|
|
TEILHARD DE CHARDIN ISTORINIS MONIZMAS |
|
|
|
Parašė JUOZAS JAKŠTAS
|
Tradicinis istorinis monizmas ir jo kritika
Kai didieji mokslininkai vad. švietimo laikais susekė naujus gamtinius reiškinius ir jų dėsnius, jie davė pradžią ir moderniesiems mokslams. Nuo to meto imta mokyti, kad kiekvieno mokslo uždavinys yra surasti dėsnius, pagal kuriuos vyksta įvairūs gyvenimo reiškiniai. Tie dėsniai ir sudaro pagrindą atitinkamus reiškinius aiškinti. Tuo būdu iš gamtos mokslų paimtas dėsnių ieškojimas imtas taikyti ir visuomeniniams mokslams, pirmiausia jų tarpe vyraujančiam istorijos mokslui. Natūralistinė, arba gamtinė, istorijos mokslo samprata stipriai įsišaknijo su XIX a. įsigalėjusiu pozityvizmu ir iš jo kilusiu materializmu. O su materialistine kryptimi ją pasisavino ir įvairios socialistinės srovės, todėl ji pasidarė moderniško socializmo lyg ir dogma. Iki šių laikų ji itin ryški moder-niškiausiame (geriau pasakius, ortodoksiniame) socializme — komunizme. Tai aiškiai rodo kad ir dabartinė sovietinė istoriografija. Jai dar vis kelrodžiu lieka iš praeito šimtmečio pozityvizmo paveldėtas "istorinių dėsnių" mokslas, kurį, pvz., gražiai kritikuoja italų istorikas P. Rossi, polemizuodamas su sovietiniu istoriku G. G. Di-ligenskiu (Discussioni con gli storici Sovietici, Rivista storica Italiana, t. 75, 1963).
Kai istorijos, arba visuomeniniai, mokslai buvo suplakti su gamtiniais, tai ir kilo vad. monizmo srovė istorijoje, tapdinanti gamtos ir visuomeninius mokslus. Pagal monizmą, tiek gamta, tiek žmonija sudaro vieną ir tą pačią tikrovę ir yra visos mūsų planetos ar net visatos evoliucijos padaras. Tuo būdu monizmas sietas su visuotiniu evoliucijos dėsniu ir pagal jį aiškinti tiek gamtiniai, tiek visuomeniniai reiškiniai. Evoliucinio monizmo didžiausias propagandininkas buvo E. Haeckelis (1834-1919), visuotinės evoliucijos principu bandęs aiškinti visokeriopos gyvybės ir jos viršūnės — žmogaus atsiradimą. Kai haeckelinio monizmo šalininkai istorikai pritaikė jį savo mokslui, jie lyg pratęsė pirmykštę gamtinę evoliuciją iki visuomeninių santykių. Gamtos vyksmus ir visuomeninį gyvenimą jie susiejo ir ta pačia evoliucijos grandine.
Rašydamas apie monistinę istorijos sampratą, gyvai prisimenu Berlyno istoriką ir filosofą K. Breysigą (1866-1940) ir jo istorijos filosofijos paskaitas 1929-30. Jam pagrindinė sąvoka buvo evoliucija, kuri vedė iš gamtinių reiškinių į dvasinius bei istorinius. Jis pagarbiai minėdavo Haeckelį, bet kritikuodavo visokius "idealistus", kurie skyrė istorinius mokslus nuo gamtinių. Tačiau K. Breysigas neturėjo didelio pasisekimo su savo teorija, nors pats buvo gilus ir produktyvus mokslininkas. Kur kas daugiau klausytojus traukė tokie istorikai ir filosofai, kaip Fr. Meinecke, N. Hartmannas ir E. Spran-geris. O šie pastarieji tęsė tradicijas tų XIX a. pabaigos mokslininkų, kurie atskyrė istoriją nuo gamtos mokslų ir jai davė "dvasios mokslo" (Geisteswissenschaft) vardą.
Pirmas istorikas ir filosofas, pasišovęs išskirti istoriją iš gamtos mokslų ir jai nurodyti kitus kelius, buvo W. Dilthey (1832-1911). Jis įrodinėjo, kad istorija negali būti gamtinių mokslų pavyzdžiu grindžiama bet kokiais dėsniais. Gamtos mokslai, pasak jo, neapsiriboja paskirais reiškiniais, o ieško bendrų dėsnių, kurių tie reiškiniai priklauso. Gi istorijai terūpi paskiri dalykai, liečiantieji visuomeninį gyvenimą. Tad gamtos mokslai yra apibendrinantieji (ge-neralizuojantieji), o istorijos — paskiri (individualizuojantieji). Dilthey pramintu keliu ėjo filosofas W. Windelbandas (1848-1915), kuris garsioje rektorato kalboje (1894) suskirstė mokslus į dvi rūšis: įstatyminius (nomoteti-nius) ir aprašomuosius (ideografinius). Pirmajai rūšiai priklauso gamtos mokslai, antrajai — visuomeniniai, t. y. istorija. Windelbando keliu ėjo filosofas H. Rickertas (1863-1936), skyręs mokslus į gamtos ir kultūros ir į šiuos pastaruosius įterpęs istoriją. Naujas dalykas Rickerto sistemoje buvo į kultūros mokslus įneštas vertybių principas.
Šių žymių mokslininkų pastangų dėka istorija įgijo pilietines teises šalia gamtos mokslų. Imtos kurti savarankiškos istorijos mokslų teorijos, vis pabrėžiant jo skirtingumą nuo gamtos. Jose žymią vietą turi kova su pozityvizmo bei natūralizmo likučiais istorijos moksle. An-tipozityvistinė kryptis istorijos moksle ypač ryški mūsų amžiaus italo B. Croces, anglo R. G. Collingwoodo ir vokiečio Fr. Meineckes teorijose.
Iš antros pusės, negalima nuneigti ir senos krypties, turinčios pagrindus pozityvizme, tęsinio. Ji daugiau ryški vad. socialiniuose moksluose, kurie ypač puoselėjami JAV. Čia bandoma įrodinėti, kad gamtos ir istorijos mokslai nėra jau taip nutolę vieni nuo kitų, kad tarp jų nebūtų galimas joks sąryšis. Mokslininkai, jungia istoriją su sociologija, įrodinėja, kad klaidinga manyti, jog gamtos mokslai vien bendrybėmis tesiverčia ir esą abejingi paskiriems faktams ir jų aprašymams. Iš antros pusės, ir istorija nesiriboja vien paskirų įvykių pavaizdavimu, nebandydama jų grupuoti ir kokių nors bendrų išvadų daryti. Tad tiek gamtos, tiek istorijos mokslai eina nuo paskirų faktų prie bendresnių išvadų. Juk, paskirų faktų bei reiškinių tyrinėjimas gamtos ar istorijos moksluose negalimas be tam tikrų bendresnių prielaidų. Tik tos bendresnės prielaidos daro suprantamus ir pačius faktus. Pvz., negalima nagrinėti pop. Inocento IV Mindaugo vainikavimo dokumento 1251 m. be sąryšio su visa to meto Lietuvos padėtimi, be jos santykių su vokiečių ordinu, be popiežių misijinės politikos, be to meto vyravusios kryžiaus karų dvasios, be dėmesio karaliaus titulo reikšmei anais laikais ir jo įsigijimo būdui. Žodžiu sakant, vienas dokumentas pažadina visą kompleksą klausimų, kurie sudėti į krūvą sudaro vieningo istorinio vyksmo tam tikrą momentą. O istorijos mokslo uždavinys ir yra stengtis suprasti istorijos vyksmo esmę ir jį aiškinti. Tuo būdu istorija visai priartėja prie sociologijos, ir abi disciplinos darosi vieno ir to paties mokslo du aspektai.
Istorijos sąryšis su sociologija ar, kitaip sakant, sociologizuojanti istorija ypač populiari pasidarė po dviejų pasaulinių karų. Visas mūsų pasaulis virto dideliu vienetu, kur įvairūs žemynai, kraštai ir kultūros pasidarė jo sudėtine dalimi. Ligšiol vyravęs europocentrinis pasaulio supratimas (pagal kurį Europa laikyta visos planetos centru, o kiti žemynai — jos kultūriniais ir politiniais aneksais) atrodo jau beveik savo amžių atgyvenęs. Istorija, kuri pagal B. Crocę visuomet yra dabartiška, negalėjo būti nepaveikta didžiųjų permainų. Jai iškilo uždavinys tą atrodantį disparatišką universumą suvesti į vienybę ir aiškinti šio vieneto kilmę, eigą ir galimą ateiti. Tuo būdu atsirado didelės O. Speng-lerio ir A. Toynbee universalinės istorijos konstrukcijos, kur pirmasis daugiau deduktyviniu, o antrasis induktyviniu metodu bando brėžti mūsų visatos gyvenimo kelią nuo pat pradžių iki dabarties ir mesti žvilgsnį į jos ateities likimą. Ši naujoviškai suprasta, nors ir ne be pirmatakų bandymų, pasaulinė istorija gavo metaistorijos vardą ir savo pobūdžiu kiek skiriasi nuo įprastų pasaulinių istorijų. Čia suminėtų dviejų me-taistorikų eilei priklauso ir P. Teilhard de Char-din.
Teilhard'as mūsų teologo ir gamtininko žvilgsniu
Tik siauriems specialistams nuo seniau žinomą prancūzų geologą ir paleontologą Teilhard'ą pirmiausia "atidengė" lietuviškai visuomenei, berods, kun. J. Kubilius, S.J., padaręs viešą pranešimą apie jį Jaunimo centre Čikagoje. Netrukus pasirodė Aiduose (1964 nr. 1) kun. V. Bag-danavičiaus, MIC, straipsnis "Teilhard de Chardin apie žmogaus veiksmų sudievinimą". Iš esmės straipsnis yra Teilhard'o naujoviško monizmo kritika pagal tradicinę krikščionišką dualistinę filosofiją. Jame turime Teilhard'o monizmo ir kun. Bagdanavičiaus dualizmo susidūrimą. Mūsų autorius net meta inkriminacijos šešėlį tam garbingam prancūzų jėzuitui, kai jis sako: "Nors jis verda savo idėjų karščiu, tačiau jis sugeba jų galus taip užlankstyti, kad formaliai gana nelengva įrodyti jį nukrypus nuo krikščioniškos linijos". Užuot taip įtarinėjęs tą garbingą jėzuitą, kun. V. Bagdanavičius būtų geriau pasielgęs ėmęsis kalbėti apie "liberalinę" linkmę dabartinėje krikščionybėje, kuriai bus priklausęs tas Bažnyčios mokslininkas. Juk ir Vatikano susirinkimo aprašymuose teko skaityti apie dvi sroves: "liberalų" ir tradicinę-ortodok-sinę.
Antras straipsnis, tuose pačiuose Aiduose skirtas Teilhard'ui, buvo inž. J. Rugio — "Pierre Teilhard de Chardin ir mūsų laikai (1964 nr. 4). Pirmiausia autorius ten apibūdino dviejų Teilhard'o pirmatakų mokslus ir sustojo ties jo evoliucijos teorija. Jis ją gan taikliai išdėsto. Evoliucijos eigą vaizduoja daugiau tiksliųjų mokslų požiūriu ir beveik neliečia žmogaus individualinės ir visuomeninės raidos. Tiesa, kalbama kiek apie žmogaus genezę. Gi Teilhard'o evoliucijos mokslas tuo ir yra savitas, kad jis siekia žmogaus proistorės ir istorijos. Tuo būdu jis tampa svarstytinas ir pasaulinės istorijos požiūriu, kaip, pvz., yra padaręs žinomas senovės istorikas J. Vogtas gražiai parašytoje brošiūroje "Wege zum historischen Universum" (1961). Vogto brošiūros paveiktas ėmiausi šiame straipsnelyje istoriniu žvilgiu pasisakyti apie Teilhard'o mokslą.
Žmogus — aukščiausia evoliucijos pakopa
Teilhard'o žmonijos istorijai svarbus tėra jo vienas veikalas: "Le phénomène humain", išspausdintas pirmą kartą 1955, jau po autoriaus mirties (1951), nes kol gyvas jis leidimo negavo (imprimatur) net ir Romoje. Veikalo esmingas turinys yra mūsų planetos evoliucija, iš kurios ilgos ilgos eigos išriedėjo dabartinis pasaulis. Kaip Julian Huxley pastebėjo to veikalo vertimo prakalboje, Teilhard'as dėsto mūsų pasaulio susidarymą sub specie evoliutionis. Evoliucijos keliu prieš kelius milijardus metų iš atominių dulkių, atplyšusių nuo saulės masės, išsivystė mūsų žemelė su gyvąja ir negyvąja gamta ir net žmogumi — evoliucijos vainiku ir kartu jos strėlės viršūne. Pačioje evoliucijos pradžioje medžiagos paskiros dalelės buvo priklausomos viena nuo kitos ir sudarė kolektyvinę vienybę. Jų sąveikos pagrinde glūdėjo energija, judinusi pirmykštį evoliucijos vyksmą. Tuo būdu jau evoliucijos užuomazgoje glūdi trys dalykai: dauguma, vienuma ir energija. Šių trijų dalykų sąveikoje vyko pirmykštė evoliucija — geoge-nezė. Jos metu vystėsi žemėje visokie medžiaginiai elementai ir kartu augo tiek savo gausumu, tiek vidiniu sudėtingumu. Daiktų pasaulis darėsi vis sudėtingesnis ir įvairesnis. Pagal didėjantį įvairumą ir sudėtingumą augo ir daiktų tarpusavio priklausomybė (konvergencija). Dėl vis didėjančios priklausomybės visata evoliucijos vyksme nesusiskaldė, bet išlaikė vienybę. Vieningos evoliucijos veiksnys nuo pat pradžių buvo neišsemiama energija, kuri palaipsniui transformavo visatą ir ilgainiui sukūrė tą pasaulį, kurį Teilhard'as pavadino prebiosferiniu.
Prebiosferinė visuma, darydamasi vis sudėtingesnė ir intensingesnė, pamažu virto kažkuo kitu mūsų žemėje pasirodančiu. Tai buvo gyvybė. Gyvybės atsiradimas iš neorganiškos gamtos Teilhard'ui yra toks visai paprastas reiškinys, kad jis nesiima vesti ribos tarp gyvosios ir negyvosios gamtos. "Mes negalime gyvybei, kaip ir kitiems realybės vyksmams, nustatyti absoliutinį jų pradžios nulį" (77 p.). Jam tiek tik aišku, kad gyvybė prasidėjo ląstelėje. Joje randame pirmiausia susijungusius du pasaulius: fizinį ir biologinį. Ląstelė — pirmykštis gyvybės grūdelis, kaip atomas — pirmykštis materijos grūdelis. Tad pirmosios gyvybės buvusios vienaląstelinės, kaip dabar tebėra visokie mikrobai ar parazitai. Konstatavęs gyvybės atsiradimą ląstelėje, Teilhard'as aiškina jos išsiplėtoji-mą ir išsišakojimą. Čia jo evoliucijos teorija kiek priartėja prie Darwino, kai kalba apie prisitaikymą aplinkai ir apie kovą dėl išsilaikymo.
V. Jomantas Mitas (medis ir poliesteris: 4'x3'6"x3', 1967)
Pačios gyvybės evoliucijos pagrinde, pagal Teilhard'ą, glūdėjo du pradai: išsilaikymo ir iš-siplėtojimo. Gaila, autorius nesiėmė nagrinėti įvairių gyvūnų rūšių atsiradimo pagal jų eilę. Kiek ilgiau jis sustoja ties žinduoliais ir juose įžiūri antropoidų pirmatakus.
Iš pirmo žvilgio keistai atrodo mūsų autoriaus veikalo trečioji dalis, pavadinta "Mintis" ir skirta žmogaus atsiradimui. Juk tradicinis, iš XIX a. paveldėtas evoliucijos mokslas tematė vien tik medžiaginius pasikeitimus ir telaikė žmogų vien medžiaginės evoliucijos padaru. O mintis bei žmogaus dvasinė būtis jau esanti pridėtinė (akcesorinė) dalis prie jo materijos. Pagal įsigyvenusią nuomonę, žmogus šiuo dvasiniu priedu kaip tik ir skiriasi nuo kitų gyvųjų kūrinių. Bet Teilhard'as skirtingai galvoja. Kaip jau pastebėjome, jis matė pirmykštėje medžiagoje energiją, kuri tą medžiagą keitė ir vis sudėtingesnes formas kūrė. Energija jam yra savitas psichinis veiksnys materijoje ir vėliau gyvosios gamtos kilime (biogenezėje). Psichinis veiksnys glūdi ir įvairių gyvūnų prigimtyje, ir jie yra apdovanoti įvairiopa inteligencija. Vadinasi, ir gyvuliai kai ką žino ir kai ką moka. Tuo atžvilgiu jie iš esmės nesiskiria nuo žmogaus. Bet žmogus iš esmės skiriasi nuo kitų pasaulio gyvūnų tuo, kad jis turi galią pažinti ne tik kai ką, bet ir patį save, žinoti kai ką ir drauge žinoti save žinant. Tuo būdu žmogus turi savižiną (refleksiją) ir šia galia lyg gali "pakloti" pasaulį prieš save. Šia galia žmogus iškyla aukščiau už gyvūnų pasaulį ir tampa save pažįstančiu individu. Per savižiną jis pažįsta ir pasaulį ir gali jį lenkti sau. Jis tampa didžiosios evoliucijos ašimi. Su žmogaus savižiną įsijungia į evoliuciją naujas dalykas, gimsta naujas pasaulis, Teil-hardo vadinamas noosfera (iš graikiško žodžio nous "protas"). Šis naujas protinis pasaulis yra jau grynai žmogaus karalija.
Protiniame pasaulyje, kur žmogus tapo asmenybė, jis nepaliko sau vienas, užsidaręs. Jį traukė pirmiausia kitos žmogiškos individualybės, ir tuo būdu kilo visuomeninės grupės. Ryškiai jos iškilo naujajame akmens amžiuje. Šiuo metu žmogus jau pasiekė mūsų laikų pavidalo ir vedė bendruomenišką gyvenimą.
Žmogus istorinėje evoliucijoje
Žmonių bendruomenės sklido visoje planetoje, ir noosfera, atseit, protingų būtybių bendrija, aprėpė visą pasaulį. Tai įvyko dar neoliti-niame amžiuje. Šiuo metu buvo apgyvendytas Amerikos žemynas, kai iš Azijos per Beringo sąsiaurį persikėlė geltonosios rasės žmonės ir jame pasklido.
Su bendruomenių skleidimusi stiprėjo ir vis darėsi sudėtingesni jų vidiniai santykiai. Išsidirbo šeimyninės, paprotinės, teisinės ir politinės normos, saistančios bendruomenės narius. Ypač bendruomeniška organizacija sustiprėjo nuo sėslaus gyvenimo pradžios. Sėslus gyvenimas su vyraujančiu žemės darbu tankino bendruomenę ir kartu gilino bei stiprino organizacinius saitus. Patobulintoje sėslioje bendruomenėje ir išaugo istoriniai laikai.
Teilhard'as, kaip ir Toynbee, pradeda istorinius laikus nuo 6000 m. pr. Kr., kada jau atsiranda kiek rašytinių dokumentų. Nuo šio meto prasideda istorija kai kurių kultūrų, apspręstų geografinių sąlygų. Pagal Teilhard'ą, pirmiausia iškilo 5 kultūros židiniai: Egipto ir Mezopota-mijos, Indijos, Kinijos, Polinezijos ir centrinės Amerikos (majų). Paskutinės dvi kultūros negavo progos pilnai išsiplėtoti: viena jų, Polinezijos, plačiai pasklidusi salose, išsiskaidė vakuume ir išnyko, o centrinės Amerikos kultūrą sunaikino ateiviai europiečiai. Kinijos kultūra sustingo senose formose. Josios XIX a. kultūra prilygo neolitinio amžiaus kultūrai. (Žinoma, apie šių dienų Kiniją taip autorius pasakyti negalėtų). Indijos kultūra, kurioje vyravo filosofija bei metafizika, turėjo nemaža įtakos mūsų pasaulio mistikai. Tačiau, būdama atitraukta ir atsiribojusi nuo pasaulio, ji negalėjo jam daryti įtakos. Pastovi ir nenutrūkusį iki mūsų laikų teliko vien Egipto — Mezopotamijos kultūra ir jos tęsinys — Viduržemio. Paskui iškilo Graikija bei Roma ir jose "paslaptingas" žydiškas krikščioniškas fermentas, davęs Europai dvasinį veidą. Tolimesnėje raidoje susidarė vakarietiška kultūra, kurioje susikoncentravo moderniškos noosferos evoliucija. Pradžioje buvusi euro-piška, noosfera pamažu aprėpė visą pasaulį, besiplečiant Europos kultūrai. Čia lemiamos reikšmės turėjo Europos valstybių imperializmas bei kolonializmas, kurį lydėjo moderniškos noosferos planetizacija. Moderniško pasaulio vienovė tėra vakarietiškos kultūros padaras. Per 6000 m. nuo Viduržemio jūros pradėjusi augti naujoji žmonija atbaigė neolitinių laikų mozaiką, ir naujas, daug tankesnis noosferos sluoksnis ją aptraukė. "O tai neginčijamas rodo faktas, kad žmonės nuo vieno pasaulio krašto iki kito, norėdami žmogiškais išlikti ar bent žmogiškais tapti, turi būtinai formuluoti moderniškos žemės viltis ir problemas taip, kaip Vakarai jas formulavo" (235 p.).
Iš visatos evoliucijos kilusiai žmonijai tenka žengti į ateitį tuo pačiu evoliucijos paženklintu keliu. Šis kelias, pagal Teilhard'ą, yra nenutrūkstamas, ir žmonija, būdama biologinės sintezės viršūnė, žygiuoja evoliucijos priešakyje. Ji yra evoliucijos strėlė, šaunanti į viršų. Su nuostabiai gilia intuicija ir didžiai lakia fantazija autorius bando piešti ateities pasaulį, siekiantį galutinio tikslo, kurį jis vadina Omegos tašku. Omega jam yra evoliucijos viršūnė, kaip Alfa — pirmapradės materijos dalelės. Du veiksniai lems evoliuciją Omegos link: vis didėjantis visatos sąrangos, visuomenės ir individų pažinimas ir psichinių bei socialinių elementų spaudimas planetos paviršiuje. Šiems veiksniams spaudžiant, didėsianti žmonijos vienybė, gi drauge didėjantis pasaulio pažinimas turtinsiąs noo-sferą. O to išdava — Omegos taškas su stipriai vieninga noosfera pasieks "antasmeninės" (hiperpersonalinės) organizacijos.
Teizmas istoriniame monizme
Teilhard'o istorinė žmonijos evoliucija, kai ji laikoma biogenetinės evoliucijos tęsiniu, iš tikrųjų primena senąjį istorinį monizmą. Tačiau negalima neigti esmingo skirtumo tarp senojo ir Teilhard'o monizmo. Tradicinis monizmas te-pripažino vien materialinį pasaulį ir laikė žmoniją vien materialinių jėgų tam tikra aukštesne kombinacija. Teilhard'as, priešingai, pripažįsta pačioje evoliucijos pradžioje dvasinį pradą materijoje ir jame mato lyg reguliuojantį visos evoliucijos principą. To dvasinio prado dėka evoliucija pasidarė kurianti evoliucija, apie kurią jau kalbėjo ir Bergsonas. Kai Teilhard'o žmonijos ir aplamai viso pasaulio evoliucijos samprata yra tam tikras "panteizmas", to ir jis neginčija: "Labai realus panteizmas, jei jau taip norima, bet absoliučiai teisėtas" — sako jis baigdamas veikalą "Phénomène humain" (344 p.). Visatos savaimingas panteizmas jam yra visų daiktų vienybė, kur jų įvairiopus ir kartu bendrinius veiksnius jungia "Meilės" energija. Teilhard'as taiko visatos reiškiniams Šventraščio žodžius: Dievas visa visame (Dieu tout en tous).
Jėzuitas Teilhard'as, būdamas ištikimas Bažnyčios sūnus, nors ir susilaukęs priekaištų už evoliucijos mokslą iš bendratikių pusės, įdomiai bandė derinti antgamtinę krikščionybę su evoliucijos mokslu. Tam reikalui kalbamo veikalo epilogu pasirinko temą: "krikščioniškas fenomenas". Čia jis pirmiausia pavaizduoja daugiau legalistinę krikščionybės sampratą, kur ji suprantama lyg didelė šeimyna ar valdžia ir tariama esanti tam tikra filantropiška bendruomenė — didelė Dievo karalystės šeimyna. Tam tikra prasme taip ir yra. Bet iš kitos pusės joje glūdi dar vienas esmingas veiksnys, būtent: atperkamasis Įsikūnijimas (L'incarnation rédemptrice, 327 p.), kaip Teilhard'as jį vadina. Šiuo atveju jis pasiremia apaštalo Povilo ir evangelisto Jono autoritetais ir pagal juos veda, kad Dievas kūrė, baigė ir apvalė pasaulį, sužiesda-mas jį su savimi. Dievas įsismelkė į pasaulį, tapo materijos širdimi ir kartu vadovu to reiškinio, kuris vadinamas evoliucija. Tai tvirtina jis apaštalo Povilo žodžiais: "Nebus nieko daugiau, kaip Dievas, visas ir visame". Čia ir Kristaus įsikūnijimo paslapties esmė, kur Jis tapo universalinio vitališkumo principu. Įsikūnijęs žmogus Kristus sukaupė savyje visą žemės psichizmą ir jį transformuodamas jungia su dievišku židiniu, "kurio Jis niekuomet nepaliko".
Teilhard'as, įvesdamas į evoliuciją Dievybę, ištęsė kosmogenezę iki Kristogenezės ir šią suvokė esant noosferos pratęsimu. Savo didžiąja visatą aprėpiančia sinteze autorius suvedė Į vienumą geogenezę, biogenezę, antropogenezę ir pagaliau Kristogenezę, laikydamas šią pastarąją aukščiausiu punktu.
V. Jomantas Milžinų išbudimas II (poliesteris, 7'x4'x5', 1967)
Nors daugelis mokslo žmonių nepaseks šiuo jėzuito bandymu derinti evoliuciją su krikščionybe, kaip pastebėjo Julian Huxley, tačiau jo pastanga liks nuostabiai patraukli. Istorijos mokslui, ieškančiam evoliucijos prasmės ir esmės, Teilhard'as pramynė naujus kelius, kai jis sužiedė ją su paleontologija. Istorija tapo inkorporuota į biogenezę ir tuo būdu jai duotas monistinis pobūdis. Bet Teilhard'o istorinis monizmas skiriasi nuo senojo materialistinio monizmo, iškeldamas pirmaujantį dvasinį pradą, jo noosfera vadinamą.
|
|
|
|