Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Iš knygos "šventieji akmenys" (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Faustas Kirša   
PIETA

Ant Tavo kelių, Motina Šventoji,
Nurimo Dievas, pranašas, sūnus.
Jo garbei saulė ant kalnų liepsnoja,
O Dievo žodis tapo Tau klusnus.

Per amžius eina žemėj šventas garsas,
Kad meile, žmogui atpirkta krauju,
Plasnos ir džiugins kaip alyvų varsos
Prie dangišku ir prarajos kelių.


VISUR MATOMA MOTINA

Negestas žiburys tamsoj, ir saule — diena, —
Tai tu esi, motule, kaip pilka gegutė,
Visur vis matoma, visur vis girdima:
Prie lopšio, ant kapų, tyloj ir rugiapiūtėj.

Mes neverti kančios taip prakilnios per amžius,
Mes neverti tiesos aklų ir žilo plauko,
Visur vis matomo, visur vis budinčio:
Prie lopšio, ant kapų, tyloj ir rugiapiūtėj.


PAVASARIO GĖLĖS

Konvalijos — pavasariniai skambaliukai —
Balti kaip porceliano angelų galvutės —
Ant Juodžemio aistringų pinavijų lūki, —
Narcizas šypsosi iš po ledų atkutęs;

Purienos paupiais, miškuos palazdinėliai,
 Ant dirvų ožkabarzdžiai pumpurus iškėlė;
Kiekvienai žaliai viksvai ir kiekvienai gėlei
Danguj kaip skambaliukas virva vyturėlis.


APLINKUMA IR ŽMOGUS

Ir vyturėlis, ir dangus, ir daug, daug saules.
Ir žalias javas, Ir miškai, ir daug, daug jūros,
Žmogus, kaip puotos taure perpilta per briauną,
Kurs niekados, kurs niekados išsekt negali.

O žemėj skruzdės, kirminai ir rauslios šaknys,
Ir briedis, Ir žuvis, Ir lauko peteliškė,
Žmogus, kaip puotos taure perpilta per briaunas,
Pasotintas, trapus, — Ir išmintis, Ir žaislas.

TESTAMENTAS

Tėvų tėvai per amžius dvasios įkvėpimais
Tėvynę atnešė lig šios šventos dienos
Ir dovaną paliko: visą žemės kraitį,
Ir testamentą: lig mirties kovok dėl jos.

Sūnau, ne sau gimei! Gimei spindėti amžiams
Naujų pilių, naujų kovų naujais vardais.
Sūnau! gimei dvasia net pranašus pasekti
Ir Dievo veidą padabint gyvais žiedais.



RYTŲ ŠEŠĖLIS

Rytų šešėlis man atkirto kelią.
Blakstienom pridengiau žiedų pasaulį.
Rūkuos paskendo pilys ir paminklai,
Ir ant kapų pilki tėvų kryželiai.

Kokia kančia! Kokia kančia, klajūne,
Nusvėrė naštą aukurui aukotą!
Galva rūkuos. Mintis ženklais apstulbo.
Kur, amžių vade, kur tu šiandien būni?


TIESOS IEŠKANT

Kas man parodys kelią, kur tiesa nuėjo,
Neg Tu, kuris pagimdei ją ir man ir žemei?
Neklaužados paklydo eidami pavėjuj,
O aš einu prieš audrą, akys man aptemo.

Šėtono audros baisios, bet stipri malone,
Kaip sidabru nušvitęs tyruose šaltinis.
Jos krikšto pateptas praranda abeiones.
Tu iš savęs tiesa, — many šauki jos žynį.


AUKURO GARBEI

Grūdai, kuriuos ant aukuro sudėjau,
Nebeišleis daigų iš žemės gruodo,
Žiedai nuvytę neatskleis skaistumo,
Nešu lig grabo alkstančio paguodą.

Bet nenumirs tenai auka nušvitus meile,
Pravėrus amžinumą sielos viešpatijai,
Liepsnos šviesa primins klajūno rūstų kelią
Ir Išganytojui ir Motinai Marijai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai