Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS NUO ŠV. PETRO KARSTO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vyskupas V. BRIZGYS   

Visuotinio Vatikano antrojo susirinkimo trečioje sesijoje kelias dienas klausę kalbų vienos schemos klausimais, vyskupai juokaudami kalbėjos, kad dar leisią pasisakyti vienam baltam, vienam geltonam, vienam juodam ir diskusijas baigsią. Pagal įvairių spalvų žmonių skaičių, nesama spalvų proporcijos tarp vyskupų — gausiausi baltieji. Bet vistiek kas rytas rinkdavomės iš įvairių pasaulio kraštų, visų spalvų. Nebuvo nė vieno vyskupo tik iš Pabaltijo kraštų, Rusijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Albanijos. Iš eilės kardinolai, arkivyskupai, vyskupai sėdėjome pagal nominavimo datas. Sekcijose po šešis, kur devynių, kur trylikos eilių. Kairėje navos pusėje eilėje 297 - 302 sėdėjome kroatas, airis, ceilonietis, lietuvis, armėnas ir ispanas.

Ar tai dėl vyskupų taip universalaus susibūrimo, ar dėl iki šiol svarstytų klausimų yra lengva įsivaizduoti visą žmoniją kartu — su visais jos skirtumais, problemomis ir tačiau vieną. Tokioje universalioje plotmėje įgauna kitokį pobūdį ir atskiri klausimai. Tokioje šviesoje lengva mąstyti ir kalbėti apie žmogų, visai nejaučiant ir neliečiant jo kilmės, spalvos, religijos skirtumų. Imi jį kaip žmogų ir toje šviesoje vertini. Tokie klausimai, kaip žmogui skirtas dieviškasis apreiškimas, žmogaus paskirtis, didžiausias žmogaus uždavinys kitų žmonių atžvilgiu, visus mus tiek daug kartų nuvedė į žmogaus sielos gelmes, į jo santykius su Dievu, jog susikūrė dvasia, kurios įtakoje esame linkę svarstyti visus klausimus šioje šviesoje, darnoje su ta dvasia. Toje šviesoje atrodo, kad mūsų laiko žmonių gyvenime ir veikloje yra perdaug tuščių žodžių, tuščių pastangų, stoka savo atsakingumo sąmonės.

Daug prikalbėta apie vadinamąjį socialinių žmonių klasių naikinimą, o tiek mažai užsimenama apie didžiausius žmonių skirtumus. Mūsų laiko sąmoningas katalikas, Leono XIII ir Pijaus XI paskelbtų dėsnių raginamas, yra tapęs uoliausiu socialinės lygybės, socialinio teisingumo protagonistu, o tačiau kas yra tie medžiaginiai, socialiniai skirtumai, palyginti su žmonių mentaliteto skirtumais. Koks yra nuskriaustas ir beviltis turtingas ar vargšas žmogus, nežinantis savo kilmės, savo paskirties, gyvenimo prasmės, mąstymo ir gyvenimo kelio, derančio teisingai suprastiems šiems klausimams, jei palygini jį su žmogumi, turinčiu teisingus atsakymus į šiuos klausimus. Kokia gali būti didesnė žmogaus tragedija, didesnis skurdas už tą, kai jis neturi teisingos žmogaus gyvenimo filosofijos, atremtos į amžiną tiesą. Neviena sena tauta giriasi turinti filosofiją ir religiją, suformuotą keli tūkstančiai metų prieš Kristų. Kokia tačiau iš jos nauda, jeigu iki šiol ji neparodė žmogui gyvenimo kelio, jos sekėjus ir šiandien slegia nepakeliama apatijos ir nevilties našta.
Mūsų laikais labai gražus reiškinys vadinamoji pagalba užsieniui. Valstybių valdžios ir pri-

V. K. Jonynas — Šv. Šeima Vitražas Maspetho lietuviy bažnyčioje (detalė)

vati iniciatyva tarsi lenktyniuoja, siųsdamos į-vairiems vargingesniems kraštams milžiniškus kiekius visokių gėrybių ir pinigų. Labdaringųjų kraštų aukotojai, mokesčių mokėtojai nesiskundžia ir neklausia, kaip ilgai to reikės. Nesitenkinama tik daiktine pagalba. Iš Amerikos, Ispanijos, Vokietijos kasmet vis didesnis skaičius jaunų kultūrininkų, profesionalų savanoriais keliauja kultūros misijoms į mažiau kultūringus kraštus. Kokia tačiau tų gražių pastangų prasmė, jeigu būtų duodamas rūbas, kuris tik trumpai patvers, pamokoma lengviau ir našiau darbą padaryti, o šelpiamieji liktų tamsoje, ne-leidusioje tautoms iki šiol pajudėti iš nevilties ir rezignacijos, kurioje jau tiek generacijų gimė ir išmirė, nieko naujo' nesukūrę. Verta yra klausti, katras yra nelaimingesnis: ar tas, kuris miršta kalėjime kankinio mirtimi, tačiau žino žmogaus gyvenimo, kančios, mirties prasmę, ar tas, kuris gyvena ir mirštą laisvėje, tačiau pasilieka neišmanymo ir klaidos^<tamsojje--apiė save, savo gyvenimą, pabaigą. Neturiu nei minties nei tikslo šiuo palyginimu minimalizuoti tragediją krikščionies, baigiančio gyvenimą vergo ir kankinio mirtimi mūsų laiko barbarijos — komunistų — vergijoje. Vistiek tačiau jo tikėjimas, viltis ir amžinybė yra labai šviesūs, palyginti su savijauta ir likimu masių laisvų žmonių, gyvenančių ir mirštančių žmogaus vertės ir likimo nežinios tamsybėje ir iš to einančioje neviltyje.

Tokioje šviesoje žiūrint į žmoniją, kaip trapiai atrodo daugybė gražių kalbų ir pastangų, kylančių iš artimo meilės, tačiau pasiekiančių tik labai antraeilius reikalus, o neprieinančių ligi tų reikalų gelmės. Visos tos pastangos nepasiekia žmogaus skurdo šaltinio, užtat ir nauda iš jų yra tik paviršutiniška, trumpalaikė. Kaip pašalinsi skurdą greit nusidėvinčiu rūbu, tą dieną alkano pavalgydinimu, pamokymu lengviau padaryti darbą, sėkmingiau pagelbėti ligoniui, jeigu visas tas skurdas eina iš žmogaus ir jo gyvenimo klaidingos sampratos.

Toje pat šviesoje labai neevangeliškai atrodo šiandieninė daugelio katalikų ir kitų krikščionių masė, savo gyvenime paviršutiniška ir be užsidegimo tam, ką tiki ir sakosi seką, o jautri kitų žmonių šios dienos smulkiems reikalams, mažai galvojanti ir nesijaudinanti, kad visi tie besišaukia pagalbos yra reikalingi pirmoje eilėje ne ko kito, o naujos filosofijos, pasakančios, kas yra žmogus, kas jo gyvenimas, koks tikslas, pabaiga. Žmonija reikalinga šviesos ir dinamikos, kurią rado vadinamosios kultūringos, pirmaujančios tautos ne kur kitur, o Evangelijos tiesoje, pritaikytoje gyvenimui.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai