Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MENO REIKŠME TAUTAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS GRINIUS   
Nevisada žmogus klausia savo darbų prasmės ir reikšmės. Ji neretai jam savaime aiški. Tą patį galime pasakyti ir apie meną: žmonės nuo seniausių laikų kūrė giesmes ir dainas, lipdė arba skaptavo statulas, statė šventoves bei kitus gražius trobesius ir neklausė, kokia tų meno kūrinių prasmė ir reikšmė žmonėms ir tautai. Jų reikšmė atrodė savaime suprantama ir plačių aiškinimų nereikalinga. Meno prasmės ir jo reikšmės asmeniui ir visuomenei klausimas iškyla tada, kada žmonės ima abejoti dėl žmogaus darbų vertės apskritai. Tai esti tada, kai pasaulį ištinka dideli sukrėtimai, kada žmonės su savo kultūra sustoja kryžkelėje.

Šiais laikais kaip tik žmonija tokioj kryžkelėj yra atsidūrusi. Paskutinis pasaulinis sukrėtimas labai skaudžiai yra palietęs ir mūsų tėvynę Lietuvą. Nevienas nuo savo žemės atplėštas lietuvis, svetimame krašte bevargdamas, paklausia: kodėl visa tai? Kas man lietuviškos giesmės ir dainos, kada aš esu alkanas ir nudriskęs? — prasitaria pusiau lūpų nevienas. E! viskas niekai, — savo mintyse priduria kitas. Bet daug yra tokių lietuvių, kurie mieliau sutinka vieną kitą kartą neprivalgyti ar prasčiau apsirengti, kad tik į lietuviškų dainų koncertą galėtų nueiti, kad tik įsigytų lietuviškų raštų juostą, drožinėtą lietuvišką kryželį, gražią lietuvišką knygą. Jiems atrodo, kad be šitų dalykų jų gyvenimas bus skurdesnis, jų siela dar labiau sunykusi. Jiems ir nereikia meno prasmės aiškinti. Jie gerai jaučia, kad ne viena duona žmogus gyvena. Jie žino, kad ir gyvuliai bei paukščiai nevisada tik ėdalu ir guoliu tesirūpina. Juo labiau žmogus negali pasitenkinti kasdieniniais rūpesčiais ir darbais, kurie vargina ne tik kūną, bet ir sielą. Sielai juk taip pat reikia maisto, nors ir kitokio negu kūnui. O siela šito jai reikalingo maisto randa religijoj, geruose darbuose, moksle, mene.

Tiesa, yra negiliai galvojančių, kurie mano, kad žmogui nuo kasdieninių rūpesčių ir vargų išblaškyti užtenka pramogų. Negalėtume pasakyti, kad pramogų visai nereiktų. Jos labiau reikalingos po įtemptų fizinių darbų. Tačiau kas tik pramogomis savo sielą temaitina, tas iš tikrųjų ją dar labiau nuskurdina, negu praturtina. Žmogaus siela ne vien linksmų išsiblaškymų tetrokšta. Kada žmogų paliečia visuomeninės nelaimės, jo artimųjų ligos ir mirtys, arba kada jį prislegia jo paties nelaimės ir nusivylimai, tada pramogų linksmybės ir išdaigos žmogų greičiau užgauna, negu nuramina. Tada jis nori susitelkti, į save įsigilinti, pajusti gyvenimo ir kančios prasmę, rasti gilesnio džiaugsmo net liūdesy ir kančioj. Šitokiose valandose dažnai žmogui į pagalbą ateina religija ir menas. Religija jam neša antgamtinio gyvenimo viltį, o menas jį laikinai apramina, atplėšdamas nuo kasdieninių varginančių smulkmenų ir paviršutiniškumo. Jis įpratina žmogų giliau ir prasmingiau jausti.

Nors menas, ypač dailusis menas, neturi tikslo mokyti, bet jis duoda mums įvairių pažinčių, įvairių žinių iš religijos, etikos, psichologijos, sociologijos ir kitų kultūros sričių ne abstrakčia, bet konkrečia, beveik visiems prieinama forma. Didieji dailiojo meno kūriniai mums atskleidžia tokių dalykų, kurių gyvenimo pilkoj kasdienybėj niekada nepatirtume, neišgyventume. Dailieji kūriniai ypač mums atskleidžia žmogų, jo giliausius ir slapčiausius jausmus, siekimus, mintis, klaidas, nuodėmes, tylias dorybes, herojines aukas, dangaus ilgesį ir žemiškojo ištrėmimo kančias. Trumpai tariant, didieji šedevrai mums atskleidžia žmogiškos būties gelmes, žmogaus likimą pasauly tarp slaptingų pikto vilionių ir dangiškos laimės vilčių.

Kadangi šitokius dalykus dailiojo meno kūriniuose žmonės gali pažinti visomis sielos galiomis ir juos laisvai pergyventi, atitrūkus nuo kasdienybės, tai jiems teikia gilaus džiaugsmo, kurį vadiname grožio jausmu. Dėl teikiamo grožio dailieji kūriniai žmonėms būna brangūs, nors kasdieniniam gyvenimui jie dažniausiai nėra naudingi. Jie brangūs, nes leidžia žmogaus sielai pajusti savo laisvę ir džiaugtis kokios nors tiesos spindesiu. O tas laisvas, pakilus džiaugsmas yra lyg įvadas, lyg pažadas antgamtinio džiaugsmo, apie kurį mums kalba tikėjimas.

Kadangi dailiojo meno šedevrai duoda tokių gilių ir prasmingų pergyvenimų, todėl jie tampa jungtimis tarp įvairaus būdo ir įvairių politinių įsitikinimų žmonių. Tie įvairūs žmonės, kurie mėgsta tuos pačius meno kūrinius, — tas pačias simfonijas, giesmes ar dainas, tuos pačius paveikslus ar statulas, — nejučiomis tarp savęs suartėja ir per tuos mėgstamus kūrinius lyg susiriša. Todėl meno kūriniai yra tautos vienybės stiprintojai, žmonių tarpusavio santykio švel-nintojai. Juk šiandieną Valančiaus, M. K. Čiurlionio, Maironio, Šatrijos Raganos, Putino, B. Sruogos, F. Kiršos, B. Brazdžionio ir J. Aisčio kūrinius mėgsta ir brangina įvairių profesijų ir partijų lietuviai, o per tų kūrinių meilę jie pasidaro artimesni vieni kitiems.

Kad geriau suprastume, kaip menas jungia tautos narius ir juos gaivina sunkiose gyvenimo valandose, reikia mums nusikelti į tuos laikus, kada Lietuvoj dar buvo baudžiava, kada Lietuvos didikai ir bajorai, užmiršę savo tėvų kalbą, lenkiškai kalbėjo, lenkų kultūra žavėjosi, o lietuvį kaimietį niekino ir išnaudojo. Tada tuos paprastus Lietuvos žmones, kurių dažnas ir skaityti nemokėjo, guodė ir gaivino religija ir savas menas — kryžiai, koplytėlės, dainos, namų dailūs rakandai ir drabužiai.

Kai tada didikai ir bajorai savo dvarus puošė įvairiomis brangenybėmis, lietuviai prie savo sodybų rūtų daržely, prie kryžkelių, ant kapinių statė kryžius. Tai nebuvo paprasti dviejų medžių sunarinimai, bet kryžiai su spinduliais, su išpiaustymais, su koplytėlėmis, kuriose stovėjo įvairių šventųjų statulėlės. Ir šitie dailūs kryžiai, kurie reiškė žmonių sunkų vargą ir antgamtinę vilti, buvo lietuvių pasididžiavimas ir paguoda. Jie žadino lietuviuose vienodas mintis ir jausmus, jie žadino tą patį krikščionišką tikėjimą ir šitokiu būdu jungė žmones į vieną lietuvišką šeimą. Panašiai veikė ir mūsų dainos, kurias tada žmonės dainavo ne scenoj, bet laukuose po dienos darbų, subatvakary, baigus talkos darbus arba per vestuves. Tos liūdnos ir melodingos dainos, kurios aidėdavo nuo vieno kaimo iki kito, kurios vieno kaimo jaunimą skatindavo dainavimu lenktyniuoti su kitu, nejučiomis palaikė senovės lietuvių dvasinį palikimą, jį turtino ir jungė lietuvius tarP savęs. Tos nuostabios dainos, taip širdį pagaunančios, savo skambesiu skelbė, kad lietuviai ne tas pats, kaip lenkų ponai, kurie dvare sėdėjo ir pianinais teskambino. Dainos garsais lietuvis iš toli pažindavo lietuvį, dainos garsais vieno kaimo jaunimas kalbėdavosi su kitu kaimu. Ir šiandieną lietuviui malonu, kai svetimtautis stebisi mūsų chorų dainomis, kai prancūzas, anglas, amerikietis negali atsistebėti mūsų moterų drabužių raštais, jų spalvų darnumu. Tie svetimųjų pagyrimai pažadina patriotinius jausmus net tuose nutautusiuose lietuviuose, kurie net savo tėvų kalbą pradeda užmiršti.

Anie pakelių bei rūtų darželio kryžiai ir anos baudžiavos laikais sukurtos dainos tereiškė tik lietuvių religinius ir žmogiškus jausmus — meilę, ilgesį, nelaimės sielvartą. Kad ir neturėdami tiesioginių tautinių tikslų, jie gaivino lietuvius ir juos jungė netiesiog. Tačiau kada kilo sąjūdis pasipriešinti rusams, kurie mūsų žmones buvo užsigeidę supravoslavinti ir surusinti, kada vyskupas M. Valančius pradėjo slapta spausdinti lietuviškas knygas Prūsuose, tada Lietuvoj atsirado naujų dainų, kurios ėmė atvirai byloti apie rusų skriaudas. Tada greta A. Vienažindžio "Kaipgi gražus gražus tolimasis dangus" lietuviai ėmė dainuoti ir jo graudžią dainą "Kur paliko tas takelis, kurs pro kryžių ėjo", kur buvo kalbama apie lietuvių trėmimą į Sibirą ir mūsų sodybų kolonizavimą rusais. Tada pasigirdo ne tik A. Baranausko "Graudūs verksmai" bažnyčiose, bet taip pat laukuose suskambėjo "Tu, Lietuva, tu, Dauguva" daina, kuri skelbė, kad užgrūdintų lietuvių rusai neįveiks. Kiek vėliau, bet taip pat carų priespaudos laikais, suskambėjo Maironio dainos: "Kur bėga Šešupė", "Lietuva brangi", "Užtrauksim naują giesmę, broliai", "Jau slavai sukilo" Ir kitos Jos aiškiai kėlė lietuvių drąsą pasipriešinti rusams ir žadino netolimos laisvės viltį

Greta šitų kurstančių dainų ėjo slapti ir paskui vieši lietuvių teatro vaidinimai daržinėse ir parapijų bei špitolių salėse. Tegu šitie vaidinimai ir nebuvo aukšto meniško lygio, bet lietuvių tautos atgimimui ir valstybės atstatymui jie daug pasitarnavo. Po tų vaidinimų žiūrovai, o dar labiau vaidintojai pergyvendavo pakilusią nuotaiką, pasijusdavo stipresni, gyvesni drąsesni vienos lietuviškos šeimos nariai. Tie vargingose aplinkybėse, bet su dideliu entuziazmu ruošiami vaidinimai, Vienažindžio, Baranausko, Maironio dainos ir jaunimo chorai gal daugiau reiškė lietuvių tautiniam atgimimui negu publicistų straipsniai laikraščiuose. Tiesa, bendram tautos pažadinimui į sąmoningą savarankišką gyvenimą nemaža reikšmės turėjo V. Kudirkos, V. Pietario, Vaižganto, Dėdės Atanazo, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos, Žemaitės apysakos ir apysakėlės. Bet šita dailioji literatūra buvo prieinama jau daugiau prasilavinusiems žmonėms. Tuo tarpu dainos ir vaidinimai kurstomai veikė net tuos, kurie ir paskaityti sunkiai sugebėjo.

Tačiau dar didesnės reikšmės tautai turi tie kūriniai, kurie savo grožio galybe išeina už savo tautos sienų ir susilaukia svetimųjų įvertinimo. Tokie muzikos, tapybos, skulptūros ir literatūros kūriniai tampa tautos ambasadoriais užsieny arba netiesioginiais tautos gynei ais sunkiose valandose. Sakysim, jei šiandien Norvegija yra plačiau pasauly žinoma ir jos žodžio labiau paisoma negu Lietuvos, tai šitaip atsitinka ne vien dėl to, kad Norvegija turi dideli laivyną ir eerus žvejus, bet ir dėl to, kad norvegų tauta turi didelį kompozitorių Griegą ir garsius rašvt. Bioern-soną, Ibseną, Hamsuną, Undset. Jų kūriniai atskleidžia norvegų tautos dvasini paiėguma. na-rodo, kad jų tauta reikalinga žmonijos įvairumui ir jos kultūrai. Tai nejučiomis aptramdo priešų kėslus į norvegų tautą.

Tuo tarpu lietuviuose tik vienas M. K. Čiurlionis yra išėjęs už mūsų tautos sienų, bet ir tai jis ne taip plačiai žinomas, kaip turėtų būti. Tiesa, turime mes ir kitų tapytojų bei muzikų, kurie neblogai atstovautų lietuvių kultūrai svetimųjų tarpe, tik mes nemokame jų įvertinti ir nepadedame jiems plačiau į pasaulį prasimušti. Mes dar nesuprantame, kad meninės ir apskritai kultūrinės vertybės yra mums visiems reikalingos ir yra bendras mūsų tautos turtas. Jis brangesnis ir net patvaresnis negu materialinės brangenybės, kurių galima pasigaminti net be didelio talento. Jas ir gobšus okupantas gali greičiau atimti. Tuo tarpu žymių menininkų kūriniai, kai jie pasklinda po pasaulį, esti nebeuž-grobiami ir kartais net nebesunaikinami. Štai Griego kompozicijų ar S. Undset romanų net pikčiausias norvegų priešas sunaikinti nepajėgtų, nes jie tūkstančiais egzempliorių yra pasklidę pasauly ir duoda sielos džiaugsmo visų tautų žmonėms.

Pagaliau yra dar vienas didelis patarnavimas, kurio niekas kitas negali geriau atlikti tautai, ypač šiais tautų susimaišymo laikais, kaip tik menas. Tai tautos psichinio veido atskleidimas ir tautos būdo išlaikymas. Juk šiandien visi psichologai sutinka, kad vienos tautos žmonės skiriasi nuo kitos ne tik kalba, bet taip pat psichinėmis ypatybėmis. Jas galima pažinti iš žmonių gyvenimo, iš jos papročių, ypač iš meno, nes jis išreiškia giliuosius žmonių troškimus, sielvartus, džiaugsmus ir santykius su pasauliu. Prisiminkime tik mūsų dainas. Argi iš jų nematyti lietuvių būdo žmoniškumo, švelnumo, palinkimo labiau į save, į tylų liūdesį negu į triukšmingą visiems matomą džiaugsmą? Iš mūsų dainų taip pat galime pastebėti lietuvių prisirišimą prie žemės, meilę augalams ir gyviams, ypač meilę šeimos nariams. Drauge jose atsiskleidžia ir nesitenkinimas žeme, ilgesys ko nors tikresnio, ilgesys platybių, siekiančių dangaus žvaigždynų. Ir mūsų žinomi poetai pratęsia panašius jausmus, kaip dainos. Ir užtai A. Baranauskas rašo, kad "dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino"; užtai A. Vienažindis dainuoja:    "kaipgi gražus gražus rūtelių darželis" ir "kaipgi graužus gražus tolimasis dangus". Taip pat ir Maironis, kada "viskas nutilo, viskas nurimo, vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega" nori "apimti visą pasaulį" ir "mylėti Dievą Aukščiausią". Panašiai kalba ir Putinas:
"O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano".

Kadangi kiekvienas meno kūrėjas yra jautresnis už šiaip žmogų, todėl jis nuo pat mažų dienų geriau suvokia tai, kuo gyvena ir kaip jaučia jo aplinkiniai žmonės, jo tautiečiai. Jų pasaulėjauta arba santykiavimu su pasauliu jis savaime persiima. O kada jis pradeda kurti, jis nejučiomis drauge su savo mintimis ir jausmais išreiškia ir savo tautiečių pasaulėjautą, jų jausmų pareiškimo būdą, jų mėgstamas formas, jų mėgstamus spalvų derinius, jų mėgstamus garsų sąskambius. Kūrėjas, visai apie tai negalvodamas, išreiškia ryškiau, tirščiau negu tai glūdi atskiruose tautos nariuose. O kas kartą yra įkūnyta ir išreikšta ar dainos, ar muzikos, ar skulptūros, ar kitokiame kūriny, tai palieka ilgam laikui, net ilgiems amžiams. O kai kiti žmonės ir kitos kartos tais kūriniais grožisi ir juos pergyvena, jie iš dalies jaučia taip, kaip jų tautiečiai, kurių pasaulėjautą kompozitorius, tapytojas, skulptorius ar rašytojas savo kūriny buvo išreiškęs. Šitaip jausdami, žmonės paryškina ir sustiprina tą pasaulėjautą, kurią jie paveldėjo bei susidarė savo tautiečių įtakoje. O per meno kūrinius sustiprindami ir išryškindami savo tautinę pasaulėjautą ir savo tautai charakteringus bruožus, jie tampa atsparesni svetimoms įtakoms, kurias neša kitos tautos ar jų žmonės. Taigi menas žmonių tautiškumą pagilina, padeda atsikratyti svetimų dulkių, kurias gausiai atneša šių laikų gyvenimas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai