Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"KOVOTOJAI" NAUJA JULIAUS GAIDELIO KANTATA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS JAKUBĖNAS   

Dainavos ansamblis ir simfoninis orkestras atlieka J. Gaidelio kantatą "Kovotojai". Choro priekyje (iš kairės) solistai A. Voketaitis, D. Stankaitytė (stovi) ir A. Pavasaris.

Naujosios Juliaus Gaidelio kantatos atsiradimas yra toks. Ruošiantis švęsti 50 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, Čikagos ALTo pirmininkas Julius Pakalka savo organizacijos vardu šį kūrinį užsakė, savo pinigais apmokėdamas autoriaus honorarą ir gaidų išrašymo išlaidas. Tuo būdu gimė kantata "Kovotojai", Stasio Santvaro žodžiais, mišriam chorui, sopranui, tenorui ir bosui - baritonui, palydint pilnam simfoniniam orkestrui. Tai pirmas tokio sąstato stambus veikalas J. Gaidelio kūryboje; jo keletas ankstyvesnių kantatų buvo kuklesnio užsimojimo ir palydimos fortepijono.

Jubiliejiniam minėjimui buvo pasamdyta Čikagos Civic operos salė ir apie 60 narių vad. Čikagos operos orkestro; tai faktiškai laisvas sambūris, samdomas per menedžerį, aptarnaująs Čikagos Lyric operą per jos sezoną, o taipgi ir gausius kitokius vietinius ar gastroliuojančių trupių spektaklius (jų tarpe ir Čikagos lietuvių operą).

Didesniems projektams pasirodžius ne taip lengvai įvykdomiems, "Kovotojų" kantatą apsiėmė išmokyti ir pravesti su orkestru Petras Armonas, Dainavos ansamblio dirigentas. Savo pagrindine profesija, įgyta St. Šimkaus vadovaujamoje Klaipėdos konservatorijoje, P. Armonas yra violončelistas, grojo orkestruose Vokietijoje ir (pusiau profesiniuose "community-orchestra") Amerikoje; turėjo praktikos ir kaip orkestro dirigentas (vokiečių okupacijos metu Šiauliuose keleto operečių pastatymas).

Kompozitorius Julius Gaidelis pasiliko produktyvus ir emigracijos sąlygomis. Jo gausi kūryba aplamai yra gan naujoviška, daugiausia simfoninė ir kamerinė; mūsų plačiai visuomenei ji mažiau žinoma, nors jo simfoniniai kūriniai būdavo grojami lietuvių organizuotuose simf. koncertuose; jo kamerinius bei fortepijono kūrinius yra atlikę mūsų solistai: A. Kuprevičius, Iz. Vasyliūnas ir kt. Čikagoje prieš keletą metų sų gražiu pasisekimu praėjo Alg. Šimkaus su Dainavos ansambliu pastatyta jo "Kantata apie Lietuvą" (irgi St. Santvaro žodžiai) mišriam chorui, sopranui, baritonui, fortepijonui pritariant. Įdomi J. Gaidelio pažiūra, kad įvairūs iki šiol išsivystę muzikos stiliai, tiek klasiškai - romantinis, tiek naujoviškas gali būti naudojami greta, pagal kompozitoriaus nuojautą ir momento reikalą. Ir "Kovotojų" kantatoje randame šį savotišką įvairių stilių sugretinimą: orkestro epizodai parašyti žymiai naujoviškesniu stiliumi, negu vokalinės partijos.

Su šia kantata, bent su jos vokaline dalimi, teko susipažinti, padedant išmokti jos partiją solistei D. Stankaitytei ir vėliau rengiant "Draugui" (II. 10) įvedamąjį straipsnį apie šį kūrinį.

Veikalo vokalinė dalis darė rimto, savyje užbaigto įspūdžio. Tiek solistų, tiek chorinės partijos parašytos gražia melodiška linija, nevisai klasiška, bet ir gan santūriai naujoviška. Tiesioginio ryšio su liaudies motyvais nesijaučia, išskyrus lyrinio pobūdžio antrąją dalį, skirtą moterų chorui su sopranu; visa melodika vis dėlto turi tam tikro lietuviško charakterio. Kūrinys savyje gerai išbalansuotas, apimąs tiek choro, tiek solistų, tiek visus vienetus apimančias pastraipas. Jaučiasi tam tikra lėtųjų tempų persvara, tačiau į kūrinio galą yra keletas gyvesnių ir dinamiškesnių epizodų. Pati užbaiga, į kūrinio klavyrą žvelgiant, turėtų skambėti kaip iškilminga apoteozė. Kūrinys sudaro didesnių sunkumų chorui, negu iki šiol mūsų chorų statytuose veikaluose; atskirų balsų linijos vis dėlto išlaikytos aiškiomis, geresniam chorui išmokstamomis linijomis. Dažnoki metro pasikeitimai ir kombinuoti choro įstojimai teikia tam tikrų uždavinių ir dirigentui, ypač kūrinį sujungus su orkestru. Kantatą bestudijuojant iš klavyro (ne iš partitūros), taip pat buvo aišku, kad akompanimentas ištisai eina savo nepriklausomu keliu, sudarydamas atskirą polifo-nišką liniją ir kiek skirtingą harmoniją, kuri tačiau nesudaro aštresnių disonansinių susikirtimų su vokalistų partijomis.
Veikalo visuma kėlė tam tikrų abejonių, ar mūsų choristai pajėgs nugalėti jo intonacinius ir ypač ritminius sunkumus. Bet iš paskutiniųjų keleto metų pasirodymų buvo žymu, kad mūsų chorų technika ir bendra orientacija yra gerokai padidėjusi. Pastatymui artėjant ir prasidėjus repeticijoms su pilnu fortepijono akompanimentu, pasigirdo žinių, kad choras esąs gerai išmokęs ir gerai atskirai skambąs, bet su pritarimu "skambąs nekaip". Juo labiau su įtemptu įdomumu buvo laukiama veikalo pradžios vasario 18 gražiai pripildytoje Civic operos salėje.

Kantatos uvertiūra praskambėjo kaip kompaktiškas, ankstyvaus J. Gruodžio (J. Gaidelio mokytojo) stiliuje tirštai orkestruotas, neilgas, savyje užbaigtas naujoviškas kūrinys, rūsčiai melancholiškos nuotaikos. Tolimesnės veikalo eigos, deja, teko klausyti su didėjančiu nustebimu ir net nusiminimu. Tiesa, neišsipildė abejonės, kad choras nepajėgs išmokti sudėtingos partijos: Dainavos ansamblio choras buvo gerai išmokytas, dainavo tvirtai, be ritminių įstojimo sunkumų, ir, kur buvo galima jį girdėti, intonuotai. Dirigentas P. Armonas atrodė gerai susipažinęs su veikalo eiga; dirigavo plačiais, energingais ir vienodais mostais, nerodydamas jokios smulkesnės interpretacijos nei vokalistams, nei orkestrui, bet parodydamas reikalingus įstojimus chorui bei solistams ir neklysdamas dažnokuose metrų pakeitimuose. Veikalas praėjo be jaučiamų ritminių ar intonacinių sutrikimų; orkestras ir choras ėjo kartu. Tačiau tai lietė tik vieną veikalo atlikimo pusę. Sąskambis tarp choro, solistų ir orkestro buvo daugiausia arba nepatenkinamas, arba tiesiog blogas. Būkime atviri: išskyrus švelniai lyrinę antrąją dalį, skirtą raudų motyvais paremtam moterų chorui su solo sopranu, kantata "Kovotojai" praskambėjo nepatenkinusi nei eilinės publikos, nei muzikų. Pirmoje ir trečioje dalyje orkestro skambesys kone ištisai buvo sunkus, slopinantis; pro tirštą savarankiškai einančių balsų skraistę sunkiai prasiveržė pirmoji D. Stankaitytės arija, gerai išmokta ir pilnu balsu dainuojama; neišryškėjo ir gražios boso (A. Voketaičio) ir tenoro (A. Pavasario) melodijos linijos; dinamiškuose choro epizoduose orkestras irgi buvo linkęs vyrauti, dengiant jų įdomumus. Ypač nukentėjo trečioji, dinamiškesnė dalis. Čia turime energingą vyrų choro pastraipą su įdomiais ritmais, o taip pat ir gražia kylančia linija vestą mišraus choro "fugato" pobūdžio epizodą. Vyrų choro įdomūs ritmai, atrodo, buvo gerai išmokti, taip pat ir gan kombinuota mišraus choro polifonija; deja, apie tai tegalėjome spręsti iš lūpų judėjimo ir iš retkarčiais pasigirstančių nuotrupų: viską dengė vis stipriau instrumentuotas orkestras. Finalinė apoteozė skambėjo kiek geriau, bet ir čia iškilmingas solistų tercetas "Gili kaip gelmė partizanų auka" su įdomiomis choro replikomis negalėjo pilnai pasireikšti dėl ištisine linija vesto, per tiršto akompanimento.

Kas per reikalas? Tiesa, kad dirigentas ir choras, kaip minėjome, buvo perdaug užimti tiesiogine veikalo eiga ir negalėjo kreipti dėmesio į išpildymą. Platūs, energingi, visur vienodi dirigento mostai galėjo iki tam tikro laipsnio paskatinti orkestrantus groti kiek garsiau. Tačiau veikalas buvo užtenkamai tvirtai išmoktas ir užtenkamai sklandžiai pravestas, kad normaliomis sąlygomis būtų galėjęs duoti kad ir kiek blankų, bet bent patenkinamą skambesį. Tokio įspūdžio būta jau minėtoje antroje dalyje.
Atrodo, kad "Kovotojų" tiek toli einančio neskambumo priežasties turime ieškoti paties orkestrinio pritarimo faktūroje ir jo orkestracijo-je.

Žymus rusų kompozitorius, drauge pedagogas ir puikus orkestro žinovas, N. Rimskis -Korsakovas yra palikęs veikalą apie orkestraci-jos pagrindus — iki šiol puikų vadovėlį, norint pasiekti skambaus, visur pritaikomo orkestro skambesio. Veikalo įvade jis įdomiai apibūdina tris orkestracijos rūšis ar laipsnius. Pirmas: naują veikalą tik pergrojus, skamba neblogai; orkestrantams kiek apsipratus, skamba puikiai. Antras laipsnis: pergrojus skamba nekaip, tačiau po pastangų iš dirigento pusės pasiekiamas geras skambesys. Trečias laipsnis: pergrojus skamba blogai; dirigentui gerokai pasidarbavus, pasiekiamas patenkinamas skambesys.
J. Gaidelio orkestracija "Kovotojų" kantatoje, žiūrint į ją kaip į vokalinės dalies palaikytoją ir iškėlėją, o ne kaip savarankišką naujovišką eksperimentą, neabejotinai priklauso prie Rimskio - Korsakovo minimo trečiojo laipsnio. Su dviem pastabomis: minėtos "didelės dirigento pastabos" čia visai nebuvo pritaikytos; antra, mūsų gyvenamame naujovių laikotarpyje gal autorius tokio sąskambio ir norėjęs.

J. Gaidelis turėjęs aiškią idėją — kantatos akompanimentą vesti skirtingu daugiabalsiu keliu, kiek naujoviškesne harmonija, negu vokalines dalis, bet be aštresnių disonuoj ančių susikirtimų. Jo aukšta polifoninė technika nesudarė jam sunkumų tą liniją padaryti savarankiška ir įdomia; atrodo, kad tas akompanimentas jam pačiam buvo svarbus, nes jaučiama tendencija jį orkestruoti gan stipriai, padaryti girdimu. Atrodo, kad ši dviejų lyg kovojančių elementų idėja buvo autoriui svarbesnė už vokalinės dalies girdimumo klausimą; vietomis yra įspūdžio, kad šis klausimas net iš viso neegzistavęs. "Kovotojų" akompanimentas, jį nagrinėjant iš veikalo klavyro (partitūros neteko matyti), daro nuostabiai logiško, išbaigtos linijos įspūdžio. Beklausant jo įvykdymo realybėje, teko skaudžiai nusivilti.

Akompanimento faktūra, rašant orkestrinį pritarimą vokališkiems veikalams (kantatoms, oratorijoms, operoms ar net solo dainoms) sudaro tam tikrų specifinių techniškų ir akustinių problemų. Jos nėra sunkios išspręsti tykiose lyrinėse vietose, bet iškyla visu smarkumu dinaminių pakilimų momentuose. Čia orkestras negali pasilikti neaktyvus, jis privalo palaikyti kylančią nuotaiką, bet kartu reikalinga nenuslopinti solistų ar choro. Čia ypač praktiška stiprius orkestro smūgius jungti su nors ir trumpomis pauzėmis, stiprias varinių pučiamųjų grupes vartoti protarpiais, kaitaliojant su švelnesniais (stygininkais) ar paliekant kartais skambėti tik vieną kitą instrumentą. Atskirais momentais visą orkestrą kartu sujungus, net nuslopinant vokalistus, bendra linija nesutrukdo-ma. Vokalistų girdimumą ypač neigiamai veikia ilgiau tęsiamos pučiamųjų (ypatingai varinių) gaidos.

Visa tai sunkiai galėjo būti pritaikyta J. Gaidelio kantatos orkestrinėje dalyje, kuri daugiausia parašyta ištisine polifonine linija ir or-kestruota kaip tik daug vartojant pučiamuosius.

Iškilminga proga sukurtas ir didelėmis Dainavos choristų bei jų dirigento pastangomis atliktas veikalas praskambėjo nekaip. Atsirado suprantamo nusivylimo. Reikėjo surasti kaltininkų. Vienas buvo surastas — P. Armonas. Viešai šią nuomonę gan drastiškai iškėlė "Draugo" (11.24) recenzentas; necituojant jo žodžių, bet reziumuojant panašias nuomones, P. Armonas "nemokėjęs suvaldyti orkestro" ir "iš viso be reikalo ėmęsis".
Gal būt, dėl J. Gaidelio kantatos nepasisekimo kiek kaltas ir P. Armonas, tačiau reikalas yra žymiai komplikuotesnis; čia vieną kaltininką vargu ar pavyktų surasti.

Be abejo, jei J. Gaidelio "Kovotojai" praeitų su specialiai atsigabentu "superdirigen-tu", kuris vadovautų specialiai sudarytam "su-perchorui", tai šio minėjimo muzikinei daliai būtų suteikta daugiau orumo. Jei kantata ir tuo atveju gerai nepraskambėtų ir neužimponuotų publikos, tai kritika būtų santūresnė ir nukreipta kiek kita kryptimi. "Superdirigen-tas" turėtų ir "superorientaciją": susipažinęs su partitūra, jis pastebėtų jos problemingumą — arba visai atsisakytų, arba pastatytų "supersąly-gų". Greičiausiai — tektų sudaryti bent 300 asmenų chorą; reikėtų bent poros papildomų repeticijų vien orkestro skambesiui išlyginti. Veikalo partitūrą tektų nuodugniai peržiūrėti; daug kas būtų pakeista, ar be autoriaus žinios kaip bėdos reikalas, ar pačiam autoriui sutikus daug ką perkomponuoti (jis galėtų ir nesutikti!). Visa tai pareikalautų nemažai darbo ir didelių papildomų išlaidų. Kantata tuo atveju praskambėtų įspūdingiau; gal atsirastų ir daugiau epizodų, kurie kai ką pasakytų publikai. Tačiau or-kestracijos ir palydėjimo problemos šioje kantatoje yra tokios didelės, kad, gal būt, vis vien žymi veikalo dalis pasiliktų neaiški ir neskambi, ypač dinaminio pakilimo momentuose.

P. Armonas jautėsi galįs Dainavos chorą paruošti, pats šį veikalą išmokti ir jį sklandžiai pravesti. Jis tą sugebėjimą įrodė. Numatyti partitūros problemingumo ir eksperi-mentalumo jis iš anksto negalėjo. Tam reikia ilgo prityrimo su daugeliu komplikuotų ir ypač naujoviškesnių partitūrų. P. Armono muzikinė praktika yra buvusi kitokioje — lengvos muzikos ir savaime skambančių partitūrų — srityje.
Dainavos ansamblio choristams ir jų dirigentui P. Armonui tenka pripažinti "kreditą" už atliktą milžinišką darbą ir apskritai už pasiryžimą išmokti tokį nelengvą veikalą. Kartu gi jiems tenka pareikšti užuojautą, kad įdėtas didelis darbas pasiliko be tikro meniško ir moralinio laimėjimo.

"Kovotojų" kantatai nevisai darniai nuskambėjus ir pasireiškus įvairioms prieštaraujančioms nuomonėms, norėčiau čia pasvarstyti vieną klausimą: statant komplikuotesnį stambų, orkestro palydimą vokalinį veikalą, ar normaliomis sąlygomis yra ieškoma žymaus simfoninio dirigento, kad jis paruoštą veikalą koncerte pravestų?

Pagal įprastą tiek Europos, tiek Amerikos nusistojusią praktiką, tai nėra daroma. Čia pat Čikagoje turime keletą Chorai Societies, kurios kasmet pastato po porą oratorijų. Iš mėgėjų susideda chorai dainuoja profesiniu lygiu; jų chormeisteriai yra puikūs choro vadovai, kartais neblogi, kartais gan menki orkestro dirigentai. Jie pasisamdo orkestrą ir diriguoja patys. "Normalios" oratorijos ar kantatos, tiek klasiškos, tiek naujoviškos, nereikalauja specialaus darbo su orkestru, ir solistų bei choro slopinimo problemos jose neiškyla. Svarbiausias uždavinys yra geras choro paruošimas bei solistų parinkimas. Veikalas, pagal dirigento gabumus, gali praeiti blankiau ar ryškiau, bet jis skambės. Iš viso to seka, kad P. Armono pasiryžimas, komplikuotą veikalą su choru paruošus, jį pačiam pravesti su orkestru nėra nei ypatingai drąsus, nei naujas; jis priklauso prie normalios geresnių chorų vadovų praktikos.

Tačiau mene, kaip ir politikoje, svarbu rezultatas. "Kovotojų" kantata buvo pastatyta per mūsų tautines iškilmes, itin ryškiu momentu ir ryškioje vietoje. Jai tinkamu įspūdingumu nepraskambėjus, suprantama, kad, kaltai ar nekaltai, šio žygio iniciatorius gali daugelio akyse pasilikti kaltininku.

Pats J. Gaidelio veikalas pasilieka savotišku paradoksu. Orkestrinio apipavidalinimo trūkumai nepaneigia fakto, kad tai yra talentingo kompozitoriaus darbas. Formos monumentalumas, nebanalus minčių reiškimas, aiški patriotinė idėja, tam tikras melodijos linijų lietuviškumas — visa tai reikštų, kad ši kantata galėtų sudaryti pageidautiną įnašą mūsų tos rūšies chorinėje literatūroje, tinkamą atlikti iškilmingais atvejais. Bet. . . sunkių grumtynių tarp choro ir solistų ir juos slopinančio orkestro perspektyva vargu ar paskatins dažną "Kovotojų" atlikimą . . .

Gal būt, esama tam tikro prieštaravimo tarp "Kovotojų" pavadinimo ir šiame kūrinyje vyraujančios rūsčiai melancholiškos nuotaikos; veikalo kovingesni momentai šį kartą ypač paskendo tirštame akompanimente. Vis dėlto kantatos vokalinė dalis, tinkamai praskambėjusi, gali suteikti pasiryžimo ir tvirtybės, nors gal kiek gedulinga nuotaika.

"Kovotojai" galėtų būti pastatyti su fortepijono palyda; akustinės problemos tada žymia dalimi atpultų. Tačiau ir čia yra sunkumų: kla-vyras, atrodo, nebuvo manytas kaip eventualus akompanimentas; jis yra itin sunkus suskambinti; skambumui pasiekti reikia aukštos technikos pianisto, pripratusio prie naujos muzikos ir sugebančio peraranžuoti jam nepatogias vietas. Organiškas ryšys tarp vokalinės dalies ir akompanimento ir tuo atveju būtų nelengvas pasiekti.

Tinkamiausias "Kovotojų" paradokso sprendimas būtų, kad pats autorius kantatą pagrindinai peržiūrėtų, pirmon eilėn statydamas vokalistų girdimumą; greičiausiai tektų žymia dalimi atsisakyti nuo "nepriklausomo palydėjimo" idėjos, suprastinant ir praretinant akompanimento faktūrą.

"Kovotojų" kantatos sponsoravimas, jos sukūrimas, sėkmingas išmokimas ir sklandus pravėdintas rodo, kad šiame krašte gyvenanti mūsų tautos atžala dar turi gyvybingumo ir pasiryžimo įvykdyti nelengvus kultūrinio darbo uždavinius.

Dainavos ansamblis per eilę metų garbingai nešė lietuviškos chorinės muzikos vėliavą, šalia gausių eilinių smulkesnių pasirodymų išmokdamas ir parodydamas mūsų visuomenei stambius, vertingus, bet nelengvus mūsų kompozitorių veikalus. "Kovotojų" kantatoje daina-viečių nugalėti sunkumai buvo didesni, negu bet kada anksčiau. Ir šį kartą jų žygis, galima tarti, buvo sėkmingas: vokalinė choro partija tikrai buvo gerai išmokta. Nepaisant nuo Dainavos nepriklaususio blankesnio rezultato, jų nuveiktas darbas privalo būti įvertintas kaip naujas garbingas žygis keliant lietuvišką dainos meną.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai