Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Tylioji versmė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Juozas Bružaitis nebemokėjo pakeisti gyvenimo stiliaus vietos ir laiko reikalaujama prasme. Lietuvoje jis buvo turtingo ūkininko sūnus, vengė darbo ir, atrodo, rengėsi būti vienu tų, apie kuriuos dainoje dainuojama — tu per naktelę uliavojai, karčiamoj ant stalo išmiegojai. Tėvas vis bandė sutvarkyti, tačiau okupacijos nerūpestinguman ir neatsakinguman stūmė net ir tvarkinguosius. Gi kai išbėgo į Vokietiją, ten taip pat pokario metai nebuvo labai jau žmogų auklėjantys. Laukimas nemaža ir darbą mėgstančių žmonių apgadino, bet Juozui Bružaičiui tai tebuvo tęsimas to, ką pas savo tėvą buvo pradėjęs. Bružaitis buvo jaunas, mokėjo gyvai dalyvauti pokalbiuose, buvo įdomus ir patraukiantis. Susižavėjusi jauna pradžios mokyklos mokytoja už jo ištekėjo ir niekas negalvojo, kad ji perdaug blogai padarė.

—    Kaip tu, Juozai, išlaikysi žmoną? — kažkas paklausė.
—    O taip, kaip ir visi. Juk, ar svarbu kaip gyveni, nes juk vis tiek mirtis nepripažįsta uždarbio didumo.
Amerikoje visi kitaip turėjo gyventi, ir čia nerūpestingumo stiliaus niekas nebegerbė. Bet ir čia Bružaitis perdaug nesirūpino nei žmona, nei pora vaikų — bandė gyventi kaip buvo įpratęs. Nebebuvo nei ūkininko tėvo, nei stovyklinių kareivinių pastogės, už viską reikėjo mokėti, ir daina "tai tu pragersi mane jauną" buvo arti realybės.

Netoli Bružaičių užsidarė maisto krautuvėlė, nebepajėgusi išlaikyti konkurencijos su milžiniškais krautuvių centrais. Namo savininkas, prieš daugelį metų tėvynę palikęs lietuvis, vieną dieną pasakė Bružaitienei:

—    Tau tikrai nelengva gyventi. Dabar, va, yra gera proga, mano namo krautuvė tuščia, yra šaldytuvai, truputį atremontavus tu galėtum atidaryti valgyklą.

Bružaitienė valandėlę galvojo. Ji žiūrėjo nustebusi į stambų šviesaus, geraširdiško veido lietuvį ir purtė savo mažą galvutę:
—    Ne, mes juk neturime pinigų.
—    Nuomos daug neskaitysiu, o pradžiai paskolinsiu, nes jei aš tą patalpą versčiau į butą, taip pat man nemaža kainuotų.
—    Mes turėjom trejetą šimtų dolerių, bet nusipirkom mašiną, berniukas pradės eiti į mokyklą, — teisino savo neturtingumą Bružaitienė, — o antra, aš juk nesu pavyzdinga šeimininkė.
—    Vis tiek trejetai valandų reikės samdyti virėją, gi į stalą nešiosi pati. O kad automobilį nusipirkot, tai gerai, — kai reiks, vyras šio to parveš.

Gyvenimas yra ištisas laikas. Niekas laikrodžio kortelių nemuša, visi siekia, kad jis būtų lengvesnis, ir todėl Bružaitienė atidarė valgyklą. Ji dirbo sunkiai, bet dabar turėjo šiek tiek savų pinigų, ji beveik nebepriklausė nuo vyro. Bružaitienė atsigavo, galėjo ir pati kiek pasipuošti ir vaikus geriau aprengti, gi vyras dar labiau nustojo atsakingumo, nors šiam jis buvo paslaugus kam reikia ir kam ne, niekur neprašė atlyginimo. Mielai priėmė atlyginimą stiklu ir be susigraužimo praleidinėjo darbe dienas.
—    Tu, Juozai, turėtum atminti, kad jei gyventum Lietuvoje, galėtum elgtis kaip nori, bet čia negali gyventi tik amerikonišku šūkiu "good time" vadovaudamasis, pasakė jam vienas žmonos giminių.
—    Ar ne vistiek. Žmonės ir žemė visur tie patys, — atsakė Juozas. Žiūrėk, ansambliai dainuoja "tu pragėrei bėrą žirgą ir tėvelio margą dvarą", ar manot, kad visa tai atsitiko tik arbatą geriant?

Bružaitis gyveno be didelio rūpesčio, ir tai niekam, išskyrus šeimą, nebuvo svarbu. Ir pagaliau gali kiek nori mesti karvelį į aukštį, jei jo sparnai pakirpti, jis vis tiek nukris žemėn. Važinėdamas mašina, Juozas buvo pora kartų į-sivėles į nedideles nelaimes, tačiau esmėje nieko nebuvo perdaug bloga atsitikę.

Į valgyklą, ypač pietų metu, užeidavo nemaža tarnautojų. Skubiai sukdavosi Bružaitienė, kartais net ir kaimyno paauglę mergaitę pasi-kviesdama. Svetimieji nesidomėjo jos privačiu gyvenimu. Tiems, kurie ją pažino, ji nesiskųsdavo, žinodama, kad skausmo nereikia dalyti, nes niekas to nemėgsta, o lygiai taip pat nereikia dalyti ir pasisekimo, nes visuomet daugiau sutiksi tokių, kurie pavydi, o ne, kurie tuo džiaugiasi. Pagyrų ir skausmo dalybose reikia būti šykščiam.

Į valgyklą užeidavo pasėdėti ir kavos išgerti du kvartalo policininkai. Vienas jų buvo trečios kartos lietuvis Mackevičius, kuris dabar valiuosi Mack. Vyras stambus, šviesaus veido, ir lengvai buvo galima spėti, kad tai žmogus iš murės. Mack mokėjo gal tik dešimtį žodžių lietuviškai, pasakydavo "sveiki", "sudiev", ar sakinį "kaip tau sekasi"?
Kartais jis pastatydavo motociklą prie valgyklos ir prasėdėdavo valandą. Jei pasimaišydavo Juozas ir pasiūlydavo ką nors stipresnio, Mack mielai ir tai priimdavo. Šiaip jau jis už nie^ ką nemokėdavo ir tik kartais Bružaičių berniukui ir mergytei paduodavo po dešimtį centų ledams.

Kartais žmonės pagalvodavo, kad Bružai-čiams sunku, tačiau žmonės juk turėjo suprasti, kad yra žolės rūšių, kuri ir nuolat laistoma geltonuoja, ir yra laukinė žolė, kuri ir degėsiuose auga.

Buvo vasaros pabaiga. Daugelyje kvartalo kiemų visu užsidegimu žydėjo karkliukai, jurginai ir kitos rudens gėlės. Šiaip jau medžių lapai geltonėjo ir po vieną krito, nebesulaukę senatvės, ateinančios rudenio šalnomis. Šeštadienio pavakarėj didesniojoj kvartalo gatvėj judėjimas nebuvo didelis. Bružaitis važiavo namo — jis buvo padėjęs persikraustyti vienam pažįstamam ir dabar jau buvo gerokai įsmilkęs. Vairavo mašiną gerai, nors pro duris jį išlydėjęs pažįstamas šiek tiek bijojo, matydamas Juozo žingsnį abejotino tvirtumo.

Nebetoli nuo namų Bružaitis sekė paskui juodą didelę mašiną, kurią vairavo senyvas, gražiai apsirengęs, cigarą rūkydamas ponas. Atrodė, kad senis perdaug lėtai važiavo, ir tai Bružaitį truputį pykdė, nes jis vis nerado progos aplenkti. Netoli namų Juozui reikėjo sukti į kairę ir, be jokio pristabdymo lenkdamas, užkliudė naują ir sunkią senio mašiną. Bružaitis negalėjo pasakyti, kaip tai atsitiko, gatvėj pabiro abiejų mašinų stiklai, senis lengvai atsitrenkė kakta į stiklą, cigaras iškrito ant automašinos grindų ir iš lėto rūko. Abu vyrai išlipo iš mašinų, jie tebuvo tik truputį susitrenkę, ir tai pagaliau nebuvo tiek svarbu, kiek pats nemalonumas. Susijaudinęs, suraukęs kaktą ir pykdamas senis žiūrėjo į girtoką Bružaitį ir drebančiu balsu murmėjo:

—    Kaip važiuoji, kaip važiuoji.
—    Bus gerai, bus gerai, — kalbėjo Bružaitis, gi senis po nosim subumbėjęs "Prakeiktas užsienietis", garsiai tarė:
—    Reikia šaukti policiją.
—    Šiur, — sakė Bružaitis. Jis gerai orientavosi šiame kvartale, todėl, įėjęs į vieną alinę ir susukęs policijos numerį, budinčiam labai paskubomis ir su klaidomis išaiškino: tegu atvyksta Mack, prie penkioliktosios avenue susidūrė mašinos.
—    Pašaukiau, — atėjęs pasakė Bružaitis seniui. Tačiau senis perėjo skersai gatvės ir dar iš ten stovinčio automato pats paskambino policijai.
—    Pasiuntėm, — beveik piktai atsakė budintis.

Po poros minučių nelaimės vietoje motociklą sustabdė Mack.
—    Prakeiktas durniau, — pasakė jis patylom lietuviškai Bružaičiui, po to apžvelgė mašinas ir, paėmęs iš senio vairavimo leidimą, pradėjo šaukti:
—    Kaip važiuoji, kaip suki, reikėtų tau patikrinti regėjimą. Įdomu, jei patikrinčiau knygas, kiek tokių susidūrimų jau esi turėjęs, jei taip važinėji. Pagaliau, atrodo, kad gali pasisamdyti šoferį. Dieve tu mano, juk tu visai negali vairuoti, koks tau kvailys ir išdavė leidimą.

—    Aš juk nekaltas, — bandė sakyti senis, — juk aiškiai ne mano kaltė.
—    Visi visada nekalti, kaltų dar aš niekada nesutikau. Kai atims leidimą ir susimokėsi teisme pabaudą, tada mokėsi atskirti, kas kaltas ir kas ne, — piktai kalbėjo Mack.

Patraukit mašinas, — pasakė po minutės, dar kartą jas apžvelgęs.

Vyrai patraukė mašinas. Bružaičio mašinos sparnas siekė ratą, tačiau šiek tiek galėjo pavažiuoti. Prieky jo pastatė senis savo brangų automobilį, kuris dabar apdaužytas buvo nustojęs to viso blizgėjimo, jis kaip apipešiotas paukštis buvo praradęs puošnumą.

Mack lėtai bardamasis rašė seniui protokolą. Senis stovėjo ir įtempęs smegenis galvojo. Jis niekaip nesuprato, kaip tai gali būti. Štai šis svetimtautis vos susikalbąs angliškai, akivaizdžiai girtas, neabejotina jo kaltė, o tačiau jis nekaltas.

Gatvėj susigrūdimas mažėjo. Mack rašė. Juozas, beveik vaikiškai nekaltai žvilgčiodamas, stovėjo. Gi senis, pasiėmęs savo cigarą ir eidamas apie mašiną, neišspręsdamas, kodėl jis kaltas, pro cigarą bambėjo:
—    Taip, taip, gal būt, aš kvailas. Taip, taip, tikriausia aš pradedu kvailėti.

Tačiau senis nebuvo kvailas ir neklaivėjo, o tik jis vieno daikto savo ilgo gyvenimo metu nebuvo patyręs ir nežinojo — tai to, kad beveik kiekvieno žmogaus viduje, kartais paslėptas už kelių generacijų klodų, guli tylus kilmės ir tautiškumo šaltinis, tylioji versmė, kuri kartais sentimentaliai ir užjaučiamai šoktelia aukštyn. Ir šį kartą ji prasiveržusi bent oficialiai nuplovė aiškų Bružaičio nusikaltimą.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai