|
|
YPATINGAS VIENO VAIKO SĄMININGUMAS |
|
|
|
Parašė VYDŪNAS
|
Rodos'), žinoma, kad vaikų gabumai yra visai kitokie negu suaugusiųjų. Vaikai visa ką patiria ir pastebi, kas kitiems liekasi paslėpta. Jų esmė nėra dar taip sutapusi su kūnu ir su jo juslėmis, kaip suaugusiųjų. Todėl gali patirti, ko kūno juslės nebepagauna, kas yra anapus ims-lumo. Kūnui bręstant, jaunuoliai paprastai pamiršta, ką nuostabaus seniau sužinoję. Bet yra ir tokių, kurie anas slėpiningas patirtis palaiko, ypačiai tada, jeigu stengėsi save numanyti savo esmėje, kas kartą, norėdami kaip nors apsireikšti, stengėsi pirma savęs atsiminti. Daug reiškia atsiminimams ir tėvų priminimai to, ką vaikai seniau yra sužinoję ir apreiškę. Apie vieną tokį vaiką norėta šį tą ir parašyti.
Tas vaikas palaikė visokias patirtis iš pat užgimimo iki aukšto amžiaus. Bet motina ir su-brendusiajam dažnai primindavo, ką jis jau iš pirmų laikų pareiškęs buvo. Jam gimstant šventadienio rytmetyje, kaip tik šventadienio varpai gaudė. Atsiskyręs nuo motinos kūno, vaikas giliai atsikvėpęs, bet nesušukęs, — apsižvalgęs, lyg kažko klausytųs, šypsojos, ir tada, akis užmerkęs, miegojęs. Atrodė, kaip kad jis gimė be skaudumų, be didžių varžymų. Bet kai jis po pusketvirtų metų stebėjo mirusįjį dvynučių brolelį, motinėlei kaip nors dėl to apsireiškus, jis sakęs: "Mama, mirti yra tik lengviau negu užgimti". Motina tai jam vėliau priminė. Tur būt, jis gimdamas buvo nujautęs, kas motinai ir gimstančiam tenka patirti. Labai anksti save, būtent, savo esmę jis pažino kaip visai kita ką, negu kūną. Nemanė, kad jis turįs sielą, bet tad jis yra siela, kuri kūnu apsireikšti gali. Niekaip nemanė, kad siela pasidaranti iš kūno. Jam buvo visai aišku, kad siela yra jau pirm kūno susikūrimo. Vėliau jam tai ir patvirtino žodis, kur sakyta, kad žmogus tapęs siela iš Dievo kvapo (Moiz. 2,7). O tas kvapas negali būt laikinis ir erdvinis, bet amžinas. Vėliau tas vaikas susimąstydavo skaitęs evangelijoje apie aklu užgimusįjį, dėl kurio buvo klausta: "Viešpatie, kas nusidėjo, jis ar jo tėvai, kad jis aklas užgimė?" Iš to žodžio buvo aišku, kad aklasis gyvenęs jau pirm užgimimo. O tai nebuvo paneigta. Taip tad minimam vaikui ir pasitvirtino, kas jam lyg savaime buvo žinoma, būtent, kad jis gyvenęs pirm dabartinio gyvenimo. Visa ką jis jau buvo ir pasakojęs, ką jis patyręs, — seniau gyvenęs. O motina jam tai dažnai primindavo, kai jis buvo jau ir subrendęs vyras. ------- ') žymusis mūsų filosofas ir dramaturgas čia duoda savo atsiminimų iš pačios mažumės. Be biografinės pusės, šis straipsnis įdomus ir tuo, kad atskleidžia Vydūno religini pasaulėvaizdį pačioje vaikystėje. — Red. ---- Labai anksti vaiką vargino ir tai, kad negali erdvę numanyti apribotą ir be kraštų. Taip jau ir laiką negalėjo vaizduotis be pradžios ir be pabaigos. Atrodė jam, kad čia ko nors trūksta žmogaus sąmoningumui. Erdvės praplitimą vaikas buvo jau anksti nuvokęs. Tėvas liepė jam, ketverių metų vaikui, žvelgti ilgu žiūronu į tūlas žvaigždes ir aiškinęs, kaip skirtingai toli jos nuo žemės yra. Erdvė vaikui pasidarė žinoma, kaip daiktų patyrimo galimumas, o laikas — kaip vyksmų patyrimo kūrinys. Vis dėlto vaiką labai kankino mintys, kad laikas yra be pradžios ir be pabaigos. Buvo tam ypatingas pagrindas. Būdamas labai aistringos prigimties, vaikas savo broliams dažnai padarydavo skaudumų, kartais tiesiog juos sužeisdamas. Motina ragino susivaldyti, jeib nepatektų į amžiną pragarą. Buvo girdėjęs, kad čia žmonės kankinami be paliovos. Vaikas stengėsi susiturėti, bet vis nepasisekė kas kartą. Tėvas gelbėjo, jį plakdamas, bet ir tai dažnai veltui. Taip tad vaikas ir manė, kad negalėsiąs išvengti amžinojo pragaro. O jis juk užjautė brolius ir seseles, užjautė visa, kas gyva. Nenorėjo niekam skaudumų sukelti, nei žolelei, nei muselei. Labai jį jaudino, kai jis matė vienų metų seselę sėdint prie lyselės su gražiais žiedeliais ir juos raujant — ir drebiant į šalis. Sukilusio jam todėl skausmo jis negalėjo pamiršti, pasiekęs ir aukštą amžių. Tuo tarpu atsitikdavo net visa kas, vieną kartą net baisus dalykas. Vieno kaimyno sūnus turėjo šaudyklę ir šaudė į visokius taikinius. Vaikas pasiprašė šaudyklės ir šovinėjo. Žvirblis lėkė, vaikas taikė į jį — ir žvirblis nukrito, mirtinai sužeistas. Buvo tai vaiko išgąstis. Ašaros veržėsi iš akių, ir jis bėgo pasislėpti. Niekumet nenorėjo būti matomas verkiant. O buvo tik šešerių metų. Visa kam jis buvo pasiryžęs. Labai jam atrodė žmogaus nusižeminimu, jeigu kas nors ap-sigeria. Kartą dvi moteri pasikalbėjo su motina apie girtuokliaujančius. Viena, pažvelgusi į vaiką, sakė: vaikas ir būsiąs girtuoklis. Turėdamas didę gerklę, jis iškėlė ranką per jam dar aukštą stalą ir trenkė į jį kumštele, sakydamas: "Niekumet nebūsiu girtuokliu!" O buvo tada vos šešerių metų vaikelis. Ir išlaikė savo žodį visą amžių. Bet ir rūkymo jis labai nemėgo. Būdamas aštuonerių metų, tėvo siunčiamas, turėjo nueit pas seną, aukšto ūgio tėvo bičiulį, kurs vis rūkydavo iš ilgo pypkio. Tuojau jis ir siūlė vaikui traukti tabako dūmus iš pypkio. Vaikas priešinos. Senis, kažką numanęs, nušluostė pypkį skarele ir vėl siūlė jį vaikui. Tasai dabar ir pakluso. Bet ištraukęs tabako dūmus, jautė smegenyse kaip kokių kibirkščių sprogimą ir atstūmė pypkį. Senis ragino nors dar kartą įsitraukti dūmus, — tada patirsiąs, kaip tai smagu. Vaikas pakluso, bet patyręs dar skaudesnį veikimą smegenyse, jis smarkiai atstūmė pypkį, kad senis sušuko: "Na, Viliuk, tik ne taip piktai!" Tai buvo vaiko bandymas ir baigimas rūkyti. Kažkaip jam ir mėsos valgymas atrodė netinkamas. Nors valgė jos retai, bet kas kartą po valgymo, gal trukus valandą ar ilgiau, jis apalpdavo. O neaiškėjo jam ir kitiems, kodėl taip; Tik iš lengvo numanė, kad skerdančiųjų, žudančiųjų gyvulių kančios veikia jų mėsoje kaip nuodai valgantįjį. Baigęs septynioliktus metus, jis pasiryžo mėsos nebevalgyti. Ir neatsitiko apalpimų visą ilgą jo amžių. Bet kaip labai jau mažas vaikas visa ką užjautė, jis vis dėlto varginos dėl kartais nesuval-idyto aistringumo. Rūpinos, kiek įstengdamas, būti santūrus ir meldėsi Dievo pagalbos. Bet lyg veltui. Vakarais šeimos pamaldose vaikai turėdavo savo žodžiais pareikšti, už ką Dievui turi dėkoti ir ko iš Jo laukia. O jisai vis nesulaukė pilno susivaldymo pagalbos. Tiesiog stebėjos, kad net šuo gali susivaldyti. Buvo žiemai javų laukai sniego apkloti. Ir vieną naktį tėvas žadino vaikus žvelgti pro langą, kaip stirnos ir kiškiai rausia sniege ir skinasi žolę. O palaidas didokas namų šuo tarp jų slamdės, nei mažiausiai nesulodamas, tarsi norėdamas su stirnomis ir kiškiais bičiuliautis. O jie juo nesibaugštė. Koks tai gražus sugyvenimas! Šuo suvaldė visą savo aistringumą! Taip visokios patirtys ragino susimąstyti. Vaikas save aiškiai atskyrė nuo kūno. Pabusdamas iš miego, jis aiškiai numanė, kad jis tada gyvąjį kūną pagauna į savo valią kaip kokią apsireiškimo priemonę. Apie tai ir kalbėdavo motinai. O tik vis jautė, kad iš kažkur prieš jį sukyla kas nors, kas jį padaro aistringai veikiantį. Ir motina jam patarė Šventą Raštą skaityti iš pradžios iki pabaigos. Priminė vaikui, kad vienas dėl savo dievotumo labai pagarsėjęs vokietis buvęs Šventą Raštą jau dukart skaitęs, turėdamas aštuonerius metus, o vaikas, būdamas devynerių metų, jo dar nei vieną kartą neskaitęs. Tai jis atsidėjo ir skaitė Šventą Raštą kas dieną tūlas savaites iki pabaigos. Jis buvo labai ypatingai paliestas. Daug šventų žodžių jis mokėjo atmintinai, kuriuos dabar ir rado Šventame Rašte. Bet labai jį nustebino, kiek čia kalbama apie žmonių baisumus, kuriuos apreiškė dažniausiai tauta, kuri skelbėsi net kaip išrinktoji. Naujasis Testamentas atrodė jau visai kitoks. Vis dėlto ir čia buvo, kas vaiką labai sujudino. Skaitė čia, pavyzdžiui, kad Jėzus, priėjęs fygos medį ir neradęs vaisių, jį prakeikė, kad visai sudžiūvo. O parašyta, kad vaisiams dar nebuvęs priėjęs laikas. Kaip tai galėjęs Išganytojas taip įniršti, tarsi ir jis negalėjęs sutūrėti aistringumo. Bet vėliau išmanė vaikas, kad visos tos žinios yra dvasinės prasmės: kalbėta apie dvasiškai nevaisingą žmogų. Visaip mąstydamas, vaikas lyg ir vis geriau įstengė susivaldyti. Vis dėlto jis jautėsi visaip nusižengiąs ir varginos mintimis apie amžinąjį pragarą. Norėjo įsigyti aiškumo apie tai, kaip dalykas iš tikrųjų suprastinąs. Radosi tam ir lyg gera proga. Vėl lankėsi prie tėvų keli kunigai, kurių vienas buvo baltgalvis. Už atvirų durų kitame kambaryje klausėsi dešimties metų vaikas, ką jie kalba, ir rodėsi, kad jie galėsią jam ką ir paaiškinti. Ir vaikas drįso įeit pas juos ir teirautis, ar jam būtų leista ko nors klausti. Tėvas jam liepė išeit, bet baltgalvis sakė: "Tegul vaikas klausia. Mes atsakysime". Tuojau vaikas ir klausė: "Ar Dievas yra Meilė?" Baltagalvis atsakė visokiais šventais žodžiais. Klausė vaikas tada: "Ar Dievas ir visa zino, kas buvo, kas yra ir kas bus?" Vėl platesnis atsakymas. Tada sakė vaikas: "Dievas kūrė žmogų ir žinojo, kad jis nusidės ir teks jį bausti ne vienus metus, ne dešimt, ne šimtus, ne tūkstančius, ne milijonus metų, bet be paliovos pragare. Ar taip iš tikrųjų?" Baltagalvis vėl visa ką atsakė, minėdamas ypačiai laisvąją žmogaus valią. Bet vaikui tai atrodė visai nepagrįsta. Ir jis sušuko: "Negali tai būti! Žinodamas iš anksto, kaip žmogus pasielgs, Jis jo nebūtų kūręs. Būtų tuo įrodęs, kad Jis pasimėgsta amžinu žmogaus kankinimu. O taip negali būti! Dievas yra Meilė! Tai aš vis noriu tikėti. Negali būt amžinų kankynių. Negali būt!" Ir taip šūkaudamas, vaikas šoko iš kambario. Sustojęs vėl sau vienas, jis jautė ypatingą nurimimą ir vidinį sušvitimą. Visos mintys, kurios jį buvo varginusios, jam išnyko. Visai aišku pasidarė, kad baltagalvis kalbėjęs kaip vaikas, kartodamas, ką kartą išmokęs be tikro sąmoningumo sušvitimo. Toks nusimanymas liko vaikui visą jo amžių. Pasiekęs dvyliktus metus, jis kartą atskleidė vieną vokiečių rašytojo J. W. Goethės knygą ir rado čia ant vieno lapo ranka parašytus žodžius, išverstus dabar į lietuvių kalbą: "Kaip koks žmogus yra, toks jam yra ir Dievas". Ir tai jam lyg pasitvirtino, ką baltagalvis, bet ir kiti pareiškė. Mokslus eidamas, vaikas pažino tūlus mokslininkus labai aiškiai galvojančius, vis dėlto jam rodėsi, kaip kad žmonės paprastai lyg sapnuodami gyvena, mąsto ir veikia, lyg nėra aiškiam sąmoningumui nubudę. O pačiam rodėsi, kad visa ką numano ir patiria, kas kitiems liekasi paslėpta. Sunku buvo būti kukliam. Santūra ir tam buvo reikalinga, o nevisuomet pavyko. Vis iš naujo aiškėjo, kad net labai pagarsėję mokslininkai ir mąstytojai nemato, kokios slėpiningos yra viso gyvenimo galios ir kaip tie žmonės klampoja nesusipratimo dumble. Ypačiai aiškėjo, tiesa, tik daug vėliau, kad erdvė ir laikas tėra žmogaus patirčių galimumas, o pati tikrovė yra neerdvinė ir nelaikinė. Ji yra išeiga visos Visatos, kuri yra nuolatinis vyksmas ir siekia grįžimą. Išeigos, kaip tai ir tvirtina žodis: "Iš Jo, Juo ir Jopi yra viskas" (Rom 11, 36). Kas vaikui buvo aišku, vėliau lyg apsiniaukė. Žymu tatai pasidarė ypačiai jaunuolio metais ir vėliau. Tiktai kartais lyg kažkas vėl sušvito. Žmogaus esmei sutampant tvirčiau su kūnu, lyg šydras apkloja vidinius regėjimus. Bet vėliau, žmogui vėl tikriau savo esmėje susivokiant, sušvinta sąmonė, ypačiai, jeigu žmogus atsimena kartą, kad jis gyvena visa nušviečiančioj Išmintyje bei Šviesoje, visa gobiančioje ir gaivinančioje Meilėje bei Malonėje ir visa vykdančio j šventoje Valioje ir Galioje. |
|
|
|