and Co., I960, p. 58.
7. D. W. Gotshalk, Art and the Social Order. New York: Dover Publications, 1962, III ir IV skyriai.
8. Ibid., Ill skyrius.
9. T. S. Eliot, op. cit. p. 58 ir 54.
10. W. Wordsworth, Lyrical Ballads. London: Oxford University Press, 1931, ivadas.
11. V. Tomas, Creativity in Art. Phil. Rev., 1958, 67, p. 1-15.
12. J. Bronowski, The Creative Process, ir F. Barrow, The Psychology of Imagination. Scientific American, 1958, rugsejo nr. D. MacKinnon, What Makes a Person Creative? Sat. Rev., 1962 vasario 10 d. nr.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai