|
|
Parašė ALEKSANDRAS PLATERIS
|
Visuomenė yra socialinių junginių, arba grupių, visuma. Tie junginiai labai įvairuoja savo dydžiu, forma, paskirtimi, sudaro platų ir komplikuotą raizginį, o kiekvienas žmogus dalyvauja daugely jų; dalyvaudamas įvairiuose socialiniuose junginiuose, žmogus tuo pačiu dalyvauja ir visuomenėje. Kartais užtinkamas visuomenės priešpastatymas individualiam asmeniui, tartum asmuo ir visuom
nenė būtų skirtingi ar net priešiški dalykai. Šioks priešpastatymas neturi pagrindo. Aišku, ga-ima žmogų priešpastatyti kokiam specifiniam socialiniam junginiui ar vieną junginį priešpastatyti kitam, bet neįmanoma priešpastatyti žmogų visuomenei kaip tokiai. Savaime aišku, kad be individualių žmonių negalėtų būti visuomenės, bet reikia turėti galvoje, kad be visuomenės negalėtų būti nė žmonių. Naujagimis kūdikis be kitų žmonių priežiūros numirtų, o jei kokiu stebuklu išliktų gyvas, neturėtų galimybės išvystyti savo įgimtas žmogiškas savybes. Senovės Lietuvoje buvo pasakojimų apie meškų pagrobtus ir užaugintus vaikus, kurie, kai po daugelio metų buvo žmonių surasti, savo elgesiu buvę panašūs į meškas, o ne į žmones.
Žmogaus socialinė aplinka, atseit, tie socialiniai junginiai, kuriuose jis dalyvauja ir su kuriais susiduria, suteikia formą jo asmens vystymuisi. Aišku, vystytis gali tiktai tai, kas gimstant atsinešta į šį pasaulį, ir priklauso nuo kiekvienam mūsų skirtingos genų kombinacijos. Tokiu būdu žmogaus asmenybė priklauso žymiausiai nuo dviejų, kiekvienam asmeniui skirtingų ir nepasikartojančių veiksnių: genetinio ir socialinio.
Platesnis susidomėjimas visuomene ir individo vieta joje atsirado palyginti neseniai. Nuo seno santykių tarp individo ir visuomenės klausimu galėjo domėtis filosofai, bet jis neatrodė problemiškas kitiems žmonėms, nuo karalių iki elgetų: žmogaus gyvenimas visuomenėje atrodė savaime suprantamas dalykas. Nors galėjo kilti nepasitenkinimas vienu ar kitu visuomeninių santykių aspektu, bet bendras klausimas nekilo. Žmonės gyveno visuomenėje jos nenagrinėdami, panašiai kaip kvėpavo nesirūpindami oro chemine sudėtimi.
Visuomenę reikia skirti nuo valstybės ir nuo tautos. Valstybė yra duotoje teritorijoje fizinę jėgą turintis socialinis junginys, bet ji neapima visų kitų toj teritorijoj esančių socialinių junginių. Santvarkos, kurios nori visus valstybės teritorijoje esančius junginius palenkti valstybei, platesniu mastu atsirado tik dvidešimtame šimtmetyje ir yra teisingai vadinamos totalitarinėmis. Tai nereiškia, kad ir senovėje nebūtų buvę bandymų viską palenkti valstybei ar valdžiai, bet dėl menkai išsivysčiusios technikos tai nebuvo įmanoma įgyvendinti.
Netenka aiškinti tautos svarbos tiek valstybei, tiek asmeniui — ji aiški kiekvienam lietuviui ir mūsų kaimynams Vidurio ir Rytų Europoje. Tautos svarba yra tiek aiški, kad nuostabą kelia, jog ji nėra visuotinė — juk tautos sąvokos prancūzai, nei anglai. Prancūzų kalbą žodžio tautybei nusakyti, o žodis "nationalite" reiškia pilietybę. Prancūzų tauta sutapatinama su valstybės piliečių visuma: germaniški elzasiečiai, keltiški bretonai ir itališki korsikiečiai laikomi prancūzais, kai tuo tarpu prancūziškai kalbą šveicarai ir Belgijos valonai nėra laikomi prancūzais. Anglijoje tautybės klausimas sprendžiamas dar keisčiau: anglais laikomi tik pačioje Anglijoje gimę asmenys, o gimusieji už jos ribų, kad ir Anglijai priklausiusiose užjūrio kolonijose, nėra anglai. Tokiu būdu anglų kolonistų vaikai, gimę Amerikoj, Kanadoj, Australijoje, ar kitur kur, sudarė naujas, angliškai kalbančias tautas.
II
Krikščionybė ir kai kurios kitos religijos nurodo žmogui kelią į tobulėjimą. Visuomenė, kurią sudarytų tobulesni žmonės, būtų tobulesnė negu dabartinė. Šitoks kelias į visuomenės tobulumą yra sunkus, lėtas ir dėl to nevisiems priimtinas. Save tobulinti yra žymiai sunkiau, negu stengtis perdirbti visuomenę, tikint, kad tobulesnėj visuomenėj patys žmonės automatiškai tapsią tobulesni.
Prieš porą šimtų metų pradėta kritiškai vertinti visuomenę, ne tiek norint pašalinti aiškius trūkumus, kiek stengiantis ją iš pagrindų pakeisti, įgyvendinant kokį iš anksto parengtą tobulos visuomenės santvarkos planą. Tų sąjūdžių pirmas šaknis galima rasti renesanse, kai Vakarų Europos išsilaisvinę sluoksniai atsisakė paveldėtos viduramžių kultūros ir savo idealu parinko senovės graikus ir romėnus. Buvo prieitas įsitikinimas, kad žmogiškos kūrybos viršūnes pasiekė senovės graikai ir aukščiau jų iškilti nėra ko svajoti. Osvvald Spengler šitokias pažiūras yra gana tiksliai pavadinęs mirusios kultūros lavono kultu. Kaip bebūtų, Vakarų kultūroj įvyko lūžis: atsisakyta savos istorijos ir literatūros, o savo tautos šventieji ir didvyriai buvo pakeisti klasikiniais dievais ir herojais. Aišku, niekas netikėjo į Olimpo dievus, bet jų vardų minėjimas kalboj ir raštuose pasidarė kultūringam žmogui privalomas, o žymūs rašytojai savo temas rinkosi iš antikinės istorijos ir mitologijos. Ši kultūros mutacija buvo — ir žymia dalimi tebėra — laikoma pažanga.
Nors renesanso laikais religingumas buvo stiprus tiek katalikų, tiek protestantų tarpe, ir žmonės buvo pasirengę už savo tikėjimą kovoti ir mirti, bet kultūra buvo supagoninta. Ilgainiui, religinių karų nuvarginti ir pagoniškos kultūros paveikti žmonės, pirmiausia intelektualinis elitas, ėmė tolti nuo bet kokio tikėjimo. Nors žmonės atsisakė Dievo ir amžinojo gyvenimo, jie neįstengė atsisakyti nuo krikščioniško dangaus ir rojaus. Įpratę idealizuoti tolimą praeitį, jie savo idealą perkėlė į tolimą ateitį ir ten nukėlė rojų. Anot jų, rojus buvęs ne žmonijos gyvenimo pradžioje, bet atsirasiąs ateity, ir būsiąs pasiekiamas ne pavieniams asmenims, bet visai visuomenei, o istorijos raida neišvengiamai vedanti į tą rojų. Per pastaruosius porą šimtmečių buvo iškelti įvairūs metodai tam rojui pasiekti: XVIII a. švietimas, vėliau marksizmas, anarchizmas, nacional-socializmas ir kiti mažiau žinomi. Žmonijos ar, nacionalsocializmo atveju, vienos tautos vedimas į rojų pasidaro nepaprastai svarbiu dalyku, o tam pasipriešinimas ar net pasyvus laikymasis imta laikyti didele nuodėme.
Visi keliai į visuomenės tobulumą, perkeičiant ją iš pagrindų, remiasi dviem neįrodytomis prielaidomis: (1) kad visuomenę įmanoma bet kaip keisti valdžią turinčiųjų nuožiūra, kitaip sakant, kad nėra natūralių visuomenės gyvenimo dėsnių, kuriuos sunaikinus pati visuomenė sunyktų, ir (2 kad, jėga pritaikant visuomenę prie teoretiškai sugalvotų ir neišbandytų gražių idealų, nebus sulaukta nenumatytų blogų pasekmių, kurios gali atsverti bet kokią naudą, kurią tų idealų įgyvendinimas galėtų atnešti.
Žmonės, nuoširdžiai įsitikinę savo idealų įgyvendinimo palaima, nekreipia dėmesio į aukas, reikalingas juos įgyvendinti. Atsirado įdomus paradoksas: juo gražesnis tas organizuojamas rojus, juo žiauresnės priemonės leistinos jį įgyvendinant. Svarbu ne dabarties aukos, bet ateities palaima, ne dabarties gyvenantieji, kurie gali būti lengvai paaukojami idealo siekimui, bet ateities kartos, kurios, tikimasi, galėsiančios tais idealais laimingai naudotis. Prancūzijos revoliucija, Rusijos ir kitų kraštų komunistinės revoliucijos, Vokietijos revoliucija, buvo tai laikotarpiai, kurie savo žiaurumu ir paaukotų nekaltų žmonių gyvybių skaičiumi pralenkė bet kurį kitą Europos istorijos laikotarpį, išskiriant gal tik mongolų invazijas. Tai darbas dviejų rūšių žmonių: idealistų, kurie savo idealų apakinti realybės nemato, ir sadistų, kurie savo žiaurumą dengia gražiomis skraistėmis.
Nesugebėjimas savo idealų įgyvendinti žmonių neatbaidė. Jau virš 60 metų praėjo nuo Spalio revoliucijos, bet neatrodo, kad žadamas rojus būtų priartėjęs, ir taip pat neatrodo, kad jis galėtų priartėti per sekantį 60 metų laikotarpį. Sovietų Sąjungos komunistai vargiai betiki į Markso ir Lenino idealus ir juos panaudoja išsilaikyti valdžioje ir privilegijuotoje padėtyje. Bet kitose šalyse yra nemažai žmonių, kurie su įsitikinimu kovoja už komunizmo įgyvendinimą savo šalyse, lyg tyčia stengdamiesi nematyti, kad didžiulis Lenino eksperimentas nepasisekė ir kad bendram labui reikėtų jį kiek galint greičiau nurašyti į nuostolius. Čia elgiamasi pagal dėsnį: jei faktai nesutinka su teorija, tai faktai kalti ir reikia juos ignoruoti.
L. SURGAILIS Kompozicija
Per paskutinius porą šimtmečių visuomenės perdirbimas buvo grindžiamas protu. Žmogaus protas turėjo pakeisti apreiškimą, tikėjimą ir tradiciją. Tikėta, kad protas viską gali. Būdinga, kad rusai ir lenkai proto lavinimą, atseit, mokymą, pavadino "švietimu", o mes iš jų tą terminą perėmėm. Įdomu, kad Vakarų Europos kalbose nerandame tokio lavinimo ir švietimo sutapatinimo. Dabar Vakaruose, ypač angliškai kalbančiose šalyse, proto reikšmė mažėja ir jo vietą užima Freudo išgarsinta pasąmonė, o lankymasis pas psichiatrą ar psichoanalitiką pakeitė racionalistinių knygų skaitymą taip, kaip keletą kartų anksčiau racionalistinės knygos pakeitė maldas. Daugelis gerai išsilavinusių, sveikų žmonių reguliariai lan^ kosi psichiatro kabinete ir tiki, kad tas gydytojas, gerai mokąs Freudo mokslą ir techniką, nuves juos į aukštesnį dvasinės sveikatos lygį. Vienas tų žmonių, paklaustas, kam kas savaitę lankosi pas psichiatrą, kai iš šalies žiūrint atrodo visai normalus ir psichiškai sveikas, atsakė, kad jei jis nebūtų visai sveikas, tai neturėtų ko pas psichiatrą lankytis. Atrodo, kad intymiausių dalykų pasakojimas psichiatrui jo pacientams psichologiškai atstoja katalikišką išpažintį.
Nuotaikoms keičiantis, keičiasi ir visuomenės tobulinimo receptai — greta racionalistinio marksizmo stiprėja irracionalus anarchizmas, apie kurį tarpkario metu nesigirdėjo, išskiriant tik Ispanijos pilietinio karo laikais, kur anarchistai irgi pasireiškė. Dabar, ypač nuo Vietnamo karo laikų. Europoje ir Amerikoje dažnai girdisi apie anar-chistiškai nusistačiusių žmonių "idealistiniais" motyvais padarytas žmogžudystes ir žymesnių asmenų pagrobimus bei apiplėšimus. Tokiu būdu, gražaus ateities rojaus besiekiant, revoliucija sutapo su kriminalizmu.
III
Vakarų pasaulyje nuo XVIII amžiaus, o Lietuvoje jau ir prieš Liublino uniją, labai vertinta visų piliečių laisvė ir lygybė. Praėjusiais amžiais abi tos vertybės lietė tik krašto piliečius ir nelietė tų gyventojų, kurie neturėjo pilietybės teisių: senojoje Lietuvoje nebajorų, o Amerikoje negrų ir indėnų, bet ilgainiui jos buvo išplėstos visiems gyventojams. Laisvė ir lygybė buvo — ir žymia dalimi tebėra — laikomos gerai suderintomis ir viena kitą papildančiomis vertybėmis. Tačiau praktikoje pasirodė, kad taip nebūtinai yra: kur yra pilnutinė laisvė, sunku išlaikyti lygybę tarp nelygių sugebėjimų žmonių, o ten, kur siekiama pilnutinės lygybės, gabesnieji ir energiškesnieji turėtų būti jėga prilaikomi. Seniau laisvė buvo vertinama daugiau negu lygybė, dabar, atrodo, kad yra priešingai. Taip susirūpinta lygybe, kad galima pagrįstai kalbėti apie lygybės maniją: juk vienas argumentas už negimusių kūdikių žudymą yra tas, kad kadangi vyrams neprivalu vaikus gimdyti, tai lygybės vardan tas turi būti neprivalu ir moterims; taip pat yra mokyklų, kur lygybės vardan baigimo diplomus gali gauti ir psichiškai atsilikę vaikai.
Lygybė turi du skirtingus ir vienas kitam prieštaraujančius aspektus: individų lygybė ir grupių lygybę. Individų lygybė reikalauja, kad žmonės būtų įstatymų lygiai traktuojami, kokiai gyventojų kategorijai bepriklausytų, o nelygybė priklausytų tik nuo tų savybių, kurios duotu atveju yra reikšmingos: intelektualiniai gabumai ir darbštumas mokslo srity, fizinis stiprumas ir miklumas sporte, ekonominis apsukrumas bizny ir t.t. Grupinė lygybė, kuri dabar yra ryškiai propaguojama, ypač santykiuose tarp baltųjų ir negrų ir tarp vyrų ir moterų, reikalauja, kad visi būtų suskirstyti į kategorijas, o kiekvienai kategorijai skiriama kvota.
Skirtumai tarp tų dviejų lygybės supratimų ryškiai pasireiškia kolegijose bei universitetuose. Jei nėra įmanoma priimti visų norinčių įstoti, individualinė lygybė reikalautų priimti tuos, kurių mokslinis pasirengimas geriausias, nepaisant jų rasės ar lyties, tuo tarpu grupinė lygybė, kuri dabar praktikuojama ypač kolegijose ir universitetuose, reikalauja, kad būtų iš anksto nustatyta, kiek bus priimta baltų, o kiek juodų, ir atranka daroma kiekvienoje grupėje atskirai. Tokiu būdu negrai, kurie dažnai būna blogiau pasirengę, lygybės vardan gauna pirmenybę prieš geriau pasirengusius baltuosius.
Amerikiečiai pagrįstai didžiuojasi savo laisve, tačiau tą patį skelbia sovietų propaganda apie savo kraštą, tą patį kalbėjo ir Hitleris. Šiandien vargiai kas pasisakytų prieš laisvę, ir patys skirtingiausi gyvenimo būdai grindžiami laisvės principu. Tokiu būdu žodis "laisvė" nuprasminamąs. Pasidarė negalima apie laisvę kalbėti, pirma nedavus jos definicijos. Lietuviams laisvė reiškė maždaug tą patį, ką ir nepriklausomybė, laisvė nuo svetimųjų valdžios. Laisvę turėjome, nepaisant to, ar kuriuo metu santvarka buvo parlamentinė ar autoritetinė. Amerikoje ir kitose Vakarų šalyse žodis "laisvė" gali reikšti du dalykus: 1 kad valdžia yra demokratiniu būdu žmonių išrinkta ir (2) kad valdžios organai ko mažiausiai kišasi į žmonių gyvenimą, ypač į ekonominius reikalus.
Komunistiniuose kraštuose laisvė reiškia, kad darbininkų klasė nėra kapitalistų klasės išnaudojama. Nėra prileidžiama mintis, kad darbininkai galėtų būti išnaudojami valstybės aparato ar partijos, nes, pagal Markso definiciją, valstybės ar partijos biurokratijos nesudaro klasės, darbininkija galinti būti išnaudojama tik kitos klasės. Čia yra didžiausia reikšmė "naujosios klasės" sąvokos — klasės, kuri kaip tik apima valstybės ir partijos biurokratiją, nes, jei tokia Markso nenumatyta klasė egzistuotų, tai, aišku, ji dalyvautų klasių kovoje, ir galėtų išnaudoti kitas klases.
Hitleriui laisvė reiškė, kad vokiečių tautos dvasinis ir medžiaginis gyvenimas nebūtų nevo-kiečių, o ypač žydų, įtakoje.
Tad laisvė gali turėti šias ir daugybę kitų prasmių, kurių daugelis viena kitai prieštarauja.
Pastaraisiais laikais laisvės sąvoka buvo pritaikyta prie kylančio lygybės sąjūdžio: iki mūsų laikų laisvė priklausė tik suaugusiems, dabar ji praplėsta jaunimui ir vaikams. Tėvai ir vyresnieji yra įtaigaujami savo vaikų nevaržyti, nesistengti perduoti jiems savo dvasinių vertybių, bet leisti jiems patiems vertybes susidaryti. Greta tėvų ir vyresniųjų įtakos sumažėjo ir religijos įtaka. Bažnyčios, su mažomis išimtimis, dabar kalba nedrąsiai ir neryžtingai, lyg bijodamos pasirodyti nepakankamai moderniškomis. Tas liečia ir Katalikų Bažnyčią po Antrojo Vatikano Susirinkimo, nors čia ryškią išimtį sudaro griežti vyskupų pasisakymai negimusių kūdikių žudymo klausimu. Sunku tikėtis, kad jaunieji, nuo vaikystės įpratinti neklaus v vyresniųjų, klausys Bažnyčios šitoj srityje.
Reikalavimas, kad tėvai ir vyresnieji neperduotų jauniesiems savo vertybių, grindžiamas tuo. kad "jaunieji turi turėti savo gyvenimą", jie tun gyventi "ne praeityje, bet dabartyje", ir panašia:5 argumentais. Aišku, jaunimas negali savo ideologijos susikurti iš nieko. Jei negauna direktyvų iš šeimos ir Bažnyčios, tai turi jas gauti iš kitą šaltinių. "Išlaisvinti" nuo vyresniųjų įtakos ir pripažinti jiems lygiais, jaunuoliai turi patys kurti savo gyvenimo normas ir vertybes, savo tarpe bendraudami ir vienas iš kito mokydamiesi. Svarbu tik, kad jų nemokytų niekas, kas gali būt laikomas autoritetu. Tokios bendros vertybės atsiranda ir keičiasi panašiai, kaip mados, p seniau buvo kalbama už laisvę, bet prieš palaidumą, dabar gi palaidumas pasidarė integraline laisvės dalimi.
Kaip joks pripažintas autoritetas neįsako, kokius drabužius dėvėti, taip pat joks autoritetas neturįs įsakyti, kaip elgtis. Žinoma, kad, nors niekieno neįsakytos, mados neatsiranda pačios savaime, bet yra kažkieno sukuriamos. Nors niekas neįsako madų laikytis, bet sudaromos nuotaikos, kad, jei nori būti laikomas tinkamai apsirengęs, turi rengtis taip, kaip madų kūrėjų nustatyta. Čia irgi yra panašumo su naujoviškomis elgesio taisyklėmis: kažkoks anonimas sukuria taisykles, ir sudaromos nuotaikos, kad, jei nori būti laikomas modernišku, pažangiu, neatsilikusių žmogumi, turi pagal tai elgtis ar nors žodžiu pritarti.
Tarp elgesio taisyklių ir drabužių madų yra nemaža panašumo, bet yra ir esminių skirtumų. Drabužių madų pagrindinė ypatybė yra ta, kad jos turi nuolat keistis, bet nebūtinai nuosekliai keistis viena kuria linkme. Tuo tarpu elgesio ir pasaulėžiūros mados jau kuris laikas keičiasi viena linkme, apskritai paėmus, į kairę. Nors nebesigirdi apie tokius kraštutinumus, kokie buvo paplitę Vietnamo karo metu, bet gyvenimas vargu ar grįš į prieš Vietnamo karą buvusią vagą.
Madas, tiek drabužių, tiek moralinių vertybių ar moralinių vertybių stokos), žmonės priima, ne-sijausdami kieno nors įtaigaujami. Madas platinant reikia mokėti paveikti visuomenę taip, kad ji nesijaustų spaudžiama, bet pati veržtųsi jas priimti. Elgimosi ir pasaulėžiūros madas platina tie žmonės, kurie turi savo rankose susižinojimo priemones: spaudą, radiją ir televiziją. Jie to nedaro autoritetingu tonu, bet subtiliu ir sunkiai apčiuopiamu būdu. Kokie įvykiai laikomi "naujienomis", vertomis skelbti visuomenės žiniai, kuriame laikraščio puslapyje tokias naujienas įdėti, kiek vietos joms skirti, kokio stambumo raidėmis antraštę uždėti, ar komentuoti ir kaip komentuoti, — visi tokie sprendimai, einą viena linkme, gali žymiai paveikti visuomenės nuotaikas. Praktišku to fakto pailiustravimu gali būti šių metų sausio mėnesį Washingtone įvykusios demonstracijos prieš ir už negimusių kūdikių žudymą. Prieš abortus demonstravo tūkstantinės minios, už abortus — negausi saujelė, bet didžioji spauda suteikė laikraščių puslapiuose tiek pat vietos vieniems ir kitiems, sudarė įspūdį, kad abi demonstrantų grupės buvo lygiai svarbios.
Susižinojimo priemonės, laikraščiai, radijas ir televizija tapo tariamai laisvos viešos nuomonės formuotojos, ir daugumas stengiasi ją formuoti ta pačia linkme, būtent ta, kuri Amerikoje vadinama liberali" (kituose kraštuose žodis "liberalus" gali turėti visai kitas prasmes). Konstitucijos garantuota spaudos laisvė dabar yra išplėsta radijui ir televizijai. Ta laisvė toli gražu negarantuoja kiekvienam piliečiui teisės skelbti savo nuomonę per spaudą, radiją ir televiziją, bet suteikia teisę nedidelei grupei asmenų, turinčių savo žinioje susižinojimo priemones, skelbti visuomenei viską, ką tik jie panorėtų. Tokiu būdu vienos profesijos žmonėms yra konstitucijos suteikta privilegija nevaržomai manipuliuoti viešąją nuomonę. Analoginės privilegijos neturi jokia kita profesija. Nors Amerikoje yra pilnutinė laisvė kam pritarti ar nepritarti ir tos laisvės vardan atmetami tradiciniai autoritetai, opinijos formuotojai yra tiek stiprūs, kad eiliniam piliečiui sunku jų peršamoms nuomonėms atsispirti, ypač sunku, kai nuomonės peršamos ne įsakmiai, bet iš lėto, nejučiomis ir be pertraukos.
IV
Visi šie reiškiniai pakeitė ir vyraujančią pažiūrą į žmogų. Nors, kaip skelbiama, pasikeitimų tikslas yra pagerinti žmogaus dvasinę ir medžiaginę padėtį — ir iš dalies tas yra pasiekta — bet drauge įvyko didelis žmogaus asmens nuvertinimas. Atmestas amžiais savaime suprantamu laikytas dėsnis, kad žmogus turi protą ir laisvą valią ir todėl yra atsakingas už savo veiksmus, o priimta nuomonė, kad žmogaus elgesys yra apsprendžiamas pasąmonės jėgų. To pasekmė: apie žmogaus teises kalbama daugiau negu bet kada, bet žmogaus pareigos iš principo atmetamos.
Ryškūs pasikeitimai įvyko baudžiamosios teisės srity. Kadangi nebėra laisvos valios ir dėl to žmogus nėra atsakingas už savo veiksmus, neliko pagrindo bausti nusikalstamą darbą padariusį kriminalistą. Moderniu požiūriu nusikaltėlio baudimas (atseit, padarymas jam tam tikro teisėto blogio tam, kad patį nusikaltėlį ir kitus žmones atbaidytų ateity nuo nusikaltimų ir kad atpirktų nusikaltėlio padarytą neteisėtą blogį) nepasiekia savo tikslo, bausmė blogį ne sumažinanti, bet jį padauginanti, nes vietoj vieno blogio atsiradę du: nusikaltėlio padarytas ir nusikaltėliui padarytas. Pranyksta skirtumas tarp teisėto ir neteisėto blogio, nusikaltimo ir nusikaltimą atperkančios bausmės.
Nusikaltėlis turįs būti kalėjime ne baudžiamas,bet peraukiėjamas. Įvairūs psichologijos ir psichiatrijos specialistai sprendžia, kada nusikaltimą padaręs asmuo esąs tiek perauklėtas, kad galima jį paleisti į laisvę, nors ir specialistų prižiūrėtojų žinioje. Toks perauklėtu pripažintas nosikaltėlis išleistas iš kalėjimo gali pasirodyti nesąs perauklėtas, ir daug nekaltų žmonių yra žuvę ar kitaip nukentėję dėl pareigūnų apsirikimo, be reikalo laisvėn paleidžiant viso laiko kalėjime neišbuvusių nusikaltėlių.
Atmetant nusikaltėlių baudimą, ypačiai griežtai yra atmetama mirties bausmė, tos bausmės vykdymas prilyginamas žmogžudystei. Kadangi pareigos iš viso atmetamos, tai atmetama ir vyrų pareiga eiti į karą, o mirtis kautynių lauke irgi prilyginama žmogžudystei. Atrodytų, kad žmogaus gyvybė dabar yra labiau branginama negu seniau, tačiau taip nėra. Dabar gyvename labai retą istorijos laikotarpį, kai žmogaus gyvybei priskiriama neigiama vertė: žmonių skaičiaus augimas yra tapęs vienu populiariausių baubų.
Kadangi dėl medicinos patobulėjimo žmonės gyvena ilgiau, o ypač mažiau miršta naujagimių kūdikių, žmonių skaičius sparčiai auga, ir tikima, kad artėjąs momentas, "kai pasauly bus likusios tik stovimos vietos". Visos priemonės esančios tinkamos apsidrausti nuo tokios baisios ateities. Patogiausia priemone laikomas gimimų skaičiaus ribojimas, įskaitant ir negimusių kūdikių žudymą. Taip pat kalbama apie senų ir paliegusių žmonių žudymo reikalingumą, nors tas klausimas plačiau dar nėra keliamas. Kitas argumentas už negimusių žudymą yra moterų teisės, jų lygybės su vyrais gimdymo srity ir jų laisvė daryti ką nori su savo kūnu. Negimęs kūdikis laikomas motinos kūno dalimi, kurią ji gali pašalinti pagal savo norą, panašiai kaip duoti ištraukti skaudantį dantį ar išpjauti akląją žarną.
Kyla klausimas, ar iš tikrųjų žmonijai gresia visokios su žmonių skaičiaus daugėjimu surištos nelaimės? Aišku, yra pasauly vietų, kur žmonių daug, resursų maža, o technika neišsivysčiusi, ir dėl to pragyvenimo lygis yra žemas, o kai kur jis dar blogėja. Antra vertus, yra vietų, ypač abiejuose Amerikos kontinentuose, kur yra daug vietos, bet maža guventojų. Nors Jungtinėse Valstybėse daug kalbama apie gyventojų perteklių, bet iš tikrųjų jo nėra. Perteklius gali būti rastas didmiesčių rajonuose, kur yra susispietusi gyventojų dauguma, bet likusi krašto dalis yra pustuštė. 1970 m. Jungtinėse Valstybėse gyveno 57.5 žmonių vienoje kvadratinėje mylioje, bet žmonių skaičius kvadratinėje mylioje įvairavo nuo 953.1 New Jersey valstybėje ir 902.5 Rhode Island iki 3.4 Wyominge ir mažiau dešimties dar septyniose kitose valstybėse. Tad problema yra ne žmonių skaičius, bet jų paskirstymas, ir gimimų mažinimas jo neišspręs, nes nedidelis žmonių skaičius gali susispiesti mažame perpildytame žemės plote. Gyventojų perteklius nėra absoliuti sąvoka: u žymia dalimi priklauso nuo ekonomijos ir technikos. Urviniams žmonėms žemė galėjo atrodyti perpildyta, kai urvuose nebeužteko vietos gyventi. Gal jau tada būtų pradėta kalbėti apie reikalą riboti gimimus, bet kaž koks urvinis genijus surado būdą žmonėms gyventi palapinėse. Nuo to laiko surasta daugybė būdų sutalpinti ir išmaitinti augantį žmonių skaičių, ir .gyventojų perteklius tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie civilizacijos augimo ir tobulėjimo.
Ne pirmą sykį istorijoje kūdikių gimimas vertinamas neigiamai: praeity tos nuomonės laikėsi kadaise galinga manichėjų sekta (ar tiksliau — sektos). Manichėjai tikėjo, kad siela sutverta Dievo, o kūnas piktosios dvasios, tad, žmogui gimstant, Dievo sutvertoji siela patenkanti į kūno kalėjimą. Įdomu būtų patirti, kokios priežastys paveikė ir manichėjus, ir mūsų laikų žmones nusistatyti prieš kūdikius, bet vargu ar tai buvo sausi intelektualiniai argumentai. Greičiau pirma atsirado nusistatymas, o paskui ieškota argumentų jam pagrįsti: religiniais laikais gyvenę manichėjai vartojo teologinius argumentus, o nereliginiais laikais gyvenantieji šių laikų žmonės vartoja akono-minius ir demografinius argumentus.
V
Mūsų laikais žmonių visuomenė sparčiai keičiasi. Kaita vyko visais amžiais, bet tokio tempo ir mastų nebuvo. Nors ir praeityje kai kada kaita galėjo būti labai radikali, pvz., baltiesiems įsiveržus į Ameriką, bet tuo metu ji vyko palygint: nedideliame žemės plote ir nelietė toliau gy nančių žmonių. Šiandieną, priešingai, pasikeitimą: vyksta visame pasaulyje, ir žmonės apie juos ge: painformuojami. Tokie stambūs pasikeitimai tur. dvi priežastis: sąmoningą norą keisti visuome: įgyvendinant kokią nors tariamai geresnę santaką, pvz., komunizmą, ir technologinių išradime pritaikymą gyvenime.
Kai keitimasis vyko lėtai, žmonių gyvenim: būdas buvo nusistovėjęs, gyvenimo taisyklės, teisės ir pareigos buvo aiškios, ir viena karta netrukai-mai perdavė kitai savo sukurtas bei paveldėtas dvasines ir medžiagines vertybes. Šiandien tas, kas vienos kartos sukurta, sekančiosios kartos atmetama; kas keletą metų visuomenė ir kultūra pervertinama, ir dėl to dvasinis kapitalas negal: akumuliuotis. Kol žmonės dar nepriprato prie vienc gyvenimo būdo, atsiranda kitas, neįprastas. Tokicf visuomenėj gyvenimo normos nusilpsta, pranyko riba tarp gėrio ir blogio, pasidaro neaišku, kas privaloma, o kas draudžiama. Tas turi neigiamą įtaką atskiro žmogaus asmenybės vystymui.
Neįmanoma numatyti, kada kaitos tempas siūlėtės, bet aišku, kad dabartinis greitis negali tęsta neribotą laiką. Anksčiau ar vėliau gyvenimas išsistovės, ir tuomet žmonės galės iš lėto atkuiii tvirtą ir pastovią visuomenę, kur kiekvieno teisies ir pareigos bus aiškios ir nekeliančios abejonių.
|
|
|
|