Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVYBĖS RŪPESTIS IR KATALIKŲ INSTITUCIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Antrame mūsų kultūros kongrese spaudos reikalais skelbtose rezoliucijose tarp kitų klausimų buvo paliestas ir objektyvumo reikalas. Objektyvumas turėtų būti suprantamas ir ta prasme, kad spauda šalia mums malonių reiškinių nevengtų paliesti ir tų, apie kuriuos nėra malonu kalbėti, bet apie kuriuos reikia kalbėti dėl to, kad jie yra gyvybiškai svarbūs. Regis, matome, kad šiandieniniam mūsų įsibėgėjimui reikia stabdžių, nes kryptis rodo pakalnėn. Judesiui pakeisti reikia stiprios jėgos. Ji susikaups tada, kai kiekviena lietuviška ranka nepabūgs įsijungti. Jau atėjęs laikas atgimimui. Jei atgimsime, atvirai pažvelgsime į neigiamumus ir juos, kaip pavojingą medžiagą, iš ratų mesime lauk, susilauksime gerų vaisių.

Lituanistinis švietimas, be abejo, yra pats svarbiausias mūsų rūpestis. Ir, deja, sunkiai vykdomas. Juo sergame jau keliolika metų, vos prasidėjus pokarinei emigracijai į JAV. Pirmomis dienomis atrodė, kad žinome, kaip jį spręsti, tik nebuvome tikri, ar pastangų užteks. Šiandien jau net nesuprantame, iš kurios pusės prie jo eiti. Diena dienon padėtis darosi sunkesnė, nors LB, pavienės organizacijos ir dauguma tėvų svarsto ir rūpinasi, kaip išlaikyti tautiškai gyvus vaikus bei jaunuolius. Todėl nenuostabu, kad klausimas ne tik rimtas, bet ir jautrus.

Didžiausia lituanistinio švietimo dalis net šiomis dienomis yra surišta su mūsų katalikiškomis institucijomis — parapijomis ir vienuolynais. Vaikai šiek tiek lietuviškai mokosi parapinėse mokyklose (kai kur daugiau, kai kur mažiau, kitur nė trupučio). Lituanistinės šeštadieninės mokyklos taip pat daugiausia glaudžiasi parapijų pastatuose. Yra klebonų, kurie šioms šeštadieninėms mokykloms kreipia nepaprastai daug dėmesio ir tėvus skatinte skatina, kad klasės nebūtų tuščios. Taip pat tiesa, kad iki šiol nė vienas sambūris, kuris ryšio tarp katalikų institucijų ir lituanistinio švietimo nenori, nieko konkretaus šia kryptimi neatliko. Tačiau aplamai padėtis yra nepatenkinama, linksta blogėti, tad jos nagrinėjimas yra natūralus reiškinys. Visai nenuostabu, kad, katalikų institucijoms ir lituanistiniam švietimui glaudžiai rišantis, iškyla priekaištų dvasiškijai ar vienuolynams. Svarbiau yra ne šiais priekaištais stebėtis, bet pažvelgti, kiek jie pagrįsti. Jei matytume, kad nepasitenkinimui priežasčių yra, vertėtų jas šalinti. Čia mūsų šeimos, mūsų namų reikalai, ir lietuviškoji pastogė negali sugriūti.

Eiliniam piliečiui kol kas sunku patikslinti, kiek lietuviškų parapijų turi savo mokyklas, kiek iš jų dėstoma lietuvių kalba ir kiek jos dėstoma. Man taip pat nėra tiksliai žinoma, kiek lituanistinių mokyklų yra parapijų patalpose ir kiek jų glaudžiasi svetur. Dar sunkiau sužinoti, kokių sunkumų sutinka parapijų klebonai ir mokyklų seserys, norį lietuvių kalbos dėstymą pabrėžti. Girdisi gandų apie tėvus, pasipriešinančius lietuvių kalbos pamokoms ir komunijos paruošimui lietuviškai; skaitome apie inteligentus, vaikų lietuviškas maldaknyges keičiančius angliškomis. Tai gandai, kai kurie paremti tikrais įvykiais, tačiau, ar šie faktai yra visuotinio pobūdžio ar tik pavieniai atsitikimai, tiksliai nežinome. Maišosi paskalos apie seseris, draudžiančias mokykloje vaikams lietuviškai išsitarti. Girdime apie kunigus, atsisakančius lietuviškai išpažinčių klausyti, barančius vaikus lietuviškai pasisveikinančius, nugirstame apie parapijų klebonus, nepriimančius šeštadieninių mokyklų. Kiek čia tiesos, kiek perdėjimo, sunku pasverti.

Vis dėlto, nors išsamių statistikos žinių stinga, šiuo reikalu kalbėti verta dėl jo svarbos. Iš antros pusės, yra tikrų įvykių, kuriuos patiems teko patirti ir kurių tikrumu neabejojame. Šia kryptimi norisi pasukti skaitytojų dėmesį.

Nesvarstant ir neskaičiuojant, kiek praeityje padaryta, kas kiek prisidėjo, kas kiek prisideda ir kas nieko nedaro, žvilgtelėkime tik į šiandieninę padėtį.

Tiesa, kad lietuvių parapijos menkėja, nes lietuviai bėga iš jų; tiesa, kad mokyklose dirbančios seselės ir parapijų kunigai, jau šiame krašte gimę ir augę, daugiau domisi JAV negu lietuvių tautos reikalais. Aplinka keičiasi, darbas sunkėja, ir tenka svarstyti, kaip išgelbėti tai, ką dar galima išgelbėti. Tačiau svarstant, kaip gelbėti, reikia norėti gelbėti. O kartais susidaro įspūdis, kad šio noro nėra.

Čia negeidžiama nei išgalvotų atvejų pasakoti, nei kam be pagrindo priekaištauti. Tačiau šalia milžiniškų pastangų, kurias matome nedaugely mūsų parapijų šiame krašte, ir šalia menko skaičiaus lietuvių klebonų, visą gyvenimą atiduodančių lietuviškam reikalui, yra ir tamsesnių taškų. Girdime sakant, kad ne spaudoje, bet žodžiu dera išsiaiškinti su dvasiškija ir vienuolėmis. Tačiau praktiškai tokios progos nėra. Be tam tikrų išimčių, mūsų dvasiškija ir vienuolės seserys gyvena uždarą gyvenimą, ryšio su visuomene beveik nepalaiko, nuomonių nieko neklausia ir nelinksta joms dėmesio kreipti. Ryšys yra tik dvasinėje srityje, grynai bažnytinėse organizacijose ir parapijų administravimui pinigų kaupime, kur pasaulietis taip pat tik vykdo, bet nesvarsto. Ši tvarka — pasauliečiai ir dvasiškiai sudaro atskirus pasaulius — vyrauja visose JAV parapijose (nors Vatikano II susirinkimas ir ypač kėlė reikalą glaudžiau bendradarbiauti dvasiškijai ir pasauliečiams). Metodai tie patys, nors angliškai kalbančių ir mūsų parapijų tikslai, darbo aplinka ir pasauliečių galvojimas gerokai skiriasi.

Niekas neturi įgeidžio tvarkyti parapijų ar vienuolijų reikalus, tačiau norėtųsi, kad į pasauliečius būtų kreipiama daugiau dėmesio. Žinoma, kai daug kur dvasiškija yra užsirėmusi duris, visuomenės pageidavimai jai gal ir nežinomi. Ar spauda nėra vieta šiems pageidavimams reikšti?

Kodėl buvo anksčiau užsiminta, kad, atrodo, stinga noro gelbėtis? Daugiausia sprendimus darome pagal žinias ir patirtį. O reiškinių, kurie kalba apie šį nenorą, gali matyti. Ir ne pavienių reiškinių. Už tai sunku jų nepastebėti, ir nesuprantama, kodėl apie juos turėtų būti nutylima.

Iškilus lituanistinio švietimo klausimui ir prisimenant lietuvių parapijų mokyklas, dažnai ginama, kad mokyklos tvarkomos diecezijų, kad seserys ir klebonai esą bejėgiai. Bet nesigirdėjo, kad JAV lietuvių dvasiškija ar seserys būtų rimtai stengęsi lietuvių kalbą parapinėse mokyklose įtraukti lygiateisiu mokomuoju dalyku. Spaudoje buvo rašyta apie porą pasauliečių bandymų, kreipiantis į vyskupus. Tačiau tuos bandymus paskatino konfliktai, ir jie, regis, liko bevaisiai. Iš antros pusės, šiame krašte yra keletas parapijų, kurių mokyklose lietuvių kalba dėstoma rimtai, net pasaulietį mokytoją pasamdžius, ir situacija įvairuoja tarp parapijų, o ne tarp diecezijų. Tai kaip iš tikro yra? Kodėl diecezijos patvarkymai skirtingi kiekvienai lietuvių parapijai, esančiai toje pačioje diecezijoje?

Seserų kazimieriečių daugiausia tvarkomų mokyklų tvarkaraščiuose lietuvių kalbą užtinkame. Bet kaip su jos mokymu? Priklauso nuo vyresniosios sesers ir nuo skyriaus mokytojos. Šiuos žodžius rašančiojo vaikams lankant mokyklą, tik viena sesuo savaitėje savo skyriuje turėjo lietuvių kalbos dvi pamokas, duodavo namų darbus, tikrindavo juos. Ją apie Kalėdas iškėlus, lietuvių kalbos mokymas tame skyriuje buvo nutrauktas. Atseit, valia buvo palikta skyriaus sesers rankose, mokyklos vadovybei nesirūpinant, kad tvarkaraštyje įtrauktas dalykas nedėstomas. Sutikime, kad mokyklose yra ir kitokių tautybių vaikų, kad seselėms, pačioms dažnai vargingai kalbančioms, sunku. Nepatogumų, aišku, niekas negali užginčyti. Jų susidaro. Bet kokie yra santykiai šeštadieninių mokyklų ir parapinių mokyklų, kurios tvirtina, kad neturi lietuvių kalbai mokytojų?

Štai mažoje kolonijoje, turinčioje vieną lietuvišką parapiją, lituanistinei mokyklai jau penkiolika metų atidarytos visos parapinės mokyklos klasės. Prasidedant mokslo metams, nereikia vesti derybų su prelatu klebonu. Priekaištų, kad šiluma daug kainuojanti, kad klases mokiniai priteršią, nesigirdi nei iš klebono, nei iš kazimieriečių seserų, parapinę mokyklą tvarkančių. Už šimto mylių yra kita, daug didesnė lietuvių koloniia su trimis parapijomis, kurių dvi turi mokyklas, lietuvių seserų aptarnaujamas. Tačiau šeštadieninė mokykla vargo turėjo daug. Pradžioje jai vienoje parapijoje buvo užleistos dvi klasės, likusias laikant tuščias ir užrakintas. Bet ir šia tvarka parapijos vadovybė ir seserys nebuvo patenkinti. Kiekvieną šeštadieni lituanistinės mokyklos mokytojai turėdavo išklausyti klebono ir seserų nusiskundimų, kad klasės paliekamos sujauktos, priterštos, nors kažin kaip būtų stengiamasi jas sutvarkyti. Pagaliau vieną rudeni patalpos buvo visai atsakytos. Klebonas sakė, kad seserys nenorinčios, o seserys — klebonas nepatenkintas. Kreiptasi į antrą parapiją, turinčią mokyklą. Čia visai neįsileido. Tik trečioji, pati neturtingiausioj!, be mokyklos, salėje atitvėrė kelias klases, kuriose ir dabar kas šeštadienį susirenka keliasdešimt vaikų.

Kodėl toks skirtumas tarp dviejų kolonijų? Abiejose — lietuviai kunigai, abiejose — tos pačios vienuolijos lietuvės seserys. Be to, paskutiniojoje apkalbėtoje kolonijoje trys parapijos yra vienoje diecezijoje, o parapijų vadovybių nusistatymas skirtingas. Taigi, jis ne diecezijos diktuojamas.

Vai tegul nesakoma, kad nėra lietuvių kunigų, kurie vaikams, atėjusiems išpažinties lietuviškai, neparodytų nepasitenkinimo ir nepatartų sekantį kartą angliškai kalbėti. Jie klauso išpažinčių suaugusius lietuviškai, bet vaikams pataria svetimą kalbą naudoti. Tiesa, šie atvejai reti, tačiau jų yra daugiau, negu vienas.

Arba vėl. Ateina Vasario 16. Minėjimą rengiantieji prašo šv. Mišių aukos už žuvusius. Šiose mišiose prieina žmonių, tikinčių ir mažiau tikinčių, visi lietuvių kilmės. Kunigas, nors moka lietuviškai, pamokslą angliškai sako, apie šventę nė žodžiu neužsimindamas. Žmonės nepatenkinti, ir šis nepasitenkinimas ateina iki kunigo ausų. Kitais metais jau lietuviškai pamoksle prabyla ir Lietuvą užsimena, tačiau vien iš neigiamos pusės.



Prieš keturis metus teko dalyvauti gana didelės, dailios ir moderniškos, lietuvių seserų pastangomis statytos, milijonus kainavusios institucijos šventinimo iškilmėse. Nė vienu žodžiu nebuvo užsiminta, kad tai lietuvių kūrinys, ir lietuvių kalba girdėjosi tik iš senučių, atvykusių pažiūrėti, kas jų aukomis padaryta. Ir pastate nė vieno lietuviško ženklelio.

Tai irgi pavieniai atvejai, nors jie surinkti ne vienoje vietovėje, tuo būdu jie nėra tik vieno lietuvio kunigo ar vienos sesers keistokų poelgių registracija.

Kai kas užklaus: kam apie tokius įvykius kalbėti? O kodėl tylėti? Ar tai ne savi reikalai ir ar ne savų žmonių tarpe apie juos užsimenama? Lietuvių tauta ir mes patys atsidūrėme tokioje padėtyje, kad tylėjimo prabangos negalime sau leisti.

Buvo laikai, kai šiame krašte lietuvybę ant savo rankų nešė dvasiškija. Kažkodėl jie pasikeitė, ir nesinori, kad tasai keliasdešimties metų tautinio apaštalavimo darbas būtų paverstas niekais ir dvasiškijos dideli nuopelnai lietuvybei taptų užgožti šiomis dienomis pasitaikančių įvykių. Didelės senosios kartos asmenybės, nepamirštant ir čia vėliau imigravusių, diena dienon mažėja. Kas liks už dešimtmečio, jei padėties netaisysime?
Objektyvumui skatinant, reikia ir kiton pusėn žvilgtelėti — į pasauliečius.

Prieš trylika metų teko stebėti vieną vyčių būrelį. Aukštesniųjų mokyklų mokiniai ir tik jas baigusieji jaunuoliai kiekvieną penktadienį susirinkdavo savo patalpose pabendrauti, netingedami iš tolimesnių miesto vietų atvažiuoti. Jų tėvai Amerikoje buvo tada išgyvenę apie tris dešimtis metų. Velykoms jie rengėsi komedijėlę suvaidinti. Buvo sunkumų su lietuvių kalba, tačiau ją įveikė. Tiesa, po vaidinimo kai kas priekaištavo: viskas tvarkoje, tik šlubuoja kalba.

Šiuo metu taip pat matau to paties amžiaus jaunuolius, kaip anie vyčiai. Jų tėvai yra tos pačios grupės, kurie tada vyčių kalba scenoje buvo nepatenkinti, dar tik apie penkiolika metų šiame krašte išbuvę. Tačiau šie jaunuoliai panašaus vaidinimo jau nesuruošia toje pačioje kolonijoje. Jie gerokai lepšiškesni už ano meto vyčius, sunkiau lankosi į susibūrimus. Esą, pamokų nespėja paruošti, laiko neturį. Nei komedijėlė, nei kitoks pasirodymas scenoje jiems neįdomus. Jų kalba gerokai supanašėjo į ano laiko vyčių kalbą, bet dabar priekaištaujančių nebeatsirastų. Prieš trylika metų vaidinę vyčiai ir šiandien dirba su jaunesniais savo broliais, o kiek lietuvių organizacijose dirba šiandieninis lietuvių jaunimas, jau iš tremties šeimų išaugęs?

Verta grįžti prie anksčiau liesto ryšio tarp parapijų ir naujai imigravusių lietuvių visuomenės, kurios dauguma didelių įsipareigojimų parapijoms nejaučia, nes šaltokas dėmesys jos problemoms glaudaus ryšio nesumezgė. Pažįstu senuką kleboną, prieš penkiolika metų, imigracijai prasidėjus, kalbėjusį: "Tuojau reikia įkurti ateitininkus. Daug gero apie juos girdėjau". Jie įsikūrė, veikia iki šios dienos, tačiau su tuo mielu klebonu ryšio nėra. Santykiai pairo. Klebonas tada ateitininkus suprato kaip parapijos ribose veikiančią bažnytinę draugiją, o paskutinieji nepajėgė klebonui šaltu keliu perteikti savo ideologijos turinio.

Čia glūdi pagrindinė priežastis, kad šiandien skundžiamės lietuviškojo auklėjimo stoka parapijose ir jų mokyklose. Katalikiškoji visuomenė nesugebėjo parapijų vadovybėms atskleisti savų reikalų, nemokėjo įtikinti, kad tai, ko ji pageidauja, yra svarbu ne tik jai pačiai, bet ir parapijų ateičiai bei visai lietuvių tautinei grupei. Ne kartą iš parapijų vadovybių mums tada šaltai buvo užtikrinta, kad ir mus nusineš tas pats nutautimo likimas, kaip senuosius imigrantus. Spėliojimai kai kuriais atvejais pasitvirtino. Gal todėl, kad dėl didesnio uždarbio mes labai nuolankiai ir kantriai paklustame savo viršininkėliams darbovietėse, bet su parapijų vadovybėmis kalbantis kantrybės neturėjome. Tačiau atsimintina, kad kiekviena negyva žuvis moka pasroviui plaukti. Kur, taigi, mūsų gyvybė?

Ir dar: katalikiškoji inteligentija nepasirodė esanti parapijoms reikalinga, kad į jos pageidavimus būtų kreipiamas dėmesys. Senutės balsas klebonijoje reiškė daugiau, kaip naujai atvykusio inžinieriaus, daktaro, teisininko. Be senutės, kiekvieno parengimo metu dirbančios virtuvėje, sąžiningai aukojančios parapijos išlaikymui, verstis nebuvo galima. O naujieji ateiviai parapijai nebuvo duosnūs nei auka, nei pagalba. Jie šokosi žodžiais nurodinėti, tačiau darbščios rankos ir aukojančios širdies neparodė. Net ir dabar nėra geriau. Į savas parapijas pamaldoms sekmadieniais nevažiuojame, nes angliška bažnyčia yra keliolika minučių kelio arčiau. Parengimuose nesilankome, nes ten reikia maišytis su paprastesniais žmonėmis. Ir taip eina šaunus gyvenimas, lyg negyvos, aukštyn pilvus išvertusios žuvelės.

Gavosi keista padėtis: parapijų vadovybės nekreipia dėmesio į naujus savo parapijų narius, o pastarieji nesijaudina dėl parapijų likimo. Jei katalikiškoje visuomenėje prieš keliolika metų būtų buvę daugiau ryžto atverti lūpas ir kiečiau, aiškiau, bet kantriau savo reikalus išdėstyti, gal nereikėtų šiandien apie tai kalbėti.

Ryžto nebuvo. Tuo laiku manyta, kad savitarpiniai politiniai dialogai, ne visada pateisinami, buvo svarbesni. Už tai per dešimtmetį su viršum nesusilaukėme stipresnės jėgos Katalikų Federacijoje, kuri galėtų turėti įtakos. Už tai Kunigų Vienybė nesiryžo mūsų pageidavimų laikyti rimtais. Dėl to šiandien žymesni katalikų asmenys su nepasitenkinimu moja ranka į parapijų gyvenimą, kiek jis peržengia dvasinę sritį, ir klebonijose nepažįstami nei jų veidai, nei vardai, nei pageidavimai.

Labai skaudėtų širdį, jei reikėtų nuleisti rankas ir sutikti, kad padėtis nepakeičiama, nieko daryti neverta, nes pastangos neduos vaisių. Tačiau ilgiau pagalvojus, prisimena vienuolijos pastangomis spausdinama Eglutė; iškyla keletas klebonų, diena dienon už lietuviškumą kovojančių; mintin grįžta dar ne viena bažnyčia su lietuviškomis giesmėmis per pamaldas, didokas skaičius parapinių mokyklų, kurios pastogėse priglaudžia ne tik lituanistines mokyklas, bet ir organizacijas; sušvinta Jaunimo Namai, tėvų jėzuitų pastangomis išlaikomi; prieš akis išsiskleidžia vienuolynų leidžiami lietuviški laikraščiai.

Pasvėrus viską, ką turime, galime drąsiai tvirtinti, kad jei staiga išnyktų lietuviškieji vienuolynai ir parapijos, jei nustotų judėję kunigai, seserys ir pasauliečiai katalikai, atsirastų tokia tuštuma, kad ne vienas akis išplėstume. Tačiau jei šalia šios jėgos sugebėtume prijungti gerą norą ir nuoširdumą, nuostaba nustirtume.

Nesmagu kalbėti apie nemalonius reikalus. Tačiau dar sunkiau yra stebėti žūstantį jaunimą, kai mūsų pačių institucijos galėtų gerokai prisidėti prie jo   išlaikymo tautinėje šeimoje.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai