Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Bundančios žemės poezija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Kėkštas   

Gyvendami Europoje, nedaug turėjome žinių apie tai, kas vyksta tolimuose žemės užkampiuose. Todėl mūsų tremties metai, nors jie ir nelengvi ir slegiantys, turi vieną gerąją pusę: jie mums atidaro kai kurias galimybes pasipildyti tolimųjų tautų pažinimu. Tų tautų gyvenimas, pasirodo, yra daug {domesnis ir turtingesnis, negu kad mums iki šiol, iš tolo žiūrint ir ne viską matant, atrodė. Ypač nustembam sužinoję, kad kai kurios "egzotinio" kontinento tautos savo menu, literatūra ir bendra kultūra — stovi arčiau vakaru, negu neviena Europos tauta.

Pietų Amerikos kontinentas, kuri sudaro 21 tautos mozaika, turi savo garbingą istoriją, turtingą literatūrą, stiprų meną, originalų teatrą, trumpai tariant — gyvena platų dvasinį gyvenimą. Mums visa tai pažintina ir įsidėmėtina gal ne vien todėl, kad tai yra neginčytina tiesa,, bet taip pat ir dėl to, kad, organizuodami savo nūdieną, turime išsilaikyti ir ruoštis rytdienai. Mes čia matome aiškią tąsą kultūros, kuriai jaučiamės priklausą. Pavargusi Europa yra šiandien bejėgė atlaikyti destrukcijos spaudimą ir sėkmingai ginti visa tai, ką ji šimtmečiais kūrė. Todėl mes remiamės į naujas žemes, naujus kontinentus. Radę čia prieglobstį ir poilsį po nelengvų Išgyvenimų, nepasitenkiname "atrastųjų kraštų" klampiomis periferijomis, bet stengiamės, kiek tai mums sąlygos leidžia, pažinti jų dvasinį gyvenimą, žymėdami visa tai, kas jame yra dėmesio verta.
Šiuo kartu metame trumpą žvilgsnį į naująją Čilės poeziją.

— o —
 "Tai yra vieniša šalis, aš jau kalbėjau apie šią vienišą šalį, kur žemė yra pilna vandenyno ir kur nėra nieko, tik arklio kanopos, nėra nieko, tik vėjas, nėra nieko tik lietūs, kurie krenta ant jūros
vandenų, tik lietūs, kurie auga ties jūra".

Taip dainuoja apie savo žemę autentiškiausias Čilės poetas Pablo Neruda, kuris drauge su Gaforiela Mis-tral ir Vincente Huidobro stambiomis raidėmis įsirašė į naujosios pasaulio literatūros lapus.

Jų tėvynė yra aukštų uolų, akmeningos žemės, vulkanų ir vandenų kraštas. "žodis Chile turi savyje kažką kūdikiško, neatsakingo, kaip pirmas saulės spindulys, glostantis mūsų žemę saulėtekio meile" (Ben-jamln Subercasoux).
Šioje "vandenyno šalyje" yra vietų, kur įkopus į kurią nors Andų viršūnę, tikrai pamatai neapžvelgiamus Ramiuosius vandenis, šis keistos geografinės struktūros kraštas, kuris nuo Peru sienos ilga juosta tęsiasi tarp Andų ir Ramiojo vandenyno, pietuose susiaurėja, pakrypsta į rytus ir, peržengęs 38 paralelę, aštrėja ir baigiasi uolėta, juoda, audrų plakama vieniša Horno sala.

Žmogus Čilėje gyvena betarpiškoje gamtos artumoje, su ja organiškai sutapęs. Neaprėpiami vandenyno plotai iš vienos ir sunkiai peržengiamas Andų masyvas iš antros pusės — sukūrė hermetiškai uždarą žmogaus tipą, čia gamta, universas ir žmogus suaugo į vieną harmoningą kūną. Iš to išplaukia čiliečio sielos ekstazin-gumas ir gilus tiesos pajautimas.

Žmogus čia turi savotišką laiko ir nuotolio supratimą. Jo siela yra Jo pasaulis. Jis gyvena sapnais, kuriuose laikas yra tartum kokia užtvenkta, sulaikyta, lėtai judanti srovė. Čilietis iš prigimties nesugeba pergyventi laiko destruktyvumo. Jojo Aš yra toks pasaulis, kurio jis nesutinka deformuoti ir žeisti. Todėl įvykus tarp išorinio daiktų pasaulio ir tojo Aš kolizijai, siela prisipildo neapsakomo liūdesio ir graudumo. Ją tuomet daiktų pasaulis skaudžiai žeidžia, ji pasijunta atitrūkus nuo žemės, nuo savęs, nuo visa to, nuo ko ji iki šiol nemokėjo savęs atskirti, čilietis, kaip ir kiti Pietų Amerikos gyventojai, gyvena ne kaip subjektas, bet kaip objektas egzistencinio skausmo. Tai skausmas žmogaus -medžio, žiauriai plėšiamo iš ikišiolinės "angeliško ramumo" dirvos, užklupto netikėtų staigmenų ir pavojų.

Tokio skausmo ir liūdesio giliausia išraišką mes matome autentiškųjų šio krašto poetų kūryboje, kurios viršūnėje stovi Pablo Neruda su savo pirmatakais ir bendralaikiais: Pezoa Velez (1879-1908), Gonzalez Bastias (1879), Carlos Mondaca (1881-1928) ir Alberto Rojas Jimenez (1900 -1934). Jų daina yra giliai metafiziš-ka, jie dainuoja žmogų, nenustojusį būti žeme ("sin dejar de ser tier-ra"). Jų eilėraščiai auga iš žemės, kurios įsčioje gimsta žmogus skausmuose. Todėl poetui jo šalis yra "vieniša..., kur žemė yra pilna vandenyno ir nėra nieko, tik arklio ka-nopos..., tik vėjas..., tik lietūs, kurie krenta ant jūros vandenų..., tik lietûs, kurie auga ties jūra" (Pablo Neruda).
Nerudos eilėraščiu giliai žmogiška tematika, jo originali sintakse, jausmo turtingumas ir savotiškas ritmas išsilieja kaip neaprėžto ir sunkaus laiko didžiules lagūnos. Tai jau ne tik poezija, bet patsai čionykščio žmogaus egzistencijos pulsas.

  Tuo tarpu Huidobro žmogus, atitrūkęs nuo gimtosios žemės, išėjo į toli ir aukštį. Nutraukęs ryšius su jį pagimdžiusia "akmenų ir vandenų žeme", jis žengė stiprų šuolį į ateitį. "Kiekviena Huidobro poema yra dalykas, kuris įvyks" — sako Joubln Colombres, charakterizuodamas poetą.

  Huidobro kelias vienu atžvilgiu yra panašus i mūsojo O. Milašiaus ir lenko Apollinaire'o kelią. Eilėraščių rinkiniu "Vandens veidrodis" padėjęs kreacionistin.es estetikos pagrindus ir 1918 m. išleidęs šio rinkinio antrą laidą Madride, vyksta į Paryžių ir iki gyvenimo pabaigos su juo beveik nesiskiria. Cia Huidobro kaip savo metu Mallarme namai buria visas savo laiko stipriąsias meno ir literatūros įžymybes. Juan Gris, Picasso, Tristan Tzara, Max Jacob, Apollinaire, Rodiguet, Cocteau, Morand ir kiti yra jo artimi bičiuliai ir nuolatiniai svečiai. Paryžiuje pradeda rašyti prancūziškai. Eilėraščių rinkiniuose — "Horizon Carre", "Tour Eiffel" ir "Hallali" atidengia savo sukurtos kreacionistinės estetikos esmę. Jo poetikos pagrindinis postulatas yra išradingumas, be kurio negali būti kalbos apie tikrąją poetinę kūrybą. Jausmas keliamas aukščiau už intelektą. "Kreacionisti-nė poema — skelbė Huidobro — tai sukurtų vaizdų, sukurtų situacijų, sukurtų sprendimų kompozicija; kreacionizmas negriauna tradicinės poezijos elementų, jis tik reikalauja, kad tie elementai būtų išrandami ignoruojant realybę ir tai, kas įvyksta pries realizacijos aktą. ...Poetas turi turėti savyje ypatingo žmogiškumo dozę, kuri sulygintų visa tai, kas vyksta šalia jo su giliu atominiu įelektrinimu, su šilima, kurios dar niekas iki šiol nėra davęs tiems patiems žodžiams, kuri pakeičia žodžių plotį ir spalvą". "Poezija tai kūrybos kalba" — sako poetas kitoje vietoje, todėl — "tik tie, kurie nepamiršo visuotinio kilimo šauksmo ir pažįsta pasaulio formavimosi bruožus, yra poetai".

Nejausdami reikalo šioje vietoje pasisakyti nei už nei prieš kreacionizmą, žinodami, kad tai yra vienas iš daugelio mėgiamų ir nemėgiamų "izmų", krėtusių ir tebekrečiančių pasaulio literatūrą, norime tik priminti, kad vieno gal iš įdomiausių ir gražiausių izmų tėvas yra genialus čilietis. Jo įtaka, paskleista Prancūzijoje, Ispanijoje, Pietų Amerikoje, yra labai didelė. Jo žymioje įtakoje rašė ispanai Juan Larrea, Gerardo Diego, peruvietis Cesar Vallejo, didieji Argentinos poetai Leopoldo Ma-rechal, Oliviero Girondo, Francisco Luis Bernárdez ir daug kitų.

Naujosios Čilės "trečias fenomenas" yra jau mums kiek geriau pažįstama Gabriela Mistral, 1946 m. laimėjusi Nobelio literatūros premiją. Ji yra savotiškas trečiasis polius mūsų aprašomų poetų trijulėje. Jeigu apie Nerudą esame pasakę, kad jis yra savos žemės dainius, skausmuose nuo jos atitrūkstantis, Huidobro — atitrūkęs į naujas poezijos viršūnes ir negrįžęs, — tai apie Mistral galėtume pasakyti, kad ji yra atitrūkusi ir — grįžusi. Grįždama ji parnešė savo kraštui krikščioniškos etikos kraitį ir "atidarė jai vartus į naują, harmoningą grožio karaliją". Savo moralizuojančia ir edukatyvine poezija ji įnešė naują vėją į Čilės literatūrą, kur iki šiol viešpatavo sunkus sapnas, chaosas, granitas, akmenys ir lietūs, kur žmogus buvo panašus į lietų, "vienišą mirusiam pasaulyje, — kuris atstumtas krenta, lėtas ir beformis", kur "...žemės šviesa išeina iš po blakstienų ne varpais skambėdama, bet ašaromis". (Pablo Neruda).

— o —
Rašant pasinaudota:
1.    Eduardo J. Colobres — "Huidobro y el creacionismo", Saber Vivir, nr. 85, 1949 m., Buenos Aires.
2.    Pablo Neruda — "Selección", Santiago de Chile, 1949.
3.    Blanca Luz Brum "21 poetas, 21 pueblos", Buenos Aires, 1941.
4.    Eduardo Anguita — "El chileno y su poesia", Histonium, nr. 126, 1949, Buenos Aires.
Juozas Kėkštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai