|
|
Parašė AUGUSTINAS RUBIKAS
|
1. Pastoracijos sampročio raida
Pastoracija kaip mokslas yra naujas dalykas. XVIII a. antroje pusėje (1777 m.) karalienė Marija Teresė Austro-Vengrijos imperijoje įvedė teologijos mokyklose naują teologijos mokslo šaką — pastoracinę teologiją. Ji buvo suprasta kaip mokslas apie kunigo pareigas. Tai ir atsiradę mokslinės pastoracijos vadovėliai koncentravosi apie kunigo asmenį ir jį laikė vieninteliu bažnytinio gyvenimo veiksniu. Kunigo santykis su Bažnyčia, pagal juos, yra formalinio, teisinio pobūdžio, būtent, kiek kunigas yra priklausomas nuo savo viršininkų, kurie leidžia įstatymus arba įsakinėja. Horizontalinių linijų šiame samproty nėra, — jos yra vien vertikalinės. Kunigo akys nukreiptos į piramidės viršų, ir svarbiausiu dalyku yra tai: kas kam įsakinėja, kas ko turi klausyti ir kas nuo to įsakinėjimo yra laisvas.
Apie praėjusio šimtmečio vidurį Anton Graf paskelbė knygą "Die kritische Darstellung des gegenwärtigen Zustandes der praktischen Theologie" (Tübingene, 1841), kur jis kritikuoja tokį pastoracinės teologijos samprotį ir ją pradeda vadinti praktiškąja teologija, arba teologija praktikoje. Pastoracijos veiksniais jis laiko ne vien kunigus, o visus tikinčiuosius, visą Bažnyčią.
Galutinis posūkis įvyksta šio šimtmečio pradžioje. 20 metų prieš antrąjį Vatikano susirinkimą Freiburge 1936 m. pasirodo C. Noppelio knyga "Aedificatio Corporis Christi" (mistinio Kristaus kūno plėtra), kurioje jis teigia, kad pastoracijos veiksniu gali būti tik visa Bažnyčia, o ne viena hierarchija. Senasis samprotis, kad Bažnyčia susideda iš vieno aktyvaus elemento, t. y. hierarchijos, kuri sakramentus teikia ir kitus valdo, ir kito pasyvaus elemento, t. y. pasauliečių, kurie vien tik sakramentus priima ir yra kitų valdomi, galutinai griūva.
Tas mintis tęsdami, kiti autoriai atmeta terminą "pastoracija" kaip klaidinantį, tarsi bažnytinis darbas būtų vienų "pastorės" (ganytojų) reikalas. Šitoks terminas neišvengiamai grąžinąs prie senojo klaidingo ir pavojingo sampročio, darančio Bažnyčioje tik vienus aktyviais, o kitus tuo pačiu pasyvia ir neveiklia mase. Bažnyčia nesanti dviejų klasių sambūris: aktyvios — kunigų, sielovados, hierarchijos, ir: pasyvios — sielų, kaimenės, parapiečių. Bažnyčia, išvedžioja K. Rahner, yra nedalomas vienetas, kuris visas kartu realizuojasi, arba kuriasi.
Pagal naująjį samprotį, Bažnyčia reiškiasi ne tik per pamokslų sakytojus ir sakramentų teikėjus, bet lygiai taip pat ir per pamokslų klausytojus bei sakramentų ėmėjus, taigi ir per visų atliekamą bažnytinį kultą, per liturgiją ir per visų, atseit, ir per pasauliečių krikščioniškąjį gyvenimą. Bažnytinio gyvenimo veiksniais reikia laikyti ne tik kunigus, bet ir pasauliečius. Nors Viešpaties valia atskiri asmenys Bažnyčioje eina įvairias pareigas (tarp jų ir ganytojų), tačiau Kristaus uždavinį yra perėmę ne keli išrinktieji, o visi pakrikštytieji, visa Bažnyčia, neišskiriant nė pasauliečių. Būtų klaidingas klerikalizmas, sako K. Rahner,1 pastoracija vadinti vien tik kunigų veiklą. Juk visi tikintieji neša atsakomybę vieni už kitus. Kiekvienas krikščionis yra savo brolio sargas, taigi ir ganytojas, nors ir ne tuo pačiu būdu. Taip, pavyzdžiui, pasauliečio atliekamas maldos arba jo kaip ligonio apaštalavimas, tegu ir kunigo įtaigotas, savo ruožtu eina visos Bažnyčios naudai ir tuo pačiu jau yra sielovada. Dėl to pastoracijos veiksniu, aktyvia jos dalimi reikia laikyti ne vieną hierarchiją, o visus, ir pastoracinės teologijos dalyku ne vien ganytojų (pastorės) darbą, o visos Bažnyčios realizavimąsi pasaulyje, kitais žodžiais — dogminės bei moralinės teologijos ir bažnytinės teisės principų visuose realizavimąsi.
2. Pastoracija II Vatikano susirinkime
II Vatikano susirinkimas buvo milžiniškos reikšmės pastoracinis įvykis Bažnyčioje. Bažnyčia pajuto, kad būdai ir priemonės jai realizuotis neatitiko dabartį, tas erdvės ir laiko sąlygas, kuriose ji buvo atsidūrusi. Prieš susirinkimą Bažnyčia gyveno formomis, kuriomis ji kartą buvo atsiliepusi į tam tikrą istorinę (feodalinę) situaciją. Pasikeitus situacijai, tos senosios formos pradėjo virsti vaško figūromis — netekti gyvybės. Įžvalgesni teologai pastebėjo, kad Bažnyčia jau pradeda nereaguoti į dabartį. Prasidėjo esamos padėties analizė. Į tą darbą buvo įtraukti visi. Paruošiamuosiuose darbuose dalyvavo ne tik vyskupai, bet ir pasauliečiai. Įvairūs sambūriai, organizacijos, institutai pradėjo tirti tikinčiųjų nuomonę aktualiais bažnytinio gyvenimo klausimais. Specialūs žurnalai skelbė anketų duomenis. Ir staiga paaiškėjo, kad gyvybinės linijos pastoracijoje eina ne tiek iš viršaus į apačią, kiek iš apačios į viršų. Įvairiausių pasiūlymų bei paskatų Vatikanan suplaukė tonos. Tą medžiagą paruošiamosios susirinkimo komisijos studijavo ir klasifikavo. Kai pasaulio vyskupai susirinko pirmajai sesijai, esamos padėties analizė įvairiuose kraštuose jau buvo padaryta. Dabar reikėjo nustatyti veikimo gaires.
Pagrindinis II Vatikano susirinkimo dokumentas yra dogminė konstitucija apie Bažnyčią (De Ecclesia), — teologinių prielaidų rinkinys, kuriomis rėmėsi susirinkimo tėvai, darydami reformas. Ta konstitucija prasideda skyriumi apie Bažnyčią amžinajame Dievo plane. Dėl šio skyriaus ginčų nebuvo. Ginčai prasidėjo tada, kai iškilo klausimas, apie ką reikėtų kalbėti iš eilės antrajame skyriuj. Buvo aišku, kad Dievas ir jo planai stovi pirmoje vietoje. Bet kas savo svarba stovi pirmoje vietoje čia žemėje arba bažnytinėje bendruomenėje?
Teologinė susirinkimo komisija, kurios daugumą sudarė teisininkai, norėjo, kad dabar iš eilės būtų kalbama apie hierarchiją, kaip apie esminį elementą Bažnyčioje. Bet koordinacinė susirinkimo komisija pareikalavo, kad antrajame skyriuje būtų kalbama apie visą Bažnyčią. Dėl to tas skyrius gavo antraštę: De populo Dei (Dievo tauta). Teologai kreipė dėmesį į tą faktą, kad ir chronologiškai pirma formuojasi Dievo tauta, o tik paskui joje atsiranda atskiros funkcijos. Ir pats Viešpats ne pirma įsteigė hierarchiją ir tik tada ieškojo tikinčiųjų, kurie jos klausytų, bet, priešingai, pirma pašaukė tikinčiuosius, paskui iš jų išrinko Dvyliką ir dar vėliau vienam iš jų suteikė primatą. Tuo būdu aišku, kad Bažnyčioje esminiu dalyku yra ne hierarchija, o atsiliepimas į Dievo balsą, arba tikėjimas, taigi šventosios Dvasios veikimas žmoguje. Dėl to dogminė konstitucija pirmiausia kalba apie begalinę Amžinojo Tėvo išmintį bei jo gerumą, nutariant siųsti savo Sūnų į pasaulį, paskui apie visų tikinčiųjų bendruomenę, atsiliepusią į jo balsą ir gyvenančią Sūnaus Dvasia, ir tik paskui apie įvairias tarnybas, arba pareigas, toje bendruomenėje, apie išvidinę Bažnyčios sąrangą — hierarchiją, pasauliečius, vienuolius.
3. Kas yra "pasaulietis"?
10 dienų susirinkimas ieškojo pasauliečio aptarties, kol vyskupas De Smedt pasiūlė pasaulietį aptarti trejopos paties Kristaus atliekamos funkcijos rėmuose: kaip karaliaus, pranašo ir kunigo. Ši idėja susilaukė visų pritarimo.
Trumpai sutraukus, dogminės konstitucijos pateiktos pasauliečio aptarties teologiniai pagrindai yra šitie. Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas. Gi Kristus, pagal šventąjį jo Raštą, atlieka trejopą funkciją: kunigo, karaliaus ir pranašo. Todėl tie, kurie krikšto sakramentu ypatingu būdu susijungia su Kristumi, tampa anų trijų funkcijų dalyviais. Šią tiesą nuolat pabrėždavo Bažnyčios liturgija Didįjį Ketvirtadienį, kada vyskupas, šventindamas krikštui reikalingus aliejus, iškilmingai skelbdavo šventųjų Mišių prefacijoje visų pakrikštytųjų karališkąją kunigystę ir pranašiškąją misiją: "Ut secundum constitutionis tuae sacramentum regio et sacer-dotali propheticoąue honore perfusi, vestimento incorrupti numeris induantur" (lietuviškai būtų: kad priimantieji krikštą apsivainikuotų karaliaus, kunigo ir pranašo garbe ir įstotų nau-jon dvasinėn tarnybon). Tęsdamas šį tradicinį Bažnyčios mokslą II Vatikano susirinkimas taip aptaria pasauliečius: "Tai tikintieji, krikštu į-jungti į Kristų, virtę Dievo tauta ir savo būdu tapę Kristaus — kunigo, pranašo ir karaliaus — galios dalininkais" (31).
Ši aptartis rodo, kad samprotis, kuriuo einant pasauliečiai būtų tik pasyvi, neveikli, kitų valdoma masė, yra palaidotas. Pagal II Vatikano susirinkimą, ir pasaulietis yra Kristaus tąsa istorijoje ir dalyvauja trejopame Kristaus darbe. Kaip kunigas pasaulietis kartu su savo pateptuoju broliu garbina Dievą ir aukoja Mišių auką, — kaip karalius kuria ir plečia pasaulyje malonės ir šventumo karalystę, — kaip pranašas skelbia Dievo žodį lūpomis ir gyvenimu.
Lietuvių išeivijoje išsiverstas iš vokiečių kalbos katekizmas apie šitokius krikšto padarinius dar nekalba: 105 puslapy paaiškina, kad Kristus per krikštą atleidžia visas nuodėmes ir bausmes už nuodėmes, kad suteikia mums malonės gyvenimą bei daug kitų malonių, — ir deda tašką.
4. Pasauliečio santykiai su hierarchija
Šitaip dogminės konstitucijos aptarto pasauliečio santykiai su hierarchija pasirodo jau kitoje šviesoje: "Dievo maloningumu pasauliečiams broliu yra tapęs Kristus, kuris, nors yra visa ko Viešpats, atėjo ne tam, kad būtų aptarnaujamas, bet kad tarnautų. Taip pat jiems yra broliai pašvęstieji tarnai, kurie, Kristaus galia mokydami, pašvęsdami ir valdydami, prižiūri Dievo šeimą, kad visi laikytųsi naujojo meilės įstatymo" (32). Nėra jokios abejonės, sako F. Klostermann,2 komentuodamas šiuos konstitucijos žodžius, kad II Vatikano susirinkimas reikalauja santykiuose tarp ganytojų ir pasauliečių šalinti tokį stilių ir tokias laikysenas, kurios krikščioniškam broliškumui prieštarauja; tie santykiai turi būti grindžiami abipusės pagarbos, pasitikėjimo, paslankumo ir meilės dvasia. Jeigu ir pasaulietis, o ne viena hierarchija, dalyvauja trejopame Kristaus darbe, tai jo santykius su hierarchija nėra galima aiškinti vien tik pirmųjų įsakinėjimu ir antrųjų paklusnumu, o bendryste. Pirmaisiais amžiais krikščionys vadindavosi broliais ir seserimis. Taip į juos kreipiasi savo laiškuose ir ką tik iš Viešpaties mokyklos išėję apaštalai. Tos broliškumo dvasios Bažnyčioje vėl reikalauja II Vatikano susirinkimas. Jis visai neniveliuoja esminių skirtumų tarp hierarchinės (tarnaujančios) ir bendrosios pasauliečių kunigystės. Jie tik reikalauja tarp abiejų šeimos dvasios. "Pasauliečiai te-pareiškia ganytojams savo reikalus ir pageidavimus su ta laisvės ir pasitikėjimo dvasia, kuri dera Dievo vaikams ir broliams Kristuje" (37). Bažnyčioje neturi būti vietos vergiškumo ir baimės dvasiai. Tikintieji yra ne vieni kitų vergai, o broliai Kristuje.
5. Kas įgalina pasaulietį kalbėti Bažnyčioje?
Bažnyčia moko, kad "Vyriausias ir amžinasis kunigas Jėzus Kristus, norėdamas ir pasauliečių pastangomis tęsti savo liudijimą ir tarnavimą, gaivina juos savo Dvasia ir nepaliaudamas skatina imtis kiekvieno gero, tobulo darbo" (34). Konstitucija aiškina, kad pasauliečiai taip pat yra "sustiprinti šventosios Dvasios" (34) ir kad Kristus taip pat ir pasauliečius apdovanoja tikėjimo nuovoka; gi ja remiasi Bažnyčios neklaidingumas. Kalbėdama apie tą tikėjimo nuovoką (sensus fidei), dogminė konstitucija pabrėžia, kad ji kyla ne iš vienos hierarchijos, o kartu iš hierarchijos ir pasauliečių, ir sako, kad tikinčiųjų visuma negali tikėdama klysti, "kai 'nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio' visuotinai sutinka tikėjimo ir doros dalykuose" (12). Šis tikėjimo nuovokos autentiškumą Bažnyčioje sąlygojąs pasauliečių sutikimas (be pasauliečių jis nebūtų visuotinas!) yra galimas tik dėl to, kad Kristus ir pasaulietį gaivina savo Dvasia.
Mintis, kad ir pasaulietį galėtų įkvėpti šventoji Dvasia, seniau būdavo atmetama kaip pavojinga. Šventoji Dvasia būdavo laikoma vie-nos hierarchijos monopoliu. Savo iniciatyva veikiantį, gražiausių projektų turintį pasaulietį kunigas galėdavo paklausti: O kas tave įgaliojo? Ir kuris pasauliečių, sako H. Ostermann, būtų drįsęs atsakyti: Šventoji Dvasia!3
Pasauliečiai būdavo laikomi nespecialistais teologijoje arba Bažnyčioje. Bet iš ištikrųjų šiuose dalykuose yra tik vienas specialistas — pats Dievas. Visi kiti tik dalyvauja Dievo specialybėje, kiek Jis jiems leidžia arba per juos veikia. Dėl to ir klausia H. Ostermann: "kas gi galų gale yra jau specialistas Dievo dalykuose?"4
Kaip dogminė konstitucija moko, pasauliečiai "yra ypatingai pašaukti įnešti Bažnyčią ir jos veikimą į tas vietas ir sąlygas, kur vien jų pagalba ji gali tapti žemės druska" (33). Bet ką Dievas šaukia, tą ir savo malone apdovanoja. Todėl konstitucija sako, kad Kristus, paskelbęs Tėvo karalystę, savo uždaviniams vykdyti "panaudoja ne vien hierarchiją, kuri jo vardu ir galia moko, bet ir pasauliečius, kuriuos pasiskirta liudininkais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone" (35).
6. Pasauliečio žodžio svarba Bažnyčioje
Neveltui pasaulietis gauna tikėjimo nuovoką ir žodžio malonę. Pasauliečio pateptasis brolis (hierarchinės, arba tarnaujančios, kunigystės) kitaip išeina į pasaulį ir jį daug mažiau pažįsta. Ir mokslus jis eina beveik izoliuotas nuo to gyvenimo. Su daugeliu problemų jis tiesiog visai nesusiduria. Pavyzdžiui, moterystės gyvenimas jam visada lieka svetimas. Kunigas mato pasaulį (kitaip ir negali būti) vien jo betarpiškame santykiavime su Dievu. Gi pasaulis turi kitus autonomiškus savo įstatymus (kurie taip pat yra Dievo duoti). Visus klausimus, kuriuos iškelia pasaulietinis gyvenimas, — tiek politinius, tiek ekonominius bei socialinius, — spręsti evangelijos dvasia neįmanoma vien tik krikščioniškųjų principų pacitavimu, tegu ir kunigų atliktu. Rasti į juos tinkamą atsakymą galima tik su pasauliečio pagalba: pasaulietis visuomenininkas, ekonomistas, teisininkas, menininkas, rašytojas, filosofas ir 1.1, tegali kunigą supažindinti su tais klausimais, kurie vargina dabarties žmogų ir padėti ieškoti atsakymo. Šitaip pasaulietis gali būti draugišku patarėju kunigo kaip pamokslininko, sakramentų teikėjo, parapijos bei bažnytinių įstaigų vadovo, dvasios vado, viešųjų apeigų tvarkytojo ir pan. Pasaulietis gali kunigui pasakyti, ar iš viso ir kokį atgarsį randa jo veikla, ar žmonės iš viso bei kaip supranta jo skelbiamas tikėjimo tiesas.
Jei pasaulietis iš savo pateptojo brolio pareikalauja atsisakyti tokių laikysenų, formų ir metodų, kurie neša Bažnyčiai ne naudos, o žalos, tai tas rodo ne jo priešišką nusistatymą hierarchijai ar Bažnyčiai, o jo kūrybingą nusiteikimą. Pagal dogminę konstituciją, "ganytojai, pasauliečių patyrimo padedami, pajėgia aiškiau ir tinkamiau spręsti tiek dvasinius, tiek laikinius reikalus" (37). Vatikano II susirinkimo Bažnyčia nėra sambūris dviejų rūšių žmonių: tokių, kurie viską žino, ir tokių, kurie nieko nežino. Ji yra viena Bažnyčia, vienas mistinis Kristaus kūnas, kuriame kiekvienas sąnaris atlieka tam tikrą funkciją, eina jam Viešpaties pavestą pareigą. Tai tikinčiųjų Bažnyčia, kurioje visi gerbia vienas kito iš Dievo gautas dovanas bei pareigas. Tai nėra suniveliuotų žmonių masė, o priešingai — dovanų ir pareigų įvairybėje matančių ir pripažįstančių paties Dievo veikimą ir todėl save laikančių viena Dievo tauta ir brolių bei seserų Kristuje šeima.
7. Seni keliai į naują ateizmą
Tokioje bendruomenėje, kurioje nuolat akcentuojamas vien tik "apačioj" esančiųjų paklusnumas "viršuj" esantiesiems, savaime turi nykti iniciatyva ir atsakomybės jausmas. O tai yra pati didžiausia bažnytinė nelaimė. Yra neginčijamas psichologinis dėsnis, kad atskiras žmogus yra tiek suinteresuotas bendruomeniniais reikalais, kiek jis jaučiasi už tą bendruomenę atsakingas. Kardinolas Newmanas yra pastebėjęs, kad bažnytiniai vadai, atimdami iš pasauliečių atsakomybės jausmą už bažnytinį gyvenimą, juos nuvarydavo į ateizmą. Šiandieniniai keliai į ateizmą irgi nėra kitoki. Nesiskaityti su pasauliečių patarimais, norais, pageidavimais ir reikalais reiškia juos netiesiog stumti iš bažnytinio gyvenimo. O tai jau yra kelio į praktiškąjį ateizmą pradžia. Kai kur lietuviškasis jaunimas (būsimoji karta), atrodo, tuo keliu jau pradeda eiti. Tam tikrų ženklų netrūksta.
Nėra paslaptis, kad kai kurios pokario lietuviškosios išeivijos bažnytinio gyvenimo sritys, bažnytinės įstaigos, bažnytinė veikla buvo tapę kelių privilegijuotų asmenų reikalu, tarsi kitų tikinčiųjų vienintelė teisė ar pareiga (kaip jau kartą Yves Congar aplamai apie pasauliečius yra pasakęs) būtų vien traukti piniginę.
Kas tada, jei šie asmenys, kartą pasitraukdami iš arenos, paliks į religinį abejingumą pasinešusią lietuvių kartą, savo laiku negavusią žodžio teisės ir tuo atpratintą rūpintis lietuvių bažnytiniu gyvenimu bei dvasiniais reikalais? Guostis vien naujų apaštalų paruošimu dar nėra viskas. Ne dėl kunigų ir bažnyčių stokos kilo reformacija, suskaldžiusi Bažnyčią. Ne dėl kunigų ar bažnyčių stokos milijonai žmonių nuėjo paskui Marksą. Kalta buvo tam tikra laikysena.
Apie tuos pavojus rašė A. Maceina jau prieš tris metus šiame žurnale: "... Niekas Bažnyčios tiek neskaldo, kaip klasės, privilegijos, teisės. Jos suskaldė visuomenę pasauly, pažadindamos grupių kovą ir galop marksistinę revoliuciją. Jos suskaldė ir bažnytinę bendruomenę istorijoje, pažadindamos reformaciją ir masių nusigrįžimą nuo Krikščionybės. Sąmoningas pasauliškis juk negali jaustis kaip antraeilis, atliekamas objektas, kaip medžiaga . . . Todėl jis darosi abejingas . . . Šiandien gresia visai tikras nesidomėjimo bei tylaus nusisukimo pavojus"."'
Į tokią padėtį nereaguoją pasauliečiai veste veda kitus pagundon bendruomeninius bažnytinius reikalus matuoti asmenišku mastu ir nepaisyti kitų mistinio Kristaus kūno sąnarių, — viso organizmo nelaimei. Dėo to Vatikano II susirinkimas ragina pasauliečius reikšti savo nuomonę bažnytinės gerovės klausimais ir primygtinai jiems liepia dialoge su hierarchija vadovautis "tiesa, drąsa ir apdairumu" (37). Be tiesos, drąsos ir apdairumo bažnytiniai pašnekesiai bei gyvenimas išsigimsta į Krilovo aprašytą abipusę panegiriką tarp gaidžio ir gegutės.
8. Krikščioniškasis paklusnumas
Paklusnumo hierarchijai klausimu Vatikano II susirinkimas pasauliečių adresu šitaip sako: "... klusniai tepriima, ką Kristui atstovaują pašvęstieji ganytojai kaip mokytojai ir vadovai Bažnyčioje nutaria. Tebūnie jiems pavyzdys Kristus, savo klusnumu nutiesęs visiems žmonėms palaimintąjį Dievo vaikų laisvės kelią" (37). Konstitucija kalba apie pasauliečių paklusnumą ganytojams kaip "atstovaujantiems Kristui", atseit, tik šitos jų funkcijos rėmuose. Pasauliečiai negali atmesti ganytojų, kai šie eina jiems paties Viešpaties uždėtas pareigas, t. y. Jam paklusdami. Kaip matyti, paklusnumas Bažnyčioje nėra žmonių paklusnumas žmonėms, o visų paklusnumas vienam Viešpačiui.
Bet kaip tik dėl to yra ir kita paklusnumo rūšis Bažnyčioje: tai hierarchijos paklusnumas pasauliečiams. Tai tas pats paklusnumas Viešpačiui, kai jis prabyla per pasauliečių reikalus bei pageidavimus. Kaip anuo atveju nepaisyti hierarchijos, kada ji eina jai Viešpaties pavestas pareigas, reikštų nepaisyti paties Kristaus, taip ir čia nepaisyti pasauliečio, kai per jį prabyla gaivinanti Viešpaties Dvasia, reiškia taip pat nepaisyti Kristaus. Šio antrojo paklusnumo taip pat reikalauja Vatikano II susirinkimas. Jis nesako, kad hierarchijai užtenka pasauliečių tik pasiklausyti. Jis liepia pasauliečių patarimu noriai naudotis: "Pašvęstieji ganytojai tepripažįsta ir teugdo pasauliečių vertę bei atsakomybę Bažnyčioje" ir "noriai tesinaudoja jų išmintingu patarimu" (37).6
9. Popiežius apie pasauliečius
Nei vieni kunigai, nei vieni pasauliečiai dar nėra visa Bažnyčia. Bažnyčia yra visa Dievo tauta, kuri visa kartu arba negaluoja ir traukiasi iš pasaulio, arba žengia priekin ir pasaulį laimi Kristui.
Hierarchijos nepasitikėjimas pasauliečiais automatiškai iššaukia pasauliečių nepasitikėjimą hierarchija. Bet čia tai nėra žmonių nepasitikėjimas žmonėmis, kaip politinėse partijose arba valstybinėse bendruomenėse; tai yra nepasitikėjimas pačiu Kristumi, kuris veikia ir pasauliečiuose, ir kurio vieno jėga laikosi jo mistinis kūnas — Bažnyčia.
Povilas VI, sakydamas pamokslą pasauliečių III kongreso dalyviams (šv. Petro bazilikoje Romoje 1967 spalio 15), tokiais žodžiais kreipėsi į vyskupus, tuometinio vyskupų sinodo Romoje dalyvius: "Visiškai pasitikėkite pasauliečiais, ir neapsivilsite (date loro fiducia pieną, che non sara delusa)!. To iš jūsų reikalauja visuotinas Bažnyčios susirinkimas. Į tai jus skatina pats popiežius".
Toliau savo pamoksle popiežius taip pagrindė tą paskatą bei reikalavimą: Bažnyčia, iš naujo permąsčiusi savo prigimtį, savo kilmę, savo istoriją, savo uždavinį, pasauliečiui davė labai vertingą ir labai turiningą jo paties aptarti: ji pasaulietį laiko Kristaus misijos dalininku, kartu nepamiršdama ypatingos pasauliečio padėties, kuri susidaro jam esant pasaulyje, turint profesiją, gyvenant šeimoje bei nuolatos susiduriant su žemiškais klausimais visose srityse. Bažnyčia, kalbėjo popiežius, pabrėžia pasauliečio vertę ne vien dėl to, kad jis yra žmogus, bet ir dėl to, kad jis yra krikščionis. Ji laiko pasaulietį vertu nešti jam savitu būdu atsakomybę už Bažnyčią. Ji laiko jį pajėgiu pačiam išpažinti savo tikėjimą.
Bažnyčia pasauliečiams, vyrams ir moterims, pripažino visas jų teises: teisę į lygybę malonės srityje, teisę į laisvę dorinio ir bažnytinio įstatymo ribose, teisę į šventumą pagal kiekvieno padėtį. Galima sakyti, kad Bažnyčia mokslą apie pasauliečius skelbia su ypatingu pasitenkinimu: tokie gausūs yra atitinkami pareiškimai Bažnyčios susirinkimo dokumentuose. Nors Bažnyčia yra visada taip galvojusi, tačiau vis dėlto ligi šiol ji tuo klausimu nebuvo pasisakiusi taip įsakmiai ir išsamiai. Mes čia pakartojame, kalbėjo Povilas VI, kas jau yra pasakyta apie pasauliečio "pilietybę" Dievo Bažnyčioje, ir esam laimingi galėdami patvirtinti Bažnyčios susirinkimo žodžius. Mes esam laimingi, tame matydami tam tikro teologinio, bažnytiškai teisinio ir socialinio proceso padarinius, kurių jau nuo seniai troško daugelis įžvalgių protų, ir galėdami tuo grįsti viltį autentiškos, atsijauninusios Bažnyčios, tapusios pajėgesne vykdyti savo krikščioniškąją misiją gelbstint pasaulį.7
1) žiūr. jo straipsnį "Pastoraltheologie" knygoje: Engelbert Neuhäusler und Elisabeth Gössmann, Was ist Theologie ? Max Hueber Verlag München 1966, psl. 289 -290. To straipsnio istorine medžiaga naudotasi šioje pastraipoje.
2) Das zweite Vatikanische Konzil, Herder, 1966, I, 267-268.
3) Heinrich Ostermann, S.J., Die Zukunft des Laien in der Kirche, Verlag Butzon und Bercker, 1966, psl. 109. Labai teisingai sako A. Maceina, kad "prieš Dievą visi esame vienodi, pasakyčiau: visi esame pasauliškiai" (Aidai, 1965, psl. 358). Bažnyčios mokslu, kiekvienas krikščionis, taigi ir hierarchijai priklausąs asmuo, visų pirma yra bendrosios kunigystės (pasaulietis). Jos nepraranda nė tie, kurie vėliau gauna ypatingus šventimus arba įeina hierarchijon. Ta prasme ir jie lieka "pasauliečiais". Plačiau tuo klausimu žiūr. autoriaus straipsnį "Hierarchija ir pasauliečiai" paskutinio LKM Akademijos suvažiavimo darbų tome (spaudoje).
4) "Wer ist schon Fachmann in den Sachen Gottes?", ten pat, psl. 111.
5) Ten pat, psl. 359.
6) H. Ostermann: "Es gibt nicht nur einen Gehorsam von unten nach oben, von den Laien den Amtsträgern gegenüber. Es gibt auch einen Gehorsam von oben nach unten, von den Amtsträgern den Laien gegenüber, f .ill Gott durch sie seine Ansprüche und Forderungen anmeldet." Ten pat, psl. 111.
7) L'awenire d'Italia, 1967 nr. 246.
|
|
|
|