Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOLOVJOVAS IR DOSTOJEVSKIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADIMIRAS ŠILKARSKIS   

BALIO SRUOGOS ATMINIMUI
1.
Dostojevskis1) visą gyvenimą, o Solovjovas pirmąjį savo gyvenimo perijodą, iki 28 metų amžiaus gyveno rusiško mesianizmo istorijos pasaulėžiūroje.

Pirmutinį ir svarbiausią šios pasaulėžiūros principą jos atstovai yra paėmę iš visuotinės krikščioniškos pasaulėžiūros. Visos pasaulio plėtotės prasmė glūdi gamtos ir žmonijos grįžime į vienybę su Kūrėju, kurio jos yra netekusios per nuodėmę, atpuldamos nuo tikrojo savo gyvenimo šaltinio. Kristus, žmogus ir Dievas viename asmenyje, pirmą kartą pasaulio ir žmonijos istorijoje sujungė dievybę ir žmogybę ir įsteigė Bažnyčią, kuri turi žmones vesti į šią šventąją karalystę. Ši Dievo valstybės idėja yra pagrindinis visos krikščioniškos pasaulėžiūros šulas. Savo giliausią ir įspūdingiausią išraišką ji yra gavusi vieno iš didžiųjų Vakarų Bažnyčios tėvų — šv. Augustino "Dievo valstybėje" (Civitas Dei).

Šią Augustino idėją pasisavino rusų mesianizmas ir prijungė prie jos klausimą, kokią paskirtį šioje pasaulinės istorijos sąrangoje turi rusų tauta. Rusija jam yra "šventoji Rusija"; rusų tauta yra "Dievo nešėja" (narod bogonosec).

---------
*) šiemet suėjo 50 metų, kai mire didysis rusų filosofas V. Solovjovas (1853—1900). Ta proga čia spausdinama paskaita yra buvusio Vytauto Didžiojo Universiteto prof. Šilkarskio įžangine, skaityta pradedant darbą Bonnos universitete. Iš naujo ją perdirbęs ir beveik šešis kartus praplatinęs, autorius yra ją išleidęs atskirai jo paties redaguojamoje serijoje "Kleine Schriften aus der Sammlung "Deus Anima", Universitaets-Verlag Bonn. 2 sąs. šis straipsnis jau buvo pradėtas spausdinti "Naujajame gyvenime" 11 nr., bet šiam sustojus, pasiliko nebaigtas. — Red.


Išganytojas yra ją išrinkęs savo atpirkimo darbui užbaigti, nes ji yra išlaikiusi jo šventojo mokslo tiesą pilnumoje. Vakarų Bažnyčia esanti paskutiniais pirmojo tūkstantmečio šimtmečiais tapusi Kristaus mokslui neištikima ir dėl to tiesos vardan amžinosios karalystės raktus, kurie pradžioje priklausė abiem Bažnyčiom, ji turinti perleisti Rytų Bažnyčiai, kurios centrą sudarė Bizantija. Žuvus Bizantijos valstybei, rusų Bažnyčia esanti vienintelė ir tikra viso Kristaus palikimo valdytoja.

Šios pretensijos, kad rusų Bažnyčia yra vienintelė grynos Kristaus tiesos saugotoja, negalima pateisinti, nes pagrindiniuose dogmatiniuose klausimuose abi Bažnyčios vienaip moko. Skirtumo pagrindai glūdi tik skirtinguose keliuose, kuriais nuėjo Rytų ir Vakarų raida. Rytų krikščionys tvirtina, kad Romos kelias esąs tapęs klaidingas, jos vadovaujama Vakarų Europa esanti iškreipusi krikščionybės tiesą, pagaliau jos visai išsižadėjusi ir net išėjusi į atvirą kovą su ja.

Aistringos pastangos įrodyti Rytų Bažnyčios tyrumą, atmetant Vakarų nueitą klaidingą istorijos kelią, sudaro trečiąjį esminį rusų mesianizmo bruožą. Tam tikru atžvilgiu galima kalbėti apie tris šulus, ant kurių rymo visa rusų mesianizmo istorijos filosofija. Jei trečiasis šulas, nukreiptas prieš Vakarų Bažnyčią, netenka savo tvirtumo, tai dar pasilieka kitu du šulai, kurių juk negalima pašalinti iš jokios krikščioniškos istorijos filosofijos. Tačiau rusų mesianizmas, atėmus iš jo pretensiją, kad jis tik vienas teturi krikščioniškąją tiesą — visiškai sudūžta. Dėl to visiškai nenuostabu, kad visi rusų mesianizmo atstovai, ypač jo tikrieji steigėjai, vadinamieji slavofilai, priešakyje su Ivanu Kirejevskiu ir Chomjakovu, didžiausios reikšmės skiria šio trečiojo šulo statybai. Idėjinės priemonės šiai statybai buvo paimtos ypač iš vokiečių idealistinės romantikos; taigi ji yra Vakarų dvasios kūrinys. Iš čia susidaro pilna prieštaravimų padėtis: rusų mesianizmas, neturėdamas nuosavų ginklų, Vakarus puola su pačių Vakarų ginklais, kurie juos nukalė vienoje iš didelių savo dvasinio išsivystymo epochų. Jie Vakarų Europos dvasią sutapatina su romantikos taip nekenčiama "švietimo" dvasia; pabūklus, kuriuos romantika puikiai išbandė savo atkaklioje kovoje prieš "švietimą", jie vartoja prieš Vakarų dvasią, švęsdami šių pabūklų pergalę, kaipo galutinį "sugedusių" Vakarų dvasios žlugimą.

Šiuo keliu eina pirmajame savo gyvenimo laikotarpyje ir didžiausias rusų filosofijos genijus Vladimiras Solovjovas. Su nepalyginama jėga ir menu idėjines priemones, kurias Vakarų dvasia per pusantro tūkstančio savo raidos metų yra sukūrusi, jis panaudojo didingai statybai pasaulėžiūros, kuri pradžioje buvo visiškai rusų mesia-nistinės svajonės tarnyboje. Jo veikalai, parašyti tarp 21 ir 28 jo gyvenimo metų, yra vispusiškas pagrindimas ir išvystymas pasaulėvaizdžio, kuriame tikėjimas į rusų tautos pasiuntinybę randa savo tobuliausią išraišką. Jaunasis Solovjovas yra tikras rusiško mesianizmo išbaigėjas.

Apie pirmąjį šulą, kuris yra bendras visiems krikščioniškosios filosofijos pavidalams, vokiečių žymiausias Solovjovo žinovas, kun. Fridrikas Muckermanas S. J. sako, kad „nuo Augustino laikų valstybės sąvoka (Reichsgedanke), kuri vėl iškyla šios dienos žmogaus elgesyje, niekad taip plačiai, giliai ir žaviai nebuvo atvaizduota, kaip mūsų poeto-filosofo (Solovjovo)". — Ir antrąjį šulą — tikėjimą į Rusiją, kuri yra išsaugojusi nesuterštą Kristaus palikimą ir dėl to yra pašaukta atidaryti žmonijai amžinosios karalystės vartus — jaunasis mąstytojas stato ir puošia didingai. Su tokiu pat rūpestingumu jis atsi-deda ir trečiojo šulo statybai, nors jis niekada jo mąstyme neužima pačios pirmosios vietos. Jo kova prieš tariamai nekrikščionišką Romos kelią nevirsta, kaip jo pirmatakuose slavofiluose, atsitiktinėmis pavienėmis kautynėmis, bet išsivysto į platų visuotinį puolimą, kuris remiasi vieningu istorijos vaizdu. Visą Vakarų dvasios raidą, kurios kryptį nustato Roma, jis vaizduoja kaip nuolatinį nuoseklų nusigręžimą nuo pirminės krikščioniškojo tikėjimo ir gyvenimo aukštumos.

2.
Ši pažiūra įgyja nepaprasto įspūdingumo ir vieningumo, kai Solovjovas į šio nusigrįžimo pagrindines stadijas perkelia evangelijos pasakojimą apie tris Kristaus gundymus. Romos vadovaujama Vakarų dvasia esanti visiškai pasidavusi toms pagundoms, kurias Išganytojas buvo atmetęs. Tai, žinoma, atsitiko ne iš karto, bet palaipsniui per tris ilgainiui istorijos bėgyje įvykusius iškrypimus. Pirmasis iškrypimas, po kuro būtinai turėjo sekti ir kiti, įvyko, kai Vakarų dvasia, kuri tada buvo išimtinai Romos vadovaujama, nusmuko, pasiduodama išorinės jėgos pagundai. Katalikų Bažnyčia stvėrėsi Romos cezarių kardo ir valstybės jėgos priemonėmis bandė įgyvendinti savo tikslus. Tuo ji išdavė savo tikėjimą į dvasinę gėrio jėgą, kurią Išganytojas jai buvo atidengęs; ji visą savo viltį sudėjo išorinėje jėgoje ir įžengė į pavojingiausią j į klystkelį, į kurį piktoji dvasia veltui bandė sugundyti Kristų.

Katalikybės klystkelis Vakaruose, žinoma, buvo pastebėtas. Bet tai neįstengė blogybės pagydyti. Po jėgos klystkelio sekė antrasis klystkelis: Vakarai tapo racionalistinio išdidumo auka. Į šį klystkelį pateko protestantizmas, kuris vietoj apreiškimo pastatė žmogaus sprendimą arba, tiksliau kalbant, ribotą žmogaus protą. Nuo to laiko protestantizmas leidžiasi pakalne žemyn keliu, kuris veda į racionalizmą. Pagaliau visas žinojimo ir tikėjimo turinys yra išvedamas vien iš abstraktaus proto veikimo. Hėgelio panlogizmas, kuris visą tikrovę suveda į abstrakčių sąvokų judėjimą, taria paskutinį šios raidos žodį.

Proto išdidumas, kuris vadovavo Vakarams jų antrajame klystkelyje, buvo iš dviejų pusių atidengtas Praktiškoje srityje protas pasirodė visiškai bejėgis prieš gyvuliškus instinktus ir aistras: tai su pasibaisėtinu aiškumu išryškėjo naujųjų amžių istorijos sąmyšiuose. Teorinėje srityje "grynojo" proto pretensija pojūčių patirties dalykuose pasikliauti tik abstrakcija, išjungiant pačią patirtį, yra privedusi prie absurdo. Vokiečių panlogistinės spekuliacijos audinys baigėsi gėdingu žlugimu ir jų milžiniškų idėjinių pastatų griuvėsiuose prasidėjo trečiasis ir blogiausias Vakarų klystkelis, kurį galima pavadinti materialistine kūno puikybe: Vakarai nori akmenis paversti duona ir ja numalšinti kūno ir dvasios alkį. Šiuo klystkeliu Kristaus atpirkimo darbas buvo visiškai sunaikintas. Vakarai savo dvasinės raidos laipsniuose yra visiškai pasidavę visiems trims piktosios dvasios gundymams. Atsakomybę už šią raidą nešanti Romos Bažnyčia. Piktoji dvasia esanti visiškai įviliojusi į savo kelią Romos Bažnyčią ir jos apipavidalinamą Vakarų kultūrą ir tuo būdu yra nugalėjus Kristaus dvasią.

Sena, filosofiškai mažai pagrįsta rusų mesia-nistinė istorijos pasaulėžiūra su savo beatodai-riniu rėmimu Rytų Bažnyčios pretensijos, kad ji esanti vienintelė Kristaus tiesos atstovė, Solovjovo filosofijoje įgijo vispusiškai išvystytą pavidalą. Jauno mąstytojo pasirodymas slavofilų stovykloje buvo džiaugsmingai sutiktas tokių žmonių, kaip Ivanas Aksakovas .ir Samarinas, Slavofilų pažiūromis ir jų tikslais buvo persiėmęs didžiausias Rusijos rašytojas Feodoras Dostojevskis. Reikia iš anksto prileisti, kad Solovjovo gilus ir vispusiškas idėjų apipavidalinimas, kurios nuo Sibiro kalėjimo laikų Dostojevskiui buvo brangios ir kurias jis stengėsi, kiek buvo galima, išreikšti savo meno kūriniuose, turėjo jam padaryti didelį įspūdį. Ši hipotezė darosi neišvengiama, jeigu mes įsigilinsime į asmeninius seno rašytojo ir jauno mąstytojo santykius.

VLADIMIRAS SOLOVJOVAS

3.
Pirmutinė Dostojevskio ir Solovjovo pažintis įvyko 1873 metais. Jaunas mąstytojas buvo ką tik baigęs savo studijas ir baigė rašyti magistro disertaciją "Vakarų filosofijos krizė". Šis jaunystės veikalas branduolyje turi jau visus pagrindinius tos pasaulėžiūros elementus, kurią jis atstovavo pirmajame savo gyvenimo perijode. Jaunas filosofas senam rašytojui daro "žavinčio įspūdžio", kaip liudija Dostojevskio našlė savo "Gyvenimo atsiminimuose". "Juo dažniau mano vyras su juo susitikdavo — skaitome mes ten — ir su juo išsikalbėdavo, juo labiau jis jį mylėjo ir brangino jo dvasią bei jo vispusišką išsilavinimą". Nuostabi jauno svajotojo galva primena Dostojevskiui "vieną iš jo mylimiausių paveikslų, jauno Kristaus galvą", pieštą Annibale Carracci. Solovjovo "veide ir būde" jis randa nuostabų panašumą su savo mirusiu draugu Šidlovskiu, kuris jo jaunystėje turėjo jam labai didelės geros įtakos. Aštuoneri metai, per kuriuos greitai prasidėjęs suartėjimas ilgainiui tapo gilia draugyste, Solovjovui buvo užimti jo pirmosios rusų mesianistinės filosofijos statyba. Dostojevskio sieloje tuo tarpu formavosi ir brendo mintys ir vaizdai, kurie savo galutinę išraišką rado "Brolių Karamazovų"' šedevre. Abu vyrai buvo tada to paties senojo slavofilų mesianizmo šalininkai.

Savaime eina išvada, kad jaunam mąstytojui jo vyresnis draugas turėjo toli einančios įtakos, be-i j stant ano slavofiliškoms idėjoms. Ir vokiečių žymiausieji Dostojevskio tyrinėtojai Romano Hnardini ir Theodor Steinbuechel 2) Solovjovą vadina "mylimuoju Dostojevskio mokiniu". Tačiau, arčiau įsigilinus, ši nuomonė nepasitvirtina.

4.
Kuriuo atžvilgiu Dostojevskis galėjo būti Solovjovo mokytoju?
Pirmąjį sąlytį su didžiuoju rusų romano meisteriu Solovjovas turėjo, kai jo pasaulėžiūra, kaip minėta, savo pagrindiniais bruožais buvo jau susiformavusi. Dostojevskis buvo genialus dialektikas, kuris kėlė deginančius religinės ir filosofinės pasaulėžiūros klausimus su gaivalinga jega ir rungėsi su jais didžiausiu savo dvasinių jėgų įtempiu, nerasdamas tačiau nei sau pačiam patenkinamo sprendimo. O Solovjovas turėjo mažių mažiausia tokią pat dialektinę mąstymo jėgą, bet kartu su ja ir lygiai taip pat nuostabų sisteminį sugebėjimą. Jo statinys buvo kuriamas visomis priemonėmis, kurias jam teikė jo gilus filosofinis išsilavinimas. Dostojevskio išsilavinimas iki jo gyvenimo galo buvo likęs paviršutiniškas ir fragmentarinis; jo žinios filosofijos srityje beveik niekada nesiekė pirmųjų šaltinių ir buvo tik jo draugų jam perteikiamos. Tarp šių jo draugų Solovjovas buvo pats žymiausias, o per paskutinius aštuonerius jo gyvenimo metus ir pats artimiausias. Dėl to nelieka nieko kito kaip priimti, kad Solovjovas religijos filosofijos srityje ilgainiui tapo Dostojevskio vadovu. Kaip tik šio vadovavimo dėka didžiojo romanų rašytojo paskutiniame šedevre pastebime labai ryškų anksta religines filosofijos polėkį. Apie Solov-iovą kaip apie Dostojevskio "mokinį" galima būtų kalbėti nk tada, jeigu Dostojevskio idėjose pasisektų įrodyti bent vieną elementą, kurį tariamas jo mokinys būtų galėjęs iš jo paimti. Tačiau tokio įrodymo joks Dostojevskio tyrinėtojas nėra pareiškęs. Pirmu žvilgsniu, iš dviejų draugų pagrindinių idėjų panašumo, puolančio į akį, daroma išvada, kad vyresnysis davė, o jaunesnysis gavo, visai neatsižvelgiant, kad tas bendrumas lengviau galima išaiškinti toli einančia Solovjovo įtaka Dostojevskiui, negu Dostojevskio Solovjovui. Priimdami šią hipotezę, mes gauname raktą garsiausio Dostojevskio kūrinio, "Didžiojo inkvizitoriaus legendos", kilmės raidai.

Legendos branduolį sudaro šv. Rašto pasakojimo apie tris Kristaus gundymus perkėlimas į istorinę Vakarų Bažnyčios veiklą. Čia mes turime reikalą su meniškai tobuliausiu iš visų sla-
---------
* šio straipsnio tekstas buvo jau surinktas, kai man  į rankas neužmirštamo Stasio Šalkauskio mokinio Antano Maceinos studija "Didysis Inkvizitorius" (Atžalynas. Weilheim-Teck, 1946). Tai yra pirmos eilės filosofinis veikalas, nė kiek nenusileidžiąs geriausiems rusų ir vokiečių tyrinėtojams, pavestiems Dostojevskio pasaulėžvalgai. Dabar jau išėjo antrasis šios knygos leidimas.

vofilų bandymų apvainikuoti įsitikinimą, kad nesugadintas krikščionių tikėjimas yra tik Rytų Bažnyčioje. Solovjovas šią idėją išrutuliojo savo "Paskaitose apie dievažmogiškumą", kurias jis pirmais 1878 metų mėnesiais skaitė Petrapilyje dideliam klausytojų skaičiui. Dostojevskis buvo vienas iš tų, kuris reguliariai lankėsi šiose paskaitose. Jose Solovjovo pasaulėžiūra rado savo pirmąją vispusišką išraišką. Bus tikras dalykas, kad tos mintys, kurias Solovjovas savo jaunystės šedevre buvo išvystęs prieš tai per penkerius metus, buvo jo ir Dostojevskio gyviausiai diskutuojamos. Kaip tik tuo laiku, kada brendo "Paskaitų apie dievažmogiškumą" mintys, draugiški santykiai tarp Dostojevskio ir Solovjovo pasidarė ypač artimi. 1878 metų gegužės mėnesio vidury miršta mylimasis Dostojevskio vaikas Alioša. Tėvas giliai sukrėstas ir veltui stengiasi atgauti pusiausvyrą. Jo nuotaika kelia didelio susirūpinimo jo žmonai. Norėdama grąžinti vyrui norą gyventi ir kurti, ji prikalba jį vykti į garsų atsiskyrėlių vienuolyną "Optina pustyn". Dostojevskis kenčia labai sunkius epileptinius priepuolius. Vienas keliauti jis negali. Jo žmona tarp vyro bičiulių neranda kito žmogaus, kuris geriau tiktų palydėti sergantį rašytoją ir reikalui esant jį globoti, kaip Solovjovą.

Atsilankymas "Optina pustyn" vienuolyne pas garsųjį senelį, visų šventu laikomą atsiskyrėlį Ambrozijų, abiem padaro gilų įspūdį. Idealinis senelio Zosimos vaizdas "Broliuose Kara-mazovuose" yra sukurtas pagal Optino senelį. "Giedria nuotaika ir iš pagrindų nurimęs" Dostojevskis grįžta į savo šeimą. Mintys ir vaizdai, kuriuos jis ilgai nešiojosi savo sieloje, kuriuos jis savo ankstyvesniuose kūriniuose sugebėjo išreikšti tik iš dalies ir netobulai, dabar bežiūrint bręsta tyrame ir stiprinančiame Optinos vienuolyno ore ir nuolatinėje mylimo bičiuko draugystėje. Sekančiais metais buvo beveik baigtos abi pagrindinės romano dalys, dvi pagrindinės visos Dostojevskio kūrybos aukštumos: penktoji knyga su "Didžiuoju inkvizitoriumi" ir šeštoji su "Rusiškuoju vienuoliu". Visai tikrai galima sakyti, kad rašytojas, kuris taip aistringai laikėsi savo Bažnyčios, kuris buvo taip stipriai persiėmęs savo tautos mesianiniu pašaukimu, stipriausius paskatinimus gavo iš mąstytojo, kurio kūryboje jis rado išbaigtą savo meilės pateisinimą ir tobulą savo tikėjimo pagrindimą. Nors kai kurios abstrakčios Solovjovo spekuliacijų mintys liko jam svetimos ir net neprieinamos, būtent kada filosofas pasikeldavo į šaltas grynojo protavimo sritis ir tarsi prarasdavo sąryšį su gyva tikrove, tačiau nuostabioji visuma turėjo jį labai stipriai patraukti. Šioje visumoje kaip tik turėjo jam daryti galingą įspūdį tos dalys, kurios jo paties tvirčiausius įsitikinimus iškėlė didinga, meniškai išbaigta forma. Prie tų dalių, be abejo, priklausė ir Solovjovo perkėlimas trijų Kristaus gundymų į istorinę Romos Bažnyčios veiklą. Šį perkėlimą padaro abu draugai, tačiau jaunesnysis pirmiau už senesnįjį.

Žinoma, vieno skirtumo tarp Dostojevskio ir Solovjovo negalima išleisti iš akių. Jaunojo mąstytojo supratimu, Vakarai pasiduoda piktosios dvasios gundymui ne iš karto, bet pagrindinėse savo dvasinės raidos epochose. Senajam rusų romano meisteriui Katalikų Bažnyčia pasiduoda visoms pagundoms iš karto, tuo laiku, kada nuo jos atsiskiria Rytų Bažnyčia. Bet kadangi katalikybės klystkelis yra atsakingas ir už racionalizmo bei materializmo klystkelį, tai šis skirtumas neturi didelės reikšmės. Pagrindiniame dalyke abu draugai yra vieningi: Roma ir Vakarai yra patekę Piktojo valdžion. Tikro tikėjimo šviesa dega tik Rytuose. Rusų tauta turi pasirūpinti, kad šventoji šviesa, kuri yra pašaukta atnešti išgelbėjimą, neužgestų visai žmonijai. Tik įsigilinus į šią pagrindinę pažiūrą, kurią Solovjovas vysto su nepalyginama filosofine ir menine jėga, gaunamas raktas į garsiausiąjį Dostojevskio kūrinį — "Didįjį inkvizitorių".

5.
Prisiminkime trumpai šios legendos turinį.
Ispanijoj siaučia baisiausia inkvizicija. Sevilijoje, toje aikštėje, kurioje iš vakaro didysis inkvizitorius karaliaus ir dvaro akivaizdoje, džiūgaujant miniai, "didesnei Dievo garbei" yra sudeginęs beveik šimtą eretikų, — pasirodo Jis — Išganytojas ir tuojau yra žmonių pažintas. Aklajam jis grąžina regėjimą, užtenka jo žodžių: "Talita kurni — mergaite, kelkis", kad vaikas, kurį nešė grabe, prisikeltų iš numirusių. Tiems dalykams vykstant, į katedrą eina devyniasdešimtmetis senis, didysis Ispanijos inkvizitorius. Jis viską matė — ir aklo pagydymą, ir mergaitės prikėlimą, ir liaudies džiūgavimą. Jis pakelia ranką ir įsako Išganytoja suimti. Minia klaupiasi prieš inkvizitorių. Jis palaimina ją kryžiaus ženklu ir eina toliau. Vakare atsidaro kalėjimo durys, kur uždarytas Kristus, ir per slenkstį peržengia senis kardinolas.

Jis pradeda ilgą, savo paties pertraukiamą, kalbą ir veltui laukia, kad suimtasis jam ką nors į tai atsakytų. Išganytojo tvlėjimas giliai ji erzina ir verčia ji pulti su vis didėjančiu aistringumu Jo mokslą, Jo atpirkimo darbą ir tuo pačiu pateisinti kelia, kuriuo einanti Kataliku Bažnyčia, veikdama Kristaus vardu, bet ne Kristaus dvasioje. Tiek Dostojevskis, tiek Solovjovas pirmajame savo gyvenimo perijode savo Bažnvčioje matė tyro ir laisvo, laisvai priimamo ir laisvai sekamo tikėjimo įsikūnijimą. Katalikų Bažnv-čiai jie šios aukštos Dievo dovanos nepripažino. Ji, norėdama patenkinti valdžios troškulį, griebėsi išorinės prievartos ir tuo būdu nužudė tyrajam Kristaus tikėjimui savo sielą — laisvę. Dostojevskis visomis savo draminio meno priemonėmis nori Įrodyti, kad šis laisvos krikščionybės sielos nužudymas Vakaruose yra įvykdytas sąmoningai.

Kristaus kelias — tvirtina didysis inkvizitorius — iš pradžios ir iš pagrindų buvo klaidingas. Tokiu keliu galėjo eiti tik nepataisomas svajotojas ir fantastas. Visas jo darbas yra atremtas tikėjimu į žmogų. Kristus kreipiasi į jį, įsitikinęs, kad jis turi reikalo su laisva būtybe, tikėdamas, kad jis jo mokslą laisvai priims ir laisvai visame savo gyvenime įvykdys. Vargiai ar begali būti blogesnis ir pragaištingesnis žmogaus prigimties nepažinimas. Dėl to nesą ko stebėtis, kad Kristus savo laisvės kliedėjimu atnešė į žemę tik begalinį vargą. Dėl to Katalikų Bažnyčia turėjo įsikišti ir gelbėti žmoniją nuo nesveikų to kliedėjimo pasėkų, kurio Kristus buvo visai pagautas. Keno dvasia ją į tą darbą paskatino? Kam ji pradėjo tarnauto visomis savo jėgomis?

Suimtasis juk pažįsta tą dvasią. Ji jau bandė jį sugundyti, ji atidengė jam giliausius savo išminties pagrindus ir pasiūlė jam visas žemę judinančias jėgas. Tai buvo keistas apakimas, kai Kristus atmetė šiuos protingos ir galingos dvasios išganingus pasiūlymus. Šiąją lemtingą klaidą pataisė Romos Bažnyčia.
Žmogus yra gimęs kaipo tamsus ir laukinis maištininkas ir jam teikiamą laisvę jis gali panaudoti tik savo pražūčiai. Laimė, kad tu pasitraukei — sako didysis inkvizitorius — ir visą darbą palikai mums. Tu davei mums jėgos surišti ir išrišti. Minia, kuri buvo apakinta nesveikų tavo laisvės vilionių, mumyse mato tavo darbo tęsėjus ir išbaigėjus. Mes turime juos šiame įsitikinime palikti. Dėl to mes imame pasauli valdyti tavo vardu. Tačiau mes ne tau tarnaujame, tavo kliedėjimu mes nesekame, mes vykdome kito valią, valią tos galingosios ir baisiosios dvasios, kuri tau buvo nurodžiusi vienintelį kelią, kuriuo einant žmoniją, tokią, kokia ji yra, būtų galima padaryti laimingą.

Koks iš tikrųjų buvo pirmasis patarimas, kurį ji tau davė? Tu turėjai akmenis paversti duona ir vargšą maištininką pasotinti. Tą protingą patarimą tu atmetei, nes tu vertini tik laisvą žmonių apsisprendimą ir nenori jo pirkti duona. Jei tu būtum išgirdęs protingą žemės dvasią, tai tu būtum tuoiau tapęs žmonijos vadu tame kelyje, kuris vienintelis veda į išganvmą. Tada ir mums būtu nesunku sekti tavimi ir tave atvirai kaip tikra mūsų vada garbinti. Jeigu tu būtum atsisakęs laisvės kliedėjimo, jeigu tu būtum žmogų ėmęs tokį, koks jis yra, tai tu būtum galėjęs ir mūsų darbą padaryti nereikalinga ir būtum paklausęs taip pat ir antrojo žemės dvasios patarimo. Ji tave buvo užkėlus ant aukštos bažnyčios viršaus ir pareikalavus, kad tu, pasitikėdamas savo dangiškojo Tėvo jėga, pultum i žemę. Tas stebuklas būtu tave padaręs vieninteliu žmonijos valdovu. Žinoma, tai nebūtų buvęs laisvas apsisprendimas, o tavo visa mintis yra nukreipta tik į jį. Kaip žmonės džiaugiasi kiekvienu jų pojūčius sukrečiančiu ženklu, tai tu pats galėjai pastebėti: net tada, kada tu jau ant kryžiaus kabojai, jie vis dar iš tavęs laukė stebuklo. "Nuženk nuo kryžiaus — šaukė jie tau — ir mes įtikėsim, kad tu esi Dievo Sūnus". Bet tu nenužengei, nes tu nenorėjai stebuklu žmones padaryti savo vergais, nes tu norėjai laisvos, o ne sensacijos sužadintos meilės.

Žinoma, tu radai mažą būrelį išrinktųjų, kurie sekė paskui tave laisvu savo širdies apsisprendimu. Jie pakėlė ir tavo kryžių, jie dešimtmečius išgyveno tyruose maitindamiesi šaknelėmis. Tu su pasididžiavimu gali nurodyti į šiuos savo laisvės vaikus, laisvo išsižadėjimo vaikus, laisvos ir didingos aukos vaikus tavo vardo garbei. Bet jų buvo tik 12 tūkstančių, iš kiekvienos giminės, kaip sako tavo pranašas apokalipti-niame regėjime, ir jie buvo pusiau dievai. O kur kiti? Kuo yra kalti silpnieji, kad jie yra laisvės naštos sumalami? O gal tu esi atėjęs tik dėl išrinktųjų, gal tik į jų rankas tu atidavei laisvės dovaną? Jei taip, tai tavo pasirinkimas yra tokia paslaptis, kurios mes negalime peržvelgti. Bet jeigu tai yra paslaptis, tai mes turime pakankamai teisės skelbti paslaptį ir žmones mokyti, kad svarbiausias dalykas yra ne laisvos jų širdies apsisprendimas ir atsidavimas, bet paslaptis, kuriai jie turi aklai paklusti net tada, kada jų sąžinė tam priešinasi. Taip mes ir elgėmės. Mes tavo darbą pataisėme ir atrėmėme jį į stebuklą, į paslaptį ir į autoritetą, ir žmonės nesitveria džiaugsmu, kad mes jiems vėl pradėjome vadovauti kaip kaimenei ir kad atėmėme iš jų pagaliau tą baisiąją dovaną, kuri jiems atnešė tiek kančių. Mes padarėme tai, ką tu atmetei. Mes be atodairos pasekėme protingąja dvasia, kuri buvo prie tavęs prisiartinusi su savo protingais patarimais. Mes esame ne su tavim, bet su ja. Tai yra mūsų paslaptis. Štai jau yra suėję aštuoni šimtmečiai, kaip mes nuo jos esame paėmę visa tai, ką tu buvai atmetęs; net ir tą paskutinę dovaną, kurią ji tau buvo pasiūlius, kai ji tave buvo užkėlus ant aukšto kalno ir parodė tau visus žemės turtus ir jos jėgą ir tau norėjo atiduoti visa tai neaprėžtai valdyti su ta vienintele sąlyga, kad tu nusilenktum jai ir ją pagarbintum. Mes paėmėme iš jos Romos cezarių kardą ir pasiskelbėme vieninteliais pasaulio valdovais. Mūsų darbas dar nėra baigtas. Žemė turi iškęsti dar labai daug skausmo, bet galutinė pergalė yra mums užtikrinta, ir kai mes ją laimėsime, tada mes suteiksime visiems žmonėms saugią ir ramią laimę, kuri nebebus išstatyta laisvės vilionėms. Kodėl tu atmetei šią paskutinę galingosios ir protingosios dvasios dovaną? Jeigu tu būtum šį trečią patarimą priėmęs, tu būtum išpildęs viską, ko žmogus trokšta žemėje: tada jis būtų žinojęs, prieš ką jis turi nusilenkti, į keno rankas atiduoti savo sąžinę, ir kokiu būdu jis turi susiorganizuoti į vieningą ir darnų skruzdėlyną.

Toliau didysis inkvizitorius vaizduoja būsimąją to skruzdėlyno laimę tokiais pačiais bruožais, kokiais vėliau Nietzsche savo "Zaratus-troje" piešia "paskutinį žmogų". Tai yra, kaip sako Teodoras Steinbuechel savo puikiose paskaitose apie Dostojevskį, "Laimė be laisvės, masė be asmenybės, vidutiniškumas ir išdavimas laisvojo Aš, — ką Dostojevskis vaizduoja kaip Romos idealą".

Skaudesnių kaltinimų Romos Bažnyčiai ir jos dvasiai niekada nebuvo iškelta ir niekada nebuvo jie išreikšti su tokia dialektine jėga ir dramatiniu menu. Tris punktus, apie kuriuos sukasi didžiojo inkvizitoriaus išvedžiojimai, Dostojevskis paėmė iš savo jaunojo draugo, panaudodamas juos nubrėžti ratui, kuriame buvo išvystytas jo didingas istorijos vaizdas. Ar galėjo didysis rašytojas numatyti, kad jo bičiulis, kuris paskatino jį į jo aukščiausiąjį meniškąjį šuolį, pripažins kada nors visų šių Romos Bažnyčios istorinio darbo puolimų niekumą ir tuo būdu leis žūti visai didžiojo inkvizitoriaus pagrindinei koncepcijai? Ar galėjo jis nujausti, kad jo jaunasis bičiulis po kelerių metų iš aistringo kovotojo prieš tariamai antikristišką Romos kelią taps karščiausiu jos istorinio darbo gynėju ir visos krikščionybės susijungime apie Romos Apaštalų Sostą matys pirmutinę prielaidą Kristaus darbui žemėje užbaigti?

Pirmaisiais, antraisiais ir trečiaisiais metais po Dostojevskio mirties Solovjovas jo atminimui paskelbė "Tris kalbas". Šias kalbas jis paruošė, įsakmiai ir pakartotinai prašomas poeto našlės, kuri jame matė geriausią ir kongeniališkiausią savo vyro pagrindinių idėjų interpretatorių.

Pirmose dviejose kalbose Solovjovas greitais, bet meistriškais bruožais nupiešia pagrindines Dostojevskio pasaulėžiūros linijas. Trečioji kalba jau atneša naują etapą į jo bendrą su Dosto-jevskiu pasaulėžiūrą. Tolimesnė jo idėjų raida, kuri buvo visiškai nuosekli, atvedė aistringą tiesos ieškotoją prie tokių išvadų, kurios ankstyvesnių jo slavofiliškų bičiulių tarpe sukėlė pasibaisėjimą. Tos išvados ir patį Dostojevskį būtų labai nustebinusios. Solovjovas sugriauna trečiąjį šulą, kuris savo pirmykšte forma laikė visą rusiško mesianizmo idėjų rūmą, ir išeina toli už tų ribų, kurias didžiajam velioniui nebuvo lemta peržengti. Kaip tai atsitiko?

Dvejus metus po Dostojevskio mirties Solovjovas pašventė daugiausia pagrindinėms dogmų ir Bažnyčios istorijos studijoms. Stipraus šių studijų įspūdžio dėka nepailstančio tiesos ieškotojo dvasioje susiformavo Rytų Bažnyčios esmės ir istorinės reikšmės vaizdas, kuris buvo visiškai priešingas ankstesnėms jo pažiūroms. Jaunam Solovjovui, lygiai kaip ir Dostojevskiui, švietė grynojo tikėjimo šviesa išimtinai jų gimtojoje Bažnyčioje. Dabar didžiųjų visuotinių koncilijų istorija jam parodė, kad šis tikėjimo grynumas kaip tik rytinėje krikščionybės pusėje iš pat pradžios buvo išstatytas dideliems pavojams ir tik po pusę tūkstantmečio trukusių baisių kovų galėjo būti išlaikytas. Senas Rytų dualizmas nenorėjo nusilenkti pagrindinei krikščionybės tiesai, kuri mokė tobulą žmogiškumo ir dieviškumo vienybę Kristuje: jis išsiverždavo tarp 4 ir 9 šimtmečių vis naujomis erezijomis. Su mokslu apie Dievo tapimą žmogumi krikščionybė prasideda ir baigiasi. Didieji rytiečiai, kaip Atana-zijus, Chrizostomas ir Flavianas, darė viską, kad šią pagrindinę tiesą išlaikytų neaptemdytą Bažnyčios dogmų lobyne. Prieš juos ėjo daug aukštų Rytų Bažnyčios dignitorių, kurie vyliumi ir jėga norėjo įvesti klaidingą mokslą. Iš antros pusės prieš juos kovojo visa eilė Rytų Romos imperatorių, kurie rėmė dieviškumo ir žmogiškumo atskyrimą, kaip naudingą atramą jų absoliutiniam valdymui. Šiai didelės Bizantijos klero dalies sąjungai su absoliutiniais jos monarchais vargiai ar būtų galėjusi Rytų Bažnyčia atsispirti, jeigu jos didvyriškieji gynėjai nebūtų radę nuolatinės ir veiklios paspirties pas šv. Petro įpėdinius. Kaipgi tada gali Rytų Bažnyčia tvirtinti, kad gryno tikėjimo tiesa dega tik joje? Kaip gali ji prikišti vyriausiojo Viešpaties apaštalo vadovaujamai Bažnyčiai, kad toji, kuri yra jai daug padėjusi laimėti kovas su erezijomis, pati yra Kristaus priešui pasidavusi?

Devintame šimtmetyje pagaliau tikėjimas galėjo švęsti savo triumfą. Pagrindinė krikščionybės tiesa apie neperskiriamą tobulą dieviškumo ir žmoniškumo vienybę Išganytojo asmenyje nebebuvo niekeno daugiau puolama. Tačiau gaila, kad ši tiesa Bizantijos buvo priimta tik kaip abstrakti dogma, o ne kaip įpareigojantis pagrindinis viso gyvenimo įstatymas. Senasis dualizmas buvo išvytas iš teorinio tikėjimo mokslo, bet jis beveik be jokių suvaržymų pasiliko visuomeniniame ir politiniame Rytų Romos imperijos gyvenime. "Religinė visuomene, t. y. Bažnyčia, buvo atskirta nuo pasaulinės visuomenės. Pirmoji buvo vienuolynuose, atskirta nuo pasaulio, o forumas buvo atiduotas stabmeldiškoms aistroms ir stabmeldiškiems įstatymams. Orientalinis dualizmas, pasmerktas teologijoje, tapo tikruoju Bizantijos valstybės pagrindu". Religinė Rytų dvasia, iš veiklaus visuomenės gyvenimo pašalinta, pasitraukė į grynąją kontempliaciją: žmogiškoji dvasia turėjo be pėdsakų išnykti dievybėje. Šis idealas visiškai atitiko mo-nofizitinio klaidžiamokslio dvasią, kuri neskyrė jokios reikšmės žmogaus prigimties veiklai. Tačiau be šios veiklos neįmanoma jokia tikra dorovė. Ir iš tikrųjų Bizantija doriniam gyvenimui atėmė visą jo jėgą paskelbdama, kad aklas klusnumas valstybei yra aukščiausia kiekvieno pareiga.

Šis laisvos žmogaus valios paneigimas kyla iš to paties šaltinio kaip ir monotelitinis klaidžiamokslis. Pagaliau perdėtas bizantinis asketizmas bandė paneigti egzistencijos teisę kūniškai prigimčiai. Jis norėjo sudaužyti dieviškojo įsikūnijimo vaizdą ir buvo vedamas tos pačios dvasios, kuri iškilo paveikslų naikinimo klaidžia-mokslyje. "Tariamasis teisingasis tikėjimas, kuriuo Bizantija taip didžiavosi — baigia Solovjovas — tikrovėje pasidarė vidun įvaryta ir tokiu būdu paslėpta erezija". Bizantijos krikščionys užmiršo, kad Išganytojas "blogybėje paskendusį" pasaulį nugalėjo jo esmėje, ir kad Bažnyčia tą pergalę turi išplėšti visoms žmonių gyvenimo sritims. Šį pagrindinį uždavinį Bizantijos pusiau-krikščionys atmeta. Pagal juos žmonija, kaip visuma, turi likti amžinai "blogybėje paskendusi", ir tik atskiros sielos gali išsigelbėti; jos dėl to geriausiai padarytų, apleisdamos pasaulį ir pasislėpdamos tyruose arba vienuolyne: ten jos turėtų melstis ir atsiduoti nesukurtosios Taboro kalno šviesos kontempliacijai. Kristaus įsteigtoji kovojanti Bažnyčia šitokio idealo įtakoje pasikeičia dezertyruojančia Bažnyčia. Tai yra pavojingas sugadinimas ir net išdavimas tikros krikščioniškosios dvasios. Bažnyčia, kuri tai padaro, gali tik iš neatsakingo nesupratimo savintis sau išimtinį krikščioniško tikėjimo grynumą. Žinoma, ji iš visuotinės Bažnyčios, kurios dalį ji kadaise sudarė, turi paėmusi gryną dogmatinį tikėjimo lobį, bet gryną Kristaus dvasią savo atsiskyrimu ji yra išdavusi ir dėl to nebėra daugiau ta nesukreciamoji Bažnyčia, apie kurią Kristus yra pasakęs, kad pragaro vartai jos nenugalės.

Visais Bizantijos Bažnyčios silpnumais serga ir jos sekėja rusų Bažnyčia. Tačiau užuot garbingai pripažinus beviltišką padėtį, jos slavofi-liškieji vėliavnešiai visas savo jėgas išeikvoja nevaisinguose ir neteisinguose kitų konfesijų užpuldinėjimuose.  Metodas, kurį jie šiems puolimams vartoja, yra labai paprastas.  Solovjovas vaizduoja tai su neslepiamu sarkazmu.  Tobula Kristaus Bažnyčia, — moko rusų slavofilų vadas Chomjakovas — pirma, turi būti absoliučiai laisva ir, antra, turi apimti visus tikinčiuosius absoliučioje vienybėje. Romos Bažnyčia yra paėmusi cezarių kardą, ir dėl to tapusi neištikima laisvės dvasiai.  Protestantizmas yra sugriovęs krikščioniškojo pasaulio vienybę ir tokiu būdu taip pat atkritęs nuo grynos Kristaus tiesos. Rusų -ortodoksų Bažnyčia tuo tarpu nėra atsisakiusi nei laisvės nei vienybės ir dėl to yra skaisti Kristaus sužadėtinė. Yra visai teisinga — sako Solovjovas toliau — kad aukščiausias Bažnyčios idealas yra išvidinė meilės, persunktos vienybės ir laisvės, sintezė. Kad šis galutinis idealas nei katalikybės nei protestantizmo dar nėra pasiektas, niekas negali ginčyti. Tačiau ar rusų Bažnyčia gali didžiuotis, kad ji šį aukštąjį idealą yra jau įgyvendinusi? Ar ji nėra griebusis gėdingų jėgos priemonių?  Laužas, kuriame buvo sudegintas didvyriškasis senatikių vadas Awwaku-mas — rodo tokio teigimo melagingumą. O vienybė, kuri tapo protestantizmo auka? Argi milijonai Rusijos senatikių neatsiskyrė nuo oficialiosios Bažnyčios?  Slavofilai užmerkia akis prieš savo gimtosios Bažnyčios istorines nuodėmes ir kalba apie idealą taip, lyg jis jų jau būtų įgyvendintas.  Katalikai ir protestantai tikisi, kad jų laivai ilgos kelionės gale pagaliau įplauks į Išganytojo uostą.  Ar katalikiškas ar protestantiškas laivas tam geriau tinka, Solovjovo manymu, galima dar ginčytis. "Bet ką galima sakyti apie tuos teisinguosius — klausia Solovjovas — kurie yra įsitikinę, kad geriausias būdas pasiekti uostą yra įsivaizduoti, kad jų laivai jau uoste ramiai guli ant inkaro?" Ar nereikia stebėtis, kad Vakarų krikščionims neateina galvon mintis, jog didžiuosius religinius klausimus galima taip lengvai išspręsti? Netobulas, nes neužbaigtas Vakarų Bažnyčios statinys yra pastatomus prieš idealų Rytų Bažnyčios statinį, kurio 11 c-miltelis trūkumas yra tas, kad jis yra pastatytas tik jos atstovų fantazijose.

7.
Persilaužimo, kuriuo prasidėjo antrasis — katalikiškai mesianiškasis — Solovjovo gyvenimo laikotarpis, negalima laikyti "perėjimu" į katalikybę, kaip tai paprastai daroma. Apie tokį perėjimą tik tada galėtų būti kalba, jeigu jis būtų išsižadėjęs savo gimtosios Bažnyčios. Bet to jis nepadarė. Jis tik įsitikino, kad istorinis graikų-ortodoksų Bažnyčios kelias yra klaidingas; jis kuo aštriausiai atmetė tos Bažnyčios suvalstybi-nimą; tačiau jis pabrėždamas iškėlė, kad ši Bažnyčia turi išlaikiusi bendrus su katalikiškąja seserimi nepažeistus dogminius griaučius ir savo dvasinėje erdvėje turi sutelkusi daug lobio, kuris visai krikščionybei yra nenykstamos vertės. Jis iš jos reikalauja tik to, kad ji paliktų pavojingą istorinį kelią, kuris perskyrė ją su jos vyresniąja seserimi; kad ji pasirinktų vienintelį palaimą nešantį kelią, kuris veda į viso krikščioniškojo pasaulio susivienijimą apie vienintelį paties Dievo įsteigtą centrą, esantį Romoje. Kaip ištikimas Rytų Bažnyčios sūnus, jis prisijungė prie šv. Petro Bažnyčios, turėdamas vilties, kad ir jo gimtoji Bažnyčia savo ruožtu nueis tuo pačiu meilės ir susipratimo keliu.

Savo rusiško mesianistinio tikėjimo antrajame savo gyvenimo laikotarpyie jis neišsižadėjo. Pirmajame laikotarpyje jis tikėjo, kad Rusija jai vienai tepriklausanti ir jos ištikimai išsaugotą tyrą tikėjimą vėl iš naujo galės paskelbti Vakarams, kurie jo yra netekę. Tai buvo jo ortodoksiškai mesianistinis tikėjimas, kurį jis atstovavo dar antroje Dostojevskio atminimui paruoštoje kalboje. Trečioje kalboje jau jis nenori nieko girdėti apie išimtinį rusų Bažnyčios tikėjimo grynumą. Tačiau šiuo jis neatsižada mesianisti-nės savo tautos paskirties. Rusija ir antrajame didžiojo mąstytojo gyvenimo perijode tebevaidina vadovaujantį vaidmenį žmonijos kelyje į prarasto rojaus vartus. Dabar ši pasiuntinybė reiškiasi ne tuo, kad atkritusiems Vakarams suteiktų teisinga tikėjimą ir juos ant tiesaus kelio atvestų, bet tuo, kad abi pagrindinės krikščioniškojo pasaulio atžalos bendrą visuotinę tiesą apvalytų nuo visokių dėmių, kurios yra istorijos būvyje atsiradusios, ir tuo pačiu pašalintų iš savęs visa tai, kas jas vieną nuo kitos skiria.

Savo prancūziškai parašytame šedevre "Rusija ir visuotinė Bažnyčia" Solovjovas sušunka:
"Rusų tauta šventojo Vladimiro asmenyje nusipirko evangelijos perlą, visą padengtą Bizantijos dulkėmis". Kai šios dulkės bus pašalintos, tai pirmykštis evangelijos perlas nušvis visu savo tyrumu ir puikumu, ir prieš jį turės lenktis visos tautos, išsižadėdamos viso to, kas jas vieną nuo kitos skiria, kad tokiu būdu išsipildytų Išganytojo malda, "kad visi būtų viena", kaip Tėvas su Sūnumi ir Sūnus su Tėvu (Jon. 17, 21). Lobiai, kuriuos vieną nuo kitos atsiskyrusios Bažnyčios yra išlaikiusios, turi būti su meile saugojami, kad būtų išlaikyti susijungusios krikščionijos bendrajam lobynui visiems laikams. Tai galioja ir tiems turtams, kurie yra ir protestantų Bažnyčioje susidarę. Solovjovui aišku, kiek jis yra dėkingas kaip tik protestantų dvasiai; vokiečių mistika didele dalimi, o idealistinė vokiečių filosofija didžiausia dalimi yra protestantų dvasios padaras. Be šių protestantiško genijaus kūrinių Solovjovas nebūtų galėjęs didingą savo minties rūmą išvesti; jam būtų pritrūkę visos eilės pagrindinių ramsčių. Jis paėmė juos iš protestantiškos minties pasaulio, nenutoldamas dėl to kaip nors nuo savo pagrindinio katalikiško nusistatymo. Konfesinis suskilimas yra Kristaus kūną suplėšęs. Atskirosios dalys turi vėl suaugti, visa kas negyva ir mirtinga, kas jas viena nuo kitos skiria, turi būti pašalinta. Tačiau jokiu būdu neturi būti sunaikinami gyvi daigai, kurie išsivystė atsiskyrusiose dalyse. Jie turi būti su meile globojami: būsimoje naujoje vienybėje jie galės pražysti gražiausiais žiedais, ją praturtindami ir išplatindami. "Išsaugojanti tradicija Rytų Bažnyčioje — sako Steinbuechel — aktyviai besireiškianti dvasinė jėga katalikiškoje Vakarų Bažnyčioje ir laisvas su Kristumi besijungiančios sąžinės apsisprendimas evangelikų Bažnyčioje.
Visa tai, pagal Solovjovą, turės apimti būsimoji una sancta catholica".

Šios visuotinės Bažnyčios tarnybai Solovjovas pašventė visas savo jėgas. Jis savo gimtosios Bažnyčios dvasią išlaisvino iš jos nacionalistinių pančių; jis išgelbėjo rusiškojo mesianizmo tikėjimą, apvalydamas jį nuo storo dulkių sluogsnio, kuriuo jį buvo užklojusi Rytų istorija, ir skaisčius Kristaus perlus visame jų gražume parodė pasauliui. Tuo būdu ir savo mirusiam bičiuliui jis atliko geriausią patarnavimą: jis išlaisvino nuo viso, kas laikina, amžiną krikščioniško tikėjimo tiesą, kuriai tarnauti velionis stengėsi visa savo kūryba, ir su didele jėga ir meniškumu parodė joje tai, kas nenyksta.











 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai