Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MIŠRIŲ ŠEIMŲ "TIKROVĖ" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
Kai prieš devyneris metus rymojau prie "Tautos ir tautinės ištikimybės" rankraščio, palikau neliestus du klausimus. Įžvalgesnieji vertintojai tuoj pat knygoje pastebėjo šią "spragą". Nebuvau šių klausimų pamiršęs ta prasme, kad jie nebūtų mintin atėję. Tik tada jie atrodė turį tokius savaime aiškius atsakymus, kad tiesiog nėra ko pasakyti, ko lygiai visi nežinotų ir nesuprastų. Todėl ir buvau tada nusprendęs šių klausimų neliesti — prileidau, kad atsakymai į juos yra akivaizdūs ir dėl to nereikalingi atskiro svarstymo.
Tai savų parapijų ir mišrių vedybų klausimai.

Aiški savo laiku atrodė ir savų parapijų svarba ir mišrių vedybų žala, norint svetimoj aplinkoj nenutausti. Ir vis dėlto laiko būvyje "suproblematiškėjo" ir tai, kas anksčiau buvo savaime aišku. Ankstesnis "savaime aiškumas" drumsčiasi, ir abu šie klausimai iš tikrųjų virsta klausimais, į kuriuos atsakymas nebėra vienaprasmiškai akivaizdus.
Pirmuoju — savų parapijų — klausimu teks noromis nenoromis prisiruošti atviram pasisakymui (klausimas — ne teoriškai painus, o tik faktiškai jautrus). O šį kartą, besibaigiant tiems metams, kuriuos pavadinome lietuviškos šeimos metais, kaip tik yra proga pažvelgti į mišrių šeimų klausimą.


Mišrių vedybų klausimui "suproblematiškėjant"

Dvejopa paskata buvo jau anksčiau nukreipusi dėmesį Į šį klausimą. Pirmoji paskata atėjo iš tų, kuriems mišrių šeimų klausimas tiesiogiai rūpi, būtent — iš jaunimo. Studentų ateitininkų sąjungos buvęs pirmininkas Eimutis Radžius savo metu "Gaudeamus" biuletenyje kėlė reikalą teikti jaunimui ateitininkiškuosius principus ne abstrakčiai, o konkrečiose aplinkybėse: "Mums turi būti aiškinamas katalikiškumas Vatikano II suvažiavimo šviesoje, tautiškumas — išeivijos sąlygose . . .", o šelmiškumas — "mišrumo realybėje". Pastaruoju apibrėžimu pasinaudoju ir šio straipsnio antraštei. Tik imu į kabutes tikrovės žodį dėl to, kad lietuviškuoju atžvilgiu vadinamosios mišrios šeimos paprastai iš tikro nėra mišrios šeimos, nes jos iš viso stokoja lietuviškumo. Paradoksiškai tariant, tai ir sudaro rūpestį, kad (kiek apskritai mišrios vedybos yra sunkiai išvengiamos) bent turėtume tikrai mišrias, o ne lietuviškąją pusę visiškai paneigusias šeimas.

Antrąjį akstiną šiuo klausimu susidomėti sudarė pats faktinis jo suaktualėjimas. Tai buvo viename laikraščio numeryje kukliai paskelbtos trys žinutės, kad toj pačioj kolonijoj paeiliui savaitgaliais ištekėjo Birutė, Rūta ir Živilė, radusios savo gyvenimo draugus John, George ir Kenneth. Žinutė buvo iš tautiškai itin stiprios kolonijos, ir joj figūravusios visos trys pavardės buvo iš tautiškai sąmoningų šeimų, žinomų savo vienokia ar kitokia lietuviška veikla ne tik vietinėj kolonijoj, bet ir visoj mūsų išeivinėj bendruomenėj. Taigi, ir be jokių laikraščio komentarų buvo aiški šių žinučių skaudi tiesa: mišrių šeimų "tikrovė" masiškai užplūsta mūsų jaunimą, ir oazių nesudaro nė tautiškai sąmoningosios šeimos. Juk, aišku, kad jei tėvai kituose žadina lietuviškąjį tautinį susipratimą, tai jį ir savo vaikuose diegė. Ir vis dėlto. . .

Gal būt, cituotasis Birutės, Rūtos ir Živilės atvejis tik išskirtinai sukoncentravo mišrių vedybų masinį antplūdį. Tačiau, nėra abejonės, kad tas pats dedasi ir visose kitose mūsų kolonijose. Iš Kanados ypač į akis krinta Montrealis, iš kur ne kartą tame pačiame laikraščio numeryje buvo galima rasti 3-4 mišrias vedybas ir tik vienas nemišrias ar net — nė vienų! Panašiai reikalas klostosi visose mažesnėse kolonijose. Jų padėtį iliustruoja Wellando lietuvių bendruomenė. Prieš akis laikraštinė iškarpa su žinute iš LB vietinės apylinkės pirmininko pranešimo, kad toj apylinkėj iš 10 lietuvaičių ištekėjo už nelietuvių net 8!

Ne kitaip ir kituose kraštuose. Iš Australijos neseniai "Dirva" paskelbė tokių duomenų. Adelaidėj 1967-68 lygiai sukurta lietuviškų ir mišrių šeimų — po 7 (svetimtaučius pasirinko 5 lietuvaitės ir 2 lietuviai vyrai). Melbourne tuo pačiu laiku iš 10 santuokų buvo 6 lietuviškos ir 4 mišrios. O iš mažųjų kolonijų Brisbanėj jau šiuo metu apskritai iš 102 šeimų grynai lietuviškų tėra 52, atseit, vos viršija mišriąsias (gal jau ir nebeviršija, nes neseniai pastebėjau iš tos kolonijos žinutes apie naujas mišrias vedybas).

Lygiai —ir dar prasčiau — dedasi Pietų Amerikos lietuviškose kolonijose, kur vyrauja senoji emigracija, ar Europoj, kur lietuviškosios kolonijos yra negausios ir, be to, išsisklaidžiusios.

Kaip apskritai stokojame tikslios statistikos apie mūsų išeivinę bendruomenę, taip neturime tikslių duomenų ir apie tai, kokia kreive vyksta mišrių vedybų spartėjimas. Betgi ir be tikslios statistikos pakankamai aišku, kad mišrių vedybų spartėjimas virsta "epidemija", kaip buvo "Naujienose" aliarmuota iš Australijos.
"Epidemijos" ar kuriuo kitu vardu pavadintas mišrių vedybų spartėjimas yra neginčijamas, kai ir naujoji emigracija laiko būvyje pa-senėjo. Ir šis procesas lygiai visą mūsų jaunimą liečia. Todėl netiesų ir stačiai demagogiška šį klausimą sroviškai kelti. (Turiu mintyje "Dirvos" ir "Naujienų" Australijos bendradarbius, kurie kone tapačiuose straipsniuose susirūpinimą mišriomis vedybomis pavertė užsipuolimu ant lietuvių kunigų. "Naujienų" bendradarbis tiesiog taip porino ir kaltino: "Čikagoje kai kurie lietuviai kunigai sugalvojo suamerikoninti lietuviškas kapines, o Australijoje katalikiškas laikraštis ir kai kurie lietuviai kapelionai, atrodo, užsimojo kuo plačiausiu mastu palaidoti lietuvybę . . . Mes pykstame, kad lenkų kunigai sulenkino ištisus lietuvių plotus, bet ką galime pasakyti, kad lietuviai kunigai Australijoje taip džiaugsmingai prisideda prie lietuvybės laidotuvių, propaguodami mišrias vedybas").

Pasaulio "lietuvinimas" ar mūsų pačių "pasaulėjimas"?

Sakoma, kad kas dažnėja, tas ir "norma-lėja" (pradedama normaliu dalyku laikyti). Kai mūsų pačių (o kieno gi kito?) vaikai pradeda mišriai vestis, savaime apsiprantame su šiuo mišrių vedybų vykdomu mūsų "pasaulinimu" — veržimusi į naujas įvairias tautas.

Šitoks pasaulio "lietuvinimas" natūraliai vyksta dviem kryptimis — vyriškąja ir moteriškąja. Mūsų lietuviškieji bijūnėliai parveda marčiomis viso pasaulio gražuoles (nesgi visos nuotakos — "patrauklios", kaip standartiškai įprasta reklamuotis amerikiečių vedybiniuose skelbimuose). Šiaurės Amerikoje mūsų vyrai nukariauja įvairiausių tautybių amerikietes ar kanadietes, o Australijoj — tokias pat australes. Pietų Amerikoj laimimos įvairaus ispaniško pamušalo argentinietės ar brazilės, kolumbie-tės ar venecuelietės. Gi Europoj pasigrobiama grynų (ar šiek tiek slaviškai pramieštų) vokiečių ar prancūzių. Tik kadangi jos visos per vedybas gauna mūsų Vytautų, Kęstučių, Gediminų, Algiu ir kitas lietuviškas pavardes, tai šie pasaulio nukariavimai lieka lyg slaptoj ir nuo mūsų, ir nuo kitų. Kas gi iš šalies žinos, kad Gedimino ar Vytauto sūnų motina anglosaksų kraštuose yra Brown ar White, Pietų Amerikoj — Lopez ar Oliveira, Vokietijoj — Schmitt ar Müller, etc., etc. Plati ir vis platėja ši lietuviškoji ekspansija!

Nuo vyrų neatsilieka ir mūsų moterys. Gal būt, jos su dar didesne energija pasaulį "lietuvina". Visuose kraštuose mūsų lelijėlėms sekasi sugundyti vyrus, kokių rasių jie kur bebūtų. Ir kadangi su vyrais jos laimi ir naujas pavardes, tai galime sakyti, kad turime tiesiog akivaizdžiai dokumentuojamą mūsų išsiveržimą į pasaulį. Vis sparčiau daromės "pluralistine" bendruomene, atspindinčia vis platesnį pasaulį. Anglosaksų kraštuose mūsų išeivinė bendruomenė praturtėja angliškomis pavardėmis, Pietų Amerikoje — ispaniškomis ar portugališkomis, Europoj — vėl kitomis. Kur esame gausesni, viskas labiau prasimiešia. Bet kur mūsų maža, ten iš pirmo žvilgsnio matosi, kiek toli jau "pažengta". Sakysime, perversdami Prancūzijos LB biuletenį, randame jį mirgėte mirgantį tokiomis pavardėmis, kaip Bisson, Bony, Clėment, Dheilly, Jardel, Joligard, Lėger, Ma-torė, Pagnier, Peruche etc. Žinoma, egzotiškai nuskamba kai kurios lietuviško vardo "santuokos" su prancūziška ir angliška pavarde — Eglė Jardel ar Milda Texidor, Danutė Doherty ar Rūta Gembir, Živilė Tuskes ar Birutė Flynn.

Juokaujamai kalbėjome apie šį pasaulio "lietuvinimą" dėl to, kad nepradėtume per daug emociškai kalbėti. Deja, mišrių vedybų vykdomasis pasaulio "lietuvinimas" iš tikro tėra mūsų pačių "pasaulėjimas" — įvairiuose pasaulio kraštuose paprastas tirpimas. Daugumoj (ir būtent tokioj didelėj daugumoj, jog tiesiog galima sakyti, kad kone visuotinai) atvejų mišrios sutuoktuvės tautiniu atžvilgiu yra lyg laidotuvės. Išimčių tiek reta, kad, kaip sakoma, jos tik patvirtina taisyklę: sukūrusieji mišrias šeimas paprastai iš mūsų tarpo nebepasiekiamai dingsta.

Mišrios vedybos mūsų išeivinę bendruomenę veda mirtin. Šis faktas yra tiek aiškus ir drauge tiek skaudus, kad arba stačiai bijomės apskritai kelti mišrių vedybų klausimą, arba jį keliame tik emociškai, priekaištaudamiesi ar gindamiesi. Betgi klausimo sprendimo nereiškia nei bėgimas nuo šio klausimo, nei dėl jo jaudinimasis.

Reikia mišrių vedybų klausimą kelti, nes tai gyvybiškai svarbus klausimas, rūpinantis mūsų ateitimi. Apsipratimas su vis dažnėjančio-mis mišriomis vedybomis būtų ir yra tik tylus sutikimas, kad jau nebegalima nieko padaryti. Toks fatalizmas visada yra defetizmas: kai tikima, jog "nebegalima nieko padaryti", tai nieko ir nesiimama daryti. Iš tikrųjų, pasyvumu niekur nieko nelaimima. Priešingai. Apsipratus su mišriomis vedybomis, nejučiomis pereinama ir į jų besąlyginį aprobavimą. Anksčiau, kol dar nebuvo apsiprasta, mišrios santuokos buvo tyliai atšvenčiamos, nei didelių puotų keliant, nei veržiantis viešumoj garsintis. Dabar jau ima spaudoj rodytis kone entuziastiški aprašymai ir tokių mišrių vedybų, kuriose nesimato pagrindo jokiam entuziazmui. Kai tokios vedybos garsinamos su visais įprastiniais superlatyvais, jos ne tik aprobuojamos, bet ir propaguojamos. Nėra kalbos, kad mūsų spaudoj ne vieta mišrių vedybų propagavimui.

Emocinės reakcijos — piktinimasis ir "supratimo" reikalavimas

Mišrių vedybų dažnėjimas negali nekelti rūpesčio, todėl reikia šį klausimą dažniau judinti. Bet tik emocinis klausimo kėlimas yra bergždžias, nes jis neišvengiamai lieka tik negatyvus. Tai matome ir dabartiniame tėvų ir vaikų, vyresniųjų ir jaunesniųjų emociniame išsiskyrime. Kai vyresniuosius piktina jaunesniųjų abejingumas šiuo klausimu, tai jaunesniuosius savo ruožtu piktina vyresniųjų piktinimasis.

Užuot gilinus susipratimą, tokiu tarpusavio pik-tinimusi gilinamas tik nesusipratimas.

Savo šeimas sukūrę dar Lietuvoje (ar ir svetur, bet dar joj subrendę), vyresnieji miš rių vedybų klausimą paprastai išsemia besąlyginiu jų pasmerkimu, piktindamiesi tais, kurie lyg nemato tokių vedybų tautinės žalos. Juk, ar neaišku, kad mišrios vedybos ne ugdo, o tirpdo mūsų lietuviškąją bendruomenę? Todėl jie ir nesupranta, kokiu būdu mūsų patriotiškai auklėtas jaunimas taip lengva širdimi imasi mišrių šeimų kūrimo. Jei taip dedasi, tai ar ne kalti ir tų jaunuolių tėvai, kad neįdiegė savo vaikuose atsparos mišrių vedybų pagundai? Tuo būdu piktinimasis bekuriančiaisiais mišrias šeimas perkeliamas ir jų tėvams.

Žinoma, bepigu taip piktintis tiems, kurių vaikai dar spėjo sukurti lietuviškas šeimas, ar šiuo atžvilgiu būti neatlaidžiais patriotais tiems, kurie iš viso neturi vaikų. Bet tie, kurių vaikai dar auga, noromis nenoromis turi būti atsargesni. Tai ir santūrina bendrą vyresniųjų pikti-nimąsi mišriomis vedybomis.

Kad mišrios vedybos ne ugdo, o tirpdo mūsų išeivinę bendruomenę, visiems lygiai aišku. Galime iš tikro apgailestauti, kad, svetur gyvenant, sunku jų išvengti. Bet ko galima pasiekti piktinimusi? Kai nuo mišrių vedybų apgailestavimo nueinama ligi piktinimosi, tai faktiškai jų pasmerkimas perkeliamas ir patiems žmonėms. Ta ir yra emocinio klausimij, kėlimo ne-lemtis, kad ne patys dalykai svarstomi, o žmonės puolami. O kas gi puolamas nesigina?! Į piktinimąsi savo ruožtu atsakoma piktinimusi dėl piktinimosi. Tuo būdu, užuot patį klausimą vispusiškiau ir dalykiškiau apsvarsčius ir išsiaiškinus, tik tuščiai susierzinama, įsiaistri-nama ir vieni prieš antrus nusiteikiama. Todėl ir pasiekiama greičiau ne susipratimo, o susipykimo.

Pirmiausia, be abejo, visiškai neteisu už vaikus kaltinti tėvus daugiau, negu yra pagrindo. Tėvai atsakingi už vaikus tik tol, kol šie subręsta patys už save atsakyti. Pagal tai iš tikro tik tėvų yra kaltė, kad vaikai neišmokomi jų kalbos, neleidžiami į lituanistines mokyklas, neįjungiami į lietuviškas jaunimo organizacijas. Kas stokos šitokio lietuviško auklėjimo, tikrai abejingai žvelgs ir į tai, kokią šeimą kurti. Tačiau pakankamai žinome, kad ir lietuviškai li-auklėti jaunuoliai sukuria mišrias šeimas. Siuo atveju nėra ko kaltinti tėvų, nes tai nebe jų valioj vienaip ar antraip nulemti. Lietuviškai sąmoningiesiems tėvams, dėjusiems visas pastangas savo vaikams įdiegti lietuvišką nusistatymą, tai yra skaudus smūgis. Bet paprastai ir mažiau sąmoningieji tėvai mieliau norėtų sulaukti vaikaičių lietuviškose šeimose. Tik patys lengvabūdžiai nieko nepergyvena, sulaukdami svetimtaučių marčių ar žentų, o jei vis vien šiek tiek nejaukiai jaučiasi, tai savo nejaukumą dengia didžiavimusi, j kokią kilmingą, i-takingą ar turtingą šeimą jų sūnus ar duktė į-ėjo. Šiaip ar taip, iš šalies nėra ko teisti tėvus už vaikų vienokį ar kitokį savo šeimos sukūrimą. Gi jei kurie tėvai bus buvę patys kuo nors kalti, tai jie patys tai ir jaus, nors ir nenorėdami kitiems to parodyti.

Savo ruožtu vargu ar teisu sumariškai piktintis ir pačiais "kaltininkais" (mišrias šeimas kuriančiaisiais). Prieš įprastinį mišrių vedybų klausimo traktavimą jaunesnieji pagrįstai protestuoja. Jų balsai spaudoje įsakmiai reikalavo, kad šis klausimas būtų keliamas ne su smerkiančiu piktinimusi, o su įsijaučiančiu supratimu.

Iš tikrųjų, tiems, kuriuos pačius šis klausimas tiesiogiai liečia, padėtis nėra tokia paprasta, kaip iš šalies atrodo. Nepakanka, kad savoj ar apylinkinėse kolonijose apylygiai būtų ir merginų, ir vyrų. Paprastoji paklausa - pasiūla čia negalioja. Renkamasi ne bet kuris (bet kuri), o vienintelis (vienintelė) iš visų. Ir būtent, paradoksiškai tariant, renkamasi jan pasirinkus. Tai dėl to, kad vedamasi iš meilės, o meilė nužengia, iškyla ar kaip kitaip ateina nenumatytai, staigiai, bet užtat "imperatyviai", "nepasipriešinamai" (bent tol, kol ji išblėsta). Net būtų galima sakyti, kad ne pats žmogus mylėdamas sprendžia, ką rinktis, bet meilė apsprendžia jo rinkimąsi, sakytume, už jį renkasi. Dėl to meilės vykdomasis vedybinis rinkimasis yra pats asmeniškiausias apsisprendimas. Tai pats asmeniškiausias rinkimasis ir dėl to, kad renkamasi žmogų, kuris visam gyvenimui bus iš visų artimiausias ir intymiausias, lyg savo paties antroji pusė. Jiems dviem teks drauge gyventi ir viskuo (laime ir nelaimėmis) dalytis, o ne tėvams, draugams, bendruomenei. Todėl tai ir yra vienas tų atvejų, kuriais bendruomenė turi nusilenkti asmeniui. Nors ir kiek tautiniu atžvilgiu mišrios vedybos gali būti nepageidaujamos, morališkai nėra pagrindo jų laikyti kažkuo nedoru. Moralinis požiūris čia peržengia tautinius motyvus. Todėl ir darosi neteisus toks mišriomis vedybomis piktinimasis, lyg būtų pasmerkiamas koks nors moralinis nusižengimas.

Betgi, antra vertus, nors jaunieji yra teisūs, reikalaudami mišrių vedybų klausimą svarstyti ne su beatodairiniu piktinimusi, o su įsijaučiančiu supratimu, tačiau taip pat nebūtų teisu "įsijaučiančiu supratimu" laikyti tik besąlyginį mišrių vedybų aprobavimą. Nors mišrios vedybos ir neslepia savyje jokio moralinio nusižengimo, tai dar nereiškia, kad aplamai šį klausimą galima "iš darbotvarkės išimti". Tautiniai motyvai nėra bereikšmiai ir be pagrindo net ir šiuo asmenišku atveju. Nors vedybinis rinkimasis ir yra pats asmeniškiausias apsisprendimas, vis vien jis savyje slepia ir bendruomeninių (konkrečiai tariant, tautinių) implikacijų. Tai ir nedera jų nepaisyti, svarstant tokį svarbų gyvenimo žingsnį, kaip šeimos sukūrimas. Nors ne protu įsimylima, bet galutinis sprendimas sukurti šeimą turi būti ir su protu pasveriamas: kuriamos šeimos laimė priklausys ir nuo to, kiek sklandžiai bus išlaikomi natūralūs bendruomeniniai ryšiai.

Iš pradžių tai gali atrodyti nesvarbu. Tačiau vėliau (deja, per vėlai!) paaiškėja, kad bendruomeniniai ryšiai yra svarbūs ir pačiai šeimai, nes ir sukūrus šeimą, liekama gyventi žmonėse. Visiškai nepaisyti bendruomeninio aspekto šeimos kūrime ir tik piktintis, kam norima iš šalies kištis į asmeninį reikalą, iš tikro yra lygu šį klausimą taip pat emociškai imti. Tai ne mažiau emocinė pozicija, kaip tų vyresniųjų, kurie bet kokias mišrias vedybas principiškai pasmerkia nusižengimu. Piktinantis šių pastarųjų emociniu klausimo traktavimu, nedera ir patiems (jaunesniesiems) taip pat emociškai jį traktuoti. Į vienų piktinimąsi atsakyti savo piktinimusi tereiškia suktis užburtame rate, o ne žengti į dalykišką paties klausimo sprendimą.

Emociškai keliamas mišrių vedybų klausimas sukasi užburtame rate dėl to, kad norima absoliutaus atsakymo — arba visas mišrias vedybas pasmerkti, arba visas jas pateisinti. Bet toks absoliutus atsakymas iš tiesų visiškai nieko neatsako, nes išsisemia tik mišrių vedybų puolimu arba jų gynimu. Deja, nei vienu atveju sulaikoma nuo mišrių vedybų (nors ir kaip karštai būtų jos pasmerkiamos), nei antru atveju ("supratimo" vardan reikalaujant bet kokių mišrių vedybų aprobavimo) nurodom?., kokiu būdu mišrios vedybos gali būti sutaikomos su tautine ištikimybe.

Ar visos mišrios šeimos yra lygios?

Nuo emocinio mišrių vedybų besąlyginio smerkimo ar tokio pat gynimo žengti į racionalų dalykišką klausimo svarstymą — tai mišrių vedybų nei besąlygiškai smerkti, nei besąlygiškai aprobuoti, o blaiviai žvelgti, kokiomis sąlygomis ir mišrios vedybos gali būti sutaikomos su tautine ištikimybe. Kitais žodžiais tariant: užuot iš anksto užimant "prieš" ar "už" poziciją, reikia konkrečiai žiūrėti, ar iš tikro visas mišrias vedybas tenka lygiomis imti.

Kada mišrios vedybos besąlygiškai smerkiamos, tuo pačiu prileidžiama, jog ir negali būti tautiškai pateisinamų mišrių vedybų. Ar iš tiesų kiekvienos mišrios vedybos eo ipso yra jei ne moralinis, tai bent tautinis nusižengimas?

Tiesa, kad daugumoj atvejų mišrios sutuoktuvės drauge yra tautinės laidotuvės, kaip anksčiau sutikome, konstatuodami faktus. Taip pat tiesa, kad išimtys yra tokios retos, jog greičiau jos atrodo tik bendros taisyklės patvirtinimu. Vis dėlto būtų neteisu į jas ranka numoti. Priešingai, į šias išimtis reikia kreiptis, ieškant mūsų klausimui blaiviai racionalaus atsakymo. Pačiu savo faktu šios išimtys liudija, kad 1. ne visos mišrios vedybos yra lygios, kad 2. yra įmanoma sukurti ir tautiškai pateisinamas bei garbingas mišrias šeimas. Todėl, užuot su-mariško visų mišrių sutuoktuvių pasmerkimo laidotuvėmis, atsistojame prieš klausimą: kokiomis sąlygomis mišrios sutuoktuvės gali netapti tautinėmis laidotuvėmis? Tai pagrindinės reikšmės klausimas mūsų aplinkybėmis, kuriomis mišrių šeimų kūrimas ir buvo neišvengiamas ir dar labiau bus neišvengiamas.

Taigi: kas skiria tautiškai laidotuvines vedybas nuo tautiškai pateisinamųjų? Atsakymas iš karto atrodo paradoksišku, bet iš tikro yra toks: tos mišrios sutuoktuvės drauge yra tautinės laidotuvės, kuriomis yra kuriamos tik fiziškai mišrios šeimos. Priešingai, tautiškai pateisinamos yra tos mišrios vedybos, kuriomis yra sukuriamos ne tik fiziškai, bet ir vispusiškai mišrios šeimos.

Pagvaldykime šį paradoksiškai skambantį atsakymą tikrovės šviesoje. Ar nevirsta tik tautinėmis laidotuvėmis kaip tik tos šeimos, kuriose faktiškai mišrumo ir nelieka, išskyrus biologinį kilmės mišrumą? Užuot dviejų dvasinių pasaulių susilydymo, tokioj šeimoj viena pusė lyg save parduoda antrajai, nes ši pastaroji viską lemia, o pirmoji nieko nereiškia. Neišvengiamai taip susiklosto dalykai, kai viena santuokos pusė ateina šeimon lyg tik su kūnu, be savo dvasinio pasaulio, nutraukdama ryšius su savo tautine bendruomene. Ir būtent taip susiklosto visiškai savaime, nejučiomis, nepastebint, nes ir nesant kitos išeities. Jei antroji pusė nėra išmokusi jo ar jos lietuviškosios kalbos, tai ir negali būti su ja kitaip susikalbama, kaip atitinkamo krašto kalba. Savaime ta kalba tampa ir vienintele namų kalba. Ir tai savo ruožtu veda į dvi tolimesnes pasekmes. Lietuvių kalbos svetimumas antrajai pusei natūraliai ją daro svetimą ir aplamai viskam, kas lietuviška. Sunku bus namuose gerbti lietuvišką žodį ir raštą — lietuvišką knygą, žurnalą, laikraštį. Tai atrodys jų šeimai nereikalinga. Toks pat beprasmiškas atrodys jos ar jo lietuviškojoj bendruomenėj dalyvavimas, antrajai pusei negalint drauge dalyvauti dėl kalbos nemokėjimo (atviri telieka koncertai). Todėl ir bus pavydžiai saugoma, kad lietuviškoji pusė ir nepaliktų namų, "nelakstytų" po lietuviškuosius susitelkimus, o tenkintųsi tik gyvenamojo krašto gyvenimu. Tokiai "politikai" saugiau užtikrinti bus natūralu ir šeimos bičiulių ratą atitinkamai aprėžti. Dar skaudžiau ši "politika" atsispindės vaikuose. Kadangi namuose lietuvių kalba nebebus girdima, tai ir vaikų gimtoji kalba bus namų, o nebe tėvo ar motinos gimtoji lietuvių kalba. Tokioj šeimoj vaikai augs nors mišraus kraujo, bet nebežinodami savo mišrios kilmės. Paprastas vėliau sužinojimas, kad tėvas ar motina yra buvę lietuviai, nieko jiems nereikš. Jokio dvasinio ryšio su lietuvių tauta jie nebeturės — jie jau iš anksto buvo parduoti svetimiesiems.

Nėra kalbos, kad toks savęs pardavimas fiziškai mišrioj, bet faktiškai jokio dvasinio mišrumo neturinčioj šeimoj iš tikrųjų yra ir savęs paties ir savosios tautinės bendruomenės išdavimas jos palikimu ir faktiniu išsižadėjimu.
Kiek bebūtų įsijaučiamą į tokią tariamai mišrią šeimą, joks "supratimas" negalės jos tautiškai pateisinti. Teliks pakartoti, kad ją sukūrusios sutuoktuvės drauge buvo ir tautinės laidotuvės.

Sąlygos mišrioms vedyboms sutaikyti su tautine ištikimybe

Bet kitas reikalas — tikrai mišri šeima, būtent tokia, kuri yra mišri ne tik biologiškai, bet ir dvasiškai. Nė viena pusė joj neparsiduo-da antrajai, išsižadėdama savęs pačios. Dviejų skirtingų dvasinių pasaulių darna pasiekiama tuo būdu, kad lygiai abi pusės stengiasi įsigyventi į antrosios pusės dvasinį pasaulį. Tai ne viena-kalbė, o dvikalbė šeima, nes ir negali būti randama kelio į antrosios pusės dvasinį pasaulį, neišmokus kalbos, kurioj jis reiškiamas. O mokant antrosios pusės kalbą, nebus jaučiamasi svetimai ir tos kalbos žmonių tarpe. Todėl nebus stengiamasi antrosios pusės sulaikyti "namuose", bet drauge dalyvaujama ir jos tautinės bendruomenės gyvenime. Nebus metama šalin kaip nereikalinga lietuviška knyga bei spauda. Tokioj šeimoj ir vaikai augs abiejų tėvų dvasiniuose pasauliuose, žinodami savo mišrią kilmę ir jos neišsigindami. Gal būt, subrendę jie labiau apsispręs už vieną ar antrą tautybę, bet vis tiek išsaugos pagarbą ir antrajai.

Ar galima tokią tikrai mišrią šeimą kaltinti tautine neištikimybe? Nieku būdu. Kur nėra savęs paties beatodairinio pardavimo, ten nėra nė tautinio išdavimo. Tokia mišri šeima lieka tautiškai garbinga.

Žinoma, kada stovime prieš vis spartėjantį mūsų išeivinės bendruomenės tirpimą, turime teisės apgailėti bet kokias mišrias šeimas. Tačiau tikrai mišriosios (mūsų aptarta prasme) šeimos savotiškai ir atsilygina už padaromą nuostolį: kas vienu atžvilgiu pralaimima, tas antru atžvilgiu laimima. Tikrai mišriosios šeimos yra lyg tiltai tarp tautų. Būdami mažos ir pasauliui mažai pažįstamos tautos vaikai ir norėdami kiek galint pasaulį supažindinti su savo tauta ir jos likimu, tam tikra prasme tiesiog esame reikalingi artimesnių ryšių gyvenamuose kraštuose. Šiuo atžvilgiu mišriosios šeimos įgyja ir savo specifinę tautinę misiją — tarnauti mūsų tautai tiltais į visas tas pasaulio tautas, kurių tarpán likimas mus nusviedė. Vykdydamos tokią misiją, tikrai mišriosios šeimos save įprasmina ir tautiniu atžvilgiu.

Nors ir labai mažai tokių mišrių šeimų yra, bet turimieji pavyzdžiai vaizdžiai iliustruoja, kas turėta mintyje "tilto tarp tautų" žodžiu. Visi gerai žinome šiuo keliu laimėtą prof. J. Eretą, didžiai mūsų tautai nusipelniusį tiek savo moksliniu darbštumu, tiek visuomeniniu dinamiškumu Ir grįžęs į gimtinę Šveicariją, jis nepalieka mūsų kultūros baro (išleista St. Šalkauskio ir baigiama rengti K. Pakšto monografija, eilė brošiūrų, paskaitos). Drauge jis visą laiką tarnauja Lietuvai, keldamas jos reikalą vokiečių kalbos visuomenėje. Nors plačiajai visuomenei mažiau žinomas, bet taip pat didelių mūsų tautai nuopelnų vyras yra ir antras šveicaras — kalbininkas prof. A. Sennas, išleidęs penkių tomų vokiškai - lietuvišką žodyną (drauge su prof. A. Saliu ir kt.), vokiečių kalba parengęs lietuvių kalbos vadovėlį, paskelbęs eilę lituanistinių studijų. Gi jo mišrioje šeimoje gimęs sūnus, Wisconsino universiteto prof. A. E. Sennas yra nepriklausomos Lietuvos laikmečio kruopštus istorikas, išleidęs jau du atskirus veikalus ir paskelbęs eilę žurnalinių studijų. O kokiu — galima sakyti, tikrai eretišku dinamizmu — į lietuviškąjį gyvenimą šiuo metu yra įsijungęs anglas istorikas R. Sealey, Kalifornijos universiteto Berkeley profesorius. Nors ir toli gyvendamas nuo lietuviškųjų centrų, jis yra ir tarp S. Zobarsko Manyland leidyklos pagrindinių bendradarbių, ir pradedamos anglų kalba leisti lituanistinės enciklopedijos talkininkas (redaktorius stilistas), ir mūsų žurnalo redakcinio kolektyvo narys. Nebūdamas kalbininku, jis nugalėjo mūsų kalbos sunkumus taip sėkmingai, kad šio svetimtaučio lietuviškai parengtus straipsnius redaktoriui yra lengviau kalbiškai lyginti negu daugelio (gal net iki pusės) lietuvių autorių (nebūtinai tik jaunesniųjų).

Be abejo, cituotieji pavyzdžiai yra idealiniai, galėtume sakyti, išskirtiniai. Bet kuklesniu mastu jų ir daugiau yra. Tuo keliu esame susilaukę vieno antro vertėjų iš lietuvių į kurią svetimąją kalbą. Per tiesioginius ar netiesioginius šeiminius ryšius atradome ir politikuose Lietuvai palankumo. Kad ir mišrios šeimos ne visos išsijungia iš lietuviškosios bendruomenės, liudija faktas, jog tarp lituanistinių mokyklų mokinių randame ir svetimtautiškai skambančių pavardžių. Ir iš šeimyninės kronikos mūsų laikraščiuose matome noro išlaikyti lietuvišką nusiteikimą ir mišriose šeimose: pavyzdžiui, už prancūzo ištekėjusios lietuvaitės duktė krikštijama Audrės vardu, o antroj šeimoj sūnui duodamas tikrai mišrus (pusiau lietuviškas, pusiau prancūziškas) vardas — Algirdas Francois - Xavier (Pranciškus Ksaveras). O tuo pačiu metu gausu ir grynai lietuviškų jaunųjų šeimų, kuriose lietuviškumo niekas nebeliudija: nei patys tėvai nebevartoja lietuvių kalbos namuose, nei nebedalyvauja lietuviškajame gyvenime, nei savo vaikų nebekrikštija lietuviškais vardais, nei jų nebeišmokys lietuvių kalbos, nei nebeleis jų į lituanistines mokyklas ir lietuviškąsias jaunimo organizacijas. Lyginant su tokiomis tautiškai mirusiomis, nors ir lietuviškosios kilmės šeimomis, tikrai daugiau lietuviškos gyvybės yra ne vienoj mišrioj šeimoj.

Kokios išvados plaukia iš šio viso mišrių šeimų klausimo analizavimo? Svetur gyvenant, mišrių šeimų klausimas liks visam laikui aktualus, nes neišvengiamai daugelis mišriai vesis. Įprasta į tai žvelgti kaip į neišvengiamą blogybę. Tačiau šį žvilgsnį reikia subtilinti: pagrindinė blogybė yra ne tai, kad neišvengiame mišrių vedybų, bet tai, kad jomis nesukuriama tikrai mišrių šeimų (t. y. tokių, kuriose lietuviškoji pusė savęs neparduotų). Mišrių vedybų gausu, bet tikrai mišrių šeimų reta — prieš šį rūpestį visų pirma stovime. Šia prasme, užuot aimanavę dėl mišrių vedybų, greičiau turėtume pageidauti: kad gi daugiau būtų tikrai mišrių šeimų — kiek aplamai jos neišvengiamos.

Taip žvelgdami, anaiptol nesiimame propaguoti mišrių šeimų, nes neužmirštame, kad daugumoj atvejų mišrių vedybų šeimos lieka be jokio lietuviško mišrumo. Be to, mišrios vedybos ir nėra reikalingos jokios propagandos — pati svetima aplinka jas "propaguoja". Bet, turint tai prieš akis, ir reikia persvarstyti, ar pakanka tik paprasto mūsų jaunimo banalaus įspėjinėjimo prieš mišrias vedybas. Greičiau, užuot sumariš-ko mišrių vedybų pasmerkimo, reikia mūsų jaunimui ryškinti, kokiomis sąlygomis ir mišrios vedybos gali būti sutaikomos su tautine ištikimybe. Ir mišrios šeimos sukūrimas gali būti tautiškai garbingas. Bet kad tokios tikrai mišrios

Adomas Galdikas   Šatraminu bažnyčia

šeimos sukūrimas nėra lengvas, liudija pats faktas, kad tokių šeimų gana reta. Kaip tik todėl ir svarbu mūsų jaunimą ne tik įspėjinėti prieš mišrias vedybas, bet ir jį atitinkamai rengti ir šiai eventualybei, jei tokia iškiltų.

Galimas dalykas, kad toks įspėjimo prieš mišrias vedybas siejimas su jų eventualybei rengimu neatlaidžių patriotų, didesnių už rašantįjį, gali būti apkaltintas gėdingu ar prieštaringu kompromisu. Į tokį priekaištą tegalėčiau atsakyti: pasitikiu, jog juo sąmoningiau mūsų jaunimas bus pergalvojęs mišrių vedybų klausimą, juo bus atsparesnis rasti tautiškai garbingą sprendimą ir savo asmeninėse situacijose. Kas aiškiai žinos, kuriomis sąlygomis pasiryžimas mišrioms vedyboms gali būti pateisinamas, tas ir savo asmeniniuose sprendimuose bus blaivesnis, mažiau lengvapėdiškas.

Tikrai mūsų prasme mišrios šeimos sukūrimas nėra lengvas abiejų pusių — tiek lietuviškosios, tiek svetimosios — atžvilgiu. Lietuviškoji pusė turi iš anksto žinoti, kad numatomoj mišrioj šeimoj lietuviškumas remsis tik ja. Antroji pusė tiek lietuviškumą tebrangins, kiek jis bus brangus pirmajai pusei. Jei lietuviškoji pusė savo lietuviškumo nuoširdžiai nevertins, nebus pagrindo ir antrajai pusei jį vertinti. Svarbiausia, mišrios vedybos dėl to sunkios, kad jos svetimajai pusei kelia tokius reikalavimus, kuriems gali būti pasiryžusi tik tikrai didelė meilė. Iš tikrųjų, pirmoji sąlyga (conditio sine qua non) tikrai mišrios šeimos sukūrimui yra mūsų (lietuvių) kalbos išmokimas, nes antraip bus iš anksto aišku, kad bus tik parsiduo-dama, o ne garbingai mišri šeima kuriama. Ir būtent, šiai sąlygai išpildyti laikas yra ne po vedybų, o prieš jas (paprasčiausiai dėl to, kad kas vis vėliau atidedama, niekada neištesiama). Prieš vedybas lengviau ir tai, kas sunku. O po vedybų, pradėjus kasdieninius rūpesčius, atrodys nebeįmanoma, kas anksčiau tik sunku atrodė. Išmokti kalbą žmogaus, su kuriuo ruošiamasi visą gyvenimą gyventi, nėra kažkas baisu net ir tuo atveju, kai ta kalba, kaip mūsų, nėra svetimtaučiui lengva. Bet vis dėlto jos žmoniškes-niam išmokimui reikia ne tik pasiryžimo, bet ir atsidėjimo. Kur bus meilės, ten nebus bijomasi reikalingų pastangų.* O kur šios mišriai šeimai sukurti būtinosios sąlygos bus bijomasi kaip per sunkios ar bereikalingos, ten galima kelti klausimą ir dėl pačios meilės tikrumo. Tuo būdu rimtas ruošimasis mišriai šeimai sukurti drauge yra ir išbandymas, ar tikimoji meilė yra nepakeičiamo žmogaus radimas ar tik "šiaip sau" patikimas.
---------
♦Tikrai mišrios šeimos kūrimo sąlygojimas lietuvių kalbos išmokimu nėra jau toks tik mūsų pačių "nacionalistinis" reikalavimas. Blaiviai galvojantieji svetimtaučiai neturi pagrindo juo piktintis (toks piktinimasis kaip tik liudytų jų šovinizmą). Priešingai, kas dalykiškai reikalą svarsto, tas supranta, kad tik tikras mišru-mas yra garbingas. Prieš akis iškarpa iš Australijos katalikų savaitraščio "Tėviškės aidai" su tokia mūsų klausimą liečiančia žinute iš australų spaudos (Brisbanes dienraščio "Curier Mail", 1969.11.25). Pokalbių su skaitytojais skyriuje jauna australiukė dėsto savo rūpestį: tikrai pamilusi puikų europietį vyruką, ir jie planuoją vestis, bet sužadėtinis jai sakąs, esą ji pirmiausia turinti išmokti jo kalbą, kad galėtų susikalbėti su jo tėvais. Ji nemėgstanti mokytis, be to, nematanti ir reikalo: jis, sužadėtinis, atvykęs į šį kraštą gyventi, ir dėl to užtenką, kad jis išmoko jos kalbą, o praeitį tegu užmirštas. "Ką Jūs apie tai manote?". Į šį klausimą dienraščio skyriaus redaktorė atsakė: "Ne. Mano nuomonė yra ši: jeigu Jūs tikrai mylite šį jauną vyruką, Jūs mielai stengsitės išmokti jo motinos kalbą, kuri bus dar viena nauja grandis Jūsų jungties. Be to, tai labai daug padės jo tėvams, nes jie džiaugsis matydami, kad jų būsimoji marti tiek daug vargsta, stengdamasi išmokti su jais bendrauti". Naivokai buvo išdėstytas tos australiukės rūpestis. Ir atsakyme yra siaurumo, apsiribojant tik šeiminiu žvilgsniu. Bet, šiaip ar taip, teisingai priminta, kad mišriai šeimai natūralu būti dvikalbei.
------


Ruošiantis mišrios šeimos kūrimui, blaivesnis apsvarstymas ir atsargesnis apsisprendimas yra pravartus ne tik tautiniu, bet ir pačios žmogiškosios laimės atžvilgiu. Visada šeimos kūrime yra rizikos, kiek pasiseks dviem žmonėms darniai suaugti: kasdienybė ankstesnį įsimylėjimą neretai tuoj išsklaido. Ta rizika juo didesnė mišrioj šeimoj, kur ateinama iš skirtingų dvasinių pasaulių. Iliuziška prileisti, kad didesnę darną užtikrins vienos pusės išankstinis savęs atsisakymas mišrios šeimos vieningumui užtikrinti. Toks parsidavimas, net ir nevertinant savo tautinio savitumo, ne darną laiduoja, o greičiau virsta kompleksine įtampa. Reikia jau tikrai buko ir tuščio žmogaus, kad bent pasąmo-niškai nejaustų parsidavimo menkystės. Iš antros pusės, niekada menkystė negali įkvėpti pagarbos — parsidavimas gali būti pakenčiamas, bet negali būti gerbiamas net to paties žmogaus, kuriam meilės vardan parsiduota. Todėl neturime stebėtis ir šia mūsų vadinamųjų mišrių vedybų tikrove: daug turime mišrių vedybų, bet jau turime ir daug skyrybų. Daugiau galimumų sukurti patvariai laimei turi ne "daug galvos nesukusios" mišriosios poros, o tos, kurios atsakingiau suvokė, kad mišrios vedybos suponuoja ne tik nominaliai, bet ir faktiškai mišrios šeimos kūrimą. Šių pastarųjų mišrių šeimų tarpe randame tas šeimas, kurios yra laisvos nuo įprastinių tautinių priekaištų.

Kasdienybės pilkuma ir "absoliutizmo" žala

Plėtotasis žvilgis remiasi skyrimu mišriai vedusių šeimų, kuriose nėra tikro mišrumo ir kuriose jo yra. Šio skyrimo prielaida: ne visos mišrai vedusios šeimos yra lygios. Yra mišrių šeimų, kuriose iš viso nėra lietuviškosios gyvybės. Yra mišrių šeimų, kuriose ir antroji pusė yra "sulietuvinta" (aktyvaus lietuviškajame gyvenime reiškimosi prasme). Bet tai tik scheminiai poliai — teorinė distinkcija. Gyvenimo tikrovėje tokios griežtos skiriamosios linijos tarp vienų ir antrų nėra. Jei vieną polių dažytume juodai, o antrą — baltai, tai kasdieninei tikrovei liktų įprastinė kasdienybės spalva — pilkumas. Dauguma mišriųjų šeimų yra įvairiai iš-silaipsniavusios tarp šių polių. Nevisose mišriosiose šeimose lietuviškoji pusė yra lygiai sąmoninga ir dar labiau lygiai valinga. Nevisur lietuviškąsias pastangas lygiai supranta ir antrosios pusės. Pagaliau daug kas priklauso ir aplamai nuo gyvenimo aplinkybių: kur gyvenama, kokios gyvenimo sąlygos turima etc. Taip pat veiksniu yra ir laikas. Vienu atveju geri pasiryžimai per laiką išblėsta, atžengiama atgal, pralaimima daug kas ir iš to, kas buvo laimima. Priešingai, antru atveju, ko iš pradžių nevertinta, pradedama vėliau branginti, susipran-tama ir pasiryžtama atlaimėti, kiek kas dar galima. O dažniausiai, kaip aplamai gyvenime, retai kada tiesiosiomis vaikštoma, greičiau svyruojama ir aukštyn, ir žemyn.

Ta kasdienybės pilkuma reikalauja ir iš mūsų kiek galint mažiau "tiesiosiomis vaikščioti", kiek galint mažiau imtis absoliučiai griežtų sprendimų. Nebūtų tautiškai žalingesnio nusiteikimo, kaip mišriai vedusiuosius "nurašyti" iš mūsų bendruomenės. Nesiskubinkime nieko laidoti. Priešingai, kiek galėdami stenkimės padėti, kad mišriai vedusieji galėtų mūsų tarpe rasti tos atsparos, kurios jie kaip tik daugiau yra reikalingi. Todėl nieku būdu nedera žvelgti į juos lyg į nusikaltusius. Pats mišrus vedimas dar nėra nė tautinis nusižengimas. Viską, kaltę ar nekaltę, nulems, koks bus jų šeimų mišrumas. Savo ruožtu ir patys mišriai vedusieji neturi jaustis lyg pasitraukiančiais iš lietuviškosios bendruomenės ar lyg turinčiais joj mažaverčiais jaustis. O kiek aplamai mišriose vedybose slypi mūsų išeivinės bendruomenės tirpimas, šią nelemtį mišriai vedusieji turi atpirkti tais galimumais, kuriuos jiems teikia intymesnis įėjimas į gyvenamąjį kraštą. Tų galimumų yra įvairių pagal kiekvieno asmeninę padėtį.

Kol gyvuosime, tol turėsime ir mišrių vedybų rūpestį. Iš pradžių bandėme tenkintis tik neigiamu šio rūpesčio traktavimu. Tačiau daug sėkmingiau ieškoti teigiamo traktavimo, kad nė mišrus vedimasis nereikštų iš mūsų tarpo pasitraukimo, nuo lietuvybės bėgimo, kad, priešingai, net mišrus vedimasis tarnautų tiltu sulaukti mūsų naujų draugų.

Kaip visus idealinius reikalavimus, taip ir šį tautiškai garbingos mišrios šeimos idealą sunkiai seksis vykdyti. Bet lengva tik kristi, o ne kilti
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai