Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MILAŠIUS TAMPA KLASIKU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. G. I. ŽIDONYTĖ-VĖBRIENĖ   
Il m'importe peu de n'avoir pas été compris. Mes fils spirituels, dans les siècles à venir, m'entendront à demi-mot
Milosz

 
Milašius jaunystėje ir prieš mirtį

Apie Milašių kaip poetą, rašytoją, diplomatą šiais jo trisdešimties metų mirties sukakties proga lietuviškoje spaudoje buvo nemažai rašoma. Šio rašinio tikslas — pavaizduoti, kaip laiko tėkmėje kinta susidomėjimas Milašiaus kūryba. Susidomėjimo autoriumi objektyviausias matas yra jo ir apie jį leidžiamų raštų kiekis. Šis matas buvo pasirinktas pagrįsti šio straipsnio teigimams.

Yra žinoma, kad, Milašiui gyvam esant, jo kūryba tebuvo skaitoma tik labai mažo jo draugų būrelio. Literatūros kritikai vengė jo kūrybą vertinti. Iš dalies tai suprantama. Sunki kritikų dalis, kai tenka vertinti bendraamžininkus. Talentingiausiems kritikams labai dažnai tenka klysti. Sainte-Beuve aukščiau vertino Bėranger negu Chateaubriand, Mme Blanchecotte aukščiau negu Baudelaire. Montėgut buvo nuomonės, kad Balzac, Stendhal ir Flaubert neverti kritiko dėmesio, o Victor Cherbuliez prilygino Shakespeare. Net Jules Lamaître laikė Mallarmé nenusipelnusiu poeto vardo. Arčiau mūsų Paul Valéry "La Jeune Parque" pasirodymas liko nepastebėtas, o André Gide Les nourritures terrestres tepaminėjo tik vienas Edmond Jaloux.

Milašiaus atvejis kritikams buvo ypatingai klaidus. Jo pirmasis poezijos rinkinys, Le Poème des Décadences, turėjo nesubrendimo žymių. Jame pynėsi nuobodis, maištavimas, nusivylimas gyvenimu. Ilgesys Realybės anapus realybės dar nebuvo ryškus ir neatidaus skaitytojo liko nepastebėtas. Eiliavimo forma dar nebuvo nusistovėjusi. Tad nenuostabu, kad šis rinkinys nepatraukė kritikų dėmesio. Pats pavadinimas, "Le Poème des Décadances", buvo klaidinantis. Šio pavadinimo suklaidinti, kritikai siejo Milašių su išsisėmusiu simbolistų sąjūdžiu ir manė, kad jo ateitis beviltiška. Iš tikro Milašius ir jaunystėje nebuvo simbolistas, o vėliau simbolistus pasmerkė už jų tarpinį pasaulį, plūduriuojantį ir bergždžią simbolių pasaulį:
Toutefois, frappés de la discorde secrète entre le mode d'expression et le sujet,
Et impuissants à s'élever jusqu'au lieu seul situé, j'entends Pathmos, terre de la vision des archétypes,
Ils ont imaginé, dans la nuit de leur ignorance, un monde intermédiaire, flottant et stérile, le monde des symboles.

Tokį kritikų nepajėgumą vertinti bendra-amžininkų kūrybą Jean Paulhan vaizdžiai apibūdino trim žodžiais: "Le blâme vaut l'éloge",— papeikimas lygus pagyrimui. Taip buvo visais laikais. Visose meno srityse, ne tik literatūroje, sunku pripažinti iškilusius genialius kūrėjus mūsų bendraamžininkų tarpe. Beveik kiekvienas originalumas pradžioje pasmerkiamas. Kiekvienos kartos kritikai kalba apie literatūros ir menų nuosmukį. Dažnai tikroji kūrėjų vertė išryškėja tik per kelis dešimtmečius po jų mirties.

Ir po Milašiaus mirties tik mažas jo gerbėjų būrelis dešimtimis kartų skaitė jo raštus, stengdamiesi įsijausti į juos ir intuityviai suvokti tai, ką pats kūrėjas buvo suvokęs savo nenuilstamų pastangų ir ypatingų savo sielos galių dėka. Prisiminkime, kad Baudelaire ir Mallarmé buvo kritikų peikiami. Milašiaus likimas buvo blogesnis: apie jį buvo tylima. Jei pavartysime pirmo dešimtmečio po Milašiaus mirties prancūzų literatūros veikalus, lengvai įsitikinsime, kad ši tyla buvo beveik visuotinė. René Jasinski, Paryžiaus Universiteto profesorius, savo dviejų tomų prancūzų literatūros istorijos veikale2 Milašiaus nepaminėjo, nors kitiems Milašiaus bendraamžinin-kams-poetams skyrė gana daug vietos: Francis Vielé-Griffin (1893-1937) puslapį, Gustave Kahn (1859-1936) pusantro puslapio. Taip pat Milašiaus nepaminėjo nei Ledesert'', nei Abry-Bernės-Creu-zet-Léger', nei Martino-Caillat", nei Kohler-Gui-san-Jaloux(i, paskyrę Henri de Régnier (1864-1936) nuo dviejų iki dešimties puslapių. Van Tieghem7 tepaminėjo Milašių tik vienu sakiniu (p. 587), nurodydamas jo eiliavimo formos "mollesse décadente", kaip jo nesėkmės priežastį. Toliau pamatysime, kiek toks tvirtinimas buvo klaidingas. To meto prancūzų literatūros istorikų tarpe retą Milašiui palankią išimtį sudarė Marcei Girard8, paskyręs Milašiui beveik visą puslapį ir pabrėžęs Milašiaus poemų "pulsuojančio ritmo" meniškumą.
Pavarčius panašius prancūzų literatūros istorijos veikalus išleistus trečiame dešimtmetyje
 
po Milašiaus mirties, susidaro gana skirtingas vaizdas. Guide littéraire de la France® nors trumpai, bet palankiai paminėjo Milašių. Taip pat Pierre Salomon10. Pierre de Boisdeffre11 daugelyje savo autoritetingo veikalo vietų ypatingai palankiai atsiliepė apie Milašių. Šiame veikale Milašius laikomas Patrice de La Tour du Pin ir Apollinaire pirmtaku (pp. 556 ir 562). Pagal de Boisdeffre, Milašius šiandien įtakingesnis negu Claudel ar Valéry, kurie "apsupti savo garbės sienų yra pasmerkti risti priešais save jų piramidės akmenis".12 Taip pat pagarbiai pristatė Milašių savo skaitytojams Majault-Nivat-Geronimi13, iškeldami keturis Milašiaus kūrybos tematikos aspektus: liepsnojančias jaunystės aistras, faus-tinę dramą, mistiškas psalmes ir mesianizmą. Majault-Nivat-Geronimi veikalą išleidusi Caster-man leidykla toliau leidžia kolektyvinį veikalą Littérature de notre temps: écrivains français. Šio veikalo antrame tome įdėtas Andrė Marissel straipsnis14, kuriame Milašius lyginamas su Nervai ir Rilke.

Anglijoje ir Amerikoje Milašius tebėra mažiau žinomas. Tiesa, Columbia Dictionary of modem European literature paskyrė Milašiui pusę puslapio ir gana teisingai jį apibūdino, bet prancūzų literatūros istorijos šiuose kraštuose leidžiamuose veikaluose Milašius vis dar pamirštamas. Nei L. Cazanian,15 nei P. E. Charvet16 savo stambiuose veikaluose Milašiaus nepaminėjo, nors abu skyrė vietos jo bendraamžininkams — Kahn, de Régnier ir Vielė-Griffin, kuriuos šiame rašinyje esame paėmę palyginimo pagrindu. Tačiau mažesnis jo populiarumas anglosaksuose nepakeičia bendro vaizdo Milašiaus kilimo į pasaulinius rašytojus.

Šiam įspūdžiui patikrinti šio rašinio autorė pervertė paskutinio dešimtmečio (1959-1968) Bibliographie de la France. Ten buvo rasti įrašyti paties Milašiaus raštų aštuoniolika tomų (įskaitant įvairias skirtingas laidas) ir apie Milašių šeši skirtingi veikalai, iš viso dvidešimts keturi tomai. Palyginimui buvo suskaičiuoti to paties bibliografinio šaltinio (Bibliographie de la France) tame pačiame laikotarpyje (1959-1968) nurodyti raštai Milašiaus bendraamžininkų — Kahn, de Régnier ir Vielé-Griffin, kurie, kaip matėme, jau prieš trisdešimt metų buvo literatūros kritikų bei istorikų pripažinti ir įvertinti. Tačiau per paskutinį dešimtmetį Gustave Kahn raštų ir jo kūrybą liečiančių veikalų Bibliographie de la France tepaminėjo tik du, Henri de Régnier dviejų veikalų po dvi skirtingas laidas ir Vielé-Griffin — tik vieną. Šie skaičiai vaizdžiai rodo, kaip susidomėjimas Milašium tolydžio intensyvėja, o tuo tarpu jo bendraamžininkų atminimas nyksta.

Nuolatos didėjantis susidomėjimas Milašiumi ir gilinimasis į jo kūrybą kyla iš jo tematikos gelmių, iš nepaliaujamų pastangų pažinti ar bent suvokti, pajusti galutinę Realybę anapus žmogaus protui prieinamo fizinio pasaulio. Šį susidomėjimą intensyvina gilus autoriaus nuoširdumas. Visa Milašiaus kūryba autobiografinė. Tai ištisinis liudijimas autoriaus pastangų tobulėti dvasiškai. Dvasinį tobulėjimą Milašius laikė vienintele tikrosios Realybės pažinimo priemone. Šį Milašiaus ir jo kūrybos bruožą išsamiai nagrinėja Jacques Buge savo disertacijoje Milosz en quête du divin.17 Žmogaus pastangos dvasiniai tobulėti visuomet buvo ir visuomet pasiliks patrauklios rinktinei skaitytojų grupei, kuriai Milašius savo raštus skyrė.

Milašiaus eiliavimas pirmųjų kritikų buvo laikomas laisvu eiliavimu, kokį tuo metu vartojo Gustave Kahn ir jo sekėjai. Kaip matėme, Van Tieghem Milašiaus eiliavimo formą laikė pagrindine pradinės Milašiaus nesėkmės priežastim. Vėliau, atidžiau įsiskaitę į Milašiaus kūrybą, kritikai pajuto kažkokį iš pradžių nepastebėtą nepaprastai malonų skambumą, pagrįstą nuolat kintančiu ritmu. Giliau Milašiaus eiliavimą panagrinėjęs, Jacques Buge priėjo išvados, kad Milašiaus nerimoto eiliavimo "laisvumas" iš tikrųjų nėra laisvumas, bet naujoviškumas, labai sudėtingas dėsningumas. "Tai labai didelis [poetikos] menas", pabrėžia Buge18. Sąmoningai kaitaliojamas Milašiaus eiliavimo ritmas grakščiai derinasi su eilėraščio tema, skaitytojui norimais perteikti vaizdais ir jausmais. Ritminių derinių kai kuriuose eilėraščiuose pasitaiko labai daug. Poemoj "La Charrette" Buge jų priskaičiavo virš trisdešimties.19

Y.-A. Favre, nagrinėjęs Milašiaus eiliavimą ir neseniai parašęs šiuo klausimu ilgoką studiją,20 pastebėjo Milašiaus eiliavimo panašumą į viduramžiais vartotą lotyniškos religinės poezijos formą, kurios pradininku yra buvęs Notker deSaint-Gall.21 Ritmingą Saint-Gall poetinę prozą Favre vadina liturgine ir įrodo, kaip nuostabiai ji atitinka didingas kosmines ir mistines Milašiaus temas. Favre neįtaria Milašiaus šią formą pasisavinus, bet mano, kad dvasinio būvio ir išgyvenimų panašumas pažadino šiuodu autorių pavartoti panašią poetinę formą, nors jie gyveno dešimties amžių atstume, be jokio tarpusavio ryšio. Pagal Favre, Milašiaus genialumas stipriausiai yra pasireiškęs įvedimu prancūzų poezijon liturginės eiliavimo formos, kuria parašytos Milašiaus Simfonijos.22

Milašiaus raštų formos pranašumas šiandien nebeginčijamas. Ne tik poetas-kritikas, bet ir eilinis skaitytojas, atidžiai įsiskaitęs į šio rašytojo kūrybą, pajunta šios kūrybos nuostabų, savitą muzikalumą, užburiančią, nenugalimą įtaigojimo jėgą, kurią Anne Richter taip gražiai apibūdino

pirmoje savo knygos apie Milašių dalyje, pavadintoje Prarastasis Rojus.23 Richter nagrinėja Milašiaus tematiką ir ypatingai pabrėžia jo "žiaurios ir šaltos kaip ledas" vaikystės įtaką į jo asmenybės tolimesnį augimą ir kūrybos raidą. Ši šalta vaikystė, susieta su senosios Lietuvos gamta, žėrinti vidinės saulės šviesa, laisva nuo laiko ir erdvės saitų, tampa jo nuolatinio ilgesio objektu ir neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu. Tiesa, bręstančios jaunystės maištavimai buvo kuriam laikui užtemdę praeities ilgesį, kuris tačiau greit sugrįžo su padidėjusia jėga ir nenugalimu patrauklumu.

Su Amoureuse Initiation Milašius atsiduria ant mistikos slenksčio, už kurio vystosi faustinė drama ir pagaliau — Realybės pažinimas. Lyrika užleidžia vietą didingoms mistinėms psalmėms. Pagaliau Milašius bando intuityvų pažinimą pagrįsti protiniais įrodymais, gal būt, tikėdamasis šiuo keliu lengviau prieiti prie platesnių skaitytojų sluoksnių. Atkreipdamas skaitytojų dėmesį į kai kurių savo minčių giminystę su Einšteino reliatyvumo teorija, Milašius, aišku, nekelia pirmenybės klausimo. Milašiaus intuicija ir Einšteino protavimas veikė nepriklausomai. Daugelis didelių idėjų buvo kolektyvinė kūryba. Jos tapo cusietos su vieno ar kito asmens vardu dėl kokio atsitiktinumo, to asmens veržlumo ar kitos ku-r;"s aolinkybės. Kieno mintyse pirmiausia pra-dėio rvškėti bendrojo reliatyvumo idėja, klausimas labai painus. Milašiaus idėjos šioj srity tiktai rarcdo, kad intuicija yra efektyvi priemonė ns vien protui neprieinamai Realybei, bet ir me-flš'aginio pasaulio dėsniams suvokti. Abi šias pa-Binimo priemones Milašius brangino, tačiau intuicini atidavė pirmenybę sakydamas, kad "protas tėra tik širdies palydovas" (Le cerveau n'est que le satellite du coeur)24

Kalbiškai grindžiami Milašiaus išvedžiojimai apie žydų iberišką kilmę ir panašią lietuvių giminystę su baskais ne visus įtikina. Tą patį tenka pasakyti ir apie šventraščio aiškinimus, kuriuos Andrė Blanchet vadina "kliedėjimu" (Dans son commentaire "confidentiel" de l'Apocalypse, il [Milosz] dėlire avec une sombre grandeur.")25

Nors Milašium susidomėjimas tolydžio didėja, tačiau netenka manyti, kad ateityje Milašius taps populiariausiu poetu. Jo poezijos rimtis, mistika, ieškojimas žmogaus protui neprieinamos galutinės Realybės skaitytojui stato sunkius reikalavimus, kuriuos patenkinti tegali ir ryžtasi tik labai ribotas skaitytojų skaičius. Milašiaus kūrybiniam genijui pajusti reikia išlavinto intelekto, tyros sielos ir didelių pastangų, taigi savybių, kuriomis nevisi esame likimo apdovanoti.

Milašius, gal būt, nusivylimo diktuojamas, skelbė, kad jo kūryba skirta tik skaitytojų elitui, tik jo dvasiniams vaikams "tolimoje ateityje". Ši ateitis atrodo nebe taip tolima, kaip Milašius galvojo. Kyla mintis, ar mes, lietuviai, esame pakankamai prisidėję prie šio rašytojo iškilimo. Reiktų daugiau pastangų supažindinti skaitančiąja pasaulio visuomenę su mūsų genialaus tautiečio asmenybe ir jo nuostabia kūryba. Šia prasme daug yra padaręs dr. S. A. Eačkis, rinkdamas medžiagą, platindamas ią taro asmenų e:cktin"ai tą medžiagą naudojančių, pats a-s-ie Milanu rašydamas ir įtaigodamas kitus rašyti. Svarbią pradžią Milašiui pažinti yra padaręs d". Jonas Grinius savo pirmąja disertacija apie Milašiaus asmenį ir kūrybą. Antanas Vaičiulaitis supažindino su Milašiumi mūsų skaitančiąja visuomenę savo puikiais Milašiaus kūrybos vertimais. Milašių pasirinko savo disertacijų tema Genovaitė Židonytė ir Aldona Šlepetytė. Keletas trumpesnių rašinių apie Milašių yra pasirodę mūsų periodikoje. Taigi mūsų tauta neliko kurčia savo didžiojo sūnaus kūrybai. Nežiūrint to, plačioj mūsų visuomenėj Milašius lig šiol pasilieka mažai žinomas, gal būt, gerbiamas, bet mažai suprastas. Reiktų šia kryptimi daugiau pastangų. Mūsų poetai, kurie jaučia su Milašiumi kūrybinės giminystės ryšį, minties ar formos atžvilgiu, gal būt, galėtų didesnę dalį Milašiaus poezijos atkurti lietuvių kalba ir išleisti vertimų rinkinį. Argi nebūtų gera, kad visuose mokykloms skirtuose lietuvių kalbos ar literatūros vadovėliuose pasirodytų Milašiaus poezijos ištraukos ir būtų iškeliami jo asmenybės ir kūrybos bruožai. Tik tuomet ir mūsų jaunimui Milašius taps žinomas kaip vienas iš talentingiausių mūsų tautos sūnų.

Milašiaus gilus lietuviškumas turėtų būti įtikinančiai pabrėžtas visuose apie Milašių rašiniuose, ypač tuose, kurie skiriami svetimtaučiams. Aldonos Šlepetytės disertacija šiuo atžvilgiu yra gausus medžiagos šaltinis. Jacques Buge Milašiaus lietuvybei ir Lietuvai skyrė 35 savo turiningos ir įdomios disertacijos puslapius, parašytus su giliu įkvėpimu ir nuodugniu klausimo pažinimu. Nesvyruodamas Buge teigia, kad "prancūzas savo protu, kultūra ir literatūrine išraiška, kartu prancūzas ir lietuvis savo širdimi, Milašius savo siela buvo lietuvis ir tiktai lietuvis."26 Toliau Buge tvirtina, kad "nėra Milašiaus raštuose teksto, kuriame rūpestinga analizė neapčiuoptų lietuviškų šaltinių."27

Tiesa, kad vis dar atsiranda Milašiaus aiškintojų, kurie jo asmenyje temato tiktai tarptautinį eruditą, tik pilką kosmopolitą. Tai reiškia, kad Milašiaus lietuviškumo gerai pagrįstas pabrėžimas nėra nustojęs aktualumo. Per ateinantį dešimtmetį turėtume išlyginti visus mūsų pastangų trūkumus šio mūsų didžiojo tautiečio atžvilgiu, kurio vardas primins ateityje kultūringam pasauliui ir Lietuvos vardą.
Žemiau duodama Milašiaus ir apie Milašių raštų bibliografija apima trečiąjį dešimtmetį po jo mirties (1959-1968). Ši bibliografija nėra visiškai pilna. Pilnai kritiškai bibliografijai sudaryti būtų reikėję daugiau laiko, negu buvo galima jo skirti šiam rašiniui paruošti. Pilną bibliografiją, kuri nuolatos gausėja, geriausia būtų rinkti sutelktomis jėgomis, surinktus duomenis centralizuojant Aidų redakcijoj ar kurioje kitoje vietoje. Šią bibliografiją renkant, reiktų kreipti ypatingą dėmesį į literatūrinius leidinius lietuvių, prancūzų, ispanų, portugalų, vokiečių ir anglų kalbomis.

I. Milašiaus arba apie Milašių raštų bibliografija 1959-1968 metais28
Milosz, O. V. de L. Choix de textes, présentés par Jacques Buge. Paris: Éditions André Silvaire, 1965.
—    "Cinq poèmes: Karomama; Grincement doux; Le vieux jour; Tous les morts sont ivres; Psaume de l'Étoile du matin", Nouvelles Littéraires, no. 1666, 6 août 1959.
—    Dix-sept lettres adressées à Armand Guibert. Paris: Guy Levis Mano, (1959?).
—    Maximes et pensées. Choix établi par Jean Bellemin-Noël. Paris: Éditions André Silvaire, 1967.
—    Miguel Manara, traduzione di Carlo Pąsserini Tosi. Brescia: Edizioni Morcelliana, 1962.
— Oeuvres complètes, I. Poésies, I: Le poème des décadences. Les sept solitudes. (Su Jacques Buge pastabomis ir paaiškinimais). Paris: Éditions André Silvaire, 1960.
—    Oeuvres complètes, II. Poésies, II. Les éléments. Autres poèmes. Symphonies. Nihumim. Andramandoni. La confession de Lemuel. Derniers poèmes. (Su Jacques Buge pastabomis ir paaiškinimais). Paris: Éditions André Silvaire, 1960.
— Oeuvres complètes, III. Théâtre I. Miguel Manara et Faust. Trad. fragmentaire. Paris: Éditions André Silvaire, (1959?).
—    Oeuvres complètes, IV. Théâtre II. Méphiboseth et scènes de Don Juan. Paris: Éditions André Silvaire, (1959?).
—    Oeuvres complètes, V. L'Amoureuse initiation. Paris: Éditions André Silvaire, 1959.
—    L'Amoureuse initiation. Préf. de Gilbert Sigaux. Coll. "Prix Rencontre", 8. Lausanne: Éditions Rencontre, 1962.
—    Oeuvres complètes, VI. Contes et fabliaux de la vieille Lithuanie. Paris: Éditions André Silvaire, 1959.
—    Oeuvres complètes, VII. Philosophie, I. Ars Magna, suivi de: Les Origines ibériques du peuple juif, L'Apocalypse de saint Jean déchiffrée, La clef de l'Apocalypse. Paris: Éditions André Silvaire, 1961, 1962.
—    Oeuvres complètes, VIII. Philosophie, II. Les Arcanes.
Paris: Éditions André Silvaire, (1959?). ■— Oeuvres complètes, IX. Contes lithuaniens de ma Mère l'Oye, suivis de Dainos et de Les Origines de la Nation lithuanienne. Paris: Éditions André Silvaire, 1963.
—    Contes lithuaniens de ma Mère L'Oye. 111. par A. Mon-cys. Coll. "Jeunesse d'aujourd'hui". Paris: Éditions André Silvaire, 1963.
—    Oeuvres complètes, X. Chefs-d'oeuvre lyriques du Nord, Angleterre-Allemagne. Texte revu, références établies par Jean Bellemin-Noël. Paris: Éditions André Silvaire, 1968.
—    Poèmes. Choix. Paris: Éditions André Silvaire, 1958, 1959.
—    Textes inédits de O. V. de L. MMosz, suivis de lettres inédites de Paul Valéry, Antoine Bourdelle, André Su-arés, Jules Supervielle. Paris: Éditions André Silvaire, 1959, 1960.
—    Trois Symphonies — Drei Symphonien, übersetzt von Walter Eckstein. Erlenbach-Zürich: Daphnis-Verlag, 1966.


II. Svarbesnieji raštai apie Milašių (1959-1968):
Al: "Milašius prancūzuose", Aidai, 1969 - Kovas, Nr. 3, 134-136.
Association "Les Amis de Milosz", Cahier no. 1. Paris: Éditions André Silvaire, 1967.
Bačkis, S. A. "Milosz, précurseur de l'idée européenne", Bulletin de L'Académie Internationale des Sciences et des Lettres, no. 4, juin 1960.
Bellemin-Noël, Jean. "Milosz et Dante: La Divina Corn-media et les noms des personnages de L'Amoureuse Initiation", Studi Francesi, anno VI, fasc. III, sett.-dic. 1962, 496-501.
Bellemin-Noel, Jean. "Milosz, lecteur de Swedenborg", Revue des Sciences Humaines, n. s., fasc. 116, octobre-décembre 1964, 521-562.
Bellemin-Noël, Jean: "Douze lettres Inédites de Milosz à Roland Boris", Revue d'Histoire Littéraire de la France, 67e année, no. 3, (juillet-sept,   1967), 617-621.
Buge, Jacques: Milosz en quête du divin. Paris: Librairie A.-G. Nizet, 1963.
Buge, Jacques: "La présence de la Lithuanie dans l'Oeuvre de Milosz", Bulletin de L'Académie Internationale des Sciences et des Lettres, no. 4, juin 1960.
Buge, Jacques: Milosz. Coll. Connaissez-vous? Choix de textes présentés par Jacques Buge. Paris: Éditions André Silvaire, 1965.
Castiglione, Luigi: "La Luminosa Ascesa di L. Milosz", L'Osservatore Romano, 28 Marzo 1965, 3.
Decreus, Juliette: "Dynamisme et bergsonisme dans L'Amoureuse Initiation de O. V. de Milosz", Le Bayou (Houston, Texas), no. 78, été 1959, 366-371.
Favre, Yves-Alain: "La poésie des Symphonies de Milosz", Revue des sciences humaines, n.s., fasc. 133, janvier-mars 1969, 117-127.
Garnier, Pierre: "Milosz au coeur de notre temps", Critique, avril 1959, 305-318.
Godoy, Armand: Milosz, le poète de l'Amour. Paris: Éditions André Silvaire, 1960, 1961.
Grinius, Dr. J.: "Milašiaus kūryba", Aidai, 1959-Gruodis, No. 10, 432-438.
Grinius, Dr. J.: "Milašius, Oskaras Vladislovas (O.V. de Lubicz-Milosz)", Lietuvių Enciklopedija. TomasXVTII, 456-459. Boston: Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, 1959.
Grinius, Dr. Kazys: "Atsiminimai apie Milašių", Aidai,
1967-Gegužis, Nr. 5, 213-214. Guise, Stanley: La sensibilité ésotérique de Milosz. Thèse
Univ. Paris. Lettres. 1964. 276 f., dactylographié. "Hommage à Milosz", Le Monde, no. 6956, 26 mai 1967, 12.
Lacôte, René: "La poésie de Milosz", Lettres Françaises, no. 833, 14-20 juillet 1960.
Lebois, André: L'Oeuvre de Milosz. Paris: Éditions De-noël, 1960. Kitas leidimas—Blainville-sur-Mer: L'Amitié par le livre, 1960.
Lebois, André: "L'Amoureuse Initiation de Milosz", Le Bayou, no. 78, été 1959. Pp. 356-365.
Lebois, André: "Les Poèmes de Milosz", Annales de la Faculté des Lettres de Toulouse. Littérature VII. Année VIII, fasc. 1, février 1959. Pp. 11-46.
Marissel, André: "O. V. de L. Milosz", Littérature de notre temps: écrivains français. Recueil II. Tournai (Belgique) : Casterman, 1967. Pp. 149-152.
O. V. de L. Milosz (1877-1939). Collection Les Lettres. Paris: Éditions André Silvaire, 1959.
"Milosz et nous", Le Thyrse. No. spécial, mars-avril 1964. (Virš dvidešimties autorių straipsniai apie Milašių ir jo kūrybą užima 65 šio specialaus numerio puslapius).
Miomandre, Francis de: "France et Lituanie", Les Nouvelles Littéraires, 26 mars 1959.
"Milosz ou la transmutation de l'enfance", Poésie Vivante, Genève, nos. 17-18, février-mars 1966. (No. spécial).
Richter, Anne: Milosz. Collection Classiques du XXe siècle. (72). Paris: Éditions Universitaires, 1965.
Rousselot, Jean: "La mort d'un ange. Milosz vingt-cinq ans après", Les Nouvelles Littéraires, 42e année, no. 1904, 27 février 1964, 3.
Šlepetys, Aldona: La Lithuanie dans l'oeuvre de O. V. de
L. Milosz. (New York Universiteto Ph.D. disertacija).
Ann Arbor, Mich.: University Microfilms, Inc., 1961
(Order No. Mic 61-2615).    -
Staknys, Alina: "Dithuanian Poet Writing in French", Lituanus, June 1959, 50-54.
Vebra, Geneviève: "O. V. de L. Milosz (1877-1939)", The Baltic Review, no. 16, April 1359, 17-24.
Vinot, Maurice: "Texte commenté: O. V. de Lubicz-Milosz, Karomama / Les sept solitudes, 1906/", Les Humanités (Classes de lettres. Sections modernes), juin 1964, 4-9.

III. Svarbesnieji leidiniai, kurių dalis skirta Milašiaus kūrybai arba jos kritikai (1959-1968)
"Amour, qui es-tu ?", L'Anneau d'Or, nos 129-130, mai-août 1966.
Antología Poética, versión castellana de Lysandro Z. D. Galtier. Buenos Aires: Compañía General Fabril Edi-toria, 1959.
Bachelard, Gaston: "Corners", Art and Literature, no. 1, March 1964, 56-66. (Translated from the French by Maria Jolas).
Barney, Natalie C, Souvenirs indiscrets. Paris: Flammarion, 1960. ("Le Grand Milosz": pp. 211-218).
Bauer, Gérard: Chroniques III (1965-1967) et quelques proses. Paris: Gallimard, 1967.
Bernard, Mad: Le livre de la souffrance et de l'espoir. Paris: Éd. Fleurus, 1962.
Bernard, Suzanne: Le poème en prose de Baudelaire jusqu'à nos jours. Paris: Librairie Nizet, 1959.
Blanchet, André: La littérature et le spirituel. Tome II. La Nuit de feu. Aubier: Éditions Montaigne, 1960. ("Le Destin bizarre du grand Milosz", pp. 265-286).
Buge, Jacques: "N'oubliez pas les Poètes", Planète, no. 6, septembre-octobre 1962.
Burucoa, Christiane: D'Autres horribles travailleurs. Millau (Aveyron) : Éditions de Beffroi, 1966.
Centre régional de documentation pédagogique. Toulouse. Milosz, 1877-1939; Apollinaire, 1880-1918. Exposition
1967, 30 novembre-29 décembre. (Multigraphié).
Décaudin, Michel: La Crise des valeurs symbolistes. Vingt ans de poésie française, 1895-1914. Toulouse: Edouard Privat, 1960.
Doyon, René-Louis: "Ombres et portraits", Les Livrets du Mandarin, Vie série, no. 3, janvier 1960.
Fontaine, Anne: Armand Godoy. Paris: Bernard Grasset, 1959. (Milosz: pp. 166-176).
Guibert, Armand: "Poètes et poésies", Two Cities, no. 6, été 1961, 81-84.
"Hommage à Saint-Pol-Roux", numéro spécial de L'Essai (Liège, Belgique), 6e année, no. 32, février-mars 1965.
Kavaliūnas, Vacys: "O. V. Milašius ir V. Krėvė", Dirva, 22 : 5, kovo 19, 1969.
Majault, Joseph; Jean Maurice et Charles Geronimi: Littérature de notre temps: étude générale sur la littérature française du XXe siècle. 2. éd. rev. et mise à jour. Tournai (Belgique) : Casterman, 1967.
Merget, Robert: "Godoy et Milosz", La Revue Nationale, 36e année, No. 364, mai 1964.
Poesie, französisch-deutsch. Übertragung und Nachwort von Friedhelm Kemp. Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 1963.
Rio, Emilio del, S.I.: Antología de la Poesía Católica del siglo XX. Madrid: A. Vassallo editor, 1964. (Oraciurus I-n, pp. 321-326).
Von Baudelaire bis Saint-John Perse. Französische Gedichte und deutsche Prosübertragungen. AusgewUhlt von Mayotte Bollack, übersetzt von Bernhard Böschcn-stein und Jean Bollack. Frankfurt am Main: Flacher Bücherei KG, 1962. (Milosz: pp. 100-109).
Weber-Perret, Myriam: Explorations (Barbey d'Auber-villy, G. de Nerxal, Milosz). Genève : Éditions Romandes, 1965.

1    "Cantique de la connaissance": O. V. de L. Milosz, Poèmes. Fribourg: Egloff, 1944, p. 126.
2    René Jasinski, Histoire de la littérature française. Paris: Boivin et Cie, 1947. Du tomai.
s R. P. L. Ledésert et D. M. Ledésert, Histoire de la littérature française des origines à l'époque contemporaine. . . London: E. Arnold, 1946-1947. Du tomai.
4 E. Abry, J. Bernés, P. Creuzet et J. Léger, Les grands écrivains de France illustrés. Paris: Henri Didier, 1940.
s P. Martino et J. Caillât, Littérature française. Paris: Masson et Cie, 1946.
6 Pierre Kohler, Gilbert Guisan et Edmond Jaloux, Histoire de la littérature française. Lausanne: Librairie Payot, 1949. Trys tomai.
T Philippe Van Tieghem, Histoire de la littérature française. Paris: Librairie Arthème Fayard, 1949.
s Marcel Girard, Guide illustré de la littérature française moderne. Paris: Pierre Seghers, éd., 1949.
» Guide littéraire de la France (dešimties autorių kolektyvo veikalas). Paris: Librairie Hachette, 1964.
10    Pierre Salomon, Précis d'histoire de la littérature française. Paris: Masson et Cie, 1964.
11    Pierre de Boisdeffre, Une histoire vivante de la littérature d'aujourd'hui, 1939-1964. Couronné par l'Académie Française (Prix Narcisse Michaud 1958). Paris: Librairie Académique Perrin, 1964.
12    Pierre de Boisdeffre, op. cit., p. 556.
13    Joseph Majault, Jean Maurice Nivat et Charles Geronimi, Littérature de notre temps: étude générale sur la littérature française du XXe siècle. 2. éd. rev. et mise à jour. Tournai (Belgique) : Casterman, 1967. P. 185.
14 Andre Marisel, "O.V. de L. Milosz", Litterature de notre temps: écrivains français. Recueil n. Tournai (Belgique): Casterman, 1967. Pp. 149-152.
15 L. Cazanian, A History of French Literature. Oxford: At the Clarendon Press, 1959.
16 P. E. Charvet, A Literary History of France. Vol. 5. The 19th and 20th centuries: 1870 - 1940. New York: Barnes & Noble, 1967.
17 Jacques Buge, Milosz en quête du divin. Thèse pour le Doctorat d'Université présentée à la Faculté des Lettres de l'Université de Paris. Paris: Librairie Nizet, 1963.
18 "C'est du très grand art, et nous ne sommes pas accoutumés à ce déséquilibre dans l'équilibre le plus rigoureux, à cette subtilité dans la puissance . .." Jacques Buge, op. cit., p. 249.
19 Ibid.
20    Yves-Alain Favre, "La poésie des symphonies de
Milosz", Revue des sciences humaines, n.s., fasc. 133, jan-
vier-mars 1969, pp. 117-127.
21    Ibid., p. 126.
22    Ibid., p. 127.

23    Anne Richter, Milosz, Collection Classiques du XXe siècle. Paris: Editios Universitaires, 1965.
24    Ars Magna. Éditions Alice Sauerwein. Paris: Les presses universitaires de France, 1924. P. 73.
25    André Blanchet, La littérature et le spirituel. II. La nuit de feu. Paris: Éditions Montaigne, 1960. P. 285.
20 Jacques Buge, op. cit., p. 15.
27    ibid., p. 17.
28    Milašiaus ir apie Milašių ankstyvesnę gana rūpestingai surinktą bibliografiją galima rasti Bibliographie des auteurs modernes de langue française (1801-1962), par Hector Talvart et Joseph Place, continuée par Georges Place. Tome XV. Paris: Éditions de la Chronique des Lettres Françaises, 1963. Pp. 153-188.

O. V. Milašiaus antkapio įrašas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai