Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Pilnaprasmis pasaulio kūrimas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Bagdanavičius   
Žvilgsnis į Edith Stein filosofiją

Šio rašinio tema yra Edith Stein filosofinės pastangos aiškinti negyvosios gamtos, arba medžiagos, paslaptį. Kai kitus labiau stebina gyvoji gamta, ši filosofė ir pačioje negyvojoje gamtoje mato didelę paslaptį ir dar neišsivysčiusią galimybę. Kažkokią didelę paslaptį negyvojoje gamtoje jaučia ir modernieji dailininkai, kurie, eidami vis gilyn abstrakcijos keliu, stengiasi ją suvokti. Dėl to šiame rašiny papildomai yra svarstomos ir modernaus meno apraiškos, pasinaudojant filosofo Etienne Gilsono studijomis. Medžiagos paslaptimi buvo susidomėjęs ir O. Milašius. Dėl to ir jo pažiūros palyginimui įjungtos į šį svarstymą.
Tačiau pagrindinis dėmesys kreipiamas į Edith Stein. Ji gimė 1891 spalio 12 Breslau mieste, kaip septintas vaikas žydų šeimoje. Buvo filosofo E. Hus-serlio asistentė, 1922 m. perėjo į katalikybę, 1934 m. įstojo į karmeličių vienuoliją, atsidėjo Šv. Jono nuo Kryžiaus mistikos studijoms, bet neišsižadėjo ir savo mokytojo vadinamosios fenomenologinės filosofijos. Po jo mirties ji sutvarkė jo mokslinį palikimą. Nacių sunaikinta Auschwitzo dujų kameroje 1942 rugpjūčio 9.

1. Editos Stein negyvosios gamtos filosofija
Edita Stein pateikia naują žvilgsnį į negyvąją gamtą, kritiškai pervertindama klasikines jos sampratas. Abiem didiesiems klasikiniams filosofams Aristoteliui ir Platonui ji taria šitokį kritikos žodį: "Platoniškos ir aristoteliškos filosofijos formų mokslo trūkumas, man atrodo, glūdi tame, kad tiek vienas, tiek kitas žiūri į dalyką vienašališkai. Abiejų trūkumas yra tas, kad ir Aristotelis, ir Platonas yra pasilikę svetimi Dievo pasaulio kūrimui ir jo tęsimui, palaikant sukurtą pasaulį bei jam vadovaujant" (Edith Steins Werke II, Endliches und ewiges Sein, 1950, Louvain-Freigurg, p. 217-218).

Pilnaprasmio kuriančio Dievo idėja, kurią čia iškelia Edita Stein, yra jos, kaip žydės ir kaip krikščionės, įnašas į filosofiją. Šis įnašas yra reikšmingas ne tik dėl to, kad jis yra krikščioniško galvojimo atrama, bet ir dėl to, kad be jo tokie klausimai, kaip: kas pasaulyje yra pastovu ir kas kintama, kas realu ir kas nerealu, yra neišsprendžiami. Viskas tada pasilieka be jungties. Tokį priekaištą darė Aristotelis prieš jį buvusiems filosofams; tą patį priekaištą Edita Stein daro jam. "Man atrodo, kad priekaištas, kurį Aristotelis darė savo pirmatakams, būtent, kad jie negalėjo parodyti, kaip susijungia pirminė medžiaga ir forma (kad sudarytų realų daiktą — V. Bgd.), ištinka jį patį" (p. 218).

Tai atsitinka dėl to, kad Aristotelio moksle "medžiaga yra egzistuojanti nuo amžių; ji nėra sukurta, bet būdama beformė, yra tik galimybė. Už savo realų buvimą ji turi būti dėkinga formai ir pagaliau pirmajai priežasčiai, kurios dėk^ viskas tampa, nes ji tokiu būdu yra išvedam;. iš galimybės į tikrovę" (p. 218). Aišku, kad taip suprantamas Aristotelio Dievas nėra tikras kūrėjas. Jis yra tik daiktų gamintojas, išvedantis juos iš pasyvios jų galimybės į realybę. Pačios pasyvios galimybės kūrėjas jis nėra. Aiškumo dė-liai reikia pastebėti, kad Aristotelio pirminė medžiaga nėra tas pat, kas mūsų supratimu yra beformė medžiaga — gamtos elementai. Jos tikrasis vardas yra tik galimybė. Pirminiai gamtos mokslo ištirti elementai yra jau įforminta medžiaga, tačiau irgi dar neišvesta į visą galimą sukurto pasaulio turtingą dėsningumą.

Gali kilti klausimas, kam ši medžiagos ir formos schema iš viso yra reikalinga. Ar ne geriau būtų mus apsupantį medžiaginį pasaulį studijuoti be jos? Šis klausimas ypač kyla dėl to. kad Aristotelio pirminė medžiaga yra tokia sunkiai apčiuopiama. Ji — pačia savo samprata — yra nereali dėl to, kad ji yra tik galimybė. Reikia pasakyti, kad šis priekaištas kilo ir Editai Stein. Ir ji svarstė šios metodikos atmetimo gali-bę. Tačiau ji to nepadarė dėl šių priežasčių Ji savęs klausė: "Kas verčia mus, net medž: gai keičiantis, priimti kažką glūdinčio (Behar-rendes), kas pasilieka daiktams kintant ir į save priima vieną ar kitą formą?" (p. 192). Taig yra kažkas pasiliekančio net labai radikaliuose medžiagos pasikeitimuose, ko fiziškai aptarti nėra įmanoma.

Šio atsakymo prieiti jai padėjo net tam tikroje mąstymo gelmėje glūdintis šiuo klausimu sutikimas Aristotelio ir Platono galvosenose. Kas Aristoteliui buvo pirminė medžiaga, tas Platonu: reiškė pirminį mitologinį chaosą (p. 178).

"Susitikimas tokių skirtingos rūšies galvosenų, kaip Aristotelio ir Platono, reikalaujant kažko, kas jiems atrodė neišvengiamai reikalinga, norint suvokti matomąją prigimtį... tas jų susitikimas tarnauja mums kaip užuomina, kad jiems, nors iš tolo ir neaiškiai, kažkas dalykiško rodėsi, ką dabar reikia ryškiau suvokti" (p. 178). .

2. Dailininkų susidomėjimas pirmine medžiaga
Editos Stein pasilikimą prie pirminės medžiagoss ir formos netikėtai sustiprina platus modernių dailininkų užsimojimas suvokti aplink juos sančią tikrovę pirminės medžiagos prasme. Vadinamasis abstraktinis menas, prasidėjęs daugiau kaip prieš šimtą metų, atrodo, visiškai nesidomi sudėtingomis medžiagos formomis, bet atkakliai siekia atrasti, kas yra pirmykščio tiek medžiagos, tiek formos srityje. Nereta šiandien muziejuose rasti ištisą tamsią drobę, be jokio įforminimo. Galima ten taip pat pamatyti labai nesudėtingų, tiesiog primityvių linijų, formų.

Etienne Gilson, vienas iš trijų žymiųjų tomistinės filosofijos atstovų mūsų laikais, buvo iš pagrindų susidomėjęs šiuo modernių dailininkų užsimojimu, kaip filosofine apraiška. Savo pažiūras šiuo klausimu jis atskleidė 1955 m., kai Vašingtono Nacijonalinės dailės galerijos buvo pakviestas skaityti paskaitų, 1957 m. išleistų antrašte "Painting and Reality". Moderniško meno ryšį su filosofija Gilsonas aptaria šitaip: "Tai, kas yra padaryta daugybėje paveikslų, atrodo kaip daugybė plastiškų pavaizdavimų to, ką filosofai vadina 'materia prima' (pirmutinė medžiaga): tai yra nesiliaujantis siekimas būti, bet vis dar nepasiekiant to laipsnio; tai yra kažkas 'arti nieko' arba, Augustino žodžiais tariant, 'yra ir nėra' įp. 239).

Savo plačiuose svarstymuose Gilsonas pereina visą moderniosios dailės istoriją. Jis ją pradeda net nuo tokio nemoderniško dailininko, kaip Delacroix, kuris, pasak Gilsono, suprato, kad dailininkas, prieš ką nors vaizduodamas, turi nuo daug ko atsisakyti, turi daug ką paaukoti, taigi neįtraukti savo vaizduojaman pasaulin. Kitais žodžiais tariant, jis turi kurti abstrakciją (p. 240).

Šiuo keliu moderniškas menas ėjo vis tolyn ir tolyn — dailininkai pasijuto išėję iš grožio tarnybos (p. 255). Nepaisant visuomenės nesido-mėjimo jų menu, jie atsisako vaizduoti daiktus, kaip jie atrodo akiai. Dailininkai yra pagauti kažkokios stumties suvokti prigimtį, kuri pati savęs suvokti negali (p. 263). Gilsonas iš abstraktinio meno apraiškos daro toli siekiančią išvadą: "Raida, kuria eina modernioji tapyba, savyje slepia pasekmių, kurios išeina anapus grynojo meno ribų. Tos pasekmės savo prigimtimi yra filosofinės, ir joks dailininkas negali būti už jas atsakingas" (p. 263).

Kame glūdi šios apraiškos esminė vertė? Pasak Gilsono, ji glūdi pačiame naujume. Kai Dievas kūrė pasaulį, tai tas nebuvo nieko naujo jam? tačiau pasauliui tai buvo visokio naujumo pradžia. Remiantis krikščioniška ir žydiška teologija, tikslia prasme kūrimo galia priklauso tik Dievui, pasaulis toje jo galioje nedalyvauja. "Bet nėra dieviškos galios nusavinimas išgyventi naujumą ir tuo naujumu dalytis su kitais, kas įvyksta, kai žmogus formuoja savas formas. Tai menininkai ir daro. Ir modernus menas tai yra padaręs aukščiausiame laipsnyje, dėl to jis nusipelno rūpestingo filosofų ir galbūt teologų svarstymo" (p. 270-271). Tiksliau aptardamas, ką filosofai ir teologai gali laimėti iš moderniojo meno studijų, apie filosofus Gilson šitaip sako: "Filosofai turi kai ko išmokti, tyrinėdami visas meno formas. Tapybos atvejyje mes praturtėjame retos vertės informacija apie tai, kaip fizinės būtys atsiranda" (p. 273). Religijai šis menas yra vertingas pačiu naujumo išgyvenimu, nes "po Jėzaus gimimo kalėdos yra kiekvieno kūdikio gimimas (p. 272). Bet ką nors daugiau iš Gilsono šiuo klausimu sunku išskaityti. O kalbėdamas apie liturginį meną, jis mano, kad vargu ar čia bus galima išsiversti be grįžimo į imitacinį vaizdavimą (p. 272).

Palikdami religinio meno klausimą nuošalų, grįžkime prie Editos Stein pažiūros, kad nėra ko nusikreipti nuo pirminių medžiagos ir formos sąvokų ir tų problemų, kurios iškyla, kai prie medžiagos jungiasi forma. Modernūs dailininkai yra tiesiog keisto ilgesio traukiami ieškoti kas yra anapus įvairių antraeilių ar trečiaeilių perdirbtos medžiagos formų. Ir apie tai, ką jie atranda, galima pasakyti, kad kaip tik yra būdinga aristotelinė pirminė medžiaga. Ji yra neaptariama; ji yra tik galimybė, bet ji, nepaisant to, yra kažkas esančio.

3. Žmogaus kūrybingumas — Dievo kūrybingumo liudytojas
Dar vienu atžvilgiu yra vertingas šis dailininkų ieškojimas. Jis labiau liudija pilnaprasmį Dievą ir pilnaprasmį žmogų, yra netiesioginis liudijimas Dievo pilnaprasmio kūrybingumo. Iki įkyrumo einantis modernių menininkų siekimas savo kūryboje nekopijuoti esamų dalykų ma yra didelis liudininkas kūrybingos žmogaus galios, kaip kažko žmogui natūralaus. Jeigu žmogus, kiek jis bebūtų kuriančio Dievo atvaizdas, taip atkakliai priešinasi vietoj kūrėjo būti tik per
dirbėju ar atvaizduotoj u, būtent tik imituotojų, tai juo labiau Dievas negali būti suvoktas tik medžiagos apdirbėju, suteikiančiu jai įvairias formas, o ne tikru ir medžiagos, ir formos kūrėju. Šiuo savo nusistatymu modernusis menas suteikia ir vertingą aristotelinės galvosenos kritiką. Aristoteline galvosena, Dievas yra tik naujų formų priežastis, o pati medžiaga, t.y. pirminė medžiaga esanti amžina. Šia proga galima prisiminti, kad ir Tomui Akviniečiui medžiaga atrodė turinti amžinumo pobūdžio, tik krikščioniško tikėjimo dėka jis nuo tos pažiūros atsisakė.

Reikia pridėti, kad ne vien plastinio meno atstovai šiandien yra nusistatę eiti iki pilnutinės kūrybos, nesitenkindami vaizduoti tai, kas yra sukurta. Tuo keliu eina ir poetai. Šiuo atžvilgiu ypač pažymėtinas airis James Joyce. Jis taip giliai buvo persiėmęs savo kūrybingumo sąmone, kad ėjo net iki naujų žodžių darybos tokiu plačiu mastu, kad jo paskutinis kūrinys "Finnegans VYake" praktiškai yra nepaskaitomas. J. Joyce iš kelių žodžių šaknų ar jų dalių sudaro naują žodį, suteikdamas jam nelengvai atsekamą prasmę. Sunkumas šiuos naujadarus skaityti kyla iš to, kad jis savo naujų žodžių dalis ima net iš svetimų kalbų. Šiame liedinimo procese jis vadovaujasi įsitikinimu, kad žodžių šaknys nurodo giminingumą ir tų žodžių, tarp kurių šiandien jokio giminingumo nėra. W. T. Noon S.J., parašęs studiją apie Joyce ir Tomą Akvinietį, šiuo reikalu sako: "Žodžio šaknies lygyje analoginiai ryšiai pasirodo daug artimesni visose srityse: metafizinėje, dorinėje, mitologinėje ir istorinėje". (Joyce and Aąuinas, 1957; 1970, Yale University press, p. 145).

James Joyce nejučiomis seka viduramžių mąstytojus. Pasak Gilsono, visiems viduramžių mąstytojams buvo taisyklė, kad jei du žodžiai yra panašūs, tai ir daiktai, kuriuos jie nusako, yra tiek panašūs, kad kiekvienu atveju galima peršokti nuo vienos šių žodžių prasmės į kitą. Šitokio pobūdžio etimologiją viduramžių mąstytojai ėmė rimtai (cit. iš T. W. Noon, p. 146).

Joyce'o žodžių kūryba, žinoma, nėra sekimas viduramžių, bet yra gaivališka jo kūrybinės dvasios apraiška. Ją galima gretinti su dailininkų abstraktizmu. Tik jeigu dailininkai savo kūryboje eina analizavimo keliu, tai Joyce su panašia jėga eina sintetinimo keliu. Ir ta sintetinė kryptis ryški ne tik jo žodžių daryboje, bet ir visoje jo kūrinio sąrangoje. Kai jis kalba apie prekių pardavėją, skelbimų rinkėją laikraščiui, tai jis jame mato ir Kristų, ir Adomą; ir amžiną žydą. ir Odisėją; ir neištikimos žmonos vyrą, ir tėvą netekusį sūnaus. Viskas jam telpa viename menyje.

Didelis kūrybinis polėkis, kurį sutinkame tarp menininkų, gali būti diaboliškas reiškinys (jei tai būtų dieviškos kūrybos atmetėjo išraiška), karti: yra ir gilus liudijimas žmogiškos prigimties, būtent, kad ji yra panaši į Dievo. Praėjusio šimtmečio vokiečių teologas Matthias J. Scheeben buvo giliai įsimąstęs į žmogaus panašumą Dievui savo kūrybingumu. Viena jo teologijos išvada: žmogus kaip tik savo kūrybiška prigimtimi: yra tam tikra prasme reali būsimo įsikūnijime pranašystė, kuri išsipildė Dievo Sūnui tampant žmogumi. Pati žmogaus prigimtis savo kūrybingumu yra tarsi pažadas, kuris prašosi išsipildyme Savo ruožtu tai reiškia toli siekiantį Kūrėjo ir kūrinio bendrumą. Švč. Sakramente ta žmogaus ir Dievo vienybė pasiekia savo zenitą. (Plg. Klaus Leo Klein, Kreatuerlichkeit als GottesebenbikJ-lichkeit . . . bei Matthias Joseph Scheeben, Frank-furt/M. 1975 p. 211). Šia proga gali kilti klausimas, ar iš šio kūrybinio Dievo ir žmogaus bendrumo negalima ugdyti praktiškos krikščioniškos mistikos, panašiai kaip ji dažnai yra ugdoma remiantis žmogaus bejėgiškumu ir vien tik priklausomybe nuo Dievo?

4. Medžiagos atsilikimas
Iškėlę modernių menininkų susidomėjimą pirmine medžiaga ir forma ir tame jų susidomėjime atpažinę jų netiesioginį liudijimą Dievo pilnutinio kūrybingumo (būtent, kad jis yra ne tik medžiagos apiformintojas, bet ir jos kūrėjas), dar kartą grįžkime prie Editos Stein pirminės medžiagos ir formos jungties. E. Stein savo nęgyvosios gamtos filosofijoje išryškina ne tik tai, kad medžiaga ir forma yra Dievo sukurta, bet ir tai, kad ji galėtų ir turėtų būti dar kuo nors daugiau, negu ji yra. Ji randa, kad negyvoje gamtoje galima pastebėti tam tikrų "nupuolimo" žymių, kas galėtų būti pirminio žmogaus nupuolimo apraiška negyvoje gamtoje. Prie šios sugestijos Edita Stein prieina grynai filosofinio, ne loginio mąstymo keliu. Medžiagos forma jai yra kažkas kuriančio, ko dėka medžiaga virsta tuo, kuo mes
ją pažįstame. Formos dėka medžiaga pasirodo erdvę užpildantis dalykas. Dabar tai yra pagrindinis šiandieninės medžiagos vaidmuo. Ir tik toks. Bet ši medžiaga turi turėti kokią pilnesnę prasmę, arba tikslą. Tuo tarpu dabar ji yra palikta tik daugintis ir dalytis (p. 220).

Būdinga, kad ir O. Milašius medžiagą taip pat suvokė tik kaip dauginamą ir dalijamą dalyką ir šiuo medžiagos likimu nesidžiaugė. Savo "Laiške Storgei" jis šitaip aptarė erdvės begalybę: "beribybė, kuri kyla iš begalinio dauginimo ir dalijimo, — bėga į šalis, tačiau pasilieka pastovi visuose savo pasireiškimuose. Koks bebūtų daugiklis, rezultatas vis tiek bus begalinis; taip pat bus begalinė kiekviena padala, koks bebūtų daliklis" (p. 4). Ir į žmogaus kūno mirtį Milašius žiūri kaip į mūsų paskendimą dalybos procese. "Dabartinėje mūsų pažinimo būklėje mes dauginame ir daliname iki begalybės; mes pasiduodame pašėlusiai ritmo srovei, ir niekas mūsų nepatenkina. Mes mirštame, Storge, ir įžengiame į palaimintą dauginimo, dalinimo ir ritmo būklę, vis būdami nepatenkinti, kad nerandame absoliutaus skaičiaus ir visos poemos nejudančios finalės" (p. 12). Absoliutinio skaičiaus neradimo tragiką Milašius vaizduoja savo beviltiškoje vizijoje, kuri yra viltingosios vizijos atsvara. (Viltingoji vizija yra įglausta į A. Vaičiulaičio naują Milašiaus poezijos vertimą "Septynios vienatvės".) Beviltiškoje vizijoje Milašius šitaip skundžiasi: "Slaptoji šio viso judėjimo prasmė buvo ši: reikia dauginti ir dalyti iki begalybės per amžius. Nei poilsio, nei prisiminimo, nei meilės, nei vilties. Tik daugink ir daugink, dalyk ir dalyk. Šie pasauliai krinta chaosan, o tu juos papildyk kitais, bet tu pasiliksi visada, visada toje pačioje vietoje, ir dauginsi ir dalysi. Bet ant savo liežuvio galo tu jausi tave kankinantį paskutinį skaičių, aukščiausią garsą, šio ritmo finale/' (p. 15, cituojama iš rankraštinio vertimo leidinio)

Milašių, kaip matome, vargina begalinis, nepagrįstas medžiagos buvimas vien dalijimui ir dauginimui. Edita Stein, mąstydama apie negyvosios gamtos elementus, randa, kad "šie dalykai atrodo kaip kažkas atsitiktinio, iš esmės nepagrįsto" Jie yra abejingi bet kam, kas juos apsprendžia: abejingi ir gyvosios gamtos, ir žmogaus jų veikimui. Gyvoji medžiaga yra visiškai kas kita, turi savyje formavimosi principą, būtent vienokią ar kitokią sėklą. Juo labiau žmogui netrūksta plačių galių veikti negyvąją medžiagą. Tuo tarpu negyvoji gamta yra tarsi kažkoks nesusipratimas — be savaimingos paskirties. Tokia jos būklė erzina Milašių, o Editai Stein kelia klausimą: "Ar mes turime manyti, kad šios medžiagos neturi savo išvidinės apiforminimo jėgos, kuri atitiktų jų esmę?" Ir, atsakydama į savo klausimą, ji mano, kad tokio principinio dėsningumo negyvojoje gamtoje nėra ir kad todėl medžiaga būtinai turi būti savyje beformė. Yra sutinkama gamtoje medžiagų, kurios turi savęs apiforminimo jėgą. Tai tos medžiagos, kurios savyje turi galios kristalizuotis. Jos sudaro tarsi pereinamąją grandį tarp negyvosios ir gyvosios gamtos. Kristalas "auga" savo išvidiniu dėsningumu (p. 222).

Sekdama Hedwig Conrad-Martin, Edita Stein sako, kad kristališkumas yra natūrali būklė visai negyvajai gamtai. "Kiekvienoje medžiagoje glūdi tam tikros krypties jėgos, kurių dėka jos gali būti atvestos iki kristalinių formų". Bet dabartinėje
negyvosios gamtos būklėje jos gali būti iki tp privestos tik ypatingų dirbtinių ir iš Šalies sudarytų sąlygų. Ir iš toji sudaro išvadą, "kad medžiagos iš esmės gali būti pajėgios savo išvidine jėga formuoti daiktus" (p. 233).

Tačiau dabartinėje būklėje "joks auksas pilnai savo esmės neįgyvendina". Mes galime mąstyti apie auksiškesnį auksą, ir tai nebus aukso formos peržengimas. Tai bus aukso "idealas**, arba riba, prie kurios eina mūsų tikrovės auksas ir mūsų turima aukso idėja (p. 225 .

5. Negyvosios medžiagos "nupuolimo" klausimas
Taigi medžiagų tikrovėje esama atsilikimo nuo to, kuo jos galėtų būti. Ir šis atsilikimas yra suprantamas, pasak E. Stein, tik "status naturae lapsae" dėka. (Tai lotyniška teologinė formulė išreikšti žmogaus prigimties būklę po pirmųjų žmonių nupuolimo. Žodiškai: "nupuolusios prigimties būklė".). Edita Stein tai nori taikyti ir negyvajai gamtai. Ir dėl to jai "aukso spindesys yra aptemęs" mūsų gyvenamoje tikrovėje. Medžiagų esmės paskirtyje yra pasidariusi spraga. Visas negyvos medžiagos formavimas vyksta ne pačios medžiagos nuopelnu, bet kaip jai pridėtinis ir svetimas dalykas. Dėl to "nupuolimo" medžiagos elementai buvo ne tik "iškreipti", bet ir sukilo vienas prieš kitą. Mūsų gamtoje vyksta procesas, kuris kliudo elementams pasiekti savo esmės išsipildymą (p. 266).

Iš savo natūralios formos išvilkta medžiaga, įgavusi tik masės formą, yra iškritusi iš savęs ir nukritusi į erdvę. Kaip šis medžiagos "nupuolimas" galėjo įvykti, autorė nesiima svarstyti. Tačiau p. 221 išnašoje ji rašo: "Teologiniu požiūriu tai būtų galima jungti su žmogaus nupuolimu, kas reikštų milžinišką nupuolusio žmogaus simbolį išorinės medžiagos srityje. Tačiau aš norėčiau įsakmiai pastebėti, kad dogminio šitokios prasmės aiškinimo nėra, nors daugelis Šv. Rašto vietų yra arti šitokio supratimo."

Filosofinis Editos Stein įrodinėjimas atrodo stipriausias ten, kur ji mąsto apie pirminę medžiagą aristoteline prasme ir konstatuoja, kad jau šioje pirmojoje stadijoje medžiaga yra, jei taip galima sakyti, "nuskriausta". Ji yra palikta kažkokios neaptartos jėgos formuojančiai veiklai. Bet kas ta formuojanti jėga gali būti Aristotelio supratimu — klausia Edita Stein. Kažkokia jėga, kuri jokiam subjektui nepriklausoma, yra sveikam mąstymui nesuprantamas ir nepriimtinas dalykas. Taip pat ir į grynąją masę, neturinčią jokios savo formos, mes negalime žiūrėti kaip į sveiko mąstymo objektą, kaip į savaimingą pasaulio kūrimo objektą. Tokia medžiaga yra tik dalis; o dalis negali būti nei kūrimo nei kūrinio tikslu. Dėl to E. Stein neranda kitos išeities, kaip mąstyti apie negyvosios medžiagos nupuolimą. "Taigi gimtoji nuodėmė ir kūrinijos bausmės būklė duoda mums raktą suprasti priešingybei tarp išbaigtos esmės ir grynosios formos" (p. 266-267).

6. Medžiaginių daiktų paslaptis
Edita Stein yra įsisąmoninusi, kad visa kūrinija yra Kūrėjo atvaizdas. To atvaizdavimo kiekis yra nustatytas paties Kūrėjo. Kūrinija negali prilygti Kūrėjui, nes jis jokių apribojimų nėra varžomas, o visos kitos būtys yra apribotos įvairiais atžvilgiais, nes yra priklausomos nuo Kūrėjo (p. 255). Tačiau stebėdami laikines būtis, kurias mes sutinkame patirtiniame pasaulyje, mes prieiname prie tvirtos ir pasiliekančios daiktų esmės. Faktiškas daiktų turinys, net ir be tikėjimo pagalbos ir be antgamtinio apreiškimo, mums rodo anapus jų, būtent į tai, kas jie turėtų ir galėtų būti, t.y. į jų pirmavaizdį, į jų mastą ir į jų prasmės kryptį. Daiktų pažinimas pateikia mums mįslę, kurios jie neatsako, bet mums nurodo jos atsakymo ieškoti tikėjimo tiesose (p. 227).

Mūsų medžiaginis pasaulis yra dieviškos tobulybės veidrodis, bet suskilęs veidrodis. Jeigu žmogus "savo veido prakaite turi valgyti duoną tai tas liečia ne tik dirvą, kurioje auga daigai ir piktžolės, bet ir pasipriešinimą visų medžiagų, kurias tik dirbanti ranka paliečia" (p. 266).

Taigi pasaulio daiktai, nors dieviškumą nuo mūsų slėpdami, kartu tam tikra prasme jį mums užmena (p. 227). Jie tą užminimą daro savo esmės kryptimi, kuri kartu yra ir tokia paprasta sąvokinė, bet kurios pilnai išaiškinti tikslieji mokslai neįstengia, kai jie tyrinėja medžiagų svorį, tūrį, spalvą ir kita. Medžiaga leidžiasi mums net įvairiais būdais ir tikslais perdirbama, tačiau savo esmės vis tiek neatidengia. Ji neleidžia mums atsakyti į klausimą, kas yra medžiagiškumas. Mūsų susekamas faktas, kad medžiaga yra užpildyti erdvei, jos prasmės neišsemia. "Visų baigtinių būtybių prasmė yra būti atvaizdu; visokio medžiagiškumo esmė yra būti kažko dvasiško palyginimu. Tai yra paslaptingasis jų (daiktų) vidus . . . Dėl to kiekvienas daiktas nešas: su savimi paslaptį ir rodo į kažką anapus savę^ (p. 228). Taip rašo Edita Stein, bet panašia: sako ir Tomas Akvinietis.

Edita Stein jaučia lyg pareigą pasiteisinti prieš tomistų daromą priekaištą fenomenologine filosofijai. Jų priekaištas yra toks, kad, esą. filosofija jau šiame gyvenime pretenduoja turėti "visionem beatificam", t.y. dangišką regėjimą. E Stein mano, kad šis priekaištas nėra fenomeno logų užsitarnautas. Ji teisinasi: "Daiktų esme pilnutinai priklauso nuo dieviškos esmės. Gry: ją formą mes bandėme suvokti kaip daiktų p mavaizdį Dievuje. Tačiau dieviškoji esmė šiame gyvenime mums nėra prieinama. Mes negalime Dievo begalybės suprasti, t.y. suvokti. Mes visiškai negalime jos regėti ar įžvelgti, dėl t negalime ir daiktų pirmavaizdžių jame pamatyti" (p. 227).

Kaip sakyta, matomasis pasaulis yra dieviškos tobulybės veidrodis, tačiau suskilęs veidro-

LOČERIS LAIMIS Dekoratyvinė siena Medis. Fragmentas.

dis. Medžiagoje yra skilimas tarp to, kas ji iš tikro turėtų būti ir kas ji faktiškai yra. Skilimas pasirodo ir tuo būdu, ką žmonės iš medžiagos padaro, palyginus su tuo, ką jie galėtų ir turėtų padaryti. "Mes galime prileisti, kad pagal pirminį planą viskas, kas atsitinka gamtoje, turėtų vesti į pilną jų esmės išsivystymą ir tuo būdu prisidėti prie pilno dieviško pirmavaizdžio atvaizdavimo". Taip pat ir žmogaus kūryba turėtų tarnauti tam, kad Dievo panašumas gamtoje būtų vis labiau išryškintas (p. 226).

Priėmus šią Editos Stein medžiaginio pasaulio sampratą, daugiau prasmės įgyja ir rojaus epizodas pirmojoje Šv. Rašto knygoje. Į rojų mes turime tada žiūrėti ne geografine, bet ontologine prasme. Jeigu E. Stein yra savo mastyme teisi, rojaus epizodas, liudydamas tiesioginių žmogaus santykių su Dievu praradimą, kartu liudija ir gyvenamosios žmogaus erdvės pasikeitimą. Ir tas pasikeitimas nėra vien geografinis reiškinys, bet gamtos filosofijos reiškinys. Dėl to kai kurių žmonių ieškojimas vietos, kur buvo rojus, yra greičiau visos šios problemos nupiginimas. Deja, geografinio rojaus ieškojimu kartais užsiima ir labai dvasingi žmonės, pvz., O. Milašius.

7. Bandymas vertinti
Filosofinis E. Stein žvilgsnis į pasaulį, jeigu jis išlaikytų kritiką, būtų didelė parama religingam krikščioniui. Jis palengvintų pasisavinimą didžiųjų krikščionybės paslapčių. Net toks naujas dangus ir nauja žemė, apie kuriuos kalba apaštalas Jonas savo Apreiškime, šios filosofijos šviesoje neatrodytų mums tokia nieko bendro su tikrove neturinčia pranašyste, nes, remiantis E. Stein įžvalgomis, pati medžiaga savyje turi tam tikrų ženklų, kad ji yra nebaigta ir savo pačios prigimtimi yra pajėgi didesnėms galimybėms. Medžiagos galimybė yra didesnė, negu jos faktiškos formos. Kad iš tikrųjų medžiaga yra pajėgi priimti naujų formų, niekas taip akivaizdžiai ne-liudija, kaip žmogaus kūryba, ypač techninėje srityje. Dėl to ir Kristaus pasakymas, kad jis, mirdamas ir prisikeldamas, eina mums vietos paruošti ir kad pas jo Tėvą yra daug buveinių, įgautų naujo patikimumo ir net realumo.

Bet ar ši Editos Stein galvosena yra patikima? Norint ieškoti atsakymo į šį klausimą, reikia visų pirma Editos Stein filosofiją padėti į savo vietą filosofijos srityje. Ji yra Husserlio filosofijos, kuri vadinama fenomenologija, mokinė ir artima paties Husserlio bendradarbė. Ši filosofija pasižymi savo pasiryžimu duoti naują atramą filosofiniam mąstymui, neišjungiant iš jos žemiškos patirties.

Visokiame filosofiniame svarstyme mąstymas prasideda nuo to, kaip yra suprantamas žmogaus pažinimas. Nuo amžių žmonijos galvosena šiuo atžvilgiu skiriasi dviem keliais, kurių vienas visą pažinimą semia iš patirtinio pasaulio, kitas — iš dvasinio. Ryškiausi šių krypčių atstovai yra Aristotelis ir Platonas. Ką naujo šiuo klausimu pasako fenomenologija? Atsakymą į šį klausimą paimkime iš kito Husserlio mokinio, kilusio iš Lietuvos, Levino. Jis savo įvade į Roman In-garden studiją apie literatūrinį metodą, kuri taip pat yra parašyta fenomenologiniu galvojimu, iškelia šitokį fenomenologijai būdingą bruožą.

Pasak Levino, Husserlio pažinimo vienetas, kurį jis vadina "noema", yra būdingas tuo, kad jis apima savyje ne tik pažįstamo dalyko prigimtį, bet ir jo intenciją. Vadinasi, mūsų pažįstami daiktai atsidengia mums ne tik savo logika, bet ir tam tikru tikslingumu arba intencija. (Plg. Roman Ingarden, The Literary Work of Art, Northwestern University Press, 1973, p. XX). Tačiau, kaip pastebi šio veikalo vertėjas į anglų kalbą G. Grabowicz, ryšys tarp daikto prigimties pažinimo ir su juo susijusios intencijos yra sunkiai aptariamas dalykas (t.p., p. LI).

Jeigu su šia informacija grįžtume į Editos Stein mąstymą, nesunku bus prisiminti, kad ir jos aptarimuose ryškų vaidmenį vaidina tas pat intencionalumas — daugiau ar mažiau išreikštas ir atidengiamas medžiagos tikslingumas. Tik Husserlio metodu vadovaudamasi, Edita Stein prieina pažiūrą, kad pasaulio medžiaga turi savo intenciją, kuri yra kažkas nebaigto ir laukiančio išsipildymo.

Ar tas daiktų intenciškumas ateina mums iš pačių daiktų ar jis yra mūsų pridėtas daiktams, pasilieka neatsakytas klausimas. Jeigu daiktų intenciškumas kyla iš pačių daiktų prigimties, tai Editos Stein galvosena stovi ant realistinės filosofijos pagrindų. Bet jeigu intenciškumo daiktuose ir nėra ir jis jiems yra tik mūsų pridėtas, vis vien Editos Stein teorija ne būtinai visu plotu griūva. Ji tada pasidaro tik idealistinio įkvėpimo galvosena. Tada daiktų tikslingumas būtų ne išorinių fenomenų kilmės, bet ateitų iš kurių kitų galimų šaltinių: ar iš Dievo įkvėpimo, ar iš mūsų kūrybingumo. Ši pastaroji galimybė taip pat nėra mažos vertės. Ji reikštų, kad pats žmogus turi ne tik tikslą, bet ir galimybę tęsti toliau pasaulio kūrimo darbą, suteikdamas medžiagai naujas formas.

Pažinimo suvokimas ne vien kaip idėjinio dalyko, bet ir kaip turinčio savyje tikslingumo, o tuo pačiu ir gerumo bruožą, yra naudinga pataisa mūsų laikų mąstysenai. Pažinimą suvokiant be tikslingumo bruožo savyje, jis yra linkęs išvirsti dialektiniu žaidimu. Pažinti daiktai tada vienas kito atžvilgiu linkę atsistoti kaip pliusas ir minusas matematikoje. Bet mūsų gyvenamoji tikrovė nėra vien pliusų ir minusų žaidimas. Šitokio pobūdžio priekaištą Markso galvosena: teisingai padaro Vladas Juodeika savo knygoje "Didžioji iliuzija,\ Jo marksizmo kritika kaip tik yra paremta Markso trūkumu imti sąvokas be jų vertės turinio. Grynas mokslingumas be tikslingumo bruožo išvirsta iliuzija. Dėl to ir pats Marksas, kai pradėjo svarstyti vertės teoriją, susipainiojo ir vos neišėjo prieš savo paties matematiškai tobulai sužiestą teoriją (Didžioji iliuzija, p. 473).



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai