|
|
MARKSIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ Vakarų krikščionijos klystkeliai |
|
|
|
1. Priešginiška padėtis
Vienas sąmojingas vokiečių laikraštininkas, aprašinėdamas pastarąjį katalikų teologų ir komunistų ideologų susitikimą Salzburge (1985. IV.29 - V.2), pastebėjo: "Vienas intelektualas — nepavojingas, du — dar šiaip taip; trys —tai ginčas apie marksizmą ir krikščionybę".1 Ir iš tikro šis ginčas šiandien jausti visur: tiek mokslinėje literatūroje, tiek suvažiavimuose, tiek universitetų paskaitose, tiek net bažnytinio susirinkimo bei popiežiaus pastangose rasti kelią į netikinčiųjų širdis. Kur tik susirenka būrelis intelektualų, ten tuojau įsižiebia kalbos apie marksizmą ir Bažnyčią, apie religijos padėtį komunizmo valdomuose kraštuose, apie galimybę vykdyti Kristaus misiją net ir bolševikiniame gyvenime. Sociologai teigia, esą marksizmas atskleidęs krikščionims "protestą prieš vieną specifinę neteisybės ir priespaudos formą, kuri ligi šiol nebuvo nagrinėta ir todėl liko neįsisąmoninta": pokalbis su marksizmu kaip tik prisidėtų prie šios formos galutinio supratimo.2 Teologai tvirtina, esą marksizmas privertęs krikščionis "jų neistorinį mąstymą apie anapus perkelti į istorinį mąstymą apie ateitį šioje žemėje": pokalbis su marksizmu kaip tik paryškintų šios ateities perspektyvas.3 Šiam pokalbiui megzti kaip tik ir buvo Vatikano įsteigtas Sekretoriatas Netikintiesiems, vadovaujamas Vienos kardinolo Fr. Königo, kurio uždavinys, kaip pats kard. König jį apibrėžė, yra "ne organizuoti kovą prieš ateizmą, net ir ne prieš karingąjį ateizmą, o ieškoti galimybių . . . kurti taikos akciją, sueinant į sąlytį ir į dvasinį pokalbį".4
Šios pastangos yra visiškai suprantamos, nes jos kyla iš šiandieninės apaštalavimo sąmonės, paaštrėjusios tiek pasauliškiuose, tiek dvasiškiuose. Juk amžina Bažnyčios pasiuntinybė skelbti "Evangeliją visam sutvėrimui" (Mork. 16, 15) ir šį skelbimą derinti su istorinių tarpsnių reikalavimais įpareigoja krikščionis apaštalauti ir tarp komunistų, nes Bažnyčiai "nėra skirtumo tarp žydo ir graiko" (Rom. 10, 12), vadinasi, tarp išrinktosios tautos ir stabmeldžių, todėl niekas negali būti išskirtas iš Evangelijos plėtimo bei skelbimo pasaulyje, vis tiek ar jis būtų Afrikos primityvusis, ar Atėnų skeptikas, ar Maskvos materialistas. Šia prasme ir komunistinis pasaulis yra lygiai toks pat apaštalavimo objektas kaip ir visas nekrikščioniškasis pasaulis. Dar daugiau: komunistinis pasaulis šiandien yra net pirmaeilis apaštalavimo objektas, nes jis gyvena bei veikia čia pat už Bažnyčios durų ir yra su krikščioniškuoju pasauliu susijęs tūkstančiais ryšių. Negalima tad iš anksto smerkti tų, kurie šiuo ar kitu būdu mėgina nešti Evangeliją į komunistinius žmones bei kraštus, nes tai priklauso prie pagrindinių Bažnyčios uždavinių.
Iš kitos tačiau pusės nereikia pamiršti ir Kristaus įspėjimo savo mokiniams, o per juos ir visų amžių apaštalaujantiesiems, susilaikyti nuo per didelio optimizmo, norint atvesti pasaulį į Evangelijos kelią. Juk pats Kristus karčiais žodžiais kalbėjo apie tuos miestus, "kuriuose buvo padaryta daug jo stebuklų", o kurie vis dėlto "nedarė atgailos", kaip Korazainas ir Betsajida (Mat. 11, 20). Taip pat ir Apaštalų Darbų istorijoje dažnai kartojasi skundas, kad Evangelijos skelbimas suskaldė miesto gyventojus: "vieni buvo su žydais, kiti su apaštalais" (Ad. D. 14, 4), kad "kai kurie buvo sukietėję ir netikėjo", nors jiems ir buvo kalbama "tris mėnesius apie Dievo Karalystę" (Ap. D. 19, 8-9); kad ir Romoje "vieni tikėjo tam, kas buvo skelbiama, o kiti netikėjo" (Ap. D. 28, 24). Šv. Povilas trumpai, bet prasmingai nusako šį Kristaus Naujienos likimą: "Ne visi klusnūs Evangelijai" (Rom. 10, 16). O ką gi reiškia Kristaus klausimas: "O Žmogaus Sūnus, kai ateis, ar jis ras tikėjimo žemėje?" (Luk. 18, 8), jei ne tai, kad tikėjimas istorijos eigoje silps ir, antrą kartą Kristui ateinant, jo bus labai maža. Evangelijos atmetimas ar nuo jos atkritimas yra gili istorijos teologijos problema, kurios niekad negalima pamiršti, kalbant apie Bažnyčios pasiuntinybę bei įpareigojimą apaštalauti.
Žiūrint tačiau į dabartines krikščionių pastangas sueiti į sąlytį bei pokalbį su komunizmu, susidaro įspūdis, kad minėtas Kristaus įspėjimas kažkaip išsprūsta iš akių ir kad optimizmas atvesti visus žmones į Kristaus avidę valdo dabarties apaštalus. Be abejo, krikščionis turi išmėginti visa, kad Geroji Naujiena pasiektų žmogaus širdį ir prabiltų į jį jo paties kalba, kaip tai buvo pirmųjų Sekminių dieną (plg. Ap. D. 2, 6-8). Šiuo atžvilgiu Bažnyčios istorijoje esama nemaža klaidų ir net nusikaltimų. Tačiau tai dar nereiškia, kad apaštalavimo nepasisekimas gula tiktai ant vienų apaštalaujančiųjų pečių. Istorija nėra tiktai Dievo planų vykdymo, bet kartu ir žmogiškosios laisvės skleidimosi laukas. Žmogaus laisvė gi nekartą sąmoningai priešinasi Dievo planams ir kliudo jiems reikštis. Todėl plokščia yra suprasti apaštalavimą taip, tarsi jis būtų auklėjamasis veikimas lyg kokiame vaikų darželyje. Apaštalavimas savo esmėje yra žmogaus priešstata Evangelijai. Tai ypač gerai suprato VI. Solovjovas, kuris 1896 m. rašė Tavernier, esą Evangelijos skelbimo visoje žemėje nereikia suprasti "kaip viršinio akto — dalyti negrams ar papuasams Šv. Raštą, maldaknyges ir straipsnius"; tai yra žmonijos paruošimas pasirinkti: "priimti Evangelijos tiesą ar ją atmesti".5 Jei žmogus apsisprendžia neigiamai ir Evangeliją atmeta, tai ir apaštalaujantysis yra atleidžiamas nuo pareigos apaštalauti toliau. "Jei kas nors jūsų nepriimtų", kalbėjo Kristus savo mokiniams, siųsdamas dvylika į Palestinos miestus, "ir neklausytų jūsų žodžių, išeidami laukan iš namų ar iš miesto, nu-sikratykite dulkes nuo savo kojų" (Mat. 10, 14). Apaštalai iš tikro ir elgėsi pagal šį Kristaus nurodymą. Antijochijos žydams sukėlus riaušes prieš Povilą ir Barnabą, šiuodu paliko Antijochiją ir, "nukratę ant jų savo kojų dulkes, atvyko į Ikoniją" (Ap. D. 13, 50-51). Korinte Povilas "liudijo žydams, kad Jėzus yra Kristus", bet, "jiems prieštaraujant ir piktažodžiaujant, jis nudulkino savo drabužius ir jiems tarė: 'Jūsų kraujas ant jūsų galvos; aš nekaltas; nuo šio meto aš eisiu pas pagonis'" (Ap. D. 18, 5-6).
Šis pirmųjų Kristaus apaštalų elgesys turėtų būti gairė ir visų laikų apaštalaujantiesiems, vadinasi, ir šių dienų pastangoms susitikti su komunizmu. Juk daugelis ženklų rodo, kad komunistinis pasaulis šiandien yra anasai Korazainas, kuris Evangeliją atmeta, nepaisydamas jos pažinimo. Skelbti Kristų Maskvoje nėra tas pat, kas jį skelbti Atėnuose priešais areopagą. Bažnyčios Tėvai, pirmoje eilėje šv. Justinas, laikė stabmeldybę krikščionybės priebučiu ir tai todėl, kad stabmeldžiai stengęsi "gyventi pagal Logos ir vengti blogio", kad jie buvę vedami ano "sėklinio Logos", apie kurį jau kalbėjo graikų stoikai ir kuris vėliau virto raktu suprasti stabmeldybės santykius su krikščionybe.6 Atversti stabmeldį reiškė jame glūdintį sėklinį Logos išskleisti ligi pilnos jo išvaizdos, arba iš priebučio įvesti jį į pačią Viešpaties šventyklą. Galimas daiktas, kad stabmeldybėje kaip Dievo šventyklos priebutyje buvo garbinami netikri dievai, tačiau jie buvo garbinami, o tarp jų stovėjo, kaip Atėnų areopage, ir aukuras "su įrašu 'Nežinomam Dievui' " (Ap. D. 17, 23). Todėl šv. Povilas ir kalbėjo graikams, esą jis laikąs juos "visais atžvilgiais labai dievobaimingais" (t. p. 22), nes visur mieste regėjęs dievų statulų ir aukurų (plg. t. p. 16). Aukuras anam Nežinomam Dievui kaip tik ir buvo Povilo išeities taškas: "Ką jūs nežinodami garbinate, tai aš jums skelbiu" (t. p. 23). Nežinomojo Dievo altorius turėjo virsti Dievo Kūrėjo ir Išganytojo altoriumi — tai buvo Povilo, kartu su juo ir visos Bažnyčios uždavinys. Vadinasi, stabmeldybė ir krikščionybė turėjo ir tebeturi tą pačią plotmę, kurioje juodvi susitinka, būtent: altorių. Stabmeldiškos egzistencijos erdvė anaiptol nėra profaninė, nes altorius užima joje centrinę vietą kaip ir krikščionybėje. Ir kaip tik šiuo altoriumi prasideda stabmeldžių apaštalavimas krikščionių pastangomis.
Visai priešingai yra komunizme. Komunistinės egzistencijos erdvė yra be altoriaus, nes komunistinis žmogus negarbina jokio Dievo: nei tikro, nei netikro. Jis nėra klaidatikis arba kitatikis; jis yra netikintysis pilnutine šio žodžio prasme. Komunizmas ir krikščionybė neturi bendros sakralinės plotmės, į kurią galėtų krikščionys atsiremti, kaip tai darė šv. Povilas. Jo kalba priešais areopagą Atėnuose būtų Maskvoje visiškai neįmanoma — ne tik todėl, kad pasikeitę vietos ir laiko sąlygos, bet todėl, kad stinga pačios esmės. Karčia šypsena palydėtume juk tokią Povilo kalbos parafrazę: "Maskvos vyrai, aš matau, kad jūs visais atžvilgiais esate perdaug dievobaimingi, nes praeidamas ir žiūrėdamas į jūsų dievų statulas, radau taip pat aukurą su įrašu: Nežinomam Dievui. Taigi, ką jūs nežinodami garbinate, tai aš jums skelbiu . . . Nes jame mes gyvename, judame ir esame, kaip ir kai kurie jūsų poetų yra pasakę: mes esame jo giminės". Ne! Joks misininkas negalėtų šitaip Maskvoje kalbėti! Šitoki žodžiai būtų apgailėtinas komunistinės egzistencijos nesupratimas. Komunistiniame pasaulyje nėra jokios Dievo statulos ir jokio jam aukuro. Joks komunistinis poetas nėra žmogų vadinęs "Dievo giminės". Sakralinės erdvės stoka tuč tuojau mums atskleidžia begalinį skirtumą tarp komunizmo ir stabmeldybės. Yra tiesiog stabmeldybės įžeidimas vadinti komunizmą "modernine stabmeldybė". Komunizmas kaip atbaigtasis ateizmas (taip sovietų ideologai patys vadina savo netikėjimą)7 yra visiškai naujas reiškinys, su kuriuo Bažnyčia dar nėra susidūrusi savame apaštalavime. Todėl apaštalauti tarp ateistų yra visai kas kita negu apaštalauti tarp kitatikių ar klaidatikių. Tai žengimas į Korazainą ir Betsajida, kurie apaštalus guja, meta į kalėjimus ir net žudo, tačiau ne gindami savus dievus, bet teigdami savą bedievybę ligi galutinių pasėkų.
Visa tai pastato krikščionis į labai keblią, tiesiog prieštaringą padėtį. Iš vienos pusės jie jaučia pareigos eiti į komunistinį pasaulį ir jame apaštalauti. Iš kitos — jie taip pat jaučia, kad apaštalavimas komunizme reikalauja ne tik kitokio metodo bei kitokių priemonių, bet kad jis iš esmės yra kas kita, negu apaštalavimas tarp tikinčiųjų nekrikščionių. Vakarų krikščionijoje dabar manoma, kad pokalbis (dialogas) galįs būti kelias Evangelijai į komunistinį pasaulį. Juk argi ne pokalbiu pradėjo šv. Povilas savo veiklą Graikijoje? Argi ne pokalbiu laimėjo krikščionybė pirmą savo mąstytoją šv. Justino asmenyje? Kodėl tad negalėtų pokalbis būti tiltu tarp krikščionybės ir marksizmo? Pokalbis tarp Bažnyčios ir pasaulio yra pratęsiamas ir į pokalbį tarp Bažnyčios ir komunizmo. Tačiau kadangi šios rūšies pokalbis gali vykti tik asmeniškai susiduriant, todėl Vakaruose dabar ir pradedama ruošti susitikimų tarp krikščionių ir marksistų, ypatingai Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Pastarasis susitikimas Prancūzijoje įvyko šių metų pavasarį "Katalikų intelektualų savaitės" metu, kur Roger Garaudy, prancūzų komunistų partijos centro komiteto narys, kalbėjo apie katalikų ir komunistų bendradarbiavimą. Jo referatas buvo paskelbtas prancūzų katalikų laikraštyje "Témoignage chrétien" (kovo 25): už tai redakcija susilaukė viešo Prancūzijos episkopato papeikimo. Italų katalikų susitikimai su marksistais šio straipsnio autoriui yra nepažįstami, todėl jų jis nė nemini. Užtat jam yra pažįstami vokiečių katalikų susitikimai. Kadangi, reikia manyti, ir kitų kraštų šios rūšies susitikimai praeina tuo pačiu būdu kaip ir Vokietijoje, todėl yra prasminga arčiau į tokius susitikimus pažvelgti ir jų pobūdį bei reikšmę kiek giliau panagrinėti.
2. Trys būdingi susitikimai
Vokietijoje susitikimus tarp katalikų ir marksistų ruošia vad. Pauliaus Draugija (Paulus-Gesellschaft). Tai gana laisvas susibūrimas katalikų intelektualų, besidominčių mūsų dienų klausimais ryšium su krikščionybe. Šiai draugijai priklauso įvairių sričių mokslininkų: teologų, filosofų, istorikų, sociologų, gamtininkų. Dvasiniai šios draugijos vadovai yra teologai Kari Rahner, S. J., katalikų pasaulėžiūros profesorius Mūnchene, ir J. B. Metz, fundamentalinės teologijos profesorius Mūnsteryje: abu labai kūrybingi ir naujoviški savo mąstyme.8 Ši tad Pauliaus Draugija kaip tik yra Vokietijoje jau suruošusi tris susitikimus tarp katalikų teologų ir marksismo ideologų: 1964 m. pavasarį Mūnchene, 1964 m. rudenį Kölne ir 1965 m. pavasarį Salzburge (1965 m. rudenį buvo toks susitikimas Hamburge). Kiekvienas iš šių trijų susitikimų buvo labai būdingas, nes kiekvienas vis labiau atskleidė vakarietiškos dvasios paklydimą.
Mūncheno susitikime pagrindiniais kalbėtojais buvo: iš katalikų pusės Kari Rahner, iš marksistų — Ernst Bloch. Šis pastarasis (g. 1885) yra ilgus metus buvęs sovietinėje Vokietijos zonoje filosofijos profesoriumi Leipzige, tačiau naujahegeliškas marksizmo aiškinimas nepatiko tikratikiams marksistams, kurie pasistengė arčiau pažvelgti į Blocho filosofiją, rasdami ją visiškai nemarksistinę,9 nors pats Blochas save laikė ir tebelaiko tikru marksistu. Prieš pora metų Blochas lankėsi Vakarų Vokietijoje ir į sovietinę zoną nebegrįžo. Dabar jis dėsto filosofiją Tūbingeno universitete svečio profesoriaus teisėmis. Vakarų Vokietijoje jis yra gana populiarus, daugiau dėl savo pabėgimo, mažiau dėl minčių originalumo, kurios esmėje yra Hėgelio atšviežinimas.10 — Kari Rahner (g. 1904) yra pats didžiausias vokiečių dabarties teologas, mąstąs iš dalies Heideggerio, iš dalies J. Marėchalio įtakoje, turįs didelės kūrybinės iniciatyvos ir pasižymįs gabumu naujai persvarstyti pagrindines krikščionybės tiesas. Šis tačiau persvarstymas kelia nevienam didelių abejonių ir susilaukia net griežtos kritikos. Iš kitos pusės Rahner turi didelio pasisekimo bei pripažinimo.11 Šie tad du mąstytojai ir susitiko Mūnchene pokalbiui tarp marksizmo ir Krikščionybės.
E. Blocho referatas vadinosi "Utopiškai-dialektinio realizmo žmogus". Jame šis hegelinis marksistas kritikavo marksizmo dėsnį, esą ekonominis pagrindas kildinąs ideologinį antstatą; pasak Blocho, tai galį būti ir atvirkščiai, būtent, kad dvasia statanti kūną. Blochas griežtai paneigė jau Markso formuluotą dėsnį, esą dvasinė kultūra priklausanti nuo ekonominių santykių ir savimi šiuos santykius išreiškianti. Kaip Blochui įprasta, jis ir Mūnchene kalbėjo apie viltį,12 kuri dar nesanti mirusi, o "kur yra viltis, ten yra ir religija".13 Jau tik vienas šis referatas galėjo marksizmą pažįstančius klausytojus įtikinti, kad Blochas neatstovauja tikram marksizmui ir kad todėl pokalbis su juo dar anaiptol nereiškia pokalbio su komunizmu. Tačiau Blocho mintys, o ypač jo pasisakymas apie ryšį vilties su religija, buvo Mūnchene priimtos kaip grynas marksistinis pinigas, ir todėl buvo padarytos išvados, esą marksizmas galįs būti religijai atviras ir jos pradus įimti į save.
K. Rahneris kalbėjo apie "Dvasios ir medžiagos vienybę krikščioniškojoje tikėjimo sampratoje" ir stengėsi, kaip jis pats pastebėjo, atvertinti medžiagą, kuri krikščioniškojoje praktikoje nesykį yra buvusi didžiai paniekinta, nors jos niekinimas ir neturįs pagrindo oficialiame Bažnyčios moksle. Šis moralinis rehabilitavimas yra, kaip visi žinome, gana senas dalykas, ir Rahneris čia nieko naujo nepasakė. Nauja jo referate tačiau buvo medžiagos santykis su dvasia; santykis, kurį Rahneris išreiškė teiginiu: "Medžiaga ir dvasia yra tiktai du tos pačios sukurtosios būties atžvilgiai".14 Tai mintis, kurią Rahneris yra kėlęs ir anksčiau, te: logiškai aiškindamas žmogaus kilmę iš gyvulio, o netiesiog ir iš medžiagos.15 Norėdamas suvokti, kaip žmogus, būdamas dvasios nešėjas, galįs išsivystyti iš medžiagos, Rahneris vadina medžiagą "ribas įgavusia (eingegrenzt), savotiškai sušalusia dvasia" (t. p. 51-52). Tokiu atveju dvasios pasirodymas pasaulyje darosi suprantamas. "Jeigu medžiaga ir dvasia", sako Rahneris, "yra ne du paprastai skirtingi dydžiai, bet medžiaga yra savotiškai sušalusi dvasia, kurios vienintelė prasmė yra įgalinti dvasią, tai medžiagos išsivystymas dvasios linkui nėra tokiu atveju negalima sąvoka" (t. p. 78 p.). Nėra abejonės, kad šie Rahnerio teiginiai gali būti priimti kiekvieno dialektinio materialisto. Juk jeigu medžiaga yra savotiškai sušalusi dvasia, tai dvasia tokiu atveju yra savotiškai atšilusi medžiaga, — ir ontologinis skirtingumas tarp jų nyksta, o to dialektinis materializmas kaip tik ir nori. Dialektinio materializmo ontologija būdinga ne tuo, kad joje nėra Dievo Kūrėjo, bet tuo, kad joje nėra ontologinio skirtumo tarp atskirų būties laipsnių: medžiagos, gyvybės, dvasios. Tarp jų esama tiktai kosmologinio skirtumo (kvalitatyvinio, kaip sovietų mąstytojai teigia). Sakysime, vanduo yra kvalitatyviai (esmiškai) skirtingas nuo deguonies ir vandenilio, bet iš šių dujų jis kyla ir į jas grįžta. Taip ir dvasia. Ji yra kvalitatyviai skirtinga tiek nuo medžiagos, tiek nuo gyvybės: tai šiandien sovietai skelbia, nė kiek nesvyruodami. Tačiau tarp dvasios ir medžiagos, resp. gyvybės, nėra ontologinio skirtumo: dvasia iš medžiagos kyla ir į medžiagą mirties akimirką grįžta. Kas todėl medžiagą ir dvasią laiko tiktai dviem tos pačios būties atžvilgiais, teigia tą patį, ką ir dialektinis materializmas. Priedas "sukurtosios būties", kaip tai Rahneris savo referate ir savo knygoje sako, čia nieko neišgelbsti, nes medžiagos sukūrimo protu įrodyti negalime: tai žinojo jau šv. Tomas Akvinie-tis.10 Tuo būdu atsiduriame ontologinio monizmo klystkelėse, iš kurių vargu ar galima išsipainioti, neišdavus tiek žmogaus asmens, tiek jo laisvės. Vadinasi, medžiagos atvertinimas vyksta, dvasią nuvertinant. Tačiau tai Mūnche-no susitikime niekas nepastebėjo. Šis susitikimas buvo paskelbtas pavykusiu dviem atžvilgiais: 1. "jis atskleidė katalikiškajai teologijai galimybių medžiagą vertinti pozityviai";17 2. jis atskleidė marksizmui galimybių būti atviram vilčiai ir tuo būdu religijai.18
Šio "pasisekimo" paskatinta, Pauliaus Draugija ryžoai "akademines diskusijas ta pačia linkme tęsti toliau10 ir šiam reikalui suruošė antrą susitikimą 1964 m. rudenį Kolne, kur dalyvavo jau žymiai tikresni marksistai negu E. Blochas, būtent: komunizmo ideologai iš Jugoslavijos ir Lenkijos. Žymiausias tarp jų buvo Adam Schaff, filosofijos profesorius Varšuvos universitete, Lenkijos Mokslų Akademijos pirmininkas ir komunistų partijos centro komiteto narys. Iš katalikų pusės svarbiausią referatą skaitė jaunas ispanų filosofas jėzuitas Alvarez Bolado iš Barcelonos; šalia jo svarbiausias diskusijų dalyvis buvo minėtasis Mūnsterio fundamentalistas J. B. Metzas. Kolno susitikime nemaža kalbėjo ir gamtininkai, tačiau jie nieko esmingesnio pasakyti negalėjo, nes pokalbis tarp marksizmo ir krikščionybės vyksta juk ne gamtamokslinėje plotmėje. Kolno susitikimas buvo valdomas Ad. Schaffo — tiek savo įžvalga į klausimus, kuriuos šių dienų krikščionis kelia komunizmui, tiek savo atsakymų pedagogiškai psichologiniu taiklumu.20 Lygiaverčio kalbėtojo katalikai Kolne neturėjo.
Ad. Schaffas kalbėjo apie žmogaus asmenį, kuris marksizme lig šiol nebuvęs tinkamai išnagrinėtas; todėl svarbiausias dabar uždavinys ir esąs sukurti marksistinę žmogaus filosofiją, nes žmogus yra ir pasilieka didžiausias visų mūsų rūpesčių objektas. Marksistinis filosofas galįs, pasak Schaffą, iš krikščioniškojo personalizmo nemaža pasimokyti, bet pagrindinis skirtumas visados pasiliksiąs, kadangi išeities taškas marksizmui ir krikščionybei esąs visiškai kitoks. "Žmogaus filosofija", kalbėjo A. Schaffas, "gali prasidėti prielaida, kad žmogaus veikimas ir likimas, vadinasi, jo egzistencija, yra kažkokių heteronominių antžmogiškų Apvaizdos planų vykdymas; bet ji gali prasidėti ir kita prielaida, kad žmogaus egzistencija yra kuriama jo paties, vadinasi, yra autonominė ir tuo būdu pagrindžia bet kurią tolimesnę žmogaus samprata."21 Pirmąją prielaidą renkasi krikščionybė, antrąją — marksizmas. Krikščionybei žmogus esąs Dievo paveikslas, o marksizmui — jo paties kūrybos padarinys. "Taigi skiriamoji linija kyla iš religinės sampratos, pagal kurią bet kurio daikto esencija (esmė) yra anksčiau negu jo egzistencija, ir iš pasaulinės sampratos, pagal kurią egzistencija yra išeities taškas: iš jos tiktai galime suvokti, kas yra esencija" (t. p. 108 p.). Marksistinė filosofija, suprantama, renkasi antrąją sampratą, vadinasi, "žmogaus egzistenciją kaip išeities tašką bet kokiam filosofavimui" (t. p.) ir tuo būdu kuria visai kitokį žmogaus vaizdą negu krikščionybė. Nepaisant tad fakto, kad krikščioniškasis personalizmas galįs būti naudingas marksistiniam mąstymui, šios dvi žmogaus sampratos pasilieka nesuderinamos.
Nepaisant šitokio aiškaus atsiribojimo nuo krikščioniškosios žmogaus sampratos marksizme, Mūnsterio fundamentalistas J. B. Metzas bandė diskusijų metu po Ad. Schaffo paskaitos apibrėžti "krikščioniškosios antropocentrikos galimybę" ir tuo būdu parodyti, kad ir krikščionybė galinti žmogaus filosofiją pradėti jo egzistencija, o nebūtinai jo esencija.22 Tai tačiau Schaffo neįtikino. Tiesa, jis sutiko, kad Metzo apmatai yra įdomūs ir verti dėmesio; kad jo apmestas žmogaus vaizdas esąs iš tikro antropocentrinis. Tačiau Ad. Schaffas paneigė šio vaizdo krikščioniškumą, nes esą "kiekvienas nutolimas nuo krikščioniškojo spiritualizmo atsidurtų erezijoje" (t. p.). Šių diskusijų metu susidarė keista padėtis: marksistinis ideologas prikišo katalikų teologui, kad šiojo nupieštas žmogaus vaizdas dvelkia erezija — haeresi sapit — ir todėl negalįs būti tikrai krikščioniškas.
Al. Bolado, S.J., taip pat mėgno taikyti krikščioniškąją žmogaus sampratą su marksistine samprata. "Reikia sutikti su marksizmu", kalbėjo Bolado, "kad žmogus nėra visiškai atbaigtas ir kad todėl jis yra 'ateities padaras', apspręstas savęs paties vykdymui bei keitimui" (t. p.). Bolado mėgino, kaip ir Metzas, pateisinti marksistinę savęs susikūrimo idėją ir įimti ją į krikščioniškąją antropologiją, nepastebėdamas tačiau, kad čia eina kalba ne apie tai, ar žmogus savo prigimtimi yra visiškai atbaigtas ar ne, bet apie tai, ar žmogus savo prigimtį kaip iš anksto Dievo duotą turi, ar jis ją pats istorijos eigoje kuria. Kitaip sakant, ar žmogaus prigimtis yra Dievo ar paties žmogaus kūrinys. O kad ši prigimtis yra tiktai apmatai, kad ji išvystoma ir atbaigiama, tai neturi sprendžiamosios reikšmės, nes jokia pasaulėžiūra nelaiko žmogaus nekintamu padaru. Svarbiausia yra, iš kur šie apmatai kyla: iš Dievo kūrybos ar iš žmogaus veikimo. Tai nepastebėjo nei Metzas nei Bolado. Žmogus kaip "ateities padaras" marksizme ir krikščionybėje nestovi toje pačioje plotmėje ir todėl negali būti objektas pokalbiui tarp marksizmo ir krikščionybės. Tiek Metzo įnašas diskusijų metu, tiek Bolado referatas aiškiai parodė, kaip nepaprastai svarbu suvokti tikrą marksizmo idėjų prasmę, o tik tada leistis su juo į kalbas. Nes tie patys terminai marksizme ir krikščionybėje turi anaiptol ne tą pačią prasmę.
Trečiasis ir pats būdingiausias katalikų teologų susitikimas su komunizmo ideologais, suruoštas tos pačios Pauliaus Draugijos, įvyko Salzburge 1965 m. pavasarį. Tai buvo suvažiavimas "didelės apimties" ir ne be propagandos iš abiejų pusių, kuri pačiam suvažiavimui tik pakenkė. Pauliaus Draugijos valdyba į šį susitikimą pakvietė nemaža garsių asmenų bei įstaigų: Vienos kardinolą, Sekretoriato Netikintiesiems pirmininką, šio sekretoriato sekretorių salezietį Vincenzo Miano iš Romos; sovietų Mokslo Akademiją Maskvoje, Mokslų Akademijas Budapešte, Prahoje, Sofijoje ir Rytų Berlyne; daugybę atskirų marksizmo ir krikščionybės teoretikų. Vienos kardinolas Fr. Konigas pakvietimą priėmė ir pažadėjo dalyvauti. Atrodo, kad šis pažadas ir paskatino katalikus per spaudos agentūrą (KNA) paskelbti, esą Vatikane neseniai įsteigtas Sekretoriatas Netikintiesiems panaudosiąs Salzburgo suvažiavimą - "pirmam sąlyčiui su marksizmo teoretikais".23 Dėl šio paskelbimo susidarė įspūdis, kad Salzburgo susitikimas jau nebėra privatinio pobūdžio, kaip Mūn-chene ir Kolne, o beveik oficiali Katalikų Bažnyčios konferencija su komunizmo atstovais. Tai nepatiko komunistų partijoms anapus geležinės uždangos, ir komunistų ideologai iš Lenkijos, Vengrijos, Čekoslovakijos ir Rytų Vokietijos negavo leidimo Salzburge dalyvauti. Iš komunistinio bloko valstybių atvyko tik Jugoslavijos ir Bulgarijos atstovai ir vienas Rytų Berlyno profesorius austras. Užtat tuo gausiau dalyvavo Prancūzijos ir Italijos komunistai: R. Garaudy ir G. Mury iš Paryžiaus, L. Lombardo-Radice ir L. Gruppi iš Romos, C. Luporini iš Florencijos, S. de Marco iš Palermo — visi profesoriai šių miestų universitetuose. Iš katalikų pusės dalyvavo minėti Pauliaus Draugijos teologai K. Rahner ir J. B. Metz; toliau M. Reding iš Vakarų Berlyno, J. Y. Calvez iš Vanves (Prancūzijoje), Alvarez Bolado iš Barcelonos, D. Dubarlė iš Paryžiaus, A. Wetter iš Romos — visi žinomi marksizmo tyrinėtojai. Vienos kardinolas savo sutikimą dalyvauti atšaukė. Tuo būdu Salzburgo suvažiavimas vėl įgijo privatinio pobūdžio. Tai tačiau padėties nepagerino, nes lenkų, vengrų ir čekoslovakų ideologai vis tiek nepasirodė, nepaisant dėtų pastangų išrūpinti jiems vizas.
Bendroji Salzburgo suvažiavimo tema buvo "Žmogus ir religija" — nepaprastai reikšmingas klausimas ir, atrodo, komunizmui labai keblus. Juk kaip tik šiuo klausimu — jo kėlimu bei sprendimu — komunizmas griežčiausiai ir skiriasi nuo Krikščionybės. Atrodė, kad, nagrinėjant tokią painią temą, marksizmo teoretikai būsią priversti aiškiai trauktis. Tačiau atsitiko visai kitaip. Marksistai paskaitininkai apvaldė šią temą puikiai ir privertė katalikus teologus jei ir nevisiškai pasiduoti, tai bent stipriai nusileisti. C. Luporini (iš Florencijos), kaip ir savo metu Ad. Schaffas, pripažino, esą "marksizmas ligi šiol nagrinėjo religiją paviršutiniškai, o ne iš esmės"; jis neturįs "dar jokios religijos filosofijos"24: Luporinio referatas buvo savotiška marksizmo savikritika religijos atžvilgiu. R. Garaudy (iš Paryžiaus) aiškino, esą Markso posakis "religija yra liaudies opiumas" kilęs iš ano laiko sąlygų ir reiškiąs ne "išsemiančią religijos apibrėžtį", o tik "vienos religijos istorinės formes apibūdinimą" (t. p.). Religijos esirė gi, pasak Garaudy, glūdinti žmogiškajame paties savęs vykdyme, kuris galįs būti pasiektas tik ryšium su kitu žmogumi. "Aukščiausia išraiška, kuria žmogus pats save išsako, yra krikščioniškosios meilės formulė, išeinanti aikštėn Jėzaus gyvenime ir mirtyje arba Teresės iš Avilos ir Jono nuo Kryžiaus raštuose" (t. p.). Nuostabūs žodžiai komunisto lūpose! Zagrebo universiteto profesorius Bosniakas apibrėžė religiją kaip būseną (modus), kaip "mirties antitezę". Religija kylanti iš amžinybės troškulio, todėl negalinti būti empiriškai suvokta ir "jokios pažangos visuomenėje numarinta" (t. p.). Bosniakas pavadino religiją net nemirštama. "Dėl egzistencinių priežasčių pasiliks religija bet kokioje visuomeninėje santvarkoje,25 taigi ir komunistinėje. Jam pritarė ir Luporini, pastebėdamas, kad "nei mokslinių pažinčių praplėtimas, nei medžiaginių sąlygų pagerinimas savaime religijos nenumarins, nes ji yra susijusi su gilesniais egzistenciniais žmogaus troškimais bei reikalavimais"2''. Katalikai teologai buvo parblokšti, girdėdami tokių teiginių iš marksistų lūpų. Anasai šio straipsnio pradžioje cituotas sąmojaus pilnas laikraštininkas pastebėjo, esą Salzburge marksistai laimėjo todėl, kad jie panaudojo seną tiesą, jog nuostaba yra kiekvienos filosofijos pradžia; tik čia buvo pasidalyta darbu: "Marksistai filosofavo, o krikščionys — stebėjosi."27
Nuostabos pagauti katalikų teologai ir mokslininkai, kaip Petras Taboro kalne, savo referatuose nebesusigaudė, ką kalbą. Visos jų mintys krypo į tai, kaip būtų galima sugyventi su komunizmu ir net gyventi komunizme. Vienas katalikas gamtininkas iš Šveicarijos pasiūlė, esą krikščionys ir marksistai gamtininkai sueitų bendron plotmėn pagal formulę "o gal gi ir nėra Dievo", nes "daugiau mes negalime žinoti; jei kas nors daugiau ir tiki, tai šis tikėjimas neturėtų virsti skirtimi nuo kitų."2S Tokių "pasiūlų" iš katalikų pusės padrąsinti, komunizmo ideologai siūlė "ideologinę koegzistenciją" ne tiktai "kaip sugyvenimą šalia vienas kito, bet ir kaip suaugimą vienas su kitu", kaip tai būdingai formulavo Lombardo-Radice iš Romos (t. p.). Šis suaugimas turėtų sustiprinti revoliucinį krikščionybės elementą, nes "krikščionybė", kalbėjo Lombardo-Radice, "kaip istorinė religija yra savo esmėje ne reakcinė, o potencialiai revoliucinė."29 Sambūvis suaugimo su komunizmu prasme kaip tik šį potencinį revoliucijos elementą krikščionybėje paverstų tikrąja revoliucija. Todėl "bendra marksizmo ir krikščionybės akcija dabar yra ne tik galima, bet net būtina", teigė Lombardo-Radice (t. p.). Kaip ši bendra akcija turėtų konkrečiai atrodyti, aiškiai pasakė kitas Italijos komunistų atstovas L. Gruppi, irgi italų komunistų partijos centro komiteto narys: "Mes komunistai vieni, nors ir esame gana gausūs, niekados neįvesime Italijoje socializmo: tam mums reikia katalikų pagalbos" (t. p.). Aiškus ir vienaprasmis tikslas!
Ir katalikai Salzburge "principiškai svarstė tokio bendradarbiavimo galimybę" (t. p.). Tai ypač išėjo aikštėn K. Rahnerio paskaitoj. Jis kalbėjo apie "krikščioniškąją žmogaus ateitį" ir aiškino krikščionybę kaip absoliutinės ateities religiją. Ši absoliutinė ateitis turinti būti tačiau suprasta ne kaip ateities dalis, o kaip šios visuma, nes "ji esanti pagrindas, kartais net neišreiškiamas pagrindas, kiekvienos ateities". Absoliutinė ateitis kaip kiekvienos ateities pagrindas apima visokius ateities planus ir visas jos viltis. Kaip tik todėl krikščionybė kaip absoliutinės ateities religija ir yra galima suderinti su bet kuria daline ateitimi. Absoliutinė ateitis galima pasiekti ir "religiškai pliuralistinėje visuomenėje". Krikščioniškoji ateitis", kalbėjo Rahneris, "yra galima ir po marksizmo ženklu"; žinoma, komunistinė visuomenė turėtų sudaryti sąlygų, "kad absoliutinės ateities žmonės galėtų išpažinti savo viltis" (t. p. 419 p.). Todėl Rahneris klausė viešai Salzburge esančius komunistų atstovus: "Ar galime mes, krikščionys, tikėtis, kad komunistinėje valstybėje galėsime išlaikyti savo konkretų santykį su Dievu?" (t. p.). Po daugiau kaip 40 metų komunistinės praktikos Rusijoje, po 20 metų praktikos eilėje šalių nuo Baltijos ligi Viduržemio jūros, po 15 metų komunizmo viešpatavimo Kinijoje statyti šitokį klausimą reiškia iš tikro nuostabų dvasios naivumą. Komunistų atstovai negarantavo, kad tai iš tikro įvyksią, tačiau jie stengėsi katalikus įtikinti, kad tai esą galima. Savo kalbose komunistai pabrėžė, esą "marksizmas nebūtinai turįs būti ateistinis savo praktikoje": taip teigė V. Pravicevič, Belgrado universiteto profesorius (t. p.). Lombardo-Radice įtikinėjo, esą "visiškas religijos ir politikos atskyrimas neturįs būti siekiamas"; priešingai, "ateities valstybė turinti būti statoma, įimant į ją ir krikščioniškąjį elementą" (t. p.). Sovietinis Rusijos vienalytiškumas turįs būti pašalintas kaip pasenęs; marksizmas turįs atgauti demokratinę laisvę; proletariato diktatūra esanti "prasminga tik trumpą laiką"; ateityje turinčios galėti gyventi ir kitos grupės (t. p.). Prancūzas R. Garaudy teigė, esą komunizmas nesąs istorijos galas, "bet tiktai vienas žmonijos istorijos tarpsnis", todėl krikščionys turėtų turėti kantrybės ir pakęsti komunistus (t. p.).
Po tokių nelauktų prisipažinimų bei išpažinimų iš marksistų pusės, K. Rahneris formulavo keletą sakinių, kurie turį išreikšti krikščionių santykius su komunistais: "Savaime suprantama, kad socialiai blogame Vakarų pasaulyje esama šiandien tiktai netikro pliuralizmo (einen Scheinpluralismus). Tačiau mūsų marksistiniai draugai čia apibūdina jų siekiamą pliuralizmą taip lygiai, kaip ir tas, kurio siekia Vakarų pasaulis. Todėl mes norime praeitį ne vieni kitiems prikaišioti, o ją pergalėti ir eiti toliau" (t. p. 419 p.). Šie trys sakiniai slepia savyje tris mintis: 1. dabar Vakaruose esąs visuomeninis pliuralizmas yra netikras; 2. komunistų vaizduojamas pliuralizmas yra toks pat, kaip ir Vakarų siekiamas; 3. krikščionys ir komunistai turį pamiršti praeitį ir kartu siekti to paties pliuralizmo visuomenėje. Skaitai žmogus šiuos sakinius ir galvoji: kokia dvasis yra apsėdusi mūsų dienų teologus, kad jie šitokias mintis ugdo ir jas viešai tarptautiniame suvažiavime reiškia, nebijodami būti pavadinti minkšta-pročiais! Herderio apžvalgininkas pavadino K. Rahnerio paskaitą "suvažiavimo viršūne" (t. p. 418 p.). Vienu atžvilgiu tai teisinga: toliau žengti vargu ar galima, neišduodant jau pačios krikščionybės. Tačiau ir kitu atžvilgiu ši paskaita buvo viršūnė, būtent: naivumo ir nesusigaudymo viršūnė. Todėl suprantama, kodėl ir marksistai ją pripažino "suvažiavimo viršūne" (t. p.).
3. Krikščionių ir marksistų pokalbio bruožai
Kadangi Salzburgo suvažiavimas nebuvo paskutinis (kaip minėta, kitas tokios rūšies suvažiavimas ruošiamas 1965 m. rudenį Hamburge), todėl reikia kiek giliau pažvelgti į tokių susitikimų esmę ir suvokti pagrindinius jų bruožus bei kryptį. Kas išeina aikštėn tokių pokalbių metu? Ko siekiama tokiais susitikimais bei pareiškimais iš abiejų pusių?
a. Pirmas dalykas, kuris visuose šiuose aukščiau aprašytuose susitikimuose krinta į akį, yra aiški marksizmo ideologų dvasinė persvara. Jie — ne katalikai — valdė kalbėtojų estradą: Kolne Ad. Schaffas, Salzburge R. Garaudy ir Lombardo-Radice, o ne Al. Bolado ar K. Rahneris. Tai pripažino ir šiuos suvažiavimus aprašiusieji korespondentai.30 Tačiau šią marksistų pergalę reikia suprasti ne asmenine prasme. Katalikų atstovai visuose šiuose suvažiavimuose buvo visiškai aukštumoj. Tai patys geriausi dabarties teologijos reiškėjai. Todėl negalima sakyti, esą buvę pasiųsti silpni žmonės iš katalikų pusės. Ne! Buvo pasiųsti patys geriausi. Marksistų aiški pergalė kilo iš pačios problematikos. Šiandien santykis tarp krikščionybės ir marksizmo yra taip statomas, kad krikščionių atstovai visados atsiduria arba klausėjų arba gynėjų rolėje. Jie arba marksistus klausia, kaip šie krikščionybę supranta ir su ja elgiasi, arba nuo marksistų ginasi, kai šie krikščionybę puola bei kritikuoja. Niekad tačiau krikščionių atstovai nepasirodo kaip kūrėjai bei pionieriai. Šis vaidmuo yra tekęs marksistams. Padėtis dabar yra tokia: marksizmas šiandien yra toksai reiškinys, kuris vis labiau plinta, kuria istoriją, skverbiasi į visas sritis, vis labiau stiprėja tiek idėjomis, tiek ginklais; šio tad reiškinio akivaizdoje ir kyla klausimas, ar krikščionybė turinti dar pagrindo būti, ar ji galinti dar ką nors pasauliui duoti, ar ji galinti įtikinamai prabilti į moderninį žmogų ir pertvarkyti jo gyvenimą. Žinoma, katalikų teologai mėgina į šiuos klausimus atsakyti pozityviai, tačiau jų padėtis pasidaro labai sunki. Juk marksistai stoja prieš klausytojų akis kaip naujos minties bei naujos tvarkos nešėjai. Jų savisąmo-nė yra labai išdidi ir viltinga. Jie skelbia tai, ką krikščionybė skelbė prieš du tūkstančius metų, būtent, gerąją naujieną, kuri turinti pakeisti pasaulį bei žmogų. Užuot tačiau atskleidę šios marksistinės naujienos apgaulę, katalikų teologai stengiasi klausytojus įtikinti, esą ir krikščionybė turinti tai, ką ir marksizmas; esą krikščioniškąsas tiesas galima išaiškinti ir taip, kad jos būtų priimtinos ir marksistams; esą marksistų skelbiami tikslai yra tie patys, kaip ir krikščionybės siekiami.
Tai didžiulė klaida! Pasirinkę šį metodą, katalikų teologai yra priversti nuolatos pabrėžti bendrą krikščionybės ir marksizmo plotmę, vadinasi, tokį dalyką, kurio esmėje nėra ir negali būti, kol marksizmas pasilieka marksizmas, o krikščionybė — krikščionybė. Todėl jie neįtikina nei blaiviai galvojančių katalikų, nei tuo labiau marksistų, kurie labai gerai žino, kad jų idėjos nėra bendros su krikščioniškosiomis idėjomis, nors kartais iš viršaus taip ir atrodytų. Čia prasideda savotiškas žaidimas, kas ką apgaus. Kadangi marksistai sąmoningai žaidžia, o katalikai nuoširdžiai tiki į savo žodžius, tai nenuostabu, kad marksistai šį žaidimą laimi. Juk schema visad lieka ta pati: visų pirma kalba marksistai ir pavaizduoja savo mintis; paskui kalba katalikai ir stengiasi parodyti, esą tas pat galima rasti ir krikščionybėj; tada prasideda diskusijos — tačiau ne marksistų, o katalikų idėjų atžvilgiu, būtent: ar iš tikro krikščionybė turinti tai, ką skelbia marksizmas, ir ar marksizmas galįs krikščioniškąsias idėjas įimti į savo mokslą bei gyvenimą. Marksizmas kaip toks šių diskusijų metu esti retai kada liečiamas. Susidaro įspūdis, kad marksizmas esąs teisėjas, sprendžiąs, ar krikščionybė dar turinti teisės pasaulyje būti, ar jau atgyvenusi savo amžių. Katalikai teologai siūlosi į talką, perša savo idėjas ir net prašo. Jie esą pasiruošę net ir komunistinėje santvarkoje vykdyti savo absoliutinę ateitį, jeigu tik komunistai jiems leistų praktikuoti savo viltis. Bet kad krikščionybė yra pasaulį keičianti religija, kad ji kuria visa nauja — "širdis, žodžius ir darbus" (cor-da, voces et opera, kaip sako vienas senas Velykų himnas); kad ji neša su savimi begalinį susižavėjimą bei jėgą, apie kurią taip nuostabiai rašo Apaštalų Darbų istorija, — viso to teologų kalbose bei paskaitose negirdėti. Pirmykštis krikščionybės pranašumas, lydėjęs Kristaus skelbėjus šimtus metų, yra dingęs. Pavargęs prisitaikymo ir net nusileidimo jausmas lydi dabartinius teologų žodžius bei žingsnius. Prisitaikymas yra virtęs metodu. Tačiau niekas nepastebi, kad prisitaikymas reiškia šlubčiojimą paskui kitą, kuris mus yra pralenkęs ir palikęs užpakalyje. Šisai "kitas" anų susitikimų metu kaip tik ir yra marksizmas. Jis veda, o krikščionybė tiktai mėgina jį pasivyti, prašydama jį teologų lūpomis teiktis atvykti pokalbio; vadinasi, teiktis stabtelti ir leistis pasivejamam. Ar tad nuostabu, kad tokioje nuotaikoje komunizmo ideologai jaučiasi esą teisėjai bei vedėjai, o krikščionys — tik teisiamieji ir vedamieji? Katalikų mėnraštis "Wort und Wahrheit" šia prasme teisingai pastebėjo: "Nors tėveliai ir profesoriai Calvez, Girardi, Metz, Rahner, Reding, Wetter ir drąsiai jodinėjo šlubuojančių gamtininkų užfrontėje, jie nieko negalėjo pakeisti, kad mūšio užbaiga būtų kitokia: marksistai buvo geresni ir laimėjo užtarnautai".3'
b. Antras šių susitikimų bruožas, nemažiau būdingas kaip ir pirmas, yra nuostabus katalikų dalyvių naivumas ir nesusipažinimas su marksizmu. Pokalbis su pasaulėžiūriniu priešininku gali juk būti sėkmingas tik tada, kai pokalbio dalyviai vienas kitą gerai pažįsta. Deja, ši savaime suprantama prielaida labai dažnai šiandien nepaisoma. Pauliaus Draugija, ruošianti katalikų ir komunistų susitikimus, teikia didelės reikšmės asmeniniam kontaktui. Be abejo, šios reikšmės neigti negalima. Asmeninis sąlytis gali daug ką paaiškinti bei paryškinti. Iš kitos tačiau pusės šių susitikimų uždavinys yra ne megzti asmenines pažintis, o vykdyti dialogą tarp dviejų pasaulėžiūrų. Todėl net ir geriausios asmeninės pažintys objektyvinio pažinimo atstoti negali. Tuo tarpu tokio objektyvinio pažinimo bei orientavimosi tarp katalikų kaip tik ir pasigendame. Kaip pavyzdys, kiek katalikai teologai nesusigaudo marksistinėse teorijose, gali mums patarnauti Salzburgo suvažiavimo marksistų mintys apie religiją.
Komunizmo ideologai aistringai įtikinėjo katalikus, esą religija esanti nemirtinga, todėl ji pasiliksianti bet kokioje visuomenės sąrangoje; esą ateities valstybė turėsianti įimti į save ir krikščioniškąjį elementą; esą komunizmas nebūtinai turįs būti ateistinis savo praktikoje ir t.t. Katalikai stebėte stebėjosi šiais komunistų teiginiais, nes jie atrodė prieštaraują viskam, kas ligi šiol iš marksizmo pusės buvo skelbiama bei vykdoma. Todėl katalikų teologai džiaugėsi, esą komunizmas kintąs ir regėjo šiame kitime "ligi tol nematytų .perspektyvų".32 Tačiau jie pamiršo paklausti, kaip marksizmo ideologai supranta savo teiginius, kokios prasmės jie teikia anam religijos nemirtingumui, krikščioniškojo prado įėmimui į ateities valstybę ir t.t. Jeigu katalikų teologai būtų buvę iš anksto įsigilinę į marksizmo religijos filosofiją, jie nebūtų reiškę jokio džiaugsmo, nes visose šiose marksistų mintyse jie nebūtų regėję jokio pasikeitimo.
Kad religija yra nei mokslo, nei gerovės priemonėmis neišnaikinama, tai skelbia sovietų ideologai jau geras dešimtmetis, maždaug nuo 1956 metų, kai Chruščiovas išpeikė ankstesnę antireliginę propagandą, vestą nemokšų, ir įsakė šią propagandą padaryti psichologiškai įtikinamą ir intelektualiai patenkinamą. Religija esanti labai gaji. Tai dabar bendras visų marksistinių ideologų įsitikinimas. Salzburge komunistai šiuo atžvilgiu nepasakė nieko naujo. Tačiau ką reiškia šis religijos gajumas? Tai nėra jos tiecos amžinumas, bet pedagoginė sunkenybė sykį iškreiptą žmogiškąją prigimtį vėl atvesti į tikrą kelią. Religija, pasak marksizmo, esanti iškreiptas žmogaus santykis tiek su savimi pačiu, tiek su pasauliu. Ji išnyksianti tik tada, kai šis santykis atsitiesiąs. Tačiau tai galės įvykti ne tiek religijos kaip tokios spaudimu bei ujimu, kiek naujo žmogaus formavimu. Todėl dabar marksistai ir kreipia didelio dėmesio į šio naujo žmogaus sukūrimą. Marksizmas betgi nėra toks naivus, kad tikėtų, jog visi žmonės be išimties pavirs anais naujais žmonėmis ir todėl religijos bus nereikalingi. Visados liks daugiau ar mažiau žmonių, kurie gyvens šalia komunistinės ideologijos, nors ir būdami komunistinėje bendruomenėje. Šie žmonės nesijungs į vad. komunas, nes bus per dideli individualistai; jie nesilaikys komunistinės etikos, nes perdaug klausys asmeninės sąžinės; jie visados trokš asmeninės nuosavybės ir negerbs kolektyvinio turto, jį grobstydami, kai niekas nemato. Šių tad žmonių kategorija turės ir religiją vienokia ar kitokia forma. Tai bus pasaulėžiūra anų komunistinės bendruomenės originalų, kurių yra ir kiekvienoj bendruomenėj. Šia prasme religija yra nemirštama ir neišnaikinama. Kaip šiandien šalia astronomijos yra gyva ir astrologija, taip šalia komunizmo bus gyva ir religija. Tačiau ji bus gyva ne kaip gyvenimą statanti jėga, o kaip juokinga liekana iš praeities, apie kurią kultūringuose rateliuose nekalbama. Bet ar dėl to reikia katalikams džiūgauti ir regėti "nematytų perspektyvų" ateičiai? Faktas, kad religija komunistinėje bendruomenėje pasiliks, dar nesako visiškai nieko apie šio fakto vertę bei įtaką. Štai ko katalikų teologai nepastebėjo, kai jiems marksistai kalbėjo apie religijos pasilikimą kiekvienoje, taigi ir marksistinėje visuomenės santvarkoje. O jie nepastebėjo todėl, kad tikroji marksistinė religijos samprata jiems buvo ir pasiliko neaiški. Kaip tad galimas pokalbis su ta pasaulėžiūra, kurios pagrindų nepažįstame?
Labai patrauklus, tiesiog gundantis buvo šūkis Lombardo-Radice, esą ateities valstybė turinti būti kuriama, įimant į save ir krikščioniškąjį elementą. Atrodė, kad čia pasigirdo kažkas visiškai nauja iš komunisto lūpų. Tačiau ir vėl: jeigu katalikų teologai būtų sekę pastarųjų metų komunistinės taktikos išsivystymą, jie ir čia nebūtų išgirdę nieko absoliučiai naujo. Šią taktiką labai gražiai suformulavo lenkų komunistas Jerzy Wiatr laikraštyje "Žycie War-szawy" 1963 metais. "Pagal pagrindinius komunizmo principus socialistinė kultūra yra visų vertingų dabartinio pasaulio elementų sintezė . . . Tik tada, kai išsemsime visa, kas yra vertinga kultūros ir civilizacijos atžvilgiu, galės socializmas kurti savą kultūrą, vertą naujos epochos.33 Tai reiškia: komunizmas turįs į save įimti visa, kas yra vertinga istorijoje. Krikščionybė, kiek ji išreiškia savimi kultūrą, yra komunizmo taip pat laikoma vertybe. Tai aiškiai paskelbė R. Garaudy irgi 1963 m., kalbėdamas apie krikščionybės atskleistas žmogaus asmens perspektyvas, kurias dabar komunizmas turįs pasisavinti ir "įjungti į gyvą marksizmo - leninizmo filosofiją" (pensée). Asmens sąvoka esanti krikščionybės sukurta. Senovės mąstymui ši sąvoka buvusi visiškai svetima. "Helenistinis mąstymas negalėjo suvokti, kaip begalybė ir vi-suotinybė galėtų realizuotis asmenyje". Tiktai krikščionybė nugalėjo šią priešginybę ir tuo būdu suvokė žmogų kaip asmenį giliausia prasme. Tačiau asmens sąvoka krikščionybėje esanti, pasak Garaudy, sumistinta, nes išaugusi iš svarstymų apie dieviškąją ir žmogiškąją prigimtį, apie Įsikūnijimą, apie Švč. Trejybę. Todėl marksizmas dabar ir norįs krikščioniškąją asmens sampratą "išvilkti iš jos mistinės apmovos" ir pasisavinti tiktai prigimtąją tiesą. "Mes tai darome", skelbia Garaudy, "be jokių principinių nuolaidų, be jokio ideologinio kompromiso, vedami išdidaus ir karingo įsitikinimo, kad visa, kas tiesa ir tikra, priklauso mums (t. y. komunistams, Mc.) — čia žemėje, danguje ir žmogaus širdyje su visa jo ateitimi, kurią turime sukurti. Marksizmas būtų skurdesnis, jei mums liktų svetimi Platonas ir šv. Augustinas, Pascalis ir Kafka".31 Taip žodis žodin rašo vienas iš stipriausių vakariečių komunistų galvų — ne koks revizionistas, bet Maskvos Filosofijos Instituto daktaras, kurio straipsniai ir šiandien laikas nuo laiko pasirodo "Voprosy filosofu" laikraštyje ir kurio knygos išverstos ir į rusų kalbą (yra vertimų ir į lietuvių kalbą. — Red.).
Dabartinėje komunistų taktikoje kartojasi tas pat santykis, kuris savo metu susidarė tarp krikščionybės ir antikinės kultūros. Kaip krikščionybė įėmė į save senovinę kultūrą, taip dabar komunizmas bando įimti krikščioniškąją kultūrą. Jis laiko save, kaip šiandien komunistų ideologai išdidžiai skelbia, visos europinės praeities paveldėtoju, neišskiriant nė to, ką krikščionybėje šioje praeityje yra sukūrusi. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad komunizmas į-ima į save krikščionybę kaip religiją, t. y. kaip žmogaus santykį su Dievu. Čia vėl vyksta tas pat, kas yra buvę ir su pačia krikščionybe. Krikščionybė įėmė į save graikiškąją filosofiją ir literatūrą, romėniškąją teisę, daugybę senovinės etikos elementų, bet anaiptol ne senovinę stabmeldybę kaip religiją: šį "mistinį apvalkalą" krikščionybė nusmaukė nuo senovės krikščioniškųjų vertybių taip lygiai, kaip tai šiandien daro komunizmas su krkiščioniškuoju apvalkalu. Todėl kai Lombardo-Radice skelbia, esą komunistinė ateities valstybė įims ir krikščioniškąjį elementą, tai šį posakį reikia suprasti taip lygiai, kaip Klemenso Aleksandriečio paskelbtą graikų filosofijos įėmimą į krikščionybę: komunistinė valstybė yra pasiryžusi įimti objektyvines iš krikščionybės kilusias kultūrines vertybes, bet ne krikščionybę kaip religiją žmogaus santykio su Dievu prasme. Nuosekliai tad Lombardo-Radice žodžiai nieko naujo nereiškia ir nieko gero krikščionybei nežada. Štai ko katalikų teologai Salzburge nesuprato.
c. Trečias ir pats pavojingiausias šių susitikimų bruožas yra tikslo neaiškumas. Ko norima pasiekti pokalbiu tarp krikščionių ir komunistų? Kad komunistai žino, ko jie nori, vykdami į tokius susitikimus, yra visiškai aišku. Tai yra išreiškęs minėtasis J. Wiatras, kalbėdamas savo straipsnyje apie "kultūrinius sąlyčius su užsienine buržuazija": šiais sąlyčiais, pasak jo, "yra kuriama nuotaika, kuri kapitalistinių kraštų visuomenę paruošia panaudoti istorinę progą ir įvesti pas save socializmą taikiu būdu".3"' Kitaip tariant, dialogą tarp komunizmo ir krikščionybės komunistai supranta kaip priemonę vad. taikiai revoliucijai — komunistų partijos atėjimui į valdžią legaliu rinkimų keliu. Mat, jau pats Marksas yra nurodęs dvi rezoliucijos rūšis: kruviną perversmo keliu ir taikią rinkimų keliu. Abi revoliucijos siekia to paties tikslo — sunaikinti buržuazijos persvarą gyvenime ir įvesti socializmą. Skiriasi tik jų kelias į valdžią. Tačiau ir rinkimų keliu atėjusi į valdžią proletarinė klasė turinti jaustis, pasak Markso, laimėjusi revoliuciją ir todėl neturinti išleisti pasiektos galios iš savo rankų.
Kruvina ar taiki revoliucija yra revoliucija tikra to žodžio prasme. Marksas net priduria, kad taiki revoliucija gali labai greitai virsti kruvina revoliucija, jeigu opozicija nenusileidžia ir reikalauja komunistų partiją valdyti pagal konstituciją. Tada ši opozicija turinti būti tramdoma jau prievarta.3" Kadangi Vakarų Europoje šiandien kruvina komunistinė revoliucija yra praktiškai neįmanoma, todėl vienintelis kelias įvesti socializmui yra taiki revoliucija. Bet šiai taikiai revoliucijai laimėti reikia atitinkamos visuomeninės nuotaikos. Šią nuotaiką ruošti tad ir turi, komunistų pažiūra, susitikimai (arba dialogas) tarp krikščionių ir komunistų. Tai aiškus tikslas ir aiškūs žodžiai.
Tačiau ko nori pasiekti tokiais pokalbiais bei susitikimais krikščionys, ypač katalikai? Dažnai girdėti sakant, katalikų teologai norį komunistams patiekti tikrai autentišką Bažnyčios mokslą. Tačiau šis tikslas yra labai abejotinas. Visų pirma katalikų teologų paskaitos tokiuose susitikimuose vargu ar reiškia autentišką Bažnyčios mokslą (pvz. K. Rahnerio tapatinimas dvasios su medžiaga, J. B. Metzo egzistencinė antropocentrika), nes dėl jo autentiškumo abejoja, kaip anksčiau minėta, net ir patys komunistai. Antra, visos šios paskaitos liečia ne Bažnyčios mokslą kaip tokį, o paprastai komunistinių idėjų ieškojimą ir "radimą" Bažnyčios moksle; radimą, labai abejotiną ir pilną nesusipratimų. Trečia, į tokius susitikimus atvyksta komunistų ideologai, kurie Bažnyčios mokslą gana gerai pažįsta, kaip tai matyti iš Schaffo arba Garaudy raštų: juk jie visi savo jaunystėje yra buvę krikščionys. Vargu tad ar jie tokiuose pokalbiuose ką nors naujo išgirsta, išskyrus, žinoma, naujovišką ir dažnai įtartiną jiems žinomų tiesų interpretavimą teologų lūpomis. Tačiau komunistų ideologai šiai naujoviškai interpretacijai neteikia ypatingos reikšmės, nes ji, būdama individualinė ir dažnai keistoka, visados yra grasoma pavojaus, kad ją vieną dieną viešasis Bažnyčios autoritetas paneigs, kaip tai yra nekartą jau atsitikę.
Taip pat girdėti sakant, esą katalikų teologai norį tokių susitikimų metu patirti autentišką marksizmo mokslą. Tai girtinas tikslas, nes šio mokslo pažinimas teologuose iš tikro yra labai menkas: tai liudija jų paskaitos tokiuose susitikimuose. Tačiau pasirinktas kelias yra nevykęs. Marksizmo ideologai dėsto susitikimų su krikščionimis metu, tiesa, tikrą marksizmą, tačiau jie dėsto jį taip, kad naivūs ir nesusivokia krikščionys yra greičiau klaidinami negu pamokomi. Marksistai naudoja tas pačias sąvokas, kaip ir krikščionys (laisvė, egzistencija, ateitis, viltis, kultūra ir t.t.), kurios tačiau marksizme reiškia visai ką kita. Tačiau komunistų ideologai šios priešybės ne tik nepabrėžia, bet ją tiesiog paslepia, sudarydami įspūdžio, esą marksizmas iš tikro tiktai pratęsia bei papildo tai, ką krikščionybė yra pradėjusi. Dėstydami marksistines idėjas, komunizmo ideologai nori ne katalikus teoretiškai supažindinti su šiomis idėjomis, bet juos laimėti praktiniam bendradarbiavimui. Todėl jie dėsto šias idėjas taip, kad jos katalikams pasirodytų ne tik priimtinos, bet net ir skanios. Jie patiekia marksizmą tarsi pyragaitį, apteptą šokoladu. Kas šio pyragaičio esmės iš anksto nepažįsta, tam lengvai atrodo, kad jis visas esąs iš šokolado ... Ar tai tinkamas būdas marksizmui pažinti? Tai greičiau kelias, kuriuo einant leidžiama save tik apgauti ir klaidinti.
Šie tad motyvai, keliami iš katalikų pusės, neįtikina, kad toki susitikimai galėtų turėti kokio nors aiškesnio tikslo. Tai greičiau klaidingas griebimasis madingos "prisitaikymo" (ag-giornamento) sąvokos. Kas šią sąvoką išplečia ligi pokalbių bei susitikimų su marksistais, tas laiko marksizmą normaliu žmonijos išsivystymo dalyku, kaip naujoji literatūra, naujasis menas, nauja visuomeninė santvarka, naujas pasaulio suartėjimas, naujos susižinojimo priemonės, prie kurių Bažnyčia iš tikro turi prisitaikyti. Tačiau kam marksizmas yra didžiulis žmonijos paklydimas ir net melas, tas negali "aggiorna-mento" sąvokos čia naudoti, nes toks naudojimas marksizmo atveju virsta jos piktnaudžiavimu. Juk nėra jokio pagrindo manyti, kad marksizmas, taip smarkiai paneigtas pop. Pijaus XI jo enciklikoje "Divini Redemptoris" (1937 kovo 18 d.), šiandien būtų bent kiek esmingiau pasikeitęs. Kaip anuomet, taip ir šiandien komunizmas tebėra "baisus pasaulio pavojus, tykąs sužlugdyti socialinę tvarką ir sugriauti krikščioniškosios kultūros pagrindus", kaip tai rašo pop. Pijus XI enciklikos pradžioje. Kokiu tad būdu nustoja galios anuomet paskelbtas popiežiaus įspėjimas: "Komunizmas yra blogas giliausiame savo branduolyje, todėl nevalia su juo bendradarbiauti jokioje srityje, jei norima išgelbėti krikščioniškąją kultūrą" (Divini Redemptoris)? Kodėl katalikų teologai imasi iniciatyvos susitikinėti su komunizmo ideologais, skaityti paskaitas, siūlyti savo bendradarbiavimą (bent principialiai) ir tuo būdu ruošti Vakarų visuomenėje nuotaiką "taikios revoliucijos" keliui? Juk Mūncheno, Kolno, Salzburgo susitikimai nebuvo uždarų būrelių reikalas, bet vieši suvažiavimai. Salzburge dalyvavo apie 300 žmonių, daugybė korespondentų ir televizijos atstovų. Kaip tai visa suderinti su Bažnyčios elgsena komunizmo principų atžvilgiu? O juk šie suvažiavimai nagrinėjo kaip tik principus, o ne kokią pagalbą konkrečiam komunistui iš artimo meilės.
d. Ketvirtas ir pats skaudžiausias tokių susitikimų bruožas yra visiškas abuojumas komunistų persekiojamos Bažnyčios atžvilgiu. Tai išėjo aikštėn ypač Salzburge, kur tema, kaip sakyta, buvo "Žmogus ir religija". Ši tema yra svarstoma katalikų ir komunistų kaip tik tuo metu, kada antireliginė propaganda visame komunistiniame bloke yra ypač sustiprinta ir supsichologinta; kada Bažnyčia ten yra padaryta komunistinės valstybės objektu, kurį tvarko ne hierarchija, o komunistinės įstaigos; kada religija neturi nė menkiausios galimybės išeiti iš šventyklos ribų ir formuoti žmogų. Šitokios situacijos akivaizdoje kalbėtis su komunistais apie žmogų ir religiją ir nė žodžiu neužsiminti tyliai kančiai pasmerktos Bažnyčios anapus geležinės uždangos yra daugiau negu neapdairumas. Juk visiems yra žinoma, kad Sovietų Sąjungoje daugelyje sričių (mene, moksle, ūkyje) gyvenimas yra pasidaręs laisvesnis ir geresnis,bet tik ne religijos srityje. Religinis gyvenimas yra dabar labiau prislėgtas ir suskurdęs, negu, sakysime, prieš dešimtį metų. Kaip galima visa tai pokalbyje su marksistų ideologais nutylėti? Susidaro labai keistas įspūdis, kada Bažnyčios teologai Vakaruose kalbasi su komunistais, vadina šiuos "mūsų draugai marksistai" (K. Rahner), o šie draugai Rytuose tą pačią Bažnyčią uja, persekioja, teisia kunigus ir tremia vyskupus. Galima įsivaizduoti įspūdį ir tų visų krikščionių, kurie už geležinės uždangos patiria apie tokius susitikimus ir ypač katalikų teologų pareikštas mintis. Karčia ironija buvo palydėti minėti susitikimai, kai spauda paskelbė, esą Vengrijoje, nepaisant susitarimo su Vatikanu, kaip tik šį pavasarį buvo suimti ir nuteisti keli kunigai — už tai, kad palaikė santykius su Vakarais. Argi tad ne keista: komunistai teisia kunigus Rytuose už tai, kam jie ieško santykių su nekomunistais, o kunigai Vakaruose išsijuosę ruošia susitikimus su komunistais. Tai dalykas vertas tikrai gilesnio susimąstymo.
4. Išvados
Visa tai apžvelgę, esame tiesiog versto verčiami dabar Vakaruose vykstantį dialogą tarp krikščionybės ir komunizmo pavadinti Vakarų krikščionijos klystkeliu, vedančiu krikščionis į katastrofą. Šis dialogas visiškai nieko nekeičia nei komunizmo teorijoj, nei jo praktikoje. Jis tik silpnina pasipriešinimo nuotaiką komunizmo atžvilgiu ir užtriną nuo marksizmo skirtumus krikščionybės atžvilgiu. Kokių tad išvadų reiktų mums pasidaryti šio dialogo atžvilgiu? Šias išvadas mėginčiau išreikšti trimis teiginiais:
a. Dialogas tarp marksizmo ir krikščionybės yra galimas, tačiau tik pakankamai giliai įžvelgus į tikrąją abiejų pasaulėžiūrų prasmę ir tikslus.
b. Tokios gilios įžvalgos į komunizmo pagrindus bei kėslus Vakarų krikščionims dar labai stinga, todėl jie yra dar nepasiruošę minėtam dialogui. klystkelio, yra pasakyta jau pop. Pijaus XI minėtoje enciklikoje: "Jei apsigavusieji prisidės prie komunizmo pergalės jų šalyje, jie pirmieji bus aukos jų pačių klaidos" (Divini Redemptoris).
1. G. Nenning, In Gesellschaft mit Paulus, in "Wort und Wahrheit", Freiburg in Br. 1965, Nr. 6-7, p. 478.
2. C. Amery, Modernität, Fortschritt, Aggiornamen-to, in "Echo der Zeit", Würzburg 1965, Nr. 37, p. 11.
3. Plg. J. B. Metz, in "Herder-Korrespondenz", Freiburg in Br. 1965, Nr. 9, p. 416.
4. Plg. "Herder-Korrespondenz" 1965, Nr. 8, p. 353. — Sekretoriatą Netikintiesiems reikia skirti nuo Sekretoriato Nekrikščionims, kuris rūpinasi kitomis — nekrikščioniškomis — religijomis, tuo tarpu Sekretoriatas Netikintiesiems atsideda tiems, kurie jokios religijos neišpažįsta ir nepripažįsta.
5. Plg. Wl. Szylkarski, Solowjew und Dostojewskij, Bonn 1948, p. 63.
6. Justin, Die erste Apologie, Bibliothek der Kirchenväter, Kempten 1913, Frühchristliche Apologeten, p. 59.
7. Plg. A. S. Karliuk, Očerski po naučnomu ateizmu, Minskas 1961, p. 5; I. D. Pancchava, Osnovnye voprosy naučnogo ateizmą, Maskva 1962, p. 7.
8. Vokietijoje esama ir kitos draugijos, kuri stipriai domisi marksizmo klausimais, būtent, sambūris Mokslas ir Dabartis (Sammlung Wissenschaft und Gegenwart), kuriam priklauso toki marksizmo žinovai, kaip A. G. Wetter, S.J.; J. de Vries, S.J.; H. Falk, S.J.; R. Karisch, J. Meurers ir kt. Šitam sambūriui priklauso ir šio straipsnio autorius. Sambūris Mokslas ir Dabartis nagrinėja marksizmo klausimus tiktai uždaruose suvažiavimuose, nesikviesdamas marksistų. Jis leidžia seriją veikalų Rytų Europos klausimais (Verlag Anton Pustet, München).
9. Plg. R. O. Gropp, Ernst Blochs Revision des Marxismus (sutelktinis veikalas), Berlin 1957.
10. Ilgo savo amžiaus metu E. Blochas yra susilaukęs dviejų jo sukaktis pagerbiančių veikalų: sovietinėje zonoje "Festschrift, Ernst Bloch zum 70. Geburtstag" (Berlin 1955) ir Vakarų Vokietijoje "Ernst Bloch zu ehren" (Frankfurt am M. 1965) jo 80 metų sukakčiai.
11. K. Rahnerio 60 metų sukakties proga yra išleistas didžiulis sutelktinis veikalas "Gott in Welt" (Freiburg in Br. 1964), du tomai). Lietuviškai apie K. Rahnerį yra rašęs dr. V. Cukuras, Rahner — dabarties teologas, "Aidai" 1965 m. Nr. 1, p. 39-41.
12. Pagrindinis E. Blocho veikalas yra "Das Prinzip Hoffnung" (Berlin 1954-59, trys tomai).
13. Plg. "Herder-Korrespondenz" 1965 m. Nr. 9, p.
415.
14. Plg. "Herder-Korrespondenz" 1965 m. nr 9, p.
415.
15. P. Overhage-K. Rahner, Das Problem der Ho-minisation. Ueber den biologischen Ursprung des Menschen, Freiburg in. Br. 1961; pirmoji dalis K. Rahner, Die Hominisation als theologische Frage, p. 16-90.
16. Plg. A. Antweiler, Die Anfanglosigkeit der Welt nach Thomas von Aquin und Kant, Trier 1961.
17. Šis posakis yra grynas nesusipratimas, nes katalikų teologija niekados nevertino medžiagos negatyviai. Negatyvinis medžiagos vertinimas teologijoje yra galimas tik manicheizme. Medžiaga krikščionybės istorijoje buvo nuvertinta tik asketinėse praktikose, kurios visados buvo ir pasiliko platonizmo ir iš dalies manicheiz-mo įtakoje.
18. Plg. "Herder-Korrespondenz" 1965 m. nr. 9, p.
415.
19. Plg. "Herder-Korrespondenz", t. p.
20. Tai įspūdis, kurį susidarė visi, šiame susitikime dalyvavusieji; plg. "Herder-Korrespondenz", t. p.
21. šias mintis Ad. Schaff yra išdėstęs savo jau 1961 m. lenkų kalba išleistoje knygoje "Filozofija člo-wieka" (Varšuva 1961), kurioje jis nagrinėja egzistencialistinę žmogaus sampratą, ją paneigia ir jos vietoje išvysto marksistinę, šis Schaffo veikalas yra išėjęs ir vokiškai, kiek pakeistu pavadinimu: "Marx oder Sartre? Versuch einer Philosophie des Menschen", Wien 1964. šis leidimas yra čia cituojamas (p. 108).
22. Plg. "Herder-Korrespondenz" 1965 m. nr. 9, p.
413.
23. Plg. "Herder-Korrespondenz", p. 417.
24. Plg. "Herder-Korrespondenz", p. 418.
25. Plg. "Wort und Wahrheit" 1965 m. nr. 6-7, p.
480.
23. Plg. "Herder-Korrespondenz", p. 418.
27. Plg. "Wort und Wahrhet'" 1965, nr. 6-7, p. 480.
28. Plg. "Herder-Korrespondenz", p. 418.
29. Plg. "Wort und Wahrheit", p. 480.
30. Plg. "Wort und Wahrheit", p. 479.
31. Plg. "Wort und Wahrheit", 1965, nr. 6-7, p. 479.
32. Plg. "Wort und Wahrheit", p. 480.
33. Cit. "Ost-Probleme", Bonn 1964 m. nr. 3, p. 76. — Šis J. Wiatro straipsnis yra ištisa komunistinių santykių su vakarietiška kultūra programa.
34. R. Garaudy, Communistes et catholiques. Après l'encyklique 'Pacem in terris', in "Cahiers du Communisme", Paris 1963, nr. 7-8.
35. "Ost-Probleme" 1964 m. nr. 3, p. 113.
36. K. Marx - F. Engels, Briefe (1870-1886), Maskva 1933, p. 516.
|
|
|
|